Gedimino vidaus ir užsienio politika

Gedimino vidaus ir užsienio politika

Vidaus politikoje Gediminas siekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, paremtą žemvaldžiais feodalais – centralizuoti ir stiprinti valstybę.
Jo valdymo metais išties buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprėjo valdymo sistema, galutinai susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, kurią sudarė 20 žmonių – sritiniai kunigaikščiai. Gedimino viešpatavimo metais Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m. Valdant Gediminui, nusistovėjo bajoro ir kunigaikščio sąvokos. Tuo metu atsirado ir antspaudo saugotojo pareigybė.
Ekonominėje politikoje Gediminas siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą. LDK valstybinės galios stiprėjimas sudarė sąlygas šiiuos tikslus įvykdyti. 1323 m. Gediminas kreipėsi į Europos miestus, kviesdamas atvykti į Lietuvą pirklius ir amatininkus. Ekonominius ryšius jis plėtojo ir su Ryga. Gediminas daug prisidėjo, stiprinant Lietuvos kariuomenę.

Gedimino užsienio politikoje išryškėjo dvi svarbiausios kryptys: kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija, LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.
Gediminas plėtė ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. Rygos arkivyskupo, Livonijos Ordino ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė taikos sutartį su LDK, kurią 1324 m. patvirtino popiežius. Taai buvo faktinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas.
Apskritai Gediminas buvo diplomatas, o ne karys. Jis įvairiais būdais stengėsi lengvinti kovą su kryžiuočiais – už Mozovijos kunigaikščio, kariavusio su Ordinu, išleido dukterį, kitą dukterį ištekino už Lenkijos karaliaus sūnaus, tuo sudarydamas sąjungą su Lenkija. Ši

ių valstybių suartėjimą dar skatino ir Aukso Ordos pavojus. Didelį Gedimino diplomatinį telentą rodo išlikę šešių laiškų nuorašai. Pirmasis laiškas siųstas popiežiui Jonui XXII, antrasis – Liubeko, Štralzundo, Magdeburgo, Bremeno ir Kiolno miestiečiams krikščionims. Trečias, ketvirtas, penktas – Saksonijos dominikonams, pranciškonams ir Hanzos miestams, o šeštas – Tartu, Saremos vyskupams, Talino vietininkui ir Rygos miesto tarybai. Laiškais Gediminas siekė dviejų tikslų:

1. Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai nėra krikščionybės platintojai, o tėra užkariautojai – taip jis norėjo sutrukdyti vokiečių kolonizaciją Prūsijoje, nes kolonijos Ordiną stiprino ūkiškai ir kariškai.
2. Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.

Be to, Gediminas žadėjo krikštytis, tačiau 1324 m., kai pas jį atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jis atsisakė. Iš vienos pusės, Gediminas galėjo tiktai manipuliuoti krikšto klausimu (kaip tai darė Vytenis), o iš kitos, suprasdamas krikšto būūtinumą, bijojo galimos Ordino invazijos ir jo įtakos sustiprėjimo.
1323 – 1324 m. Lietuva perėmė iniciatyvą kare su kryžiuočiais. 1320 m. prie Medininkų buvo sutriuškintos pagrindinės Ordino pajėgos. 1326 m. lietuviai kartu su lenkais žygiavo net į Brandenburgą.
Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje jungtinė Vokiečių Ordino ir Čekijos karaliaus kariuomenė išgriovė pagrindines žemaičių pilis. Šiuo laiku iniciatyva atiteko kryžiuočiams.
Padėtis vėl pasikeitė, kai 1338 m. buvo pasirašyta Gedimino ir Livonijos Ordino taikos ir prekybos sutartis, kuri įgalino Lietuvą prekiauti Dauguvos upe. Taip Gediminui pavyko sustabdyti tolesnį vokiečių skverbimąsi.
Rytuose, naudodamasis Rusios silpnumu, Ge

ediminas vykdė ekspansiją. 1325 m. buvo užimtas Kijevas, valdant Gediminui į Lietuvos sudėtį pateko Pinsko, Turovo, Minsko kunigaikštystės, Palenkė, Vitebskas, Voluinė, Kijevas. Nemaža žemių buvo prijungta ir taikiai (Vitebskas, Voluinė). Lietuvos įtakos sferoje atsidūrė Pskovas ir Naugardas. Su Tvere prieš Maskvą buvo sudaryta sutartis. Tokiu būdu rusų žemės buvo išvaduotos nuo mongolų – totorių jungo.

Apibendrinimas

Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus. Valdant Gediminui, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK. Krikščionybę Gediminas siejo su krašto ekonominiu ir politiniu suklestėjimu.
1341 m. Gediminas mirė. Iki šiol buvo manoma, kad jis žuvo kautynėse su kryžiuočiais, tačiau neseniai Algirdas Nikžentaitis iškėlė jo nunuodijimo versiją. Po Gedimino mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo jo jauniausias sūnus Jaunutis.

Leave a Comment