Turinys
ĮvadasFašizmo paplitimas……………………………………………………………………………………………1Fašizmas Vokietijoje…………………………………………………………………………………………1Vokietija ištinka krizė……………………………………………………………………………………….2NSDAP įsikūrimas ir suklestėjimas…………………………………………………………………….3Hitleris tampa vadu…………………………………………………………………………………………..4Kaip autokratinis valdymas paveikė kultūrą…………………………………………………………5Nacistai prieš žydus ir silpnas visuomenės grupes………………………………………………..6Hitlerio bendraminčiai ir šalininkai…………………………………………………………………….6Išvados…………………………………………………………………………………………………………….8Fašizmo paplitimasFašizmas buvo valstybės valdžios teorija, nukreipta prieš demokratiją. Į parlamentinę sistemą, partijas ir visuotinai išrinktus parlamentus buvo žiūrima kaip į nepaslankias sistema, kurios rodė mažai ryžto krizinėse situacijose. Valstybę turėjo valdyti elitas, kurio priešakyje stovėjo fiureris – vadas, o į liaudį buvo žiūrima kaip į instrumentą jo rankose. Fašizmas akcentavo autoritetą ir tvarką, o valstybė galėjo griebtis smurto, siekdama užsibrėžtų tikslų.Fašizmas dažnai suklestėdavo valstiečių bendruomenėje. Čia nacionalizmas tapo stipriai įsišaknijęs, nes valstiečiai bijojo revoliucingos darbininkų klasės, kuri kėsinosi į privačią nuosavybę.Valstiečiai nukentėjo dėl kritiškos ekonominės situacijos tarpukario laikotarpiu, ir dėl to manė, kad fašizmas išspręs visas problemas.Tarptautinis socializmas ir komunizmas buvo pagrindiniai fašizmo priešininkai. Socialistai norėjo pertvarkyti visuomenę esminėmis reformomis, o komunistai didžiausia dėmesį skyrė revoliucijai ir klasių kovai. Fašistai čia įžiūrėjo grėsmę tautos vienybei.Tarpukario laikotarpiu daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės partijos ir grupuotės, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Rytų Europoje.Fašizmas Vokietijoje1918 metais lapkričio mėnesį, kai Vokiečiai paprašė paliaubų, ir kaizeris Vilhelma pabėgo į Olandiją, Vokietijoje buvo susidariusi revoliucinė situacija. Daugelis norėjo, kad šalis taptų sovietine respublika pagal sovietų modelį. Buvo įkurta Vokiečių komunistų partija. Bavarijoje ir kai kuriuose Šiaurės Vokietijos miestuose nuo 1919 metų buvo susikūrusios revoliucinės sovietinės respublikos.Tačiau vadovaujanti jėga Vokietijoje buvo socialdemokratai. Jie norėjo parlamentinės respublikos, ir bijojo revoliucijos pagal sovietų pavyzdį. Norėdami sutriuškinti komunistus, jie susivienijo su kaizerio valdžios aparato likučiais. Socialdemokratų vyriausybės įsakymu kariuomenė numalšino revoliucinius bruzdėjimus. Numalšinus kairiųjų revoliucinius ketinimus, socialdemokratus radėjo pulti dešinieji. Karininkai, didelių dvarų savininkai, kaizerio laikų valdininkai organizavo socialdemokratų vadų žudynes ir mėgino įvykdyti valstybės perversmą.
1919 metais Veimare priimta nauja konstitucija, kuri suteikė rinkimų teisę moterims ir vyrams nuo 20 metų amžiaus, taip pat garantavo teisminį saugumą, žodžio ir spaudos laisvę. Įvestas parlamentinis valdymas, kur vyriausybė atsakinga Reichstagui – parlamentui. Prezidentu tapo Pirmojo pasaulinio karo didvyris – generolas Hindenburgas. Prezidentui suteikta didelių įgaliojimų: jis buvo aukščiausias ginkluotų pajėgų vadas ir turėjo teisę įvesti nepaprastąją padėti šalyje, galėjo sustabdyti konstitucinių straipsnių veikimą.Tačiau 3-iojo dešimtmečio pradžios rinkimai parodė, kad nei viena partija nesugebėjo išsikovoti daugumos parlamente. Dėl to Vokietiją valdė koalicinės vyriausybės, kurios dažnai keitėsi ir veikė neryžtingai. Didelės partijos, kurios galėjo sudaryti daugumos vyriausybę, nesugebėjo bendradarbiauti dėl stiprių ideologinių prieštaravimų.Vokietiją ištinka krizė
1929-1930 metais Vokietijoje vyko didžiulės permainos. Vis daugiu įmonių bankrutavo, didėjo nedarbas. Milijonai darbininkų ir žemesnio rango tarnautojai, turėjo pragyventi iš mažos bedarbio pašalpos.Valstiečiai negalėjo konkuruoti su pigiomis žemės ūkio prekėmis iš kitų šalių, o pramonė atsisakė apsauginių muitų,kadangi ji pati buvo priklausom nuo eksporto į maisto prekes gaminančias šalis. Tai sukėlė nestabilią politinę padėtį. Nei viena partija nesugebėjo užsitikrinti daugumos Reichstage ir bendradarbiauti sudarant vyriausybę. Prezidentas pasinaudojo jam suteiktais įgaliojimais ir sustabdė parlamentinės sistemos veikimą.NSDAP įsikūrimas ir suklestėjimas1919 metais įkurta Vokietijos nacionalistų darbininkų partija (NSDAP) . Partijos vadu tapo Pirmojo pasaulinio karo kapralas Adolfas Hitleris. Jis suorganizavo smogikų būrius, kurie suteikė partijai karingumo. Juos sudarė jauni vyrai ir bedarbis jaunimas – kurie “troško veiklos”. Svarbiausias uždavinys buvo terorizuoti priešininkus ir budėti nacistų politinėse sueigose.Ekonominė krizė Vokietijoje buvo naudinga NSDAP. Vadovaujama Hitlerio, kuris buvo itin geras oratorius ir agitatorius, NSDAP 1930 metais, rinkimuose, pasiekė didelę pergalę. Bendradarbiaudami su Vokietijos nacionaline liaudies partija, Hitleris galėjo pasinaudoti Vokietijos didžiausia kino ir spaudos imperija savo propagandai skleisti.
Nacistai organizavo grupes, kurios stojo valstiečių pusėn per varžytines. Daug dirbo norėdami patraukti savo pusėn bedarbius. Komunistai agitavo prieš vokiečių buržua, nacistai apeliavo į nacionalizmą. Hitleris asmeniškai dirbo su stambiaisiais pramonininkais. 1932 metais Diuseldorfe, Hitleris sakė kalbą daugiau nei šešiems šimtams pramonininkų klubo nariams. Kalboje Hitleris stengėsi kiek galėdamas “nepulti į kraštutinumus”. Neapykanta žydams ir socializmo inspiruotos idėjos kalboje buvo gerokai sušvelnintos. Jis pareiškė, kad parlamentarizmas yra per silpnas atsilaikyti prieš komunizmą. Kad visus visuomenės sluoksnius turi suvienyti stipri valdžia, kad Vokietija būtų tvirta ir kad privatinės nuosavybės teisė būtų apsaugota. Tai galinti padaryti tik NSDAP. Po šios kalbos pramonės vadovai ėmė labiau gerbti Hitlerį. 1932 metais laisvuose rinkimuose daugiausia balsų atiteko NSDAP. Tačiau šie rinkimai nesudarė prielaidų stabiliai valdžiai, todėl buvo paskelbti pakartotini rinkimai tų pačių metų rudenį. Per šiuos rinkimus NSDAP prarado beveik du milijonus balsų, tuo tarpu komunistai pasistūmėjo į priekį. Nei vieni rinkimai nesudarė stabilių vyriausybių, todėl, natūralu, kad Hitleris tapo vyriausybės vadovu, kadangi NSDAP buvo didžiausia partija. Prezidentas Hindenburgas, 1933 metų rudenį paskelbė Hitlerį reichskansleriu.Hitleris tampa vadu“Aš pranašauju, kad šis baisus žmogus nuves mūsų valstybę į prarają ir užtrauks mūsų tautai nepakeliamų kančių. Ateities kartos prakeiks Tave kape.” Taip apie Hitleri rašė vienas vokiečių generolas prezidentui, po to, kai šis paskelbė Hitlerį kancleriu. Tapęs kancleriu Hitleris ėmėsi greitų veiksmų. Jis pareiškė, kad vyriausybei reikalinga dar stipresnė atspara Reichstage ir paskelbė naujus rinkimus. Savaitę prieš rinkimus kažkas padegė Reichstago rūmus. Šiuo gaisru pasinaudojo Hitleris teigdamas, kad tai buvo komunistinės revoliucijos pradžia. Todėl komunistų partija buvo uždrausta, daug komunistų ir socialdemokratų buvo nužudyta, primušta ar įkalinta, likus kelioms dienoms iki rinkimų. Tačiau ir tai neatnešė nacistams visiškos daugumos rinkimuose. Dar Hitleris galėjo gauti paramą iš buržuazinių partijų, kurios bijojo komunistinio perversmo. Reichstago deputatai balsavo už įgaliojimo perdavimo įstatymą, kurio dėka Hitleris tapo diktatoriumi 4 metams. Įstatymas leido Hitleriui perimti valdžia į savo rankas. Pasirodė įstatymai kurie leido žydus išmesti iš darbo. Profsąjungų turtas buvo konfiskuotas, o lyderiai areštuoti. Darbdaviai turėjo susigrąžinti visiška autoritetą fabrikuose. Birželio mėnesį buvo uždrausta socialdemokratų partija, o buržuazinės partijos išnyko savaime. Socialdemokratai ir komunistai, kuriems niekada nepavyko kartu bendradarbiauti, atsidūrė kartu naujose koncentracijos stovyklose. Pavojus ėmė Hitleriui grėsti iš vidaus – iš kairiosios jo paties partijos – iš SA vado Ernsto Rėmo. Jis buvo nepatenkintas tuo, kad Hitleris leido stambiajam kapitalui, dvarininkams ir generolams išlaikyti didžiąją savo valdžios dalį ir reikalavo “antrosios revoliucijos”. Hitleris padedamas savo naujosios asmens apsaugos ir slaptosios policijos sutriuškina Rėmą ir kitus SA vadus per vieną 1934 metų birželio 30 –dieną. Nors tai buvo tolygu žmogžudystei, prezidentas pasiuntė Hitleriui padėkos telegramą, o Reichstagas pateisino žmonių susidorojimo be teismo ir įstatymo faktą. Hitleris tapo aukščiausiu teisėju, o Vokietija jau nebebuvo teisinė valstybė.Netrukus mirė Hindenburgas, ir Hitleris sujungė prezidento ir kanclerio pareigas. 90 procentų rinkėjų, kurie buvo prievarta suvaryti į referendumą, turėjo tai pripažinti. Hitleri tapo aukščiausiu kariuomenės vadu i karininkai bei kareiviai ištikimybės priesaiką turėjo duoti asmeniškai jam.Kaip autokratinis valdymas paveikė kultūrą1933 metų gegužės mėnesį nacistai degino knygas, kurios jiems nepatiko. Berlyne studentai naciai sukūrė laužą iš 20 000 nepageidaujamų rašytojų knygų. Buvo vedama visų visuomenės informacijos priemonių kontrolė, visas modernusis menas kultūriniame gyvenime buvo uždraustas. Vaikų darželiuose vaikai prie stalo mokėsi maldos skirtos Hitleriui. Pradžios mokyklos buvo nacifikuotos. Gimnazijų mokytojai ir universitetų dėstytojai, kurie buvo žydai arba nesileido nacifikuojami buvo atleidžiami iš darbo. Į per daug didelį išsilavinimą Hitleris žiūrėjo skeptiškai, sakydamas “Žinios gadina mano jaunus vyrus. Aš noriu matyti veržlų, valdingą ir bebaimį jaunimą”. Berniukai ir mergaitės buvo suburiami į karinio pobūdžio organizacijas. Jie turėjo nešioti uniformas, didelis dėmesys buvo skiriamas fiziniam pasirengimui ir atsidavimas Hitleriui. Jaunimas buvo skatinamas sekti savo tėvus bei kaimynus ir pranešinėti policijai apie bet kokia opozicinę veiklą.“Moterų negalimą įsileisti į partijos vadovybę” – toks buvo 1921 metais NSDAP nutarimas. Nacistai manė, kad moterys turi rūpintis namais, vaikais ir religija, o vyrai – būti kariais ir išlaikyti šeimą. Nors moterų, turinčių darbą ir dalyvaujančių politinėje veikloje, Vokietijoje buvo daugiau negu kitose valstybėse,pagal nacistų politiką, turėjo sugrįžti į namus, kad būtų sumažintas nedarbas. Moteris negalėjo dirbti valstybiniuose darbuose. Jos lankydavo šeimininkių mokyklas, o radijas transliavo daugybę laidų apie vaikų priežiūrą ir namų ruošą. Daugelis žavėjosi Hitleriu, net įsikūrė nacistinė moterų sąjunga. Nacistai skatino gimdyti vaikus – kuo šeima turėjo daugiau vaikų, tuo turėjo palankesnes valstybinės paskolos gavimo sąlygas, o daugiavaikės motinos buvo apdovanojamos medaliais. Tačiau 4-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmė trūkti darbo jėgos. Tada moteris buvo pradėta agituoti imtis darbo, kad nenukentėtų karo pramonė.Nacistai prieš žydus ir silpnas visuomenės grupes1935 metais Hitleris norėdamas persekioti žydus, išleido Niurnbergo įstatymus. Žydai prarado pilietines teises. O mišri žydų ir vokiečių santuoka buvo uždrausta. 1938 metais žydų emigrantas nušovė vokiečių diplomatą, tada buvo pradėta naikinti žydų sinagogas ir parduotuves. Daug Vokietijos žydų pabėgo iš šalies, bet jiems nebuvo lengva rasti prieglobstį ir kituose šalyse. Žydai buvo persekiojami ir žudomi. Antrojo pasaulinio karo metais Hitleris nusprendė išnaikinti visus žydus Europoje.Nacistai buvo priešiški ir kitoms visuomenės grupėms. 1933-1945 metais beveik milijonas čigonų žuvo koncentracijos stovyklose. 1935 metais buvo gautas įsakymas policijos nuovadoms pateikti gestapui sąrašą su homoseksualistų pavardėmis. Per trumpą laiką buvo pateiktas sąrašas iš 20 000 pavardžių. Jiems koncentracijos stovyklose prie rūbų būdavo prisiuvami rožiniai trikampiai. Būdavo atliekami žeminantis eksperimentai, per kuriuos homoseksualistai buvo verčiami santykiauti su prostitutėmis. Jie būdavo sušaudomi vietoje, jeigu tai nepavykdavo. Hitleris įkūrė “gyvenimo šaltinio moterų namus”. Moteris turėdavo pastoti nuo šviesiaplaukių SS karininkų. Taip buvo bandoma užtikrinti rasiškai švarias ateities kartas.Hitlerio bendraminčiai ir šalininkaiHitlerio valdžia daugelis gyventojų buvo patenkinti. Atsirado daug naujų darbo vietų: pradėtas autostradų tiesimas, ginklų pramonės plėtojimas. Per penkerius metus nedarbas išnyko. Profsąjungos, kurias kontroliavo naciai siūlydavo savo nariams pigias keliones per atostogas.Pramoninkai bei buržua žavėjosi Hitleriu už tai, kad jis gynė privačios nuosavybės teises. Vykdė ginklavimosi varžybas, nepaisant Versalio sutarties.Protestantai taip pat ėjo išvien su Hitleriu. Jie turėjo savo liuteronišką organizaciją, kurios kunigai skelbė, kad Hitlerį atsiuntė Dievas, išgelbėti Vokietiją. Po Hitlerio ir popiežiaus susitarimo, kuriame jis pažadėjo neuždrausti katalikiškų organizacijų, katalikų kunigai tapo neultralūs valstybei. Nors atsirado ir tokių katalikų ir protestantų kunigų, kurie protestavo prieš autokratinę visuomenę.Tačiau buvo ir tokių, kurie ryžosi kovoti su Hitleriu. Tik dabar apjungia jėgas socialdemokratai ir komunistai bandė bendradarbiauti pogrindyje. Jie padėdavo žmonėms pasprukusiems iš gestapo,sabotavo ginklų pramonę, leido nelegalią spaudą. Tačiau daugelis jų buvo areštuoti ir nužudyti. Kai kurie karininkai taip pat prieštaravo Hitleriui, kad šis laužo Versalio sutarties nuostatas ir pasisakė prieš jo provokuojančią užsienio politiką. Jie buvo tikri, kad Hitleris įstums Vokietiją į karą, kurį šalis būtų pasmerkta pralaimėti.Pacifistas Karl fon Osetskis viešai pasisakė prieš slaptą vokiečių ginklavimąsi ir Versalio sutarties laužymą. Jam už tai buvo paskirta premija, kuri sukėlė daug ginčų Norvegijoje, kur daug kas pasisakė prieš premijos įteikimą. Motivuodami tuo, kad premija skirta “įstatymų pažeidėjui”.Išvados1. Nacistai ne vien stengėsi nugalėti priešininkų karines pajėgas, bet siekė paverkti ,o kai kuriais atvejais ir sunaikinti civilius gyventojus.2. Valstybė kišosi į absoliučiai visas privačias žmogaus ir visuomenės gyvenimo sritis.3. Fašizmas formavo neigiamą požiūrį į kitas tautines grupes.Literatūros sąrašas
1. Pasaulis II, Pasaulio istorija nuo 1850m. Leidykla Vaga, 1999. 2-as pataisytas leidimas.2. Europa mūsų laikais, 1945-1992 metų istorija / W. Laqueur. – V.: Amžius, 1995. – 656p.