Socialinės kontrolės samprata

Turinys:

Įvadas.............................. 3
1. Socialinė kontrolė pagal Piterį Bergerį.................... 4
2. Piterio Bergerio socialinės kontrolės sistema................ 4
3. Socialinės kontrolės būdai........................... 4
4. Socialinės kontrolės pavyzdžiai........................ 5
Išvada.............................. 7
Literatūros sąrašas..............................8

Įvadas.

Socialiniu instituciju (Teisėsaugos organizacijos: policija, teismai, prokuratūra, kalėjimai; atskiras sritis kuruojančios vyriausybės ir savivaldybės institucijos: ministerijos, inspekcijos, departamentai; žiniasklaida; moraliniai autoritetai: tėvai, religinės organizacijos, kultūrinis elitas.) pagalba visuomenė įtakoja kiekvieno individo asmenybės formavimasį. Įtaka individo asmenybės formavimasi metu vadinasi socializacija. Socializacijos metu individas perima savo socialinę prigimtį. Asmuo išmoksta elgtis pagal tam tikras normas, perima įvairus reikalingus įgūdžius, poreikius, nuostatas, elgesio moodelių ir vertybių rinkinius.

Socializacija – tai individualus procesas, bet ji visada kontroliuojama aplinkiniais. Jie ne tik moko elgtis, bet ir kontroliuoja ar teisingai žmogus išmokė elgesio pavyzdį. Jeigu kontrolę vykdo vienas žmogus, tai ji yra individuali, o jeigu kolektyvas – šeima, draugai, įstaiga, socialinis institutas, tai ji įsigyja visuomeninį charakterį ir vadinasi socialinė kontrolė.

Socialinė kontrolė pagal Piterį Bergerį.
Piteris Bergeris teigia, kad socialinė kontrolė – „tai viena dažniausiai sociologijoje vartojamų sąvokų“ ir „jį aprėpia daugybę priemonių ir būdų, kuriuos visuomenė naudoja nepaklusniems nariams sutramdyti“. Soocialinė kontrolė – tai ribos, kurias nustato visuomenė, bet šitos ribos dažniausiai netrūkdo žmogui galvoti kad jis yra laisvas. Ištikrųjų mes neesame laisvi, mūsų laisvą ribojo teisės, moralė ir t. t. Bergeris teigia, jog žmonės patys nori būti ribojami. Bet yra ir

r tokie ribojimai kurie gali trūkdyti žmogaus laisvai.
Pagrindinė socialinės kontrolės užduotis – sąlygų sudarymas vienos arba kitos socialinės sistemos pastovumui, socialinio stabilumo išlaikymas ir tuo pat laiku pozityviniams permainams. Todėl kontrolė turi būti labai lanksti ir sugebėti atpažinti atsilenkimą nuo socialinių normų.
Kalbant apie socialinę kontrolę, Bergeris pabrėžia faktą, kad ji dažnai grindžiama apgavikiškomis pretenzijomis, ir atkreipia dėmesį, kad socialinės kontrolės koncepcija bus neišsami ir todėl klaidinanti, jeigu neatsižvelgti į apgavimo elementą.
Kontrolės metodai skiriasi priklausomai nuo konkrečios grupės pobūdžio ir tikslų.

Piterio Bergerio socialinės kontrolės sistema.
Piteris Bergeris teigia, kad žmogu galima suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre. Kiekvienas apskrititmas – tai socialinės kontroloės sistema. Išorinis apskritimas – tai teisinė ir valstybinė sistema. Jos reikalavimų žmogus privalo laikytis. Kitu atveju jis bus baudžiamas. Kitas, arčiau centro essąs apskritimas – tai moralė, papročiai ir elgsenos normos. Jeigu žmogus nelaikosi šitos sistemos reikalavimų, rėtai taikomos teisinės priemonės. Už amoralumą žmogus praranda darbą, už ekcentriškumą – praranda galimybę susirasti naują darbą, Nedarbas ir vienatvė – šitos socialinės kontrolės sistemos bausmė.Dar arčiau centro laikoma profesijos sistemos socialinė kontrolė. Ji pasmerkia individą daugybei kontrolės privalomų formų. Visuomenėje kiekviena profesinė veikla suponuoja elgesio normas, kurioms beveik neimanoma pasipriešinti, nes tų normų laikymasis toks pat svarbus profesinei karjerai kaip išsilavinimas ir kompetencija. Pagaliau privatus gyvenimas – tai yr

ra irgi socialinės kontrolės sistema ir ji nėra silpniausia iš visų kitų. Šio rato sąlygoti socialiniai saitai žmogui reikšmingiausi. Žmogaus artimiausi ryšiai – tai ryšiai, kuriais jis gali išlaikyti svarbiausius savivaizdžio komponentus. Praradęs jas, žmogus rizikuoja prarasti save.

Socialinės kontrolės būdai.
Piteris Bergeris savo knygoje pasakoja apie tokius socialinės kontrolės būdus:
1. Fizinė prievarta.
Tai seniausias socialinės kontrolės būdas. Prieš ją panaudojant, taikomi įspėjimai ar papeikimai. Beveik visi žmonės gyvena socialinėje aplinkoje, kurioje jėga jų atžvilgiu gali būti pavartota visai teisėtai ir oficialiai, jei nepaveikios kitos prievartos priemonės. Fizinės prievartos pavyzdys: ne viena valstybė negali egzistuoti be policijos ar panašios institucijos.
2. Ekonominis spaudimas.
Efektyvus ne tik ekonomikos institucijose, bet ir universitetuose, bažnyčiose. Iš tiesų nedaug prievartos būdų yra tokie efektyvūs kaip tie, kuriais grasinama pabloginti gyvenimo sąlygas ar sumažinti pajamas. Ekonominio spaudimo pavyzdys: mažinami parduotuvės darbotojo pajamas už tai, kad jis nuolat vėluoja į darbą.
3. Įtikinėjimo, pašaipos, pajuokos, apkalbų, gėdos būdai.
Yra reikšmingos socialinės kontrolės priemonės visose pirminėse grupėse (kai žmonės gyvena ar dirba uždarose grupėse, pažįsta vienas kitą, susiję asmeninio lojalumo ryšiais). Pavyzdžiui, daug visuomenių naudoja pašaipą kaip pagrindinį būdą vaikų elgesiui reguliuoti – vaikas prisitaiko ir paklūsta bijodamas būti išjuoktas.
4. Nuolatinei gėdai pasmerkimas ar iš savo būrio ištremimas.
Tai skaudžiausia bausmė, kurią gali taikyti bendruomenė savo nariui. Pavyzdys: žmogaus, ku

uris sulaužė vieną išpagrindinių grupės tabu „vengimas“. Jis gali toliau gyventi ir dirbti bendruomenėje, bet su juo niekas nesišnekės.

Socialinės kontrolės pavyzdžiai.
Socialinė kontrolė ir socializacija formuoja mūsų įpročius, norus, paprotys, nustato tvarką visuomenyje. Jos palengvina sunkumus, kai mes priimame sprendinį, nurodo kokius drabužius vilkėti, kaip elgtis konkrečiose situacijose. Bet koks sprendimas, kuris nepalaiminamas, mūms atrodo neprideramu, pavojingu arba neteisėtu. Taip asmenybė realizuoja savo elgesio vidinės kontrolės dalį.
Mūms visiems nuo vaikystės ne kartą tekdavo susidurti su socialine kontrole. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad mama su sūnu atėjo į parduotuvę. Vaikas pamatė žaislą, raudoną, blizgantį mašiną, ir paprašė nupirkti. Bet mama atsakė, kad jis gavo panašį žaislą prieš pora dienų ir jau sulaužė, todėl ji nepirks jam tos mašinos. Vaikas pradeda verkti, nes negauna tuo, kuo nori. Iš pradžių mama nekreipia jokio dėmesio į verkantį vaiką, vėliau bando nuraminti, gal barti. Arba ji sako, kad vaikas neturi verkti, nes jis berniukas, o berniukai neverkia. Verkia tik mergaitės. Juokiasi iš sūnaus, jog jeigu jis verkia, vadinasi jis mergaitė, gėdina jį. Vaiko socializacijos metu jis išmokstamas, kad jis yra berniukas, jis suvokia, kad jis žaidžia su mašinomis, velkia ne tokius drabužius kaip mergaitė, kad jis turi būti panašus į tėvą, elgtis kaip berniukas. O kai mama ir kiti tos parduotuvės pi

irkėjai juokiasi iš jo ir sako, jog jis verkia kaip mergaitė, vaikui darosi gėda. Jis nenori būti mergaite. Vaikas prisitaiko ir paklūsta bijodamas būti išjuoktas. Jis suvokia, kad turi elgtis kaip jie sako, neverkti, ir tada vėl jį pavadins berniuku ir jis nebus išjuoktas. Šitoje situacijoje naudojami pajuokos, gėdos socialinės kontrolės būdai. Vaikas priverstas elgtis pagal tam tikras normas. Jeigu jis tuo nebedarys – bus baudžiamas, išjuoktas ir gėdinamas. Mergaitei tokioje situacijoje dažniausiai sakoma, jog ji jau didelė ir neturi verkti, kad verkia tik maži vaikučiai.
Socialinė kontrolė veikia mūsų ir studentų gyvenime. Pavyzdžiui, vyksta kontrolinis darbas arba koliokviumas. Dėstytojai reikalauja, kad studentai patys sąžiningai rašytų darbus, kad nenusirašynėtų, nepadėtų vienas kitam, nepasitartų su kitais. Jeigu studentas nesilaiko dėstytojų reikalavimų, jis baudžiamas įvairiais būdais: jam mažinamas pažymys, jam neleidžiama laikyti egzamino arba mažinama ar atimama stependija. Jeigu atliekama paskutinė iš išvardintų bausmių, tai bus ekonominis spaudimas. Studentas bijo, kad jam pablogintų gyvenimo sąlygas. Prastas pažymys ar neprileidimas prie egzaminų irgi įtakoja stipendijos praradimą. Vadinasi dėstytojai naudoja studėntų socialinę kontrolę – ekonominį spaudimą. Tai efektyvus būdas, ne vienas iš studentų nenorėtų gauti tokią bausmę, nes visi nori gauti stipėndiją. Vieniems reikalingi pinigai palinksminti su draugais, nueiti į klubą, kitiems – nusipirkti naujus džinsus ar megztinį, o gal kažkas taupa pinigus, nes svajoja kur nors nuvažiuoti.
Įvairus išbandimai, kuriuos daro vyresnieji atejusiams naujokams taip pat yra socialinės kontrolės rūšis. Tai greičiausiai bus žiauriausias, fizinės prievartos būdas. Daug vaikinų bijo patekti į kariuomenę, nes vyresnieji daro visokius išbandimus tam, kad naujokai jiems paklūstų. O paklūsti – reiškia atiduoti pasiūntinius iš šeimos, valyti grindus ir plauti indus vietoj vyresniųjų, valyti jiems batus ir t. t. Jeigu naujokas nesilaiko vyresniųjų reikalavimų, jis baudžiamas ir dažniausiai žiauriai mušamas ir žeminamas. Šitoje situacijoje socialinės kontolės būdas nėra legalus ir oficialus. Vyresnieji siekia naujokų elgėsį paversti jam potogiu tarnautojų elgėsiu.

Išvada
Socialinė kontrolė – tai neatimama visuomenės dalis. Egzistuoja daug socialinės kontrolės būdų. Vieni yra legalus ir oficialus, kiti – ne. Bet apytiksliai 70% socialinės kontrolės realizuojama asmenybės vidinės kontrolės pagalba. Kuo daugiau išsivystės asmenybės vidinė kontrolė, tuo mažiau šitoje visuomenyje bus socialinės kontrolės ir darbo socialinėms institucijoms.

Literatūros sąrašas:

· Piteris Bergeris „Sociologija“

Leave a Comment