Graiku menas

Kybartų pagrindinės mokyklos7b klasės mokinėsSandros Leščikauskaitės

2004.05.24 Turinys:

1.MENAS…………………………………………………………………………………………….32.KETURI DIDIEJI GRAIKŲ MENO PERIODAI…………………………………3-43.SKULPTŪRA………………………………………………………………………………….4-74.ARCHITEKTŪRA…………………………………………………………………………..7-85.TAPYBA IR KERAMIKA…………………………………………………………………..8

MENASŠio laikotarpio menas, kaip ir Renesanso, yra viena iš viršūnių arba bent jau vakarų meno viršūnė. Klasikiniu graikų meno laikotarpiu, nors jis truko tik penkiasdešimt metų, nuo 480 iki 430 pr. Kr. (pentekontaetijas), sukurta neįtikėtinai daug nuostabiausių kūrinių. Tai buvo Atėnų dominavusių Graikijoje, didžiausios šlovės epocha. Visi bandymai atkurti klasikinį meną įkvėpimo sėmėsi iš to periodo graikų meno. Būtina pažymėti, kad graikų menas suklestėjo tuo pačiu metu, kai radosi apsivaliusi nuo mitų racionalioji filosofja ir užgimė demokratija.Graikų menas tobulumo pasiekė dviejose srityse: architektūros ir dar ryškiau – skulptūros. Atrodo, ir tapybos būta nuostabios, bet jos pavyzdžių iki mūsų dienų beveik neišliko.

KETURI DIDIEJI GRAIKŲ MENO PERIODAIKretos-Mikėnų laikotarpis (IV a. pr. Kr. pab.-I tūkstantmetis pr. Kr.)Priš atsikraustant indoeuropiečių graikų gentims I tūkstantmečio pradžioje, Egėjo jūros salose, ypaš Kretoje, jau klestėjo civilizacija. Centrinė Kretos padėtis, anot Aristotelio, lėmė jos įtaką visai Graikijai. Minojo civilizacijos kūrinys – Knoso rūmai (manoma, kad juos galėjo pastatyti architektas Dedalas), subtilus ir sudėtingas jų išplanavimas davė pamatą rastis mitui apie labirintą. Rūmai labai išradingi. Buvo dviejų kartų rūmai, pirmieji dėl nežinomų priežasčių sugriauti apie 1400 m. pr. Kr., iš to fakto galėjo atsirasti sakmė apie Atlantidą. Tapytojai, puošdami rūmus, vaizdavo rafinuoto kasdieninio gyvenimo scenas: šokėjas, gėles, delfinus, neabejotai ritualinius žaidimus su jaučiais. Ši civilizacija vis dėlto lieka mįslinga, nes jos linijinis B raštas dar nėra iššifruotas.

Kretos civilizaciją sugriovė achajai, kariai ir medžiotojai, apie kuriuos rašė Homeras; Peloponese, Mikėnuose ir Tirinte, jie pastatė gerai įtvirtintas pilis, tai liudija garsieji Liūtų vartai Mikėnuose. Kitas originalus achajų kūrinys – auksinės laidotuvių kaukės.Archajinis laikotarpis (XI-VI a. pr. Kr.)X a. galima laikyti tikrojo graikų meno pradžia. Pirmasis tos epochos periodas vadinamas geometriniu (900-700 m. pr. Kr.). svarbiausi kūriniai – tapytos vazos, puoštos laužytomis ar kryžiškomis linjomis, rombais, vėliau – stilizuotomis, geometrinėmis žmonių ir ypač gyvūnų figūromis (zoomorfinės vazos).,Įdomu tai, kad pirmieji žmonių atvaizdai pasirodė ant laidotuvių vazų. Jie sustingę, sutartiniai: mirusysis vaizduodamas iš priekio ant lovos, nutapytos iš profilio.Antrajam archajinės epochos laikotarpiui (VIII a. pr. Kr. pab.) būdingos rytietiškos tendencijos, pavyzdžiui, egiptietiškos šukuosenos ar egzotiškų gyvūnų atvaizai.Tikrosios archaikos periodas (700-480 m. pr. Kr.) – akmens architektūros ir skulptūros pradžia, naujos temos – kuras (jaunuolio statula) ir kora (merginos statula). Tai ir Homero laikotarpis.Klasikinis laikotarpis (480-323 m. pr. Kr.)Klasikiniu periodu kūrė didieji skulptoriai Feidijas bei Praksitelis, buvo pastatytas Partenonas. Atėnai tapo graikų pasaulio centru. Sukuriama neįtikėtinai daug tapybos, architektūros ir skulptūros šedevrų. Skulptoriai, kaip antai Feidijas ar Praksitelis, nustato grožio etalonus. Dėl universalumo siekimo nuolat kartojasi tie patys tipai, jie vis tikslinami.Helenistinis laikotarpis (323-32 m. pr. Kr.)Helenistinė epocha prasideda po Aleksandro mirties 323 m. pr. Kr. ir trunka iki 32 m. pr. Kr., kai romėnai užima Aleksandriją. To laikotarpio menas puošnesnis, jausmingesnis ir manieringesnis. Vaizduojamos aistros, kančia, dinamiški judesiai. Pavyzdys – garsioji Laokoonto skulptūra: Laokoontas regi šalia mirštančius gyvačių smaugiamus savo vaikus.Skulptūros kūrėjai taip pat bando perteikti žmogaus individualumą ir grožį. Esama statulų, vaizduojančių barbarus, pavyzdžiui, Atalo palaužtus galus, bandžiusius 240 m. pr. Kr. įsiveržti į Mažąją Aziją.
Du dideli to laikotarpio meno centrai – Rodas ir Pergamas, čia sukurti garsieji Gigantai („Gigantų kova“), didžiojo Dzeuso aukuro detalė.

SKULPTŪRAPirmiausia reikia pasakyti, kad išliko mažai graikų skulptūros orginalų, mūsų nepasiekė nė vienas Feidijo kūrinys. Daugelis graikų statulų mums pažįstamos iš romėniškų marmurinių kopijų, bet orginalai dažniausiai buvo bronziniai.Žmogaus kūno grožisGraikų skulptūra išaukština žmogų, vaizduodama jį kaip individualybę ir grožio etaloną.Pagrindinis šios raidos momentas – reljefinės skulptūros atsiradimas. Statula pirmą kartą atitraukiama nuo šventyklos sienos, į kurią anksčiau remdavosi, taigi aplink ją galima vaikščioti. Reljefinė skulptūra yra ženklas, kad atsirado laisvas, individualus žmogus,pakeitęs dievybę kaip meno sublektą, o Rytų mene žmonės buvo vaizduojami kaip neindividualizuota masė šventyklų ar dievams skirtų paminklų bareljefuose. Graikų menui būdingas reljefas vėliau išnyko.Graikų skulptūros centre – visas žmogaus kūnas. Galvos atvaizdui neteikiama pirmenybė, biustas Graikijoje nežinomas. Priešingai negu tvirtino Hegelis, graikiškasis profilis, išryškinantis kaktą – intelekto simbolį, neegzistuoja. Grožį lemia visas kūnas.kita vertus, atrodo, kad ypatingas ėmesys skiriamas akims – graikų civilizacija iš esmės „regimoji“. Idėja graikams yra forma, tai, kas matoma (eidos „idėja“ yra veiksmažodžio orao „matyti“ dalyvis). Žvelgiant į akis, vadinasi, žvelgti į žmogaus esmę. Išradingais sprendimais, pavyzdžiui, vietoj vyzdžių įdedant akmenukus, detaliai pavaizduojant vokus, buvo sukuriamas norimas efektas.Kuras ir koraKuras ir kora, atitinkamai jaunuolio ir merginos statulos, pasirodo tik apie 700 m. pr. Kr. Tai buvo pirmosios tikra gyvybingos statulos, nes senosios, vaizdavusios žmones, buvo sustimgusios tarsi kolonos. Tam tikriausiai turėjo įtakos senoji medžio skulptūra (xoana).Kuras – tai daug tikslesnis žmogaus kūno atvaizdas, nors vis dar lygus sustingęs ir frontalus. Kuras vaduojasi iš frontalumo: iš pradžių į priekį pastatoma kairė koja, paskui svoris perkeliamas ant vienos kojos, dar vėliau, klasikiniame amžiuje, imta vaizduoti judesį.

Koros skulptūrose pradėta puošti, klostyti drabužius. To laikotarpio kurui ir korai būdinga archajinė, pirmąsyk graikų skulptūros istorijoje pasirodžiusi šypsena. Šios paslaptingos šypsenos buvo įvairiai interpretuojamos, kad ir kaip būtų, tai žmoniškumo ženklas – juk, anot Aristotelio, nei gyvūnai, nei dievai nesišypso.Helenistinė skulptūraKlasikinio laikotarpio statulos buvo universalios, jos vaizdavo tipus, o ne asmenybes. Emocijos reiškiamos santūriai, laidotuvių stelose skausmas perteikiamas tiesiog galvos palenkimu. Helenistinėje epochoje, kitaip negu anksčiau, iškyla asmenybė, atsiranda portreto menas (ryškiausias jo atstovas skulptorius Lisipas). Veidas vaizduojamas vis tiksliau, daug dėmesio skiriama žvilgsniui, akys paryškinamos spalvotais akmenukais. Tokios skulptūros turėjo įtaigiai atskleisti aistras ir emocijas. Bet šitaip graikų skulptūros prarado savo graikiškumą.Helenistinę epochą žymi dvi labai garsios statulos: Samotrakės Nikė ir Milo Venera. Samotrakės Nikė – tradicinio Nikės „pergalės“ žanro pavyzdys; statula, regis, buvusi pritvirtinta laivo priekyje jūrų pergalei atminti. Ją galėjo sukurti Lisipo mokinys.Ilgą laiką buvo manoma, kad Milo Venera sukurta klasikiniame amžiuje, šiandien nustatyta, kad tai helenistinės epochos kūrinys. Veneros ajusmingumas, rodos, būdingas ištisai tradicijai, kurios pradininkas yra Praksitelis.

Trys didieji skulptoriai• Feidijas (490-432 m. pr. Kr.) – žymiausias graikų skulptorius; iš jo kūrinių mums išliko tik Partenono frizai ir romėnų kopijos. Du jo dingę kūriniai labai garsūs, tai monumentalios dvylikos metrų aukščio statulos: viena – bronzinė Atėnė Promacha („Karingoji“), deivė su šalmu – stovėjo ant Akropolio; kita – Atėnė Partenė („Mergelė“) „iš aukso ir dramblio kaulo“ – partenono viduje. Feidijas dirbo visoje Graikijoje, dar viena jo dingusi skulptūra iš aukso ir dramblio kaulo – Dzeuso statula Olimpijoje.Feidijui nepaprastai puikiai pavyko išgauti drabužių klostes Partenono frize, vaizduojančiame merginas, teikiančias deivei dovanas per Panatėjų šventę. Pirmą kartą frize perteikiamas istorinis, o ne mitinis įvykis.

• Polikleitas (478-? m. pr. Kr.) domėjosi matematiniais modeliais, nustatė kanoną, idealios žmogaus figūros modelį: kūno aukštis turėjo būti lygus septyniems galvos aukščiams. Šį kanoną helenistinėje epochoje pakeitė Lisipas, nustatęs, kad kūno aukštis tiri būti aštuoni galvos aukščiai. Polikleitas įvedė kontrapostą. Tai stovinčios figūros vaizduosena skulptūroje, kai viena žmogaus kūno pusė yra laikančioji, o kita slegiančioji. Šis atsiplėšimas nuo vertikalumo simbolizuoja laisvę. Tokios yra jo garsiosios jaunuolių statulos Diadumenas („Atletas su raiščiu“) ir Doriforas („Ietininkas“). Polikleitas bandė kurti statulas pagal nustatytą kanoną.• Praksitelis (390-332 m. pr. Kr.) buvo didžiausias IV a. pr. Kr. skulptorius, gyvenęs tuo metu, kai nuo Spartos smūgių krito Atėnai. Jo statulose ryškus svorio centro perkėlimas: vaizduojamasis į ką nors remiasi, dažnai į medį, simbolizuojantį gamtą. Ryškesnės detalės, pavyzdžiui, kaklo raukšlės. Praksitelio herojai natūralesni, atmetę galvą žvelgia į aukštį ir tolį. Akys primerktos; toks žvilgsnis buvo vadinamas „drėgnu“. Azijoje Praksitelis sukūrė Knido Afroditės skulptūrą, žymiausią savo kūrinį; antikiniame pasaulyje buvo net penkiasdešimt viena šios skulptūros kopija. Pirmą kartą moteris pavaizduota nuoga. Deivė deda savo drabužius ant amforos su vandeniu, ketindama praustis. Jos keliai droviai suglausti. Ji nesigėdija savo nuogumo, jos žvilgsnis skrieja virš ją stebinčių mirtingųjų.Praksitelis kūrė ir nuogų vyrų statulas. Tai ne Polikleito atletai, bet jaunuoliai, efebai, kaip antai Hermis Heros šventykloje Olimpijoje. Hermis su moterišku grakštumu laiko ant rankų kūdikėlį Dionisą, plaukai palaidi, iškili kakta, bylojanti apie susimąstymą.

Nuogas kūnasDaugelis graikų skulptūrų vaizduoja nuogus vyrus ir moteris. Nuogumas graikams buvo įprastas. Pirmosiose Olimpinėse žaidynėse, vykusiose 776 m. pr. Kr. Graikijoje, sportininkai nevilkėjo jokių drabužių, kad niekas nevaržytų judesių. Nuogo jaunuolio skulptūrą graikai vadino kūru, o nuogos mergaitės – kora. Šios statulėlės dažniausiai būdavo išdrožtos apvalios, t. y. iš visų pusių prie nieko nepritvirtintos, laisvai stovinčios. Šios natūralaus dydžio akmeninės statulėlės atrodo negyvos – žvilgsnis sustingęs, viena koja priekyje kitos. Toks graikų skulptūro stilius vadinamas archajiškuoju (650-480 m. pr. Kr.).

„Judančios“ skulptūrosIlgainiui graikų skulptoriai darėsi vis išradingesni ir žmones ėmė vaizduoti natūraliau. Menininkai tyrinėjo raumenis, kaulų formą po oda. Dėl tokių stebėjimų statulos tapo tikroviškesnės. Jomis pradėta vis tobuliau, be jokių klaidų vaizduoti žmogaus kūną. Tai idealiosios skulptūros, priskiriamos klasikiniam graikų laikotarpiui (480-325 m. pr. Kr.). Iš pradžių terminas „klasikinis“ reiškė „labai gražus“.

ARCHITEKTŪRAArchitektūroje pagrindinis ir beveik vienintelis statinys buvo ne rūmai, o šventykla. Tai pirmiausia Dievo buveinė. Šventyklos iš pradžių buvo medinės ir tik klasikinėje epochoje pamažu atitolo nuo savo pirmtakių. Jos visada orientuotos rytų-vakarų kryptimi.Šventyklos buvo ir marmurinės, viršutinė jų dalis nudažyta ryškiomis spalvomis-raudona ir mėlyna. Norint išvengti slegiančio įspūdžio, griebtasi optinės išmonės: kolonos į viršų kiek storėja ir palinkusios į centrą, laiptų pakopos ne visai horizontalios.Trys orderiaiŠventyklos architektūra buvo grindžiama trimis orderių tipais, pasižyminčiais griežta tvarka: tiksliai ir proporcingai buvo išdėstomi įvairūs šventyklos elementai, net ir kolonos. Šie trys orderiai – tai dorėninis, jonėninis ir korintinis. Du pirmieji atsirado beveik venu metu, apie 600 m. pr. Kr.Dorėninis orderis santūriausias ir didingiausias. Kartais sakoma, kad jis itin vakarietiškas, vyriškas. Kolona, kurios liemenį skaido apie dvidešimt keneliūrų, stovi tiesiai ant viršutinės šventyklos pakopos, stilobato. Kapitelis susideda iš dviejų dalių: apvalaus echino ir keturkampio abako. Kapitelis laiko architravą iš akmens plokščių, virš jo – frizas ir karnizas. Frizas su triglifais, imituojančiais sijas, primena pirmąsiasmedines šventyklas, o kapitelis – statinius iš medžio. Metopos, stačiakampės plokštės tarp triglifų, papuoštos reljefais, skirtais šventyklos dievybei. Dorėninių šventyklų yra Peloponese ir Pietų Italijos bei Sicilijos kolonijose.

Jonėninis orderis rafinuotesnis, elegantiškesnis. Jis labiau rytietiškas, moteriškas. Kolonos lieknesnės, turi dvidešimt keturias kaneliūras, kapiteliai aukštesni, papuošti voliutomis. Būdingiausios šio stiliaus šventyklos yra Mažojoje Azijoje, taip pat ir Atėnų akropolyje – Erechtėjonas.Korintinis orderis, ypač paplitęs romėnų valdymo laikais, yra kilęs iš jonėnų orderio. Jo kapiteliai aukštesni ir puošnesni, atrodo lyg pintinės su akanto lapais. Bet jau nebeprimena medinių šventyklų.

TAPYBA IR KERAMIKAVienintelis iki mūsų laikų išlikęs graikų tapybos pėdsakas – dekoratyviniai piešiniai ant vazų. Piešinių būta labai daug, jie puošė daugelį buities daiktų. Po geometrinio stiliaus vazų apie VI a. pr. Kr. Korinte sukurtos vazos su juodomis figūromis baltame fone, o Atėnuose – raudoname fone. Atėnų stilius taip įsigali, kad išstumia kitas technikas. Apie 525 m. pr. Kr. Atėnuose atsiranda bnauja tapybos kryptis – raudonfigūrė technika, kai juodame fone išryškinamos raudonos figūros. Fonas padengiamas juodu laku, detalusis piešinys jau nebeišraižomas, o plonais potėpiais išvedžiojamas teptuku.Ant keramikos dirbinių vaizduojamos kasdienio gyvenimo scenos, dievai. Dėl tapybos įtakos keramika tobulėja: piešinys darosi vis tikslesnis, įvedama tam tikra perspektyva, keičiasi spalvų funkcija.Graikų tapybą pažįstame tik iš pasakojimų. Garsiausias tapytojas – Apelis, Aleksandro Didžiojo rūmų dailininkas. Regis, itin buvo vertinama virtuoziška optinė apgaulė: pasak garsaus anekdoto, per vieną konkursą Zeuksidas nutapė tokias tikroviškas vynuoges, kad paukščiai atskrido jų lesti; kai Zeuksidas paprašė nuimti užuolaidas, dengiančias Parazijo paveikslą, išaiškėjo, kad jos nutapytos,- Zeuksidas turėjo pripažinti, kad Parazijas pranoko jį, nes sugebėjo apgauti menininką, o jam pačiam pavyko apgauti tik paukščius.

LITERATŪRA1.“Visuotinės kultūros istorija‘

2.“Istorija“ (baltos lankos)3.“Skulptūros“