TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………..31. Senovės lietuvių laidojimo ritualai…………………………………………………………………………………4
2. Laidotuvių apeigos dabartinėje Lietuvoje……………………………………………………………………….92.1. Šarvojimas………………………………………………………………………………………………….102.2. Šermenys (būdynė, pagrabas)……………………………………………………………………….112.3. Mirusiojo išlydėjimas………………………………………………………………………………….122.4. Palaidojimo vieta kapinėse……………………………………………………………………………132.5. Gedulingi pietūs ir mirusiųjų minėjimai…………………………………………………………13
3. Paskutinis užtarimas ir atsisveikinimas su mirusiuoju……………………………………………………..143.3. Mirusiojo palaidojimo apeiga prie kapo…………………………………………………………14IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..16LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………17
ĮVADAS
Kiekviena kultūra ir kiekviena religija turi savo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Šis požiūris akivaizdžiausiai atsispindi laidojimo apeigose ir papročiuose. Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą. Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki pastarųjų laikų.
1. Senovės lietuvių laidojimo ritualai
Jau nuo gilios senovės žmonės tikėjo, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia. Vėlė gyvena naują gyvenimą. Buvo manoma, kad miręs žmogus išlieka tokio pat amžiaus. Baltai taip pat skyrė geras ir blogas dvasias- gerų žmonių dvasių pavidalai yra balti, o blogų- juodi. Baltai tikėjo, kad vėlės įsikūnija į medžius, paukščius, gyvūnus. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų, kur vėlės gyvena po mirties iškeliavusios iš žmogaus kūno: įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais.
Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi.Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą.Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą.Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios.Gedulo drabužiai – tai šermenų paprotys išlikęs iki mūsų dienų. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:– Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.– Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi.– Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.– Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį.– Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių.Pavyzdžiui, girinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Lyg per šermenis. Prieš sėdant prie stalo kuris nors iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 metais užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse: “O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių…”Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Šie būdavo įrengiami labai sudėtingai, – išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100-ųjų prieš Kristų čia išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki. Nuo tos datos visuotinai įsigalintis deginimo paprotys tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų “namelius”, kurių viduje – urnos palaikų pelenams. Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių, taigi mirusiųjų pasaulis “nutolo”. Nereta, kad jie yra už vandens, – upės ar ežero.Bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kristaus, mirusieji vėl laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta. Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva į šiaurę. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Štai ir liaudies dainose – žirgelis visada šalia bernelio.XVII, ir XIX a., žmogui mirštant, būdavo atidaromi langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalvę, jis buvo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu“, kad jo garsas išvaikytų piktąsias dvasias ir „rodytų vėlei kelią kitame pasaulyje“. Mirštantysis buvo šlakstomas švęstu vandeniu, jam uždegama graudulinė žvakė. Žemaitijoje mušama į toliau nuo trobos specialiai įtaisytą lentą, duodant žinią kaimynams, kad skubėtų ligonio marinti. Namiškiai ir atskubėję kaimynai kalbėdavo prie mirštančiojo maldas. Tuo metu namuose niekas neturėjo miegoti, o miegančiuosius būtina pažadinti, kad „nenugrimztų į giliausią miegą“. Prie mirštančiojo suklupdydavo vaikus melstis. Buvo manoma, kad jų maldos labiausiai nuvaikančios piktąsias dvasias.Dar XX a. pradžioje visoje Lietuvoje tikėta, kad visas namų turtas gali „išeiti“ drauge su velioniu — išmirti bitės, kristi gyvuliai, ūkinė sėkmė apleisti jo vaikus. Todėl, mirus šeimos galvai, reikėjo pranešti gyvuliams, bitėms, kad pasikeitė jų šeiminimkas. Gyvuliams pasakydavo žodžiu, bitėms pastuksendavo į avilius ar kilsteldavo juos nuo žemės. Dusmenų apylinkėse užrašytos sudėtingesnės apeigos, kai ant kiekvieno avilio būdavo dedama po stuomenį drobės, kurią vėliau nešdavo prie bažnyčios ir išdalydavo elgetoms. Tą pačią mirusiojo atskyrimo nuo artimųjų ir jo turto apeigų reikšmę turėjo dar XIX a. I p. visoje Lietuvoje žinotos raudos. XIX a. viduryje mirusųjų apraudojimą pakeitė krikščioniškos giesmės. Žemaičiai budėdami prie mirusiojo dar giedodavo Kryžiaus kelio giesmes, vadinamuosius Kalnus arba Kalvarijas. Pietryčių Lietuvoje vos prieš keletą dešimtmečių mirusiųjų apraudojimas buvo įprastas reiškinys. Dar ir šiandien galima išgirsti užuominų, kad Dzūkijoje vis dar pasitaiko mirusiųjų apraudojimo atvejų, nors patys kaimo gyventojai ir vengia apie tai kalbėti.2. Laidotuvių apeigos dabartinėje LietuvojeLaidojimo apeigos Lietuvoje glaudžiai susijusios su papročių ar ritualų laikymusi, su tradicija. Ši tradicija dažnai perimama nesąmoningai, ji palaipsniui išmokstama, įgyjama. Ji perimama arba perduodama įtraukiant žmones į jos vykdymą. Tradicijos Lietuvoje didelių skirtumų neturi, tačiau pagrindiniuose regionuose, kaip Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje, yra ryškesni vienokie ar kitokie pavienių elementų skirtumai. Turtingas savo tradicijomis yra nekrokultas, kuriame vis dėlto esti išlikę nemažai archaiškų bruožų ir mitologinių elementų. Mirštančiuoju artimieji rūpinasi, ruošiasi jo mirčiai. Pasirūpina, kad karšinamasis nenumirtų be sakramentų, tam pakviečiamas prie ligonio kunigas, kad suteiktų “paskutinį” patepimą. Žmogui, artinantis prie mirties slenksčio, uždegama žvakė. Tam tikslui naudojama per Kristaus paaukojimo šventę pašventinta žvakė – grabnyčia, jos neturint, paprasta šventinta žvakė. Prie mirusiojo stengiamasi elgtis tyliai, nejuokaujama, svarbu išlaikyti rimtį ir gedulingą aplinką. Šiandien žmonės tai aiškina kaip pagarbą mirusiajam, nors neretai pasitaiko tokių, kurie ir po šiai dienai triukšmą ir garsų raudojimą laiko dideliu trukdymu mirusiojo vėlei atsiskirti nuo kūno. Didelis dėmesys kreipiamas į apsirengimą – turi dominuoti gedulo spalvos. Tiek vyrai, tiek moterys per laidotuvių laikotarpį stengiasi rengtis juodais (ar bent tamsios spalvos) rūbais. Mirus motinai, tėvui, sutuoktiniui, yra išlikęs paprotys ištisus metus rengtis gedulo rūbais: moterys – juoda suknele, juoda eilute, apsisiautus juoda skarele ar šaliu; vyrai – juodu kostiumu, ant švarko kairiojo atlapo prisiūta juoda juostele. Gedulo laikotarpis – tai rimties išlaikymo tarpsnis, kurio metu vengiami pasilinksminimai, triukšmingi pobūviai. Tradiciškai žmogus palaidojamas trečią po mirties dieną. Prieš tai informuojamas zakristijonas ar varpininkas (jei toks yra), kad visam kaimui ar miesteliui bažnyčios varpų skambėjimu būtų paskelbtas mirties atvejis. Apie mirtį pranešama ir giminėms, draugams, kaimynams, informuojama apie laidojimo laiką ir vietą.Kreipiamasi į kunigą, kad būtų užsakytos laidotuvės: sutariamas palaidojimo laikas, užsakomos Šv. Mišios už mirusįjį, neretai, tuo pačiu atėjimu, ir keturnedėlis (30-ta diena po mirties). Daugelyje parapijų, kurias sudaro palyginti nedidelis tikinčiųjų skaičius, yra reali galimybė laidotuves organizuoti su Šv. Mišiomis, pastoraciniu požiūriu, tai yra naudingiau, nes į laidotuvių Šv. Mišias susirenka ne tik mirusiojo artimieji, bet ir visa jį palydinti bendruomenė, už jį meldžiamasi ir įsijungiama į Šv. Mišių auką. Reikia pastebėti, jog laidotuvėse dalyvauja ir tokie tikintieji, kurie labai retai arba visai yra apleidę lankymąsi bažnyčioje. Tai puiki galimybė jiems skelbti Dievo Žodį ir tokiu būdu, per artimo žmogaus mirtį, skleisti teisingo gyvenimo kelią, kurį nurodė pats Jėzus Kristus.
2.1. ŠarvojimasĮkapės – tai mirusiojo rūbai, kuriais jis aprengiamas prieš paguldant į karstą. Senoliai dažnai tokius rūbus laiko paruoštus dar prieš mirtį, pasirūpina savo mirties atveju, kad, laikui atėjus, namiškiai jau turėtų išspręstą bent vieną problemą – kaip aprengti mirusįjį. Vyresnio amžiaus moterys aprengiamos tamsiomis įkapėmis, galva aprišama balta skarele arba šaliu. Jaunos merginos, mergaitės – šviesių spalvų įkapėmis; kūdikiai – krikšto rūbeliais; vyrai – tamsiais kostiumais. Taip aprėdytas mirusysis guldomas karstan, rankos sukryžiuojamos ant krūtinės, pirštai suneriami arba plaštakos sudedamos viena ant kitos. Į rankas įdedamas šventas paveikslėlis arba jos apsukamos rožančiumi. Mirusiojo šarvojimo vieta dažniausiai paruošiama didžiausiame kambaryje. Iš anksto pramatoma, kaip bus išnešamas karstas. Dabartiniai kaimo sodybų trobesiai nėra pritaikyti tokiems atvejams: namo išplanavimas perdėm sudėtingas, siauros laiptinės, daug bereikalingų posūkių. Tai visų pirma apsunkina karsto išnešimą, todėl neretai pasitaiko tokių situacijų, kai mirusysis karste, pasibaigus šermenims, iškeliamas per langą. Iš šarvojimo kambario išnešami visi baldai ir pastatoma šarvojimo lenta. Tai specialiai paruoštas lentų skydas, kuris pastatomas ant stovų – sukryžiuotų atramų, vadinamų “ožiais”. Šarvojimo lenta statoma kambario viduryje, dažniausiai galvūgaliu prie galinės nuo įėjimo sienos arba dešiniajame kambario kampe. Iš principo, tokia lenta yra sukalama vienkartiniam naudojimui, tačiau pasitaiko atvejų, kai kaimo aktyviausias parapijietis šiam reikalui turi paruoštus šarvojimo reikmenis, tame tarpe ir šarvojimo lentą, kurie prireikus panaudojami mirties atveju, o kiekvienas kaimo gyventojas žinąs, kur kreiptis ištikus šeimoje mirčiai. Šarvojimo lenta apdengiama austiniais užtiesalais, balta drobule. Tuomet dedamas karstas su mirusiuoju. Iš šonų prie karsto pastatomos keturios ar šešios žvakidės su degančiomis žvakėmis. Galvūgalyje ant sienos pakabinama austinė ornamentinė kapa (užtiesalas). Ant jos pakabinamas kryžius ir jo šonuose šventieji paveikslai. Kartais kryžius statomas karsto galvūgalyje ant tam specialiai paruošto paaukštinimo, greta – dvi žvakės.Dabartiniu laiku vis rečiau žmonės šarvoja mirusiuosius namuose, nors atokiuose kaimuose ši tradicija išlieka gyva ir nepakitusi, tačiau tokiuose kaimuose, miesteliuose, kurie yra visai greta didmiesčių, dažnai pasinaudojama mieste specialiai įrengtomis šarvojimo salėmis. Juo labiau, jei vaikai išsikėlę iš kaimų gyventi į miestus, o karšinamuosius senelius, tėvelius pasiima pas save, tai ir laidotuvės suruošiamos ne kaimo sodyboje, bet miesto šarvojimo salėse. Tokiu atveju tik kūnas palaidoti vežamas į gimtą žemę. Tai ypač aktualu kalbant apie Aukštelkės miestelį, kuris yra tik keturių kilometrų atstumu nuo Šiaulių miesto. Jaunesnieji gyventojai mielai naudojasi šiuolaikiniais patogumais, kad kuo mažiau būtų rūpesčių ir vargo su mirusiojo palaidojimu, nes tai gali padaryti specializuoti paslaugų centrai. Senieji gyventojai mieliau laikosi senesniųjų tradicijų ir mirusįjį šarvoja savo namuose.2.2. Šermenys (būdynė, pagrabas)Pašarvojus mirusįjį, prasideda budėjimo laikas, kuris trunka iki palaidojimo. Dažniausiai tris paras. Šis laikotarpis pats turtingiausias savo tradicijomis, nes budėjimas prie mirusiojo – tai liaudies pamaldumo išraiška sąryšyje su pomirtiniu gyvenimu, jame gausu įvairių maldos praktikų, giesmių, giedojimo būdų, specifinio bendravimo su mirusiojo artimaisiais. Jau pirmąjį vakarą į šermenis ima rinktis kaimynai, vėliau suvažiuoja giminės ir draugai. Susirenka ir svarbiausias šermenų akcentas – giedotojai. Tai to paties kaimo gyventojai, kaimynai ar pažįstami, kurie nuo jaunų dienų, būdami balsingi, eidavę giedoti ne tik per šermenis, bet ir kitomis proginėmis dienomis, tiek per mirusiojo minėjimus, tiek bažnyčios chore ir panašiai.Atėjęs žmogus į šermenis, pagal seną praktiką, atsiklaupia, sukalba poterius ir “Viešpaties Angelo” maldą, atsistojus pasisveikinama su susirinkusiaisiais žodžiais “Garbė Jėzui Kristui”. Atneštos gėlės, krepšelis ar vainikas perduodami artimiesiems, taip jiems išreiškiant užuojautą, arba pastatomi šalia karsto. Į laidotuves nešamos dažniausiai baltos gėlės. Kaip ir daugelyje žmogaus gyvenimo sričių, taip ir laidotuvių struktūroje yra sureikšminama skaičių ir augmenijos simbolika. Gėlių skaičius turįs būti porinis, o laidotuvių gėlių rūšys – kalijos, lelijos, chrizantemos, gvazdikai. Vainikai pinami iš eglišakių. Prie vainiko dažniausiai tvirtinama juosta, kurioje įrašoma gedinčiųjų vardai ir kreipimasis į mirusįjį. Dabar madinga ir krepšelius pinti ne iš vytelių, o iš tų pačių eglišakių.J. Burkus savo knygoje išreiškia nuogąstavimą ir teigia, kad tikintieji, tikį pomirtiniu gyvenimu ir mirusiesiems pagalbos reikalingumu, turi vengti grynai pasaulietiškų dalykų, kadangi dauguma jų nesiderina su Katalikų Bažnyčios tradicija, kaip pavyzdžiui, gėlių puokštės ir vainikai, kuriais apkraunamas karstas. Laidotuvėms ji leidžia naudoti liturginius drabužius, kryžių, švęstą vandenį, žvakes ir smilkalus, o gėlės esą grynai pasaulietiški mirtingo gyvenimo simboliai, kurie prieštarauja tikėjimui sielos nemirtingumu, o neretai ir trukdo katalikų liturginėms apeigoms. Išlaidos gėlėms verčiau būtų panaudojamos išmaldoms, Šv. Mišioms ir kitiems religiniams tikslams, kuriais būtų suteikta pagalba mirusiajam. Praktiniu sumetimu šios knygos autorius būtų teisus, tačiau nereikia pamiršti, kad dauguma papročių krikščionybė perėmė iš vietos tradicijų (kad ir pagoniškų) savaip interpretuodama jų reikšmę, suteikdama krikščionišką prasmę.Susirinkę daugiau žmonių, drauge pasimeldžia už mirusįjį, sukalba Švč. M. Marijos rožinį, ar pagieda šermenines giesmes. Esant giedotojams, vakare, kai į šermenis susirenka daugiau žmonių, tradiciškai giedamos šermeninės giesmės, ypatingai giesmė “Vainikėlis” (“Karunka”). Vėliau skirtingose Lietuvos regionuose giedama: Žemaitijoje – Žemaičių Kalvarijos Kalnai; Aukštaitijoje – Švč. Jėzaus Vardo rožinis arba Kryžiaus kelias; regionuose, kurie ribojasi su protestantų ir stačiatikių religijomis, – Gedulinės valandos ir šermenų giesmės. Baigiamoji šermenų giesmė – “Viešpaties Angelas” ir trys kartai “Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie”. Prie mirusiojo budima ištisą naktį. Patys artimiausieji žmonės nepalieka mirusiojo, pakaitomis budi prie jo, meldžiasi, prižiūri degančias žvakes dieną ir naktį.2.3. Mirusiojo išlydėjimasPraėjus budėjimo prie mirusiojo laikui, dažniausiai trečiąją dieną, ruošiamas išnešti karstas. Žemaitijoje įprasta mirusįjį vežti bažnyčion, kur už mirusįjį aukojamos Šv. Mišios, po to mirusysis lydimas į kapines. Taip pat naudojama praktika, kai mirusiojo palaidojimas yra atliekamas šalia Šv. Mišių, kurios, tokiu atveju, aukojamos antrąją budėjimo dieną, arba sutartu patogiausiu laiku. Atėjus mirusiojo išlydėjimo akimirkai, į mirusiojo namus susirenka visi laidotuvių dalyviai. Artimieji, apsupę karstą, rauda ir atsisveikina su mirusiuoju. Prieš išlydint mirusįjį iš namų, kunigas ar vadovas meldžiasi su visais susirinkusiais laidotuvių dalyviais. Skaitomi Švento Rašto skaitiniai, skelbiantys amžinojo gyvenimo viltį. Nepriklausomai nuo laidojimo būdo, ar mirusįjį tenka lydėti į bažnyčią, kur bus aukojamos laidotuvių Šv. Mišios, ar kunigo atliktos išlydėjimo apeigos mirusiojo pašarvojimo vietoje, ruošiamasi karstą išnešti ta pačia tvarka. Po atsisveikinimo surenkamos išnešti gėlės, vainikai, uždengiamas karstas. Karsto išnešimui būna pasirengę keturi ar šeši vyrai. Jiems per petį, ant kurio bus nešamas karstas, užrišamos ornamentinės juostos. Jei atstumas iki bažnyčios ar kapinių yra nedidelis, tai laidotuvių dalyviai lauke rikiuojasi procesijos būdu: priekyje nešantieji kryžių ir vėliavas, toliau vaikai, jaunimas, suaugusieji su puokštėmis bei vainikais, karstas, paskui karstą – mirusiojo artimieji. Priešingu atveju, kai laukia tolima kelionė, karstas nešamas į specialiai jo pervežimui paruoštą transporto priemonę. Seniau tam pasitarnaudavo arkliais pakinkyti vežimai, vėliau sunkvežimiai, kurių bortai būdavę išpuošiami austiniais užtiesalais ir berželiais arba eglutėmis, priklausomai nuo metų laiko. Šiandien gi ne naujiena specialus transportas, kuris patogumu pervežant karstą pranoksta seniau naudotas transporto priemones. Pagal senąsias laidotuvių apeigas bažnyčios šventoriuje netoli vartų būdavęs pastatomas specialus stovas (kai kuriose bažnyčiose tam tikslui buvo naudojamas statiškas akmuo). Laidotuvių procesijai priartėjus prie bažnyčios, pasigirsta varpų skambesys. Atvykus, procesijos dalyviai persiorganizuoja, karstas dedamas ant paruošto stovo, tuo tarpu žmonės su gėlėmis nuo bažnyčios durų iki karsto sustoja dviem eilėmis padarydami taką. Mirusiojo pasitikti išeinąs kunigas, kuris atlieka bažnytines laidotuvių apeigas ir karstą palydi bažnyčios vidun. Ten jis statomas ant kontafoliaus (specialus paaukštinimas, ant kurio dedamas karstas) priešais altorių. Karstą nešusieji vyrai pagarbiai sustoja karsto šonuose ir stovi per visas Šv. Mišias. Joms pasibaigus, visi dalyviai procesijos būdu palydi mirusįjį į kapines, su jais einąs ir kunigas. Ten tęsiamos laidojimo apeigos.2.4. Palaidojimo vieta kapinėseDažnas žmogus palaidojimo vieta pasirūpina dar prieš mirtį. Kai kas iš anksto net paminklą pasistato su iškalta gimimo data, pavarde, tik be mirties laiko. Jei esama šeimos kapo, paprastai ten ir išreiškia savo pageidavimą būti palaidotu, o priešingu atveju, artimieji, mirus jų šeimos nariui, nusprendžia, kur jiems patogiau palaidoti mirusįjį. Duobei iškasti pasamdomi duobkasiai. Iškasta duobė išpuošiama: jos šonai prismaigstomi eglišakių ir gėlių, dugnas dažnai irgi išklojamas eglės šakelėmis. Priekyje padaroma niša, kur įstatomas kryželis ir deganti žvakė. Baigiantis laidotuvių apeigoms prie kapo duobės, karstas užkasamas, supilamas kauburėlis, ant kurio kastuvo kotu įspaudžiamas kryžius. Suneštomis gėlėmis ir vainikais apdedamas ką tik supiltas kapas, uždegamos žvakės. Vienas iš artimųjų padėkoja susirinkusiems laidotuvių dalyviams ir juos pakviečia gedulingiems pietums.Kapai yra žmonių ypatingai gerbiami, nes tai vieta, kuri esti pašventinama, tai vieta, kurioje palaidojamas pašvęstas krikščionio kūnas, kitados buvęs Šventosios Dvasios buveine, buvęs šv. aliejais pateptas, Kristaus Kūnu penėtas. Kapų gerbimas kyla iš prisikėlimo vilties, jei taip nebūtų, jų gerbtinumas netektų prasmės. Todėl dera kapą prižiūrėti, jį aptverti, žolynais apsodinti, kad nebūtų ištrypti. Ant kapo dera pastatyti kryžių, kaip ženklą, jog čia palaidotas krikščionis. Kryžius – tai išganymo simbolis. Ir vengti itin puošnių paminklų, kuriais tėra patenkinama gyvųjų tuštybė, tačiau jokios naudos neteikia mirusiesiems.2.5. Gedulingi pietūs ir mirusiųjų minėjimaiLietuvoje yra tradicija po laidotuvių ir mirusiųjų atminimų rengti gedulingus pietus. Tam namuose ar viešo maitinimo įstaigose paruošiamas valgių stalas, kurio centre pastatomas kryželis ir degančios žvakės. Kai kur yra paprotys ir mirusiajam paruošti vietą prie pietų stalo, tik jam skirta lėkštė dedama dugnu į viršų. Iš kapinių ar pamaldų grįžę dalyviai už stalo sukalba maldą, giesmininkai pagieda keletą giesmių, kaip pavyzdžiui: “Sveika, Karaliene” ar “Viešpaties Angelas”, baigus melstis, persižegnojama ir žodžiais “Garbė Jėzui Kristui” pasveikinami susirinkusieji. Laikantis tradicijos, mirusiojo atminimui po laidotuvių rengiamos pamaldos. Yra priimta minėti 30-tą dieną po mirties (keturnedėlis) ir metines. Tam tikslui yra užsakomos Šv. Mišios, kuriose dalyvauja pakviesti giminės ir artimieji. Po Šv. Mišių visi vyksta į kapines prie mirusiojo kapo, ten uždegamos žvakės, padedama gėlių ir pasimeldžiama. Vėliau grįžtama į namus gedulingiems pietums. Prieš sėdant pietauti skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose yra giedami Žemaičių Kalvarijos Kalnai (Žemaitijoje), Švč. Jėzaus Vardo rožinis arba 14-os stočių Kryžiaus kelias (Aukštaitijoje), Gedulinės valandos (regionuose, kurie ribojasi su protestantų ir stačiatikių religijomis).Viena Aukštelkės parapijos moteris yra išmintingai pasakiusi apie rengiamų gedulingų pietų reikalingumą laidotuvėse ir mirusiųjų minėjimuose. Ji savo pastebėjimą motyvavo tuo, jog šių pietų tikslas nėra vien parodyti namų vaišingumą, bet tai tuo pačiu yra auka mirusiajam – kaip bendruomenė renkasi į Šv. Mišias prie Viešpaties stalo, taip ta pati bendruomenė renkasi ir agapei, kur vyksta pasidalinimas žemės gėrybėmis ir meldžiamasi už mirusįjį. Mintys teisingos, tačiau šiandienos tradicijoje tame yra išryškėjęs ir neigiamas atspalvis, kuris vargiai suderinamas su krikščioniškuoju gyvenimu, – išgertuvės.3. Paskutinis užtarimas ir atsisveikinimas su mirusiuojuPo laidotuvių Šv. Mišių pravedama mirusiojo paskutinio užtarimo ir atsisveikinimo apeiga. Ši apeiga išreiškia krikščionių bendruomenės paskutinį atsisveikinimą su savo nariu prieš jo kūno palaidojimą. Nors mirtis yra paženklinta tam tikro išsiskyrimo, tačiau visi krikščionys yra suvienyti Kristuje kaip Jo kūno nariai, todėl net pačios mirties niekada negali būti išskirti. Šią apeigą tam skirta malda pradeda ir į ją įveda kunigas. Po tylos valandėlės pašlakstomas ir pasmilkomas karstas. Šlakstymas, kuris primena Krikštu gautą teisę į amžinąjį gyvenimą, ir smilkymas, kuriuo pagerbiamas mirusiojo kūnas kaip Šventosios Dvasios buveinė, yra paskutinio atsisveikinimo ženklai. Po viso to seka atsisveikinimo priegiesmis (“Ateikite, Dievo šventieji” ar kiti tinkami priegiesmiai) ir malda. Paskutinio užtarimo ir atsisveikinimo apeiga gali būti atliekama tiktai esant mirusiojo kūnui.
3.3. Mirusiojo palaidojimo apeiga prie kapoIš bažnyčios ar kapinių koplyčios, po ten vykusių apeigų, procesijos būdu mirusysis yra palydimas prie kapo duobės. Karstas pastatomas prie kapo ant juostų paruoštų įleidimui, nešantysis kryžių atsistoja galvūgalyje, visa bendruomenė dalyvaujanti laidotuvėse susispiečia aplink palaidojimo vietą. Tai kulminacinis momentas, kuris savo prasme lygus paskutinio užtarimo ir atsisveikinimo apeigai. Nes jei paskutinio užtarimo ir atsisveikinimo apeiga nebuvo atlikta kitoje vietoje (kaip yra numatoma “Laidotuvių apeigų” rubruose), tai su ja, prie kapo duobės, baigiamos laidotuvės. Įprastu būdu Lietuvoje pastaroji apeiga yra atliekama bažnyčioje ar kapinių koplyčioje (mirusiojo namuose), todėl prie kapo esti sekančios apeigos: a) pastačius karstą, mirusiojo artimieji ar susirinkę laidotuvių dalyviai gali tarti atsisveikinimo žodį, sielovadiniu atžvilgiu naudinga, kad po pasisakymų ir kunigas tartų trumpą žodį; b) šventinama kapavietė, jei ji lig tol nebuvo pašventinta: recituojama pašventinimo malda, po kurios pašlakstoma kapavietė; c) karstas įleidžiamas į duobę, tuo (ar kitu tinkamu) momentu tariami maldos žodžiai; d) bendruomeninė malda su išsakomais maldavimais ir atliepu, kuri baigiama “Tėve mūsų” ar kita tinkama malda; e) triskart užberiama žemių ant karsto tariant tam tinkamus žodžius; f) baigiamoji giesmė.IŠVADOS
Visais laikais civilizuotame pasaulyje miręs žmogus buvo laikomas pagarboje ir stengiamasi deramai palaidoti. Palaidojimas buvo sąlygojamas mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos, pagal tą sampratą ir buvo išryškinamos vienokios ar kitokios laidojimo apeigos (ritualai), formavosi papročiai ir tradicija. 1. Lietuvoje ikikrikščioniškojo laidojimo ir su mirusiųjų kultu susiję papročiai turi atitikmenų su šiandieniais krikščioniškais papročiais: būdynė prie mirusiojo su giesmėmis (raudomis) ir maldomis; mirusiųjų minėjimai; gedulingi pietūs (puota).2. Laidojimo apeigos Lietuvoje atspindi Katalikų Bažnyčios istorijoje glūdinčias tradicijas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aries P. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. – V.. 1993.2. Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvos liaudies tradicijos. – Silver Spring. 19813. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. – V.. 19994. Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. – V.. 19905. Vyšniauskaitė A. Kalnius P. Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. – V.. 19956. Vyšniauskaitė A. Mirties samprata lietuvių liaudies tikėjimuose // Liaudies kultūra. 1993. Nr.2. p. 16.7. http://kks.lcn.lt/files/docs/bk_vm.doc