Vydūnas

Vydūnas – jo ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo
gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų
kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiuliusdarbus, labai nusipelnęs
tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.
Ir dabar apie jį težino nedidelė mūsų nteligentijos dalis. Galima
paprasčiausiai sakyti, kad laikas atstoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos
lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos,
kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviame praeities fone.
Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms
vertybėms – jas kartais tiesiog neegailestingai palaidoja istorijos griūtys,
ir tada joms tenka ilgai laukti savo archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia
lemtis. Po antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi
palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos fondą
įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug
kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir
nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo
nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.
Šiandieninė siituacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,
kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tauati
Vydūnas.

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai
teikė? Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė
1868 m. kovo 22 . Jonaičiuose (Šilutės ra

aj.). Tikroji pavardė – Storosta,
vardas – Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy,
netoli Pilkalnio (dabar – Dobrovolskas), paskui – mokslas Pilkalnio
preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m.
mokytojavo Kintuse (Šilutės raj.), o iki 1912 m. – Tilžės devynmetėje
vidutrinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo
džiovą,) todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo
išleista į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoinę vaiklą:
1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919
m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 –
1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti į Telšių gimnazija. 1924 – 1927 m.
dėstė kultūros istorija Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė
paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis
studijavo Griefsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902),
o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to meto
vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai
skaitydamas, gilinosi į filosofijos, lliteratūros ir meno istoriją,
kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją,
mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo
mokslo diplomo negavo.

Tokia yra tarnyinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau
kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos –
biografija. 1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios
įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių
giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rensusią lietuviškus
vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo
vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas.
Tų dainų rinkinius be
ei vadintas dramas leido atskiroms knygoms. Draugija
veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuvškus
sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tiksliai buvo
žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvsinį
lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn
lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos
kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.

Tąja linkme nuklripiama ir pačioje XX a.pradžioje prasidėjusio
Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytinajo kultūrinės vaiklos
dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų
draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipedoje,
Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas
filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo
lietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti
teosofinį dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m.
atskiromis knygomis ėmė pblikuoti filosofinius traktatus. Tada prdėjo
pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde.
Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines
teorijas ar švietiejiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos
tam, kad „siektų tobulesnio žmoniškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtų
stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno
paimtos idėjos. Tas idėjas. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisia
prirašytuose bei leistuose žurnaluose – „Jaunimas“ (1911 – 1914), „Naujovė“
(1915), „Darbymetis“ (1921 – 1925), – gausybė filosofinių ir publicistinių
straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos periodikoje, įvairomis
programomis skaitytuose pranešimuose.

Švenčiant Vydūno šešiasdšimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno
universitetas jam suteikė filosofijos ga
arbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis
buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933
m. – Lietuvių rašytojų drugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną
pristatyti net Nobelio premijai.

Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir
šiurkščiai įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m.
vokiškai pasirodęs jo istorijo veikalas „Vokiečių – lietuvių santykiai per
septynis šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch – lithauischer
Beziehungen“), kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius
trukęs Mažosiso Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti
gyvybiškai svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei,
tai buvo padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.

Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška
laikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau
mąstytoją „pamokyti“. Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė
policija aptiko pinigų laikymo užsienyje pažeidimą. To pažeidimo esmė
tokia. Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti).
Pinigai plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių
draugijų (kol jos veikė – iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir
pasirašinėdavo banko atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t.y.
užsienyje, Vydūno vardu buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios
organams ir tuo nusikalto. Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios
draugijos ir kad Vydūnas nesijautė tū pinigų savininkas, kalintojams
nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo 11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės
kalėjime. Pasigirdus pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų
draugija buvo išsiuntinėjusios daugelio šalių kūribinėms ir filosofų
organozacijoms, literatųrinių leidinių redakcijoms, ž
žymiausiems kultūros
veikėjams memorandumą), po poros mėnesiu Vydūnas buvo paleistas. Tačiau
kaltinimas buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940
m. pradžioje.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai
liovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui,
susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti
stambūs filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose
padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie
sąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abirjų likimmas tragiškas – pirmasis 1941
m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platnti, visas tiražas
žuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai
ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo stambaus istorijos veikalo – „50
metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir
pokario buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,
literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai – „Tauresnio
žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,
„Kalėjimas – laisvėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“
(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),
„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas
Donelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai), – paskelbta nemaža staispsnių
lietuviškoje išeivijos spaudoje.

1944 m. spalio 2d. Vydūnas paloko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi

į Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli
Karaliaučiaus), paskui – Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946
m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi
savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunki
sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.
rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje
buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipės kunigaištystės centrą Detmoldą. Čia
prabėgo dar gana darbingi ir ramūs paskutinieji septyneri gyvenimo metai.
Susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, Vydūnas mirė 1953 m.
vasario 20 d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85-mečio. Palaidotas Senosiose
Detmoldo kapinėse.

Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60
grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo
paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių,
literatūros kritikos, publicistinių staipsnių Mažosios ir Didžiosios
Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Šis daugiašakis palikimas,
taip pat milžiniška darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklos
baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimo
reiškinį, kurį galima pavadinti vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudaro
filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa, kuria Vydūnas realizavo
pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Tačiau Vydūną laikydami
tik filosofu, jį gerokai susiaurintume r netgi sumenkintume, jame, kaip
tokiame, rastume šokių tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių
kaip filosofinės sistemos neryškumas, jos loginio karkaso blankumas,
kriticizmo, grižtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus
poetinis pobūdis ir pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas musų
sąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip
Vydūną, įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas
atrodo labai neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių
disertacijų, neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės
sistemos, negriovęs ir nekritkavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar
koncepcijų. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų
valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio
domėjimosi dalykas ar iš neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai
pafilosofuoti ir kai ką iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai
tai skamba, bet filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera,
Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami
filosofais, kurie iš jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau
primena ne tiek XX amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių,
kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne
tik ir ne tiek skelbti išmintį, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir
darbuose ją įkūnyti. Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios
tapsmas žodžiais, o šių – poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V.
Mykolaičio – Putino žodžiais tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri
imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu“. Vydūnizmo, kaip fenomeno,
paskirtis-žadinti tautą tam, kad ji vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo
prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo. Todėl filosofijos
veikalus Vydūnas rašė taip, kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti
daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei“. Būtent toks sugestijuoti
turįs filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos neįprastumą,
neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį
negu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar
atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija,
kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma
– tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiau
filosofinių idėjų mišinys.

Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją paaiškėja ne tik tai,
kad ji iš tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų
filosofinių bei religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų
koncepcijų pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamos koncepcijos
yra tipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos. Išryškėja taip pat
ir jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio
suvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė. Viename iš pagrindinių savo
filosofinių veikalų „Samonė“ Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visai
naujų, grynai savo pažinimų“, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžių
žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių,
parsų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų
laikų“. Iš tų „visokių amžių mastytojų išmanymų“ visumos tarsi savaime
išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė
sistema, kurios pats autorius specialiai neryškino, dirbtinai
neintelektualino ir neafišavo.

Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kūrybinio
palikimo pagrindą bei idėjinią programą, kurią jis stengiasi realizuoti
gyvenime, nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno
ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į
praktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausymus. Eidamas šių
ieškojimų keliu, Vydūnas ir susiformavo kaip originalus praktinės
orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos
gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo.
Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei
filosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai
atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla
prasidėjo XIXa. pabaigoje ir tęsėsi iki XXa. ketvirtojo dešimtmečio
pabaigos, t.y. tuo laiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigė
pasiekti savo tikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali
Rytprūsių lietuvių kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik
beprasmiška, nes dar labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų
intensyvaus kapitalizmo vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės
asimiliacijos procesą.

Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti
nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo
ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo
koncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik
išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūriniai
kūrybai. Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu
pasireiškė išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai
panašus į to paties laikotarpio indiškąjį fenomeną – gandizmą. Anologija su
gandizmu – ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869 – 1948) vienija ne
tik analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet
ir tie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką ir
kaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant. Mat filosofiniai
ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į
senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į
pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai , kuo jau vaikysttėje
domėtasi.

Į tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės,
besiformuojančio mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo
religinėje aplinkoje. Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl
silpnos sveikatos negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo
pasirinkti mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę
pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. O ir patį Vydūną
dažnos ligos, mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo
vidines būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą
supančio pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas
pirmiausia bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė
būdamas devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko
sąmonėje gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento,
daugeliu epizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė
skausmą“. Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuos padedamas, vaikas gana
anksti priėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o
simboliškai, joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę
prasmę. Būsimasis mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos
veikalus, susidomėjo ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų ir
kitų senovės tautų tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename
krikščionybės istoriko J. H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie
dievo imanentiškumą bei transcendentiškumą – buvimą visame kame ir virš
visko. Ypač imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo
filosofijoje Vydūnas aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą
dieviškumui.

Tokie ieškojimai atvvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas.
Jaunam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių
ieškojimų kryptį, Greifsvaldo universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės
(Schuppe, 1863-1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal
kurią tikrovė esti tik šios sąmonės turinys. Ši koncepcija ne tik tapo
atspirties tašku pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet
ir vienu iš pamatinių tos sistemos postulatų,kurio fundamentalų
patvirtinimą jis vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį
Vydūnui darė ir nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir
mokslininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas, – E. Triolčas, A. Rylis,
J. Rėmkė, K. Breizigas. A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J.
Folkeltas, V. Vuntas, V. fon Vilamovičius – Molendorfas, E. Lemanas, A. fon
Hernakas, G. Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti
anuometinės idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su
filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnui
studijuojant, kai kurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrų
klausytojams. Tiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi ir
vėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai ir
filosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškis
filosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokių
skatinimų tolimesniam svarstymui“.

Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su
nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų (daugiausia Rytų-
egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų) šventraščius, aprašymus bei
interpretacijas. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgi
ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus.Tik dabar
tie klausimai įgauna labiau konceptualią prasmę – mąstytojui vis labiau ima
rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti
kultūros procesą bei jo prasmę. „Visos mano studijos ir visi mano mąstymai
mane vis traukė prie sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas
tikyba ir kultūra iš tikrųjų būtų, – rašė Vydūnas apie to meto savo
ieškojimus.– <.>. Vis aš stengiaus iš to, ką visokie žmonės ir tautos
tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jų
kultūrą“. Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galima
laikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautos
problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijos
kūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832-1920) ir pozityvistinės
liberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856-1915). Ne
be jų įtakos tai, kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinį
kultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautos
narį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leipcige naujų
impulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės
problematikoje vykusi – ieškojimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia
veikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijos
centras). Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo
aktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios
idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų
išvedžiojimai jam atsakė į labai rūpimus klausimus, kad savo pobūdžiu jos
„pataikė“ į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jo
paties vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaiko
dienų domėtasi“.

Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti
filosofiją, religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijos
kryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus ir
žmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padeda
Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima daryti
poveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęs
tokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tų
idėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės,
dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai. Teosofų sąjūdis,
kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas iš
bandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną bus
patraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto“ religingumo forma, kai
doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kurios
skirtingomis „kalbomis“ nusako tas pačias ezoterines tiesas.Šis momentas
padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai
tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis“), tiek istoriosofiniuose
ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuose raštuose ypač
pabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek neprimityviau kaip
kitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasaulio
kilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimu
pasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet ir
didelį brandumą.

Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip
mąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo,
kad atvedė į tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės
sistemos pobūdį. Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A.
Bezant, E Šiurė, F. Hartmano, A. Sineto, B Čaterdžio ir kt.) veikalus,
Vydūnas turėjo progą įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė
iš įvairių šaltinių. Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji rytų, ypač
indų, filosofija. Ją teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės
filosofijos (ypač, pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės
mistikų bei naujųjų laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjoms.
Tad, susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais
indų filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė į pirminius indų
filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties
filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos
kitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiek
aktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji
filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios
prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo plačiai susipažinęs. Tačiau ir į
ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur esama
ryškių sąskambių su rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indų
filosofijos, nuodugniai susipažino su graikų antikine filosofija, kurioje
jam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,
Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojas
atidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.
Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,
Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. Veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškių
analogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogaus
koncepcijomis.

Labiausia jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi
radęs tai, kas buvo artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu,
buvo tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinės
stiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu,
dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti
aiškumu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema(jų yra aštuonios)
savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiau
ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogaus
išsivadavimo principus ir kelius. Kitas beveik visai idealistiniai indų
filosofijai būdingas bruožas.– jos glaudus ryšys su religija, rliginės ir
etinės problematikos susipynimas joje – Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam
religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas. Vydūnui indų filosofijos
idėjos buvo ypač artimos dar ir dėl tos aplinkybės, kad, kaip jau
pažymėjome, Vydūno pasaulėžiūrinių pozicijų ieškojimas laiko atžvilgiu
beveik sutapo su jo įsijungimu į nacionalinį Prūsų lietuvių judėjimą, su
kultūrinės jo veiklos pradžia, su tos veiklos principų ieškojimu. Būtent
indų filosofijos poveiktas, Vydūnas kaip tikslingiausią kelią pasirenka
savo tautos moralinio atgimimo ugdymą.

Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa senoji
indų filosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatos
sistemos pagrindinės idėjos, o visos viduramžiais susiformavusių
idealistinių sistemų – vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos,
vaišešikos, budizmo ir džainizmo – koncepcijos nebuvo vienodai artimos.
Žiūrint į Vydūno filosofiją kaip į susiformavusia sistemą, kaip į
rezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijos
krypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijos
nacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų –
induizmo – reformatorių. Žymiausi iš jų – R.Rojus, D.Tagorė, Ramakrišna,
S.Vivekananda, S.Dajananda, A.Gošas, B.Tilakas, M.K.Gandis. Neturime
duomenų, rodančių, jog mūsų mąstytojas būtų susipažinęs su jų raštais.
Niekur jų nemini (išskyrus Gandį), niekur necituoja (išskyrus vieną kitą
Romakrišnos aforizmą, pateiktą žurnale „Naujovė“). O analogijos tarp jo ir
kai kurių induizmo reformatorių (ypač S.Vivekanandos, A.Gošo, M.K.Gandžio)
filosofinių koncepcijų, tarp keliamų problemų ir jų sprendimų yra itin
ryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl betarpiškų ar literatūrinių
kontaktų, o dėl to, kad Vydūnas ir XIX a. pabaigos – XIX a. pradžios
induizmo reformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išminties
šaltinių ir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis.
Juos jaudino tos pačios nacionalinės bei labiau globalinės socialinės
aktualijos, o senoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas.
Daugelio jų tikslas, pasak tarybinio indologo R.Rybakovo, buvo „sukelti
savo tėvynainiams nacionalinio išdidumo jausmą ir gėdą dėl žeminančios jų
padėties, gėdą, kuri savo ruožtu žadintų norą keisti gyvenimą.

Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno,
tiek kitų santykis su savo kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su
nacionaline priespauda principai. Induizmo reformatoriai, siekdami
suaktyvinti kolonializmo priespaudą kenčiančią savo liaudį, stiprinti jos
nacionalinį išdidumą, stengėsi atgaivinti pagarbą senajai savo kultūrai,
atskleisti, kaip jiems atrodė, autentišką jos turinį, kurį per ilgus amžius
iškreipusi religinė ortodoksija. Ne aklai perimti, o modifikuoti ir
pritaikyti dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą – esminis
induizmo reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo
jų panaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad jis, kaip ir induizmo
reformatoriai, tarp savo tautiečių propagavo universalią žmogiškumo
pasaulėžiūrą, kurios pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senovės indų
filosofijos postulatui. Naujoji pasaulėžiūra, jo įsitikinimu, turinti ne
slopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę. Tai ji galėsianti
padaryti dėl to, kad savo šaknimis siekianti gilią senovę, kad išreikštą
kitokią forma ją turėję ir senovės lietuviai. Tą protėvių pasaulėžiūros
esmę ir dera prisiminti atgyjančiai tautai. Šia prasme Vydūnas irgi buvo
savotiškas reformatorius, stengiąsis išugdyti neortodoksinį religinių
tautiečių požiūrį į jų išpažįstamą krikščionybę. Nesiūlydamas tikintiesiems
tautiečiams atsisakyti jų praktikuojamų protestantizmo ar katalikybės,
Vydūnas siekė jų sąmonėje formuoti supratimą, kad šios religijos, turi būti
traktuojamos kaip vienos iš daugelio universalios visai žmonijai priimtinos
teistinės pasaulėžiūros išreiškimo formų.

Vydūno ir induizmo reformatorinių pažiūrų analogijos turi ne tik
tipologinį, bet ir genetinį artimumą-tą patį filosofinį šaltinį.

Leave a Comment