Graikų literatūra

Kauno Eigulių vidurinė mokykla

Parengė: Simona Daunoravičiūtė 11A

Mokytojas: Dainius Šumnauskas

2004m.

Kaunas
Turinys
Įvadas 3
Graikų literatūra 4
Archajinė lyrika 6
Klasikinės epochos proza 12
Helenizmo epochos poezija ir proza 14
Aristotelis 16
Homeras 17

„Iliada” 17

„Odisėja” 20
Hesiodas 26

„Darbai ir Dienos”. 26

„Teogonija” 28
Išvados 29
Literatūra 30

Įvadas

Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši
tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikai
save laikė viena tauta – helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais).
Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais.

Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris
reiškia „senovinis”. Tačiau antikinė literatūra nėra vvienintelė senovės
literatūra. Dar senesnės yra senovės egiptiečių, šumerų – akadų, hetitų ir
churitų, taip pat ugaritų – finikiečių literatūros, maždaug tokio pat
senumo yra senovės hebrajų, indų, kinų bei iraniečių literatūros. Antikinė
literatūra – tai senovės graikų ir romėnų literatūra, seniausia Europoje,
padariusi didelį poveikį ne tik vėlesnei europiečių, bet ir (kaip dabar jau
aišku) viso pasaulio literatūros raidai.

Graikų literatūra

Graikijos literatūros raidą galima suskirstyti maždaug į tokius
laikotarpius:

1) archaikos, arba archajinis, laikotarpis, VIII – VI a. pr. Kr.;
žodis „archaika” (gr. arche) reiškia pradžią;

2) klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip dar vadinamas
atikiniu laaikotarpiu, nes tada vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras
buvo Atėnai;

3) helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., kuriam davė
pradžią Aleksandro Didžiojo (mirusio 323 m. pr. Kr.) užkariavimai ir kuriam
būdinga ano meto oikumenės (sen. gr. oikumene – visos žmonių gyvenamos
žemės) helenizavimas (arba graikinimas; sen. gr

r. Hellen – helenas, graikas,
Hellas – Graikija), graikų kalbos ir kultūros didelis išplitimas, ypač į
Rytus;

4) Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI amžiai po Kr.

Nuo V a. literatūra graikų kalba sudaro Bizantijos literatūrą, o
1453 m. turkams užkariavus Bizantiją, ji tampa naująja graikų literatūra,
jos kalba irgi žymiai pakinta.

 

Indoeuropiečių kalbų grupei priklausančios graikų kalbos tarmėmis
kalbėjusios gentys II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje atkilo į Balkanų
pusiasalį. ten jų kalbą ir kultūrą paveikė tiek vietiniai gyventojai,
susilieję su atsikėlėliais, tiek Kretos kultūra (iš Kretos salos Viduržemio
jūroje) ir bendravimas su Mažosios Azijos tautomis, visų pirma hetitais,
kurių literatūros paminklai (XVII – XIII a. pr. Kr.) yra seniausi iš mus
pasiekusių, parašytų indoeuropiečių kalba.

Po Kretą ištikusios stichinės nelaimės, kurią greičiausiai sukėlė į
šiaurę nuo jos esančioje salelėje išsiveržęs ugnikalnis, apie XV a. pr. Kr.
vidurį graikai užėmė Kretą ir tapo joos kultūros paveldėtojais. Suklestėjo
du šimtmečius trukusi vadinamoji Mikėnų kultūra. (Mikėnai buvo viena iš
svarbiausių graikų tvirtovių Peloponeso pusiasalyje.) Sekdami kretiečių
linijiniu A raštu (iki šiol neiššifruotu), graikai savo kalbai sukūrė
linijinį B raštą (iššifruotas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Šiuo raštu
parašytose molinėse lentelėse tėra administraciniai tekstai (inventoriniai
sąrašai, panašios į važtaraščius ar priėmimo dokumentus žymos), tačiau jų
vertė Graikijai ir graikų kalbos istorijai yra didžiulė; juose minimi kai
kurie dievų ir žmonių vardai, aptinkami ir mus pasiekusiuose literatūros
kūriniuose.

Iš Mikėnų laikotarpio yra kilę daug herojinio epo motyvų ir
daugelis mitų (p
pasakojimų apie dievus ir senovės didvyrius, kuriuos graikų
vaizduotė ilgainiui įvairiai išplėtojo ir kurie buvo naudojami meninėje
kūryboje).

XIII ir XII amžių pr. Kr. sandūroje Viduržemio jūros valstybes
paveikė rimti sukrėtimai – atsikraustymas vadinamųjų jūrų tautų buvo
lemtingas ir hetitų valstybei, ir Mikėnų epochos Graikijai, kurios
įprastinio gyvenimo žlugimas siejamas su dar vienos graikų genties,
karingųjų dorėnų, įsiveržimu į pietines Balkanų žemes. Dėl šių įsiveržimų
visiškai suiro ligtolinė gyvenimo tvarka, žmonės būriais patraukė ieškoti
naujų gyvenamųjų vietų. Raštas, ligi tol puoselėtas turbūt negausaus
pulkelio profesionalių rašto žmonių, buvo visų užmirštas.

XII – IX amžiai pr. Kr. Graikijos istorijoje laikomi tamsiais
amžiais, kurie buvo sunkūs graikams ir sunkiai suprantami istorikams.
Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo naujas pakilimas: buvo gaminama geležis,
kuri ilgainiui išstūmė bronzą; formavosi nauja pasaulėžiūra – aktyvi ir
kovinga, pasirengusi priimti naujoves; buvo siekiama nuodugniai išaiškinti
įvairius gyvenimo reiškinius.

Literatūros istorijai ypač svarbu tai, kad VIII a. pr. Kr. graikai
vėl išmoko rašyti ir skaityti – jų abėcėlė buvo pasiskolinta iš semitų
(finikiečių) ir pritaikyta graikų kalbai. Tačiau iki II a. pr. Kr. graikai
neturėjo bendros nei šnekamosios, nei literatūrinės kalbos (panašiai taip
antikos laikais nebuvo nė vieningos valstybės, o vien poliai , arba miestai-
valstybės). Kalbą sudarė keletas tarmių, o tarmės savo ruožtu skirstėsi į
patarmes. Daugelis literatūros žanrų, atsižvelgiant į tai, kur buvo
sukurti, atspindėjo vieną ar kitą tarmę, ir tas ryšys išliko ilgai –
verčiant tekstą, šios sa
avybės beveik neįmanoma perteikti. Literatūrine
kalba tapo šios tarmės: ajolų tarmė, kuria kalbėjo Balkanų šiaurės rytuose
esančios Tesalijos gyventojai (XI a. pr. Kr. antroje pusėje prasidėjus
žmonių persikėlimams, kai ėmė kurtis kolonijos, ši tarmė paplito ir
Mažosios Azijos vakarinės pakrantės šiaurėje, taip pat Lesbo saloje);
jonėnų tarmė, iš Balkanų rytinės dalies išplitusi daugelyje Egėjo jūros
salų ir Mažosios Azijos pietinėse srityse; jonėnų tarmei labai artima
Atikos tarmė Atikos srityje, kurios centras buvo Atėnai; dorėnų tarmė,
kuria kalbėjo didžioji dalis Peloponeso pusiasalio gyventojų, kretiečiai,
kai kurių Egėjo jūros salų gyventojai; ji paplito daugelyje graikų kolonijų
šiaurinėje Afrikoje, Sicilijoje ir pietų Italijos pakrantėse. Tik IV a. pr.
Kr. ėmė rastis bendrinė kalba koinė (gr. koine – bendras, bendrinis),
susikūrusi Atikos tarmės pagrindu, nors buvo veikiama ir jonėnų tarmės. Tą
procesą paspartino Aleksandro Didžiojo užkariavimai Rytuose – nuo tada
graikų kalba, kaip visuotinė kultūros kalba, paplito toli už Graikijos
ribų. Koinė įtaka ypač žymi proziniuose raštuose, dažniausiai mokslinėje
literatūroje; koinė parašyti ir Naujojo Testamento tekstai.

Archajinė lyrika

VII – VI a. pr. Kr. savo tekstus raštiškai ėmė fiksuoti ir poetai,
lyrikai, iš pradžių vadinami pagal jų kuriamos lyrikos formas elegijų,
jambų ir dainų kūrėjais (gr. melos – daina, melodija). Helenistiniu
laikotarpiu buvo pradėta vartoti lyrikos sąvoka, kuri reiškė poeziją,
atliekamą pritariant muzikos instrumentu; tai buvo monodiniu, arba soliniu
(vienbalsiu), būdu dainuojama lyrika ir chorinė lyrika (tekstą ir muziką
lydėjo šokio judesiai). Ži

inoma, muzika su šokiais mūsų nebepasiekė, o ir
tekstų telikę vien fragmentai, pacituoti vėlesnių autorių arba rasti
papirusų ritinėliuose.

Žodis elegija anuomet nereiškė liūdnos ar graudžios lyrikos
kūrinio: elegija buvo vadinamas bet kuria tema sukurtas eilėraštis, kurio
ritmika rėmėsi eleginiu distichu (t.y. dvieiliu – dviejų eilučių posmu).
Jis buvo sudarytas iš hegzametro ir su juo derinamo pentametro (t.y.
penkiapėdžio; gr. pente – penki). Pastarojo eilutę sudarė dvi lygios
hegzametro pusės (po 2,5 pėdos), perskirtos vyriška (po ilgo skiemens
einančia) cezūra. Pirmajame pentametro puseilyje vietoj daktilio buvo
vartojamas ir spondėjas, antrajame – vien daktilis.

Vertimuose, t.y. toninėse eleginio disticho (kaip ir hegzametro)
imitacijose, kiekybinius daktilius ir spondėjus pakeitė toniniai daktiliai
ir chorėjai:

Skydą ne|noromis | teko || ko|voj man į | krūmus
nu|mesti:

Linksmas tra|kietis dabar || džiaugias bran|giu
laimi|kiu.

Savo gy|vybę iš|gelbėjau | aš. || Mano | skyde, lik
| sveikas!

Kitą, ge|resnį gal|būt || greitai tu|rėsiu
tik|rai.

                                                                
                                                   (Vertė A. Churginas)

Taip rašė Archilochas, samdomas karys ir vienas žymiausių VII a.
poetų. Jo ir jo amžininkų poetinė kūryba buvo poeto asmenybės subjektyvi
saviraiška, Archilochas dažnai tiesiog pabrėžtinai šaiposi iš tradicinių
herojinės etikos vertybių (kaip ir mūsų pateiktame eilėraštyje), itin
negailestingi ir kovingi yra jo jambiniai eilėraščiai. Tuose eilėraščiuose
paprastai vartojamas jambinis trimetras, kuris vėliau tapo ir įprastu
draminio dialogo metru. Jis susideda iš trijų metrinių vienetų po dvi pėdas
kiekviename: U – U –, kur pirmąjį trumpą skiemenį gali pakeisti ilgas
skiemuo, o ilgi skiemenys, ypač eilutės pradžioje, gali būti pakeisti
kiekvienas dviem trumpais. Tačiau toniniuose jambiniuose trimetruose
keitimų nebūna – juos sudaro taisyklingai skanduojami jambai. Pvz., to
paties Archilocho jambinio trimetro eilutė lietuviškai skamba taip:

Prie pat į kran|tą besidau|žančių bangų

                                                                
                               (Vertė J. Dumčius)

Buvo vartojami ir trochėjiniai (chorėjiniai) metrai (– U – U),
kurių populiariausias buvo katalektinis (nepilnas) trochėjinis tetrametras,
sudarytas iš keturių trochėjinių metrų, cezūros padalytas į dvi dalis (po
du metrus, paskutinis nepilnas). Chorėjinio metro ketvirtas trumpas skiemuo
irgi galėjo būti pakeistas ilgu. Toniniuose trochėjiniuose tetrametruose
keitimų nebūna. Pvz., Archilocho trochėjinio tetrametro eilutė, išversta į
lietuvių kalbą:

Koks būdingas | žmogui saikas, || visados ge|rai
žinok.

                                                                
                                                     (Vertė H. Zabulis)

Elegijas, drąsinančias karius narsiai kautis, VII a. rašė Kalinas
(Kalliuos) ir Tirtajas (Tyrtaios). Užtat Mimnermas (Mimnermos) elegijose
aukština „auksinę Afroditę” ir skundžiasi greit ateisiančia senatve, kuri
neleis jam mėgautis meile. Jo amžininkas Solonas (Solon) į Mimnermo kūrybą
atsiliepė sąmojingu poleminiu eilėraščiu, kuriame pabrėžė senatvės
džiaugsmų pastovumą. Tačiau Solono, seniausio mums žinomo Atėnų poeto ir
visų pirma valstybės vyro, įstatymų leidėjo, elegijos bei jambai atliepė jo
politinius siekius, dažnai susijusius su pilietine etika ir socialine
psichologija:

Jūs, nuraminę krūtinėj kietąją širdį, turtuoliai

Persisotinę jūs esat gėrybėms visoms: –

Mažinkit sau išdidumą, nes jau nei mes neklausysim

Jūsų daugiau, nei jums viskas gerai nesiklos.

                                                                
                                      (Vertė J. Dumčius)

Priešingai negu demokratijos idėjas skelbiantis Solonas, Teognidas
(Theognis; VI – V a.) buvo tikras aristokratas, reiškęs neapykantą
demokratijai, leidusiai „menkėti piliečių veislei” ir „blogiesiems” (tai ne
vien moralinė, bet ir socialinė sąvoka, reiškianti žemą kilmę) turtėti,
įgyti valdžią, kai „gerieji” skursta ir nyksta tremtyje. Teognido poezijoje
gausu pamokymų bei sentencijų, skelbiančių luomų priešiškumo principus:

Meiliai kalbėki su priešu. Kai jis pateks tavo
valion.

Keršyk tu jam. Net nereik priekabės jokios
ieškot.

                                                                
                                                  (Vertė J. Dumčius)

Tačiau yra ir eilėraščių, atspindinčių konkretų optimizmą,
raginančių ryžtingai ir kilniai elgtis; kita vertus, yra kupinų
kosmologinės nevilties eilėraščių („Būtų geriausia žmonėms visai neužgimti
šioj žemėj.”).

Savita kūryba buvo pagarsėjęs iš Mažosios Azijos Efeso miesto kilęs
poetas Hiponaktas (Hipponax, VI a.), kuris, būdamas aristokratas,
parodijavo aukštąjį stilių ir, pasitelkęs gyvą, kartais net šiurkščią,
kupiną barbarizmų kalbą, vaizdavo aristokratams neįprastus reiškinius:
skurdą, badą, prastuomenės gyvenimą. Jis paįvairino metriką, įvesdamas
cholijambą , arba „šlubąjį jambą” (gr. cholos – šlubas), kurį vėliau
vartojo daugelis graikų bei romėnų poetų. Tai jambinis trimetras, kurio
paskutinėje pėdoje priešpaskutinis trumpas skiemuo pakeičiamas ilgu, o
toninėse imitacijose nekirčiuotas skiemuo pakeičiamas kirčiuotu.

Antikinis cholijambas pakeistas toniniu skamba taip:

Blogai bus ma|no daug kentė|jusiai sielai,

Jei neprisių|si kuo greičiau|siai man miežių

Medimną, kad | iš miltų vir|čiau sau sriubą

Ir, valgyda|mas ją, vargus | tolyn ginčiau.

                                                                
                         (Vertė J. Dumčius)

Vėlesnio graikų poeto Aleksandrijos Palado (IV a. pr. Kr.) eleginis
dvieilis buvo parašytas sekant Hiponaktu:

Vargas – moters dalia, o džiaugsmo dukart tetenka.

Pirmąsyk – per vestuves, antrą – mirties valandoj.

Kaip ir elegijos bei jambiniai kūriniai, subjektyvius jausmus
reiškė ajolų tarme kuriama monodinė lyrika, tik joje gvildenamos daug
jausmingesnės temos ir jos kitokia metrika. Žymiausi monodinės lyrikos
kūrėjai buvo Lesbo saloje gyvenę Alkajas (Alkaios) ir garsioji antikos
poetė Sapfo (Sappho; abu gyveno VII – VI a. pr. Kr.) Ajolų dainą sudarė
strofos (t.y. pasikartojantis eilučių junginys), kurių eilutės nebūtinai
vienodos. Eilėdara buvo silabinė (skiemeninė), pagrįsta vienodu skiemenų
skaičiumi eilutėje, su kiekvienos rūšies strofoms būdinga tam tikra
asimetrinė trumpųjų bei ilgųjų skiemenų kaita. Kūrėjai puoselėjo savo
mėgstamas strofas, todėl atsirado pavadinimai alkajinė ir sapfinė strofa,
kurias dažniausiai vartojo šie poetai.

Abiejų poetų kūrybą visų pirma galėtume apibūdinti kaip draugijos
paskatintas ir jai skirtas dainas, tik tų draugijų būta skirtingų. Alkajas
aktyviai dalyvavo gimtosios salos besivaržančių politinių grupuočių kovoje
ir didžioji jo kūrybos dalis buvo skirta atlikti bendražygių būrelyje.
Dainose reiškiamos momento nuotaikos: nusivylimas, pašaipa, kvietimas,
džiaugsmas, neviltis ir pasipiktinimas. Ypač pagarsėjo dainos fragmentas,
kuris vėlesnėje literatūroje dažnai vartojamas lyginant valstybę su laivu
audringoje jūroje:

To vėjų triukšmo aš negaliu suprast.

Viena banga atsirita štai iš čia,

Kita – iš ten, o mes jų tarpe

Blaškomi esam ant juodo laivo.

                                                                
      (Vertė J. Dumčius)

Alkajo lyrikoje greta politinės tematikos yra nemažai simposijo
(t.y. pokylio) motyvų – vyno aukštinimo užstalės dainose; vynas vienija
bendraminčius, padeda atskleisti tikrą žmogaus esmę, išaiškinti išdaviką.
„Kur vynas, ten ir tiesa”, „vynas – žmonių veidrodis”, – skelbia Alkajas.
Mitinio turinio eilėraščių fragmentuose pabrėžiama mito etinė reikšmė.
Alkajo poezijai būdinga emocinės išraiškos jėga, ryškūs supriešinimai ir
vaizdingos detalės.

Sapfo eilės buvo inspiruotos jaunų mergaičių draugijos, kuriai
poetė greičiausiai vadovavo, mokydama kilmingas auklėtines prieš santuoką
įvairių dalykų, taip pat muzikos, šokių ir dainavimo, gal net meno mylėti
pirminių žinių. Dauguma Sapfo dainų susijusios su asmeniniais išgyvenimais
bei nuotaikomis – susitikimo džiugesiu ar liūdesiu skiriantis, ilgesiu ir
meile (aplinkybė, kad didžioji dalis Sapfo dainų skirta mergaitėms, vėliau
nulėmė lesbietiškos meilės sąvoką). Vienas žymiausių jos eilėraščių
vaizduoja jauną gražuolę, regimą vyro akimis, bet poetė veikiai pereina
prie savo jausmų („Agalidei”). Sapfo poezijai būdinga asmeninių išgyvenimų
detalizavimas; išgyvenimai reiškiami tradicinėmis priemonėmis: aprašomi
kūniškieji ir išoriškai nematomi reiškiniai. Grožio ir meilės geismą lydi
gamtos jausmas:

Aš trokštu ir ieškau grakštumo.

Tai mano džiaugsminga aistra.

Juk mano dalis laimingoji –

Ir saulę, ir grožį mylėt!

                                                              
(Vertė R. Mironas)

Trečiasis žymus monodinės lyrikos kūrėjas buvo Anakreontas
(Anakreon, VI a. pr. Kr.), rašęs jonėnų tarme, kurioje gausu ir homerizmų,
ir ajolų tarmės elementų. Iš Mažosios Azijos kilęs poetas keliavo po
Graikiją ir buvo labai mėgstamas aukštuomenėje. Jo eilės tarsi paprastos,
elegantiškos, žaismingos, tačiau jos sukurtos rimtu poeto darbu; tai tobula
poezija, kurios kalbinė raiška labai apgalvota – nugludintas žodynas, gausu
garsinių sąskambių, t.y. asonansų ir aliteracijų. Anakreonto kūrybos
tematika – gražuolės, vynas ir sąmojingai traktuojami jausmai. Tas pačias
temas, bet kur kas paprasčiau perteikė ir daugelis vėlesnių, Anakreontu
sekusių, graikų poetų, ir tik XIX a. pabaigoje filologai pajėgė atskirti
paties Anakreonto poeziją nuo jo anoniminių sekėjų kūrybos, vadinamosios
anakreontikos. Anakreontika žavėjo ne vieną naujųjų laikų poetą, buvo
verčiama į daugelį Europos kalbų, rašomi jos sekimai.

Graikų chorinės lyrikos folklorinės ištakos labai panašios į kitų
tautų – laidotuvių raudos, vestuvinės dainos, dievus šlovinančios giesmės
arba himnai, giesmės sporto varžybų nugalėtojų garbei ir kt. Giesmės čia
susijusios su ritminiais choro judesiais, šokiais.

Literatūrinė, t.y. autoriaus kuriama chorinė lyrika gavo pradžią
Spartoje, o vyraujanti jos kalba buvo dorėnų tarmė – Atėnų poetai tragedijų
chorams skirtas dalis rašė vartodami dorėnų tarmės formas.

Viena iš esminių chorinės lyrikos naujovių buvo epiniuose
kūriniuose perteikiamų mitinių siužetų panaudojimas chorinėse giesmėse.
Taip kūrė savo panašius į oratorijas veikalus Stesichoras (Stesichoros, VII
– VI a. pr. Kr.), kurio kūrybos fragmentuose yra vėlesnėms chorinėms
giesmėms būdinga triadinė, t.y. trijų pakopų, sandara: po strofos (kuri,
lyginant su ajolų dainos strofa, buvo ilgesnė ir sudėtingesnės metrikos)
ėjo tos pačios metrinės struktūros antistrofa, o po jos – kitokio metro
epodas, t.y. baigiamoji dalis; paskui vėl – strofa, antistrofa, epodas.
Stesichoro kūryboje mitai traktuojami naujoviškai, ir tai turėjo įtakos
atikinės tragedijos siužetams.

Simonidas (Simonides, VI – V a.) savo dainomis pasižymėjo ir kaip
moralizuojantis mąstytojas, ir kaip žodžio meistras, jo eilės dažnai
panašios į tapybos meną, perteiktą žodžiais (pvz., Danajos, uždarytos į
dėžę su kūdikiu Persėju, skundas). Tačiau jis garsėjo ir epigramomis. Žodis
epigramma graikų kalba reiškė užrašą ant daikto, pavyzdžiui: tai yra (arba
aš esu) tas ir tas, jį (mane) sukūrė tas ir tas. Epigramos paprastai būdavo
rašomos eleginiu distichu. Ši žodžio meno forma, ypač viena iš jos rūšių –
epitafija (įrašas antkapyje; gr. taphos – kapas), pradėjus kurti Simonidui,
tapo literatūrine ir buvo siejama su autoriaus pavarde. Iš priskiriamų
Simonidui, žymiausia yra antkapinė epigrama, skirta spartiečiams,
kritusiems perėjoje prie Termopilų kautynėse prieš persus:

O, svetimšali, tu žinią nunešk spartiečiams, kad
šičia

Kritom, įsakymams jų klusnūs palikę šventai!

                                                                
                                       (Vertė J. Dumčius)

Tačiau Simonido kūryboje pažymėtinos ir pseudoepitafijos:
antkapinis užrašas atitolsta nuo savo paskirties ir tampa epigrama Šių
laikų prasme – pašaipiu ar net užgauliu dvieiliu. Iš tikrųjų sunku
įsivaizduoti antkapyje įrašytą distichą, kuriame minimas iš Rodo salos
kilęs Simonido amžininkas poetas Timokreontas:

Gėręs ir valgęs per daug, per daug žmonėms
piktžodžiavęs.

Štai aš rodiškis čionai Timokreontas guliu!

                                                                
                                                      (Vertė J. Dumčius)

Užtat genialus chorinės lyrikos klasikas buvo Pindaras (Pindaros,
VI – V a.), iš kurio literatūrinio palikimo, be fragmentų, mus yra pasiekę
keturi rinkiniai epinikijų – garbinamųjų giesmių olimpinių, pitinių,
Nemėjos ir Istmo varžybų nugalėtojams. Pindaras buvo poetas, kurio stilių
jau antikos laikais manyta esant neaiškų, sunkiai suvokiamą, nes jis kūrė
asociatyvias eiles. Pavyzdžiui, jis niekada nepasakoja mito turinio, o tik
užsimena apie mitą, kai jis sietinas su nugalėtojo gimine, gimtuoju miestu
arba paties autoriaus minties eiga, nes poetiniais įvaizdžiais dažnai
perteikiamos filosofinės sampratos. Pindaro stilius pasižymi gausiomis
metaforomis ir metonimijomis, žodžių kūryba (neretai išraiškingais
naujadarais iš žodžių dūrinių), taip pat sudėtinga metrika; štai pirmos
pitinės garbinamosios giesmės pradžia:

O, auksine lyra, bendras

Tu Apolono ir Mūzų

Juodaplaukių turtas! Tavęs juk klauso

Choras, įžengdamas šventės pradžioj; <.>

                                                                
                     (Vertė J. Dumčius)

Pindaro eilėmis sekė kai kurie naujųjų laikų Europos poetai, kad ir
Ronsard’as ir Hölderlinas, tačiau graikų poezijoje chorinė lyrika vėliau
pasidarė nepopuliari: Pindaras nebuvo aukštinamas, sudėtinga muzika bei
ritmika ir žodinį turinį padarė nereikšmingą, o choro giesmė jau pasidarė
nebe liaudiška.

Klasikinės epochos proza

Proza, atsiradusi VI a. pr. Kr. Jonijos miestuose, V-IV a. buvo
plėtojama trimis kryptimis. Istoriografija atsirado siekiant raštiškai
įamžinti vis didėjantį kiekį žinių apie tolimas šalis ir jų gyventojus,
taip pat savo tautos praeitį. Ciceronas istorijos tėvu pakrikštijo Herodotą
(Herodotos, apie 485-425 pr. Kr.), kuris įamžino Graikijos ir Persijos karų
istoriją („Istorija”, liet. 1988), pradėjęs nuo senovės Trojos karo,
aprašęs persų valstybės kūrimąsi ir raidą, taip pat tautas, su kuriomis
persai susidūrė, plėsdami savo valstybės ribas. Tukididas (Thukydides, apie
460-400 pr. Kr.) užrašė Peloponeso karo istoriją iki 411 m. pr. Kr.
Priešingai negu jo pirmtakas Herodotas, kurio veikaluose gausu ir mitinių
bei vadinamųjų novelistikos motyvų, Tukididas medžiagą stengėsi pateikti
kritiškai ir išanalizuotą, atskirti pagrįstas versijas nuo nepagrįstų,
rasti tikrąsias įvykių priežastis ir visiškai atmetė dievų kišimąsi.
Produktyvus rašytojas buvo Ksenofontas (Xenophon, apie 430-354 pr. Kr.), be
kitų veikalų, sukūręs ir Tukidido „Istorijos” tęsinį – aprašęs įvykius iki
362 m. pr. Kr., tačiau daug paviršutiniškesniu pasakojimu.

Kitokio pobūdžio, vadinamoji retorinė, proza atsirado susikūrus
iškalbos menui. Praktinį poreikį užrašyti kalbą nulėmė Atėnų teisėtvarka.
Graikai buvo pratę dažnai bylinėtis, ir abidvi pusės, tiek ieškovas, tiek
atsakovas, pačios turėjo viešai kalbėti teisme ir ginti savo reikalus. Ne
kiekvienas gebėjo iškalbingai įtikinti teisėjus, todėl prireikė
profesionalių teismo kalbų kūrėjų. Šiuo menu labiausiai garsėjo Lisijas
(Lysias, apie 459-380 pr. Kr.), kurio išlikusiose kalbose pateikta gyvai
papasakotų Atėnų šiokiadienių vaizdelių. Aišku, oratorinis menas labai
svarbus buvo ir politiniame gyvenime, nes klausytojus reikėjo įtikinti savo
pažiūrų teisingumu ir tautos susirinkime viešai paneigti priešininko
nuomonę. Žymiausias politinis oratorius buvo Demostenas (Demosthenes, 384-
322 pr. Kr.), kuris stengėsi įtikinti graikus susivienyti prieš Makedonijos
karalių Pilypą, be kitų, ir „Kalbose prieš Pilypą”, vadinamosiose
„Filipikose”. Makedonija išliko, o pralaimėjusi Chaironėjos mūšyje 338 m.
pr. Kr. Graikija neteko nepriklausomybės, tačiau Demosteno šlovė neišblėso.
Isokratas (Isokrates, 436-338) politinėmis pažiūromis buvo Demosteno
priešininkas. Tai buvo didis retorikos teoretikas, be politinių kalbų,
parašęs ir pamokomųjų, ir vadinamų literatūrinių, epideiktinių (iškilmingų)
kalbų.

Trečioji prozos rūšis – tai filosofinė proza. Ankstyvieji Jonijos
filosofai savo mintis dažniausiai perteikdavo balsu, užrašydavo tik
norėdami, kad jos išliktų. Daugelis tai darė hegzametru ar eleginiu
distichu. Akstiną atsirasti filosofiniams dialogams davė garsiojo Sokrato
(Sokrates, 470-399 pr. Kr.) pašnekesiai su savo mokiniais. Pats Sokratas
nieko neparašė, bet po to, kai jam buvo įvykdytas mirties nuosprendis, ne
vienas autorius užrašė vadinamuosius sokratinius pašnekesius, kuriuose, be
abejo, būta daug prasimanymų arba prisidengus Sokrato vardu buvo dėstomos
savo idėjos. Taigi istorinis Sokratas liko probleminė asmenybė, užtat kaip
vienas žymiausių filosofinės prozos meistrų gausiais mus pasiekusiais
dialogais garsėjo Sokrato mokinys Platonas (Platon, 427-327 pr. Kr.). Jis
buvo ne vien didis filosofas, bet ir žodžio meistras, dialoguose sumaniai
vartojęs įvairius stilius, gyvai aprašęs pašnekesių vietas ir pašnekovų
būdą; remdamasis graikų šnekamąja kalba, jis sukūrė filosofijos žodyną.
Lietuvių kalba išleisti Platono veikalai: „Sokrato apologija”, 1925,
„Kritonas”, 1925 (abu dar ir 1995), „Dialogai”, 1968, „Valstybė”, 1981,
„Timajas. Kritijas”, 1995, „Kratilas”, 1996.

Helenizmo epochos poezija ir proza 

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią
helenistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama
aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio
pasaulio naujuoju centru. Aleksandrijoje telkėsi žymūs poetai, susiję su
jos mokslo įstaiga Mūsėju (gr. museion – mūzų šventovė; iš čia kilęs
naujųjų laikų „muziejaus” pavadinimas) ir turtinga biblioteka. To meto
literatūrą pradėta rašyti knygose, ji tapo elitine – žymiausi rašytojai
kūrė labiausiai išprususiems skaitytojams. Todėl poezijoje gausu užuominų,
mitų neįprastų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta
forma. Daugiausia buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė
(buitinis vaizdelis), pasakojamoji elegija, epilijas (mažasis epas).
Dėmesys buvo sutelktas į individą, asmeninius išgyvenimus, laimės siekimą,
nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helenistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas
(Kallimachos, apie 310-240 pr. Kr.), Apolonijas (Apollonios) ir Teokritas
(Theokritos). Kalimachas sukūrė meistriškų epigramų ir erudiciją rodančių
pasakojamųjų elegijų. Apolonijo trumpame epe apie argonautų žygį
„Argonautika” tarpais gausu sausos geografinės informacijos, bet kartu
ryškiai perteikiami jausmai. Teokritas šalia idilių poeziją papildė nauju
bukolikos žanru (lotyniškas jo pavadinimas – pastoralė) – eilėraščiais iš
piemenų gyvenimo, kurių centre buvo dainų varžybos ir meilės ilgesys
idiliškai piešiamoje gamtoje. Teokritas turėjo labai didelę įtaką
vėlesniajai poezijai, pradedant romėnų poetu Vergilijumi ligi Renesanso ir
galiausiai XVIII-XIX a. kūrėjų.

Helenizmo epochoje populiari buvo epo parodija. Iki mūsų laikų visa
išliko „Batrachomiomachija”, arba „Varlių ir pelių karas”, kurioje tas
karas labai rimtai vaizduojamas vartojant herojinei poemai derantį
hegzametrą ir homerinius epitetus. Naujesniuose papirusų radiniuose yra ir
šios poemos priedo – „Žebenkščių ir pelių karo” – fragmentas.

Helenizmo epochoje buvo sukurtas ir vadinamasis graikų romanas –
pasakojamosios prozos kūriniai apie įsimylėjėlius, kurie, priversti
išsiskirti, patiria daug nuotykių ir paskui vėl vienas kitą susiranda.
Tokių meilės romanų ištisi tekstai mus pasiekė tik iš romėnų laikotarpio
graikų literatūros. Labiausiai skaitomas romanas buvo Longo (Longos, II-III
a. po Kr.) „Dafnis ir Chlojė” (liet. 1958, 1987). Tai jaudinantis
pastoralinis pasakojimas apie meilę gražios gamtos prieglobstyje.

Ištrauka iš L. Valkūno lietuviško vertimo:

Taip jam kalbant, cikada, gelbėdamasi nuo kregždės, kuri ją norėjo
sugauti, įšoko Chlojei užantin, ir kregždė negalėjo jos sugriebti, tik
vydamasi, arti praskrisdama, užkliudė sparnais mergaitės skruostus. O ji
nežinodama, kas atsitiko, smarkiai sušukusi pašoko iš miego. Pamačiusi ir
kregždę, dar arti tebeskraidančią, ir Dafnį besijuokiantį iš jos išgąsčio,
aprimo ir ėmė trintis dar mieguistas akis. O cikada, tarytum dėkodama už
išgelbėjimą, užantyje sučirpė. Ir vėl Chlojė smarkiai sušuko, o Dafnis
juokėsi. Ir pasinaudodamas proga įkišo jai užantin ranką ir ištraukė gerąją
cikadą, net ir jo rankoje nenutylančią. Mergaitė ją pamačiusi nudžiugo,
paėmusi pabučiavo ir vėl užantin čirpiančią įsileido.

Romos laikotarpio graikų literatūroje paminėtini dar du autoriai.
Plutarchas (Plutarchos, apie 46-120), be gausių moralinių traktatų, parašė
rinkinį „Paralelinės biografijos” (liet. fragmentai „Rinktinės
biografijos”, 1962, 1996), kuriame patraukliai vaizduojamas graikų ir
romėnų tiek mitinių, tiek istorinių veikėjų gyvenimas. Remdamasis tais
gyvenimo aprašymais, V. Šekspyras sukūrė „Koriolaną”, „Julijų Cezarį”,
„Antonijų ir Kleopatrą”. O antrasis, Lukianas (Lukianos, apie 120-180),
buvo satyrikas (liet. „Dievai, heteros, pranašai”, 1975), kurio kūriniai
turėjo didelę įtaką Renesanso epochos rašytojams ir vėlesniems satyrikams,
ypač satyrinei fantastinei literatūrai.

Aristotelis

Iš Platono mokinio Aristotelio (Aristoteles, 384-322 pr. Kr.)
kūrybinio palikimo dingo ta dalis darbų, kurie buvo skirti platesniam
skaitytojų ratui. Išliko tik mokomieji veikalai, parašyti lakoniškai,
termininiu, dažnai eliptišku (pagrįstu lengvai iš konteksto numanomų žodžių
praleidimais) stiliumi. Literatūros istorijai svarbiausias jų yra „Poetika”
(liet. 1959) – ankstyviausias literatūros mokslo veikalas, t.y. traktatas
apie literatūrą, kuriame yra literatūros istorijos, literatūros teorijos ir
literatūrinės kritikos elementų. Traktate nagrinėjama tragedija, kuri,
pasak Aristotelio, turi žiūrovui sukelti katarsį, t.y. apvalyti sielą,
sužadindama užuojautą ir baimę. Meno esmė, anot Aristotelio, yra mimesis,
t.y. pamėgdžiojimas, kuris reiškia ne beatodairišką kopijavimą, esamų
dalykų atkūrimą, bet visų pirma gamtos imitavimą – menas turi panėšėti į
gamtą; atkartoti ne vien tai, kas tikrai įvyko, bet ir kalbėti apie tai,
kas galėjo įvykti tikimybės ir būtinumo požiūriu. Aristotelio veikalu
„Poetika” rėmėsi klasicizmo meno teoretikai. Lietuviškai dar išleisti
Aristotelio veikalai „Apie sielą” (1959), „Politika” (1997).

Homeras

Homeras – tai vardas, žymįs ir graikų, ir visos Europos literatūros
pradžią. Deja, tiktai vardas, nes apie jį patį ir jo gyvenimą dar antikos
laikais nebuvo jokių patikimų žinių. Tradicinis aklo dainiaus – graikų
aoido – įvaizdis galbūt susijęs su ta aplinkybe, kad iš „Odisėjoje”
pavaizduotų dviejų dainių (Femijas iš Odisėjo gimtosios salos Itakės ir
Demodokas iš fajakų salos) vienas, t.y. Demodokas, buvo aklas. Tačiau
sprendžiant iš kūrybos, Homeras bent jaunystėje turėjo būti regintysis,
daug matęs stebėtojas. Jis laikomas dviejų mus pasiekusių epų – „Iliados”
ir „Odisėjos” – autoriumi. Abiejuose epuose yra po 24 giesmes.

„Iliada” (liet. 1930, 1962, 1981) – senovės graikų epinė poema apie
Ilijo, arba Ilijono (Trojos), miestą, sukurta VIII a. pr. Kr. viduryje,
turinti per 15 600 eilučių. Epo siužetas remiasi Trojos karo mitais,
kuriuos dainius manė esant žinomus klausytojams.

Titanas Prometėjas (jo vardas reiškia „numatantis, mąstantis”)
išpranašavo žinąs moterį, su kuria vyriausiasis dievas Dzeusas negalįs
turėti palikuonio, nes tas atimsiąs iš tėvo valdžią. Galiausiai Dzeusas,
sužinojęs, kad toji moteris yra nemirtinga jūrų nimfa Tetidė, ir norėdamas
išvengti pavojaus, ištekino ją už mirtingojo graikų didvyrio Pelėjo. Į jų
vestuves liko nepakviesta nesantaikos deivė Eridė, kuri puotaujantiems
vestuvininkams numetė aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai” ir, aišku, tuo
sukiršino deives. Susikivirčijo trejetas žymiausių: Dzeuso žmona Hera,
išminties ir teisingo karo deivė Atėnė ir meilės bei grožio deivė Afroditė.
Išspręsti ginčą, kuri iš jų gražiausia, turėjo Paris Aleksandras, Trojos
karaliaus Priamo sūnus. Iš deivių siūlomų dovanų – galios bei turto,
karinės šlovės ir gražiausios pasaulio moters – Paris išsirinko pastarąją,
priteisdamas obuolį Afroditei. Gražuolių gražuolė Helenė (gr. Heléne) jau
buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo, tačiau jam išvykus, Paris,
Afroditės padedamas, pasigrobė Helenę kartu su daugybe turtų. Taip
prasidėjo Trojos karas. Patraukusiems kariauti su Troja graikams vadovavo
Menelajo brolis, Mikėnų valdovas Agamemnonas. Dešimtaisiais karo metais
graikai sugalvojo gudrumu užimti Troją. Jie padirbdino didelį medinį arklį
– Trojos arklį, – kurio viduje pasislėpė būrys narsiausių graikų.
Trojiečiai, patikėję graiku kurstytoju, įsivežė arklį į miestą, manydami,
kad jis atnešiąs jiems sėkmę. Tą pačią naktį Troja žlugo.

Homero epas pasakoja tik apie vieną Trojos karo dešimtųjų metų
epizodą, o epo tema išryškėja jau pirmosiose eilutėse. Dainius prašo Mūzos
jo lūpomis giedoti „pyktį Pelėjo sūnaus Achilo”, kuris (pyktis) achajams,
t.y. graikams, „tiek negandų nešė”. Pirmojoje giesmėje pasakojama, kas
užrūstino Achilą, galingiausią graikų didvyrį. Tai Agamemnono
užsispyrėliška didybė: paėmęs į nelaisvę Apolono žynio dukrą, Agamemnonas
atsisakė net už didelę išpirką grąžinti ją tėvui; žyniui maldaujant, šis
poelgis užtraukia graikų kariuomenei marą ir galiausiai Agamemnonas
priverstas nusileisti. Išpuikėliškai rodydamas savo valdžią, jis atlygio
pareikalauja Achilo belaisvės. Taip elgtis jį skatina ne noras turėti
belaisvę, o įžeista savimeilė. Įniršio pagautas Achilas ketina pulti ir
vietoje nudurti Agamemnoną.

Pirmosios giesmės centre yra du aršiai susikivirčiję karo vadai. Ir
„Iliadoje”, ir „Odisėjoje” pagrindinis meninio vaizdavimo objektas yra
žmonės, o pagrindinės vaizdavimo priemonės – veikėjų kalba ir jų žygių
aprašymas. Tačiau šalia didvyrių veikia ir dievai. Įniršusiam Achilui iš
dangaus pasirodo tik jam vienam matoma deivė Atėnė, kuri jį sulaiko,
žadėdama vėliau atmokėti už patirtą įžeidimą. Dievų įsikišimu epe paprastai
aiškinami ūmūs, impulsyvūs žmonių poelgiai, kartu tai ir meninė priemonė:
dievų valia nukreipia veiksmo eigą (kaip dera mitologinei epinei
tradicijai) net tada, kai iš veiksmo logikos ar dainiaus ir klausytojų
palankumo tikėtina kitokia atomazga. Netgi Dzeusui nėra lemta visada veikti
savo nuožiūra, kaip antai, XVI giesmėje jis negali išgelbėti nuo žūties
savo sūnaus Sarpedono, nes taip norėjusi likimo deivė Moira. Achilo
dvikovos su Hektoru, narsiausiu trojiečių didvyriu, baigtį nulemia Dzeuso
laikomos lemties svarstyklės.

Priešingai negu žmonės, dievai yra nemirtingi, nors pažeidžiami.
Kitais atžvilgiais jie dažniausiai net žemiškesni už herojus žmones –
žiūrint žmogaus akimis, jie kur kas žemesnės dorovės (tai irgi pabrėžia jų
išskirtinumą), ne tokie gailestingi, paprastai priešiški žmonėms,
nenuspėjamos elgsenos; vis dėlto žmonės yra visiškai priklausomi nuo dievų
ir lemties valios. Tačiau laisvės rinktis ir neišvengiamybės problemų
graikai anuomet dar nebuvo įsisąmoninę: žmogaus gyvenimo lygmenyje
kiekvienas elgiasi tarsi būtų savo lemties šeimininkas ir galėtų laisvai
rinktis. Hektoras, lyg ir žinodamas, kad jo miestui lemta žlugti, veikia
tartum to būtų galima išvengti. Achilas, žinodamas, kad tame kare turės
žūti, elgiasi kaip niekur nieko. „Iliadoje” tiesiogiai nepasakojama apie jo
žūtį, tačiau sumaniai komponuodamas kūrinį dainius, veiksmui tolydžio
rutuliojantis, vis dažniau primena apie neilgą Achilo gyvenimą.

Pranašystės irgi neturi sprendžiamos reikšmės, nes graikams
svarbiausia kitų įvertinimas (didvyriui jo šlovė, taip pat pomirtinė) ir
praktiniai poreikiai, nauda. Hektoras apie blogą pranašystę sako (XII
giesmė):

Nesuku sau galvos aš dėl jųjų ir skrydžio nepaisau,

Ar jie po dešinei skrenda, į rytus, kur pateka
saulė,

Ar sau keliauja po kairei į tamsią saulėlydžio šalį.

Šiandien klausykim geriau visagalio Dzeuso Kronido,

Kurs nemirtingų visų ir mirtingų didis valdovas.

Pranašas vienas visiems – tai stoti kovon už tėvynę.

                                                                
                                              (Vertė A. Dambrauskas;

                                                                
        tolesnės Homero epų citatos irgi iš jo vertimų)

Kalbant apie Hektorą, pažymėtinas bręstantis pilietinės savimonės
motyvas – jis gina savo gimtąjį miestą, savo šeimą ir kartu visus miesto
gyventojus. O graikų didvyrių idealas dažniausiai yra asmeninė „šlovė
nemirtinga” tiek jiems gyviems esant, tiek po mirties. Tokia dvasia skamba
ir Hektoro žodžiai prieš susirėmimą su Achilu (XXII giesmė):

Jau nelaboji mirtis už mano pečių atsistojo,

Nebeištrūksiu. Matyt, iš seno yra taip nusprendęs

Dzeusas ir jojo sūnus taiklusis, kurie maloningai

Globė lig šiolei mane, o šiandien dalia pasitinka.

Kas bus – tebūna, kad tik be kovos negarbingai
nežūčiau.

Bet po grumtynių smarkių, kad vaikų vaikai paminėtų.

Agamemnono įžeistas Achilas atsisako kariauti, ir jo motina Tetidė
meldžia Dzeusą padėti trojiečiams, kol graikai atlygins Achilui už
skriaudą.

Antrojoje giesmėje veiksmas rutuliojamas lėčiau, tai simetriškai
pasikartoja ir priešpaskutinėje, XXIII giesmėje. Agamemnono surengtą
nesėkmingą karių patikrinimą išgelbsti nuovokusis Odisėjas, ir kariuomenės
kovinė parengtis užbaigiama vadinamuoju laivų katalogu – visų ties Troja
susirinkusių graikų genčių išvardijimu, kuris, pasak istorikų, atspindi
vėlyvojo Mikėnų laikotarpio istorinę geografiją. Ankstesnės epinės
tradicijos poveikis žymu ir scenoje iš III giesmės – Helenė iš gynybinio
mūro bokšto rodo ir apibūdina Priamui žymiausius graikų didvyrius; tai
vyksta dešimtaisiais karo metais, tartum Priamas nebūtų pakankamai jų
prisižiūrėjęs! Tačiau aiškus nesusipratimas gyvenimo logikos atžvilgiu yra
pateisinamas menine logika: toks pristatymas visai tinkamas klausytojams ir
skaitytojams priminti veikėjus, be to, sumažinti įtampai prieš Menelajo ir
Pario dvikovą, kuri turi nulemti karo eigą. Čia vėl pažymėtina simetrija –
XXII giesmėje vyksta epo kulminacija, Achilo grumtynės su Hektoru.

Afroditė pagrobusi išgelbsti nugalėtą Parį, ir karas tebevyksta. VI
giesmėje lyriškos eilės pasakoja, kaip Hektoras prieš naują mūšį iš kovos
lauko eina į pilį atsisveikinti su savo žmona Andromacha ir sūneliu.
Trojiečių įnirtingai puolami, achajai traukiasi. Jie prašo Achilą liautis
pykus, bet Achilas savo palapinėje smaginasi dainuodamas apie didvyriškus
žygius (IX giesmė) ir nenusileidžia. Achilas netiesiogiai yra dėmesio
centre net neminimas – jo atkaklus užsispyrimas nekovoti tebeneša pražūtį
ir nulemia graikų pralaimėjimą, nors smulkmeniškai pavaizduotose kautynių
scenose jų didvyriai narsiai priešinasi. Tačiau trojiečiams artėjant prie
graikų laivų ir kėsinantis juos padegti (tada būtų atkirstas kelias
sugrįžti į namus), Achilas leidžia mylimam bičiuliui Patroklui užsidėti jo
šarvus ir vesti karius į mūšį. Palaikę Patroklą Achilu, dabar jau traukiasi
trojiečiai. Pernelyg įsismaginęs Patroklas įsiveržia į priešų tirštymę, ir
Hektoras jį nukauna. Patroklo kūnas išgelbstimas ir deramai palaidojamas, o
jo šarvus pasigrobia Hektoras. Bičiulio mirtis įžiebia Achilo kerštą
trojiečiams, visų pirma Hektorui. Achilo prašoma Tetidė užsako jam pas
Hefaistą naujus šarvus (XVIII giesmė). Ypač vaizdingai aprašomas skydas,
kurio paviršių Hefaistas išpuošė įvairiais gyvenimo paveikslėliais.

Achilas susitaiko su graikais, Agamemnonas gailisi dėl savo
poelgio. Achilas pasirengia kautis, nors jo žirgas Ksantas, staiga
prabilęs, pranašauja jam greitą žūtį. XX giesmėje vėl vaizduojami
atsinaujinę mūšiai, kuriuose dalyvauja ir patys dievai, kol Achilas nukauna
Hektorą (XXII giesmė). XXIII giesmėje pasakojama apie Patroklo laidotuves,
iškilmingą palaikų sudeginimą ir rungtynes didvyrio garbei. XXIV giesmėje
Hektoro tėvas Priamas atvyksta pas Achilą išpirkti sūnaus kūno, kurį tas
per visą laiką nuo Hektoro žūties niekino vilkdamas paskui savąjį karo
vežimą. Gedinčio senelio meldimas, o ypač tai, kad Priamas Achilui primena
jo paties tėvą, sugraudina didvyrį. Taigi herojinio epo pabaigoje Achilo
pyktis atlėgsta, Hektoro palaikai atiduodami trojiečiams, kurie iškilmingai
palaidoja savo didvyrį.

„Odisėja” (liet. 1921, 1964 – vertė J.Ralys, 1979, 1997 – vertė
A.Dambrauskas) – tai epinė poema apie Odisėjo keliones, turinti per 12 000
eilučių, sukurta greičiausiai apie 50 metų vėliau už „Iliadą”. Didžioji
dalis šių laikų Homero tyrėjų, kurie remiasi tematikos skirtumais ir
naujais visuomeninės buities reiškiniais, mano, kad „Odisėjos” autorius
nebuvo „Iliados” kūrėjas, bet vėlesnis, sekęs Homeru ir ketinęs su juo
rungtyniauti dainius; tačiau nestinga ir tų, kurie palaiko jau antikos
laikais susidariusią nuomonę, kad „Iliadą” Homeras sukūrė būdamas jaunas, o
„Odisėją” – senatvėje.

„Odisėjos” veiksmas irgi sutelktas tik apie vieną pagrindinio
veikėjo gyvenimo epizodą. Odisėjas, sumaniausias ir gudriausias graikų
didvyris, be kita ko, sugalvojęs ir kaip užimti Troją (t.y. medinio arklio
idėjos autorius), jau dešimti metai po Trojos karo nesugrįžta į namus. Jo
rūmuose gimtojoje Itakės saloje tuo metu lėbauja pasiturintys jaunikiai,
kurie peršasi Odisėjo žmonai Penelopei, ketindami paveldėti jo galią ir
turtus. Odisėjo sūnus Telemachas dar nesuaugęs jaunuolis. Pats Odisėjas po
kelerių metų klajonių jūromis ir visokiausių nuotykių septynerius metus
gyvena nimfos Kalipso saloje. Kalipso čia jį laiko prievarta. Epo pradžioje
ima rutuliotis net trys siužetinės linijos: dievai nutaria grąžinti Odisėją
į tėvynę; jaunikiai reikalauja, kad Penelopė galutinai apsispręstų;
Telemachas iškeliauja pas Odisėjo draugus surinkti žinių apie dingusį tėvą.

„Odisėjos” kompozicija yra daug sudėtingesnė už „Iliados”, kurios
veiksmas sutelktas apie pagrindinę pasakojimo liniją. Pirmojoje „Odisėjos”
giesmėje vaizduojamas dievų pasitarimas, kuriame, Atėnei siūlant,
nutariama, kad Odisėjas turi sugrįžti namo. Pati Atėnė, nulėkusi Itakėn,
patarė Telemachui sukviesti Itakės vyriją ir viską išdėstyti, o paskui
leistis į kelią teirautis negrįžusio tėvo pas jo kovos draugus. I – IV
giesmės iš esmės yra „Tetemachija” – epinis pasakojimas apie Telemachą.

Nuo V giesmės įvykių centre jau Odisėjas – giesmės pradžioje
vaizduojamas naujas dievų pasitarimas, kuriame Dzeusas siunčia dievą Hermį
nunešti žinią nimfai Kalipso, kad toji išleistų Odisėją. Odisėjas,
pasistatęs plaustą, leidžiasi į kelionę, tačiau jam priešiškas jūrų
valdovas Poseidonas užleidžia audrą ir sudaužo plaustą, o keliauninkas
vargais negalais nusigauna į nežinomą salą. Tai pasakiškos tautos, fajakų,
žemė. Kad pagelbėtų Odisėjui, Atėnė jį sutikti jau yra parengusi karaliaus
Alkinojo dukterį Nausikają (VI giesmė). Šioje giesmėje šalia realistinių
buities vaizdų žymu ir lyriškas meilės laukimo motyvas. Fajakai svetingai
priima Odisėją, jį labai sujaudina aklo dainiaus giesmė apie Trojos
paėmimą, ir Odisėjas prisipažįsta, kas esąs.

Alkinojo prašomas Odisėjas pasakoja apie savo klajones nuo tada,
kai pasitraukęs iš Trojos pateko į nimfos Kalipso salą, vadinasi, apie tai,
kas vyko per pirmus trejus Odisėjo plaukimo metus, dar iki epo įvykių
pradžios. Pasakojimuose (IX – XII giesmės) daug pasakos elementų,
pavyzdžiui, apie Poseidono sūnaus vienaakio žmogėdros (kiklopo) Polifemo
salą. Odisėjas gudrumu pabėgo nuo Polifemo, nugirdęs jį vynu ir išdūręs jam
vienintelę akį, taip užsitraukdamas Poseidono pyktį (IX giesmė). Odisėjas
lankėsi ir burtininkės Kirkės saloje, kuri jo bendrakeleivius pavertė
kiaulėmis, bet Odisėjas išlaisvino draugus ir pats išsivadavo (X giesmė).
Norėdamas išgirsti pranašystę, jis nusileido į mirusiųjų karalystę (XI
giesmė). Grįžęs iš Hado valdų, jis sėkmingai praplaukė mirtį nešančias
sirenas, nors girdėjo jų viliojančią dainą, jam pavyko praplaukti pro
siaurą sąsiaurį, abipus kurio tykojo žmones ryjanti Skilė ir baisioji
Charibdė. Galiausiai dėl nepalankaus vėjo kiek ilgiau užtruko vienoje
saloje, kur jo bendrakeleiviai, bado verčiami, pjovė dievo Helijo jaučius.
Už bausmę jie visi žuvo per Dzeuso pasiųstą audrą, ant sudužusio laivo
liekanų Kalipso salą pasiekė tik vienas Odisėjas (XII giesmė).

XIII giesmėje Odisėjas, palikęs fajakų salą, parvyksta Itakėn ir
nuo čia pateikiamas nuoseklus įvykių vaizdas. XVI giesmėje su tėvu
susitinka Telemachas, kuris Atėnės patarimu buvo grįžęs namo, ir XXII
giesmėje įvyksta epo kulminacija – Odisėjas išžudo visus jaunikius ir
neištikimus tarnus, – po ilgų kančių laimi teisingumas. XXIII giesmėje
Penelopė susitinka su Odisėju ir jį atpažįsta. Baigiamąją dalį, pradedant
XXIII giesmės 297 eilute, daugelis filologų jau nuo antikos laikų mano
esant prirašytą vėliau.

Priešingai negu „Iliadoje”, kuri yra grynai herojinis epas,
„Odisėjoje” vyrauja fantastinė pasakų tematika, susijusi su senovės
jūreivių tautosaka. Įvairių tautų pasakose plačiai paplitęs motyvas apie
namo iš svetur pargrįžusį vyrą, kurio ilgai našlavusi žmona kaip tik
ruošiasi tekėti.

Kita vertus, abu epai turi daug bendra. Visų pirma tai metrika,
kuriai būdingas (matyt, susiformavęs jau Mikėnų laikotarpiu) hegzametras
(gr. hex – šeši + metron – matas). Graikų eiliavimas buvo nerimuotas ir
rėmėsi ilgų (sudarytų iš ilgojo balsio ar dvibalsio, arba uždarojo
skiemens, užsibaigiančio priebalsiu) ir trumpų (atvirųjų su trumpuoju
balsiu) skiemenų derinio dėsningu kaitaliojimusi. Hegzametro pagrindas yra
šešiapėdis daktilis, kurio pėdas sudaro vienas ilgas ir du trumpi skiemenys
(– U U), o paskutinė pėda yra dviskiemenė, ir paskutinis jos skiemuo ilgas
arba trumpas:

– U U / – U U / – U U / – U U / – U U / – – //

arba

– U U / – U U / – U U / – U U / – U U / – U //

Praktiškai hegzametras buvo kur kas lankstesnis, nes du trumpus
skiemenis galėjo (bet neprivalėjo) pakeisti vienas ilgas, t.y. vietoj
daktilio galėjo būti spondėjas (– – ). Priešpaskutinė pėda kone visada
būdavo daktilis. Taigi iš esmės buvo galima vartoti 32 skirtingus metrinius
variantus. Hegzametras pasižymėjo ir savita kalbos melodija. Graikų kalbai
būdingas melodinis, arba muzikinis, kirtis: tam tikrų skiemenų balso spūdis
kyla, krinta, o, esant ilgajam balsiui ar dvibalsiui, kyla ir krinta
maždaug kvintos intervalu (do-sol-do). Žodžio kirtis neturėjo sutapti su
vadinamu stipriuoju arba dinamiškai pabrėžiamu pėdos skiemeniu, pvz.,
daktilio pirmu ilgu skiemeniu. Taigi visų eilučių ilgiai tariant išlikdavo
vienodi, nors skiemenų skaičius galėjo skirtis. Reikšmės turėjo kalbos
skambesys ir keturstygiu muzikos instrumentu forminge dainiaus grojama
melodija, tačiau svarbiausias buvo pasakojimas (gr. epos – žodis, kalba).
Viduryje eilutės buvo įkvėpimui skirtos pauzės, vadinamos cezūromis (lot.
caesura – pjūvis); eilutėje būdavo viena cezūra (paprastai po trečios pėdos
pirmo arba antro skiemens) arba dvi cezūros (po antros ir ketvirtos pėdos
pirmo ilgo skiemens).

Dinaminio kirčio kalbose kirčiuoti skiemenys sutapo su
stipriosiomis pėdų dalimis (arsiais), nekirčiuoti skiemenys – su
silpnosiomis pėdų dalimis (teziais), todėl hegzametro kiekybinius daktilius
ir spondėjus pakeitė kokybiniai (toniniai) daktiliai ir chorėjai
(trochėjai). Toniniame hegzametre dėsningai kaitaliojasi ne ilgų ir trumpų
skiemenų, o kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai. Imkime kad ir
„Iliados” lietuviškojo vertimo pradžią (kirčiuoti skiemenys paryškinti, o
cezūros pažymėtos įkypu brūkšniu).

Pyktį Pelėjo sūnaus / Achilo, deive, giedoki,

Baisų piktumą, kuris / tiek negandų nešė Achajams.

Tūkstančių vyrų sielas / galingas nuvaręs į Hadą,

Juosius pačius / laukuos šunims / tąsyti paliko.

Antikinės eilėdaros savybės lietuviškuose vertimuose perteikiamos
kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų dėsningu kaitaliojimusi.

Su eilėdara tiesiogiai susijusios graikų epinės poezijos tradicinės
formulės. Kaip antai, viena paprastesnių, pasiekusių mus iš Homero kūrybos,
– pastovus pažyminys, t.y. epitetas + asmenvardis arba kitas daiktavardis.
Tokios rūšies formulės kildinamos dar iš indoeuropiečių prokalbės
(pavyzdžiui, „šlovė nemirtinga” – „Iliada”, IX 413, aptinkama ir senovės
indų „Rigvedoje”). Graikų aoidas improvizuodamas rėmėsi atmintimi: tiek
tradicine tematika, tiek tradicinėmis formulėmis. Pastovieji epitetai yra
ypač dažni, pavyzdžiui, „žvaigždėtas dangus” (net ir kai veiksmas vyksta
dieną), „greitakojis Achilas” (net tada, kai jis ramiai sau sėdi).
Atlikdamas kūrinį, dainius eilutės pabaigoje galėjo pavartoti jau žinomą
žodžių junginį (aišku, jį tiko įterpti bet kurioje deramoje eilutės
vietoje), pvz., „Achilas” (U – –), „skaistusis Achilas” (U – U U – –),
„Achilas Pelidas” (U – U U – –), „greitakojis Achilas (U U – U U – –) ir
t.t. Vaizduodamas tam tikrą veiksmą, dainius dažnai pavartodavo
pasikartojančias eilučių dalis ar net ištisus eilučių blokus. Išskirtinė
Homero poemų ypatybė – gausūs labai išraiškingi palyginimai, kuriais
paprastai supriešinami karas ir taika, karo veiksmai ir gamtovaizdžiai,
pavyzdžiui, „Iliados” II giesmės pabaigoje žudyti pasiryžę achajai
palyginami su landžių musių spiečiais šiltą pavasario dieną. Jeigu tas
palyginimas ir būtų išradingo poeto kūryba, epo kompozicijoje vartojamos
liaudies dainiui būdingos priemonės – tas pats palyginimas kiek pakitęs yra
XVI giesmėje.

Homero epų kalba yra ilgos raidos rezultatas. Mikėnų epines
tradicijas iš pradžių perėmė ajolų dainiai, o iš jų – aoidai, kurių gimtoji
kalba buvo jonėnų tarmė. Tačiau atlikdami dainas savo kalba, ten, kur
reikalavo metrika, jie vartojo kai kurias ajolų kalbos formas, be to,
išlaikė archajinius savo tarmės bruožus. Tokiu būdu nusistojo dirbtinė epo
kalba, kuria niekas niekada nebuvo kalbėjęs -ji tartum sulydyta iš kelių
epochų, netgi skirtingų tarmių žodžių formų, kurios padėjo pabrėžti senovės
herojų savitumą – jie kalbėjo kitaip nei to meto „paprasti” žmonės. Ši
dirbtinė, nors istoriškai natūraliai susidariusi, epo kalba turėjo įtakos
visai vėlesnei graikų poezijai. Verčiant, savaime aišku, to neįmanoma
perteikti, nes, tarkime, literatūrinės lietuvių kalbos ir žemaičių tarmės
samplaika šių laikų skaitytojui gali pasirodyti tiesiog komiška.

Poemose susipynę ne tik kelių tarmių elementai, bet ir kelių epochų
buitinės detalės. „Iliados” veiksmo visuma vyksta vėlyvojoje Mikėnų
epochoje, taigi maždaug XIII a. pr. Kr., tačiau kai kurie pavaizduoti
daiktai, papročiai yra daug vėlesnių šimtmečių, netgi paties Homero gyvento
laikotarpio, t.y. VIII a. pr. Kr. O kai kas paveldėta iš gerokai ankstesnių
laikų: karo veiksmai aprašomi laikantis senovės herojinio epo reikalavimų,
kaip antai, žymiųjų didvyrių dvikovų vaizdai.

Kad Troja iš tikrųjų egzistavo, patvirtino Heinricho Schliemanno
kasinėjimai (pradėti 1871 m.). Vėlesni archeologiniai tyrimai pirmines
atradimų prielaidas iš dalies atmetė, daug kur patikslino ir papildė.
Homero pavaizduotas Ilijonas, arba Troja, žlugo maždaug apie XIII a. pr.
Kr. vidurį. Hetitų archyvuose išlikusiose molinėse lentelėse rasti tuo pat
metu valdžiusio karaliaus Tuhtaliaso IV užrašai, kuriuose yra žodžiai
Ahhijava (plg. achajai), Vilusa (Ilias, vėliau vadintas Viliasu), Taruisas
(Troja) ir kt. Akivaizdu, kad „Iliadą” paskatino sukurti kuris nors
graikams reikšmingas istorinis įvykis (pavyzdžiui, hetitų įvykdytas
(V)Iliaso, arba Ilijono, užkariavimas, kuriame galėjo dalyvauti ir graikai,
vėliau su juo susieję jau kito miesto – Trojos – likimą). Herojinio epo
pagrindas paprastai būna realus istorinis įvykis, tačiau tas kūrinys per
palyginti trumpą laiką gali neatpažįstamai pasikeisti (tokia buvo ir
prancūzų „Rolando giesmės” atsiradimo istorija).

Ir „Iliada”, ir „Odisėja” yra vientisi kūriniai ir tuo skiriasi nuo
tradicinės tautosakinės epikos. Liaudies dainius dažniausiai atlikdavo
vieną giesmę, pasakojančią apie kurį nors įvykį (pavyzdžiui, Demodoko
pasakojimas apie medinį arklį „Odisėjos” VIII giesmėje), arba dėstydavo
įvykius vieną po kito pagal jų chronologinę seką. Taip mitologinę tematiką
ir pasakojimą apie Trojos karą traktavo jau po Homero gyvenę poetai. Iš jų
kūrybos mus tepasiekė fragmentai; jie kūrė tada, kai gyva pasakojamojo epo
tradicija jau buvo išmirštanti, o ją keitė literatūrinis, rašytinis epas.
Tautosakinio herojinio epo veikėjai buvo arba geri („mūsiškiai”), arba
blogi („kitokie”). Tokio dainiaus pateiktas kūrinys, net jei jis rėmėsi
kokiu ankstesniu pavyzdžiu, dažniausiai būdavo improvizuojamas, pritaikytas
tam tikram atvejui arba tam tikriems klausytojams, todėl bet kuris anksčiau
sukurtas tekstas taip atliekamas būtų iš esmės pakitęs. Tai paaiškintų tų
Homero tyrėjų pažiūras, anot kurių kurdamas tiek „Iliadą”, tiek „Odisėją”
poetas (arba poetai) epus (bent reikšmingiausias jų dalis) turėjo užrašyti
ar padiktuoti rašančiajam. Abiem tikrai dideliems epams būdingas gana
detalus komponavimas ir platesnių scenų bei pavienių užuominų apgalvotas
išdėstymas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant įvykių gausos, visas
pasakojimas sutelktas apie vieną teminę ašį. Tai meninio vaizdavimo būdas,
kurį graikų filosofas Aristotelis pavadino vientiso vyksmo pamėgdžiojimu,
veiksmo vienovės principu. Nors „Iliada” yra herojinis epas apie karą,
pasakotojo požiūris čia nėra šališkas: visų pirma iškeliama didybė, grožis,
žmogiškumas, nepaisant stovyklos, kuriai priklauso veikėjas. O šalia
herojiniam epui būdingos aristokratinės etikos dainius tarpais pateikia ir
naują pažiūrą – štai kokį pamokymą duoda Trojos karys Polidamantas
(„Iliada”, XIII 726):

Hektorai! Tu neveikus paklausyti kitų patarimo.

Dievas mat davė tau pranašumą karo dalykuos,

Ir išmintim dėl to kiekvieną tu nori pralenkti.

Visko aprėpti tačiau pats vienas tikrai nevaliosi.

Dievas davė šitam pranašumą karo dalykuos,

Šokio lengvumą anam, kankles ir giesmę trečiajam.

Kito širdin visa regintis Dzeusas teikias įdėti

Protą šviesesnį, ir tuo atsidžiaugti žmonės negali,

Jis ir kitus išvaduos iš bėdos, ir sau bus
naudingas.

„Odisėjos” autorius pabrėžia, kad epinė daina yra savaiminė
vertybė; kalbant šių laikų terminais – teigia estetinės vertės savaimingumą
ir didybę, fajakų karaliaus Alkinojo lūpomis tardamas („Odisėja”, VIII
579):

Visa patvarkė dievai nemirtingi ir prapultį baisią

Leido žmonėms, kad jų vardą dainoj minėtų
vaikaičiai.

Homero epai, išaugę tiesiogiai iš gyvos tautosakinės tradicijos ir
kartu būdami jau vieno ar dviejų genialių kūrėjų literatūrinė kūryba,
nuolat darė poveikį visai graikų kultūrai, visų pirma, aišku, literatūrai,
poetinės kalbos plėtrai. Iš jų apie tūkstantį metų buvo mokomasi skaityti
ir rašyti, eilių mokytasi atmintinai, jos buvo cituojamos kaip didžiausio
autoriteto teiginiai. Naujajai Europos literatūrai epų poveikį pirmiausia
perteikė romėnų poetas Vergilijus, nes graikų kalba buvo nugrimzdusi į
užmarštį, o ir to meto skaitytojų skonio būta palankesnio literatūriškiau
rašančiam poetui.

Nuo XVIII a. pabaigos prasidėjo mokslinis Homero poemų tyrimas.
1795 m. A.F.Wolfas lotyniškai parašė veikalą „Homero kūrybos pratarmė”,
kuriame Homero epai nagrinėjami kaip tautosakos sakmių rinkiniai. Pirmas
lietuviškas homerologijos veikalas – V.Šilkarskio studija „Homeras ir epinė
kūryba” (1937). V.Šilkarskis nepritarė Wolfo idėjai ir laikė Homerą poemų
autoriumi.

 

Hesiodas

Tas už visus protingesnis, kurs
galva savąja

Leave a Comment