Europa XVII-XVIII a.

Įvadas

Šiame referate aš pateikiu XVII-XVIII a. Europą, aprašau kurios valstybės buvo galingiausios kariniu atžvilgiu, kokie įsitikinimai vyravo valstybėse, kas per pasikeitimai vyko tuo metu. Kokie valstybių vadovai labiausiai pasižymėjo to meto istorijoje, taip pat paminėsiu referate ir keletą revoliucijų kurios padarė labai didelę įtaka europos istorijai.

Europa XVII a. Antrojoje pusėje – XVIII a.

Feodaliniai santykiai ir agrarinės raidos tipai kylant manufaktūriniam kapitalizmui. XVII a. Antrojoje pusėje – XVIII a. Visoje Europoje, išskyrus Olandija ir Angliją, tebesilaikė feodaliniai santykiai. Feodalų žemvaldžių klasė – bajorija teebebuvo viešpataujančioji klasė. Drauge plėtėsi prekybiniai santykiai , augo manufaktūros, stiprėjo kapitalistinė sankloda. Viso to veikiamas feodalizmas keitėsi, mėgindamas prisitaikyti prie besikeičiančių ūkio sąlygų ir apskritai gyveno savo irimo stadiją. Įvairiose Europos šalyse tie procesai vyko nesinchroniškai, nevienodu intensyvumu, tačiau būtent jie nulė
mė pagrindinę Europos istorinės raidos kryptį.

Įvairiose Europos regionuose skirtingai vystėsi agariniai santykiai, skyrėsi pagrindinės feodalizmo bazės – feodalinės žemės nuosavybės formos. Vakarų Europos šalyse (Prancūzijoje, Vokietijos bei Austrijos vakarinėse žemėse ir kai kur kitur ) egzistavo senjorijų sistema. Ponų gyvenamoje žemėje paaprastai nebuvo praktikuojamas arimas, kaip nebuvo ir lažo, arba jie nevaidino bent kiek didesnio vaidmens. Didžiąją ariamosios žemės dalį dirbo valstiėčiai, gavę tą žemę naudotis iš feodalų arba išnuomoję ją tam tikram laikui. Už savo nudojamus sklypus (paprastai paveldimus) valstiečiai mo

okėjo senjorui nustatytas prievoles pinigais ir natūra. Nusavinus sklypą (valstiečiai turėjo tokią teisią, sumokėdami specialią didelę duoklią senjorui), naujajam savininkui pereidavo ir prievolė mokėti didelę duoklę už žemę. Valstiečiai dažniausiai buvo laisvi (nebuvo pritvirtinti prie žemės), bet šalia jų luominio nepilnavertiškumo išliko asmeninės priklausomybės nuo senjoro (visų pirma teisminės) elementai. Norėdami gauti didesnes pajamas, senjorai stengėsi padidinti valstiečių prievoles, pasunkinti slypų naudojimo sąlygas; valstiečiai atkakliai priešinosi šitam feodalinės senjorinės reakcijos spaudimui.

Pietų Europos šalys turėjo savų agararinės raidos ypatumų. Šiauriniuose ir pietiniuose Ispanijos, Portugalijos ir Italijos rajonuose buvo paplitęs smulkus valstiečių ūkis senjorų žemėse, kurias valstiečiai buvo gavę naudoti iš savo tėvų paveldėjimo būdu (Ispanija, Porturalija) arba kurias jie dirbo kaip smulkaus ūkio nuomininkai, dažniausiai už dalį derliaus. Tų šalių pietinėms srritims buvo būdingos stambios feodalų senjorų žemės valdos. Tas valdas dirbo bežemiai valstiečiai įvairiomis žemės naudojimo arba vergiškos nuomos sąlygomis. Visur juos spaudė įvairios feodalų ir bažnyčios rinkliavos.

Skandinavijos šalyse didelė dalis valstiečių nbuvo asmeniškai priklausomi nuo dvarininko ir feodalinio bajorų jungo. Čia buvo paplitę feodalinis valstiečių išnaudojimas prievolių valstybei ir duoklių pavidalu.

Rytų ir Centrinėje Europoje (į rytus nuo Elbės) tuo metu labiausiai suklestėjo dar vidurinių amžių pabaigoje susiklosčiusi lažinė baudžiavinė sistema. Tačiau šiurkščiausių feodalinio išnaudojimo formų atgimimas ir sustiprėjimas buvo glaudžiai su
usijęs su manufaktūrinio kapitalizmo laikotarpiu. Dvarų ūkis rėmėsi masiniu grūdų išvežimu į ekonomiškai išsivysčiusias Vakarų Eurupos šalis. Miestai, čia mažiau išsivystę, nebuvo rimta atsvara bajorijos valdžiai. Todėl feodalai, stengdamiesi naudoti savo interesais Europos rinkos galimybės, galėjo palaužti valstiečių ir pasipriešinimą. Pastarieji buvo paversti baudžiauninkais ir turėjo eiti lažą, su savo inventoriumi ir galvijais apdirbti pono valdas, sudarytas iš jo užgrobtų valstiečių ir bendruomenės žemių. Besiriamentis eksportu feodalinis dvaras buvo ypač paplitęs šiaurės rytų Vokietijos, Pabaltijo, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės žemėse. Baudžiavinėn priklausomybėn pateko taip pat didelės Habsburgų monarhijos teritorijos dalies valstiečiai (čekų ir vergų žemės, dalis Austrijos).

Ypatingos, nepaprastai sunkios valstiečių išnaudojimo formos buvo įvestos Osmanų Imperijos užkariautose Balkanų žemėse. Į Imperijos teritoriją įėjusiose žemėse veikė turkiška karinė lenų sistema su vyraujačia centralizuota renta. XVIII a. Pradėjo įsitvirtinti ir privatūs feodalų dvarai, kuriuose buvo įvedama baudžiava ir nuoma už dalį derliaus.

XVIII a. antroje pusėje – XVIII a. plito atkakli liaudies klasinė kova prieš feodalinį išnaudojimą ir mokesčių jungą. Šalia kasdieninio priešinimosi, gausių vietinių maištų ir mokesčių ir susidūrimų įsiliepsnodavo ir stambių valstiečių bei miestiečių sukilimų. Liaudies kova buvo vienas iš veiksnių, vertusių viešpataujančiąją klasę ieškoti naujų ūkininkavomo formų, atskirais atvejais nusikeisti ir apskritai ardė feodalinę sistemą. Liaudis,visų pirma valstiečiai su savo antifeodaliniais siekiais, sudarė pa
agrindinę tuo metu besivystančių nacionalinių išsivadavimo judėjimo jėgą (iš jų didžiausi – 1648-1654 m. Ukrainiečių ir baltarusių išsivadavimo karas, 1703-1711 m. Vengrų liaudies išsivadavimo karas prieš Habsburgus).
XVIII a. antojoje pusėje paspartėjo feodalinių santikių irimo procesai. Didėjo valstiečių diferenciacija, vis dažniau buvo taikoma kapitalistinė nuoma ekonominiu atžvilgiu išsivysčiusiose šalyse. Prasidėjo lažinio baudžiavinio ūkio krizė tuose rajonuose, kur jis buvo paplitęs, brendo sąlygos keistis buržuaziniams agrariniams santykiams. Čia šis procesas vyko prūsiškuoju būdu.

Absoliutizmas. Tuo laikotarpiu būdinga Europos šslių valstybinė santvarka buvo absoliutizmas. Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje jis susiformavo dar vidarinių amžių pabaigoje, o Centrinės ir Rytų Europos šalyse, Italijoje, Skandinavijoje – XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje. Iš didžiųjų valstybių absoliutizmas nesusiformavo tik Lenkijoje ir Liatuvos Valstybėse, kur feodalinė aristokratija (magnatai) politiškai tebeviešpatavo.

Absoliutizmas Europos šalyse – tai ypatingas feodalinės visuomenės politinio antstato tipas, susiformavęs paskutiniame jos etape, kai jau galima buvo įžvelgti kapitalistinės eros pradžią, kai toliau iro feodaliniai santykiai ir skynėsi kelią naujas raidos tendencijos.

Absoliutinė monarchija atspindėjo ir gynė esminius bajorijos interesus, palaikė feodalinį valstiečių išnaudojimą, žiauriai slopino liaudies judėjimus ir sukilimus. Bajorija buvo viešpataujantis luomas, turintis įstatymu patvirtintas privilegijas – išimtinę teisę užimti aukščiausias pareigas valstybėje, visišką arba dalinį atleidimą nuo mokesčių, senjorinės (tėvonijos) jurisdikcijos teiswę ir t.t. Dalį surinktų iš pavaldžių gyventojų mokesčių valstybė at
tiduodavo bajorams didelių algų, pensijų ir panašių pavidalu.

Be to, absoliutinei valstybei buvo budinga tai, kad ji, naudodamasi to meto istorinėmis sąlygomis visuomenės klasių ir sluoksnių, remdamasi centralizuotu valstybės aparatu ir kariuomene, galėjo turėti tam tikrą savarankiškumą viešpataujančiosios klasės atžvilgiu. Ta ypatybė atspindėjo ir apsoliutizmo ideologijoje. Drauge su nuostata apie dievišką patvaldystės kilmę apsoliutizmo teoretikai iškėlė “valstybės intereso” principą, kaip aukščiausią vertybę, dėl kurios gali būti pažeisti asmeniniai bajorų interesai. Ši apsoliutizmo ypatybė sudarė prielaidas jį idealizuoti to meto buržuazinėje visuomenės mąstysenoje ir vėlesnėje buržuazinėje istoriografijoje, kurioje jis buvo neretai traktuojamas kaip antklasinė (arba net buržuazinė) monarchija.
Pradiniu naujūjų
Pradiniu naujųjų amžių laikotarpiu apsoliutizmas ėmėsi kai kurių priemonių, atitikusių istorinės raidos poreikiu, ir naudojosi besiformuojančios buržuazijos parama. Nepaisydamas feodalinės diduomenės, jis centralizavo politinę valdžią, skatino (kariniais ir finansiniais sumetimais) pramonė ir pekyba; merkantiliškas kišimasis į ekonomiką buvo būdinga visiems apsoliutiniams režimams.
Kiekvienoje Eropos šalyse priklausomai nuo jų socialinės ekonominės raidos ir visuomenės klasių santykio apsoliutizmas turėjo specifinių bruožų. Tose šalyse, kuriose buvo labiau susiformavusi kapitalistinė sankloda, visų pirma Prancūzijoje, ypač išryškėjo tie absoliutinės monarchijos bruožai, kuriuos pastebėjo marksizmo klasikai. ,,.Absoliutinė monarchija, – rašė K. Marksas, – atsiranda pereinamaisiais laikotarpiais, kai senieji feodaliniai luomai sunyksta, o iš viduramžiško miestiečių luomo formuojasi naujoji buržuazijos klasė, ir kai nė viena iš kovojančių pusių dar nepaėmė viršaus” . Kai yra tokia kovojančių klasių jėgų pusiausvyra, sakė F. Engelsas, turėdamas galvoje bajoriją ir buržuaziją, ,,.valstybės valdžia laikinai įgyja tam tikrą savarankiškumą abiejų klasių atžvilgiu, kaip tariamoji tarpininkė tarp judviejų”.
Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, taip pat Italijoje buvo ypatingos formos feodalinio absoliutizmo santvarka. Čia įsitvirtino kunigaikščių absoliutizmas. Vokirtijoje, kurioje buvo per 300 suvenerių kunigaikštysčių, pastarųjų valdžia įtvirtino politinį susiskaidymą, stabdė jos socialinę ekonominę ir kultūrinę raidą. Absoliutizmo formavimasis septyniose valstybėse (iš dešimties), į kurias buvo susiskaldžiusi Italija, skatino kiekvienos iš jų ekonominį ir politinį susitelkimą, bet apskritai išsaugojo Italijos susiskaidymą.

Apšviestasis absoliutizmas

XVIII a. antrojoje pusėje Europos feodalinio absoliutizmo valstybės patyrė svarbių poslinkių. Labai pagyvėjo pramonė, prekyba, iš dalies žemės ūkis, stiprėjo kapitalistinė sankloda. Augo buržuazija ir formavosi jos klasinė savimonė, didėjo prieštaravimai tarp bajorų žemvaldžių ir valstiečių. Stiprėjo švietimo idėjų poveikis. Jos skverbėsi ne tik į išsilavinusios buržuazijos sluoksnius, bet ir į bajoriją: visuomenės judėjime atsirado įtakinga liberalioji bajorijos srovė, kurios socialinę bazę sudarė kai kuriose šalyse susiformavęs suburžuazėjusios bajorijos sluoksnis.
Šitie poslinkiai atsispindėjo vadinamojo apšviestojo absoliutizmo politikoje. XVIII a. šeštajame-devintajame dešimtmetyje daugelio didelių ir mažų Europos valstybių absoliutinės monarchijos ėmėsi reformų, mėgindamos priderinti savo šalių feodalinio absoliutizmo rėžimus prie besikeičiančių istorijos sąlygų. Rengdami reformas, absoliutizmo režimai mėgino tuo ar kitu mastu pasiremti ,,Švietimo amžiaus” visuomenės mokslų rekomendacijoms, vartojo švietėjų terminologiją. Europos monarchų rūmuose pasidarė madinga susirašinėti ir susitikinėti su švietėjais (Volteru, Didro, Ruso, Bekariju ir kt.). Pertvarkymų iniciatoriai buvo arba patys monarchai, arba dažniau valstybės veikėjai, patyrę tam tikrą Švietimo idėjų įtaką. Įvairiose šalyse buvo racionalizuojamas administracinis valdymas ir teismas, tvarkoma finansų ir mokesčių sistema, skatinama ekonomikos raida. Buvo apribotos kai kurių bajorų bei dvasininkų privilegijos, panaikinti kankinimai, uždraustos raganų bylos stengtasi įgyvendinti religinį pakantumą. XVIII a. septintajame dešimtmetyje iš Portugalijos, Prancūzijos, Ispanijos ir kitų šalių buvo išginti jėzuitai. Buvo plečiamas pradinis mokymas bei mokslas. Kai kuriose šalyse buvo pradėta vykdyti agrarines reformas.

Apšviestojo absoliutizmo reformos turėjo ir pažangią reikšmę; objektyviai jos padėjo formuotis kapitalistinei sanklodai. Tačiau jos nepalietė feodalinių santykių pagrindų, nekėlė grėsmės viešpataujančiosios bajorijos pozicijoms. Absoliutinės monarchijos stengėsi išsaugoti naujomis sąlygomis feodalinio absoliutizmo santvarkos pamatus, bajotijos viešpatavimą, feodalinį ir pusiau feodalinį valstiečių išnaudojimą. Apšviestojo absoliutizmo reformos turėjo pasisekima dažniausiai tose šalyse, kur buvo silpnesni kapitalistinės sanklodos formavimosi sukelti socialiniai prieštaravimai.
Prancūzijos didžioji revoliucija padarė galą apšviestajam absoliutizmui. Ji apnuogino klasinius prieštaravimus, padėjo Europos šalyse atgyti ir sustiprėti antifeodalinėms idėjoms, judėjimams. Feodalinės sistemos krizė, brendusi ankstesniais dešimtmečiais, iškilo prieš valdančiasias klases visu savo bauginančiu pavidalu. Reakcinėms jėgoms spaudžiant, daug apšviestojo absoliutizmo reformų buvo apribota, dalis jų panaikinta. Absoliutizmas, kuris pats buvo feodalinės sistemos dalis ir jos saugotojas, daugelyje Europos šalių taip pat patyrė krizę.

EUROPOS ŠALYS 1789 – 1815 METAIS

1789 – 1815 m. – Prancūzijos didžioji revoliucija, buržuazinė Bonaparto diktatūra ir Napoleono karai – buvo ne tik prancūzijos istorijos lūžis. Tais laikais taip pat buvo žengti dideli žingsniai kuriant buržuazinę santvarką Vakarų Europoje, didžiausius sukrėtimus patyrė Europoje feodalinėabsoliutinė tvarka.

Prancūzijos didžioji revoliucija buvo ,,europinio masto” revoliucija; ji, kaip ir XVII a. Anglijos revoliucija, išreiškė ,,viso tuometinio pasaulio poreikius”. Iki XVIII a. pabaigos Europos šalyse išryškėjo feodalinės sistemos krizė; istorijos eigoje vyko gilūs antifeodaliniai persitvarkymai. Prancūzijos revoliucija davė galingą impulsą antifeodalinėms idėjoms ir maištams; ji darė įtaką ir išaugusiam kai kuriose šalyse (Vokietijoje, Šiaurės Italijoje, Ispanijoje) valstiečių judėjimui. ,,Pas mus turi būti taip pat kaip Prancūzijoje, o visi bajorai turi būti nugalabyti”, – pareiškė vienas iš valstiečių sukilimo saksonijoje (1790) vadovų. Prancūzijos revoliucijos metu prijungtose prie jos žemėse buvo įvesti antifeodaliniai revoliucijos įstatymai.

Prancūzijos revoliucija rado atgarsį pavergtose Europos tautose. Ji turėjo įtakos nacionaliniam judėjimui Airijoje, lenkų nacionalinio išsivadavimo judėjimui, ji paveikė taip pat nacionalinio išsivadavimo judėjimą Graikijoje, Hasburgų monarchijos pietų slavų žemėse. XIX a. pradžioje prasidėjo pirmoji (vidinių priežaščių sukelta) nacionalinė buržuazinė revoliucija Balkanų regione – Pirmasis serbų sukilimas 1804 – 1813 m.

Labai paveikė Europos šalių likimą Napoleono karai, vienaip ar kitaip įtraukę į savo orbitą beveik visą Europą. Prancūzijos viduje Konsulato ir Imperijos režimas buvo buržuazinės kontrrevoliucijos pergalė, Respublikos ir demokratinių laisvių panaikinimas, o tarptautinėje arenoje jo vaidmuo buvo kitoks. Grobikiškuose karuose buržuazinė Napoleono valdoma Prancūzija ne tik prisijungė ir plėšė svetimas žemes, pavertė jas vasalinėmis valstybėmis, bet ir ardė jose feodalinius santykius, įvedė Napoleono Civilinį kodeksą ir pan.
Nesutramdomas Napoleono grobikiškų užmačių didėjimas, daugelio šalių ir tautų pavergimas jo sukurtoje didžiulėje Imperijoje savo ruožtu sukėlė nacionalinio išsivadavimo judėjimą prieš Prancūzijos priespaudą. Jo pagrindinė jėga buvo liaudis visų pirma valstietija. Ispanijoje nepriklausomybės karas buvo drauge pirmoji Ispanijos buržuazinė revoliucija (1808 – 1814) m. Tačiau apskritai politinis vadovavimas tiems judėjimams, kaip ir karams su buržuazine Prancūzija, buvo bajorijos ir feodalinių absoliutinių valstybių vyriausybių rankose. Siekdamas sutriuškinti Napoleono imperiją ir likviduoti jos užkariavimus, jos stengėsi gražinti feodalinę tvarką bei įstaigas, o tai kirtosi su pagrindinėmis to meto raidos tendencijomis, todėl galėjo būti tik laikino pobūdžio. Tuo pat metu koalicijose dalyvavusių Europos bajoriškų monarchijos politikoje reiškėsi tendencija prisitaikyti prie to meto dvasios, t. y. prie buržuazinės Prancūzijos galimybę, kapitalistinės sanklodos raidą, Prūsijoje, Austrijos monarchijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Šią tendenciją atspindėjo atsiskaitymas atkurti Prancūzijoje visą ikirevoliucinę tvarką (o tai buvo vienas iš antinapoleoninių karų tikslų), nuosaikiai liberalių idėjų panaudojimas kovoje su despotiška Napoleono Imperija, kai kurie vidaus pertvarkymo koalicijos šalys (visų pirma karinėje srityje). Buržuazinė aristokratinė Anglija siekė palaužti buržuazinės Prancūzijos, kaip savo pagrindinės varžovės, galią.

Naudota literatūra:
1. Naujųjų amžių istorija 1989, VILNIUS ,,Mintis”
2. Europos istorija 2004, VILNIUS ,,Alma Litera”

Leave a Comment