Laisvė ir determinizmas

Norint suvokti kas yra Laisvė ir Determinizmas, visų pirma reikia paklausti savęs: ar žinau kas yra laisve? Kaip aš suprantu savoką Laisvas žmogus? O supratęs laisvės esmę – gilintis i determinizmą.
Laisvė tokia žmogaus galia , kurią jis vykdo kaip savo paties valią savo atsakomybe.
Laisvė visada susijusi su atsakomybe , jos viena be kitos neegzistuoja. Laisvei svarbu tai,
ką žmogus daro, t.y. veiksmo tikslas ir realizavimo būdas. Įvairiose srityse
skirtinga ir laisvė, ir atsakomybė: vienur laisvė didesnė, kitur – mažesnė. Be to laisvė priklauso nuo asmenybės, nuuo žmogaus sugebėjimų. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis labiau atsakingesnis. Žmogaus laisvę sąlygoja daugelis veiksnių: visuomenė, kurioje žmogus gyvena, t.y. valstybė, jo paties charakteris, valia ir t.t. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą. Žmogus, žinodamas gamtos dėsnius, gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti.
Tik žmogus yra laisvas, nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra dvasios dalykas. Pagrindas, kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita kaip laisvė.
Laisvė yrra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Tai galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė.
Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o

privalo būti paties žmogaus laimima. Trumpiau tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti.
Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti. Atskleisdami juos tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtai simboliais, gamtos padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąją gamtinę tikrovę paverčiame savo pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu. Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno, negu esame gavę iš tėvų , ar kitokio charakterio, negu nulėmė paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo atsakomybę galime laisvai plėtoti.
Laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievolę. Schellingo perspėjimu, nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lyygiai yra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs nesuabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.
Laisvė yra visų vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pa-
siekta. Kur nėra laisvės, ten nėra nė vertybių. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra pati vertybių matas, t.y. , kad
visa galėtų bū
ūti laisvės vardan pateisinama. Ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvė įprasmina tai, kas vertinga ja pasiekiama. Žmogus kuria save, kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis moraliniais principais, skiria gera nuo bloga, nėra žmogaus kūriniai, nors jie tikrovėje gali būti realizuoti tik per žmogų. Moralinės normos nepaneigia laisvės, nes :

• jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia,
• jos išreiškia ne kažką žmogui svetima, o jo paties idealą.

Žmonės paprastai laisvės neįvertina tol, kol ją turi. Kas nėra kentęs prievartos, tas laisvę ima laikyti savaime suprantamu dalyku, kuriuo nereikia nė rūpintis. Laisvam galima būti tik savo paties pastangomis.
Nėra laisvės be mąstymo, ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava, tas nėra ir laisva.

Determinizmas – tai požiūris, kai visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi (lot. determinate – apibrėžti, nuspręsti). Daugelis filosofuojančių, žmonių žino, kad mechanikos laimėjimai privertė Volfą sutikti su tuo, kad pasaulis yra mašina. Tačiau, jo nuomone, tos mašinos tobulumas gali būti paaiškintas tik Dievo galia ir gerumu. Nors gamta ir gali būti aiškinama mechaniškai, bet koks paaiškinimas bus nepilnas, turime apeliuoti į Dievą, kaip pasaulio Kūrėją ir galutinį tikslą. Anot Volfo pasaulio mašinos veikla yra tikslinga. Laplaso požiūris sk

kiriasi. Jis manė žinąs ne tik kaip juda Saulės sistemos planetos, bet ir kaip natūraliai iš kosminių dulkių jos atsirado. Gamtos sistemą Laplasas aiškina grynai kauzalistiškai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis, o ne už jos ribų esančiu tikslu. Jo sistemoje hipotezė apie Dievą iš vis buvo nereikalinga. Deterministai buvo įsitikinę, kad pasaulyje viskas paklūsta griežtai tvarkai. Tokiu būdu stebuklai būtų neįmanomi, o jais daug kas tikėjo. Tačiau deterministų priešininkų, indeterministų, pagrindinis argumentas buvo žmogaus valios laisvė. Deterministai manė, kad žmogus jokios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno žmogaus poelgiai ir sprendimai. Kontas ir Fichtė pripažino, kad gamtoje iš tikro vyrauja būtinumas. Tačiau jie pabrėžia, kad žmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Žmogus kaip gamtinė būtybė nėra laisvas, o kaip dorvinė nepaklūsta jokiems gamtos dėsniams. Niutono mechanikos dėsniai buvo svarbiausia deterministų atrama. Su Niutono dėsniais galima apibrėžti kiekvieno kūno padėtį bet kuriuo laiko momentu. Tačiau mikro dalelių judėjimas aprašomas tik tikimybiškai. Todėl 19 a. pripažinus, kad pasaulis nėra mechaninė sistema ir, kad visų gamtos procesų neįmanoma nei aprašyti mechanikos terminais, nei paaiškinti dėsniais. Laplaso determinizmas prarado mokslinį pagrindą. Kadangi tikimybė, kaip mūsų įsitikinimo matas, turi subjektyvų, o ne objektyvų pobūdį, tai ir tikimybinis įv
vykių aprašymas tėra tikro t.y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio gamtos aprašymo surogatas. Iš to kas pasakyta nereikia daryti išvados, kad reikia atsisakyti bendrojo kauzalizmo determinizmo principo. “Visi įvykiai turi savo priežastis”. Šį principą galima išsaugoti, bet nebūtina jo vienareikšmiškai taikyti.
Tačiau kitą determinizmo pusę, galbūt sąvoką ar reikšmę galime suvokti labai glaustai: ar egzistuoja griežta, nekintama ir visuotinė pasaulio reiškinių tvarka ir jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobūdis ? Yra protinga ir tikslinga, ar ne? Pradinę pasaulio būseną mitas apibūdina, kaip chaosą. Ilgainiui iš chaoso atsiranda absoliuti jo priešybė – kosmosas. Jam būdinga apibrėžta daiktų ir reiškinių tvarka, darna ir grožis. Kalbėdami apie pasaulio tvarką dažniausiai turime gavoje gamtos tvarką, kuri atrodo griežtesnė ir pastovesnė už socialinę, visuomenės tvarką. Filosofijos istorijoje buvo mąstytojų tikinusių, kad gamtos dėsniai tvirti ir nekintami ir, kad egzistuoja visuomenės dėsniai. Todėl daug kam atrodo, jog gamtos tvarkos idėja yra pamatinė, pirminė, o visuomenės – išvestinė, antrinė. Todėl gamtos ir visuomenės dėsnių negalima sutapatinti, tačiau šis skyrimas atsirado tik 20 a. O anksčiau gamtos ir visuomenės tvarkos priešpriešos nebūta. Pasaulio tvarkos idėjos pagrindas buvo teisės normomis, įstatymais nustatyta socialinio gyvenimo tvarka, tai natūralu , kad pasaulio tvarka taip pat siejama su teisingumu. Graikiškai žodis kosmos reiškia ne tik sutvarkytą Visatą, bet ir valstybinę santvarką. Graikų filsofai neabejojo, jog pasaulis yra dėsningas, tačiau jiems reikėjo nustatyti tos tvarkos prigimtį, todėl kosminės tvarkos sąvoką reikėjo demitologizuoti. Pasaulio dėsningumo idėją pirmieji vartojo pitagoriečiai ir teigė, jog pasaulis paklūsta matematinei tvarkai. Heraklitas kosmoso tvarkai atskirti pradėjo vartoti žodį logos. Logos – protingas pradas, persmelkiantis visą būtį, visuotinis ir amžinas būties dėsnis, kuriam paklūsta ir gamta, ir žmogus. Kosmoso tvarkos santvarka pakito tik naujaisiais amžiais. Ją pradėjo griauti Kopernikas. Žmogus jau nėra visatos centras, vietoj žemės centre atsiduria saulė. Galilėjaus suformuluotas inercijos principas, paaiškinantis pirmąjį judintoją, ir niutono atrasti mechanikos dėsniai visiškai sugriovė sutvarkyto, stabilaus ir darnaus kosmoso pobūdį. Po Koperniko, Galilėjaus ir Niutono atrdimų visata virsta begaline, kurioje kūnai juda įvairių jėgų veikiami (pirmiausiai gravitacijos) ir iš inercijos. Todėl įsivyrauja požiūris, kad, norint teoriškai aprašyti ir paaiškinti pasaulį, reikia nurodyti ne kūnų naturalią vietą (kaip manyta anksčiau), o jų judėjimo dėsnius. Ankščiau tiek Demokritas, tiek Platonas ir kiti nekreipė dėmesio į pasaulio būvio kitimą (idėjos, atomai – amžini ir nekintantys), kuris išryškėjo naujuosiuose laikuose. Aiškinant judėjimą buvo visiškai pasitenkinta kauzalizmu, t.y. priežastiniu reiškinių ryšio nustatymu. Tačiau buvo ir finalizmo šalininkų. C. Volfas manė, kad “pagrindinis pasaulio tikslas yra Dievo didybės apreiškimas”. Pasaulis tai Dievo tobulumo pažinimas. Jis teigė, kad pasaulyje nėra neišvengiamo būtinumo, nes visi daiktai yra tarpusavyje susiję laisvu Dievo sprendimu”. Kiekvienas tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti.

Literatūra:

1. Nicolai Hartmann, Filosofijos įvadas, Vilnius: Pradai, 2001. – 313 p. – (Filosofijos klasika: mažoji serija: 4)

Leave a Comment