Auklėjimo proceso realizavimo galimybės

Artūro Bardzilausko
Empyrinis@centras.lt
Dalykas – Hodegetika (auklėjimo teorija)

Na čia darbas tai nelabai geras, bet gal panaudosit. Ypač dėstytojai nepatiko įvado pirma pastraipa. Panaikinkit pabraukimus.

Vilniaus Pedagoginis universitetas
Pedagogikos ir psichologijos fakultetas
Socialinės pedagogikos katedra

ARTŪRAS BARDZILAUSKAS
Socialinės pedagogikos specialybės
Neakivaizdinio skyriaus, Vilniaus grupės studentas

AUKLĖJIMO PROCESO
REALIZAVIMO GALIMYBĖS

Mokslinė argumentuota esė

Darbą tikrina: doc. dr. V. Indrašienė

Vilnius, 2003

ĮVADAS

Vaikų aųuklėjimas yra reikšmingas ir sudėtingas darbas. Jis nėra kažkoks atskiras tiesinis, nuo kitų ugdymo funkcijų izoliuotas vyksmas. Jis susilieja su mokymo, lavinimo, švietimo, prusinimo, globojimo, aprūpinimo bei auginimo procesais, jų turiniu, priemonėmis ir meetodais, bet juose neištirpsta, išlaiko auklėjamąjį autentiškumą ir savo galią.
Yra du kertiniai auklėjimo pamatai: žmogus ir pasaulis. Iš abiejų kyla pamatiniai reikalavimai auklėjimui, siekiančiam išplėtoti adekvačius žmogaus santykius su pasauliu.
Sprendžiant ir vykdant auklėjimo uždavinius, svarbiausią vaidmenį turi auklėjimo veikėjai, bet jų vaidmuo sąlygojamas tinkamų ar netinkamų auklėjimo veiksnių, kuriuos sudaro šeima, gyvenamoji vieta (darželis, mokykla, bažnyčia) ir net darbovietė, masinės informavimo priemonės, organizacijos, kariuomenė, valstybė ir pagaliau pats asmuo.
Auklėjimas tęsiasi visą gyvenimą. Žmogus nuolat grįžta prie tų pačių vertybių, kurias įggijo jaunystėje, nes gyvenimo vėjai ir skersvėjai užpusto daug ką gera, kas glūdi jo sieloje. Tenka stabtelėti, grįžti į savo autentiškumą ir atgaivinti tai, kas prarasta, arba iš naujo kurti savyje žmogiškumo, darnos lobius.
Šių dienų dorovinė sumaištis apėmė visus gyvenimo sluoksnius, mi

iestą ir kaimą, pavaldinius ir valdžią. Sutelktas visų auklėjimo veiksnių kryptingumas galėtų gerinti tautos dvasinę būklę. Tam reikia sumanaus telkėjo. Tokį matau šeimos, mokyklos, bažnyčios vieningame asmenyje. Tuo tarpu šie trys veiksniai veikia atskirai, todėl jų jėga dar per menka kurti tautą aukštesniam pašaukimui, negu tenkinti savo biologinius ar materialinius poreikius. Apie tą pašaukimą, kylantį iš tautos paskirties, kiekvieno jos nario prigimties, mano skaitytoje literatūroje norėta daug pasakyti.
Tegul tikėjimas pašaukimo kilnumu stiprina viltį, kad rūpestingas auklėjimas tobulins žmoniją ir jos tautas.
Iš žmonių išsiskiria prigimtiniai auklėtojai – tėvai. Jų sociokultūrinė atsakomybė – išauklėti dorą ir kultūringą savo tautos vaiką. Tai pasiekia tiktai išauklėti, dori ir kultūringi tėvai, susipratę tautiečiai. Tad tėvai lemia, kokia bus tauta, nors kartais gerų tėvų būna blogi vaikai, o bllogų – geri. Tokiems atsitiktinumams įtakos turi gera ar bloga aplinka, paties vaiko susikurti santykiai su tikrove, su realia ir idealia esamybe. Labai svarbu sudaryti sąlygas pačiam vaikui isisąmoninti tikrąsias vertybes ir jomis tvarkyti savo elgesį.
Tėvų auklėjamąsias pareigas pratęsia kvalifikuoti auklėtojai: mokytojai, kunigai, dėstytojai, socialiniai pedagogai, vaikų darželių auklėtojai, nusikaltėlių auklėtojai, kultūrininkai (animatoriai), karininkai, policininkai. Šių auklėjimo veikėjų sąrašas nepilnas, bet jis įtikina, kad visuomenė susirūpinusi turėti vienokių ar kitokių auklėtojų, kurie pagelbėtų žmogui visą gyvenimąvykdyti socialines priedermes. Jam gali padėti ti
ik tokie turintys specialią kvalifikaciją auklėtojai, kurie myli ir gerbia savo auklėtinius, kokie jie bebūtų skirtingi savo amžiumi, patirtimi, charakteriu, socialine būkle, elgesiu.
Vaiko teisių konvencijoje parašyta: “Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintos bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams, arba atitinkamais atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindimis jų rūpestis turi būti vaiko interesai.” [11]
Šio darbo tikslas – aptarti ką gali ir ko negali vaikus auklėjantys tėvai ir socialiniai pedagogai. Dabar Lietuvoje yra geros galimybės auklėti vaikus. Naudodamas mokslinę ir populistinę literatūrą tai ir bandysiu įrodyti.

AUKLĖJIMO PROCESO REALIZAVIMO GALIMYBĖS

Galimybę būti patriotu turi kiekvienas pedagogas ir kiekviena šeima.
Be to šeimos gali būti darnios. O darnioje šeimoje vaikas gali stebėti ir perimti „šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Šeima jam gali padėti įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoti stresus. Šeimoje labai individualiai gali būti tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Kartu su tėvais tvarkydami šeimos ūkį, jie gali išmokti šeimyniškai ūkininkauti. Šeimoje vaikas mokosi vykdyti ir visuomenines užduotis. Jis gali išbandyti savo jėgas ir galimybes. Šeima saugo jį nuo kl

laidingų poelgių, padeda įveikti gyvenimo sunkumus.
Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Čia visapusiškai gali būti tenkinami jo emociniai poreikiai (prieraišumas artimiesiems, tėvų dėmesys vaikams ir kt.). <.>
Savo vaikams gali teikti tinkamą. nuolatinį ir normalų auklėjimą; stiprinti morališkumą ir visuomeniškumą; tautai ir valstybei pateikia stiprius ir gilius pagrindus.” [1:31-33]
Džiugu, kad įvairėja kultūrinis gyvenimas. Z. Bajoriūnas (1997) sako: “Šeimų kultūrinis gyvenimas įvairėja. Žmonės pasidarė reiklesni įvairioms radijo ir televizijos programoms, dalyvauja miesto pramogose (kino teatrų, klubų, kavinių lankymas), lanko šeimos draugus, išradingai juos priima pas save. Vis daugiau šeimų savo santaupas panaudoja kultūriniam, estetiniam, doroviniam lygiui kelti. Daug jų nemažai laiko praleidžia gamtoje, rūpinasi jos apsauga.” [1:49]
Tėvai su vaikais gali išvykti į gamtą. Jau minėtas autorius rašo: “Gamtoje žmogaus jausmai švelnėja. Gerėja tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Gamta skatina doras šeimos narių emocijas ir palankumą.
Gamta budina moralę, sąžinę. Kai žmogus identifikuoja save su gamta, jis konstruktyviai puoselėja dvasingumą, atgimsta kartu su ja. <.>
Pirmiausia vaikai šeimoje pratinami gerbti lietuvių liaudies folklorą, etnografiją, papročius ir apeigas, mitologiją ir tradicijas, susijusias su gamtos dosnumu, jos išaukštinimu, dievinimu.
Šeima ugdo sveikas emocines vertybines orientacijas, palankias jai. Į gamtą šeima žiūri kaip į didžią vertybę – doros šaltinį, atramą ugdant vaikų estetinį skonį.
Pirmiausia šeimoje ugdoma dora pažiūra į gyvulius, mū
ūsų ošiančius miškus ir žvėrelius, žaliuojančius laukus, duoną. Tausojamas sodžiaus mentalitetas (būdinga mąstysena, suvokimo būdas). Tam tikslui tėvai sumaniai panaudoja A. Baranausko, S. Daukanto, Žemaitės, Vaižganto, Maironio, V. Krėvės, V. Dautarto, R. Granausko, Just. Marcinkevičiaus ir kt. kūrinius. Juos skaito kartu su vaikais, seka pasakas, klausosi prosenelių ir senelių išminties apie gamtą. Vaikai mokosi elgtis joje atsakingai, tausoti ją. <.>
Šeima, atsigręžusi į gamtą, natūraliau priima civilizacijos vertybes ir pati jas kuria.” Ten pat, p. 95-96
Šeimos gali grįžti prie aukščiausių bendražmogiškų vertybių. Tevai gali nevaržomi grįžti prie Gėrio, Grožio, Tiesos.
Su vaikais gali dirbti mokytojai ir jaunimo organizacijos. J. Pikūnas ir A. Palujanskienė (2000) rašo: “Tėvai pradeda auklėti. Daugelis jų pradeda gerai; tačiau kai kurie tėvai psichiškai ir net fiziškai pažeidžia savo dar ankstyvo amžiaus vaikus. Žinoma, galutinis auklėjimo sėkmingumas priklauso tiek nuo pačios jo pradžios, tiek nuo jo tęsimo ir užbaigimo. Tą patį galima pasakyti ir apie tautiškumą: jis priklauso ne vien nuo tos pradžios, kurią vaikas įgyja namuose, bet dažnai daugiau nuo to, ką jam duoda mokykla ir mokytojai, jaunimo organizacijos ir vadovai bei tauta plačiąja prasme.” [7:55]
Vaikai gali dalyvauti nepamokinėje papildomoje (užklasinėje ir užmokyklinėje) veikloje. L. Jovaiša (1995) rašo: “Auklėjimui plačias galimybes teikia nepamokinė papildomoji (užklasinė ir užmokyklinė) veikla.” [4:13]
Tėvai gali lepinti savo vaikus. Laikraštis “Dialogas” (2001) rašė: “Buvo pastebėta, teatleidžia tradicinė pedagogika, kad dauguma pasaulinio lygio vadovų, turtingiausių pasaulio žmonių, kurie visko pasiekė patys, vaikystėje buvo labai lepinami.” [8]
Lietuviai gali vesti lietuvaites. lietuvaitės gali tekėti už lietuvių. Tai puikus dalykas ir jį reikėtų išnaudoti, nes mišriose šeimose vaikas gaunasi nei lietuvis, nei pvz. lenkas.
Šeimos gali naudotis etosu. Z. Bajoriūnas (1997) rašo: “Etoso tęstinumas puoselėjamas šeimoje. Lietuvių tautos (taip pat kitų tautų) etninės kultūros kloduose slypi vaiko tautiškumo ir dorovingumo, dvasingumo ugdymo versmės. Tai ypač svarbu dabar, kai šeima, auklėjimo darbe pasitelkusi etosą, gali objektyviai prisidėti prie lietuvių tautos vienijimo, jos gaivinimo. Lietuvių dvasinė jungtis su praeitimi, tautos istorija stalinizmo ir stagnacijos metais buvo grėsmingai silpninama.” Ten pat 36-38
Jaunimą galima supažindinti su gyvomis ir istorinėmis XX a. asmenybėmis. Ėrichas Fromas rašo: “Jei pastebėsim, kiek daug galimybių supažindinti jaunimą su gyvomis ir istorinėmis XX_a. asmenybėmis, kurios parodo, ką žmonės gali pasiekti kaip pilnavertės žmogiškos būtybės, o ne kaip programuotojai (plačiąja to žodžio prasme), jei prisiminsime visų laikų literatūros ir meno kūrinius, sutiksime, kad dar yra vilties sukurti pilnaverčio žmogaus gyvenimo vaizdinį, taip pat ir dėmesingumą nevykusiam gyvenimo būdui.” [13]
Tėvai gali kreiptis pagalbos į psichologą, formuoti berniuko vyriškumą, mokyti kultūringumo, jautrumo, darbštumo, sąžiningumo, palaipsniui pripratinti prie šunų.
Galima mokyti savarankiškumo. Fischer Dorothy pasakoja: “Beveik norėjau juoktis iš paprastumo kai kurių mokymo priemonių, padariusių savanoriškos tvarkos ir auklėjimo stebuklą. <.> Jis turėjo šviesų medinį 30×40 cm. dydžio rėmą, ant kurio buvo ištempti du medvilninės medžiagos gabalai, per vidurį susagstomi. Vieno gabalo pakraštyje buvo eilė sagų, o kitame – kilpos. Vaikas buvo visiškai pasinėręs į šių dviejų medžiagos gabalų susegimą ir atsegimą.” [2:20]
Kendall Frances (2001) rašo: “Leiskite vaikui savo kambarį laikyti tokį, koks jam patinka. Tik tada, kai vaikas pabūna ir tvarkingame ir nesutvarkytame kambaryje (ir patiria netvarkos padarinius), pats gali nuspręsti, kas jam labiau patinka. O jūs galite parodyti pavyzdį ir pamokyti, kaip reikėtų tvarkytis.” [5:68]
Galima mokyti mandagumo. Knygose Ir spaudoje galima surasti daug patarimų tėvams. Vienas iš tokių šaltinių būtų jau cituota Kendall Frances “Ypatingi tėvai – ypatingi vaikai”, p. 82, 84, 93.
Galima mokyti ramumo. Tai patvirtina patarimai 81 puslapyje.
Tėvai ir socialiniai pedagogai gali mokyti gerumo. Glamonės ir priglaudimai yra lengvai atliekami veiksmai.
Galima mokyti tolerantiškumo. Z. Bajoriūnas (1997) sako: “Tėvų ir kitų šeimos narių pozicija vaiko atžvilgiu ne visada yra vienoda. Be didesnių tyrinėjimų sunku nuspręsti, kuri tėvų pozicija jam yra naudingiausia, tačiau aišku viena, kad tėvas ir motina gali sušvelninti vienas kito pozicijas. Pavyzdžiui, motinos tolerantiškumas gali būti didesnis už tėvo griežtumą. Todėl ne visada tėvų pozicijų skirtumas yra neigiamas reiškinys. Tėvams auklėjant vaiką sutartinai, dažnai jų pozicijos išsilygina, laikomasi vidurinės pozicijos, kompromisiškai ir nuosaikiai elgiamasi su vaikais.” Ten pat, p. 274
Galima savo pavyzdžiu parodyti kaip gerbti svetimą nuosavybę.
Yra galimybės formuoti teigiamą savęs vertinimą.
Galima mokyti švelnumo. Esant sunkumams tėvai gali pasikonsultuoti su gydytoju, arba kartu su vaikučiu nuvykti į konsultaciją, kurios metu vaikas būtų kliniškai stebimas.
Galima mokyti paklusnumo. Esant sunkumams irgi galima nuvykti į konsultaciją.
Galima mokyti atjautos. E. Vindašienė rašo: “Jei turime nemalonumų, tuoj sėdame ant kilimo ratu, aiškinamės, susitaikome. Tik šitaip vaikas tave girdės, tikės tavimi. Tik taip išugdysi ir atjautos jausmą.” [11]
Galima vaikus pratinti prie “trumpalaikės vienatvės” ir vaikai taps drąsesni.
Tėvai laisvai gali parinkti savo vaikams religinio ir moralinio auklėjimo formą, atitinkamčią jų įsitikinimus.
Galima auklėti hiperaktyvius vaikus. J. Lažinskienė rašo: “Į hiperaktyvų vaiko elgesį reikėtų žiūrėti ne kaip į ligą, o kaip į problemišką elgesio tipą, kurį galima koreguoti ir keisti pasitelkus specialias auklėjimo priemones ir tarpusavio santykius.” [6]
Galima ignoruoti nervingo vaiko elgesį, parodyti, kad verkimas netinkama priemonė, leisti jam pasijausti savarankišku, nesileisti į diskusijas ir aiškinimus, kai ką galima paaiškinti,
Galima pasitraukti iš nukritusio ant grindų vaiko akiračio.
Neramiems vaikams galima leisti atrasti save, galima pasiūlyti pradėti “Kelionę į Gerumo pilį”.
Uždaram vaikui galima padėti atskleisti jo užslėptus norus, pvz., jo siekimą lyderiauti.
Dėl judraus vaiko galima kreiptis į psichologą, kuris kartu su tėvais ir vaikučiu aptartų dienotvarkę, elgesio koregavimo būdus bei padėtų išmokyti vaiką ”vertinti” savo elgesį, taikant paskatinimų sistemą.
Su kaprizingu vaiku galima nuvykti į konsultaciją.
J. Trinkūnienė sako, kad susipykus galima “su juo elgtis meiliai, padrąsinančiai ir skatinančiai tikslu ugdyti savarankiškumą ir valią.“ [10]
Su paaugliais jau galima tartis, sudaryti bendras sutartis dėl jų elgesio ir dėl bausmių sistemos.
Jei vaikas nuolat reikalauja naujų brangių daiktų ir apetitas jiems atrodo nepasotinamas, galima kiekvieną dieną ištvermingai palaikyti jo emocinį rezervuarą pilną.
Taip pat galima vaikui leisti pačiam nuspresti, ką jis pirks už savo pinigus. Galima duoti pasiūlyti ir duoti laiko vaikui apsispręsti.
Mažiems vaikams galima paaiškinti, kodėl duodate centų elgetaujantiems žmonėms. L. S. Černiauskaitė rašo: „Vyresniam vaikui apskritai galima papasakoti, kas yra geri norai ir gailestis.” [3]
Jei du vaikai nesutaria, kaip pasidalyti pvz. žurnalu, galima pasiūlyti susitarti. Pavyzdžiui, vieną mėnesį jį gauna Petriukas, kitą – Jonukas.
Be to galima neslopinti „puodų muzikos“. Kiekvienas vaikus auklėjantis asmuo gali duoti vaikui ir daugiau barškančių ,,instrumentų” (šaukštų, barškučių, į sandariai užsisukantį indelį pribertų žirnių, kruopų, sagų), gali skatinti vaiką pagal dainą ritmingai šokti, linguoti. Galima su vaiku dainuoti, išdainuoti jam tai, ką nori pasakyti.

AUKLĖJIMO PROCESO
REALIZAVIMO TRUKDŽIAI

1. Trūksta tautiečių, norinčių auginti svetimus vaikus. Kai sutuoktiniams atimamos tėvystės teisės, kai vaikas nelaimės atveju netenka tėvų arba atsiranda kitos nepalankios jo auginimui priežastys, ne visada pavyksta vaiką įkurdinti naujoje šeimoje, nes lietuviai vangiai juos ima įsivaikinti. O į užsienį išvežti vaikai negauna tautinio (lietuviško) auklėjimo.
2. Tėvų nuovargis. Z. Bajoriūnas (1997) rašo: “Gyvenimas šeimoje nėra tik aistringi išgyvenimai. Tai sudėtingas ir sunkus, dažniausiai sutuoktinius fiziškai ir dvasiškai alinantis kasdienis darbas, susiduriant su prieštaringais jausmais keičiantis santuokiniam gyvenimui, pasirinktų vertybių realizavimas pasinėrus į šeimyninio gyvenimo džiaugsmus, sunkumus, negandas, nepriteklius, atsitiktinumus.” [1:14]
3. Aktyvus dalyvavimas gamybiniame darbe. Z. Bajoriūnas (1997) rašo: “Aktyvus moters dalyvavimas gamybiniame darbe atitraukia ją nuo tiesioginių motinos ir šeimos židinio saugotojos pareigų, nepadeda jai visapusiškai augti. <.>
Tėvai labai užsiėmę darbu, visas dėmesys skiriamas materialinėms-buitinėms sąlygoms gerinti, nuolatiniai ginčai šeimoje, trūksta reikiamo vadovavimo ir vaiko elgesio kontrolės, į vaiką nežiūrima kaip į besivystančią asmenybę ir t. t.” Ten pat, p. 281
Daiktų fetišizavimas.
Bedarbystė. Z. Bajoriūnas (1997) rašo: “Dėl sunkios šalies ir šeimos ekonomikos padėties kyla pavojus vaikams ir jaunimui degraduoti kaip asmenybėms. Dalis jų atitolsta nuo mokyklos.
Dalis tėvų, nepajėgdami rasti vietos rinkos pasaulyje, laiko save nereikalingais, nesugeba keisti profesijos, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Bedarbiai vyrai dažniausiai patiria psichines traumas, todėl tampa blogais savo vaikų auklėtojais. <.>
Savo bloga nuotaika jos mažina vaikų energiją, žvalumą ir atsakomybę už savo ateitį, neugdo juose ekonominės minties polėkio, nepratina vaikų imtis jiems patinkamos ekonominės veiklos, nemoko jų būti nesavanaudžiais ir savanaudiškai naudingais kitiems. Vaikai nemokomi teigiamai vertinti savęs, pakeisti nemėgstamą darbą, nes jų tėvai bijo ekonominių sunkumų ir netikrumo. Todėl vaikai neretai ieško tokių žmonių, kurie juos vertintų, taigi gali papildyti nusikaltėlių gretas.” Ten pat, p. 81
Skurdas. “Pavyzdžiui, perskaičius 300 kalinių vaikystės, jaunystės ir tėvystės gyvenimo laikotarpių aprašymų, paaiškėjo, jog apie 75 proc. nusikaltėlių gyveno sunkiomis materialinėmis sąlygomis ar bent manė jas esant nepakankamomis, nes mažiau turėjo negu kiti.” Ten pat, p. 81
Labai geros materialinės sąlygos. Vaikai, gyvenę pasiturinčiose šeimose, vėliau irgi dažnai tampa nusikaltėliais.
Pasitaiko piktų, agresyvių ar per daug švelnių bei į depresiją linkusių tėvų.
Tėvai irgi ne viską moka A. Lazerc rašo: “Tėvai mažai tesistengia išmokyti savo vaikus atsiprašyti. Taip yra todėl, kad dažnas tėvas ir motina patys nėra to dorai išmokę. (Atleidimas tėvams. Žmogus. 1996. Nr. 1. P. 24; Lazerc A. Nagi, atsiprašyk. Šiaurės Atėnai, 1996 03 23.) Ten pat, p. 286-287
Gatvė, bendraamžiai, neformalios grupės. J. rašo: “Gatvė, bendraamžiai, neformalios grupės sėkmingai konkuruoja su mokykla, darydamos neigiamą įtaką, kurios panaikinti nepajėgi ne tik pastaroji, bet ir prievartos institucijos.” [7:45]
Industrinė sistema. Fromas Ėrichas rašo: “Mūsų industrinė sistema nemoko kantrumo. Tokia galimybė atsirastų tik tada, jei pasaulis pradėtų grįžti atgal į akmens amžių. To, žinoma, nebus. “Šiuolaikiniam žmogui sudėtinga būti kantriam, kaip ir disciplinuotam bei koncentruotam. Visa mūsų industrinė sistema ugdo visišką priešybę – greitį. Visos mūsų mašinos yra sukurtos greičiui: mašina ir lėktuvas greitai nugabena mus į vietą ir – kuo greičiau, tuo geriau.” [13]
Naujosios technologijos. Psichologė Aistė Valionienė rašo: “Galima daryti prielaidą, kad paveiktas naujų technologijų, vaikas rizikuoja augti egocentriškas.” [14]
Kita bėda – Tėvai nespėja suvokti kokia yra brendimo stadija. J. Trinkūnienė rašo: “Nuostabių galimybių tėvai turi visai nedaug. Viena vaiko brendimo stadija keičia kitą, ir kol tėvai tai suvokia, galimybė duoti vaikui tai, ko būtinai reikia jo emocinei pusiausvyrai palaikyti, ateina ir praeina.” [9]

IŠVADOS:

Lietuvos šeimos turi galimybę pasirinkti demokratinį, liberalųjį, autoritarinį ar nuoseklųjį auklėjimo stilių, naudotis protėvių sukauptomis senomis ir turtingomis tradicijomis, kuriose sukaupta ne tik kultūrinė, bet ir pedagoginė išmintis. Taip pat turi galimybes žaisti su vaikais, žiūrėti į atžalą kaip į suaugusį, apsaugoti nuo pagrindinių pavojų, neleisti žaisti judrioje gatvėje, gerbti savo vaikų gyvybę ir nuosavybę, negrasinti, prieš išmetant ar dovanojant žaislus gauti vaiko sutikimą, duoti ramybę, kai jis to nori, supažindinti su karštais ir pavojingais daiktais, ugnimi, leisti išsiverkti, migdydami supti ant rankų, išauginti savarankiš-kus. Gali ir turi padaryti savo vaikus visuomeniškus dar visai mažus, išmokyti nusišnypšti nosį, užsisegti sagas, užsirišti ir nusivalyti batus, šluoti grindis, pilti skysčius ir atlikti kitus paprastus darbus, nesmerkti ir neklijuoti etikečių, nerangius vaikus vesti į baleto mokyklą, destruktyvaus ir asocialaus vaikų elgesio netraktuoti kaip įgimto blogio, nevadinti vaikų kvailais, negrabiais ir nevėkš-lom, gerbti jų mintis ir jausmus, žiūrėti į juos rimtai, neįžeisti orumo, pripažinti vaikų “kvailystes” visiškai protingomis, suteikti reikiamų žinių, stebėti kaip vystosi vaiko asmenybė, dukterų nesistengti apginti nuo viso pasaulio, neskirstyti vaikiškų žaislų atskirai berniukams ir mergaitėms, mokyti sveikai maitintis, leisti patiems spręsti savo likimą, pasiūlyti vaizduotėje susikurti gabaus, doro ir naudingo žmogaus paveikslą ir nuolatinės mintys apie jį palaipsniui padės jam tapti būtent tokia asmenybe, mokyti jį kultūringai elgtis prie stalo, mokyti vaiką iškart naudotis klozetu (nepratindami sėstis ant puoduko), padėję ant jo specialią vaikišką sėdynę, leisti vaikui savo kambarį laikyti tokį, koks jam patinka, niekada nebarki vaiko už tai, kad jis domisi kitos lyties požymiais, neišsisukinėti nuo klausimų apie lytinį brendimą, su savo dešimtmečiu vaiku pasidalinti savo paties paauglystės patirtimi, nesišaipyti iš vaiko ir gerbti jo privatumo poreikį, parodyti vaikui naudojamų rūšių kontracepcijos priemonių ir paaiškinti, kaip jomis naudojamasi, reaguokite į masturbaciją kaip į augimo reiškinį ir nediegti gėdos jausmo, jei vaikas užsimiršęs imtų masturbuotis viešoje vietoje, reaguoti į tai, kaip į netinkamą arba neapgalvotą elgesį, pasakyti, kad homoseksualistai niekuo neypatingi, vaikams paaiškinti, kaip turi elgtis, kai jie po darbo dienos ramiai vakaroja svetainėje arba linksminasi su draugais, sudaryti galimybes vaikui pinigus užsidirbti, maždaug nuo dvejų metų vaikui parodyti knygų su paveikslėliais, kuriuose pavaizduotas kūdikio vystymasis in utero, leisti mažyliui paliesti savo pilvą, kad pajustų kūdikio judesius, jei vaikai visą valandą linksmai žaidė, o paskui netikėtai pradėjo ginčytis ir stumdytis, ramiai įsiterpti ir pasiūlyti naują žaidimą, kai tik vaikas pajėgus suprasti, kas yra lytinis gyvenimas, paaiškinti, kad kiekvienas žmogus seksą supranta savaip, lepinti, pasiūlyti trumpiau nusikirpti, įpratinti švarius drabužius pasiruošti iš vakaro, paskatinti vaikus lenktyniauti kas ilgiau valysis dantis, leiskite pačiam vaikui išsirinkti muilą ar šampūną ir t. t.
Ir vis dėlto gerai organizuotas šeiminis auklėjimas nėra visagalis, nes jis yra subjektyvus vaiko ugdymo veiksnys.
Galimybes mažina tai, kad tėvai gėdinasi rodytis vaikams nuogi ar su apatiniais rūbais, kad daug laiko praleidžia darbe (ten atiduoda daug savo fizinės energijos) ir iš ten daugelis parneša nepakankamai daug pinigų, kurie nulemia buitines sąlygas. Išlepinti vaikai negali įgyti įgūdžių, nes neturi galimybės atlikti veiksmų savarankiškai.
Galimybės auklėti asocialių šeimų vaikus mokyklose sumažėja, nes jiems būdinga bėgti iš mokyklos. Niekas negali priversti šeimą būti dorovingą, dvasingą, kultūringą ir pedagogiškai konpetetingą. Auklėjimo srityje geresnių rezultatų būtų galima pasiekti, jei švietimo įstaigose dirbtų daugiau socialinių pedagogų.

LITERATŪRA

1. Bajoriūnas Zenonas. Šeimos edukologija. 1997. Vilnius: Jošara,- p. 14, 31-33, 81, 36-38, 281
2. Canfield Fisher Dorothy “Montesoriška motina” – UAB “Pozicija”, 1992 m., p. 20
3. Černiauskaitė Laura Sintija. Mama, duok pinigų! // Tavo vaikas, 2002 m. nr. 9
4. Jovaiša Leonas. Hodegetika. – Vilnius: 1995, p. 13
5. Kendall Frances “Ypatingi tėvai – ypatingi vaikai”, Vilnius: Andrena, 2001 m., p. 68
6. Lažinskienė J. KAIP PADĖTI HIPERAKTYVIAM VAIKUI? www.medicine.vdu.lt/ medicina/Psichologija/ %20J.La%FEinskien%EB
7. Pikūnas Justinas, Palujanskienė Aldona. Asmenybės vystymasis” kelias į savęs atradimą. – Kaunas: Aušra,. 2000, p. 45, 55
8. Saukienė Inga. Nevaikiški vaikų žaidimų siužetai // Dialogas, 2001 m., 44 nr. prieiga per internetą: www.geocities.com/ katekizmas/text/fromm01-04.htm
9. Trinkūnienė Jolanta. Kada reikėtų kreiptis į gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrą (1 dalis) [interaktyvus], prieiga per internetą: http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=78
10. Trinkūnienė Jolanta (gydytoja). Vaiko tylėjimas susipykus. [interaktyvus], adresas internete: http://www.takas.lt/mama/atsakymai/.
11. Vaiko teisių konvencija (priimta Jungtinių Tautų generalinėje Asamblėjoje 1989 m. Lapkričio 20 d.) – Vilnius: V. Kempino įm. “Valgra”, 2000 m.
12. VINDAŠIENĖ EGLĖ (pradinių klasių mokytoja) Apie vientisą ugdymą. www.lfcc.lt/lk/lk2001/lk20012b.pdf
13. Fromas Ėrichas. Menas mylėti. [interaktyvus], prieiga per interneta: http://perkunas.vtu.lt/psichologija/menasMyleti/4.html
Valionienė Aistė (psichologė). Jūsų vaikas bendrauja ar mygtukus spaudo. [interaktyvus], prieiga per internetą: http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=11

Leave a Comment