Mokslo ir inovacijų ryšys bei svarba Lietuvoje

Mokslo ir inovacijų ryšys bei svarba Lietuvoje

Studentė :

Dėstytojas :

Vilnius 20
Įvadas

Protinės žmogaus galios vystomos ir brandinamos tik tada, kai dirba smegenų funkcinė sistema, tai yra sugeba priimti informatyvius ( ir ne tik ) signalus, juos surūšiuoti, apdirbti ir įsisavinti. Taip auga protinės žmogaus galios potencialas .
Mano teigimu, proto galia būtina šiandieniniam, kasdieniniam ir ateities pasauliui. Patvirtinta ir tai, kad nacionaliniams tikslams pasiekti pirmiausia būtinos žinios ir gebėjimas jas pritaikyti. Pavyzdžiui – sukurti inovaciją. Tačiau vien sukūrimo ar išradimo nepakanka. Manau, vienas svarbiausių, aktualiausių veiksnių yrra produktyvus inovacijos adaptavimas, tai yra realus, perspektyvus rezultatas. Tai pasiekti įmanoma maksimaliai sujungus į vieną sistemą proto galias ir žinias, įgyjamas per mokslo pasaulį. Taigi, inovacijos projektui gimti reikia proto galios; jos augimui reikalingos žinios, kurios įgyjamos pasitelkus mokslo sritį. Mokslo svarba yra neginčijamas klausimas, o mokslo padėties Lietuvoje, jo ryšio su inovacijomis nagrinėjimas – vienas svarbiausių šio darbo uždavinių.
Mano teigimu, kuriam tikrai daugelis pritartų, mokslo dėka perimamos ir perduodamos žinios, vykdomi įvairios paskirties tyrinėjimai, tobulinami seni ar išvedami nauji teiginiai, kuuriuos grindžiant įgyvendinami inovatyvūs projektai, o moksliniai pasiekimai ir laimėjimai įgalina pasaulį žengti į priekį. Adaptyvus inovacijų taikymas įvairiose srityse kelia šalies ekonomikos lygį, suteikia galimybę pralenkti tas valstybes, ar netgi pasaulio regionus, kurie mažai arba visiškai neskiria mokslo sričiai dėmesio be

ei vieno svarbiausių komponentų – finansavimo. Manau, svarbus ir aktualus klausimas : ar pakankamai yra finansuojama ir remiama mokslo sistema Lietuvoje, ir ar to užtenka, kad funkcionuotų mokslinės laboratorijos, vykdomi moksliniai tyrimai, įgyvendinami moksliniai darbai, inovacijų idėjos ir t. t.
Bendras šio darbo tikslas : įžiurėti realią mokslo ir inovacijų ryšio padėtį Lietuvoje . Kokiame lygyje ji yra – ar esanti dėmesio centre ir ar pakankamai gerai suorganizuota, kad mokslo ir inovacijų ryšys, jam skiriama svarba, būtų rezultatas – šalies ekonomikos lygio kėlimas.

1. Žvilgsnis į praeitį : kaip problema vystėsi
1.1. Lietuvoje

Remdamasi istorijos šaltiniais, kartu išreikšdama savo nuomonę apibrėžtai pateikiu Lietuvos mokslo sistemos, inovacijų padėtį iki nepriklausomybės atgavimo.

Lietuvos praeitis mokslinėje srityje aprašoma kaip nesustingusi, tačiau ne konkrečiai nukreipta pačios šalies labui. Mat Lietuva iki Nepriklausomybės atgavimo buvo laikoma svetimų rankų, tad saavosios rankos ir žinoma “protai” dirbo kitos šalies ( tuo metu Rusijos ) labui : gigantai fabrikai, techninė įranga ir visa industralizacija buvo privalomas kūrimas visiems, priklausiusiems TSRS. Visa mokslo sistema : nuo pradinio iki aukštojo mokslo, mokslinė sfera veikė, o ton rezultate buvo matomi perspektyvūs TSRS pasiekimai, laimėjimai. Visai mokslo sričiai buvo skiriamas pakankamas kiekis lėšų, kad ji ne tik funkcionuotų, bet ir produktyviai veiktų. Išskirtinai nei kitose Europos valstybėse tuometinėje Lietuvoje buvo steigiama, įkurta ir veikė plati įvairių mokslo institutų sistema. Iki 19

990 metų Lietuvos mokslininkai kartu su pramonės įmonėse dirbančiais specialistais sukūrė ir įdiegė nemažai patentų inovacinių technologijų. Platesni tyrinėjimai, didesnis dėmesys buvo sutelkti tokiose srityse kaip karinės įrangos pramonė, atliekami tyrimai susiję su kosmine erdve, daug darbo skirta elektrochemijos, fizikos srityse. Būtent jose buvo siekiama inovacijų, technikos laimėjimų.
Išsilavinimo gavimo stoka lietuviai negalėjo skųstis : buvo galimybių studijuoti Peterburgo, Maskvos ir kituose universitetuose – aukštojo mokslo įstaigose, atlikti praktiką, dirbti įvairiose mokslinėse laboratorijose, tačiau žinios ir išsilavinimas buvo atiduodami ne savai šaliai, o Rusijai ( tuometinei TSRS ) , tai yra vyko “protų nutekėjimas” į Artimuosius Rytus.
O per dešimt nepriklausomybės metų įvyko daug gera : atsivėrė sienos, žmonės tapo laisvi, demokratiški. Lietuvos mokslininkai gali važiuoti dirbti, semtis patirties, mokytis kur tik nori, dalyvauti įvairiuose projektuose, konkursuose.
O kaip vertinamas visas nueitas XX-as amžius”?
Į šį klausimą atsako Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Benediktas Juodka:
“Manyčiau, jog tiems, kurie gali palydėti vieną amžių ir pasitikti kitą, labai pasisekė : daug ką matė ir dar daug ką pamatys. Na, o atsisveikinant su XX- uoju, reikia pasakyti, jog tai atradimų amžius, kurių buvo padaryta, ko gero, tiek, kiek per visą ankstesnę mokslo istoriją. Kaip biochemikas ypač džiaugiuosi XX-tame amžiuje padarytais atradimais moderniosios biologijos, molekulinės genetikos – srityje. Jų dėka atsirado moderni pramonės šaka biotechnologija, be kurios šiandien jau su
unku įsivaizduoti ne tik vaistų pramonę, bet ir žemės ūkį”[ 2 ] .
Mano nuomone, spartus žingsnis pirmyn leido ir leis greičiau pasiekti tikslą. Tačiau nebūtina žengti taip greitai; juk šiandienos milžiniškame informacijos, žinių sraute galima ir pasiklysti, o ką jau kalbėti apie turimos ir gaunamos informacijos apdorojimą ir pritaikymą tobulinant senesnę, ar kuriant, išrandant naują inovaciją. Greitumas – tai ne produktyvumas. Būtina įsigilinti į gaunamas žinias, kuo tiksliau ir taikliau jas panaudoti. Jei praeityje dėl neturėjimo ar trūkumo žmogus naujovę taikė konvėjariniu būdu, kad kuo greičiau palengvintų savo kasdienybę, šiandien reikia dirbti teisingai, lėčiau, tai yra apgalvojant kiekvieną žingsnį, tačiau rezultate gauti efektyvų, tobulą produktą. Toks produktas svarbus kiekvienai, tuo tarpu ir Lietuvos, valstybei. O kad būtų pasiektas “tobulas produktas”, visų pirma valstybė turi įnešti nemažai pastangų tiek mokslo augime, plėtime bei rėmime, tiek inovacijai skirtos aplinkos kūrime.
1.2. Užsienio inovacijų padėtis praeityje
Jau atgyvenęs tiesinės inovacinės sistemos modelis įsivaizduojamas kaip nuoseklus naujų procesų ir produktų atsiradimo kelias, žingsnis po žigsnio nuo fundamentalaus mokslo į rinką;Toks mokslinio vyravimo transformavimas į vyravimą rinkoje buvo efektyvus tik Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietų Sąjungos planinė ekonomika buvo ne kas kita, kaip nesėkmingas bandymas taikos sąlygomis taikyti šį karo metu pasiteisinusį inovacinės sistemos modelį. Pažymėtina, kad kurdamos ir diegdamos naujas technologijas, ES valstybės, ku
uriose žymu šitokio suvokimo elementų, vis labiau atsilieka nuo pagrindinių konkurentų – JAV ir Japonijos. Siekdamos sumažinti tą atsilikimą, bemaž visos ES valstybės įgyvendina aukščiausio vyriausybinio lygio ilgalaikes ir kryptingas inovacijas [ 1 ] .

2. Šiuolaikinė situacija
2.1. Žvilgsnis į užsienio areną
Kai kurios, ypč dinamiškai pastaruoju metu besivystančios šalys jau seniai pagrindiniu plėtros principu laiko mokslą+technologijas+pažangą/plėtrą. Pavyzdžiui :
“Airijos vyriausybė 1996 metais priimtoje strategijoje ne tik deklaruojama, kad mokslas,technologijos ir inovacijos yra greitkelis į ekonominę plėtrą, bet ir nuosekliai vykdoma tokios plėtros politika, kurios dėka šalis pagal BVP metinį prieaugį yra tarp pirmaujančių Europos šalių.
Kitas panašus pavyzdys – Suomija, 1996 metais pasiskelbusi, kad esanti “žiniomis grįsta visuomenė”. Sistema jos mokslo ir technologijų parkų bei kompetencijos centrų padėjo ekonomikai pasiekti dinamiškiausiai besivystančių šalių lygį. Net 1995 metų ekonominė krizė nesutrikdė investicijų į mokslą+technologijas+pažangą. Atvirkščiai, krizės metu padarytas galutinis politikos posūkis į mokslo+technologijų plėtrą. Tai netruko atsipirkti : Suomijos eksportas nuolat didėja, o aukštųjų technologijų dalis sudaro daugiau nei 30 procentų eksporto.
Panašių pavyzdžių pateikiama iš Švedijos, Danijos, Norvegijos, Taivanio, nyderlandų ir daugelio kitų šalių politikos.
Lietuvai ypač siektini nedidelių, ypatingų išteklių neturinčių, bet sėkmingai ekonomiškai besivystančių šalių ( Airijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Taivano ) politikos pavyzdžiai. Manyčiau sėkmingo ekonominio stabilumo ir žengimo pirmyn varomoji jėga yra tikslus per mokslą įgyjamų žinių taikymas inovaciniame kontekste; inovatyvių technologijų adaptavimas ūkio, pramonės ir kitose srityse.
Jei valstybė užsibrėžia pasiekti tikslą ( kaip, kad minėtos valstybės: Airija, Suomija, siekiančios pačios valstybės ekonominės plėtros per mokslą, technologijas, jų pažangą ) – tai ji privalo ne tik sukurti tam tikslui skirtą projektą, bet jį ir įgyvendinti, sutelkiant maksimalias įmanomas lėšas, parenkant produktyvią darbo jėgą. Jei žengiama per mokslą – reikia žiūrėti, ar pakankamaai tobula ir stabili jo sistema, jei ne – tai ją koreguoti; antras žingsnis – inovatyvios technologijos – ar užtenka lėšų, idėjų žinių, mokslinės patirties jų kūrimui. Ir žinoma, nei viena valstybė siekianti ekonominės plėtros, aukštesnio jos lygio per mokslą, inovacijas, negali pamiršti , jog mokslą ir inovacijas turi sieti bendras ryšys, tai yra , siekiant inovatyvaus sukūrimo, atsižvelgti į tai, ar žinios, informacija nėra pasenusios; galbūt ir žinias reikia keisti kitomis – inovatyvesnėmis, nes mokslas pažengęs kur kas toliau.

2.2. Šiuolaikinė situacija Lietuvos mokslo ir inovacijų arenoje
Nacionaliniams tikslams pasiekti pirmiausia būtinos žinios, o žinios yra įgyjamos per mokslą. Neužtenka įgyti, turėti žinias. Reikia jas taikyti kūryboje, kurios rezultatas – inovacija. Pavyzdžiui, naujų technologijų taikymas pramonėje, ūkio sferoje – teisingas žingsnis link efektyvios produktyviai funkcionuojančios ekonomikos.
Inovatyvių technologijų pažanga ir jų poveikis ekonomikai visuomet domino Kauno technologijos universiteto mokslininkus. Jų grupės išleistoje “ Mokslo ir technologijų Baltojoje knygoje” aprašomas stulbinantis technologijų pažangos poveikis ekonomikos augimui : “Akivaizdžiausiai besireiškianti skaitmeninė revoliucija esmingai keičia ne tik gamybos ir valdymo technologijas, bet ir žmonių gyvenimo būdą, bendravimą ir darbą. Komunikacijų technologijos iš esmės keičia valdymą valstybėje ir visuomenėje, įskaitant vyriausybės paslaugų teikimą, administracinius procesus, demokratinių institucijų pobūdį, privataus sektoriaus vaidmenį, santykius tarp piliečių ir valstybės, taip pat valdymą informacijos tinklais apipintoje ekonomikoje”[ 3 ] .
Taigi, akivaizdu kad žinios, mokslas, inovacija ( orientuota į tam tikrą sritį ) yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir vienas kitą įtakoja arba veikia, tai yra sudaro bendrą sistemą.
2.2.1. Informacijos srautas+žinios+mokslas šiandien Lietuvoje
Dvidešimt pirmas amžius į mus prabyla kodiniais žodžiais – globalizacija, informacija, žinių visuomenė.
Dabartinis laikotarpis yra labai greitai pasaulyje vykstančių permainų metas, į kurį Lietuva pateko nesitikėdama, kad bus tiek daug sudėtingų problemų. Dar 1991 metais visiems buvo aišku, kad mūsų šalis pasuko į kitą ekonominę sistemą, todėl sunkumai neišvengiami.Tačiau mažai kas tuomet numatė tokio masto globalizaciją ir tokią sparčią informacijos technologijų raidą. Informacija šiandien akimirksniu gali būti pasiųsta į tolimiausią žemės kampelį, akimirksniu ten gali būti perkeltas finansinis kapitalas ir net gamyba. Taigi pasaulio ekonomikoje vis svarbesniu faktoriumi tampa intelektas. Todėl kartais sakoma, kad netrukus intelektinis kapitalas taps vertingesnis už finansinį. Ar esame tam pasirengę? Lietuva nėra jokia ypatinga šalis. Su šia problema susiduria visos pasaulio šalys, kurioms lemta gyventi ne iš savo žemės turtų, o iš darbo. Darbo, kuris gali konkuruoti pasaulyje, kai jį dirba aukštos kvalifikacijos specialistai. Ir dar viena būtina sąlyga : dirbančiųjų žinios turi būti nuolat atnaujinamos, nes pasaulio ekonomika ir technologijos vystosi labai sparčiai, žinios nepaprastai greitai kinta. Todėl daugelyje šalių aukštasis mokslas tampa masinis, nuolat atsinaujinantis naujausiomis mokslo, technologijų žiniomis.
Lietuvos jaunimas ima suvokti išsilavinimo vertę. Tačiau šiandieninės globalizacijos akivaizdoje mūsų šalies absolventas turi įgyti tokių žinių ir įgūdžių, kad jis galėtų dirbti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Reikia sugebėti mokslą, žinias gauti kaip galima pigiau. Tam reikia išmanančių specialistų. Moksliniai tyrimai pirmiausia reikalingi aukštojo mokslo kokybei garantuoti. Daugelio atvejų, ypač gamtos, technikos mokslose, būna svarbios ne tik konkrečios pačių mokslininkų sukurtos mokslo žinios, kiek tai, kaip jas kuriant įsijungiama į pasaulio mokslą, ir kokios sudaromos sąlygos šioms žinioms iš kitur ateiti į mūsų šalį , būti čia joms suprastoms ir, jei reikia, panaudotoms. Mokslas veikia kaip tam tikras saugiklis, leidžiantis suvokti, kiek svarbios ir reikšmingos iš svetur ateinančios žinios, techninės naujovės.
Daugelio šiandien klestinčių šalių patirtis rodo, kad jų suklestėjimą lėmė nemenkos investicijos į aukštąjį mokslą ir būtinus mokslinius tyrimus deramam jo lygiui palaikyti. Čia išties negailima lėšų mokslo infrastuktūrai, būtiniems valstybės ir visuomenės gyvenimo moksliniams tyrimams. Antra vertus, šiandien skurstančios šalys, pavyzdžiui, Turkija, Indija ir kt., savo universitetams ir mokslui taip pat nešykštėti lėšų, nes suvokia, kad tik per mokslą, žinias šalis gali suklestėti. Kad ir kaip sunkiai besiverstume šiandien, reikia investuoti į žmones. Turtingos šalys intelektinį kapitalą gaali pirkti, o neturtingos turi jį kurti pačios. Mūsų šalis kai kuriose srityse sugeba parengti išties aukštos kvalifikacijos specialistų, mokslininkų, sėkmingai konkuruojančių ir randančių darbą pagal profesiją tarptautinėje darbo rinkoje.
Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Kęstutis Makariūnas teigia, kad kai kuriose srityse sugebame parengti puikius specialistus. Vadinasi, mes ten ir turime puikų universitetinį mokslą. Tačiau šiandien susirūpinimą kelia žemas mokslo kai kuriuose universitetuose lygis. Norima jį sustiprinti reformuojant kai kuriuos valstybinius mokslo institutus.
Klausimas prof. K. Makariūnui : “ Koks jūsų požiūris į valstybinių mokslo institutų struktūrinę reformą?
Lietuvos Vyriausybės veiklos priemonių plane iškeltas tikslas – veiksmingiau naudoti mokslo potencialą valstybės poreikiams tenkinti – yra ir Lietuvos mokslo tarybos valstybės institucijoms teiktų siūlymų bei rekomendacijų tikslas. Jam pasiekti būtinų priemonių pasiūlyta dar 1997 metais parengtose “Lietuvos mokslo ir studijų sistemos plėtotės strateginėse nuostatuose”. Šių priemonių sąrašas papildytas naujoje šio dokumento redakcijoje, parengtoje 1999 metų pabaigoje. Deja, į šių dokumentų nuostatas, suformuluotas sutarus įvairių mokslo krypčių mokslinių organizacijų atstovams, mažai kreipta dėmesio. Reformų principas, kritejijai buvo kuriami iš naujo, tarsi tuščioje vietoje, sprendimus priimant autokratiškai. Nepadaryti net tokie sprendimai, kurių racionalumas atrodė akivaizdus.

Lietuvos mokslo tarybos nuomonė apie Mokslo ir studijų parengtą projektą “Būtini veiksmai siekiant efektyvinti šalies mokslo bei pedagoginio potencialo panaudojimą šalies poreikiams tenkinti” ir pirmuosius jo įgyvendinimo žingsnius yra pareikšta jos 2001 m.sausio 29 d. Nutarimu, kuriame nurodoma, kad siūlomas institutų pergrupavimas remiantis vien “stiprumo” ar “silpnumo” ( moksle ar komerciniuose santykiuose su privačiais ūkio subjektais) požymiais, neįvertinus jų vykdomų darbų svarbos valstybei, nesprendžia mokslo sistemos veiksmingumo didinimo uždavinių ir gali skatinti tolesnį valstybei svarbių mokslinių tyrimų krypčių nykimą. Tačiau reforma jau reikalinga vien todėl, kad kiekviena mokslo instotucija naujoje sistemoje užimtų jai deramą vietą, atitinkančią institucijos pagrindinę paskirtį valstybėje. Ji neatidėliotina, tačiau turi būti daroma labai atsakingai, nes siejasi su sunkiausiai ir ilgiausiai kuriama kuriama valstybės aukščiausios kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių dalimi. Kiekvienos institucijos reforma gali būti daroma tik matant ir pagrindžiant teigiamą rezultatą ir esant reikiamai teisiniai bazei. Reforma turi būti kompleksinė, apimti ne tik mokslo institutus, bet ir universitetus, kur akivaizdžiai reformuotinų dalykų yra gal net daugiau. Atnaujinant Mokslo ir studijų institucijų vertinimo taisykles, ypatingą dėmesį reikia skirti interesų konfliktų galimybę mažinančiam vertinimo viešumui, kriterijų įvairiapusiškumui ir priemonėms, kurios skatintų silpnesnių institutų veiklos gerėjimą, jeigu jų sprendžiamos problemos yra svarbios Lietuvos ūkiui, kultūrai ir socialinei plėtrai. Kaip galima greičiau priėmus Mokslo ir studijų įstatymo naują redakciją, tikslinga parengti mokslą ir technologinę plėtrą reglamentuojančio įstatymo projektą.
Natūralu, kad keičiantis gyvenimui, keičiasi ir tyrimų kryptys, ir mokslo institucijos. Tačiau teigiamiems pokyčiams paprastai reikia papildomų resursų ir investicijų. Lietuvoje jų nėra. Ne tik mokslui.
Lietuvos mokslo tiesioginė įtaka perėjusios ar pereinančios į kitų savininkų rankas pramonės konkurencingumui išties menka, nors, ko gero, daug didesnė negu rodo statistikos duomenys. Kaip ją didinti – atskira problema.Tačiau didžioji mokslo, kurio pirminė paskirtis yra kurti ne materialias, o intelektualias vertybes, naudos dalis paprastai sklinda difuziškai, pasireiškia sukuriant terpę, sugebančią priimti pasaulio mokslo pasiekimus. Mokslas duoda naudą, kada juo mokamai naudojamasi”[ 4 ] .
Kitas klausimas prof. K. Makariūnui : “Kokios problemos pirmiausia spręstinos universitetuose ir mokslo institutuose? ”
Visiems bendra problema yra mokslininkų senėjimas. Tiesą sakant, ji egzistuoja ir Vakarų pasaulyje. Universitetų sistemoje yra neišspręstų jau minėtų organizacinių problemų.Tačiau svarbiausia – daugelyje sričių nepakankamai išplėtoti moksliniai tyrimai, yra mokslo krypčių, šakų, kur gero lygio tyrimų kaip ir nėra.
Valstybiniai mokslo institutai labai įvairios kilmės. Visi jie – praėjusių laikų palikimas, tačiau dėl istorinių aplinkybių skirtingose srityse jie yra labai įvairaus mokslinio lygio. Todėl skirtingos paskirties institutų veiklą negalima vertinti pagal vienodus kriterijus. Pakitus politinei ir ekonominei sistemai bei ūkio situacijai, ne visada pakankamai aiškus instituto veiklos visuomeninis tikslas valstybėje. Tai neorientuoja į perspektyvą. Į kai kuriuos institutus gali būti pradėta žiūrėti tik kaip į sankaupas mokslininkų, kurių veiklos prasmė – rašyti mokslinius straispsnius tam tikriems mokslo žurnalams ir daryti darbus komerciniais pagrindais privatiems rinkos subjektams ( į tai beveik orientuoja dabartinė institutų vertinimo sistema ). Tai svarbūs veiklos rodikliai, bet juk tai vargu ar gali būti valstybinio mokslo instituto funkcija. Reforma turėtų išryškinti institutų vyraujančias funkcijas valstybėje ir pagal tai kiekvienam institutui rasti deramą vietą mokslo ir studijų institucijų sistemoje.
Šiandien daug diskutuojama dėl mokslo institucinės sistemos. Tradciškai pas mus ji dvilypė : universitetai ir mokslo institutai. Universitetų misija, regis, visiems suprantama – rengti išsimokslinusius specialistus. Mokslų institutų pagrindinė paskirtis yra moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla. Jų visuomeninė funkcija yra tokia, kad kartu su universitetų mokslu jie privalo garantuoti mokslinę kompetenciją visose valstybės praktinio gyvenimo srityse ir efektyvų mokslinio potencialo panaudojimą. Todėl labai svarbus, gal net svarbiausias, mokslo institutų suskirstymo kriterijus turi būti instituto vyraujanti paskirtis valstybėje. Tai turi lemti, koks turi būti institutas : valstybinis, universitetinis, mokslo įstaiga ar dar kitoks.
Norėčiau dar kartą pabrėžti mokslinius tyrimus kaip aukščiausio lygio švietimo funkciją. Atliekant tyrimus, rengiant disertacijas, privalu sekti, kas vyksta tyrimų srityse pasaulio moksle, sugebėti tai suprasti ir įvertinti. Tai svarbu ne tik universitetų, bet ir taikomosios paskirties mokslo atsinaujinimui. Be tokio mokymosi visą gyvenimą darysis neįmanoma konkuruoti. Kokio lygio švietimo sieksime sprendimą turėtume priimti patys. Nuo to labai priklausys šalies ateitis ir tautos vieta tarp kitų tautų” [ 4 ].
Visiškai pritariu prof. K. Makariūno pasisakymui. Neabejotinai teisingu vertinčiau jo pabrėžimą, kad kaip aukščiausio lygio švietimo funkcija yra moksliniai tyrimai. Žinoma, tai reikalauja aukšto intelekto lygio, kruopštaus darbo, kantrybės, laiko ir t. t. Tačiau pagal jau aukštą lygį pasiekusių šalių tvirtinimus ir pasirodymą pasaulinėje arenoje, tai atsiperka, suteikia galimybę įstoti į konkuruojančių šalių lygį dėl inovatyvių idėjų, kūrinių, išradimų. Sparčiai į priekį žengenčiame pasaulyje būtina neatsilikti ir svarbu veržtis į priekį; Nors informacijos srautas ir didelis, tačiau atsirinkti svarbiausią jos dalį ir produktyviai ją panaudoti, sugeba tik budriausios, akylai stebinčios šiandieną ir plačiai žiūrinčios į priekį, šalys. Todėl jos stengiasi kurti tokią mokslo sistemą, kurioje būtų greičiausiai ir kuo efektyviau panaudojama inovatyvi informacija. Mano nuomone, Lietuvos valstybė turi pakankamai “aukšto proto” šaltinių, tik nesugeba jų realizuoti kryptingai ir greitai.
Iš sovietinės sistemos paveldėtas gana aukštas mokslo potencialas. Lietuvos mokslą vertinę Norvegijos ekspertai, taip pat Lietuvos ir PHARE ekspertų grupė konstatavo, kad, nepaisant menko finansavimo ir beveik neatnaujinamos mokslinių tyrimų bazės, visuomenės išsimokslinimas Lietuvoje gali būti pagrindas gerinti gyvenimo sąlygas, o daugelio krypčių tyrimai atitinka tarptautinį lygį.
Lietuvos mokslo ir studijų sistemą per pastaruosius devynerius nepriklausomybės metus buvo mėginama pertvarkyti savarankiškos valstybės poreikiams tenkinti. Tačiau iki nepriklausomybės atkūrimo turėtas mokslo potencialas dėl pastangų jį išsaugoti, taip ir neradus racionalių finansavimo svertų, iš tikrųjų buvo izoliuotas nuo šalies ūkio. Per dešimtmetį, minėta, nebeliko daugelio pramonės įmonių tyrimų laboratorijų, institutų ir kitų tyrimų padalinių.
Nors politikai deklaruoja mokslą ir švietimą kaip vieną iš pagrindinių šalies prioritetų, tikroji parama mokslui ir švietimui nuolat mažėja. Dabar mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo sistema padalyta į du sektorius : 15 valstybinių universitetinio tipo aukštųjų mokyklų, turinčių 85 tūkstančius studentų ir 29 valstybinius mokslinio tyrimo institutus, bei per 20 smulkesnių valstybinių mokslinio tyrimo įstaigų [ 1 ] .
Mano nuomone, turimas ir gaunamas žinių kiekis yra pakankamas , o žinių įsisavinimo per mokslą padėtis – stabili. Mokslas yra svarbus ir pilnai teikiamas, tačiau sutikčiau su profesoriaus K. Makariūno nuomone, kad trūksta tikslingo mokslo įstaigų, institutų veiklos nukreipimo, norint šalies lygį kelti per žinias, mokslą ir inovacijų taikymą.
2.2.2. Nuo žinių, mokslo prie inovacijų
Vadybinės inovacijos, kaip antai : visuotinė kokybės vadyba, klasterių vadyba, socialinės partnerystės, žinių ir korporacinio valdymo metodai, strateginis organizacijų valdymas, tampa svarbiais, mokslu ir plačia tarptautine praktika grįstais plėtros instrumentais. Jiems turi būti skiriama daugiau dųmesio, nes Lietuva neturi šios srities tradicijų.
Tik praktiškai veiksmingos arba produktyvios žinios yra esminis ekonomikos plėtros, darbo vietų kūrimo ir socialinės gerovės veiksnys. Produktyvios žinios yr unikalus, neišsenkantis ekonomikos išteklius, jos kaupiamos ir nuolat atnaujinamos vykdant mokslinius tyrimus bei praktinę veiklą ir yra realizuojamos technologijomis. Per inovacijas šios žinios veikia ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Plačiuoju požiūriu inovacija yra sėkmingas ir veiksmingas naujovių pritaikymas ir panaudojimas ekonomikoje ir socialinėje srityje. Remiantis inovacija siūlomas naujas esamos problemos sprendimas ir tuo būdu patenkinamas realus tiek individo, tiek visuomenės poreikis. Inovacijoms tikslingai panaudojami objektyviai egzistuojantys įvairiausi pokyčiai ir įvykiai, ypač nenumatyti ( pramonės ir rinkos struktūros, suvokimo ( mentaliteto ) pokyčiai, neatitikimai ir disharmonija įvairių pramonės procesų viduje, demografiniai ir ekologiniai bei produktyvių žinių struktūros ir kt. pokyčiai ). Ekonomikos plėtroje ir globalioje konkurencijoje nugali tos nacijos, kurios pirmosios inovacijomis reaguoja į pokyčius. Savo ruožtu inovacijos leidžia keisti esamą pramonę ir paslaugas, kurti naujas rinkas ir naujus vartotojus, naujus darbo metodus, naują gyvenimo būdą ir naują kultūrą [ 1 ] .
Manau, šiandieną visi puikiai suprantame, kad inovacijos nelaukia ir tie, kurie pirmieji suspėja jas kurti, įsisavinti diegti, tie ir yra tiesiame šiandienos ir ateities sėkmės kelyje.
Inovacinės veiklos plėtra – vienas svarbiausių valstybės, regiono, įmonės ar organizacijos sėkmingos raidos komponentų. Inovacinės veiklos plėtojimas ir aktyvinimas leidžia modernizuoti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, tobulinti kuriamus gaminius, technologijas bei didinti jų tarptautinį konkurencingumą, nes tai vienas svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veiksnių [ 5 ] .
Lietuvoje dar nėra inovacinės veiklos kultūros, jos modelių supratimo, valdymo sistemos, neišplėtoti inovacijų spartinimo būdai. Dabar funkcionuojančios asociatyvios mokslo struktūros, tarp jų ir Lietuvos mokslo taryba, nevykdo ir pagal savo sudėtį negali vykdyti valstybinio inovacijų valdymo funkcijų. Daugelis Lietuvos įmonių neturi galimybių sužinoti ir nežino, kur galima gauti aktualios ir naujausios informacijos inovacijų klausimais. Kitos naudojasi ne pačiais tinkamiausiais šaltiniais. Tik trečdalis Lietuvos įmonių vadovų žino, kokių esama mokslinių tyrimų, technologijų ir inovacijų plėtros finansavimo formų. Įmonėse nepakankamai rūpinamasi vadovų ir darbuotojų perkvalifikavimu [ 1 ] .
Taigi, iš to galima teigti, kad yra pateikiamos ir gaunamos informacijos stoka.Nors mokslo sistema funkcionuoja ir sugeba apdirbti naują, vis naujausią informaciją, žinias – vistiek nėra inovatyviai informacijai sukurtų paskirstymo , realizavimo kelių.O tai ir stabdo inovacinę veiklą.
Iki 1990 metų Lietuvos mokslininkai kartu su pramonės įmonėse dirbančiais specialistais sukūrė ir įdiegė nemažai patentų ir inovacinių technologijų. Dabar ši veikla yra labai susilpnėjusi. Visose posocialistinėse šalyse, ir Lietuvoje, didėja ūkyje diegiamų užsienio šaliųų patentų lyginamoji dalis, taigi ir šalies intelektinis priklausomumas nuo užsienio.
Mano nuomone, to priklausomumo reikėtų imti vengti kaip galima greičiau. Negalima užleisti vietos užsienio šalių patentams užimti Lietuvos asmeniniams patentams skirtų vietų. Patys turime inovatyvią informaciją, patys kuriame pagal ją inovacijas, tad patys jas ir patentuokime, nelaukdami, kol tai padarys už mus užsienio šalys.
Dabar Lietuvoje kasmet pateikiama maždaug 130 išradimų paraiškų, arba 0,34 skaičiuojant 10 tūkstančių gyventojų, tuo tarpu Suomijoje šis rodiklis yra 5,4, Slovėnijoje – 1,63, Čekijoje – 0,61, Vengrijoje – 0,68 ir tik Estijoje mažiau – 0,14 [ 1 ] .
Taigi, inovacijų svarba, kaip ir mokslo šalies, regiono, organizacijos ir t. t. veiklai, efektyviai jos plėtrai yra neginčijama.Pavyzdžiui, suprasdama inovacijų vaidmenį ekonomikos plėtrai, Europos Sąjunga ne tik reformuoja savo požiūrį į aktyvią ir savarankišką valstybių narių poziciją inovacijų atžvilgiu, bet ir įgyvendina atitinkamus sąjunginius mechanizmus, orientuojasi į :

Inovacijų kultūros kėlimą;

Inovacijoms palankios aplinkos sukūrimą;

Mokslo orientavimą į inovacijas pramonėje ir paslaugų sferoje [ 6 ] .
Manyčiau, Europos Sąjunga pasirinko gerą strategiją : tai yra mokslas į inovacijas, inovacijos pramonėje, paslaugų sferoje ir t. t. – tai kelias į regiono sėkmę ( pasaulio arenoje ).Lietuva, ruošdamąsi įstojimui į Europos Sąjungą, privalo pažinti, išanalizuoti šią strategiją ir rengtis jos taikymui.
2.2.3. Mokslo ir inovacijų statistika Lietuvoje
Lietuvos mokslo ir inovacijų padėtį šiandieninėje arenoje puikiai iliustruoja Dr. Danutės Murauskaitės pateikiama “Mokslo ir inovacijų statistika Lietuvoje:
Statistikos departamento ir straipsnio autorės iniciatyva mokslo ir inovacijų tarptautinė statustinių rodiklių apskaitos sistema pradėta įsisavinti 1995 metais. 1996 metais įdiegti Frascati Manual reikalavimai. Nuo tada mokslo statistiniai rodikliai gali būti palyginami su kitomis šalimis. Tačiau iki to laiko nebuvo renkama inovacijų statistika.
Tenka apgailestauti, kad nuo 1990 metų iki1996 metų Lietuva dėl rodiklių nepalyginamumo nebuvo pristatoma tarptautinėje palyginimų programoje, todėl apie mokslo ir inovacijų plėtotę Lietuvoje kitos šalys gali spręsti tik iš atskirų rodiklių.
Lietuvoje yra 104 mokslo institucijos ( 1996 m. Buvo 121 institucija ) , kuriose dirba 5663 mokslininkai, kurių tredždalį sudaro moterys. Mokslininkai dirbantys mokslo institucijose, sudaro 37% visų mokslo darbuotojų skaičiaus.
Lyginant su kitomis šalimis, mokslinėje veikloje dalyvaujančių darbuotojų skaičių, tenkantį 1000-ui darbo jėgos atžvilgiu, matyti, kad šis rodiklis artimas kitų šalių ES kandidačių atitinkamiems rodikliams ( pvz., Čekija, Norvegija ), tačiau labai skiriasi nuo Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ( žr. 1 pav. ).
1pav
Tik 14,7% mokslininkų turi habilituoto daktaro laipsnį, o 50% jų vyresni kaip 60 metų. Mokslininkai, turintys daktaro laipsnį ir esantys 30 – 39 metų, tesudaro 15%, o 40 – 49 metų grupėje 31%. Matoma aiški mokslininkų senėjimo tendencija, ypač habilituotų mokslo daktarų tarpe. Analizuojant mokslininkus pagal jų amžių, 58,7% mokslininkų yra vyresni kaip 50 metų amžiaus, o iš jų net pusė – per 60 metų. Tai rimtas signalas, bylojantis, jog mokslas nėra patrauklus jauniems išsilavinusiems žmonėms.
Daugiausia mokslininkų ( 70,3% ) dirba aukštojo mokslo sektoriuje, kuriame yra 19 mokslo institucijų. Valstybinio sektoriaus 59 institucijose dirba 28,9% mokslininkų ir tik 0,7% – 22 verslo sektoriaus įmonėse.Didžiausią išlaidų mokslinei veiklai dalį, tenkančią valstybiniam sektoriui, turi Lietuva ( 1998 m. 59,1%, 1999 m. 57,9% ). Kitose Europos šalyse, EUROSTATO 2000 – 2001 m. Duomenimis, ši dalis 1998 m. vidutiniškai sudarė 21%.
Pažymėtina, jog išlaidos mokslinei veiklai verslo sektoriuje 1998 m. Lietuvoje tesudarė 1,8% .
Kaip buvo minėta, Statistikos departamentas tik 1996 m. įdiegė mokslo apskaitos statistinius rodiklius, o 1996 – 1997 m. įsisavino inovacijų statistikos OECD rekomendacijas pagal OSLO MANUAL . Savo iniciatyva statistikos departamentas, norėdamas nustatyti būsimuosius respondentus, dalyvaujant straipsnio autorei, suorganizavo pirminę 12000 įmonių apklausą apie inovacijas. 67% apklaustųjų atsakė į pateiktus klausimus. Iš jų tik 14,5% investuoja į mokslinius darbus, naujas technologijas, naujų produktų gamymbą ir kitas inovacines veiklas. Tik 14% įmonių, vykdančių inovacinę, skiria lėšas moksliniams darbams. Pusė tuos darbus atlieka patys, o kita pusė užsako mokslo institucijoms. 71% inovacinę veiklą vykdančių įmonių numatė investicijas inovacijoms ateinantiems 1997 m.
Didžiausią dėmesį inovacijoms skyrė pramonės ir statybos įmonės ir organizacijos. 60% pramonės įmonių, vykdančių inovacinę veiklą, atnaujino savo produkciją, 51% pritaikė naujas technologijas, 48% investavo į mokslinius darbus, 53% įmonių numatė investicijas ateinantiems metams, 51% įsigijo licenzijų.
21% statybos įmonių panaudojo naujas technologijas, 14% atnaujino produkciją, 10% skyrė investicijas moksliniams darbams, 18% planavo investicijas kitiems metams ir 25% įmonių įsigijo licenzijų.
1998 m., dalyvaujant straipsnio autorei, atliktas bandomasis inovacijų tyrimas pagal OSLO MANUAL rekomendacijas 1994 – 1996 m. laikotarpiui.
Pakartotinis ir pilnesnis inovacijų tyrimas Statistikos departamente atliktas 1999 m. Įmonės atsiskaitė už 1997 – 1998 m. Atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog 1998 m. įmonės sukūrė 378 naujus gaminius ir 33 % jų buvo pateikta užsienio rinkoms. Lietuvos rinkai daugiausia jų pateikė maisto produktų ir gėrimų gamybos sektorius – 13%.
Įmonės daugiausia vykdė inovacinę veiklą turėdamos technologinius ir ekonominius tikslus : siekdamos pagerinti produktų kokybę arba išplėsti savo siūlomų produktų asortimentą ir užimti rinkos dalį. Pagrindiniai inovacinės veiklos trukdžiai yra rinkodaros žinių ir kvalifikuoto personalo trūkumas bei įstatymų neapibrėžtumas [ 7 ] .
Mano nuomone, negalima įmonėms leisti vykdyti inovacinę veiklą vien tik savų tikslų pasiekimui įgyvendinti. Inovacija yra svarbi visos šalies mastu, todėl vyriausybė privalo sukurti tikslią, apibrėžtą įstatymų sistemą inovaciniai veiklai bei užtikrinti jų funkcionalumą.Kvalifikuoto personalo trūkumas susijęs su aukštojo mokslo sistema;galbūt trūksta informacijos, sudominimo apie tam tikrą, su inovacine sritimi susijusia, profesiją.
1999 m. Statistikos departamente, dalyvaujant autorei, buvo atliktas bandomasis inovacijų tyrimas mokslo institucijose. Apklausta 180 mokslo institucijų aukštojo mokslo, valstybės ir verslo sektoriuose. Gauti atsakymai iš 114 institucijų. Apklausos rezultatai rodo, kad tik 43% institucijų vykdė inovacinę veiklą ir turėjo inovacinius darbo rezultatus. 1994 – 1998 m. 49 mokslo institucijos pateikė rinkai 110 naujų gaminių, 37 patobulintus gaminius gaminius bei 55 naujas ir 65 patobulintas technologijas [ 7 ] . Tai reiškia, kad per 5 metus viena mokslo institucija, vykdanti inovacinę veiklą, vidutiniškai pateikė rinkai 3 naujus (patobulintus) gaminius ir 2,4 naujas (patobulintas) technologijas.
Mokslo institucijos įvardijo pagrindinius veiksnius, trukdančius inovacinei veiklai. Tai nepakankamai sureguliuota mokslo skatinimo sistema, inovacijų plėtros efektyvios politikos stygius, prioritetinių mokslo krypčių bei ūkio šakų neapibrėžtumai [ 7 ] Manau, mokslo skatinimo sistemai reikalinga su tuo susijusi programa, kurioje būtų išvardinti svarbiausi elementai, punktai tikslingai, kryptingai veiklai atsirasti.

2.3. Mokslo ir inovacijų finansavimo klausimas

Dažnai valstybės mastu sprendžiamos problemos lieka neišsprestomis, o planuoti projektai, sudaryti planai lieka neįgyvendinti dėl finansinio klausimo neišsprendimo.
Kaip į sieną atsimuša aukščiausio lygio darbai, kai nėra pakankamo lėšų kiekio tų darbų realizavimui.
Finansavimo klausimas yra svarbus tiek mokslo, tiek inovacinės veiklos sritims . Jei nepakanka finansinių resursų mokslui, jo kėlimui įsisavinant kuo naujesnią informaciją, žinias, tai tuo yra sunkesnis inovacijų, efektyvus jų taikymas tose srityse , kelias į šalies sėkmę.
Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius K. Makariūnas teigia : “Lietuvos mokslo ir studijų sistemoje, pačiose institucijose, santykiuose su valstybės valdymo struktūromis ir mokslo vartotojais yra susikaupę spręstinų problemų, nors manyčiau, kad mokslas esamomis sąlygomis, kai moksliniams tyrimams iš valstybės biudžeto skiriama bendrojo vidaus produkto dalis yra viena mažiausių Europoje ir privataus sektoriaus užsakymai mokslui dar mažesni, o docento ar mokslo darbuotojo atlyginimas yra maždaug toks, kiek skiriama kaliniui ir jo priežiūros infrastuktūrai išlaikyti, yra viena geriausiai valstybėje funkcionuojančių veiklos sričių. Lietuvos mokslas išmoksta dirbti naujomis rinkos ekonomikos ir atsivėrusio Vakarų pasaaulio sąlygomis, sparčiai daugėja mokslininkų, kurie gali pasakyti, kad jie jau Europoje. Todėl mokslininkus kartais stebuna tai, kaip jų problemos matomos ir kaip jas bandoma spręsti “ iš viršaus”. Mokslo visuomenę apstulbino Vyriausybės pirmųjų 100 dienų veiklos plano formuluotė “ apsvarstyti mokslo institutų finansavimo tikslingumą”.
Vargu, ar daug kas ginčytųsi, kad mokslas yra sritis, kur didžiausia intelektinio kapitalo koncentracija. Jau vien todėl, tvarkant šią sferą, privalu tartis su mokslininkais. O Lietuvoje šis tarimasis tampa vien tarimosi imitacija. Mokslo visuomenę papiktino mokslo institucijų finansavimo 2001 m. korekcijos, kai kuriuos institutus pastačiusios į labai sunkią padėtį.
Mokslo ir studijų departamentas baigia rengti aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų finansavimo metodiką. Šios metodikos atsiradimas išties sveikintinas, tačiau kai kurios jos nuostatos , ypač liečiančios mokslo institutus ( bazinio finansavimo nebuvimas, institutams privalomos švietėjiškos ir kitokios nekomercinės veiklos nevertinimas ) , mano manymu, nėra priimtinos.”
Manau, finansinių programų sudarymas liečiantis aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų finansavimo būdą, neturi būti ilgai ruošiamas, o atvirkščiai, priimtinas kaip galima greičiau. Juk lėšų stoka, neturėjimas tam tikro jų kiekio, neleidžia apspręsti, kokia linkme ir kaip dirbti. O tai stabdo visos sistemos, susijusios su mokslu, inovacija, jos adptavimu, veiklą : kitaip tariant nutraukiamas mokslo ir inovacijų ryšys.
Klausimas prof. K. Makariūnui : “mokslo institutai šiandien jau gali tikėtis paramostarptautinių programų, privataus verslo. Ar deramai panaudojamos šios galimybės?
Dauguma valstybių šiandien remia ir privačiam ūkio sektoriui reikalingą mokslą, tačiau tai daugiausia būna daroma ne per tiesiogines subsidijas, o kitais būdais – sudarant palankias sąlygas plėtoti taikomajį mokslą, taip pat mokslą naudojantį verslą. Lietuvoje, atrodo, pagaliau turėsime tokią sistemą, kad, verslininkams užsakius mokslinius tyrimus, valstybė suteiks pusę reikiamos sumos, o kitą pusę turės investuoti užsakovai. Nenorėčiau išsiplėsti kalbėdamas apie tarptautines programas. Tik pasakysiu, kad čia taip pat yra nemenkos galimybės mokslo institucijoms gauti paramą, tik reikia aktyviau tuo pasinaudoti” [ 4 ] .
Prof. K. Makariūnas savo teigime nurodo tam tikrus, imanomus finansavimo būdus, šaltinius. Smagu, kad vienas iš jų bus įgyvendinamas netolimoje ateityje.Be to, finansavimas pagal tarptautines programas yra vienas iš finansavimo būdų, nepriklausantis nuo valstybės biudžeto ir, svarbiausia, kad jis yra įmanomas, tik reikalaujantis įsįtraukimo, ieškojimo tarptautinių finansavimo programų. Manau, tai nėra kliūtis, tiesiog reikia pastangų iš pačių mokslo institutų.
Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas akad. Benediktas Juodka teigia :
“Lietuvos Mokslo Akademija yra pasirašiusi tarptautinio bendradarbiavimo sutartis su 24 pasaulio šalių akademijomis. Šios sutartys visų pirma atveria kelią jauniems mokslininkams, universitetų ir valstybinių mokslo institutų atstovams svetur pasisemti patirties ( Lietuvos MA nariai pagal šias sutartis važinėja labai mažai ). Numatytos ir mainų kvotos : kiek mūsų mokslininkų apgyvendinti ir mokėti dienpinigius Lietuvoje. Deja, jau kelinti metai tarptautiniam bendradarbiavimui negaunama nė lito. O tai ne tik valstybės netoliaregiškumas, bet ir gėda. Šiemet teko atsiprašyti Bulgarijos, Izraelio ir Indijos mokslų akademijų, kurios į mus kreipėsi, bet dėl lėšų stokos šių sutarčių pasirašyti negalime.Be to, dėl nereguliaraus finansavimo stringa prestižinių žurnalų leidyba. Kad patektų į Informacijos instituto cituojamų žurnalų sąrašą, jie privalo atitikti ne tik kokybės, bet ir periodiškumo kriterijus. O apie kokį reguliarumą galima kalbėti , jei per 1 šil metų pusmetį negavome žurnalų leidybai nė lito?”[ 2 ] .
Pritariu akad. B. Juodkos požiūriui į valstybę dėl nepakankamo, o kai kurioms mokslo stitims visiškai neskirto finansavimo. Jokia valstybė negali tikėtis gerų, efektyvių pasiekimų inovacinėje veikloje, visų pirma, neskyrusi lėšų, ir žinoma, dėmesio mokslo veiklai, reguliariai jos publikacijai, nuolatiniam visuomenės švietimui tiek šalies viduje, tiek už jos ribų,( tarptautiniam bendradarbiavimui). Vėl gi silpninamas mokslo ir inovacijos tarpusavio ryšys Lietuvoje.
O štai visai kitoks požiūris į mokslo finansavimo sistemą iš Rimanto Kraujalio UAB “Eksma” generalinio direktoriaus pozicijos :
“Mokslininkai, sunerimę dėl nepakankamo mokslo finansavimo, aiškina, kad investicijos į mokslą greičiausiai atsiperka. Bet tada vėlgi kyla klausimas, kodėl valstybė neinvestuoja daugiau. Kokie bebūtų mūsų valdininkai, bet, matyt, net jiems aišku, kad akivaizdaus atsiperkamumo nėra. Įtikinanti argumentacija, gal kiek primytivi, turėtų būti tokia : valstybė vienais metais investavo į mokslinius tyrimus, sakykim, 100 min. Litų, o po metų ar kelerių gavo bent 150 min. Litų papildomų įplaukų į biudžetą. Taip suprantamai išdėstyti atsiperkamumą mokslo vyrai net nebando, nors jų kolegos, kad ir Vokietijoje, jau keleri metai šitaip pagrundžia savo reikalingumą. Beje, iki devintojo dešimtmečio situacija pas juos irgi nedaug skyrėsi nuo mūsiškės : mokslas buvo išskirtinė sritis, kažkas “aukščiau”, ir tik mokslininkų gildijos nariai galėjo tvarkyti mokslo reikalus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kiekvienas ūkio subjektas turėtų pats rūpintis savo ateitimi : tegu sau kiek nori investuoja į naujas technologijas ar samdosi mokslininkus, kuria naujas darbo vietas, gauna pelną moka mokesčius valstybei. Toks modelis būtų priimtinas, jei valstybė tam tikrą procentą biudžeto lėšų, kurių nemažą dalį sudaro iš verslininkų surinkti mokesčiai, neskirtų moksliniams tyrimams. Taip pat būtų visiškai suprantama, jei valstybė finansuotų tik Lietuvai aktualius tyrimus, pvz., lietuvių kalbos, istorijos ar pan. Visgi didžioji lėšų dalis skiriama fizinių, technologinių ir kitų kosmopolitinių mokslo sritims. Kokie tyrimai svarbūs, nusprendžia patys mokslininkai. Patys ir įvertina darbo rezultatus, o mokesčių mokėtojui niekas akivaizdžiai nepaaiškina, ar reikalingos tokios investicijos. Susidaro įspūdis, kad mokslo organizavimas paliktas be sisteminės priežiūros, be strategijos. Už tai, bus ar nebus iš to mokslo naudos po kelerių metų, niekas neatsako. Lėšos mokslui skiriamos iš inercijos, pagal mokslininkų skaičių. Taip nukialiamos reformos, užtušuojama mokslininkų pertekliaus problema ”[ 8 ] .
Mano manymu, kiekvienas gina savo pozicijas ir kiekvienas savaip už jas kovoja. Yra skirtingi tikslai, nuomonės, taip pat ir požiūris iš savų pozicijų. Mokslininkams, jų nuomone ir paskaičiavimais nepakanka tiek lėšų, išskirtų iš valstybės biudžeto, kad būtų kuriami ir produktyviai įgyvendinami mokslo projektai šalies viduje ir jos labui bei projektai, susiję su tarptautine mokslo ir inovacijų sritimi.
Pavyzdžiui, mokslui ir studijoms 1998 m. buvo skirta 1,24% BVP, 1999 m. – 1,2%, 2000 m. – 1,03%, o 2001 planuota tik 0,93% BVP [ 9 ] .
Gana svarbus palyginimui makrorodiklis – išlaidų mokslinei veiklai santykis su BVP. Lietuvoje šis rodiklis 1999 ir 1996 m. sudarė 0,52% ( 1998 m. 0,57%). EUROSTATO duomenimis, 1998 m. Europos šalyse šis rodiklis vidutiniškai siekė 1,0%. Išsivysčiusiose Europos šalyse jis gana aukštas ir viršija 1,0%: Vokietijoje 2,29%, Švedijoje 3,77%(preliminariniais duomenimis). Švedijoje šis rodiklis 1998 m. buvo aukščiausias Europoje.(žr.2 pav.)

Remiantis šiuo rodikliu, dažnai kritikuojama Lietuvos Vyriausybė už nepakankamą mokslo finansavimą. Tačiau tai nėra objektyvi išvada. Aukšti Europos šalių išlaidų mokslinei veiklai santykio su BVP rodikliai dar nereiškia, jog tos išlaidos padengiamos iš biudžeto. Didesnė dalis – užsakovų lėšomis. Todėl Lietuvos mokslas turėtų dar skubiau kooperuotis ir integruotis su verslo sektoriumi, ieškant sąlyčio taškų, tenkinant verslo poreikius, kuriant bendras inovacines įmones, centrus [ 7 ] .
Taigi, galima teigti, jog mokslas pasidarė labai brangus, ir net turtingiausios šalys nepajėgios iš valstybės biudžeto išlaikyti taikomųjų tyrimų.

3. Jei yra prblema – ją reikia spręsti
3.2. Problemos sprendimas mokslo srityje

Lietuva, patekusi į globalios konkurencijos sąlygas, turi rasti patikimų išteklių ir tolesnės savo plėtros potencialą.
Nacionaliniams tikslams pasiekti pirmiausia būtinos žinios ir gebėjimas jas pritaikyti, tai yra kompetencija. Šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje žinios ir gebėjimai turi būti nuolat ir vis sparčiau atnaujinami. Naujų žinių reikia siekiant sukurti tobulesnius produktus ir efektyvesnes technologijas. Jų reikia norint suprasti ir tinkamai kreipti visuomenės plėtotę, taip pat siekiant ugdyti žmogaus gebėjimus ir kūrybines galias, kurie neabejotinai lemia gyvenimo kokybę šalyje. Nei šalies saugumo, nei žmogaus dvasinės gerovės negalima pasiekti be nuolatinio kompetencijos atnaujinimo [ 1 ] . Taigi, manau vienas iš paprasčiausių būdų mokslo klausimu yra spręstinas, tiesiogiai priklausomas nuo pačių žmonių, mokslo srities specialistų – tai nuolatinis žinių atnaujinimas. Negalima leisti visą laiką vadovautis nusistovėjusia informacija, žiniomis, juk pasaulis sparčiai žengia įvairiose srityse,kur ne viskas, tačiau bent dalis struktūros keičiasi ir reikalauja inovatyvios informacijos. Jos gavimui bereikia budrumo, apdairumo ir domėjimosi, ieškojimo tarptautinėje erdvėje.
Lietuvos mokslų akademijos prezidento akad. Benedikto Juodkos teigimu : “ viena Lietuvos MA funkcijų – propaguoti visuomenėje mokslo ir mokslininkų pasiekimus. To pasiekiama per Lietuvos televizijos, radijo specialias, su mokslo sritimi susijusias laidas, per spaudą. Mano nuomone, žmonėms belieka išnaudoti jiems suteiktą galimybę, t. y. sekti, domėtis ir gilintis į TV ir radijo transliuojamas laidas, mokslinės spaudos pateikiamus straipsnius. Tai vienas iš lengvesnių būdų didinti savo žinių potencialą, o tuo pačiu prisidėti prie bendros šalies kompetencijos kėlimo.
Nors ir neišgalėdama vykdyti mokslinių tyrimų daugumoje mokslo šakų, šalis vis dėlto privalo turėti praktiškai visų sričių ekspertų, kurių kompetencija atitiktų to meto pasaulinius laimėjimus. Jų reikia, kad šalis savo jėgomis galėtų priimti svarbius sprendimus, kad būtų kam vertinti užsienio ekspertų darbą ir atsirinkti bei prireikus perimti pasaulio technologines naujoves. Be šito šalis lieka intelektualiai priklausoma ir politinė jos nepriklausomybė negali būti visavertė [ 1 ] . Tad, kaip matome problema yra mokslo srities ekspertų trūkumas, o jį galima pakeisti pritekliumi,ieškant ir kviečiant įvairių sričių ekspertus iš užsienio dirbti Lietuvos mokslo srityje.Žinoma, joje puikiai orientuojasi pačios Lietuvos aukštos kvalifikacijos, išsimokslinę žmonės, tačiau jiems ,galbūt, trūksta patirties, lankstumo, greitumo, ko galėtų pasimokyti iš užsienio ekspertų.Vykstant globalizacijai, neišvengiama pasaulio mokslo ( plačiaja jo prasme) integracija. Šalies mokslo institucijos priverstos kasmet vis intensyviau dalyvauti tarptautiniuose moksliniuose tyrimuose, kuriuose ypač akcentuojama taikomoji mokslinė veikla, sudaranti prielaidas didinti ekonomikos efektyvumą ir konkurencingumą. Mūsų mokslininkų dalyvavimas tarptautiniuose mokslo mainuose yra ir buvo prasmingas tiek, kiek sugebame ir ateityje sugebėsime konkuruoti bent Europos mastu. Tai galima pasiekti tik rengiant ir ugdant aukštos kvalifikacijos specialistus, palaikant deramą šalies mokslo lygį, vykdant aktualius tyrimus, kuriant bei diegiant modernias technologijas [10 ] . Manau, visa tai priklauso tik nuo pačios valstybės, jos strategijos pasirinkimo ir jeigu tai yra problema, t. y. valstybė nesugeba pati nuspręsti kokia linkme ir kaip eiti link efetyvaus mokslo panaudojimo inovacijų kūrime, belieka kaip pavyzdį imti kitų valstybių projektus, planus, pasinaudoti jų patirtimi ir žinoma, remiantis tais pavyzdžiais, stengtis kurti savo projektus saviems tikslams įgyvendinti.
Pasaulio ekonomikos globalizacijos ir technologijų revoliucijos akivaizdoje ypatingas vaidmuo tenka žmogaus kompetencijai, jo gebėjimui sparčiai prisitaikyti prie inovacijų : naujos įrangos, naujų technologijų, o visam tam nuolat reikia ir reikės naujų žinių.
Klausimas švietimo ir mokslo ministrui dr. Algirdui Monkevičiui : taigi, kaip reikėtų kurti ir modernizuoti šalies tęstinio mokymo sistemą?
Atsakymas : Apie tęstinio mokymo sistemos modernizavimą kalbėti ankstoka, kadangi sistemą dar reikia sukurti. Tęstinis mokymas suprantamas kaip kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo ir profesinių įgudžių tobulinimo studijas pagal nuoseklias studijų programas. Norint išplėsti tokio tipo studijas, būtina modernizuoti neakivaizdines studijas, panaudojant šiuolaikines technologijas tobulinti aukštųjų mokyklų dėstytojų kvalifikaciją, išmokyti juos pedagoginio darbo su suaugusiais ir dirbančiais žmonėmis principu, parengti neakivaizdinių studijų kokybės užtikrinimo sistemą, skatinti aukštąsias mokyklas kurti nenuoseklių studijų programas, reikalingas tobulintis anksčiau parengtiems specialistams [11].
Kad nebūtų skundžiamąsi nepakankamu valstybės finansavimu mokslo tyrimams, įvairiems projektams, vienas iš būdų : fundamentalųjį mokslą reikia derinti prie technologinių ūkio poreikių ir daugiau orientuoti į praktinį panaudojimą. Tai padėtų rasti naujus finansavimo šaltinius
Kol kas mokslo institucijos daugiausia orientuojasi į laisvuosius, tiesioginio užsakovo neturinčius tyrimus. Pernelyg didelė jų autonomija, ilgą laiką diegta netobula jų valstybinio finansavimo sistema, lėšų skirstymą siejant su institucijose įsteigtų etatų skaičiumi ar nusistovėjusia finansavimo praktika, sudarė sąlygas institucijoms užsisklęsti savyje. Todėl kai kurių institucijų veikla sulėtėjo, tiesiog pavirsdama paprasčiausiu egzistavimu ir neleistinai neracionaliu valstybės biudžeto lėšų naudojimu.
Vyraujanti valstybinė mokslo institucijų sistema ūkio plėtotės ir šalies gerovės augimo prasme vertinama kaip menkai perspektyvi. Todėl einant problemos sprendimo link, ją tikslinga perorientuoti taikomųjų tyrimų linkme taip, kad ji kaip galima efektyviau padėtų įveikti mokslo imlių produktų gamybos atsilikimą [ 10 ] .
Manau, kiekvienos problemos sprendimui reikalingas orientacinis planas ar tam tikras projektas, kuriame būtina detaliai išdėstyti problemos kilimo priežastis, o tuo remiantis bus daug paprasčiau panaikinti , ar nors sumažinti problemą. Valstybės mastu ją išspresti, prireikia ir laiko, ir vėlgi lėšų,tačiau reikia stengtis kaip galima mažiau paliktitrukdžių mokslo sistemoje, nes kiekvienas jų trukdo efektyviam šios srities funkcionavimui.

3.3. Problemos sprendimas inovacijų srityje

Siekiant inovacijų plėtros reikia skatinti veiksmingą universitetų, mokslinio tyrimo institutų ir verslo institucijų bendradarbiavimą. Valstybinė parama taikomiesiems tyrimams yra vienintelė ekonomiškai prasminga ilgalaikė politika, užtikrinanti verslo plėtotę ir naujų darbo vietų kūrimą. Taip pat būtina sukurti Lietuvoje veiksmingą paramos sistemą pradedantiems naują, rizikingą inovacinį verslą. Privataus verslo sektoriaus kompanijoms būtina pagalbos infrastryktūra, kuri padėtų transformuoti technologijų pažangą ir naujus išradimus į rinkos produktus bei paslaugas, galinčius konkuruoti pasaulinėje rinkoje, sukurti iki šiol nesamą rizikingo inovacinio verslo technologinių, juridinių ir finansinių paslaugų teikimo struktūrą [ 1 ] .
Nesant specializuotų ir kompetetingų valstybės institucijų, atsakingų už inovacijas skatinančių instrumentų, nesudaroma palankių sąlygų bei pakankamų prielaidų atsirasti ir plėtotis inovaciniam verslui, todėl vienintelis būdas lieka imtis specializuotų institucijų konstravimo, kūrimo,steigti jas kaip galima greitu laiku, juk šiandieną inovacija – tai instrumentas, leidžiantis pokyčius naudoti kaip galimybę kurti naują verslą, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Inovacijų dėka ekonominiai ištekliai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį, sukuriami nauji ištekliai, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurencingumas globaliu lygmeniu ( P. Drucker) Tuo įsitikinusi jau ne viena aukštą išsivystimo lygį, per inovacijas pasiekusi valstybė, pvz.:Japonija JAV.Lietuvos ateitis taip pat siejama su inovacijomis, todėl svarbiausias uždavinys- specializuotų institucijų kūrimas, kurios koncentruotų užtikrintų inovaciją, jos svarbumą ir poreikį.

4. Ateities projektai
4.1. Mokslo srities planai
Švietimo ir mokslo ministerija tarp savo programinių uždavinių yra numačiusi parengti Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programą, o jos įgyvendinimui prie Vyriausybės įkurti Mokslo ir technologijų plėtros komisiją. Tikimasi, kad mokslininkų sukurtus veikiančius ekonominius, verslo modelius bus galima plėtoti kaip efektyvius ūkininkavimo pavyzdžius.
Turėtų sustiprėti universitetų vaidmuo. Juose puikiausiai gali veikti Aukštojo mokslo įstatymu įteisinti universiteto mokslo institutai, o valstybinių mokslo institutų turėtų sumažėti iki keliolikos – atsižvelgiant į strategiškai svarbius šaliai MTP prioritetus. Dalis valstybės biudžeto išlaikomų mokslo institutų galėtų susilieti su ūkio struktūromis, gaudami dalinę valstybės paramą ūkio padiktuotiems uždaviniams spręsti [10 ] . (tai buvo numatyta 2001 metų rudeniui).
Šiuo metu jau išleistoje ir įvairių politinių bei socialinių grupių plačiai aptariamoje Lietuvos mokslo ir technilogijų baltojoje knygoje pabandyta apibendrinti dabartinių mokslo ir technologijų padėtį bei potencialą, mokslinių tyrimų ir technologinės pažangos vaidmenį siekiant bendrų ilgalaikių šalies tikslų, ypač akcentuojant ūkio technologinę pažangą, taip pat plėtotės ir technologinės ūkio pažangos ypatumus Lietuvoje.Remiantis Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programa, kurios vienas tikslų bus numatyti ir įgyvendinti priemones, sudarančias sąlygas sistemingai stiprinti šalies mokslo potencialą, plėtoti mokslo ir ūkio integraciją. Programa turi padėti suformuoti nacionalinę šalies plėtros strategiją. Mokslo ir technologijų plėtros (MTP) strategija turi būti privalomas dokumentas, kurio pagrindu priimami sprendimai mokslo ir technologijų plėtotės klausimais mažiausiai vienam dešimtmečiui. Strategija turi bent apytiksliai numatyti, kiek ir kokių visuomenei prireiks žinių ir technologijų ir kaip tie poreikiai bus tenkinami . Paprasčiau kalbant , svarbiausia užsibrėžti gerą tikslą : kokioje mokslo, verslo ir inovacijų srityje galime sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose [ 10 ] .
Švietimo ir mokslo ministras dr. Algirdas Monkevičius teigia : “ didžiausia bėda yra protų nutekėjimas, jaunų, potencialių mokslininkų trūkumas. Atsiliepdama į Prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą, švietimo ir mokslo ministerija rengia protų susigrąžinimo projektą. Bus skelbiamas konkursas : universitetams ar atskiriems fakultetams bus skiriamos lėšos, jei jie sudarys sąlygas perspektyviam ir produktyviam mokslininkui, kuris dirba Vakaruose ir yra pasiekęs aukštą, atvykti į Lietuvos universitetą ir čia dirbti, inicijuoti naujoves.Šis projektas turėtų būti įgyvendinamas kitais metais [ 11 ] .
Mano nuomone, tai yra vienas iš teisingų žingsnių mokslo sistemos naudai. Tai didelis pliusas įvairesnių, naujesnių,galbūt labai aukšto lygio žinių sferoje. Kuo inovatyvesnis žinių kiekis yra įsisavinamas (per mokslą) , tuo yra didesnė tikimybė sukurti naują inovaciją ar bent patobulinti seną bei taikyti ,pvz.: pramonėje, gamyboje, ūkio technikoje ,tuo pačiu kelti šalies ekonomikos lygį. Smagu, kad prie Lietuvos kompetencijos kėlimo prisidėtų “ protų susigrąžinimo projektas”
4.2. Ką reikia daryti mokslo inovacijų stabilumo atžvilgiu?
Iki šiol nėra vieningos rodiklių sistemos ir vertinimo metodologijos, todėl neįmanoma atlikti sisteminės mokslo ir inovacijų plėtotės analizės ir sukurti efektyvios politikos nei mokslo, nei inovacijų srityse. Norint integruotis į Europos Sąjungą, būtina įdiegti mokslo ir inovacijų apskaitos sistemą, panaudoti kitų šalių patirtį nacionalinei politikai formuoti. Tam reikia:

sukurti valstybinę studijų, mokslo ir inovacijų vieningą informacinę sistemą,atitinkanč ią Europos tarptautinių organizacijų reikalavimus, panaudojantoficialiosio ir žinybinės statistikos bei specialių tyrimų duomenis, ir kaupti juos duomenų bankuose;

atlikti inovacijų sisteminę analizę studijų, mokslo ir verslo srityse,įvertinti jų pasiūlą ir paklausą bei plėtotę, nustatyti mokslo įtaką ūkiui ir ekonomikai, įvertinti mokslo ir pramonės kooperaciją, inovacijų reikšmę konkurencingumui, parengti inovacijų prognozę;

parengti Mokslo ir inovacijų valdymo reorganizavimo programą panaudojant sisteminės analizės išvadas;

formuoti inovacinę politiką ne pagal atskiras veiklas, o panaudojant sisteminį požiūrį į nacionalinę inovacinę politiką;
Inovacijų sistemą sukurti, įgyvendinti ir palaikyti neįmanoma be valstybės dalyvavimo ir paramos.Valstybės parama inovacijoms turėtų būti išreikšta kuriant reikiamus įstatymus, investicinį ir kreditinį mechanizmą, mokesčių politiką, reorganizuojant finansavimo tvarką [ 7 ] .
O ką reikėtų daryti, kad atsirastų daugiau technologiškai sudėtingų inovatyvių gaminių, kad valstybė gautų daugiau pajamų ič verslo, kad Lietuvos universitetų absolventai turėtų vilties gauti padoriai apmokamas darbo vietas, kad mokslininkai būtų tinkamai atlyginami ir visuomenės vertinami?UAB “EKSMA”generalinio direktoriaus R. Kraujelio nuomone ir siūlimu būtini tokie radikalūs ir greiti sprendimai kaip :

valstybėje turi būti įsteigta institucija, atsakinga už užsakymų moksliniams tyrimams formavimą, tokių užsakymų vykdytojų konkursinę paiešką, investicijų į mokslą įvertinimą.Tokia institucija gali būti pavadinta mokslo ir technologijų komitetu ar kaip kitaip. Svarbu, kad ji būtų valstybinės mokslo politikos mechanizmu, o ne mokslininkų profsąjunga.

mokslinių tyrimų finansavimas, kad ir koks menkas bebūtų, turi būti organizuojamas pagal programas.Konkursą laimėjęs vykdytojas privalo gauti tiek lėšų, kiek reikia vienam ar kitam užsakymui sėkmingai atlikti, o ne pagal turimų etatų skaič ių;

taikomieji tyrimai, kurių rezultatais suinteresuota ne tik valstybė, bet ir verslo įmonės, turi būti finansuojami ir valstybės, ir įmonių, suteikiant mokesč ių lengvatas;

mokslininkų turi likti tiek, kiek valstybė pajėgia išlaikyti bei kiek pavyksta gauti užsakymų iš kitų kraštų ar tarptautinių fondų;

reikia sukurti aiškų visuomenės informavimo mechanizmą apie finansuojamų mokslinių tyrimų reikalingumą ir efektyvumą;

būtina sukurti įvairių inovacinių verslo inkubatorių, mokslo ir technologijų parkų atsiradimą skatinanč ius įstatymus ir, ypač jei juos steigia verslo įmonės ar privatūs fondai, suteikti lengvatas ne tik tokiems dariniams, bet ir jų steigėjams;

reikalinga ir teigiamo inovacinio fono skleidimo visuomenėje sistema : populiarinamas valstybės palaikomas mokslas, steigiami inovaciniai klubai ir būreliai.
Suprantama, kad kelios priemonės neišspręs visų mokslo ir verslo suartinimo problemų. Reformoms reikalinga politinė valia [ 8 ] .

Leave a Comment