Turinys
Periodizacija………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..2Baltų arealas ir baltų kultūros iki V a. po Kr. Vidurio……………………………………………………………………………………………………………….2Baltų arealas ir baltų gentys iki XIII a. pradžios……………………………………………………………………………………………………………………….3Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..5Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….6 Periodizacija
Geležies amžius Lietuvoje skirstomas į ankstyvąjį, senąjį, vidurinį ir vėlyvąjį. Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose pasigaminti geležies vietoje dar nemokėta. Ilgą laiką geležiniai dirbiniai buvo tik atvežtiniai. Todėl sunku apčiuopti ryškesnę chronologinę ribą tarp bronzos ir geležies amžių. Istoriografijoje šių epochų sandūra nusistovėjo ties sąlygine 550- 500 m. pr. Kr. data . kultūriniai pokyčiai tarp vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus taip pat nėra dideli brūkšniuotosios keramikos kultūroje šie laikotarpiai net neišskirti, kiek ryškesni pasikeitimai matomi vakarinėje Lietuvos dalyje, tačiau ir juos galima aiškinti natūralia kultūros raida. Turint galvoje laikotarpio archeologinių paminklų datavimo problemas, neretai sunku pasakyti, kuriai epochai – geležies ar bronzos – priklauso atskiras paminklas. Ankstyvasis geležies amžius baigėsi pirmajame amžiuje po Kr., kai iš Romos imperijos provincijų tiesiogiai ar per tarpininkus plūstelėjo metalai ir kitos prekės. Senojo geležies amžiaus riba yra laikoma I a. po Kr. pradžia – V a. po Kr. pirmoji pusė. Laikotarpį nuo 1 iki 450 metų vieni tyrinėtojai- O. Tišleris, A. Besenbergeris – vadina „Vėlyvųjų Romos imperatorių laikais“, kiti – J. Puzinas, M. Michelbertas – „Senuoju geležies amžiumi“, P. Kulikauskas – „Giminės santvarkos irimo laikotarpiu. O M. Gimbutienė šį laikotarpį vadina – „Aukso amžiumi“, teigdama, jog „Šis laikotarpis yra šuolis ir materialios kultūros, kųribinės energijos požiūriu… Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“.
Vidurinysis geležies amžius kelia daug klausimų, pirmiausia – kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a. Dėl jo pradžios šiek tiek aiškiau- ji tik patikslinta, ir dabar manoma, kad tai V a. po Kr. vidurys . Būtent tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Tačiau kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą – čia vienos nuomonės nėra. Daugelis mano, kad riba – VIII – IX a. po Kr. sandūra . Pastaraisiais metais A. Tautavičius pagrįstai teigia, jog pokyčiai rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryškėti tik X a. po. Kr. viduryje. Tada turtingieji visuomenės nariai atsiskiria nuo gentainių ir apsigyvena tik jiems skirtuose mažuose piliakalniuose. Apie šį laikotarpį randasi stambūs centrai, statomi galingi piliakalnių gynybiniai įtvirtinimai. Vėlyvuoju geležies amžiumi laikomas laikotarpis nuo X a. po Kr. pirmosios pusės iki XIII a. pradžios.Baltų arealas ir baltų kultūros iki V a. po Kr. Vidurio
Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių kristalizavimosi procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą. Dvi stambios baltų šakos – Vakarų baltų pilkapių kultūra ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra – ėmė pamažu kisti: kūrėsi naujos gyvenvietės, buvo diegiami nauji papročiai, klostėsi nauji ryšiai tarp genčių, ir jau tankiai gyvenamoje Lietuvoje susiformavo keletas savitų baltiškų kultūrų. Technologijos šuolis paskatino ir demografinį šuolį. Krašte pagausėjo gyventojų, jie tolygiai pasklido. I- V a. kapų rasta daugiau nei 250 plokštiniuose kapinynuose ir pilkapynuose. Tarp jų bendra – tai humacija, mirusiųjų orientavimo pasaulio šalių atžvilgiu paprotys, gana turtingos įkapės. Tačiau be šių panašumų būta ir skirtumų, kuriais remiantis Lietuvoje skiriamos 6 kultūrinės sritys. Tai – Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų, Nemuno žemupio plokštinių kapinynų, Pilkapių , Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Užnemunės laidojimo paminklų ir vėlyvoji Brūkšniuotosios keramikos kultūra.
Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra atsirado nykstant Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Jau I a. po. Kr. Lietuvos pajūryje pakito laidosena – įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji buvo laidojami nedeginti. Tačiau išliko gajos vakarų baltų pilkapių tradicijos: dar II a. kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos kapas juosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su gretimais kapais. Pamažu iš pailgų akmenų vainikų susidarydavo bičių korį primenantis tinklas. Tokių kapinynų arealas šiaurėje siekia Šventąją, rytuose – Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį, pietuose – Minijos žiotis. Naujausiais duomenimis, šiame areale yra 37 laidojimo paminklai ir dauguma jų tyrinėti. Išskirtinis šios kultūros laidosenos bruožas – molinis indas, padėtas prie mirusiojo galvos ar peties. Gausu šios kultūros kapuose Romos imperijos imperatorių, ypač Antoninų ir Severų dinastijų, monetų. Panašiai kaip ir Sambijoje, greta žmogaus kartais buvo laidojamas žirgas. I- VI a. kapų su akmenų vainikais srityje jau randame susiformavusias dvi gentis: šiaurinėje dalyje – kuršius, pietinėje – lamatiečius. Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūros arealas šiaurės rytuose siekia Ančios upės dešinįjį vidurupį, žemyn upe iki Šešuvies, Šešuvės baseinu iki santakos su Jūra. Šiaurinė riba – Jūros vidurupis, o nuo čia į pietus abiem Jūros baseino pusėmis iki santakos su Nemunu. Ties Jūros žiotimis paminklų randama tik dešinėje Jūros ir Nemuno pusėje. Vakariau Nemunu paminklai „persikelia“ per jį ir žiotimi Tilžės apylinkėse. Nemuno žemupio kultūra yra pačiuose Pajūrio žemumos pietryčiuose; rytuose ji ribojasi su Varšuvos žemuma, šiaurėje siekia pietinę Žemaičių aukštumos ribą. Iš žinomų 13 šios kultūros paminklų žymesnieji yra Dauglaukyje, Greižėnuose, Pumpėnuose, Palumpiuose, Vilkyšiuose, Šaukėnuose. Duomenys rodo, kad jau nuo I a. po Kr. Vidurio mirusieji laidojami nedeginti. Kapai be akmenų vainikų, juose maža miniatiūrinių puodelių, ir tai juos skiria nuo Lietuvos pajūrio kapų. Kartais dedami akmenys abipus mirusiojo galvos, o tai šią kultūrą suartina su Centrinės Lietuvos kultūra. Kitas būdingas laidosenos bruožas – ryški mirusiųjų erdvinio orientavimo priešprieša; vyrai laidojami galvomis šiaurės kryptimi, moterys – pietų. Įkapės panašios kaip Lietuvos pajūryje. Tačiau yra skirtumų: šioje kultūroje itin gausu kūginių antkaklių su pakabučiais. Kitos būdingesnės įkapės – įmovinis kirvis, ietigaliai, trimitinės antkaklės, akinės, profiliuotos ir laiptelinės segės, rečiau Romos imperijos monetos. Manoma, kad šios kultūros žmonės yra skalvių protėviai. Tai liudija, kad abiejų ribos praktiškai sutampa. Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros arealas apima Nevėžio ir Dubysos vidurupius iki santakos su Nemunu, o Nemunu vakarų link beveik iki Karšuvos žemumos. Žinomi 34 šios kultūros paminklai. Išsamiai tyrinėti kapinynai Kalniškiuose, Marvelėje, Plinkaigalyje, Raudonėtuose, Sargėnuose, Serdžiuje, Veršiuose. Skiriami du pagrindiniai šios kultūros gyvavimo laikotarpiai – 10-200-220 ir 200- 220- 450 m. po Kr. Abu šie laikotarpiai turi tiek ūkinio, tiek ir dvasinio gyvenimo savitumų. Šios kultūros žmonės mirusiuosius laidojo nedegintus. Kapą įrengdavo gan paprastai, tačiau ankstyvuoju laikotarpiu buvo labai paplitęs paprotys abipus mirusiojo, taip pat jo galvūgalyje ir kojūgalyje sukrauti akmeninis. Jų skaičius gana įvairus, tačiau visada iš akmenų sudėliodavo stačiakampį, tai „namas“ mirusiajam. Ankstyviausieji kapai turėjo itin sudėtingus „namus“, sukrautus trimis eilėmis. Vėliau šis paprotys ėmė nykti ir atgijo vidurio geležies amžiaus kapuose. Kitas kultūros bruožas susijęs su mirusiųjų erdviniu orientavimu, su dangaus dievybių – Saulės, Mėnulio, Mažųjų Grįžulo Ratų kultu. Šios kultūros žmonės, laidodami moterį, jos galvą dėdavo saulės tekėjimo link, o vyro – saulės laidojimo kryptimi. Kai mirusiojo vieta bendruomenėje reikalavo laidoti į Grįžulo Ratus (greičiausiai tai buvo žyniai), tada mirusįjį orientuodavo į žvaigždyno Alfą kryptimi, kurioje ji būdavo saulei tekant. Šios kultūros įkapės negausios ir visai be jų. IV-V a. po Kr. Centrinės Lietuvos kapinynų sritis išsiplečia – ypač į šiaurę ir į pietus, apima visą Nevėžio baseiną, vakaruose beveik siekia Nemuno žemupio kapinynų sritį. V-VI a. šią sritį galime identifikuoti su rašytiniuose šaltiniuose minimais aukštaičiais. Pilkapių kultūra aprėpia Centrinę Žemaitiją, Vidurio šiaurės ir Šiaurės rytų Lietuvą. Šventosios upės baseinu ji ribojasi su Brūkšniuotosios keramikos kultūra, Dubysos vidurupyje ir Nevėžio aukštupyje siekiasi su Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūra. Lietuvoje žinomi apie 131 šios kultūros paminklas. I a. pabaigoje- II pradžioje Pilkapių kultūros areale mirusiuosius laidota nedegintus. Jiems supildavo pilkapį ir apjuosdavo stambių akmenų vainiku. Kas ir iš kur atnešė šį paprotį nėra visiškai aišku, yra daug panašumų su Pajūrio srities. Bendrų bruožų turi ir abiejų sričių įkapės – panašūs iečių įmovinčiai antgaliai, analogiškos antkaklės, laiptelinės ir kitokios segės. III a. šioje teritorijoje ima rastis skirtumų. Galima būtų skirti 3 vietines grupes šiaurės rytų (žemaitiškoji), vidurio šiaurės (žemgališkoji) ir šiaurės rytų (sėliškoji). Itin svarbus bruožas skiriantis „sėliškuosius“ pilkapius nuo kitų, yra tas, kad šios srities gyventojai naudojo pentinius siauraašmenius kirvius, tuo tarpu „žemaitiškuose“ pilkapiuose vyrauja įmovinčiai kirviai. Tai pogi pilkapių kultūroje įkapių deta kur kas mažiau nei Pajūryje. V- VI a. po Kr. Pilkapių kultūroje išsiskiria 4 baltų gentys: vakarinėje dalyje- žemaičiai, žemgaliai, rytinėje – latgaliai ir sėliai. Vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra buvo į rytus nuo Nemuno bei pietryčius nuo Šventosios. Atpažįstama iš čia esančių piliakalnių. Pietų Užnemunė bei Neries žemupys laikomi šios kultūros įtakos pakraščiu kultūros pabaigoje išlieka buvusios piliakalnių įrengimo tradicijos, tačiau II- III a. sandūroje imta statyti mažus namus, skirtus atskirtajai šeimai. Vyrauja tie patys verslai, ypač plačiai augintos kiaulės. Daug kas pakinta buityje. Ir vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos žmonių papročiai išlieka neaiškūs likstama manyti, kad mirusiuosius laidojo nedegintus pilkapiuose, duobėje po sampilu pilkapiai apskriti su akmenų vainikais, jie vieno ar dviejų aukštų. Vyrai ir moterys skirtinga kryptimi, vyrai galvomis į vakarus, moterys į rytus. Prieš pilant pilkapį buvo išdeginama vieta, tai – apeigų su ugnimi reliktas. Brūkšniuotosios keramikos kultūros srityje apie VI a. susiformuoja Rytų Lietuvos pilkapių kultūra; juos jau laikoma lietuvių protėviais.Baltų arealas ir baltų gentys iki XIII a. pradžios
Kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje nykstant kapų su akmenų vainikais kultūrai. Lietuvos teritorijoje yra tik pietinė visų kuršių dalis. Šiaurėje jie siekė Ventos žiotis bei jos intaką Abavą, vakaruose – Ventą, Telšių bei Žarėnų apylinkes, pietuose – Medingėnų, Endriejavo bei Klaipėdos apylinkes. Pietuose kuršiai ribojosi su lamaliečiais, rytuose su žemaičiais bei žemgaliais. Ankstyvieji kuršiai savo mirusiųjų nedegino. Juos laidodavo pailgose duobėse, kurios nuo VIII a. sudaro tvarkingas eiles. Kartais mirusieji laidoti karstuose, guldyti aukštielninki. Kai kada vyrai ir moterys guldyti priešingomis kryptimis, bet randama ir palaidotų viena kryptimi. Laidoti su gausiomis įkapėmis. Vyrams prie šonų dėtos dvi ietys su pririštu gintaro karoliuku, ietigaliais ties mirusiojo galva. Taip pat randama ir gintaro karoliukus, kitų darbo įrankių, papuošalų ir aprangos daiktų. Vienas būdingiausių įkapių elementų – diržas, apkaustytas žalvarinėmis plokštelėmis, apkalais, su kutais ir puošniomis sagtimis. Dažnas vyro papuošalas – segė. Moterų kapuose darbo įrankių nedaug: geležinis peiliukas, yla, molinis ar gintarinis varpstelis. Jie dėti prie mirusiojo galvos. Užtat jų kapuose gausu papuošalų.
VII – IX a. sandūroje ėmus plisti palaikų deginimo papročiui, kapų duobės tokios pat kaip ir nedegintų, įkapės išdėliojamos kaip ir nedeginto mirusiojo kape. Būdavo kasamos ir nedidelės ovalios duobės. Šio laikotarpio nesudegintų ir sudegintų žmonių įkapės nesiskiria. Vėlyvųjų kuršių teritorija vėlyvajame geležies amžiuje šiek tiek prasiplėtė šiaurės ir rytų kryptimis. Jau VII- IX a. į šią sritį pradėjo skverbtis kremacijos paprotys, o apie X a. jis įsigalėjo. Kuršių kapams būdinga miniatiūrinės įkapės. X- XII a. – kurši suklestėjimo laikai. To meto kapai yra patys turtingiausi, juose daugiausia sidabru puoštų dirbinių, geros kokybės ginklų. Manoma, kad galėjo būti ir vergų. Skalvių gentis išsiskyrė jau Va. Jos gyventa teritorija apėmė Jūros žemupį, Nemuno dešinįjį krantą ir Tilžės apylinkes kairiajame Nemuno krante. Pietuose jis ribojasi su prie Priegliaus buvusia Nadruva, rytuose su aukštaičiais, Šilalės apylinkių pietuose siekė žemaičius, o šiaurės vakaruose siekė Lamatos gyventojus. V – VI a. mirusieji laidoti nedeginti. Kai kurie mirusiejipalaidoti karstuose. V – VI a. skalvius pasiekia mirusiųjų deginimo paprotys. VII – VIII a. žinomi abu laidojimo būdai. Tik nuo IX a. įsigali mirusiųjų deginimo paprotys. Skalvių įkapės V – VI gana gausios, o nuo VII a. dar pagausėja. Vėlyvųjų skalvių kultūrą reprezentuoja tirtieji Girėnų, Šinkūnų ir Viešvilės kapinynai. Vėlyvojo geležies amžiaus skalvių kultūrai būdingi plokštiniai kapinynai, kur randama ir griautinių, ir degintų kapų. Tik IX a. kremacijos paprotys tampa vyraujantis. Vyrams būdingi palaidojimai su gausiais ginklais – įmoviniais ietigaliais, kovos peiliais, kalavijais. Vyrų kapuose randama žirgų įkapių, tačiau pačių žirgų su šeimininku nelaidota. Vyrai ir moterys drabužį nuo X a. susegdavo pasaginėmis segėmis. Ir vieni, ir kiti nešiojo antkakles – vytines su kabliuku ir kilpele, vytines kilpiniais galais. Moterys nešiojo kepuraites, kurių kraštai papuošti širdelės formos kabučiais. Jotvingi- sūduvų gentis išsiskyrė pietinėje Užnemunės dalyje ir Nemuno dešiniajame krante – tarp Merkio pietuose ir strėvos šiaurėje bei Aukštadvario apylinkių šiaurės rytuose. Jotvingių- sūduvių paminklai išsiskiria IV a. antroje pusėje ir žinomi iki VII a. mirusieji laidoti pilkapiuose, jų paviršiuje randama akmenų. Sanpilus juose stambių akmenų vainikai. Nuo V a. antros pusės įsigali mirusiųjų deginimo paprotys. VII-IX a.jotvingių-sūduvių arealo šiaurės rytinėje dalyje, Nemuno dešiniajame krante, paplinta Rytų Lietuvos tipo pilkapiai su smėlio sampilu ir sudegintų mirusiųjų kapais. Vėlyvųjų jotvingių gyventos teritorijos vėlyvajame geležies amžiuje gerokai keičiasi. Akmenų pilkapiai dešiniajame Nemuno krante ir nemaža dalimi Merkio baseine išnyksta, lieka tik užnemunėje. Dešiniajame Nemuno krante, kur anksčiau būdavo tik akmenų pilkapiai, aptinkama IX-XII a. Rytų Lietuvos tipo pilkapių. Vienų tyrinėtojų manymu, ir kairiajame Nemuno krante gyveno lietuviai, o riba ėjo į šiaurę nuo Šešupės. Vyko jotvingių genčių persigrupavimas – išsirutuliojo 4 jotvingių gentys: jotvingiai, sūduviai, dainavai ir poleksėnai. Šioms kultūroms vėlyvajame geležies amžiuje būdingi pilkapiai su akmenų sampilais ir degintiniais žmonių kapais be urnų. Degintuose kapuose maža įkapių, todėl materialinė kultūra nepakankamai pažįstama. Žemaičių gentis išsiskyrė V a. buvusios Pilkapių kultūros vakarinėje srityje tarp Dubysos ir Šušvės rytuose, Jūros bei Varduvos vakaruose, Ventos vidurupio šiaurėje. Mirusieji nuo V a. laidoti tik plokštiniuose kapinynuose ir nedeginti. Jie guldyti aukštielnyki, ištiestomis kojomis, krūtinės ar juosmens srityje sudėtomis rankomis. Ankstyvesni kapai tarsi išmėtyti, o VII-VIII a. sudaro eiles. O nuo XII a. žemaičių žemės išsiplėtė. Žemaičiai suartėjo su pietiniais kuršiais, žemgalių pietvakariniu pakraščiu XIII a. žemaičių gyventi plotai išsiplėtė į vakarus ir šiaurę. Rytinė riba liko nepakitusi. Vėlyvajame geležies amžiuje buvo du laidosenos būdai – humacija ir kremacija. Pastarasis ima vyrauti nuo XI a. Nedeginti mirusieji laidotiplokštiniuose kapinynuose, vyrai ir moterys guldyti priešingomis kryptimis. Laidota su turtingomis įkapėmis. Be įrankių buvo laidojama ir žirgo dalys. Tai pat vyrai laidoti su papuošalais. XI a. įsigalėjus mirusiųjų deginimo papročiui, sudegintus palaikus berdavo į žmogaus ūgio dydžio karstą, vėliau – į nedidelę ovalią duobę. Palaikus sudėdavo į audeklą, užsegdavo sege su pririštu gintaro karoliuku. Įkapės nesiskiria nuo randamų nedegintų mirusiųjų kapuose. Žemaičių kultūra nevienalytė. Dabar galima išskirti 3 žemaičių kultūros sritis: 1. šiaurinę sritį 2. pietvakarinę sritį 3. pietvakarinę sritį. Žemgalių gentis, kaip ir žemaičiai atsirado buvusios Pilkapių kultūros centinėje dalyje, tarp Ventos vakaruose ir Mūšos rytuose, nuo Rygos įlankos iki dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurinės ribos. Žemgalių kultūra nevienalytė: pietinėje arealo dalyje ji artimesnė žemaičių kultūrai, o rytinėje – sėlių bei latgalių kultūroms. Žemgaliai – vienintelė baltų gentis, kuri visą geležies amžių savo mirusiųjų nedegino. Laidota stačiakampėse duobėse, mirusieji guldyti aukštielninki, ištiestomis kojomis, ant krūtinės sudėtomis rankomis. Vyrai ir moterys guldyti priešingomis kryptimis. VIII a. pakinta mirusiųjų laidojimo kryptis – vyrai tarsi pasikeičia vietomis su moterimis. V- VII a. vyrai laidoti galva į vakarus, o VIII a. jie laidojami į rytus, o moterys – atvirkščiai. Nuo VIII a. kapinynuose randamos ir tvarkingos kapų eilės. Sėlių gentis išsiskyrė VI – VII a. buvusios Pilkapių kultūros rytiniuose pakraščiuose. Sėsliai gyveno šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje ir pietvakarinėje Latvijos dalyje. Sėlių paminklai Lietuvoje menkai ištirti. Vėlyvajame geležies amžiuje šioje teritorijoje pradeda plisti kremacijos paprotys, tačiau visą laikotarpį egzistuoja abu laidosenos būdai. Čia, kaip ir daug kur kitur, kremacija nepajėgia galutinai išstumti humacijos. Ir vienu ir kitu atvėju laidota su įkapėmis. Vyrams į kapus dėti ginklai – čia būdingi įtveriamieji ietigaliai, siauraašmeniai pentiniai kirviai, peiliai. Moterys nešiojo įvijų vainikus, apgalvius su kabančiomis grandinėlėmis pakaušio srityje, kurias puošė trapecijos formos skardelės. Aukštaičių gentis susiformavo V a. Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų areale. Mirusieji laidoti nedeginti, kartais karstuose, kapai išdėstyti netvarkingai. Kartais randama po dvi tris poras akmenų. Mirusieji laidoti aukštielnyki, vyrai galva į vakarus, moterys – į rytus. Rankos sudėtos krūtinės, juosmens arba dubens srityje. Šalia vyraujančių nedegintų kapų randama ir pavienių degintinių kapų. Vėlyvųjų aukštaičių gyventa teritorija šiairėje siekė dabartines Panevėžio apylinkes, šiaurės vakaruose – Šušvės baseiną, Ariogalos apylinkes, pietuose – Šešupės vidurupį, o į vakarus Nemuno pakrantėmis tęsiasi iki pat Prūsijos. Mirusieji laidoti negiliose apvaliose ar ovaliose duobėse. Buvo laidojamos iš laužavietės atneštos mirusiojo liekanos su negausiomis įkapėmis. Retkartėmis randama angliukų ir degėsių. Žirgas laidojamas kartu su mirusioju ir šalia jo. Dėl mirusiųjų deginimo papročio mažai išlikę aukštaičių įkapių. Jiems į kapus beveik nedėjo ginklų, išlikę papuošalai sulaužyti ir susilydę. Ankstyvieji lietuviai. IV a. sunykus Brūkšniuotosios keramikos kultūrai, ji suskilo į dvi kultūras: vakariniame arealo pakraštyje tarp Šventosios ir Nemuno vidurupio vakaruose ir Svyrių bei Naručio ežerų rytuose V a. susidarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o į rytus nuo jos, vidurio ir šiaurės Baltarusijoje, Bancerovo-Tušemlios kultūra. V a. mirusieji laidoti nedeginti. Sampilą supo stambių akmenų vainikas. Ankstyviesiems lietuviams po VI a. nebūdingos gausios įkapės. Vyrauja geležiniai daiktai.vyrams dėti siauriaašmeniai pentiniai kirviai, peiliai, ietys. Papuošalų vyrų kapuose nedaug. Tai lankinės trikampe kojele ir žieduotosios segės bei antkaklės su kabliuku ir kilpele. Moterys laidotos su darbo įrankiais – ylomis, pjautuvais, keliais moliniais verstukais, taip pat ir papuošalais. Vėlyvieji lietuviai pamažu plėtė savo teritoriją, aprėpiančia kitas giminiškas baltų gentis. Ypač ji išsiplėčia pietvakarių bei pietų kryptimi ir apima retai apgyventus plotus dešiniajame Nemuno krante ir Merkio baseine. Paprotys laidoti sudegintus pilkapiuose išnyko XII a. vėliau sudeginti palaikai buvo tiesiog užkasami. Įkapėse randama ir keramikos. Išvados:1. Geležies amžius Lietuvoje skirstomas į ankstyvąjį, senąjį, vidurinį ir vėlyvąjį. Senojo geležies amžiaus riba yra laikoma I a. po Kr. pradžia – V a. po Kr. pirmoji pusė. Vidurinysis amžius manoma, kad prasidėjo V a. po Kr. Viduryje. Vėlyvuoju geležies amžiumi laikomas laikotarpis nuo X a. po Kr. pirmosios pusės iki XIII a. pradžios.2. Iki V a. po Kr. klestėjo Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra, Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūra, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra, Pilkapių kultūra, Vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra.3. Žlugus ankstyvojo geležies amžiaus kultūroms, susiformavo kuršių, baltų, jotvingių, lietuvių, žemgalių, aukštaičių, sėlių, skalvių gentys. Ir jos gyvavo iki XIII a., valstybės susidarymo. Literatūra:1. E. Jovaiša, A. Butrimas. Lietuva iki Mindaugo. Vilnius, 20032. A. Malonaitis. Trumpai apie proistorę. Vilnius, 20063. Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. Vilnius, 2006