Vydūnas

by

Vydūnas – jo ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jogyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsųkultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiuliusdarbus, labai nusipelnęstautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.Ir dabar apie jį težino nedidelė mūsų nteligentijos dalis. Galimapaprasčiausiai sakyti, kad laikas atstoja vertybes, ir gyvos, veiksmingoslieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos,kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviame praeities fone.Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingomsvertybėms – jas kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys,ir tada joms tenka ilgai laukti savo archeologų. Vydūną ištiko būtent tokialemtis. Po antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsipalaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos fondąįeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daugkam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūų kultūros apyvartoje, jų tarsi irnereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuonežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tauatiVydūnas. Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jaiteikė? Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė1868 m. kovo 22 . Jonaičiuose (Šilutės raj.). Tikroji pavardė – Storosta,vardas – Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy,netoli Pilkalnio (dabar – Dobrovolskas), paskui – mokslas Pilkalnio

preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m.mokytojavo Kintuse (Šilutės raj.), o iki 1912 m. – Tilžės devynmetėjevidutrinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjodžiovą,) todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvoišleista į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoinę vaiklą:1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 –1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti į Telšių gimnazija. 1924 – 1927 m.dėstė kultūros istorija Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitėpaskaitas mokytojų kursuose Palangoje. Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmisstudijavo Griefsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902),o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to metovokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškaiskaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją,kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją,mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojomokslo diplomo negavo. Tokia yra tarnyinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiaukaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos –biografija. 1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčiosįsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuviųgiedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rensusią lietuviškusvaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavovaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas.Tų dainų rinkinius bei vadintas dramas leido atskiroms knygoms. Draugijaveikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuvškussambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tiksliai buvožadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvsinįlygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn
lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautoskūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą. Tąja linkme nuklripiama ir pačioje XX a.pradžioje prasidėjusioVydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytinajo kultūrinės vaiklosdalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofųdraugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipedoje,Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešasfilosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavolietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leistiteosofinį dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m.atskiromis knygomis ėmė pblikuoti filosofinius traktatus. Tada prdėjopasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde.Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofinesteorijas ar švietiejiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juostam, kad „siektų tobulesnio žmoniškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtųstiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobynopaimtos idėjos. Tas idėjas. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisiaprirašytuose bei leistuose žurnaluose – „Jaunimas“ (1911 – 1914), „Naujovė“(1915), „Darbymetis“ (1921 – 1925), – gausybė filosofinių ir publicistiniųstraipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos periodikoje, įvairomisprogramomis skaitytuose pranešimuose. Švenčiant Vydūno šešiasdšimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kaunouniversitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jisbuvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933m. – Lietuvių rašytojų drugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūnąpristatyti net Nobelio premijai. Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas iršiurkščiai įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m.vokiškai pasirodęs jo istorijo veikalas „Vokiečių – lietuvių santykiai per
septynis šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch – lithauischerBeziehungen“), kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečiustrukęs Mažosiso Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkiantigyvybiškai svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei,tai buvo padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta. Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiškalaikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviaumąstytoją „pamokyti“. Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinėpolicija aptiko pinigų laikymo užsienyje pažeidimą. To pažeidimo esmėtokia. Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti).Pinigai plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuviųdraugijų (kol jos veikė – iki 1935 m.) tarybos pirmininkas irpasirašinėdavo banko atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t.y.užsienyje, Vydūno vardu buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžiosorganams ir tuo nusikalto. Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosiosdraugijos ir kad Vydūnas nesijautė tū pinigų savininkas, kalintojamsnelabai rūpėjo. 1938 m. kovo 11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžėskalėjime. Pasigirdus pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojųdraugija buvo išsiuntinėjusios daugelio šalių kūribinėms ir filosofųorganozacijoms, literatųrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūrosveikėjams memorandumą), po poros mėnesiu Vydūnas buvo paleistas. Tačiaukaltinimas buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940m. pradžioje. Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimailiovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui,susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašytistambūs filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuosepadavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apiesąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abirjų likimmas tragiškas – pirmasis 1941
m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platnti, visas tiražasžuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklaiir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo stambaus istorijos veikalo – „50metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo irpokario buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai – „Tauresniožmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,„Kalėjimas – laisvėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo KristijonasDonelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai), – paskelbta nemaža staispsniųlietuviškoje išeivijos spaudoje. 1944 m. spalio 2d. Vydūnas paloko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoliKaraliaučiaus), paskui – Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvisavaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkisąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonojebuvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipės kunigaištystės centrą Detmoldą. Čiaprabėgo dar gana darbingi ir ramūs paskutinieji septyneri gyvenimo metai.Susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, Vydūnas mirė 1953 m.vasario 20 d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85-mečio. Palaidotas SenosioseDetmoldo kapinėse. Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jopaties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių,literatūros kritikos, publicistinių staipsnių Mažosios ir DidžiosiosLietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Šis daugiašakis palikimas,
taip pat milžiniška darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklosbaruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimoreiškinį, kurį galima pavadinti vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudarofilosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa, kuria Vydūnas realizavopačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Tačiau Vydūną laikydamitik filosofu, jį gerokai susiaurintume r netgi sumenkintume, jame, kaiptokiame, rastume šokių tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokiųkaip filosofinės sistemos neryškumas, jos loginio karkaso blankumas,kriticizmo, grižtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliauspoetinis pobūdis ir pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas musųsąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaipVydūną, įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnasatrodo labai neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokiųdisertacijų, neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinėssistemos, negriovęs ir nekritkavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų arkoncepcijų. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtųvalgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktiniodomėjimosi dalykas ar iš neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškaipafilosofuoti ir kai ką iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliaitai skamba, bet filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera,Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojamifilosofais, kurie iš jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiauprimena ne tiek XX amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių,kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu netik ir ne tiek skelbti išmintį, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir
darbuose ją įkūnyti. Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josiostapsmas žodžiais, o šių – poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V.Mykolaičio – Putino žodžiais tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuriimponuoja savo susiderinimu bei vieningumu“. Vydūnizmo, kaip fenomeno,paskirtis-žadinti tautą tam, kad ji vykintų žmogaus ir tautos gyvenimoprasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo. Todėl filosofijosveikalus Vydūnas rašė taip, kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęstidaugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei“. Būtent toks sugestijuotiturįs filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos neįprastumą,neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinįnegu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabaratrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija,kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma– tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiaufilosofinių idėjų mišinys. Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją paaiškėja ne tik tai,kad ji iš tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikųfilosofinių bei religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tųkoncepcijų pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamos koncepcijosyra tipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos. Išryškėja taip patir jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasauliosuvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė. Viename iš pagrindinių savofilosofinių veikalų „Samonė“ Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visainaujų, grynai savo pažinimų“, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžiųžmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių,parsų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsųlaikų“. Iš tų „visokių amžių mastytojų išmanymų“ visumos tarsi savaime
išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinėsistema, kurios pats autorius specialiai neryškino, dirbtinaineintelektualino ir neafišavo. Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kūrybiniopalikimo pagrindą bei idėjinią programą, kurią jis stengiasi realizuotigyvenime, nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūnoieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia įpraktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausymus. Eidamas šiųieškojimų keliu, Vydūnas ir susiformavo kaip originalus praktinėsorientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautosgyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo.Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį beifilosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviaiatsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veiklaprasidėjo XIXa. pabaigoje ir tęsėsi iki XXa. ketvirtojo dešimtmečiopabaigos, t.y. tuo laiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigėpasiekti savo tikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikaliRytprūsių lietuvių kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveikbeprasmiška, nes dar labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartųintensyvaus kapitalizmo vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinėsasimiliacijos procesą. Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirtinacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojoieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimokoncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tikišgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūriniaikūrybai. Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumupasireiškė išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastaipanašus į to paties laikotarpio indiškąjį fenomeną – gandizmą. Anologija sugandizmu – ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869 – 1948) vienija ne
tik analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, betir tie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką irkaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant. Mat filosofiniaiieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė įsenąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus įpagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai , kuo jau vaikysttėjedomėtasi. Į tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės,besiformuojančio mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augoreliginėje aplinkoje. Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėlsilpnos sveikatos negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjopasirinkti mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinępasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. O ir patį Vydūnądažnos ligos, mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savovidines būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamąsupančio pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojaspirmiausia bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitėbūdamas devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaikosąmonėje gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento,daugeliu epizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlėskausmą“. Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuos padedamas, vaikas ganaanksti priėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, osimboliškai, joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinęprasmę. Būsimasis mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijosveikalus, susidomėjo ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų irkitų senovės tautų tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė vienamekrikščionybės istoriko J. H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apiedievo imanentiškumą bei transcendentiškumą – buvimą visame kame ir virš
visko. Ypač imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savofilosofijoje Vydūnas aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumądieviškumui. Tokie ieškojimai atvvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas.Jaunam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasiniųieškojimų kryptį, Greifsvaldo universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės(Schuppe, 1863-1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagalkurią tikrovė esti tik šios sąmonės turinys. Ši koncepcija ne tik tapoatspirties tašku pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, betir vienu iš pamatinių tos sistemos postulatų,kurio fundamentalųpatvirtinimą jis vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdįVydūnui darė ir nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai irmokslininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas, – E. Triolčas, A. Rylis,J. Rėmkė, K. Breizigas. A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J.Folkeltas, V. Vuntas, V. fon Vilamovičius – Molendorfas, E. Lemanas, A. fonHernakas, G. Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidarytianuometinės idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti sufilosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnuistudijuojant, kai kurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrųklausytojams. Tiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi irvėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai irfilosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškisfilosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokiųskatinimų tolimesniam svarstymui“. Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį sunekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų (daugiausia Rytų-egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų) šventraščius, aprašymus bei
interpretacijas. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgiieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus.Tik dabartie klausimai įgauna labiau konceptualią prasmę – mąstytojui vis labiau imarūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškintikultūros procesą bei jo prasmę. „Visos mano studijos ir visi mano mąstymaimane vis traukė prie sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kastikyba ir kultūra iš tikrųjų būtų, – rašė Vydūnas apie to meto savoieškojimus.– <…>. Vis aš stengiaus iš to, ką visokie žmonės ir tautostūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jųkultūrą“. Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galimalaikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautosproblematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijoskūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832-1920) ir pozityvistinėsliberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856-1915). Nebe jų įtakos tai, kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinįkultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautosnarį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leipcige naujųimpulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos, sąmonėsproblematikoje vykusi – ieškojimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čiaveikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijoscentras). Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapoaktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šiosidėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofųišvedžiojimai jam atsakė į labai rūpimus klausimus, kad savo pobūdžiu jos„pataikė“ į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jopaties vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaiko
dienų domėtasi“. Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuotifilosofiją, religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijoskryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus iržmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padedaVydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima darytipoveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęstokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tųidėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės,dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai. Teosofų sąjūdis,kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas išbandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną buspatraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto“ religingumo forma, kaidoktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kuriosskirtingomis „kalbomis“ nusako tas pačias ezoterines tiesas.Šis momentaspadėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriaitiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis“), tiek istoriosofiniuosear filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuose raštuose ypačpabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek neprimityviau kaipkitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasauliokilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimupasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet irdidelį brandumą. Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaipmąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo,kad atvedė į tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinėssistemos pobūdį. Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A.Bezant, E Šiurė, F. Hartmano, A. Sineto, B Čaterdžio ir kt.) veikalus,Vydūnas turėjo progą įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė
iš įvairių šaltinių. Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji rytų, ypačindų, filosofija. Ją teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinėsfilosofijos (ypač, pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybėsmistikų bei naujųjų laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjoms.Tad, susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiaisindų filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė į pirminius indųfilosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo patiesfilosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visoskitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiekaktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitojifilosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kuriosprasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo plačiai susipažinęs. Tačiau ir įją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur esamaryškių sąskambių su rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indųfilosofijos, nuodugniai susipažino su graikų antikine filosofija, kuriojejam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojasatidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. Veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškiųanalogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogauskoncepcijomis. Labiausia jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsiradęs tai, kas buvo artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu,buvo tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinėsstiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu,dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti
aiškumu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema(jų yra aštuonios)savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiauar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogausišsivadavimo principus ir kelius. Kitas beveik visai idealistiniai indųfilosofijai būdingas bruožas.– jos glaudus ryšys su religija, rliginės iretinės problematikos susipynimas joje – Vydūnui, nuo pat mažens auklėtamreligingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas. Vydūnui indų filosofijosidėjos buvo ypač artimos dar ir dėl tos aplinkybės, kad, kaip jaupažymėjome, Vydūno pasaulėžiūrinių pozicijų ieškojimas laiko atžvilgiubeveik sutapo su jo įsijungimu į nacionalinį Prūsų lietuvių judėjimą, sukultūrinės jo veiklos pradžia, su tos veiklos principų ieškojimu. Būtentindų filosofijos poveiktas, Vydūnas kaip tikslingiausią kelią pasirenkasavo tautos moralinio atgimimo ugdymą. Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa senojiindų filosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatossistemos pagrindinės idėjos, o visos viduramžiais susiformavusiųidealistinių sistemų – vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos,vaišešikos, budizmo ir džainizmo – koncepcijos nebuvo vienodai artimos.Žiūrint į Vydūno filosofiją kaip į susiformavusia sistemą, kaip įrezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijoskrypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijosnacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų –induizmo – reformatorių. Žymiausi iš jų – R.Rojus, D.Tagorė, Ramakrišna,S.Vivekananda, S.Dajananda, A.Gošas, B.Tilakas, M.K.Gandis. Neturimeduomenų, rodančių, jog mūsų mąstytojas būtų susipažinęs su jų raštais.Niekur jų nemini (išskyrus Gandį), niekur necituoja (išskyrus vieną kitąRomakrišnos aforizmą, pateiktą žurnale „Naujovė“). O analogijos tarp jo ir
kai kurių induizmo reformatorių (ypač S.Vivekanandos, A.Gošo, M.K.Gandžio)filosofinių koncepcijų, tarp keliamų problemų ir jų sprendimų yra itinryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl betarpiškų ar literatūriniųkontaktų, o dėl to, kad Vydūnas ir XIX a. pabaigos – XIX a. pradžiosinduizmo reformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išmintiesšaltinių ir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis.Juos jaudino tos pačios nacionalinės bei labiau globalinės socialinėsaktualijos, o senoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas.Daugelio jų tikslas, pasak tarybinio indologo R.Rybakovo, buvo „sukeltisavo tėvynainiams nacionalinio išdidumo jausmą ir gėdą dėl žeminančios jųpadėties, gėdą, kuri savo ruožtu žadintų norą keisti gyvenimą. Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno,tiek kitų santykis su savo kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai sunacionaline priespauda principai. Induizmo reformatoriai, siekdamisuaktyvinti kolonializmo priespaudą kenčiančią savo liaudį, stiprinti josnacionalinį išdidumą, stengėsi atgaivinti pagarbą senajai savo kultūrai,atskleisti, kaip jiems atrodė, autentišką jos turinį, kurį per ilgus amžiusiškreipusi religinė ortodoksija. Ne aklai perimti, o modifikuoti irpritaikyti dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą – esminisinduizmo reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuojų panaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad jis, kaip ir induizmoreformatoriai, tarp savo tautiečių propagavo universalią žmogiškumopasaulėžiūrą, kurios pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senovės indųfilosofijos postulatui. Naujoji pasaulėžiūra, jo įsitikinimu, turinti neslopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę. Tai ji galėsiantipadaryti dėl to, kad savo šaknimis siekianti gilią senovę, kad išreikštąkitokią forma ją turėję ir senovės lietuviai. Tą protėvių pasaulėžiūros
esmę ir dera prisiminti atgyjančiai tautai. Šia prasme Vydūnas irgi buvosavotiškas reformatorius, stengiąsis išugdyti neortodoksinį religiniųtautiečių požiūrį į jų išpažįstamą krikščionybę. Nesiūlydamas tikintiesiemstautiečiams atsisakyti jų praktikuojamų protestantizmo ar katalikybės,Vydūnas siekė jų sąmonėje formuoti supratimą, kad šios religijos, turi būtitraktuojamos kaip vienos iš daugelio universalios visai žmonijai priimtinosteistinės pasaulėžiūros išreiškimo formų. Vydūno ir induizmo reformatorinių pažiūrų analogijos turi ne tiktipologinį, bet ir genetinį artimumą-tą patį filosofinį šaltinį.