Genocido termino autorius yra JAV teisės mokslininkas ir visuomenės veikėjas Raphael Lemkin. Jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. jis išleido monografiją „Ašies valdymas okupuotoje Europoje”, kurioje detalizavo naikinimą ir kitokią praktiką bei politiką, vykdytą Trečiojo Reicho ir jo sąjungininkų. R. Lemkin skatino tautų ir etninių grupių naikinimo praktiką pripažinti nusikaltimu, kuriam pavadinti sukūrė specialų terminą: genocidas [genos (gr.) – giminė, caedere (lot.) – žudyti]. Šis terminas buvo padarytas pagal analogiją su anglišku terminu homicide reiškiančiu žmogužudystę [homo (lot.) – žmogus, caedere (lot.) – žudyti]. R. Lemkinas dalyvavo ir rengiant Niurnbergo proceso dokumentus, tad neatsitiktinai pirmą kartą oficialiai genocido terminas panaudotas Niurnbergo tribunolo kaltinamajame akte, tiesa, ne kaip nusikaltimų rūšis, o kaip nacių vykdytos politikos apibūdinimas. Genocidas kaip tarptautinio nusikaltimo pavadinimas pirmą kartą pavartotas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1946 11 06 rezoliucijoje Nr. 96(I), kuri skelbė, jog genocidas yra nusikaltimas tarptautinei teisei, kurį civilizuotas pasaulis smerkia ir už kurio padarymą vykdytojai bei jų padėjėjai yra baudžiami. Tiksli genocido sąvoka suformuluota 1948 m. gruodžio 9 d. priimtoje Jungtinių Tautų konvencijoje dėl genocido nusikaltimo uždraudimo ir baudimo už jį (toliau – Konvencija dėl genocido). Genocidas laikytinas specialia nusikaltimų žmoniškumui rūšimi, nes iš esmės nuo nusikaltimų žmoniškumui bendrosios sąvokos jis skiriasi tik dviem požymiais: pirma, susiaurintas nukentėjusiųjų ratas, t.y. nusikaltimas turi būti nukreiptas prieš nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, antra, nurodytas specialus tikslas: sunaikinti visą ginamą grupę arba iš dalies. Lietuvos baudžiamojoje teisėje genocidas pirmą kartą buvo reglamentuotas 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (Atkuriamajam Seimui) priėmus įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą” (toliau – Įstatymas dėl genocido), kuris įsigaliojo 1992 04 15.
ŽYDŲ PERSEKIOJIMAS IR ŽUDYMAS KAUNO APSKRITYJE
Kauno apskritis užima bene centrinę vietą Lietuvos žydų genocido (holokausto) istorijoje. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis ir politinis centras. Būtent Kauno mieste ir apskrityje pirmiausia būdavo pradedamos vykdyti nacių okupacinės politikos priemonės (taip pat ir žydų atžvilgiu). Dėl to Kauno apskritį su išlygomis galima laikyti visos Lietuvos provincijos žydų persekiojimo ir žudymo modeliu. Kauno apskritį nacių okupacijos metu sudarė 16 valsčių. Beveik visuose valsčių centruose (išskyrus Raudondvarį, Aukštąją Panemunę, Lapes ir Pakuonį) gyveno gana didelės žydų bendruomenės. Visos jos buvo sunaikintos iki 1941 m. rugsėjo mėn. pradžios.
Naciams okupavus Lietuvą (Kauno apskritis užimta per tris pirmas karo dienas), prasidėjo pasilikusių komunistų, komjaunuolių ir sovietinių pareigūnų persekiojimas (areštai, mušimas, šaudymas). Pirmosiomis okupacijos savaitėmis, maždaug iki 1941 m. rugpjūčio mėn., Kauno apskrityje žydai dažniausiai buvo persekiojami ne dėl rasinių-tautinių motyvų (dėl to, kad jie buvo žydai), bet dėl politinių priežasčių – kaip buvusio sovietų okupacinio režimo bendradarbiai ir šalininkai. Tuo metu labiausiai nukentėjo buvę žydų tautybės komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai pareigūnai ir aktyvistai, dažniausiai vyrai. Visuotinis žydų persekiojimas Kauno apskrityje, kaip ir daugumoje kitų Lietuvos apskričių, prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn., įvedus Lietuvoje vokiečių civilinę valdžią. Kauno apygardos (ją sudarė Alytaus, Kauno, Kėdainių, Lazdijų, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskritys) komisaru liepos pabaigoje buvo paskirtas SA oberfiureris Arnoldas Lentzenas. Neoficialiais Statistikos valdybos duomenimis, 1941 m. sausio 1 d. Kauno apskrityje gyveno 83 161 (86,91 proc.) lietuvis ir 4363 (4,56 proc.) žydai.Kaip žinoma, masinės žydų žudynės Kaune prasidėjo jau 1941 m. birželio pabaigoje. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD 3-iojo operatyvinio būrio vado Karlo Jägerio raportą (šis būrys nuo 1941 m. liepos 2 d. perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje), pirmosios didesnės žydų žudynės Kauno apskrityje buvo įvykdytos 1941 m. liepos 9 d. Vandžiogaloje. Tuomet sušaudyta 32 žydai, 2 žydės, 1 lietuvė, 2 lietuviai komunistai ir 1 rusas komunistas. Nacistinis „žydų klausimo sprendimas“ priklausė nuo vokiečių saugumo policijos ir SD, tačiau efektyviai ir greitai šį klausimą „išspręsti“ buvo neįmanoma be lietuvių administracijos (pirmiausia policijos ir vadinamųjų partizanų (baltaraiščių)) pagalbos. Kaip savo ataskaitoje rašė K. Jägeris, žydų sunaikinimas „galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis“.Tačiau dar iki visuotinio išžudymo žydai buvo persekiojami kitais būdais. Pirmiausia siekta atimti iš jų pilietines ir žmogaus teises, atskirti juos nuo kitų tautybių gyventojų, vėliau sutelkti į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, konfiskuoti jų turtą ir pagaliau visiškai sunaikinti. Žydų klausimu vokiečių apygardų komisarai leisdavo atitinkamus potvarkius. Štai Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas 1941 m. rugpjūčio 4 d. išleido skelbimą Nr. 3 Kauno apygardai. Pagal šį skelbimą karo metu iš miesto pabėgusiems žydams buvo uždrausta sugrįžti į Kauno apygardą. Visiems namų savininkams ir valdytojams griežtai uždrausta priimti gyventi grįžtančius žydus. Žydams taip pat uždrausta pardavinėti, keisti ar kitokiu būdu realizuoti jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Už skelbimo nuostatų nevykdymą pagrasinta griežčiausiomis bausmėmis. Taigi nacių okupacinei valdžiai iš pat pradžių rūpėjo suregistruoti ir pasigrobti žydų turtą. Kauno apskrities viršininkas 1941 m. rugpjūčio 6 d. išsiuntė raštą visiems apskrities valsčių viršaičiams. Jame įsakė iki rugpjūčio 13 d. pranešti, kiek žydai yra nesumokėję įvairių rūšių mokesčių (valstybinių, savivaldybinių ir kt.), kiek jie skolingi kitų tautybių asmenims, bankams, kooperatyvams ir pan., kokie valsčiuje yra išlikę nenacionalizuoti (sovietų valdžios) žydų turtai: namai, ūkiai, įvairios įmonės ir namų apyvokai nereikalingas turtas. Valsčių viršaičiai atitinkamą informaciją apskrities viršininkui pateikė. Netrukus jis pranešė valsčių viršaičiams, „kad pagal Kauno Apygardos komisaro nurodymus visas likęs valsčiaus ribose žydų turtas, inventorius ir kt. pereina valsčių viršaičių žinion, kurie rūpinasi tinkamu šio turto tvarkymu bei jo apsauga“.Kartu su žydų turto registravimu ir konfiskavimu pradėta žydus telkti getuose ir laikinose stovyklose. 1941 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities viršininkas Vaitiekus Bortkevičius davė nurodymus visiems valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams dėl žydų apgyvendinimo getuose iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. Getus turėjo saugoti vadinamieji partizanai. Getuose gyvenantys vyriškos lyties 12–60 metų amžiaus žydai turėjo būti įtraukti į sąrašus pagal specialybes, o sąrašai perduoti valsčių savivaldybėms, policijos nuovadoms ir Kauno apskrities viršininkui. Pačiuose getuose tvarkai palaikyti iš žydų turėjo būti suorganizuota 5–15 asmenų policija, „apginkluota“ medinėmis kuokelėmis. Getuose taip pat turėjo būti išrinkti žydų komitetai (12 asmenų), kurie turėjo tvarkyti geto vidaus reikalus. Žydai getuose turėjo maitintis savo pačių lėšomis, sumažintomis normomis; jie neturėjo teisės gauti mėsos ir pieno gaminių, riebalų ir kiaušinių. Getui tenkantis maisto davinys turėjo būti perduodamas žydų komitetui, kuris rūpinosi jo paskirstymu. Už getų steigimą ir nustatytos tvarkos palaikymą atsakingais buvo paskirti valsčių viršaičiai ir valsčių policijos nuovadų viršininkai.Pažymėtina, kad getai buvo įsteigti ne visuose Kauno apskrities valsčių centruose. Didesni getai įsteigti Darsūniškyje, Garliavoje, Jonavoje ir Vilkijoje. Paprastai getai buvo steigiami sinagogose ir šalia jų esančiuose žydų namuose. Po masinių žydų žudynių Kauno VII forte 1941 m. liepos mėn. nuo rugpjūčio vidurio prasidėjo masinės žydų žudynės Kauno apskrityje. Kaip minėta, iki to laiko dažniausiai buvo žudomi komunistine veikla arba palankumu sovietų valdžiai įtariami žydai, o nuo dabar prasideda visų žydų žudymas (vyrų, moterų ir vaikų), remiantis nacių rasine antisemitine ideologija. Taigi dabar prasideda tikrasis genocidas (holokaustas), žydų šaudymas pagal rasinę (tautinę) priklausomybę. Rugpjūčio viduryje žydus uždarius į getus, nacių valdžiai susidarė geresnės sąlygos masiškai juos žudyti. Kauno mieste žydai tuo metu jau buvo suvaryti į getą, ir dėl to nacių administracijai atsirado daugiau jėgų ir laiko „spręsti“ žydų klausimą Kauno ir kitose apskrityse.Remdamasis vokiečių saugumo policijos ir SD nurodymais, Policijos departamento direktorius V. Reivytis 1941 m. rugpjūčio 16 d. nusiuntė Kauno apskrities policijos vadui slaptą aplinkraštį Nr. 3, kuriame rašė: „Gavus šį aplinkraštį, pastaboj nurodytose vietose tuojau sulaikyti visus žydų tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupacijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla arba dar ir dabar pasižymi tokia veikla ar įžūlumu. Sulaikytus asmenis surinkti prie magistralinių susisiekimo kelių ir tuoj specialiomis susisiekimo priemonėmis pranešti Policijos Departamentui. Pranešant tiksliai nurodyti, kokioje vietoje ir kiek yra sulaikytų ir surinktų šios rūšies žydų.Reikia pasirūpinti, kad sulaikytieji būtų aprūpinti maistu ir tinkama apsauga, kuriai galima panaudoti pagalbinę policiją.Šis aplinkraštis turi būti išpildytas per dvi paras nuo jo gavimo. Sulaikytus žydus saugoti, kol bus paimti ir išvežti į stovyklą“. Minėtas aplinkraštis buvo išsiuntinėtas ir kitų apskričių policijos vadams. Policijos nuovadų viršininkai Policijos departamentui pranešinėjo apie aplinkraščio vykdymo eigą. Žydų sutelkimo ir pasirengimo žudynėms procesas vyko labai sparčiai. Antai Babtuose buvo sulaikyti 34 žydai, jie buvo uždaryti ir saugomi sinagogoje.Garliavoje iš viso sutelkta 73 žydų tautybės vyrai ir 46 moterys. Jie taip pat buvo uždaryti sinagogoje. Jonavoje iki 1941 m. rugpjūčio 17 d. sulaikyti 83 vyrai ir 20 moterų. Kruonio valsčiuje surinkti žydai buvo apgyvendinti Darsūniškio bažnytkaimyje. Šiame valsčiuje pasiliko apie 50 žydų tautybės senų moterų ir apie 30 vaikų iki 15 metų amžiaus. Petrašiūnų policijos nuovados veikimo rajone surinkti 54 žydai. Jie buvo uždaryti Petrašiūnų savivaldybės patalpose.Vandžiogaloje sulaikytieji 30 žydų buvo išsiųsti į Babtus. Iš Vilkijos išvežta (kur, dokumentuose nenurodyta) 280 vyrų ir 120 moterų. Vilkijos sinagogoje dar buvo palikta 18 moterų. Čia taip pat buvo laikoma 21 Čekiškės žydė, 14 Veliuonos žydžių, 62 Seredžiaus žydės ir 14 žydų. Iš viso Vilkijos sinagogoje buvo uždaryta 129 žydai.Zapyškio policijos nuovados daboklėje buvo saugomi 67 žydai: 29 Zapyškio, 2 Jankų ir 36 Paežerėlių.Prieš nužudymą žydai buvo suregistruojami ir apiplėšiami kontribucijos būdu. 1941 m. rugpjūčio 21 d. Kauno apskrities viršininkas, remdamasis Kauno apygardos komisaro nurodymais, išsiuntė tokį įsakymą valsčių viršaičiams: „Apygardos komisaro pavedimu įsakau Tamstoms ne vėliau ligi VIII. 25 visus esančius valsčiaus ribose žydus (abiejų lyčių) apdėti ir išreikalauti šitokio dydžio kontribucijomis: nuo 1 ligi 10 žydų galvų – 1000 Rb, nuo 11–20 žydų galvų – 2000 Rb ir t. t.Reikalavimas turi būti pateiktas žydų Komiteto vyriausiajam (balabosui) su įspėjimu, kad reikalaujamos kontribucijos per 24 val. nesumokėjus, kiekvienam iš jų gresia sušaudymo bausmė.Išreikalautus pinigus įnešti į savivaldybės sąskaitą atskiron sąskaiton.Šį įsakymą įvykdžius, pranešti man ne vėliau š. m. VIII. 26 tikslius šio darbo duomenis“.Netrukus valsčių viršaičiai ėmė siųsti pranešimus apskrities viršininkui apie surinktas kontribucijas. Iš pranešimų matyti, kad 2945 Kauno apskrities žydai iki 1941 m. rugpjūčio 25 d. sumokėjo 298 100 rb kontribuciją.1941 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas paragino Kauno apskrities viršininką V. Bortkevičių greičiau baigti žydų surinkimą apskrityje ir nustatyti tikslų apskrityje esančių žydų skaičių.Remdamasis apygardos komisaro įsakymu, Kauno apskrities viršininkas pavedė valsčių viršaičiams iki 1941 m. rugpjūčio 28 d. informuoti jį, kiek kiekvieno valsčiaus teritorijoje yra: 1) žydų vyrų 12–60 metų amžiaus, 2) žydų vyrų per 60 metų, 3) žydų moterų nuo 12 metų iki senatvės, 4) žydų vaikų (mergaičių ir berniukų) iki 12 metų ir 5) žydų iš viso. Į nurodomų vyrų skaičių įsakyta įtraukti ir tuos vyrus, kurie buvo jau prieš tai suimti, neatsižvelgiant į tai, iš kur jie yra atgabenti.Vykdydami apskrities viršininko įsakymą, valsčių viršaičiai pateikė reikalaujamą informaciją. Tuo metu (1941 m. rugpjūčio 28 d.) žydų nebuvo tik Aukštosios Panemunės ir Lapių valsčiuose. 1941 m. rugpjūčio 28 d. duomenimis, Kauno apskrityje buvo 3220 žydų. Dauguma Raudondvario valsčiaus žydų 1941 m. rugpjūčio viduryje persikėlė į Vilijampolės getą. Ten pat buvo iškelti ir visi Lapių valsčiaus žydai (20 žmonių ).1941 m. rugpjūčio 28 d. visoje Kauno apskrityje pradėtos vykdyti masinės žydų žudynės. Didžioji dalis ne tik Kauno apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas) įvykdytų žydų žudynių siejama su anksčiau minėtu SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno skrajojančiu (mobiliuoju) būriu (Rollkommando Hamann). Taigi, kas tas Hamannas ir jo vadovaujamas būrys? Nacių–sovietų karo išvakarėse buvo sukurtos vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), kurios okupuotuose kraštuose privalėjo žudyti nacių priešus. Karo su sovietais išvakarėse naciai sukūrė keturias operatyvines grupes – A, B, C ir D. Operatyvinių grupių vadus tiesiogiai skirdavo Heinrichas Himmleris ir Reynhardas Heydrichas. Kiekvienai armijų grupei (Šiaurės, Centro ir Pietų) sukurta po vieną operatyvinę grupę. A grupė buvo priskirta Šiaurės armijų grupei, kuriai duotas uždavinys užimti Baltijos šalis ir Leningradą. A operatyvinę grupę sudarė 2-asis ir 3-iasis operatyviniai būriai (Einsatzkommandos) ir 1a bei 1b ypatingieji būriai (Sonderkommandos). A operatyvinei grupei iš pradžių vadovavo SS brigadefiureris Walteris Stahleckeris. Lietuvoje veikusiam A operatyvinės grupės 3-iajam būriui (toliau – 3/A) vadovavo SS štandartenfiureris K. Jägeris. Šiame operatyviniame būryje buvo per 120 narių, jie buvo suskirstyti į tris būrius (Züge). J. Hamannas buvo vieno būrio vadas ir K. Jägerio adjutantas. J. Hamannas žinomas kaip itin aršus antisemitas. Manoma, jog K. Jägeris su J. Hamannu į Kauną atvyko jau pirmomis vokiečių okupacijos dienomis ir pastarasis gavęs A operatyvinės grupės vado W. Stahleckerio užduotį suorganizuoti skrajojantį būrį masinėms žydų ir komunistų žudynėms. Šiems uždaviniams įvykdyti vokiečių saugumo policijos ir SD pajėgų nepakako. Dėl to 3/A operatyvinis būrys į pagalbą pasitelkė Kaune besikuriančio TDA bataliono kareivius. Taip jau susiklostė, jog masinėms žydų žudynėms dažniausiai buvo skiriama TDA bataliono 3-ioji kuopa. J. Hamanno skrajojantis būrys nebuvo nuolat veikiantis ir atskirą dislokacijos vietą turintis būrys. Paprastai jis buvo suformuojamas konkrečiai akcijai vykdyti iš kelių vokiečių gestapininkų ir kelių dešimčių TDA bataliono kareivių. Pats J. Hamannas dažnai netgi nevykdavo į žudymo akcijas provincijoje, jis tik paskirdavo užduotis TDA (vėliau pavadinto 1-uoju) bataliono karininkams (leitenantams Anatolijui Dagiui, Juozui Barzdai ir Broniui Norkui). Spėjama, jog iš vokiečių akcijose dažniausiai dalyvaudavo šie SS karininkai: hauptšarfiureriai Porstas, Stützas, Salzmannas, Mackas ir Planertas. J. Hamanno pavaduotoju buvo SS haupšturmfiureris Helmutas Rauca.Į akciją vadinamasis skrajojantis būrys vykdavo tuomet, kai visi parengiamieji darbai būdavo atlikti: mirčiai pasmerkti žydai būdavo sutelkiami į vieną vietą, jų apsaugai pasitelkiama vietos policija ir „partizanai“, parenkama nuošalesnė žudynių vieta (dažniausiai miškuose arba atokiuose laukuose), iškasamos duobės. Žudyti į provinciją paprastai vykdavo paskirtieji 3-iosios kuopos kareiviai arba savanoriai. Į numatytą žudynių vietą lengvuoju automobiliu atvažiuodavo ir keli vokiečių gestapininkai. K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte išvardytas ilgas sąrašas vietovių, kuriose esą Hamanno būrys kartu su lietuvių „partizanais“ įvykdė žydų žudynes. Remiantis turimais archyviniais duomenimis galima teigti, jog ne visose K. Jägerio raporte išvardytose vietovėse (ypač provincijoje) dalyvavo TDA policijos bataliono kareiviai. Galima spėti, jog nemažoje dalyje Lietuvos vietovių žydai buvo išžudyti vietos policijos ir „partizanų“ būrių, nedalyvaujant Hamanno skrajojančiam būriui.se toliau pateikiama abėcėlės tvarka.