Graikų literatūra - Mokslai.lt

Kauno Eigulių vidurinė mokykla

Parengė: Simona Daunoravičiūtė 11A Mokytojas: Dainius Šumnauskas

2004m. KaunasTurinysĮvadas 3Graikų literatūra 4Archajinė lyrika 6Klasikinės epochos proza 12Helenizmo epochos poezija ir proza 14Aristotelis 16Homeras 17 „Iliada” 17 „Odisėja” 20Hesiodas 26 „Darbai ir Dienos”. 26 „Teogonija” 28Išvados 29Literatūra 30

Įvadas

Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad šitauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikaisave laikė viena tauta – helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais).Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais. Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kurisreiškia „senovinis”. Tačiau antikinė literatūra nėra vienintelė senovėsliteratūra. Dar senesnės yra senovės egiptiečių, šumerų – akadų, hetitų irchuritų, taip pat ugaritų – finikiečių literatūros, maždaug tokio patsenumo yra senovės hebrajų, indų, kinų bei iraniečių literatūros. Antikinėliteratūra – tai senovės graikų ir romėnų literatūra, seniausia Europoje,padariusi didelį poveikį ne tik vėlesnei europiečių, bet ir (kaip dabar jauaišku) viso pasaulio literatūros raidai.

Graikų literatūra

Graikijos literatūros raidą galima suskirstyti maždaug į tokiuslaikotarpius: 1) archaikos, arba archajinis, laikotarpis, VIII – VI a. pr. Kr.;žodis „archaika” (gr. arche) reiškia pradžią; 2) klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip dar vadinamasatikiniu laikotarpiu, nes tada vyravo Atikos tarmė, o literatūros centrasbuvo Atėnai; 3) helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., kuriam davėpradžią Aleksandro Didžiojo (mirusio 323 m. pr. Kr.) užkariavimai ir kuriambūdinga ano meto oikumenės (sen. gr. oikumene – visos žmonių gyvenamosžemės) helenizavimas (arba graikinimas; sen. gr. Hellen – helenas, graikas,Hellas – Graikija), graikų kalbos ir kultūros didelis išplitimas, ypač įRytus; 4) Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI amžiai po Kr. Nuo V a. literatūra graikų kalba sudaro Bizantijos literatūrą, o1453 m. turkams užkariavus Bizantiją, ji tampa naująja graikų literatūra,jos kalba irgi žymiai pakinta. Indoeuropiečių kalbų grupei priklausančios graikų kalbos tarmėmiskalbėjusios gentys II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje atkilo į Balkanųpusiasalį. ten jų kalbą ir kultūrą paveikė tiek vietiniai gyventojai,susilieję su atsikėlėliais, tiek Kretos kultūra (iš Kretos salos Viduržemiojūroje) ir bendravimas su Mažosios Azijos tautomis, visų pirma hetitais,kurių literatūros paminklai (XVII – XIII a. pr. Kr.) yra seniausi iš muspasiekusių, parašytų indoeuropiečių kalba. Po Kretą ištikusios stichinės nelaimės, kurią greičiausiai sukėlė įšiaurę nuo jos esančioje salelėje išsiveržęs ugnikalnis, apie XV a. pr. Kr.vidurį graikai užėmė Kretą ir tapo jos kultūros paveldėtojais. Suklestėjodu šimtmečius trukusi vadinamoji Mikėnų kultūra. (Mikėnai buvo viena išsvarbiausių graikų tvirtovių Peloponeso pusiasalyje.) Sekdami kretiečiųlinijiniu A raštu (iki šiol neiššifruotu), graikai savo kalbai sukūrėlinijinį B raštą (iššifruotas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Šiuo raštuparašytose molinėse lentelėse tėra administraciniai tekstai (inventoriniaisąrašai, panašios į važtaraščius ar priėmimo dokumentus žymos), tačiau jųvertė Graikijai ir graikų kalbos istorijai yra didžiulė; juose minimi kaikurie dievų ir žmonių vardai, aptinkami ir mus pasiekusiuose literatūroskūriniuose. Iš Mikėnų laikotarpio yra kilę daug herojinio epo motyvų irdaugelis mitų (pasakojimų apie dievus ir senovės didvyrius, kuriuos graikųvaizduotė ilgainiui įvairiai išplėtojo ir kurie buvo naudojami meninėjekūryboje). XIII ir XII amžių pr. Kr. sandūroje Viduržemio jūros valstybespaveikė rimti sukrėtimai – atsikraustymas vadinamųjų jūrų tautų buvolemtingas ir hetitų valstybei, ir Mikėnų epochos Graikijai, kuriosįprastinio gyvenimo žlugimas siejamas su dar vienos graikų genties,karingųjų dorėnų, įsiveržimu į pietines Balkanų žemes. Dėl šių įsiveržimųvisiškai suiro ligtolinė gyvenimo tvarka, žmonės būriais patraukė ieškotinaujų gyvenamųjų vietų. Raštas, ligi tol puoselėtas turbūt negausauspulkelio profesionalių rašto žmonių, buvo visų užmirštas. XII – IX amžiai pr. Kr. Graikijos istorijoje laikomi tamsiaisamžiais, kurie buvo sunkūs graikams ir sunkiai suprantami istorikams.Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo naujas pakilimas: buvo gaminama geležis,kuri ilgainiui išstūmė bronzą; formavosi nauja pasaulėžiūra – aktyvi irkovinga, pasirengusi priimti naujoves; buvo siekiama nuodugniai išaiškintiįvairius gyvenimo reiškinius. Literatūros istorijai ypač svarbu tai, kad VIII a. pr. Kr. graikaivėl išmoko rašyti ir skaityti – jų abėcėlė buvo pasiskolinta iš semitų(finikiečių) ir pritaikyta graikų kalbai. Tačiau iki II a. pr. Kr. graikaineturėjo bendros nei šnekamosios, nei literatūrinės kalbos (panašiai taipantikos laikais nebuvo nė vieningos valstybės, o vien poliai , arba miestai-valstybės). Kalbą sudarė keletas tarmių, o tarmės savo ruožtu skirstėsi įpatarmes. Daugelis literatūros žanrų, atsižvelgiant į tai, kur buvosukurti, atspindėjo vieną ar kitą tarmę, ir tas ryšys išliko ilgai –verčiant tekstą, šios savybės beveik neįmanoma perteikti. Literatūrinekalba tapo šios tarmės: ajolų tarmė, kuria kalbėjo Balkanų šiaurės rytuoseesančios Tesalijos gyventojai (XI a. pr. Kr. antroje pusėje prasidėjusžmonių persikėlimams, kai ėmė kurtis kolonijos, ši tarmė paplito irMažosios Azijos vakarinės pakrantės šiaurėje, taip pat Lesbo saloje);jonėnų tarmė, iš Balkanų rytinės dalies išplitusi daugelyje Egėjo jūrossalų ir Mažosios Azijos pietinėse srityse; jonėnų tarmei labai artimaAtikos tarmė Atikos srityje, kurios centras buvo Atėnai; dorėnų tarmė,

kuria kalbėjo didžioji dalis Peloponeso pusiasalio gyventojų, kretiečiai,kai kurių Egėjo jūros salų gyventojai; ji paplito daugelyje graikų kolonijųšiaurinėje Afrikoje, Sicilijoje ir pietų Italijos pakrantėse. Tik IV a. pr.Kr. ėmė rastis bendrinė kalba koinė (gr. koine – bendras, bendrinis),susikūrusi Atikos tarmės pagrindu, nors buvo veikiama ir jonėnų tarmės. Tąprocesą paspartino Aleksandro Didžiojo užkariavimai Rytuose – nuo tadagraikų kalba, kaip visuotinė kultūros kalba, paplito toli už Graikijosribų. Koinė įtaka ypač žymi proziniuose raštuose, dažniausiai mokslinėjeliteratūroje; koinė parašyti ir Naujojo Testamento tekstai.

Archajinė lyrika

VII – VI a. pr. Kr. savo tekstus raštiškai ėmė fiksuoti ir poetai,lyrikai, iš pradžių vadinami pagal jų kuriamos lyrikos formas elegijų,jambų ir dainų kūrėjais (gr. melos – daina, melodija). Helenistiniulaikotarpiu buvo pradėta vartoti lyrikos sąvoka, kuri reiškė poeziją,atliekamą pritariant muzikos instrumentu; tai buvo monodiniu, arba soliniu(vienbalsiu), būdu dainuojama lyrika ir chorinė lyrika (tekstą ir muzikąlydėjo šokio judesiai). Žinoma, muzika su šokiais mūsų nebepasiekė, o irtekstų telikę vien fragmentai, pacituoti vėlesnių autorių arba rastipapirusų ritinėliuose. Žodis elegija anuomet nereiškė liūdnos ar graudžios lyrikoskūrinio: elegija buvo vadinamas bet kuria tema sukurtas eilėraštis, kurioritmika rėmėsi eleginiu distichu (t.y. dvieiliu – dviejų eilučių posmu).Jis buvo sudarytas iš hegzametro ir su juo derinamo pentametro (t.y.penkiapėdžio; gr. pente – penki). Pastarojo eilutę sudarė dvi lygioshegzametro pusės (po 2,5 pėdos), perskirtos vyriška (po ilgo skiemenseinančia) cezūra. Pirmajame pentametro puseilyje vietoj daktilio buvovartojamas ir spondėjas, antrajame – vien daktilis. Vertimuose, t.y. toninėse eleginio disticho (kaip ir hegzametro)imitacijose, kiekybinius daktilius ir spondėjus pakeitė toniniai daktiliaiir chorėjai: Skydą ne|noromis | teko || ko|voj man į | krūmusnu|mesti: Linksmas tra|kietis dabar || džiaugias bran|giulaimi|kiu. Savo gy|vybę iš|gelbėjau | aš. || Mano | skyde, lik| sveikas! Kitą, ge|resnį gal|būt || greitai tu|rėsiutik|rai. (Vertė A. Churginas) Taip rašė Archilochas, samdomas karys ir vienas žymiausių VII a.poetų. Jo ir jo amžininkų poetinė kūryba buvo poeto asmenybės subjektyvisaviraiška, Archilochas dažnai tiesiog pabrėžtinai šaiposi iš tradiciniųherojinės etikos vertybių (kaip ir mūsų pateiktame eilėraštyje), itinnegailestingi ir kovingi yra jo jambiniai eilėraščiai. Tuose eilėraščiuosepaprastai vartojamas jambinis trimetras, kuris vėliau tapo ir įprastudraminio dialogo metru. Jis susideda iš trijų metrinių vienetų po dvi pėdaskiekviename: U – U –, kur pirmąjį trumpą skiemenį gali pakeisti ilgasskiemuo, o ilgi skiemenys, ypač eilutės pradžioje, gali būti pakeistikiekvienas dviem trumpais. Tačiau toniniuose jambiniuose trimetruosekeitimų nebūna – juos sudaro taisyklingai skanduojami jambai. Pvz., topaties Archilocho jambinio trimetro eilutė lietuviškai skamba taip: Prie pat į kran|tą besidau|žančių bangų (Vertė J. Dumčius) Buvo vartojami ir trochėjiniai (chorėjiniai) metrai (– U – U),kurių populiariausias buvo katalektinis (nepilnas) trochėjinis tetrametras,sudarytas iš keturių trochėjinių metrų, cezūros padalytas į dvi dalis (podu metrus, paskutinis nepilnas). Chorėjinio metro ketvirtas trumpas skiemuoirgi galėjo būti pakeistas ilgu. Toniniuose trochėjiniuose tetrametruosekeitimų nebūna. Pvz., Archilocho trochėjinio tetrametro eilutė, išversta įlietuvių kalbą: Koks būdingas | žmogui saikas, || visados ge|raižinok. (Vertė H. Zabulis) Elegijas, drąsinančias karius narsiai kautis, VII a. rašė Kalinas(Kalliuos) ir Tirtajas (Tyrtaios). Užtat Mimnermas (Mimnermos) elegijoseaukština „auksinę Afroditę” ir skundžiasi greit ateisiančia senatve, kurineleis jam mėgautis meile. Jo amžininkas Solonas (Solon) į Mimnermo kūrybąatsiliepė sąmojingu poleminiu eilėraščiu, kuriame pabrėžė senatvėsdžiaugsmų pastovumą. Tačiau Solono, seniausio mums žinomo Atėnų poeto irvisų pirma valstybės vyro, įstatymų leidėjo, elegijos bei jambai atliepė jopolitinius siekius, dažnai susijusius su pilietine etika ir socialinepsichologija: Jūs, nuraminę krūtinėj kietąją širdį, turtuoliai Persisotinę jūs esat gėrybėms visoms: – Mažinkit sau išdidumą, nes jau nei mes neklausysim Jūsų daugiau, nei jums viskas gerai nesiklos. (Vertė J. Dumčius) Priešingai negu demokratijos idėjas skelbiantis Solonas, Teognidas(Theognis; VI – V a.) buvo tikras aristokratas, reiškęs neapykantądemokratijai, leidusiai „menkėti piliečių veislei” ir „blogiesiems” (tai nevien moralinė, bet ir socialinė sąvoka, reiškianti žemą kilmę) turtėti,įgyti valdžią, kai „gerieji” skursta ir nyksta tremtyje. Teognido poezijojegausu pamokymų bei sentencijų, skelbiančių luomų priešiškumo principus: Meiliai kalbėki su priešu. Kai jis pateks tavovalion. Keršyk tu jam. Net nereik priekabės jokiosieškot. (Vertė J. Dumčius) Tačiau yra ir eilėraščių, atspindinčių konkretų optimizmą,raginančių ryžtingai ir kilniai elgtis; kita vertus, yra kupinųkosmologinės nevilties eilėraščių („Būtų geriausia žmonėms visai neužgimtišioj žemėj…”). Savita kūryba buvo pagarsėjęs iš Mažosios Azijos Efeso miesto kilęspoetas Hiponaktas (Hipponax, VI a.), kuris, būdamas aristokratas,parodijavo aukštąjį stilių ir, pasitelkęs gyvą, kartais net šiurkščią,kupiną barbarizmų kalbą, vaizdavo aristokratams neįprastus reiškinius:skurdą, badą, prastuomenės gyvenimą. Jis paįvairino metriką, įvesdamascholijambą , arba „šlubąjį jambą” (gr. cholos – šlubas), kurį vėliauvartojo daugelis graikų bei romėnų poetų. Tai jambinis trimetras, kuriopaskutinėje pėdoje priešpaskutinis trumpas skiemuo pakeičiamas ilgu, otoninėse imitacijose nekirčiuotas skiemuo pakeičiamas kirčiuotu. Antikinis cholijambas pakeistas toniniu skamba taip: Blogai bus ma|no daug kentė|jusiai sielai,

Jei neprisių|si kuo greičiau|siai man miežių Medimną, kad | iš miltų vir|čiau sau sriubą Ir, valgyda|mas ją, vargus | tolyn ginčiau. (Vertė J. Dumčius) Vėlesnio graikų poeto Aleksandrijos Palado (IV a. pr. Kr.) eleginisdvieilis buvo parašytas sekant Hiponaktu: Vargas – moters dalia, o džiaugsmo dukart tetenka. Pirmąsyk – per vestuves, antrą – mirties valandoj. Kaip ir elegijos bei jambiniai kūriniai, subjektyvius jausmusreiškė ajolų tarme kuriama monodinė lyrika, tik joje gvildenamos daugjausmingesnės temos ir jos kitokia metrika. Žymiausi monodinės lyrikoskūrėjai buvo Lesbo saloje gyvenę Alkajas (Alkaios) ir garsioji antikospoetė Sapfo (Sappho; abu gyveno VII – VI a. pr. Kr.) Ajolų dainą sudarėstrofos (t.y. pasikartojantis eilučių junginys), kurių eilutės nebūtinaivienodos. Eilėdara buvo silabinė (skiemeninė), pagrįsta vienodu skiemenųskaičiumi eilutėje, su kiekvienos rūšies strofoms būdinga tam tikraasimetrinė trumpųjų bei ilgųjų skiemenų kaita. Kūrėjai puoselėjo savomėgstamas strofas, todėl atsirado pavadinimai alkajinė ir sapfinė strofa,kurias dažniausiai vartojo šie poetai. Abiejų poetų kūrybą visų pirma galėtume apibūdinti kaip draugijospaskatintas ir jai skirtas dainas, tik tų draugijų būta skirtingų. Alkajasaktyviai dalyvavo gimtosios salos besivaržančių politinių grupuočių kovojeir didžioji jo kūrybos dalis buvo skirta atlikti bendražygių būrelyje.Dainose reiškiamos momento nuotaikos: nusivylimas, pašaipa, kvietimas,džiaugsmas, neviltis ir pasipiktinimas. Ypač pagarsėjo dainos fragmentas,kuris vėlesnėje literatūroje dažnai vartojamas lyginant valstybę su laivuaudringoje jūroje: To vėjų triukšmo aš negaliu suprast. Viena banga atsirita štai iš čia, Kita – iš ten, o mes jų tarpe Blaškomi esam ant juodo laivo. (Vertė J. Dumčius) Alkajo lyrikoje greta politinės tematikos yra nemažai simposijo(t.y. pokylio) motyvų – vyno aukštinimo užstalės dainose; vynas vienijabendraminčius, padeda atskleisti tikrą žmogaus esmę, išaiškinti išdaviką.„Kur vynas, ten ir tiesa”, „vynas – žmonių veidrodis”, – skelbia Alkajas.Mitinio turinio eilėraščių fragmentuose pabrėžiama mito etinė reikšmė.Alkajo poezijai būdinga emocinės išraiškos jėga, ryškūs supriešinimai irvaizdingos detalės. Sapfo eilės buvo inspiruotos jaunų mergaičių draugijos, kuriaipoetė greičiausiai vadovavo, mokydama kilmingas auklėtines prieš santuokąįvairių dalykų, taip pat muzikos, šokių ir dainavimo, gal net meno mylėtipirminių žinių. Dauguma Sapfo dainų susijusios su asmeniniais išgyvenimaisbei nuotaikomis – susitikimo džiugesiu ar liūdesiu skiriantis, ilgesiu irmeile (aplinkybė, kad didžioji dalis Sapfo dainų skirta mergaitėms, vėliaunulėmė lesbietiškos meilės sąvoką). Vienas žymiausių jos eilėraščiųvaizduoja jauną gražuolę, regimą vyro akimis, bet poetė veikiai pereinaprie savo jausmų („Agalidei”). Sapfo poezijai būdinga asmeninių išgyvenimųdetalizavimas; išgyvenimai reiškiami tradicinėmis priemonėmis: aprašomikūniškieji ir išoriškai nematomi reiškiniai. Grožio ir meilės geismą lydigamtos jausmas: Aš trokštu ir ieškau grakštumo. Tai mano džiaugsminga aistra. Juk mano dalis laimingoji – Ir saulę, ir grožį mylėt! (Vertė R. Mironas) Trečiasis žymus monodinės lyrikos kūrėjas buvo Anakreontas(Anakreon, VI a. pr. Kr.), rašęs jonėnų tarme, kurioje gausu ir homerizmų,ir ajolų tarmės elementų. Iš Mažosios Azijos kilęs poetas keliavo poGraikiją ir buvo labai mėgstamas aukštuomenėje. Jo eilės tarsi paprastos,elegantiškos, žaismingos, tačiau jos sukurtos rimtu poeto darbu; tai tobulapoezija, kurios kalbinė raiška labai apgalvota – nugludintas žodynas, gausugarsinių sąskambių, t.y. asonansų ir aliteracijų. Anakreonto kūrybostematika – gražuolės, vynas ir sąmojingai traktuojami jausmai. Tas pačiastemas, bet kur kas paprasčiau perteikė ir daugelis vėlesnių, Anakreontusekusių, graikų poetų, ir tik XIX a. pabaigoje filologai pajėgė atskirtipaties Anakreonto poeziją nuo jo anoniminių sekėjų kūrybos, vadinamosiosanakreontikos. Anakreontika žavėjo ne vieną naujųjų laikų poetą, buvoverčiama į daugelį Europos kalbų, rašomi jos sekimai. Graikų chorinės lyrikos folklorinės ištakos labai panašios į kitųtautų – laidotuvių raudos, vestuvinės dainos, dievus šlovinančios giesmėsarba himnai, giesmės sporto varžybų nugalėtojų garbei ir kt. Giesmės čiasusijusios su ritminiais choro judesiais, šokiais. Literatūrinė, t.y. autoriaus kuriama chorinė lyrika gavo pradžiąSpartoje, o vyraujanti jos kalba buvo dorėnų tarmė – Atėnų poetai tragedijųchorams skirtas dalis rašė vartodami dorėnų tarmės formas. Viena iš esminių chorinės lyrikos naujovių buvo epiniuosekūriniuose perteikiamų mitinių siužetų panaudojimas chorinėse giesmėse.Taip kūrė savo panašius į oratorijas veikalus Stesichoras (Stesichoros, VII– VI a. pr. Kr.), kurio kūrybos fragmentuose yra vėlesnėms chorinėmsgiesmėms būdinga triadinė, t.y. trijų pakopų, sandara: po strofos (kuri,lyginant su ajolų dainos strofa, buvo ilgesnė ir sudėtingesnės metrikos)ėjo tos pačios metrinės struktūros antistrofa, o po jos – kitokio metroepodas, t.y. baigiamoji dalis; paskui vėl – strofa, antistrofa, epodas.Stesichoro kūryboje mitai traktuojami naujoviškai, ir tai turėjo įtakosatikinės tragedijos siužetams. Simonidas (Simonides, VI – V a.) savo dainomis pasižymėjo ir kaipmoralizuojantis mąstytojas, ir kaip žodžio meistras, jo eilės dažnaipanašios į tapybos meną, perteiktą žodžiais (pvz., Danajos, uždarytos įdėžę su kūdikiu Persėju, skundas). Tačiau jis garsėjo ir epigramomis. Žodisepigramma graikų kalba reiškė užrašą ant daikto, pavyzdžiui: tai yra (arbaaš esu) tas ir tas, jį (mane) sukūrė tas ir tas. Epigramos paprastai būdavo

rašomos eleginiu distichu. Ši žodžio meno forma, ypač viena iš jos rūšių –epitafija (įrašas antkapyje; gr. taphos – kapas), pradėjus kurti Simonidui,tapo literatūrine ir buvo siejama su autoriaus pavarde. Iš priskiriamųSimonidui, žymiausia yra antkapinė epigrama, skirta spartiečiams,kritusiems perėjoje prie Termopilų kautynėse prieš persus:

O, svetimšali, tu žinią nunešk spartiečiams, kadšičia Kritom, įsakymams jų klusnūs palikę šventai! (Vertė J. Dumčius) Tačiau Simonido kūryboje pažymėtinos ir pseudoepitafijos:antkapinis užrašas atitolsta nuo savo paskirties ir tampa epigrama Šiųlaikų prasme – pašaipiu ar net užgauliu dvieiliu. Iš tikrųjų sunkuįsivaizduoti antkapyje įrašytą distichą, kuriame minimas iš Rodo saloskilęs Simonido amžininkas poetas Timokreontas: Gėręs ir valgęs per daug, per daug žmonėmspiktžodžiavęs. Štai aš rodiškis čionai Timokreontas guliu! (Vertė J. Dumčius) Užtat genialus chorinės lyrikos klasikas buvo Pindaras (Pindaros,VI – V a.), iš kurio literatūrinio palikimo, be fragmentų, mus yra pasiekęketuri rinkiniai epinikijų – garbinamųjų giesmių olimpinių, pitinių,Nemėjos ir Istmo varžybų nugalėtojams. Pindaras buvo poetas, kurio stiliųjau antikos laikais manyta esant neaiškų, sunkiai suvokiamą, nes jis kūrėasociatyvias eiles. Pavyzdžiui, jis niekada nepasakoja mito turinio, o tikužsimena apie mitą, kai jis sietinas su nugalėtojo gimine, gimtuoju miestuarba paties autoriaus minties eiga, nes poetiniais įvaizdžiais dažnaiperteikiamos filosofinės sampratos. Pindaro stilius pasižymi gausiomismetaforomis ir metonimijomis, žodžių kūryba (neretai išraiškingaisnaujadarais iš žodžių dūrinių), taip pat sudėtinga metrika; štai pirmospitinės garbinamosios giesmės pradžia: O, auksine lyra, bendras Tu Apolono ir Mūzų Juodaplaukių turtas! Tavęs juk klauso Choras, įžengdamas šventės pradžioj; <…> (Vertė J. Dumčius) Pindaro eilėmis sekė kai kurie naujųjų laikų Europos poetai, kad irRonsard’as ir Hölderlinas, tačiau graikų poezijoje chorinė lyrika vėliaupasidarė nepopuliari: Pindaras nebuvo aukštinamas, sudėtinga muzika beiritmika ir žodinį turinį padarė nereikšmingą, o choro giesmė jau pasidarėnebe liaudiška.

Klasikinės epochos proza

Proza, atsiradusi VI a. pr. Kr. Jonijos miestuose, V-IV a. buvoplėtojama trimis kryptimis. Istoriografija atsirado siekiant raštiškaiįamžinti vis didėjantį kiekį žinių apie tolimas šalis ir jų gyventojus,taip pat savo tautos praeitį. Ciceronas istorijos tėvu pakrikštijo Herodotą(Herodotos, apie 485-425 pr. Kr.), kuris įamžino Graikijos ir Persijos karųistoriją („Istorija”, liet. 1988), pradėjęs nuo senovės Trojos karo,aprašęs persų valstybės kūrimąsi ir raidą, taip pat tautas, su kuriomispersai susidūrė, plėsdami savo valstybės ribas. Tukididas (Thukydides, apie460-400 pr. Kr.) užrašė Peloponeso karo istoriją iki 411 m. pr. Kr.Priešingai negu jo pirmtakas Herodotas, kurio veikaluose gausu ir mitiniųbei vadinamųjų novelistikos motyvų, Tukididas medžiagą stengėsi pateiktikritiškai ir išanalizuotą, atskirti pagrįstas versijas nuo nepagrįstų,rasti tikrąsias įvykių priežastis ir visiškai atmetė dievų kišimąsi.Produktyvus rašytojas buvo Ksenofontas (Xenophon, apie 430-354 pr. Kr.), bekitų veikalų, sukūręs ir Tukidido „Istorijos” tęsinį – aprašęs įvykius iki362 m. pr. Kr., tačiau daug paviršutiniškesniu pasakojimu. Kitokio pobūdžio, vadinamoji retorinė, proza atsirado susikūrusiškalbos menui. Praktinį poreikį užrašyti kalbą nulėmė Atėnų teisėtvarka.Graikai buvo pratę dažnai bylinėtis, ir abidvi pusės, tiek ieškovas, tiekatsakovas, pačios turėjo viešai kalbėti teisme ir ginti savo reikalus. Nekiekvienas gebėjo iškalbingai įtikinti teisėjus, todėl prireikėprofesionalių teismo kalbų kūrėjų. Šiuo menu labiausiai garsėjo Lisijas(Lysias, apie 459-380 pr. Kr.), kurio išlikusiose kalbose pateikta gyvaipapasakotų Atėnų šiokiadienių vaizdelių. Aišku, oratorinis menas labaisvarbus buvo ir politiniame gyvenime, nes klausytojus reikėjo įtikinti savopažiūrų teisingumu ir tautos susirinkime viešai paneigti priešininkonuomonę. Žymiausias politinis oratorius buvo Demostenas (Demosthenes, 384-322 pr. Kr.), kuris stengėsi įtikinti graikus susivienyti prieš Makedonijoskaralių Pilypą, be kitų, ir „Kalbose prieš Pilypą”, vadinamosiose„Filipikose”. Makedonija išliko, o pralaimėjusi Chaironėjos mūšyje 338 m.pr. Kr. Graikija neteko nepriklausomybės, tačiau Demosteno šlovė neišblėso.Isokratas (Isokrates, 436-338) politinėmis pažiūromis buvo Demostenopriešininkas. Tai buvo didis retorikos teoretikas, be politinių kalbų,parašęs ir pamokomųjų, ir vadinamų literatūrinių, epideiktinių (iškilmingų)kalbų. Trečioji prozos rūšis – tai filosofinė proza. Ankstyvieji Jonijosfilosofai savo mintis dažniausiai perteikdavo balsu, užrašydavo tiknorėdami, kad jos išliktų. Daugelis tai darė hegzametru ar eleginiudistichu. Akstiną atsirasti filosofiniams dialogams davė garsiojo Sokrato(Sokrates, 470-399 pr. Kr.) pašnekesiai su savo mokiniais. Pats Sokratasnieko neparašė, bet po to, kai jam buvo įvykdytas mirties nuosprendis, nevienas autorius užrašė vadinamuosius sokratinius pašnekesius, kuriuose, beabejo, būta daug prasimanymų arba prisidengus Sokrato vardu buvo dėstomossavo idėjos. Taigi istorinis Sokratas liko probleminė asmenybė, užtat kaipvienas žymiausių filosofinės prozos meistrų gausiais mus pasiekusiaisdialogais garsėjo Sokrato mokinys Platonas (Platon, 427-327 pr. Kr.). Jisbuvo ne vien didis filosofas, bet ir žodžio meistras, dialoguose sumaniaivartojęs įvairius stilius, gyvai aprašęs pašnekesių vietas ir pašnekovųbūdą; remdamasis graikų šnekamąja kalba, jis sukūrė filosofijos žodyną.Lietuvių kalba išleisti Platono veikalai: „Sokrato apologija”, 1925,„Kritonas”, 1925 (abu dar ir 1995), „Dialogai”, 1968, „Valstybė”, 1981,„Timajas. Kritijas”, 1995, „Kratilas”, 1996.

Helenizmo epochos poezija ir proza

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią

helenistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinamaaleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūriniopasaulio naujuoju centru. Aleksandrijoje telkėsi žymūs poetai, susiję sujos mokslo įstaiga Mūsėju (gr. museion – mūzų šventovė; iš čia kilęsnaujųjų laikų „muziejaus” pavadinimas) ir turtinga biblioteka. To metoliteratūrą pradėta rašyti knygose, ji tapo elitine – žymiausi rašytojaikūrė labiausiai išprususiems skaitytojams. Todėl poezijoje gausu užuominų,mitų neįprastų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailintaforma. Daugiausia buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė(buitinis vaizdelis), pasakojamoji elegija, epilijas (mažasis epas).Dėmesys buvo sutelktas į individą, asmeninius išgyvenimus, laimės siekimą,nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika. Žymiausi helenistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas(Kallimachos, apie 310-240 pr. Kr.), Apolonijas (Apollonios) ir Teokritas(Theokritos). Kalimachas sukūrė meistriškų epigramų ir erudiciją rodančiųpasakojamųjų elegijų. Apolonijo trumpame epe apie argonautų žygį„Argonautika” tarpais gausu sausos geografinės informacijos, bet karturyškiai perteikiami jausmai. Teokritas šalia idilių poeziją papildė naujubukolikos žanru (lotyniškas jo pavadinimas – pastoralė) – eilėraščiais išpiemenų gyvenimo, kurių centre buvo dainų varžybos ir meilės ilgesysidiliškai piešiamoje gamtoje. Teokritas turėjo labai didelę įtakąvėlesniajai poezijai, pradedant romėnų poetu Vergilijumi ligi Renesanso irgaliausiai XVIII-XIX a. kūrėjų. Helenizmo epochoje populiari buvo epo parodija. Iki mūsų laikų visaišliko „Batrachomiomachija”, arba „Varlių ir pelių karas”, kurioje taskaras labai rimtai vaizduojamas vartojant herojinei poemai derantįhegzametrą ir homerinius epitetus. Naujesniuose papirusų radiniuose yra iršios poemos priedo – „Žebenkščių ir pelių karo” – fragmentas. Helenizmo epochoje buvo sukurtas ir vadinamasis graikų romanas –pasakojamosios prozos kūriniai apie įsimylėjėlius, kurie, priverstiišsiskirti, patiria daug nuotykių ir paskui vėl vienas kitą susiranda.Tokių meilės romanų ištisi tekstai mus pasiekė tik iš romėnų laikotarpiograikų literatūros. Labiausiai skaitomas romanas buvo Longo (Longos, II-IIIa. po Kr.) „Dafnis ir Chlojė” (liet. 1958, 1987). Tai jaudinantispastoralinis pasakojimas apie meilę gražios gamtos prieglobstyje. Ištrauka iš L. Valkūno lietuviško vertimo: Taip jam kalbant, cikada, gelbėdamasi nuo kregždės, kuri ją norėjosugauti, įšoko Chlojei užantin, ir kregždė negalėjo jos sugriebti, tikvydamasi, arti praskrisdama, užkliudė sparnais mergaitės skruostus. O jinežinodama, kas atsitiko, smarkiai sušukusi pašoko iš miego. Pamačiusi irkregždę, dar arti tebeskraidančią, ir Dafnį besijuokiantį iš jos išgąsčio,aprimo ir ėmė trintis dar mieguistas akis. O cikada, tarytum dėkodama užišgelbėjimą, užantyje sučirpė. Ir vėl Chlojė smarkiai sušuko, o Dafnisjuokėsi. Ir pasinaudodamas proga įkišo jai užantin ranką ir ištraukė gerąjącikadą, net ir jo rankoje nenutylančią. Mergaitė ją pamačiusi nudžiugo,paėmusi pabučiavo ir vėl užantin čirpiančią įsileido. Romos laikotarpio graikų literatūroje paminėtini dar du autoriai.Plutarchas (Plutarchos, apie 46-120), be gausių moralinių traktatų, parašėrinkinį „Paralelinės biografijos” (liet. fragmentai „Rinktinėsbiografijos”, 1962, 1996), kuriame patraukliai vaizduojamas graikų irromėnų tiek mitinių, tiek istorinių veikėjų gyvenimas. Remdamasis taisgyvenimo aprašymais, V. Šekspyras sukūrė „Koriolaną”, „Julijų Cezarį”,„Antonijų ir Kleopatrą”. O antrasis, Lukianas (Lukianos, apie 120-180),buvo satyrikas (liet. „Dievai, heteros, pranašai”, 1975), kurio kūriniaiturėjo didelę įtaką Renesanso epochos rašytojams ir vėlesniems satyrikams,ypač satyrinei fantastinei literatūrai.

Aristotelis

Iš Platono mokinio Aristotelio (Aristoteles, 384-322 pr. Kr.)kūrybinio palikimo dingo ta dalis darbų, kurie buvo skirti platesniamskaitytojų ratui. Išliko tik mokomieji veikalai, parašyti lakoniškai,termininiu, dažnai eliptišku (pagrįstu lengvai iš konteksto numanomų žodžiųpraleidimais) stiliumi. Literatūros istorijai svarbiausias jų yra „Poetika”(liet. 1959) – ankstyviausias literatūros mokslo veikalas, t.y. traktatasapie literatūrą, kuriame yra literatūros istorijos, literatūros teorijos irliteratūrinės kritikos elementų. Traktate nagrinėjama tragedija, kuri,pasak Aristotelio, turi žiūrovui sukelti katarsį, t.y. apvalyti sielą,sužadindama užuojautą ir baimę. Meno esmė, anot Aristotelio, yra mimesis,t.y. pamėgdžiojimas, kuris reiškia ne beatodairišką kopijavimą, esamųdalykų atkūrimą, bet visų pirma gamtos imitavimą – menas turi panėšėti įgamtą; atkartoti ne vien tai, kas tikrai įvyko, bet ir kalbėti apie tai,kas galėjo įvykti tikimybės ir būtinumo požiūriu. Aristotelio veikalu„Poetika” rėmėsi klasicizmo meno teoretikai. Lietuviškai dar išleistiAristotelio veikalai „Apie sielą” (1959), „Politika” (1997).

Homeras

Homeras – tai vardas, žymįs ir graikų, ir visos Europos literatūrospradžią. Deja, tiktai vardas, nes apie jį patį ir jo gyvenimą dar antikoslaikais nebuvo jokių patikimų žinių. Tradicinis aklo dainiaus – graikųaoido – įvaizdis galbūt susijęs su ta aplinkybe, kad iš „Odisėjoje”pavaizduotų dviejų dainių (Femijas iš Odisėjo gimtosios salos Itakės irDemodokas iš fajakų salos) vienas, t.y. Demodokas, buvo aklas. Tačiausprendžiant iš kūrybos, Homeras bent jaunystėje turėjo būti regintysis,daug matęs stebėtojas. Jis laikomas dviejų mus pasiekusių epų – „Iliados”ir „Odisėjos” – autoriumi. Abiejuose epuose yra po 24 giesmes. „Iliada” (liet. 1930, 1962, 1981) – senovės graikų epinė poema apieIlijo, arba Ilijono (Trojos), miestą, sukurta VIII a. pr. Kr. viduryje,turinti per 15 600 eilučių. Epo siužetas remiasi Trojos karo mitais,kuriuos dainius manė esant žinomus klausytojams. Titanas Prometėjas (jo vardas reiškia „numatantis, mąstantis”)išpranašavo žinąs moterį, su kuria vyriausiasis dievas Dzeusas negalįsturėti palikuonio, nes tas atimsiąs iš tėvo valdžią. Galiausiai Dzeusas,sužinojęs, kad toji moteris yra nemirtinga jūrų nimfa Tetidė, ir norėdamas

išvengti pavojaus, ištekino ją už mirtingojo graikų didvyrio Pelėjo. Į jųvestuves liko nepakviesta nesantaikos deivė Eridė, kuri puotaujantiemsvestuvininkams numetė aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai” ir, aišku, tuosukiršino deives. Susikivirčijo trejetas žymiausių: Dzeuso žmona Hera,išminties ir teisingo karo deivė Atėnė ir meilės bei grožio deivė Afroditė.Išspręsti ginčą, kuri iš jų gražiausia, turėjo Paris Aleksandras, Trojoskaraliaus Priamo sūnus. Iš deivių siūlomų dovanų – galios bei turto,karinės šlovės ir gražiausios pasaulio moters – Paris išsirinko pastarąją,priteisdamas obuolį Afroditei. Gražuolių gražuolė Helenė (gr. Heléne) jaubuvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo, tačiau jam išvykus, Paris,Afroditės padedamas, pasigrobė Helenę kartu su daugybe turtų. Taipprasidėjo Trojos karas. Patraukusiems kariauti su Troja graikams vadovavoMenelajo brolis, Mikėnų valdovas Agamemnonas. Dešimtaisiais karo metaisgraikai sugalvojo gudrumu užimti Troją. Jie padirbdino didelį medinį arklį– Trojos arklį, – kurio viduje pasislėpė būrys narsiausių graikų.Trojiečiai, patikėję graiku kurstytoju, įsivežė arklį į miestą, manydami,kad jis atnešiąs jiems sėkmę. Tą pačią naktį Troja žlugo. Homero epas pasakoja tik apie vieną Trojos karo dešimtųjų metųepizodą, o epo tema išryškėja jau pirmosiose eilutėse. Dainius prašo Mūzosjo lūpomis giedoti „pyktį Pelėjo sūnaus Achilo”, kuris (pyktis) achajams,t.y. graikams, „tiek negandų nešė”. Pirmojoje giesmėje pasakojama, kasužrūstino Achilą, galingiausią graikų didvyrį. Tai Agamemnonoužsispyrėliška didybė: paėmęs į nelaisvę Apolono žynio dukrą, Agamemnonasatsisakė net už didelę išpirką grąžinti ją tėvui; žyniui maldaujant, šispoelgis užtraukia graikų kariuomenei marą ir galiausiai Agamemnonaspriverstas nusileisti. Išpuikėliškai rodydamas savo valdžią, jis atlygiopareikalauja Achilo belaisvės. Taip elgtis jį skatina ne noras turėtibelaisvę, o įžeista savimeilė. Įniršio pagautas Achilas ketina pulti irvietoje nudurti Agamemnoną. Pirmosios giesmės centre yra du aršiai susikivirčiję karo vadai. Ir„Iliadoje”, ir „Odisėjoje” pagrindinis meninio vaizdavimo objektas yražmonės, o pagrindinės vaizdavimo priemonės – veikėjų kalba ir jų žygiųaprašymas. Tačiau šalia didvyrių veikia ir dievai. Įniršusiam Achilui išdangaus pasirodo tik jam vienam matoma deivė Atėnė, kuri jį sulaiko,žadėdama vėliau atmokėti už patirtą įžeidimą. Dievų įsikišimu epe paprastaiaiškinami ūmūs, impulsyvūs žmonių poelgiai, kartu tai ir meninė priemonė:dievų valia nukreipia veiksmo eigą (kaip dera mitologinei epineitradicijai) net tada, kai iš veiksmo logikos ar dainiaus ir klausytojųpalankumo tikėtina kitokia atomazga. Netgi Dzeusui nėra lemta visada veiktisavo nuožiūra, kaip antai, XVI giesmėje jis negali išgelbėti nuo žūtiessavo sūnaus Sarpedono, nes taip norėjusi likimo deivė Moira. Achilodvikovos su Hektoru, narsiausiu trojiečių didvyriu, baigtį nulemia Dzeusolaikomos lemties svarstyklės. Priešingai negu žmonės, dievai yra nemirtingi, nors pažeidžiami.Kitais atžvilgiais jie dažniausiai net žemiškesni už herojus žmones –žiūrint žmogaus akimis, jie kur kas žemesnės dorovės (tai irgi pabrėžia jųišskirtinumą), ne tokie gailestingi, paprastai priešiški žmonėms,nenuspėjamos elgsenos; vis dėlto žmonės yra visiškai priklausomi nuo dievųir lemties valios. Tačiau laisvės rinktis ir neišvengiamybės problemųgraikai anuomet dar nebuvo įsisąmoninę: žmogaus gyvenimo lygmenyjekiekvienas elgiasi tarsi būtų savo lemties šeimininkas ir galėtų laisvairinktis. Hektoras, lyg ir žinodamas, kad jo miestui lemta žlugti, veikiatartum to būtų galima išvengti. Achilas, žinodamas, kad tame kare turėsžūti, elgiasi kaip niekur nieko. „Iliadoje” tiesiogiai nepasakojama apie jožūtį, tačiau sumaniai komponuodamas kūrinį dainius, veiksmui tolydžiorutuliojantis, vis dažniau primena apie neilgą Achilo gyvenimą. Pranašystės irgi neturi sprendžiamos reikšmės, nes graikamssvarbiausia kitų įvertinimas (didvyriui jo šlovė, taip pat pomirtinė) irpraktiniai poreikiai, nauda. Hektoras apie blogą pranašystę sako (XIIgiesmė): Nesuku sau galvos aš dėl jųjų ir skrydžio nepaisau, Ar jie po dešinei skrenda, į rytus, kur patekasaulė, Ar sau keliauja po kairei į tamsią saulėlydžio šalį.

Šiandien klausykim geriau visagalio Dzeuso Kronido, Kurs nemirtingų visų ir mirtingų didis valdovas. Pranašas vienas visiems – tai stoti kovon už tėvynę. (Vertė A. Dambrauskas; tolesnės Homero epų citatos irgi iš jo vertimų) Kalbant apie Hektorą, pažymėtinas bręstantis pilietinės savimonėsmotyvas – jis gina savo gimtąjį miestą, savo šeimą ir kartu visus miestogyventojus. O graikų didvyrių idealas dažniausiai yra asmeninė „šlovėnemirtinga” tiek jiems gyviems esant, tiek po mirties. Tokia dvasia skambair Hektoro žodžiai prieš susirėmimą su Achilu (XXII giesmė): Jau nelaboji mirtis už mano pečių atsistojo, Nebeištrūksiu. Matyt, iš seno yra taip nusprendęs Dzeusas ir jojo sūnus taiklusis, kurie maloningai Globė lig šiolei mane, o šiandien dalia pasitinka. Kas bus – tebūna, kad tik be kovos negarbingainežūčiau. Bet po grumtynių smarkių, kad vaikų vaikai paminėtų. Agamemnono įžeistas Achilas atsisako kariauti, ir jo motina Tetidėmeldžia Dzeusą padėti trojiečiams, kol graikai atlygins Achilui užskriaudą. Antrojoje giesmėje veiksmas rutuliojamas lėčiau, tai simetriškaipasikartoja ir priešpaskutinėje, XXIII giesmėje. Agamemnono surengtąnesėkmingą karių patikrinimą išgelbsti nuovokusis Odisėjas, ir kariuomenėskovinė parengtis užbaigiama vadinamuoju laivų katalogu – visų ties Trojasusirinkusių graikų genčių išvardijimu, kuris, pasak istorikų, atspindivėlyvojo Mikėnų laikotarpio istorinę geografiją. Ankstesnės epinėstradicijos poveikis žymu ir scenoje iš III giesmės – Helenė iš gynybinio

mūro bokšto rodo ir apibūdina Priamui žymiausius graikų didvyrius; taivyksta dešimtaisiais karo metais, tartum Priamas nebūtų pakankamai jųprisižiūrėjęs! Tačiau aiškus nesusipratimas gyvenimo logikos atžvilgiu yrapateisinamas menine logika: toks pristatymas visai tinkamas klausytojams irskaitytojams priminti veikėjus, be to, sumažinti įtampai prieš Menelajo irPario dvikovą, kuri turi nulemti karo eigą. Čia vėl pažymėtina simetrija –XXII giesmėje vyksta epo kulminacija, Achilo grumtynės su Hektoru. Afroditė pagrobusi išgelbsti nugalėtą Parį, ir karas tebevyksta. VIgiesmėje lyriškos eilės pasakoja, kaip Hektoras prieš naują mūšį iš kovoslauko eina į pilį atsisveikinti su savo žmona Andromacha ir sūneliu.Trojiečių įnirtingai puolami, achajai traukiasi. Jie prašo Achilą liautispykus, bet Achilas savo palapinėje smaginasi dainuodamas apie didvyriškusžygius (IX giesmė) ir nenusileidžia. Achilas netiesiogiai yra dėmesiocentre net neminimas – jo atkaklus užsispyrimas nekovoti tebeneša pražūtįir nulemia graikų pralaimėjimą, nors smulkmeniškai pavaizduotose kautyniųscenose jų didvyriai narsiai priešinasi. Tačiau trojiečiams artėjant priegraikų laivų ir kėsinantis juos padegti (tada būtų atkirstas keliassugrįžti į namus), Achilas leidžia mylimam bičiuliui Patroklui užsidėti jošarvus ir vesti karius į mūšį. Palaikę Patroklą Achilu, dabar jau traukiasitrojiečiai. Pernelyg įsismaginęs Patroklas įsiveržia į priešų tirštymę, irHektoras jį nukauna. Patroklo kūnas išgelbstimas ir deramai palaidojamas, ojo šarvus pasigrobia Hektoras. Bičiulio mirtis įžiebia Achilo kerštątrojiečiams, visų pirma Hektorui. Achilo prašoma Tetidė užsako jam pasHefaistą naujus šarvus (XVIII giesmė). Ypač vaizdingai aprašomas skydas,kurio paviršių Hefaistas išpuošė įvairiais gyvenimo paveikslėliais. Achilas susitaiko su graikais, Agamemnonas gailisi dėl savopoelgio. Achilas pasirengia kautis, nors jo žirgas Ksantas, staigaprabilęs, pranašauja jam greitą žūtį. XX giesmėje vėl vaizduojamiatsinaujinę mūšiai, kuriuose dalyvauja ir patys dievai, kol Achilas nukaunaHektorą (XXII giesmė). XXIII giesmėje pasakojama apie Patroklo laidotuves,iškilmingą palaikų sudeginimą ir rungtynes didvyrio garbei. XXIV giesmėjeHektoro tėvas Priamas atvyksta pas Achilą išpirkti sūnaus kūno, kurį tasper visą laiką nuo Hektoro žūties niekino vilkdamas paskui savąjį karovežimą. Gedinčio senelio meldimas, o ypač tai, kad Priamas Achilui primenajo paties tėvą, sugraudina didvyrį. Taigi herojinio epo pabaigoje Achilopyktis atlėgsta, Hektoro palaikai atiduodami trojiečiams, kurie iškilmingaipalaidoja savo didvyrį. „Odisėja” (liet. 1921, 1964 – vertė J.Ralys, 1979, 1997 – vertėA.Dambrauskas) – tai epinė poema apie Odisėjo keliones, turinti per 12 000eilučių, sukurta greičiausiai apie 50 metų vėliau už „Iliadą”. Didžiojidalis šių laikų Homero tyrėjų, kurie remiasi tematikos skirtumais irnaujais visuomeninės buities reiškiniais, mano, kad „Odisėjos” autoriusnebuvo „Iliados” kūrėjas, bet vėlesnis, sekęs Homeru ir ketinęs su juorungtyniauti dainius; tačiau nestinga ir tų, kurie palaiko jau antikoslaikais susidariusią nuomonę, kad „Iliadą” Homeras sukūrė būdamas jaunas, o„Odisėją” – senatvėje. „Odisėjos” veiksmas irgi sutelktas tik apie vieną pagrindinioveikėjo gyvenimo epizodą. Odisėjas, sumaniausias ir gudriausias graikųdidvyris, be kita ko, sugalvojęs ir kaip užimti Troją (t.y. medinio arklioidėjos autorius), jau dešimti metai po Trojos karo nesugrįžta į namus. Jorūmuose gimtojoje Itakės saloje tuo metu lėbauja pasiturintys jaunikiai,kurie peršasi Odisėjo žmonai Penelopei, ketindami paveldėti jo galią irturtus. Odisėjo sūnus Telemachas dar nesuaugęs jaunuolis. Pats Odisėjas pokelerių metų klajonių jūromis ir visokiausių nuotykių septynerius metusgyvena nimfos Kalipso saloje. Kalipso čia jį laiko prievarta. Epo pradžiojeima rutuliotis net trys siužetinės linijos: dievai nutaria grąžinti Odisėjąį tėvynę; jaunikiai reikalauja, kad Penelopė galutinai apsispręstų;Telemachas iškeliauja pas Odisėjo draugus surinkti žinių apie dingusį tėvą. „Odisėjos” kompozicija yra daug sudėtingesnė už „Iliados”, kuriosveiksmas sutelktas apie pagrindinę pasakojimo liniją. Pirmojoje „Odisėjos”giesmėje vaizduojamas dievų pasitarimas, kuriame, Atėnei siūlant,nutariama, kad Odisėjas turi sugrįžti namo. Pati Atėnė, nulėkusi Itakėn,patarė Telemachui sukviesti Itakės vyriją ir viską išdėstyti, o paskuileistis į kelią teirautis negrįžusio tėvo pas jo kovos draugus. I – IVgiesmės iš esmės yra „Tetemachija” – epinis pasakojimas apie Telemachą. Nuo V giesmės įvykių centre jau Odisėjas – giesmės pradžiojevaizduojamas naujas dievų pasitarimas, kuriame Dzeusas siunčia dievą Hermįnunešti žinią nimfai Kalipso, kad toji išleistų Odisėją. Odisėjas,pasistatęs plaustą, leidžiasi į kelionę, tačiau jam priešiškas jūrųvaldovas Poseidonas užleidžia audrą ir sudaužo plaustą, o keliauninkasvargais negalais nusigauna į nežinomą salą. Tai pasakiškos tautos, fajakų,žemė. Kad pagelbėtų Odisėjui, Atėnė jį sutikti jau yra parengusi karaliausAlkinojo dukterį Nausikają (VI giesmė). Šioje giesmėje šalia realistiniųbuities vaizdų žymu ir lyriškas meilės laukimo motyvas. Fajakai svetingaipriima Odisėją, jį labai sujaudina aklo dainiaus giesmė apie Trojospaėmimą, ir Odisėjas prisipažįsta, kas esąs. Alkinojo prašomas Odisėjas pasakoja apie savo klajones nuo tada,kai pasitraukęs iš Trojos pateko į nimfos Kalipso salą, vadinasi, apie tai,kas vyko per pirmus trejus Odisėjo plaukimo metus, dar iki epo įvykiųpradžios. Pasakojimuose (IX – XII giesmės) daug pasakos elementų,pavyzdžiui, apie Poseidono sūnaus vienaakio žmogėdros (kiklopo) Polifemosalą. Odisėjas gudrumu pabėgo nuo Polifemo, nugirdęs jį vynu ir išdūręs jamvienintelę akį, taip užsitraukdamas Poseidono pyktį (IX giesmė). Odisėjas

lankėsi ir burtininkės Kirkės saloje, kuri jo bendrakeleivius pavertėkiaulėmis, bet Odisėjas išlaisvino draugus ir pats išsivadavo (X giesmė).Norėdamas išgirsti pranašystę, jis nusileido į mirusiųjų karalystę (XIgiesmė). Grįžęs iš Hado valdų, jis sėkmingai praplaukė mirtį nešančiassirenas, nors girdėjo jų viliojančią dainą, jam pavyko praplaukti prosiaurą sąsiaurį, abipus kurio tykojo žmones ryjanti Skilė ir baisiojiCharibdė. Galiausiai dėl nepalankaus vėjo kiek ilgiau užtruko vienojesaloje, kur jo bendrakeleiviai, bado verčiami, pjovė dievo Helijo jaučius.Už bausmę jie visi žuvo per Dzeuso pasiųstą audrą, ant sudužusio laivoliekanų Kalipso salą pasiekė tik vienas Odisėjas (XII giesmė). XIII giesmėje Odisėjas, palikęs fajakų salą, parvyksta Itakėn irnuo čia pateikiamas nuoseklus įvykių vaizdas. XVI giesmėje su tėvususitinka Telemachas, kuris Atėnės patarimu buvo grįžęs namo, ir XXIIgiesmėje įvyksta epo kulminacija – Odisėjas išžudo visus jaunikius irneištikimus tarnus, – po ilgų kančių laimi teisingumas. XXIII giesmėjePenelopė susitinka su Odisėju ir jį atpažįsta. Baigiamąją dalį, pradedantXXIII giesmės 297 eilute, daugelis filologų jau nuo antikos laikų manoesant prirašytą vėliau. Priešingai negu „Iliadoje”, kuri yra grynai herojinis epas,„Odisėjoje” vyrauja fantastinė pasakų tematika, susijusi su senovėsjūreivių tautosaka. Įvairių tautų pasakose plačiai paplitęs motyvas apienamo iš svetur pargrįžusį vyrą, kurio ilgai našlavusi žmona kaip tikruošiasi tekėti. Kita vertus, abu epai turi daug bendra. Visų pirma tai metrika,kuriai būdingas (matyt, susiformavęs jau Mikėnų laikotarpiu) hegzametras(gr. hex – šeši + metron – matas). Graikų eiliavimas buvo nerimuotas irrėmėsi ilgų (sudarytų iš ilgojo balsio ar dvibalsio, arba uždarojoskiemens, užsibaigiančio priebalsiu) ir trumpų (atvirųjų su trumpuojubalsiu) skiemenų derinio dėsningu kaitaliojimusi. Hegzametro pagrindas yrašešiapėdis daktilis, kurio pėdas sudaro vienas ilgas ir du trumpi skiemenys(– U U), o paskutinė pėda yra dviskiemenė, ir paskutinis jos skiemuo ilgasarba trumpas: – U U / – U U / – U U / – U U / – U U / – – // arba – U U / – U U / – U U / – U U / – U U / – U // Praktiškai hegzametras buvo kur kas lankstesnis, nes du trumpusskiemenis galėjo (bet neprivalėjo) pakeisti vienas ilgas, t.y. vietojdaktilio galėjo būti spondėjas (– – ). Priešpaskutinė pėda kone visadabūdavo daktilis. Taigi iš esmės buvo galima vartoti 32 skirtingus metriniusvariantus. Hegzametras pasižymėjo ir savita kalbos melodija. Graikų kalbaibūdingas melodinis, arba muzikinis, kirtis: tam tikrų skiemenų balso spūdiskyla, krinta, o, esant ilgajam balsiui ar dvibalsiui, kyla ir krintamaždaug kvintos intervalu (do-sol-do). Žodžio kirtis neturėjo sutapti suvadinamu stipriuoju arba dinamiškai pabrėžiamu pėdos skiemeniu, pvz.,daktilio pirmu ilgu skiemeniu. Taigi visų eilučių ilgiai tariant išlikdavovienodi, nors skiemenų skaičius galėjo skirtis. Reikšmės turėjo kalbosskambesys ir keturstygiu muzikos instrumentu forminge dainiaus grojamamelodija, tačiau svarbiausias buvo pasakojimas (gr. epos – žodis, kalba).Viduryje eilutės buvo įkvėpimui skirtos pauzės, vadinamos cezūromis (lot.caesura – pjūvis); eilutėje būdavo viena cezūra (paprastai po trečios pėdospirmo arba antro skiemens) arba dvi cezūros (po antros ir ketvirtos pėdospirmo ilgo skiemens). Dinaminio kirčio kalbose kirčiuoti skiemenys sutapo sustipriosiomis pėdų dalimis (arsiais), nekirčiuoti skiemenys – susilpnosiomis pėdų dalimis (teziais), todėl hegzametro kiekybinius daktiliusir spondėjus pakeitė kokybiniai (toniniai) daktiliai ir chorėjai(trochėjai). Toniniame hegzametre dėsningai kaitaliojasi ne ilgų ir trumpųskiemenų, o kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai. Imkime kad ir„Iliados” lietuviškojo vertimo pradžią (kirčiuoti skiemenys paryškinti, ocezūros pažymėtos įkypu brūkšniu).

Pyktį Pelėjo sūnaus / Achilo, deive, giedoki, Baisų piktumą, kuris / tiek negandų nešė Achajams. Tūkstančių vyrų sielas / galingas nuvaręs į Hadą, Juosius pačius / laukuos šunims / tąsyti paliko. Antikinės eilėdaros savybės lietuviškuose vertimuose perteikiamoskirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų dėsningu kaitaliojimusi. Su eilėdara tiesiogiai susijusios graikų epinės poezijos tradicinėsformulės. Kaip antai, viena paprastesnių, pasiekusių mus iš Homero kūrybos,– pastovus pažyminys, t.y. epitetas + asmenvardis arba kitas daiktavardis.Tokios rūšies formulės kildinamos dar iš indoeuropiečių prokalbės(pavyzdžiui, „šlovė nemirtinga” – „Iliada”, IX 413, aptinkama ir senovėsindų „Rigvedoje”). Graikų aoidas improvizuodamas rėmėsi atmintimi: tiektradicine tematika, tiek tradicinėmis formulėmis. Pastovieji epitetai yraypač dažni, pavyzdžiui, „žvaigždėtas dangus” (net ir kai veiksmas vykstadieną), „greitakojis Achilas” (net tada, kai jis ramiai sau sėdi).Atlikdamas kūrinį, dainius eilutės pabaigoje galėjo pavartoti jau žinomąžodžių junginį (aišku, jį tiko įterpti bet kurioje deramoje eilutėsvietoje), pvz., „Achilas” (U – –), „skaistusis Achilas” (U – U U – –),„Achilas Pelidas” (U – U U – –), „greitakojis Achilas (U U – U U – –) irt.t. Vaizduodamas tam tikrą veiksmą, dainius dažnai pavartodavopasikartojančias eilučių dalis ar net ištisus eilučių blokus. IšskirtinėHomero poemų ypatybė – gausūs labai išraiškingi palyginimai, kuriaispaprastai supriešinami karas ir taika, karo veiksmai ir gamtovaizdžiai,pavyzdžiui, „Iliados” II giesmės pabaigoje žudyti pasiryžę achajaipalyginami su landžių musių spiečiais šiltą pavasario dieną. Jeigu taspalyginimas ir būtų išradingo poeto kūryba, epo kompozicijoje vartojamosliaudies dainiui būdingos priemonės – tas pats palyginimas kiek pakitęs yraXVI giesmėje. Homero epų kalba yra ilgos raidos rezultatas. Mikėnų epines

tradicijas iš pradžių perėmė ajolų dainiai, o iš jų – aoidai, kurių gimtojikalba buvo jonėnų tarmė. Tačiau atlikdami dainas savo kalba, ten, kurreikalavo metrika, jie vartojo kai kurias ajolų kalbos formas, be to,išlaikė archajinius savo tarmės bruožus. Tokiu būdu nusistojo dirbtinė epokalba, kuria niekas niekada nebuvo kalbėjęs -ji tartum sulydyta iš keliųepochų, netgi skirtingų tarmių žodžių formų, kurios padėjo pabrėžti senovėsherojų savitumą – jie kalbėjo kitaip nei to meto „paprasti” žmonės. Šidirbtinė, nors istoriškai natūraliai susidariusi, epo kalba turėjo įtakosvisai vėlesnei graikų poezijai. Verčiant, savaime aišku, to neįmanomaperteikti, nes, tarkime, literatūrinės lietuvių kalbos ir žemaičių tarmėssamplaika šių laikų skaitytojui gali pasirodyti tiesiog komiška. Poemose susipynę ne tik kelių tarmių elementai, bet ir kelių epochųbuitinės detalės. „Iliados” veiksmo visuma vyksta vėlyvojoje Mikėnųepochoje, taigi maždaug XIII a. pr. Kr., tačiau kai kurie pavaizduotidaiktai, papročiai yra daug vėlesnių šimtmečių, netgi paties Homero gyventolaikotarpio, t.y. VIII a. pr. Kr. O kai kas paveldėta iš gerokai ankstesniųlaikų: karo veiksmai aprašomi laikantis senovės herojinio epo reikalavimų,kaip antai, žymiųjų didvyrių dvikovų vaizdai. Kad Troja iš tikrųjų egzistavo, patvirtino Heinricho Schliemannokasinėjimai (pradėti 1871 m.). Vėlesni archeologiniai tyrimai pirminesatradimų prielaidas iš dalies atmetė, daug kur patikslino ir papildė.Homero pavaizduotas Ilijonas, arba Troja, žlugo maždaug apie XIII a. pr.Kr. vidurį. Hetitų archyvuose išlikusiose molinėse lentelėse rasti tuo patmetu valdžiusio karaliaus Tuhtaliaso IV užrašai, kuriuose yra žodžiaiAhhijava (plg. achajai), Vilusa (Ilias, vėliau vadintas Viliasu), Taruisas(Troja) ir kt. Akivaizdu, kad „Iliadą” paskatino sukurti kuris norsgraikams reikšmingas istorinis įvykis (pavyzdžiui, hetitų įvykdytas(V)Iliaso, arba Ilijono, užkariavimas, kuriame galėjo dalyvauti ir graikai,vėliau su juo susieję jau kito miesto – Trojos – likimą). Herojinio epopagrindas paprastai būna realus istorinis įvykis, tačiau tas kūrinys perpalyginti trumpą laiką gali neatpažįstamai pasikeisti (tokia buvo irprancūzų „Rolando giesmės” atsiradimo istorija). Ir „Iliada”, ir „Odisėja” yra vientisi kūriniai ir tuo skiriasi nuotradicinės tautosakinės epikos. Liaudies dainius dažniausiai atlikdavovieną giesmę, pasakojančią apie kurį nors įvykį (pavyzdžiui, Demodokopasakojimas apie medinį arklį „Odisėjos” VIII giesmėje), arba dėstydavoįvykius vieną po kito pagal jų chronologinę seką. Taip mitologinę tematikąir pasakojimą apie Trojos karą traktavo jau po Homero gyvenę poetai. Iš jųkūrybos mus tepasiekė fragmentai; jie kūrė tada, kai gyva pasakojamojo epotradicija jau buvo išmirštanti, o ją keitė literatūrinis, rašytinis epas.Tautosakinio herojinio epo veikėjai buvo arba geri („mūsiškiai”), arbablogi („kitokie”). Tokio dainiaus pateiktas kūrinys, net jei jis rėmėsikokiu ankstesniu pavyzdžiu, dažniausiai būdavo improvizuojamas, pritaikytastam tikram atvejui arba tam tikriems klausytojams, todėl bet kuris anksčiausukurtas tekstas taip atliekamas būtų iš esmės pakitęs. Tai paaiškintų tųHomero tyrėjų pažiūras, anot kurių kurdamas tiek „Iliadą”, tiek „Odisėją”poetas (arba poetai) epus (bent reikšmingiausias jų dalis) turėjo užrašytiar padiktuoti rašančiajam. Abiem tikrai dideliems epams būdingas ganadetalus komponavimas ir platesnių scenų bei pavienių užuominų apgalvotasišdėstymas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant įvykių gausos, visaspasakojimas sutelktas apie vieną teminę ašį. Tai meninio vaizdavimo būdas,kurį graikų filosofas Aristotelis pavadino vientiso vyksmo pamėgdžiojimu,veiksmo vienovės principu. Nors „Iliada” yra herojinis epas apie karą,pasakotojo požiūris čia nėra šališkas: visų pirma iškeliama didybė, grožis,žmogiškumas, nepaisant stovyklos, kuriai priklauso veikėjas. O šaliaherojiniam epui būdingos aristokratinės etikos dainius tarpais pateikia irnaują pažiūrą – štai kokį pamokymą duoda Trojos karys Polidamantas(„Iliada”, XIII 726): Hektorai! Tu neveikus paklausyti kitų patarimo. Dievas mat davė tau pranašumą karo dalykuos, Ir išmintim dėl to kiekvieną tu nori pralenkti. Visko aprėpti tačiau pats vienas tikrai nevaliosi. Dievas davė šitam pranašumą karo dalykuos, Šokio lengvumą anam, kankles ir giesmę trečiajam. Kito širdin visa regintis Dzeusas teikias įdėti Protą šviesesnį, ir tuo atsidžiaugti žmonės negali, Jis ir kitus išvaduos iš bėdos, ir sau busnaudingas. „Odisėjos” autorius pabrėžia, kad epinė daina yra savaiminėvertybė; kalbant šių laikų terminais – teigia estetinės vertės savaimingumąir didybę, fajakų karaliaus Alkinojo lūpomis tardamas („Odisėja”, VIII579): Visa patvarkė dievai nemirtingi ir prapultį baisią Leido žmonėms, kad jų vardą dainoj minėtųvaikaičiai. Homero epai, išaugę tiesiogiai iš gyvos tautosakinės tradicijos irkartu būdami jau vieno ar dviejų genialių kūrėjų literatūrinė kūryba,nuolat darė poveikį visai graikų kultūrai, visų pirma, aišku, literatūrai,poetinės kalbos plėtrai. Iš jų apie tūkstantį metų buvo mokomasi skaitytiir rašyti, eilių mokytasi atmintinai, jos buvo cituojamos kaip didžiausioautoriteto teiginiai. Naujajai Europos literatūrai epų poveikį pirmiausiaperteikė romėnų poetas Vergilijus, nes graikų kalba buvo nugrimzdusi įužmarštį, o ir to meto skaitytojų skonio būta palankesnio literatūriškiaurašančiam poetui. Nuo XVIII a. pabaigos prasidėjo mokslinis Homero poemų tyrimas.1795 m. A.F.Wolfas lotyniškai parašė veikalą „Homero kūrybos pratarmė”,kuriame Homero epai nagrinėjami kaip tautosakos sakmių rinkiniai. Pirmaslietuviškas homerologijos veikalas – V.Šilkarskio studija „Homeras ir epinėkūryba” (1937). V.Šilkarskis nepritarė Wolfo idėjai ir laikė Homerą poemų

autoriumi.

Hesiodas

Tas už visus protingesnis, kursgalva savąja