Graikų Dievai ir mitai

Erotas (Erosas)
Graikų meilės dievas. Homeras jo nemini, jam meilė yra Afroditė. Tuo tarpu Hesiodo “Theogonijoje” tai vienas keturių pirmapradžių dievų (su Chaosu, Gaja ir Tartaru), kosmogoninių jėgų. Klasikinėje poezijoje Erotas yra Dzeuso (Euripido “Ipolite”) arba Afroditės ir Arėjo (Simonidas) sūnus. Platonas Sokrato lūpomis jį laiko skurdo (Penijos) ir turto (Poroso) vaiku, gimusiu tą pačią dieną kaip ir Afroditė – paveldėjęs iš tėvų aistrą turtui, ryžtingumą ir . likęs benamiu (“Puota”). Ciceronas “De nature diarom” (Apie dievų prigimtį) mini, kad Erotas laikomas Artemidės irr Hermio, Afroditės ir Arėjo ir t.t. sūnumi. Vėliau Graikijoje imta skirti senąjį Erotą, kosminės meilės ir vaisingumo jėgos simbolį, nuo Afroditės pagimdyto jauno meilės dievo. Su Erotu dažnai tapatintas Potas (aistra), šalia jo charitės, mūzos ir pan. Pas romėnus Erotą atitinka Amoras ir Kupidonas. Helenizmo eroje Erotas yra gudrus ir žiaurus berniukas, įsakinėjantis savo motinai, dažnai vaizduojamas su sparnais, lanku ir strėline bei šaudantis į žmones ir dievus (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Jam nepavaldžios tik Artemidė, Atėnė ir Hestija. Taip attsirado sakmė apie Eroto ir Psichėjos meilę, kai Erotą kamuoja žmogaus sielos personifikacija – Psichėja, žmones vedanti į gėrį, o per Erotą ir į palaimą. Pagrindinė šventykla Erotui buvo Bojotijoje, kur stovėjo archaiška Eroto formos neapdirbtas akmuo. Ten buvo ir Praksitelio bei Lisipo su

ukurtos statulos, kuriose Erotas yra žavus jaunikaitis.
Afroditė, meilės ir grožio deivė
Ankstesniajame mite ji kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną, kuris nutiško ant jūros vandens ir suputojo (Hesiodas). Tai aiškina ne tik jos vardą , “kilusioji iš putų” (afros – puta) , bet ir vieną epitetų, Andiomenė, “atsiradusi jūros paviršiuje”. O dar senesnis mitas ją laiko archaiška chtoniška būtybe. Hesiodas irgi mini, kad iš Urano kraujo radosi erinijos ir titanai, kurie vyresni už Dzeusą – tad vyresnė už jį turi būti ir Afroditė. Vėlesniajame mite, ji Dzeuso ir Dionės dukra (Homeras, Iliada). Deivės archaiškumą paliudija ir juosta, atiduota Herai, kad ši sugundytų Dzeusą. Joje buvo įausti gundantys žodžiai, meilė, aistra, – tai, kas apsvaigina net išminčius. (Homeras, Iliada). Vėliau archajiškoji Afroditė, duodanti seksualumą irr vaisingumą, virsta žaisminga ir koketiška Olimpo deive. Visi paklūsta jai ir net nori vesti. “Odisėjoje” ji Hefaisto žmona. Šlubas Hefaistas, nagingiausias, bet ir negražiausias dievas, dirba kalvėje, o nuolat jam neištikima Afroditė guli savo miegamajame, šukuojasi auksinėmis šukomis ir priima viešnias – Herą ir Atėnę (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Afroditė rūpinasi trojėnais, todėl Pariui pažada Helenės meilę, jį išgelbsti iš Menelajo. Ji myli trojėną Anchisą (Enėjas – jų sūnus). Ji myli ir karo dievą Arėją (gal todėl ir laikyta karingąja deive, Ar
rėja). Apie tai rašo ir Hesiodas, kur jiedu turėjo 5 vaikus: Erotą, Anterotą, Fobą, Deimą ir Harmoniją. Tad Hefaistas padaro nematomus tinklus, į kuriuos pagauna Afroditę su Arėjumi meilės glėbyje. Juos pamatę dievai juokėsi, o kai Poseidono paprašytas Hefaistas juos išlaisvina, šiedu iškart išsiskiria – Arėjas nulekia į Trakiją, o Afroditė į Kretą. Afroditės kultas sietas su jūra yra kildinamas iš Azijos (Sirijoje, apie tai Lukianas parašė traktatą “Apie Sirijos deivę”). Ji, kaip ir finikiečių Astartė, įkūnijo kuriamąsias gamtos jėgas, pripildė kosmosą galinga visa persmelkiančia meile. Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę tai išreikšdami epitetais: sodų Afroditė, laukų Afroditė ir pan. Visur ją lydi horos ir charitės (Homeras, Iliada, Odisėjas), nimfos; ją supa anemonės, narcizai, rožės, mirtos, lelijos. Kaip ir Astartė bei Babilono-Asirijos Ištar, Egipto Izidė yra lydima laukinių žvėrių: vilkų, lokių, liūtų. Juos ji sutramdo ir perteikia meilės aistrą. Tuo ji priartėja prie Kibelės. Afroditė laikyta ir santuokos deive (simbolis – vėžlys). Ji padeda mylintiems ir baudžia meilės nepripažįstančius (Ipolitas, Narcizas). Ji įkvėpė nedorą meilę Pasifajai ir Mirai, o Hipsipilei ir lemnietėms davė bjaurų kvapą. Vėliau dangiškoji Afroditė (Uranija) buvo priešpastatoma liaudiškajai (Pandemos), kurią Platonas “Puotoje” laiko vulgaria ir visiems prieinama (simbolis – ožys). Tokia ji nėra siejama su dangumi – tai tik Di
ionės ir Dzeuso dukra. Pagrindinė Afroditės garbinimo vieta buvo Kipras, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. Afroditės šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose. Daugybė jų buvo Korinte, Bojonijoje, Mesenijoje, Kretos Pafe, Kiteroje. Finikiečiai atnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė. Romėnai Afroditę tapatino su Venera, iki tol buvusia sodų, pavasario, žydinčios gamtos deive. Valdant Cezariui ir Augustui Venerą paskelbė romėnų tautos ir Julijų giminės pramote (mat Julijai kilo iš Enėjo, Lukrecijus). Balandžio mėnesį moterys švęsdavo Veneros šventę (Ovidijus).

Persefonė
Persefonė (Romoje – Proserpina) kitaip dar vadinama Kora (“mergelė”) yra mirusiųjų karalystės valdovė turinti chtoninės mitologijos bruožų. Iš pradžių Kora buvo garbinama kaip derlingumo deivė (galėjo būti tapatinama su Demetra). Olimpo dievų sistemoje laikoma Demetros ir Dzeuso dukra. Atėnuose ji kartu su Demetra vadintos Tesmoforomis, įstatymų kūrėjomis, kurios globoja ir santuoką (Tesmoforijos buvo švenčiamos rudenį). Persefonei su draugėmis pievoje skinant gėles iš požemio karalystės pasirodė Hadas, įsisodino ją į aukso vežimą ir nusivežė į savo valdas. Demetra nuliūdo ir pasiuntė į žemė sausrą ir nederlių. Tada Dzeusas (kuriam leidus ir buvo pagrobta Persefonė) įsakė Hadui sugrąžinti ją motinai. Hadas pakluso, bet davė Persefonei paragauti granato, kuris neleido jai užmiršti vyro. Todėl ji trečdalį laiko turi praleisti požemyje pas Hadą (sunaikinusi šio mylimąsias Ko

okitidę ir Mintę), o kitą laiką – pas motiną, kuri džiaugdamasi dukra grąžina žemei derlingumą ir žeria savo dovanas žmonėm. Ji valdo mirusiuosius ir požemių baudykles. Pasak Vergilijaus, ji iš kiekvieno mirusiojo išraunanti plaukų sruogą ir taip nutraukianti paskutinius jo ryšius su gyvųjų pasauliu. Orfikai Persefonę vadina “Valdove”, “Didžiąja deive” (jų himnuose ji yra Dzagrėjo motina, kurį pradėjo nuo žalčiu pasivertusio Dzeuso). Vėliau ji tapatinama su kitomis žemės ir mirusiųjų pasaulio deivėmis: Hekate, Gaja, Rėja, Izide. Mituose ji padėjo didvyriams (Herakliui, Orfėjui) ir paslėpė Adonį (tiesa vėliau atsisakė jį grąžinti). Persefonė vaizduojama kaip jauna mergelė su varpomis arba skinanti gėles, o kaip požemio valdovė – šalia Hado laikanti fakelą ir granato vaisių.
Atėnės gimimas
Atėnės gimimas buvo triukšmingas:
Atėnė, su kovos šauksmu ir kratydama ietį, išsiveržė iš nemirtingos Dzeuso galvos, kad net dangus ir motina žemė sudrebėjo. Jūros sujudo ir pasišiaušė purpurinėmis bangomis. Visas Olimpas pašiurpo nuo tamsiaakės deivės galios.
Ką slepia šis fiziologiškai absurdiškas mitas? Negi tai vien patriarchato paliudijimas, kaip įsikando daugelis? Arba praeitame šimtmetyje populiarus aiškinimas gamtos (griaustinio ir žaibo) personifikacija. O kai kas sugretino su Vedų deive Ahana (aušra):
atseit abi simbolizuoja ryto šviesą, o bendresniu atveju, proto šviesą. Viena gimsta iš Dzeuso, kita iš Djauso.
Pagaliau 1950’ais Imanuelis Velikovskis iškėlė mintį apie senovėje įvykusį kosminį kataklizmą, kurio metu Venera (Atėnė) atskilo nuo Jupiterio (Dzeuso). Pabandysi peržvelgti raštus šiuo aspektu.
Gal tai byloja Žemės susidūrimą su kometa?
Juk didžiąsias deives lydi ir daugiau iš dangaus nukritusių daiktų. Pvz., sakoma, kad iš dangaus nukritę akmenys yra garbinami šventyklose, skirtose Kipro Afroditei, Finikinų Astartei, Frygijos Sybelei (jos epitetas ‘tanuetheira’ – ‘išskleistais plaukais’), Efeso Artemidei ir Taurijos Dianai.O ir deivės kritimo iš dangaus motyvas labai dažnas mitologijoje. Buvo tikima, kad kartą per metus Astartė nusileidžia į tvenkinį kaip ugninė krentanti žvaigždė. Todėl jai skirtose šventės dienomis šventykloje būdavo uždegamas ir įritinamas į vandenį ugnies kamuolys.Ir kitoje Atlanto pusėje indėnai irokėzai manė, kad jų didžioji motina Nokomis nukrito iš dangaus kaip kometa. Jos garbinimo metu ji būdavo nusviedžiama nuo didelio vynmedžio. Actekų Hočikedzė buvo ištremta iš dangaus ir nusviesta į žemę. O Indijoje Kali (Durga) irgi gimė kaip kataklizmas.Vėlesniuose mituose šis motyvas labiau paslėptas ir sunkiai atpažįstamas, pvz., Afroditės (beje, gimusios iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną) tragiškas šuolis žuvusio Adonio pėdomis. Arba kaip Aglaura, išvydusi paslaptingomis aplinkybėmis gimusį Erichtoną (jį pagimdė Gėja iš Hefaisto sėklos), kartu su seserimis šoko nuo kalvos ir žuvo.Verta paminėti ir Elektrą, kuri, nukariavus Troją, iš skausmo atsiskyrė nuo seserų ir apsigyveno Arktikoje, kur galima išvysti ją raudojančią ir plevėsuojančiais plaukais. Todėl ji vadinama kometa. Ji taip pat buvo Dzeuso nusviesta iš Olimpo. Ji, be to, glaudžiai susijusi su Trojos “paladium”, atseit jis yra jos dovana.
Karo deivė
Atėnė pašėlusi karo deivė. Ji net gimsta su šarvais ir ginklais. Tokia yra, ir Kali- tad kur gi vyrai? Kodėl tokios civilizuotos tautos siunčia moteris į karo sūkurį? Visų religijų esmė yra iš amžių atkeliavusios šventos “tiesos”, kurių negalima keisti, nes jos yra ypatingai svarbios. O kometų pasirodymas visad buvo svarbus įvykis. Štai kaip aprašo mokslininkas 1528-ais pasirodžiusią Halio kometą: “Kometa buvo tokia siaubinga, kad kai kurie mirė nuo išgąsčio, o kiti sunkiai susirgo”.Visuose Artimuosiuose Rytuose karo deivė ir meilės deivė buvo ta pati. Seniausioji iš jų – šumerų Inana – ryškus tokios karo deivės pavyzdys (ir dar – ji taip pat susijusi su Venera):
“Triukšmingą audrą su griaustiniu tu sukėlei, sudrebinai dangų ir sukrėtei žemę. Didžioji žyne, kas nuramins tavąją širdį? Tujei žybsi, kaip žaibas virš kalvų, svaidai nuodėgulius po visą žemę. Tavo apkurtusi kariauna atsitraukė nuo aukštų kalnų”.Taigi karo deivė susijusi su visuotine destrukcija:
“Nusiaubusi kraštą, paleidai audros sparnus virš tautos. Nuo tavo garso sunyko kraštas. Ant savų sparnų tujei iškirtai žemes. Tavo balsas – riaumojimas, griaustinis po griaustinio”.Taigi ir ji, kaip ir Atėnė (bei Anatė) sukrečia visą pasaulį. Gali akivaizdus kataklizmo ir šių deivių tarpusavio sąryšis (kaip ir aliuzijos į kometą).

Dzeuso mirtis
O ar liko gyvas Dzeusas, kai Hefaistas galingu kirvio smūgiu suskaldė Dzeuso galvą, kad galėtų gimti Atėnė? Kodėl Klementijus Aleksandrietis ir kiti vadina ją Tėvo (pas juos ‘Pallas’ – sparnuoto milžiniško ožio) žudike? Ji nuplėšė nuo jo ‘aegis’ – stebuklingą ožio kailį, kuris ir tapo jos simboliu. Tačiau pas Homerą ‘aegis’ vilkėjo Dzeusas! Gal ‘Pallas’ ir ‘Dzeusas’ yra sinonimai?

Žodelis ‘KORE’
Atėnė pas graikus buvo susijusi ir su sielos sąvoka. Pvz., ji įpūtė sielą Prometėjo iš molio nulipdytiems žmonėms. O ką reiškia jos senobinis epitetas ‘kore’? Jis siejamas su upių, ežerų ir kitų gamtos elementų vardais (dažnai Atėnę garbinančiose vietose), todėl yra garantuotai labai senas. Tuo labiau, kad jis panaudojamas ir ritualuose.Pagrindinė jo reikšmė yra ‘mergina’ arba ‘netekėjusi moteris’. Tai akivaizdu. Tačiau vis tiek parauskime žemę aplink šį žodį dėl jo svarbos. Tuo labiau, kad šiuo metu jis turi papildomą reikšmę ‘širdis’ arba ‘šerdis’, t.y., kas yra viduje. Juk ir Homeras širdį pavadino ‘ker’, šią šaknį surasime ir ‘kardia’, kuri, kaip ir lotynų ‘cor’, reiškia ‘širdis’. Taip ir į anglų kalbą atkeliavo ‘core’ – ‘šerdis’. O lietuviškai ‘karas’ – geras epitetas karo deivei!Dar įdomesnis ‘kore’ panaudojimas prasme ‘akies lėlytė’! Ši idėja labai artima Biblijos išsireiškimas apie dukterį, merginą ar obuolį akyje (pvz., Patarlių 7:2, Ps 17:8). Egiptiečiai lygindavo akį su mergina ar vaikinu. Taip pat Rigvedoje (10.40.9): “Mergina gimė, akies rutulys išsirito, – ir augalai sulapojo iš stebuklingos sėklos”.Akis irgi yra sielos buveinė. Iš kur tada paprotys mirusiems uždengti akis? Tad jei ‘kore’ turi ryšio su reikšme ‘siela’, o siela randasi galvoje. Juk Atėnė ir gimė iš Dzeuso galvos (kaip siela?)O romėnai po Cezario (genijaus) mirties pasirodžiusią ‘žvaigždę su uodega’ (stella crinita) sutapatino ju jo siela. Bet romėnai nėra vieniši su tokiu palyginimu. Amerikos indėnai kometas laikė žvaigždžių siela. Polinezijos salose kometa – skrendanti svarbaus žmogaus (karaliaus) siela.Yra teorija, kad tik neseniai Venera gavo dabartinę orbitą. Prieš tai ji buvo susijusi su Saturnu ir, jeigu taip, turėjo matytis šios masyvios planetos (žinomos kaip saulės dievas) viduje (siela ar širdis, o gal net Ciklopo akis). Vėliau ji atsiskiria nuo tėvo Dzeuso (Saturno).
Ir dar.
Homero mėgstamiausias Atėnės epitetas buvo ‘Glaukopis’. Dabarties tai galėtų reikšti arba ‘su pelėdos akimis’ arba, kas labiau tikėtina, jūros žalsvumo deivės akių spalvą. Žalsva spalva tradiciškai priskiriama ir Veneros planetai (dangiškajai akiai) – tiek pas actekus, tiek šumerų. Viduramžiais alchemikams Veneros vardas buvo sinonimas žaliai spalvai.Kaip griausmavaldis, Dzeusas baugino graikų pasaulį. Nuo žaibo žūdavo kiekvienas, išdrįsęs jam nepaklusti. O tarp daugelio jo epitetų rasime ir ‘keraunos’. Graikai manė, kad žaibus sukelia krintantys iš dangaus akmenys. O tai leidžia susieti Atėnę su jo ginklu. Ir netgi senovinėse monetose Atėnė (kaip ir jos tėvas) mosuoja žaibais. O jei prisiminsime Aschilo išsireiškimą, kad tik Atėnė žino, kur padėti Dzeuso žaibai. O Dzeusas gali leisti žaibus iš savo akių.
Dionisas
Tai derlingumo, augmenijos, vynuogininkystės, gamtos stichijų dievas, laikytas Dzeuso ir Tebų karaliaus Kadmo dukters Semelės sūnumi. Iš lentelių Kretos linijiniu “B” raštu matome, kad Dioniso kultas siekia 2 tūkst.pr.m.e.
Pagal mitą, Hera, sužinojusi apie Dzeuso santykius, pasivertė moterimi ir įkalbėjo Semelę paprašyti Dzeuso pasirodyti visa dieviškąja didybe. Negalėdamas atsisakyti, Dzeusas atvyko svaidydamas žaibus, kurie uždegė jos rūmus. Jau mirštanti Semelė pagimdė silpną ir leisgyvį sūnų Dionisą. Dzeusas pačiupo neišnešiotą kūdikį ir užsisiuvo šlaunyje, iš kurios Dionisas gimė antrąkart.
Jį atidavė auklėti Semelės seseriai Ino ir jos vyrui Atamantui. Kitame variante, Hermis jį perdavė Nisos nimfoms, paslėpusioms jį oloje ir maitinusiomis saldžiu maistu. Kai suaugo, Hera jam atėmė protą ir jis tol klajojo po Egiptą ir Siriją (tai liudytų jo rytietišką kilmę), kol frigų deivė Rėja Kibelė jį išgydė ir įšventino į misterijas.
Tada Dionisas per Trakiją nuvyko į Indiją, iš kurios (o gal Lidijos ar Frigijos) grįžo į Tebus. Beplaukiant į Nakso salą, jį pagrobė piratai tirėnai, surakino grandinėmis ir norėjo parduoti į vergiją. Bet grandinės pačios nukrito, o Dionisas laivo stiebą ir burias apvyniojo vynuogienojais, pats pasivertė loke bei liūtu. Piratai sušoko į jūrą ir tapo delfinais.
Nakso saloje pamatė Tesėjo paliktą Ariadnę, pasiėmė ir Lemno saloje ją vedė. Su ja susilaukė Oinopiono, Foanto, Stafiko ir kt. vaikų.
Dioniso kultas ypač išplito 8-7 a.pr.m.e. kuriantis Graikijos polių sistemai ir įsigalėjus demokratinei valdymo formai. Nuo tada Dionisas priešpastatomas Apolonui. Parnase kas dveji metai jam rengiamos orgijos, kuriose dalyvaudavo Atikos bakchantės, fiadės. Atėnuose vykdavo “šventos” Dioniso vedybos su archonto basilėjo žmona. Kovo-balandžio mėn. Atijoje būdavo švenčiamos Didžiosios Dionisijos, su procesijomis, vaidinimais, chorais. Gruodžio-sausio mėn. per mažąsias Dionisijas kaimuose kartodavo mieste jau atliktus vaidinimus.
Bet Olimpo dievu Dionisas tapo vėlai – jo ten nemini Homeras, nors ir pasakoja apie jo orgijas. Dionisą visur lydi bakchtantės (mainadės) ir satyrai – kurie triukšmingai visur garbina Bromiją (triukšmingąjį). Dionisas dar vadinamas Liėjumi (išlaisvintoju), Basarėjumi (basaras – ilgas įvairiaspalvis mainadžių drabužis), Enijas (vynuoginojai). Zoomorfinę Dioniso kilmę liudija vaizdiniai – jautis arba ožys (gal tai ir yra užuomina į Bafometo ištakas?). Jo simbolis falas.
Helenizmo epochoje jis tapatintas su frigų Sabadziju, Ozyriu ir Serapiu, o taip pat Adoniu ir Mitra, Amonu bei Liberu. Romoje populiaresnis Bakcho vardas.

Dzeusas
Graikų mitologijoje Dzeusas – Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų. Galingesnės už jį buvo tik likimas personifikacijos, jo dukterys deivės moiros.
Gimimas
Kronas prarydavo savo vaikus po jų gimimo, bijodamas kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip tai jis padarė sukildamas prieš savo tėvą. Dėl to Dzeusą Rėja pagimdė pasislėpusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.
Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos – Adrastrėja ir Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.
Apie Dzeusą kūdikį yra daug pasakiškų legendų. Taip pat pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė – “melissa” ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, – Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vienos Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis), egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis – aig) reiškia “ožka”, todėl egidę taip pat vadino “ožkienos skydu” ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos kailio.
Poseidonas
Poseidonas (gr. Ποσειδῶν) graikų mitologijoje – vyriausias jūrų dievas. Jis taip pat yra žemės drebėjimų ir arklių dievas. Poseidonas yra Krono ir Rėjos sūnus. Romėnų atitikmuo yra Neptūnas, etruskų – Netunas (Nethuns).
Kilmė
Mikėnų kultūroje, kuri daug priklausė nuo jūros išteklių, Poseidonas svarbumu varžėsi su Dzeusu, jeigu tikėtume išlikusiomis Mikėnų lentelėmis. Poseidono vardas “PO-SE-DA-VO-NE” yra žymiai dažniau minimas nei Dzeuso “DI-U-JA”. Taip pat jų lentelėse minimas moteriškas Poseidono variantas “PO-SE-DE-IA” deivė, kuri tikrai egzistavusi, tik dabar yra pamiršta. Tose lentelėse iš Pilo (Pylos) aprašomi aukojamos gėrybės “dviem karalienėms ir Poseidonui” ir “dviem karaliaus karalienėms”. Bene akivaizdžiausia indetifikacija “dviejų karalienių” būtų Demetra ir Persefonė.
Demetros ir Poseidono vardai yra siejami vienoje iš Pilo lentelių, kur jie pasirodo kaip “PO-SE-DA-VO-NE” ir “DA-MA-TE”, kontekste sušventinto išrinkimo. Žodžių elementas “DA” kiekvieno iš jų varde yra, atrodo, susijęs su indoeuropiečių šaknimi reiškiančia dalijimą žemės ir garbės (palyginimui lot. dare “duoti”), todėl “Poseidonas” reikštų kažką panašaus į “davimo valdovas” arba “duodančiosios vyras”, o “Demetra” – “davimo motina”.
Pagal kai kuriuos mokslininkus Poseidonas iš pradžių buvęs aristokratiškas dievas-arklys, kuris asimiliavosi su artimųjų rytų vandens dievybėmis, kai pagrindinis graikų pragyvenimo šaltinis pasikeitė nuo sausumos prie jūrą. Todėl Poseidonas tapo jūrų, bet kartu ir arklių dievu.
Kultas
Poseidonas buvo labiausiai garbinamas keliuose miestuose: Atėnuose, antras pagal svarba po Atėnės, Korinte ir pietinėje Italijos teritorijoje buvo pagrindinis dievas.
Poseidonas istorijos eigoje vadintais tokiais epitetais kaip Enosichtonas (Enosichthon), Seischtonas (Seischthon) ir Enosigajus (Ennosigaios), kurie reiškia “žemės drebintojas”, siejant su jo vaidmeniu sukeliant žemės drebėjimus.
Pagal Pausianą, Poseidonas buvo vienas pagrindinių Delfio orakulo prižiūrėtųjų, vėliau perėmė iš jo šias pareigas Apolonas. Apolonas ir Poseidonas artimai bendradarbiavo daugybėje sferų: pavyzdžiui kolonizacijoje, Apolonas davė leidimą iškeliauti ir įsikurti toliau nuo Delfio, tuo tarpu Poseidonas prižiūrėjo kolonistus kelyje, taip pat jiems įsikuriant teikias švarų vandenį už aukojimus. Ksenofobas Anabasis (Xenophon Anabasis) aprašo grupę Spartiečių karių dainuojančių šlovinamąją giesmę Poseidonui, kuri ištikrųjų yra dalis himno dainuojamo paprastai Apolonui.
Poseidonas kaip ir Dionisas su savo Maenadėmis, Poseidonas irgi sukėlė tam tikrų neramumų. Vienas Hipokrato tekstų biloja, kad Poseidonas yra kaltas dėl tam tikros rūšies epilepsijos.
Jūreiviai melsdavę Poseidono saugios kelionės, kartais skandindavę arklius kaip auką jam.
Vaizdavimas
Poseidonas visada vaizduojamas kaip raumeningas pagyvenęs vyras su ilga barzda, rankoje tridantis. Poseidono karieta traukiama jūros arklių. Taip pat siejamas su delfinais. Kai Poseidonas yra geros nuotaikos, jis kuria salas ir ramina jūras, kai bloga, jis trenkia su savo trišakiu į žemę ir sukelia chaotiškus žemės drebėjimus, skendimus, laivų dužimus.
Gražus, kaip ir pats Dzeusas, skrieja Poseidonas bekraštėmis jūromis, o aplink jo karietą žaidžia delfinai, spiečiasi iš gelmių išnirusios žuvys. O kai mosteli Poseidonas savo grėsmingu tridančiu, nelyginant kalnai iškyla jūros bangos, pasidabinusios baltomis putų keteromis, ir siaučia baisi audra. Triukšmingai daužosi jūros bangos į pakrantės uolas ir drebina žemę. Bet štai ištiesia Poseidonas savo tridantį virš bangų, ir jos nurimsta. Nutyla audra, nusiramina jūra, pasidaro lygi it veidrodis ir vos girdimai plakasi į krantą – mėlyna, bekraštė.
Romėnų kultūroje
Neptūnas buvo garbinamas romėnų pirmiausia kaip arklių dievas, žirgų lenktinių sergėtojas. Jis turėjo šventyklą šalia lenktynių trasos, Circus Flaminius, Romoje (pastatyta 25 m. pr. m. e.), taip pat vieną Campus Martius vietovėje. Liepos 23 švenčiama Neptunalia skirta vandens dievams, daugiausia Neptūnui.
Gimimas
Poseidonas yra Krono ir Rėjos sūnus. Kronas bijodamas, kad jo vaikai nuvers jį nuo sosto, visus savo vaikus ir Poseidoną prarijo, išskyrus Dzeusą, kuri išgelbėjo motina. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus ir Poseidoną atrijo atgal. Dzeusas su Poseidonu ir prarytais vaikais, bei hekantonkheirais, kiklopais ir gigantais stojo į kovą su titanais, ir nugalėjo. Vėliau pasaulio valdžia buvo padalyta į tris dalis, Dzeusui atiteko valdžia žemėje ir danguje, Poseidonui jūros valdžia, o Hadui požemio pasaulis.

Hadas
Hadas (gr. ᾍδης arba Ἅιδης “nematytas”) graikų mitologijoje – požemio pasaulio karalystė, mirusiųjų buveinė, ir dievas, požemio pasaulio valdovas.
• Iš pradžių žodis hadas buvo siejamas tik su dievu reiškė “Hado namai”, vėliau įgavusiu ir mirusiųjų buveinės reikšmę. Pagal hebrajų kalbą žodis Shel’Ol, naudojamas kaip mirusiųjų buveinė, literatūriškai reiškia “nematytas”.
• Romėniškas Hado atitikmuo yra dievas Plutonas (iš gr. Πλούτων), Dis Pateris (Dis Pater) arba Orkas (Orkus), etruskų atitikmuo dievas Aita. Hado vietos atributai yra panadoti kuriant krikščioniškojio pragaro samprata.
Vieta Hadas
Hado sudarytas iš kelių dalių. Pirmoji dalis – Eliziejaus laukai, panašūs į krikščioniškąjį Rojų, antroji – Tartaras, panašūs į krikščioniškąjį Pragarą. Graikų mitografai nėra visiškai nuoseklus dėl pomirtinio gyvenimo vietos geografijos.
• Mituose minimas hesperidžių sodas, dažnai identifikuojamas kaip pomirtinio pasaulio dalis vad. Palaimintųjų salos (arba Sėkmės salos).
• Romėnų mitologijoje įėjimas į požemio pasaulį yra prie Averno, kraterio prie Kumajos, buvo Enėjo panaudotas nusileidžiant į jį. Pagal ta mitą, paminėtasis “Avernas” galėjo būti viso graikų požemio pasaulio analogas, arba kitaip Inferi Dii romėnų dievų požemio pasaulis.
• Numirusieji įeidavo į požemio pasaulį kirsdami Acherono upę, Charonas keltu perkeldavo mirusius už kelionę imdamas obolą, mažą monetą, kurią pamaldūs giminaičiai dedavo po mirusiojo liežuviu. Vargši ir nedraugiški mirusieji susirinkdavo šalia kranto. Tolimoji upės pusė buvo saugoma Cerberio, trigalvio šuns, kurį įveikė Heraklis (romėnų Heraklis). Už Cerberio, praeities šešėliai įeina į Tartarą, mirusiųjų žemę. Be Heraklio į požemio pasaulį buvo nukeliavę tik didvyriai: Odisėjas, Enėjas (lydimas Sibilės) ir Tesėjas. Nė vienas, pats ten nuvykęs, nebuvo laimingas matydamas mirusiųjų pasaulį.
• Hadą sudaro penkios upės Acheronas, Kokitas, Flegetonas, Letė ir Stiksas. Pirmasis Hado regionas susideda iš Asfelio laukų, aprašyti XI Odisėjoje, ten didvyrių šešėliai prislėgtai klajoja tarp kitų mažesnių dvasių, kurie čirška kaip šikšnosparniai. Tik tai pasiūlytos kraujo aukos iš gyvųjų pasaulio gali pažadinti juose žmogiškus jausmus (prilyginami vampyrams). Toliau guli Erebas, ten yra du iš Letės išeinantis baseinai, kur paprastos sielos plūsta ištrinti atmintį, ir Mnemosijos (“atmintis”) baseinas, kur prasideda gėrimo misterijos. Grėsmingų Hado ir Persefonės rūmų kieme sėdi trys pomirtinio pasaulio teisėjai: Minas, Radamantas ir Ajakas (Aeacus). Čia prie trijų šventų Hekatei, kur trys keliai susitinka, sielos yra teisiamos: jei siela yra nei dora, nei bloga grįžta į Asfelio laukus, jei bedieviška ir bloga siela keliauja keliu į Tartarą, arba siunčiama į Eliziejų su herojiškai palaiminta. Radamantas teisia azijiečių sielas; Ajekas teisia europiečių sielas; Minas teisia graikus.

Dievas Hadas
Hadas (“nematytasis”) graikų mitologijoje – požeminio pasaulio dievas, Krono ir Rėjos sūnus. Jis turi tris vyriasnias seseris: Hestiją, Demetra ir Herą, taip pat du jaunesnius brolius: Poseidoną ir Dzeusą; visi jie kartu sudaro pusę Olimpo dievų. Nors Hadas ir yra vienas iš Olimpo dievų, jis beveik visą laiką praleidžia savo tamsioje karalystėje. Titanomachijoje, kovoje su titanais Hadas pasižymėjo kap nuožmus, kuri įtvirtino Dzeuso valdžią pasaulyje.
Kultas
Hadas buvo gąsdinanti figūra gyviesiems. Nenorėdami gretai su juo susitikti, jie pagarbiai prisiekdavo jo vardu. Daugumai žmonių žodis “Hadas” buvo gąsdinantis. Kadangi brangieji mineralai būdavo po žeme, jis buvo laikomas jų savininku. Hado romėnų atitikmuo Plutonas (Πλούτων) reiškė “turtas”, kaip ir romėniškas valdas Plutas. Sofoklis (Sophocles) aiškino Hadą kaip “turtingasis”, pagal Klimeną “liūdnai pagarsėjęs” ir pagal Polidegmoną “kuris gauna daug”.
Dėl savo tamsios ir nesveikos asmenybės, jis nebuvo labai mėgstamas dievų ir mirtingųjų. Jo veikėjas yra aprašomas kaip “nuožmus ir nepermaldaujamas”, ir iš visų dėvų mirtingieji jo nemėgo labiausiai. Hadas ištikrųjų nebuvo blogas dievas, nors jis buvo griežtas, žiaurus, nepermaldaujamas. Jis valdė pomirtinį pasaulį, todėl dažnai asocijuojamas su mirtimi, kurios ypač bijodavo vyrai. Bet Hadas nebuvo pati mirtis, mirties įkūnijimas – Tanatas.
Kai graikai melsdavosi Hadui, jie daužydavo žemę rankomis, tam kad jis tikrai juos išgirstų. Jam buvo aukojami tokie gyvūnai kaip juodos, ir yra tikima, kad vienu metu jam buvo aukojami žmonės. Kraujas tekantis nuo aukų buvo lašinamas į duobę, kad pasiektų Hadą. Tas žmogus, kuris pasiūlydavo auką turėdavo būti nusukęs veidą. Kas šimtą metų jo garbiai būdavo rengiami festivaliai, Sekularos žaidynės.
Vaizdavimas
Hadas yra retai vaizduojamas klasikiniuose menuose. Vaizduojamas kaip gracinga juoda figūra. Taip pat Hadas vaizduojamas gelbstintis prievartaujamą Persefonę.
Hado ginklas būdavo dvidantė šakė, kuri buvo naudojama sunaikinti viską, kas buvo jo kelyje ar jam nepatiko, panašiai kaip ir Poseidono tridantis. Šakė buvo jo jėgos simbolis, kuriuo siųsdavo mirusiųjų šešėlius į žemesnį pasaulį. Jis taip pat turi garsųjį šalmą, daranti jo nešiotoją nematomu, kurį jam davė kiklopai. Jis taip pat buvo žinomas už tai, jog skolindavo šalmą dievams ir žmonėms (Persėjo istorija). Jo juodas karo vežimas, traukiamas juodu kaip anglis arklių, visada darė bauginanti įspūdį. Jo dažniausi atributai buvo narcizas ir kiparisas, Hado raktai ir Cerberis, trigalvis šuo. Jis sėdėjo juodmedžio soste.
Pomirtinio pasaulio valdymas
Hadas valdė mirusiuosiu padedamas demonų, ties kuriais turėjo pilną valdžią. Jis griežtai draudė savo subjektams paliktim jo domeną ir tapdavo įtūžęs, kai kas nors mėgindavo išvykti, arba kas nors mėgindavo pagrobti grobį iš jo.
Gimimas
Hadą prarijo jo tėvas Kronas, kai jis gimė tik gimė. Vėliau Dzeusas išlaisvino savo brolį. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su savo broliais pasidalino pasaulio valdymą, traukdami burtus burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui požemio karalystė. Hado požemio karalystė, tai vieta kur patenka mirusieji palikę gyvųjų pasaulį.
Hadas ir Persefonė
Dzeusas Hadui pažadėjęs savo dukrą Persefonę atiduoti į jam į žmonas. Hadas pamatęs Persefonę nusprendė ją pagrobti. Jis paprašė, kad Gaja išaugintų nuostabią gėlę ir taip priviliotų Persefonę. Gaja sutikusi. Kai Persefonė pasilenkė prie gėlės prasivėrė žemė ir pasirodė su savo juodais žirgais ir auksiniais ratais Hadas. Taip Hadas pagrobė Persefonę. Demetra Persefonės motina išgirdusi Persefons riksmą atskubėjo jai į pagalbą, bet jos nerado. Tada iš Helijo, viską matančio saulės dievo, sužinojo, kad ją pagrobė Hadas ir Persefonė taps jo žmona. Tai sužinojusi Demetra pradėjo be galo liūdėti. Ji pasitraukė iš Olimo, supykusi ant Dzeuso, ir apsigyveno tarp mirtingųjų, visa gamta liūdėjo kartu su ja. Dzesas matydamas, kad nepvyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros. Pasiuntė Hermis į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Hadas sutiko išleisti Persefonę pas motiną, bet prieš tai jai davė 6 granato sėklas praryti. Granatas – santuokos simbolis. Pamiršusi viską iš džiaugsmo, Demetra išskėstomis rankomis puolė pasitikti dukters. Vėl ji išvydo mylimą Persefonę. Su ja grįžo Demetra į Olimpą. Taip Persefonė 6 mėnesius praleidžia požemio karalystėje, gamta kaip ir Demetra liūdi, o kitus 6 mėnesius su savo motina, tada gamta džiūgauja, viskas pražysta, nes ir Demetra džiaugiasi matydama šalia savo dukterį. Kitoje šios istorijos versijoje Persefonę išgelbėjo Hekatė.
Heraklis
Heraklis privalėjo atvesti trigalvį šunį Cerberį iš požemio pasaulio, vykdydamas vieną iš dvylikos žygdarbių. Jis nusileido į Hado karalystę. Heraklį pamatę mirusiųjų vėlės išsilakstė. Jis sutiko prie angos į požemio pasaulį savo draugus Tesėją ir Piritoją, kurie buvo Hado belaisviais. Herakliui buvo lemta išvaduoti tik Tesėją. Jam dar teko susigrumti su požemio pasaulio piemeniu. Pagaliau laimingai nusileido į požemį, kur paprašė Hadą atiduoti Cerberį. Hadas sutiko. (nors kai kuriose versijose, Heraklis buvo priverstas pašauti Hadą strėle) Heraklis rado šunį prie vartų. Jis griebė Cerberį už gerklės ir išsinešė (ar išsitempė). Tempdamas šunį iš Hado (vietos), jis praėjo didelį urvą Acherusiją. Heraklis parodė Cerberį Euristėjui ir po to jį sugrąžino į senąją vietą.
Tesėjas ir Piritojus
Hadas ikalino Tesėją ir Piritojų, kurie pažadėjo vesti Dzeuso dukteris. Tesėjas pasirinko Heleną ir kartu jie ją pagrobė ir nusprendė ją laikyti tol kol ji bus pakankamai suaugusi, kad ją vesti. Piritojus pasirinko Persefonę. Jie paliko Heleną su Tesėjo motina Aetra ir nukeliavo į požemio karalystę. Hadas apsimetė svetingai sutinkantis svečius ir išklė šventę, kai tik jie atsisėdo, gyvatės apsivijo aplink jų kojas ir laikė surakinusios. Tesėją vėliau išgelbėjo Heraklis.
Leukė ir Minto
Kaip ir jo brolis Dzeusas ir kiti senieji dievai, Hadas nebuvo ištikimas vyras. Jis mylėjo ir persekiojo nimfa Minto, už tai ją Persefonė, Hado žmona, pavertė į augalą vadinama mėtą (mint). Panašiai ir nimfa Leukė buvo sužavėjusi Hadą, todėl jis ją pavertė į baltą poliarinį medį.
Orfėjas ir Euridikė
Hadas parodė gailestingumą tik vieną kartą. Orfėjas dėl savo muzikos buvo toks liūdnas, kad Hadas leido jam prikelti jo žmoną Euridikę, su vieną sąlyga, kad einant į gyvųjų pasaulį Euridikė eis už jo ir jis kelionės metu nebandys į ją pažiūrėti iki kol jie pasieks paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal, taip prarasdamas Euridikę vėl. Jie susitiko tik po jo mirties.

Apolonas
Apolonas (gr. Απόλλων) pagal graikų mitologiją – Dzeuso ir Leto sūnus, pagal romėnų mitologiją – Jupiterio ir Latonės sūnus. Apolonas – saulės šviesos dievas, vaizduojamas su lanku ir strėlėmis (auksinės jo strėlės simbolizuoja saulės spindulius, iš čia jo pravardė „auksalankis“). Jis taip pat buvo muzikos ir poezijos globėjas, mūzų choro vadovas ir pats įžymus muzikantas, žinomas kaip dievas pranašautojas ir gydytojas. Etruskų mitologijoje jis buvo žinomas kaip Aplas (Aplu).
Pagal graikų mitologiją Apolonas turėjo dvynę seserį Artemidę, medžioklės deivę. Vėlesniais laikais jis buvo klaidingai prilyginamas Helijui, saulės dievui, arba jo seseriai Selenei, mėnulio deivei. Bet Apolonas ir Helijas, Selena išliko visiškai atskiri dievai literatūriniuose mitologijos tekstuose.
Kultas
• Apolonas turėjęs įtaką marui, šviesai, kolonistams, medicinai, šaudymui iš lanko, poezijai, pranašystėms, šokiui, protui ir taip pat žinomas kaip kerdžių ir jų bandų globėjas. Apolonas turėjo garsius orakulus Kretoje, Klaro vietovėje ir Branchidėjoje. Jis, kaip religinio gydymo dievas, apvalydavo žmogžudžius ir kitus nusidėjelius.
• Apolonas yra žinomas kaip Mūzų vadovas. Jo atributai yra: gulbės, vilkai, delfinai, lankai ir strėlės, laurų vainikas, kitara (arba lyra) ir plektras. Aukojamasis trikojis yra pranašysčių galių atributas.
• Jo garbei kas keturi metai buvo rengiamos Pitonijos žaidynės Delfyje. Pejanomis buvo vadinami Apolonui dainuojami himnai.
• Apolonas, kaip kolonizacijos dievas, prižiūrėjo kolonijas, ypač didžiąją kolonizaciją 750-550 m. pr. m. e. Taip pat jis padėjo Kretos ir Arkadijos kolonistams įkurti Trojos miestą.
• Apolono populiarumą (ypač literatūroje) atstovavo harmonija, tvarka, protingumas, kurie yra kontrastas charakterizuojant Dionisą, vyno dievą, kurį atstovauja emocija ir chaosas. Nors dievai stipriai kontrastuoja tarpusavyje, vis dėlto graikai manė, kad dvi dievybės vieną kitą papildo: du dievai – broliai, kai Apolonas žiemą išvyko į Hiperborėją, jis paliko prižiūrėti Delfio orakulą Dionisui.
• Apolono kultas atgimė prasidėjus kultūriniam Helenizmo pakilimui, nors yra pagonybės amžininkas. Vienas iš pavyzdžių yra atgimusi grupė vadinama, Kyklos Apollon.
Mitai
Gimimas
Kada Hera sužinojo, kad Leto yra nėščia ir Dzeusas, Heros vyras, yra vaiko tėvas, uždraudė Leto gimdyti vaiką žemyne ar bet kurioje saloje. Ji surado plaukiojančią Delo salą, kuri nebuvo nei žemynas, nei tikra sala, ir ten pagimdė. Sala buvo apsupta gulbių. Už dėkingumą Delo sala buvo apsaugota keturiais piloriais. Vėliau sala tapo šventa Apolonui. Pagal kitą versiją, Hera pagrobė Eileitiją, vaikų gimimo ir gimdyvių deivę, neleisdama taip Leto pagimdyti. Kiti dievai privertę Herą paleisti ją. Vienaip ar kitaip Artemidė gimė pirmoji, ir padėjo gimti Apolonui. Kita versija sako, kad Artemidė gimė prieš Apoloną viena diena ankščiau, Ortygijos saloje ir padėjusi Leto perkirsti jūrą keliaujant į Delo salą, kitą dieną gimė Apolonas.
Vaikystė
Dar būdamas vaikas Apolonas užmušė ištvirkusį drakoną Pitoną, kuris gyveno Delfije šalia Kastaliano upokšnio, pagal kai kurias versijas, todėl, kad Pitonas mėgino išprievartauti Leto kol ji laukėsi Apolono ir Artemidės. Užmušus Pitoną Delfio orakulas galėjo sakyti savo pranašystes.
Admetas
Už tai, kad Apolonas užmušė Pitoną, jis buvo nubaustas – devyneriems metams išvarytas iš Olimpo. Per tą laiką jis piemeniu tarnavo karaliui Admetui iš Ferajos Tesalioje. Kadangi Admetas buvo geras Apolonui, dievas pažadėjo jam, kad kai ateis laikas Admetui mirti, vietoje jo bus leista mirti kitam. Vėliau Admetas įsimylėjo Alkestiją. Jos tėvas buvo karalius Pelėjas. Jis pasakęs, kad tik tada duosiąs sutikimą jų vedyboms, jeigu Admetas vadelios karo vežimą traukiamą liūtų, šernų ir kitų laukinių gyvūnų. Apolonas padėjo Admetui įvykdyti užduotį, ir pora susituokė. Kai atėjo laikas Admetui mirti, Alkestija sutiko mirti vietoje jo. Heraklis įsikišo ir abiem sutuoktiniams buvo leista gyventi.
Kai Apolonas grįžo po devynių metų, jis atėjo užsimaskavęs kaip delfinas ir atsivežė Kretos dvasininkus, kurie padėjo įkurti kultą Delfije. Jis taip pat palaimino Delfio orakulo dvasininkę, padarydamas ją pačia garsiausia ir tiksliausia pranašautoja tuo metu Graikijoje.
Dafnė
Apolonas užmušęs Pitoną, eidamas pamatė Dafnę, medžio nimfą, ir įsimylėjo. Erotas į ją iššovė abejingumo strėle. Dafnė išsigando ir pabėgo. Apolonas vijosi driadę Dafnę, Penėjo dukterį, kuri jį atstūmė. Apolono aklą meilę sukėlė Eroto strėlė, kuris tai padarė pavydėdamas Apolono meistriškumo valdant lanką. Erotas taip pat tvirtino, kad jį erzino Apolono dainavimas. Dafnė meldėsi pagalbos upės dievui Penėjui, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas.
Trojos karas
• Apolonas iššovė strėles, užkrėstas maru, į graikų stovyklavietę Trojos kare.
• Kai Diomedas sužeidė Enėją, Apolonas jš išgelbėjo. Pirmiausia Afroditė mėgino išgelbėti Enėją, bet Diomedas sužeidė ir ją taip pat. Enėjas buvo apgaubtas debesiu Apolono ir nuneštas į Pergamą, šventąją vietą Trojoje. Ten Enėją išgydė Artemidė.
• Taip pat yra minima, kad Apolonas padėjęs Pariui užmušti Achilą.
Niobė
Niobė, Amfiono žmona, Tėbų karalienė, gyrėsi esanti viršesnė už Leto, nes jis turėjo keturiolika vaikų, septynis berniukus ir septynias mergaites (niobidus), tuo tarpu Leto turėjo tik du (Apoloną ir Artemidę). Apolonas užmušė jos sūnūs, kai šie užsiiminėjo atletika, paskutinis iš jų maldavęs pasigailėjimo. Artemidė užmušė Niobės dukteris. Apolonas ir Artemidė naudojo užnuodytas strėles, nors pagal kitas versijas kelių pasigailėjo (Chlorisos dažniausiai). Amfionas buvo užmuštas Apolono prie savo negyvų sūnų arba pats nusižudė. Priblokšta Niobė pabėgo į Sipliono kalną esantį Mažojoje Aziojoje ir buvo paversta akmeniu, kai verkė, arba pati nusižudė. Jos ašaros tekėjo į Achelojo upę. Dzeusas sustingdė visus Tėbų žmones, kad niekas negalėtų palaidoti niobidų, devintą dieną po jų mirties dievai patys juos palaidojo.
Kasandra
Apolonas įsimylėjęs Kasandrą ir pasiūlė jai pranašystės dovaną norėdamas ją suvilioti, bet ši jį atstūmė. Tada supykęs Apolonas jai davė pranašystės dovaną ir ją prakeikė, kad jos pranašystėmis niekas netikėtų.
Panas
Panas iškvietė į muzikos dvikovą Apoloną, lyros dievą, norėdamas išmėginti, kuris geresnis muzikantas. Kalno dievas Tmolas buvo pasirinktas kaip teisėjas. Pūtė Panas švilpyne savo paprastą, nuoširdžią melodiją sukeldamas sau ir jo pasekėjui, Midui, kuris kaip tik tuo metu buvo šalia, didelį pasitenkinimą. Apolonas užgrojo savo lyra ir Tmolas iškarto nusprendė, kad Apolonas laimėjo. Visi buvę šalia su tuo sutiko išskyrus Midą. Jis nesutiko su sprendimu ir abejojo sprendimo teisingumu. Apolonas, neapsikentęs tokio Mido įžūlumo, pavertė jo ausis į asilo.
Gigantomachija
Gigantomachijoje Apolonas užmušė gigantą Porfirioną, kai atskubėjo gelbėti Delo salos ir jos nimfų. Apolonas ir Heraklis peršovė po akį Efialtui, kuris vėliau mirė sušaudytas strėlių.
Apolonas ir Hermio gimimas
Dievas Hermis anksti subrendo. Tik gimęs, vidurdienį, jis sukūrė lyrą, išdrožė iš vėžlio kiauto, temstant jis pavogė 15 karvių iš Apolono bandos. Gudriai paslėpęs vogtus gyvulius oloje, kūdikis su nekalta šypsenėle atsigulė į lopšį. Įsiutęs Apolonas surado Hermį ir nuvedė teisti pas Dzeusą. Dzeusas liepė Hermiui grąžinti karves. Išgindamas jas iš olos, Apolonas išgirdo nuostabią muziką. Hermis grojo savo sukūrta lyra. Sužavėtas Apolonas iškeitė karves į paprastą, bet jam iki šiol nematytą instrumentą.
Marsijas
Marsijas buvo satyras, kuris iškvietė Apoloną į muzikinę dvikovą. Marsijas pralaimėjo, už jo išpuikimą mesti dievui iššukį, jam gyvam odą nudyrė oloje netoli Kalaenajos Frygijoje. Jo kraujas pavirto į upę Marsiją.
Hermis
Hermis (gr. Έρμης; krūva žyminčių akmenų) graikų mitologijoje – Olimpo dievas, Dzeuso ir Atlanto dukters Majos sūnus, senovės graikų gyvulininkystės dievas, piemenų ir kaimenių globėjas. Vėliau buvo laikomas Olimpo dievų pasiuntiniu, sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį, prekybos, keleivių ir pirklių, taip pat vagių globėju. Romėnų mitologijoje Hermį atitiko Merkurijus.
Gimimas
Hermį pagimdė Maja Kilenės (Cyllene) kalne Arkadijoje. Pagal Homeriškajį himną, “Himnas Hermiui”, Maja buvo nimfa, bet graikai taip pat vadina seną, švelnią ir išmintingą moterį (vieną iš senųjų nimfų). Nimfa buvo viena iš Plejadžių, kuri slėpėsi Arkadijos kalnuose.
Dievas Hermis anksti subrendo. Tik gimęs, vidurdienį, jis sukūrė lyrą, išdrožė iš vėžlio kiauto, temstant jis pavogė 15 karvių iš Apolono bandos. Gudriai paslėpęs vogtus gyvulius oloje, kūdikis su nekalta šypsenėle atsigulė į lopšį. Įsiutęs Apolonas surado Hermį ir nuvedė teisti pas Dzeusą. Dzeusas liepė Hermiui grąžinti karves. Išgindamas jas iš olos, Apolonas išgirdo nuostabią muziką. Hermis grojo savo sukūrta lyra. Sužavėtas Apolonas iškeitė karves į paprastą, bet jam iki šiol nematytą instrumentą.
Hefaistas
Hefaistas (gr. Ἡφαιστος) – Dzeuso ir Heros sūnus, ugnies dievas, amatininkystės, skulptorių, kalvystės globėjas ir pats talentingiausias kalvis. Jis buvo garbinamas visuose gamybiniuose centruose Graikijoje, ypač Atėnuose. Prometėjas ugnį, kurią atidavė žmonėms pavogė iš Hefaisto kalvės. Be to, Hefaistas sukūrė dovaną, kurią dievai davė žmonėms, moterį Pandorą ir jos žymiąją skrynią. Hefaistas pastatė dievams auksinius Olimpo rūmus. Nors Hefaistas buvo galingas, tačiau, negražus, šlubas, suluošintas nuo pat gimimo. Pagal Homerą jis turėjęs charitę žmoną, tačiau neminimas jos vardas. Romėnų mitologijoje Hefaistą atitinka Vulkanas.
[taisyti]
Mitai
• Hera mažą Hefaistą nutrenkė į jūrą, jį užaugino ir išauklėjo Okeano duktė Eurinomė ir Nerėjo duktė Tetidė.
• Keršydamas motinai Herai jis jai padovanojo puošnų krėslą, į kurį atsisėdusi Hera nebegalėjo pakilti. Tik Dionisas, nugirdęs Hefaistą, išgavo paslaptį, kaip išlaisvinti Herą.
• Nukaldino Saulės dievui Helijui auksinį vežimą, ta proga Dzeusas įkurdino danguje Vežėjo žvaigždyną.
Hefaisto darbai
Hefaisto nukalė daiktus, kuriuos naudoja daugybė dievų: Hermio spranuotas šalmas ir sandalai, Aegio krutinės šarvus, Afroditės garsioji juosta, Achilo šarvai, Helijo karieta, Pelopso petys, Eroto lankas, Hado nematomumo šalmas. Hefaistas dirbo savo dirbtuvėje padedamas kiklopų. Jis taip pat pasigamino metalinius automatus dirbi už jį. Jis davė apakusiam Orionui savo mokinį Kedalioną
Vaikai
Pagal Vergilijaus „Eneidą“ jo ir Afroditės vaikas buvo Erotas. Pagal Hesiodą Hefaistas turėjęs mirtingų ir nemirtingų vaikų, vienas iš jų buvo plėšikas Perifetas. Su Talija susilaukė Paliki (Palici).
Demetra
Demetra (“motina-deivė” arba “davėja motina”) graikų mitologijoje – Krono ir Rėjos duktė, žemės derlingumo ir žemdirbystė dievė, vedybų saugotoja. Ji yra pažadinima kaip sezonų atnešėja Homeriškajame himne, tarsi, subtilus ženklas, kad ji buvo garbinama dar ilgai prieš tai, kol pasirodė Olimpo dievai. Demetra ir jos duktė Persefonė buvo eleusinietiškų misterijų centrinės figūros, kurios, taip pat, buvo ankstesnės už Olimpo panteoną.
Kilmė
Demetros ir Poseidono vardai yra siejami vienoje iš Pilo lentelių, kur jie pasirodo kaip “PO-SE-DA-VO-NE” ir “DA-MA-TE”, kontekste sušventinto išrinkimo. Žodžių elementas “DA” kiekvieno iš jų varde yra, atrodo, susijęs su indoeuropiečių šaknimi reiškiančia dalijimą žemės ir garbės (palyginimui lot. dare “duoti”), todėl “Poseidonas” reikštų kažką panašaus į “davimo valdovas” arba “duodančiosios vyras”, o “Demetra” – “davimo motina”.
Poseidonas kartą persekiojęs Demetra, jos archajiškoje formoje kaip deivę kumelę. Ji priešinosi Poseidonui bandydama pasislėpti tarp karaliaus Onkijo arklių bandos, bet negalėjo užmaskuot isavo dieviškumo. Poseidonas pasivertė eržilu ir paėmė ją. Iš jų sąjungos gimė Arionas, arklys suprantantis žmonių kalbą. Demetra pažodžiui “įsiutusi” (“Demetra Erinys”) puolime, bet nusiplovusi savo pyktį Ladono upėje (“Demetra Lousia”). Arkadijoje istoriniais laikais Demetra buvo garbinama kaip deivė su arklio galva.
Kultas
• Demetros garbei Arkadijoje Pelenės (Pellené) mieste buvo švenčiamas septynių dienų festivalis.
• Pausianas keliaudamas pro Demetros šventyklą Misioje (Mysia) kelyje iš Mikėnų į Argą, bet viskas ką jis galėjo aprašyti, paaiškinant archaišką vardą, buvo mitas paskirtas Misiai, kuri garbina Demetrą.
• Pagrindinės Demetros kulto vietos nebuvo apsiribojančios tam tikra graikų pasaulio dalimi. Kulto vietos buvo Eleusinę, Sicilijoje, Hermione, Iasose, Pergamone, Seline, Tegėjoje, Torikoje, Dione, Likosauroje, Mesembrijoje, Enoje ir Samotrakėje.
• Jos atitikmuo buvo romėnų deivė Kerė. Pagal genealogiją, Demetra yra Krono ir Rėjos dukra, todėl vyriasnioji Dzeuso sesuo. Į jos dvasininkę buvo kreipiamasi pagal titulą Melisa.
• Demetra išmokė žmoniją žemės ūkio menų: sėti sėklas, arimo, derliaus nuėjimo ir t.t. Ji buvo ypač mėgstama tarp kaimo žmonių, daugiausia už tai jog ji tiesiogiai jiem teikdavo naudą, ir taip pat dėl to, kad jie buvo labiau koncervatyvus. Demetra buvo viena iš centrinių figūrų senesnėse Graikijos religijose. Reliktai unikalūs jos kultai, tokie kaip apžadinės molio kiaulės, buvo madingos Neolite. Romėnų laikais kiaulė dar buvo aukojama Kerei, numirus kam nors šeimoje, siekiant apvalyti namus.
Vaizdavimas
Demetra yra dažniausiai vaizduojama karietoje, dažnai su derliumi, gėlėmis, vaisiais, javais. Taip pat kartais vaizduojama su Persefone. Demetra beveik niekada nevaizduojama su savo mylimaisias, išimtis Jasionas, Kretos jaunuolis. Dzeusas iš pavydo paaukojo Jasioną savo žaibu.
Mituose
• Hadas pagrobė Persefonę. Demetra Persefonės motina išgirdusi Persefons riksmą atskubėjo jai į pagalbą, bet jos nerado. Tada iš Helijo, viską matančio saulės dievo, sužinojo, kad ją pagrobė Hadas ir Persefonė taps jo žmona. Tai sužinojusi Demetra pradėjo be galo liūdėti. Ji pasitraukė iš Olimo, supykusi ant Dzeuso, ir apsigyveno tarp mirtingųjų, visa gamta liūdėjo kartu su ja. Dzesas matydamas, kad nepvyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros. Pasiuntė Hermis į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Hadas sutiko išleisti Persefonę pas motiną, bet prieš tai jai davė 6 granato sėklas praryti. Granatas – santuokos simbolis. Pamiršusi viską iš džiaugsmo, Demetra išskėstomis rankomis puolė pasitikti dukters. Vėl ji išvydo mylimą Persefonę. Su ja grįžo Demetra į Olimpą. Taip Persefonė 6 mėnesius praleidžia požemio karalystėje, gamta kaip ir Demetra liūdi, o kitus 6 mėnesius su savo motina, tada gamta džiūgauja, viskas pražysta, nes ir Demetra džiaugiasi matydama šalia savo dukterį. Kitoje šios istorijos versijoje Persefonę išgelbėjo Hekatė.
• Kol Demetra ieškojo (liūdėjo) dukters, įgavusi senos moters išvaizda ir pasivadinusi Doso, ji buvo svetingai sutikta Kelėjo, Eleusino karalio Atikoje (ir Fitalo). Jis paprašė slaugyti jo sūnūs, Demofoną ir Triptolemą, nuo Metaniros. Kaip dovaną Kelėjui už jo vaišingumą, Demetra ketino jo sūnų Demofoną padaryti nemirtingu degindama (grūdindama) jo sielą šeimos židinyje kiekvieną naktį. Ji negalėjo užbaigti ritualo, nes vieną naktį Metanira įėjo į kambarį ir taip sutrukdė. Vietoje to ji nusprendė Triptolemą išmokyti žemės ūkio meno. Iš jo visa Graikiją išmoko kaip sodinti ir nuimti javus. Triptolemas skrido per žemes sparnuotoje karietoje, kol Demetra ir Persefonė nešė jį, ir padėjo jam užbaigti misiją išmokyti visą Graikiją žemės ūkio meno.
• Vėliau Triptolemas išmokė Linką, Skytijos karalių, žemės ūkio meno, bet šis atsisakė išmokyti savo žmones ir mėgino užmušti Triptolemą. Demetra pavertė jį lūšimi.
• Demetra padėjo Aetoną, bado dievą, į Erisichtono žarną taip padarydama jį amžinai alkanu. Erisichtoną nubaudė už tai, kad jis kirto medžius šventoje giraitėje.
Tanatas
Graikų mitologijoje Tanatas (gr. θάνατος, „mirtis“) – mirties personifikacija. Romėniškas ekvivalentas Morsas (Mors). Jis bvo šiurpinančios tamsos būtybė. Tanato brolis dvynys Hipnas, motina Niktė. Jis vaidina menką vaidmenį mituose, kadangi buvo užgožtas Hado, mirties valdovo. Naktis pagimdė daugybę neigiamų koncepsijų, tarp jų ir mirtį.
Nakties vaikai yra aprašomi kaip „baisūs, skausmingi, žiaurūs, gąsdinantys, pajuokiantys, pikti ir pagiežingi“ (Teogonija, 212) (Vienintelė išimtis yra „meilė“ atsiradusi po apgavystės, prieš senatvę.)
Tanatas poezijoje dažnai vadinamas Miego broliu ir Nakties sūnumi.
Mene Tanantas vaizduojamas kaip jaunuolis rankose nešantys drugelį, vainiką arba apverstą deglą. Kartais vaizduojmas su dviem sparnais ir kardu prie diržo.

Heraklis
Heraklis (gr. Ἡρακλῆς hêraklês; pagal lotynišką tradiciją taip pat vadinamas Herkuliu) buvo mitinis graikų mitologijos didvyris ir pusdievis. Heraklis buvo Dzeuso (romėnų Jupiterio) ir mirtingosios Alkmenės (Persėjo anūkės), Tėbų karaliaus Amfitriono žmonos, sūnus. Turėjo netikrą brolį Ifiklą, kuris buvo Alkmenės ir Amfitriono sūnus.
Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų. Heraklis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Tyro (Mikėnų) karaliaus Euristėjo duotus darbus. Jau kūdikystėje pasižymėjo išskirtine jėga – jis uždusino dvi gyvates, kurios buvo atšliaužusios jį pasmaugti.

Heraklio pradėjimas
Heraklio atsiradimas buvo neatsitiktinis – Dzeusas ruošėsi dievų ir nemirtingųjų gigantų kovai, o pusdievis Heraklis galėjo padėti šioje kovoje su Gajos sūnumis. Kartą Amfitrionas išvyko į žygį prieš leukadiečius. Pasinaudodamas tuo Dzeusas pasirodė Amfitriono pavidalu ir permiegojo su Alkmene. Grįžtančiam Amfitrionui apie tai pranešė pats Dzeusas, kuris pareikalavo susitaikyti su šiuo įvykiu ir nekaltinti žmonos.
Žygdarbiai
Euristėjas liepė Herakliui užmušti Nemėjos liūtą ir atnešti liūto kailį. Heraklis iškeliavo. Nemėjoje jis nutykojo liūtą ir paleido į jį strėlę, bet strėlė, nors ir pataikė, jo vis tik nesužeidė. Tada ėmė vytis žvėrį su kuoka. Liūtas nėrė į olą su dviem angom. Vieną angą Heraklis užvertė, o pro kitą įlindo į olą, čiupo liūtą už gerklės ir smaugė jį tol, kol šis sudribo. Jis užsimetė liūtą ant nugaros ir po kurio laiko sugrįžo į Mikėnus.
Herakliui reikėjo per dieną išmėžti Augėjo tvartus. (Kitur tai 6 žygdarbis) Augėjo galvijų bandos buvo didžiulės. Jis turėjo 300 jaučių baltomis kaip sniegas kojomis, 200 jaučių, žalų kaip Sidono purpuras, 12 baltų tarytum gulbės, skirtų dievui Helijui, ir vieną jautį, kuris buvo nepaprastai gražus ir švytėjo tarsi žvaigždė. Heraklis pasiūlė Augėjui per vieną dieną išmėžti visus jo tvartus, jei šis jam atiduos dešimtadalį galvijų. Augėjas sutiko, nes netikėjo, jog tokį darbą įmanoma atlikti per vieną dieną. Heraklis sugriovė sieną, kuri iš dviejų pusių juosė tvartus ir atvedė Alfėjo ir Penėjo upių vandenis, o vandens srovė išplovė Augėjo tvartus. Heraklis vėl sumūrijo siens ir už darbą norėjo gauti atlyginimą iš Augėjo, bet šis nesumokėjo. Po kelerių metų Heraklis jam baisiai atkeršijo už netesėtą žodį.

Gigantomachija
Heraklis padėjo Olimpo dievams kovoti su gigantais. Dzeusas pasiuntė Atėnę, kad ši pakviestų Heraklį į sąjungą su dievais. Heraklis pirmutinis paleido strėles į Alkionėją, bet šis buvo gimtojoje žemėje, ir Heraklis negalėjo jo nukauti. Tada, Atėnei patarus, Heraklis išviliojo Alkionėją iš Palenės, ten gigantas neteko nemirtingumo, ir Heraklis galėjo jį užmušti. Efialtui vieną akį peršovė Apolonas, kitą – Heraklis. Heraklis taikliom strėlėm nušovė gigantus, likusius po Dzeuso žaibų puolimų.
Heraklio mirtis
Heraklis pamatė kentaurą Nesą mėginanti išprievartauti jo žmoną Dejanirą ir iš kito upės kranto iššovė nuodingą strėlę Nesui į krūtinę. Prieš mirdamas Nesas pasakė Dejanirai, kad jo kraujas užtikrins, kad Heraklis liktų jai amžinai ištikimas. Ji patikėjo Neso melu suvilgdė Heraklio marškinius ir davė vyrui apsiviklti. Vėliau pamatė, kad kraujas yra nuodai, bet jau buvo per vėlu. Jis gulėjo ant žemės ir raitėsi išskausmo deginamas nuodų. Po mirties paimtas į dangų už savo gerus darbus tapo žvaigždynu.
Dedalas
Dedalas – graikų mitologijoje, nagingiausias skulptorius ir architektas, kilęs iš Atėnų.
Manoma, kad Dedalas pats pirmas suprato kaip daryti architektūrinius kūrinius. Pagal Homero „Iliadą“, jis padarė Ariadnei šokių aikštelę. Kretos karaliui Minojui pastatė Labirinto rūmus, kur buvo laikomas jo žmonos sūnus Minotauras. Labirintas turėjo keletą vingiuotų koridorių ir posūkių atsiveriančių vienas į kitą. Atrodė, kad jis neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Dedalas negalėjo salos palikti jūra, nes Minojus griežtai įsakė apžiūrėti visus laivus prieš jiems išplaukiant. Kol Minojus kontroliavo salos ir vandens kelius, Dedalas sumanė pasidaryti sau ir sūnui Ikarui sparnus. Jis stipriai surišo plunksnas, dėdamas jas nuo mažiausios iki didžiausios, kad suformuotų tankų paviršių. Didesnes plunksnas jis surišo siūlais, o mažesnes sutepė vašku. Kai paskutinis darbas buvo padarytas, Dedalas užsidėjo sparnus ir pradėjo jais plasnoti, taip jis pakilo į orą. Vėliau ir sūnų Ikarą Dedalas išmokė kaip reikia skraidyti su jo pagamintais sparnais. Kai abu buvo pasiruošę skrydžiui, Dedalas įspėjo Ikarą, kad neskristų per aukštai, nes saulė gali ištirpdyti vašką, taip pat ne per žemai, kadangi jūra banguoja, sušlaps sparnai ir daugiau jis nebegalės paskristi. Tada tėvas ir sūnus išskrido.
Jie praskrido Samosą, Dilosą ir Lebintosą, kai Ikaras pradėjo plasnoti norėdamas pasiekti dangų. Liepsnojanti saulė ištirptė vašką, kuris laikė plunksnas ir plunksnos išsisikirstė. Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Dedalas verkė savo kūrinio ir sūnaus garbei pavadino tą vietą Ikarija.
Dedalas saugiai pasiekė Siciliją. Ten pastatė šventyklą Apolonui ir pakabino juose savo sparnus, kaip dovaną dievams.

Orfėjas
Orfėjas – graikų mitologijoje yra žymiausias menų atstovas, turėjęs didelę įtaką Graikijos istorijai. Jis buvo graikas iš Trakijos, jo garbei buvo vykdomos misterijos, kurių turinys nėra žinomas. Yra nedidelė tikimybė, kad Orfėjas buvo istorinė asmenybė, nors jau seniausiais laikais jo istoriškumas buvo neigiamas.
Nei Homeras, nei Heziodas Orfėjo nemini, bet jau Ibiko (apie 530 m.pr.m.e.) laikais jis buvo žinomas, o Pindaras (522-442 pr.m.e.) vadina jį “dainų tėvu”.
Nuo VI a.pr.m.e. jis laikomas žymiausiu Antikos poetu ir muzikantu, citros išradėju ir lyros patobulintoju (pridėjusiu dvi papildomas lyros stygas). Savo muzika jis galėjęs ne tik nuraminti laukinius žvėris, bet ir perkelti medžius bei uolas ar net sustabdyti upių tėkmę. Kaip muzikantas jis keliavo kartu su argonautais ieškoti aukso vilnos. Kartais jis apibūdinamas kaip vienas iš civilizacijos pradininkų, išmokęs žmoniją medicinos, rašto ir žemės ūkio. Religiniame gyvenime Orfėjas buvo augūras ir pranašas. Jis praktikavo magiją bei astrologiją, įkūrė svarbius kultus, pvz., Apolono ir Dionizo. Teigiama, kad jis lankėsi Egipte ir susipažino su Mozės raštais bei pomirtinio gyvenimo idėjomis.
Genealogija
Tradiciškai Orfėjas laikomas Trakijos karaliaus Oagro ir mūzos Kaliopės sūnumi. Pagal kitą versiją jo tėvas buvo Apolonas, muzikos dievas, iš kurio Orfėjas išmokęs groti ir kuris jam padovanojo savo lyrą (Hermio padarytą iš vėžlio šarvo).
Argonautų žygis
Nepaisant savo kilmės iš Trakijos, Orfėjas dalyvavo argonautų žygyje, kurio vadovas Jasonas iš Chirono buvo sužinojęs, kad tik padedatn Orfėjui jie galės praplaukti pro sirenas. Sirenos gyvenusio trijose uolėtose salelėse (Sirenum scopuli) ir dainuodavusios nuostabias dainas, kurios patraukdavo jūreivius. Tuomet jos jūreivius suėsdavo.
Kai Orfėjas išgirdo sirenų balsus, jis išsitraukė lyrą ir ėmė groti gražesnę nei sirenų muziką, taip nustelbdamas jų dainas.
Euridikė
Garsiausia istorija buvo susijusi su jo mylimąja Euridike, kurią jis vedė grįžęs į Trakiją iš Argonautų žygio. Bėgant nuo Aristėjo, jai įkando gyvatė ir ji mirė. Orfėjas iš liūdesio grojo tokias liūdnas dainas, kad dievai davė jam patarimą pabandyti atgauti žmoną iš mirusiųjų karalystės savo dainomis. Orfėjas nuėjo į požemio karalystę, į Hado ir Persefonės valdas, ir suminkštino jų širdys savo dainomis, todėl jie leido Euridikę gražinti į gyvųjų pasaulį. Bet su viena sąlyga, kad einant į gyvųjų pasaulį Euridikė eis už jo ir jis kelionės metu nebandys į ją pažiūrėti iki kol jie pasieks paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal, taip prarasdamas Euridikę vėl. Jie susitiko tik po jo mirties.
Po Euridikės mirties, Orfėjas davė priesaiką, kad nepamils kitos moters, todėl pamildavo tik jaunas merginas. Jis žinomas Trakijos gyventojams, kaip žmogus parodęs kokia turi būti tikra vyriška meilė, mokydamas mylėti jaunystės grožį.
Orfėjo ir Euridikės istorija turi įdomių panašumų į japonų mitą apie Izanagi ir Izanami.

Orfėjo mirtis
Pagal Aischilo pjesę Bassarids, Orfėjo savo gyvenimo gale garbino Apoloną. Būtent todėl jį Trakijos Dionizo garbintojos maenadės suplėšė į gabalus. Orfėjas susilaukė tokios bausmės iš Dionizo, nes ankščiau jis buvęs Dionizo pasekėjas ir šventikas (gali būti).

Prometėjas
Prometėjas (“įžvalgus” arba “numatantis”) graikų mitologijoje – vienas iš titanų. Jis buvo Azijos ir Japeto sūnus. Akusilausas ir Aischilas „Prometėjo pančiuose“ mini, kad Prometėjaus žmona buvo Hesionė. Nors ir Herodotas mini, kad Prometėjaus žmona buvo Klimenė (kitaip dar vad. Azija), bet mano, kad jis paprasčiauosiai suklydęs. Dar taip pat yra pora šaltinių, pagal kuriuos jo motina yra Hera ar Temidė, jie dar labiau neįtikėtini.
Titanai, Urano (Dangaus) ir Gajos (Žemės) sūnūs, buvo nepaprastai galingi milžinai, nuvertę nuo sosto senąjį dievą Uraną, savo tėvą. Kai valdžią užgrobė Dzeusas, jie sumanė nuversti nuo sosto ir jį. Norėdami pasiekti dangų, krovė kalnus ant kalnų, tačiau Dzeuso perkūno buvo nublokšti į Tartarą (pragarą). Prometėjas vienas iš garsiausių titanų. Jis iš dievų pavogė ugnį ir perdavė ją mirtingiesiems. Už šį nusikaltimą Prometėjas buvo žiauriai nubaustas Dzeuso. Prometėjas buvo pririštas metaliniais pančiais prie uolos, kol, galų gale, jis prasmėgo žemėn. Pagal kitą versiją po 30 metų Prometėją išlaisvino Heraklis ieškodamas hesperidžių sodo. Jis sutarė su Prometėjum jog šis padarysiąs Chironą, Heraklio mokytoją nemirtingu. Heraklis nušovė iš lanko erelį Etoną ir išlaisvino Prometėją. Prometėjas taip pat jam davė gerų patarimų, pataręs kreiptis į jo brolį Atlantą, ir pasakė kaip įkalbėti brolį jam atnešti auksinius obuolius iš sodo. Dzeusas tai pamatęs neprieštaravo, nes tai tik dar labiau sustiprino Heraklio šlovę.
Titanų karo su Olimpo dievais metu Okeanas, Prometėjas ir visos titanidės liko neutralūs, nepalaikydami nei vienos pusės.
Trojos karas
Karą sukėlė Spartos karaliaus Menelajo žmonos Helenos pagrobimas. Heleną pagrobė Paris, nes jam ją buvo pažadėjusi Afroditė. Deivėms Afroditei, Herai ir Atėnei susiginčijus, kuri iš jų gražiausia, jos teisėju pakvietė Parį. Kartu kiekviena deivė stengėsi palenkti Parį į savo pusę siūlydama jį gausiai apdovanoti. Paris galėjo rinktis viena iš trijų: viešpatavimą visoje Azijoje ir jos turtus, išmintį ir nenugalimumą, arba Spartos karaliaus Menelajo žmoną Eleną – gražiausią pasaulio moterį. Paris pasirinko Afroditės siūlytą apdovanojimą ir taip sukėlė Trojos karą. Pagrobus Menelajo žmoną jis į pagalbą pašaukė savo brolį, Argo ir Mikėnų karalių Agamemnoną, kurio vadovaujami achajai susivienijo ir pakilo į karą, siekdami sugriauti Troją ir grąžinti Menelajui žmoną.
Prie žygio, kuriam buvo parengtas milžiniškas laivynas, prisijungė daugelis Graikijos didvyrių, tarp jų ir Achilas bei Odisėjas. Į Troją achajai išplaukė 1185 laivais. Apsupus Troją Menelajas ir Odisėjas siūlė Trojos karaliui Priamui grąžinti Helenę, tačiau trojėnai atsisakė. Vieno iš puolimų metu žuvo Achilo šarvais apsirengęs Achilo draugas Patroklas, kurį nužudė Priamo vyriausiasis sūnus Hektoras. Dėl to jį vėliau nužudė Achilas, nuo kurio rankų žuvo ir Priamo sąjungininkai – amazonių karalienė Pentesilėja ir Etiopijos karalius Memnonas.
Po dvylikos metų apsiausties Troja buvo užimta. Tam pasitarnavo Odisėjo patarimu sukonstruotas milžiniškas arklys, kurį achajai pastatė neva kaip auką Atėnei. Apsimetę, kad pasitraukia graikai išplaukė su visu savo laivynu, pajūryje palikę arklį. Švęsdami pergalę trojėnai nepaisė žynio Laokoono perspėjimų ir arklį įsivežė į Troją, o jo viduje pasislėpę graikai naktį atvėrė vartus ir įleido grįžusią graikų kariuomenę. Troja buvo sugriauta, jos karališkoji šeima išžudyta arba paimta į vergovę.
Graikų didvyrių grįžimas namo buvo ilgas ir su įvairiais nuotykiais. Odisėjo grįžimą aprašo Homero “Odisėja”.

Cerberis
Cerberis arba Kerberis (gr. Κέρβερος, „bedugnės demonas“) graikų mitologijoje – Hado trigalvis šuo saugojęs Tartaro vartus. Kartais yra minima, kad jis turėjęs 50 arba 100 galvų, kartais minima, kad jo uodega buvo gyvatė, o ant nugaros turėjo nesuskaičiuojamą daugybę gyvačių galvų. Jis saugojo vartus į Tartarą užtikrindamas, kad mirusieji negalėtų išvykti ir gyvieji negalėtų patekti. Cerberis buvo Echidnos ir Tifono vaikas. Jo brolis – Ortras.
Jis minimas mituose:
• Heraklis privalėjo atvesti Cerberį, atlikdamas paskutinį žygdarbį.
• Orfėjas savo muzikiniais sugebėjimais užmigdė Cerberį.
• Hermis jį užmigdo vandeniu iš Letės upės.
• Romėnų mitologijoje Enėjas užmigdė Cerberį su apsvaiginančiais medaus pyragėliais.
• Lygiai taip pat kitame romėnų mite, Psichė užmigdė Cerberį su apsvaiginančiais medaus pyragėliais

Olimpas
Graikų mitologijoje, Olimpo kalnas yra dvylikos dievų buveinė, pagrindinių dievų namai graikų panteone. Graikai manė, kad šiame kalne yra krištolo rūmai, kuriuose dievai apsistoję.
Olimpo kalnas yra aukščiausias Graikijoje, 2 918 m aukščio. Jo pavadinimas iš klasikinės graikų kalbos išvertus reiškia „Šviesusis“.
Narcizas

Narcizas (lot. Narcissus, angl. Narcissi, vok. Narzissen) – amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos augalų gentis. Genties pavadinimas kildinamas iš graikų k. žodžio narkao – svaiginu; žiedai turi stiprų svaiginantį kvapą. Daugiamečiai svogūniniai augalai. Stiebas ilgas, belapis, su plėvine makštimi pamate ir linijiškais pamatiniais lapais. Žiedai gana stambūs, pavieniai arba susitelkę po kelis. Sėklos juodos, rutuliškos arba kampuotos.
Gentyje apie 50 rūšių; auga daugiausia Viduržemio pajūrio srities vakarinėje dalyje. Lietuvoje auginamos 3 rūšys: baltasis (arba poetinis), puokštinis ir geltonasis (arba tariamasis) narcizai. Išvesta labai daug veislių.

Pandora
Pandora graikų mitologijoje buvo pirmoji moteris sukurta Dzeuso kaip dalis bausmės žmonijai už tai, kad ji pavogė ugnies paslaptį.
Mitas
Titanas Epimetėjas buvo atsakingas už tai, kad kiekvienam gyvūnui suteiktų teigiamą bruožą. Tačiau žmogui jokių teigiamų bruožų nebeliko ir Protemėjas, manydamas, kad žmogus yra pranašesnis už kitus gyvūnus, nusprendė, kad jis turi turėti tokį gabumą, kurio neturi jokie gyvūnai. Dėl to Prometėjas pavodė iš Dzeuso ugnį ir atidavė ją žmonėms.
Dievai Pandorą nusiuntė į žemę, ir ten ji atidengė indą, krio jai buvo liepta neliesti. Iš indo išsiveržė visas pasaulio blogis ir nelaimės.
Dzeusas žiauriai atkeršijo Prometėjui ir žmonijai už pavogtą ugnį.Jis įsakė šlubam kalviui Hefaistui iš molio nulipdyti moterį, kuri grožiu prilygtų nemirtingai deivei,tačiau žmonių paderemi atneštų nelaimę. Visi dievai ją apipylė dovanomis ir pavadino Pandora- “visų apdovanotąja”.
Padovanojo Dzeusas Pandorą ne įžvalgiajam Prometėjui, o jo lėtapėdžiui broliui Epimėtėjui, kurio vardas reiškia “vėluiojantis mąstyti”. Prometėjas perspėjo brolį, kad nepriimtų jokios dovanos iš Dzeuso, bet Epimetėją taip pakerėjo Pandoros grožis,kad paėmė ją į žmonas.
Epimetėjas padėjo broliui dalyti žmonijai įvairias dovanas.Jo namuose stovėjo aklinai u-darytas indas, kuriame tunojo visos ligos, senatvė ir ydos.Prometėjas ir Epimetėjas laikė visa tai kuo toliau nuo žmonių.
Pandorai be galo rūpėjo,kas tame inde, ir vieną dieną, nebesitverdama smalsumu, ji atvožė dangtį. Išlėkė lauk visi žmonijos prakeikimai, pripildydami mūsų gyvenimus kančių ir negandų. Kai Pandora išsigandusi užtrenkė dangtį, indo dugne liko tik Viltis, kuri prašėsi išleidžiama. Išgirdo Pandora jos tylų, lūdną prašymą ir išleido Viltį į pasaulį guosti žmonijos.

Sizifas
Sizifas – graikų mitologijoje Korinto įsteigėjas, Enaretės ir Eolo sūnus, Meropės vyras.
Sizifas su Merope susilaukė Glauko, kuris vėliau tapo Korinto karaliumi.
Sizifas buvo pagarsėjęs savo gudrumu ir už tai kartais laikomas Odisėjo tėvu. Hade pasmerktas amžinai ridenti į kalną akmenį, kuris, vos tik užritintas, vėl nurieda žemyn. Esama įvairių tokios bausmės priežasčių aiškinimų. Manoma, kad jis buvo gobšuolis, niekinantis dievų ir žmonių įstatymus, todėl ir nubaustas tokia bausme.

Persėjas
Persėjas (ang. Perseus, gr. Περσεύς) – Akrisijaus, Argo karaliaus, dukters Danajos sūnus.
Gimimas
Akrisijui buvo išpranašauta, kad jį nužudysiąs anūkas (dukters sūnus). Jis liepė pastatyti požeminius rūmus (pagal kitą legendą – geležinį bokštą) ir uždarė mergaitę, savo dukterį Danają. Bet Dzeusas pavirtęs aukso lietumi prasiskverbė į rūmus per stogą. Taip iškėlė vestuves Dzeusas su Argo karaliaus dukterimi. Kai gimė Dzeuso ir Danajos sūnus Persėjas, Akrisijas uždarė dukterį į skrynią ir įmetė į jūrą. Skrynia pasiekė krantą, bangos ją atplukdė į Serifo salą. Ten skrynią pagavo Diktis, jis paėmė ir augino Persėją.
Gorgonės
Diktis turėjo brolį, Serifo karalių. Kai Persėjas užaugo, Polidektas sukvietė savo brolius, o drauge su jais ir Persėją, ir prisakė visiems atnešti jam vestuvinių dovanų, nes jis rengiąsis vesti Hipodamiją, Oinamajo dukterį. Persėjas išdidžiai pareiškęs, kad jeigu karalius pareikalausiąs, jis mielai atnešiąs jam dovanų Gorgonės galvą. Polidektas iš brolių pareikalavo jojamų žirgų, tuo tarpu iš Persėjo žirgo neėmė, o įsakė atnešti Gorgonės galvą. Į kelionę susiruošusį ėmėsi lydėti Hermis ir Atėnė. Taip Persėjas atvyko pas Forkino ir Keto dukteris, vadinamas Grajomis, tai yra senėmis, nes jos jau gimdavo senos. Grajos buvo trys: Enio, Pefredo ir Deino, jos buvo Forkino ir Keto dukterys ir Gorgonės seseris. Visos trys turėjo vieną akį ir vieną dantį. Jais naudodavosi paeiliui, vieną kartą – viena, kitą kartą – kita. Persėjas surado akį, ir dantį, atėmė iš jų ir tik tada joms atidavė, kai grajos parodė jam kelią pas nimfas. Persėjas norėjo pasiekti nimfas todėl, kad jos turėjo sparnuotus sandalus, stebuklingą krepšį ir šalmą, daranti nematomu. Viso šito jam reikėjo kelionei. Persėjas gavo iš nimfų viską, ko norėjo. Užsimetė krepšį ant pečių, apsiavė sandalais, ant galvos užsidėjo šalmą. Dabar matė jis visus, o jo niekas negalėjo matyti. Hermis jam dar davė metalinį pjautuvo pavidalo kardą. Dabar su sparnuotais sandalais Persėjas galėjo lėkti į Okeaną. Ten pasaulio pakraštyje gyveno Gorgonės. Persėjas jas užklupo netikėtai, bemiegančias. Jos irgi buvo trys: Steno, Eurialė ir Medūza, tačiau iš jų tik Medūza buvo mirtinga, todėl Persėjas ėmė ieškoti kaip tik jos galvos. Gorgonių galvas dengė gyvačių žvynai, jų dideli dantys – kaip šernų iltis, rankos geležinės, sparnai auksiniai, ir kas tik išdrįsdavo į jas pažvelgti, virsdavo akmeniu. persėjas į jas ėjo, atsukęs nugarą, ir žiūrėjo tiktai į jų atspindį variniame skyde. Jo ranką valdė pati Atėnė, su jos pagalba jis nukirto Medūzai galvą. Tuo momentu iš jos iššoko sparnuotas arklys Pegasas ir Chrisaoras, Geriono – giganto su trimis kūnais – auksakardis tėvas. Persėjas įmetė Medūzos galvą į stebuklingą krepšį ir išvyko namo raitas ant Pegaso. Atsibudusios kitos Gorgonės ėmė jį persekioti, bet veltui: Persėjas užsidėjo savo šalmą ir pasidarė nematomas.
Andromeda
Keliaudamas namo, Persėjas pateko į Etiopiją, kur karaliavo Kefėjas. Ant jūros kranto jis išvydo karaliaus dukterį Andromedą, kaip tik tuo metu kai ją nešė aukoti. Vos tik išvydęs Andromedą, jis ją pamilo. Persėjas tuoj pat pažadėjo Kefėjui užmušti pabaisą ir išvaduoti Andromedą, jei tėvas sutiksiąs ją atiduoti jam už žmoną. Abu prisiekė vykdysią savo pažadus. Persėjas užmušė pabaisą ir sudaužęs grandines, tuoj pat išlaisvino Andromedą. Tačiau Andromeda buvo pažadėta Finėjui, Kefėjo giminaičiu, nes Andromeda buvo sužadėta su juo. Finėjas ketino susidoroti su Persėju, bet šis parodė gorgonės Medūzos galvą ir Finėjas kartu su savo bendrais suakmenėjo.

Pigmalionas
Afroditė dovanoja laimę tam, kas ištikimai jai tarnauja. Taip ji padarė laimingą Kipro menininką Pigmalioną. Pigmalionas nekentė moterų ir gyveno atsiskyręs, vengdamas santuokos. Kartą jis išdrožė iš žvilgančio, balto dramblio kaulo nepaprasto grožio mergaitės statulą. Kaip gyva stovėjo toji statula dailininko dirbtuvėje. Atrodė, ji kvėpuoja, atrodė, jog ji tuojau tuojau pajudės ir prabils. Ištisas valandas dailininkas gėrėjosi savo kūriniu ir pagaliau pamilo paties išdrožtą statulą. Jis dovanojo jai brangius vėrinius, apyrankes ir auskarus, rengė ją puošniais drabužiais, puošė galvą gėlių vainikais. Dažnai Pigmalionas kalbėdavosi su savo statula:
– O, jeigu tu būtum gyva, jei galėtum man atsakyti, koks aš būčiau laimingas!
Tačiau statula stovėjo nebyli. Atėjo Afroditės garbei skirtos šventės. Pigmalionas, paaukojęs meilės deivei baltą telyčaitę paauksuotais ragais, ištiesė į ją rankas ir maldaujamai sušnibždėjo:
– O amžinieji dievai ir tu, auksine Afrodite! Jeigu jūs galite maldaujančiam duoti viską, duokite man žmoną, tokią žavingą, kaip ta mergaitės statula, kurią aš sukūriau.
Pigmalionas nesiryžo prašyti Olimpo dievų, kad suteiktų gyvybę jo statulai, būgštaudamas užrūstinti juos tokiu prašymu. Skaisčiai suliepsnojo aukuro ugnis prieš meilės deivės Afroditės atvaizdą; taip deivė leido suprasti Pigmalionui, jog dievai išgirdo jo maldą. Sugrįžo menininkas namo, priėjo prie statulos ir – o laimė, o džiaugsmas! Statula atgijo! Plaka jos širdis, akys spindi gyvybe. Taip deivė Afroditė dovanojo Pigmalionui gražuolę žmoną.

Leave a Comment