Renesanso gamtos filosofija

ĮVADAS

Renesanso filosofija XV – XVI amžiuose pakeitė viduramžių filosofiją, kėlė naujas problemas ir formulavo naują pasaulėžiūrą. Gamtos filosofija – viena svarbiausių temų renesanso filosofijoje, pagrįsta naujais gamtos mokslų atradimais. Atsisakyta viduramžiams būdingo negatyvaus požiūrio į gamtą, ją imta laikyti mokslinio tyrimo objektu , praktinės veiklos sritimi. Gamtamokslinė filosofija ypatingai klestėjo Italijoje (B.Telezijus (1509-1588), D. Brunas (1548-1600); F. Patricis (1529-1597); J. Kardanas (1507-1576); G. Galilėjus (1564-1642), jos atstovų buvo Vokietijoje (Pracelsas (1493-1541), J. Bėmė (1572-1624), Anglijoje (F. Bacon (1561-1626) ir kitose Europos šalyse. (M. Kopernikas (1473-1543).

Darbo objektas: Renesanso gamtos filosofijos problemos
Darbo tikslai:
 Atskleisti paagrindines Renesanso gamtos filosofijos kryptis;
 Nustatyti gamtos filosofijos sąsajas su gamtos mokslų atradimais;

Darbo metodas – literatūros analizė

I. Renesanso gamtos filosofijos ištakos

A. Mokslo pasiekimų įtaka filosofijai

Renesanso filosofijos mąstymo būdą galime suvokti tik bendrame kultūros istorijos fone. Šis laikotarpis išsiskyrė didelių mokslinių atradimų ir išradimų pradžia:
 Navigacinės technikos patobulinimas įgalino didžiąsias Kolumbo, Vasco da Gamos keliones, kurių padarinys buvo europiečių ekspansija į kitus kraštus bei žemynus, sykiu nauji geografiniai atradimai bei kintantis pasaulio suvokimas.
 Koperniko, J. Keplerio ir G. Galileo pagrįstas heliocentrinis pasaulėvaizdis pakeitė Antikos bei viduramžių heliocentrinę &##8211; žemės, kaip kosmoso centro sampratą.
 J. Gutenbergas išrastas knygų spausdinimas, įgalino greitą ir platų žinių plitimą.
 Prekyba ir pinigais pagrįsto ūkio plėtotė sukėlė visuomenės permainas ir poreikį taikomiesiems mokslams – technikai, medicinai.

B. Antikos įtaka Renesanso gamtos filosofijai

Vienas esmingiausių Renesanso epochos bruožų – domėjimasis An

ntikos laikotarpiu, jo filosofija, kultūra. Senovės filosofija darė įtaką Renesanso filosofijai kaip pagrindas, kuriuo remdamiesi Renesanso filosofai formulavo savo įsitikinimus.
Gamtos filosofijai didelę įtaką darė Platono ir neoplatonizmo iracionalieji teorijos motyvai, metafizikos teorija, ypatingai okultistinėms srovėms (Paracelsas). Šio s filosofijos įnašas – taip pat ir panteistinė pasauloi sąvoka. Aristotelio filosofija, apvalyta nuo viduramžių scholastinės filosofijos interpretacijų, įnešė į besiformuojančią filosofiją panteizmo bei teleologijos sampratas. Taip pat iš stoikų (Senekos, Epikteto) filosofijos, naujai atrastos Renesanse buvo semiamasi panteistinės pakraipos teologijos. Senovės jonėnų gamtos filosofija buvo artima hilozoistine gamtos, kaip gyvos ir dvasingos, samprata.

C. Priešprieša Viduramžių scholastinei filosofijai
Viduramžių scholastinė filosofijoje gamta nebuvo svarbiausias apmąstymų tikslas, jos pagrindinis objektas – Dievas, būtis, Dievo ir pasaulio, kaip kūrėjo ir kūrinio santykis; į gamtą žiūrėjo kaip į Dievo kūrinį, visa kūūrinija suvokiama kaip Dievo savęs apreiškimas (teofanija), taip Dievas pats save apibrėžia. Pavyzdžiui Jonas Škotas Eriugena gamtą klasifikuoja kaip keturias formas:
– kuriančioji ir nesukurta gamta (Dievas kaip kūrėjas);
– sukurtoji ir kuriančioji gamta: (Dievo idėjos);
– sukurtoji ir nekuriančioji gamta: įvairūs daiktai (kūriniai)
– nei kuriančioji nei sukurtoji gamta gamta: rimtyje nugrimzdęs ir baigęs kurti Dievas (galutinis kūrimo tikslas).
Pasaulis – tik Dievo apsireiškimas. Tuo tarpu Renesanso filosofai atmetę Dievo kaip antgamtinės esybės idėją, sudvasino, sudievino pačią gamtą, o Dievą kaip begalinį absoliutą tapatino su begaline gamta. Pasaulis da

abar traktuojamas kaip natūralus ir savaimingas, tačiau vis dėlto turintis judintoją – dvasinį pradą, vadinamą pasaulio siela arba dvasia. Renesansas teigia materialių ir dvasinių reiškinių vieningumą, materijos dvasingumą ir aktyvumą. Scholastinės filosofijos teiginį, kad “panašus gimdo panašų” renesanso filosofai pakeičia mintimi apie kokybiškai skirtingų reiškinių sąryšį, apie laipsnišką gamtos evoliuciją.
Renesanso gamtos filosofija nuo scholastinės skyrėsi ir požiūriu į pažinimą. Scholastinės filosofijos tikslas buvo apibrėžti daiktų, kaip substancijų, esmę bei tikrąją prigimtį, o po to ji deduktyviai pereidavo prie daikto ar reiškinio savybių apibūdinimo. Pažinimo tikslas buvo pats žinojimas, nesiejant žinių su praktiniais žmonių poreikiais. Renesanso mąstytojų uždavinys – tirti gamtą, jos reiškinius kaip stebimus objektus, aiškinti jų dėsningus priežastinius ryšius. Svarbiausias pažinimo būdas – patyrimas, juslinis santykis su daiktais. Akcentuojama praktinė pažinimo prasmė, iškelta “gamtos užvaldymo” idėja.

II. Renesanso gamtos filosofijos problematika

I. Universumo begalybė greta dinaminės pasaulio vienybės

Antikos ir viduramžių pasaulėvaizdis apribotas ir baigtinis. Šio pasaulio viduje viskas turi savo tvirtas ribas, savo abstrakčią esmę ir vietą. Renesanso filosofijoje – erdvėje išsklidusio pasaulio begalybė paverčiama giminiška Dievo esmei ir atitinkačia žmogaus esmę, nes žmogui irgi būdinga veržtis į begalybę. Žemė tampa nebe pasaulio centru, ji – viena iš daugelio planetų.
Pirmiausia ši idėja susijusi su gamtos mokslų atradimais: Koperniko heliocentrinė sistema tampa naujos pasaulėžiūros centru – iškyla vi

ienos, visur tiems patiems dėsniams paklūstančios ir tų pačių jėgų valdomos gamtos idėja. Šią idėją išplėtojo Giordano Bruno, kurio pagrindinė idėja buvo pasaulio begalybė ir vienumas. Materija, pasak Dž. Bruno – vienalytė, visi jos elementai – organiniai ir neorganiniai, psichiniai ir fiziniai yra susiję, vieningi, nepaliaujamai juda. Pasaulį sudaro suformuoti elementai “monados”, kurias formuoja ir išlaiko vidinis savisaugos ir formavimosi instinktas. Kiekviena “monada” – “būties minimumas” esanti vis kitokia, nepakartojama pasaulio dalis, jo atvaizdas, ji pasižymi kūniškumu ir dvasingumu, subjektyvumu ir objektyvumu, vidiniu aktyvumu ir gyvybingumu. Monada apibūdinama trimis aspektais: ontologiniu (monada yra mažiausia substancija”, fiziniu (ji yra atomas), matematiniu (ji yra taškas). Šie skirtumai išnyksta begalinėje substancijoje, kuri yra “monadų monada” arba Dievas. Pasaulis yra tarsi vienas gyvas organizmas, jo siela esanti Dievas, kuris pasaulį veikia kaip vidinis pasaulio principas, veikiantis tiek visumoje, tiek kiekvienoje dalyje. Gyvybė visatoje judanti pagal savo dėsnius, kurie iš esmės skiriasi nuo mechanikos dėsnių, kadangi pasaulis – gyvų jėgų visuma, o ne mechaninė mašina. Kaip matome, Dž. Bruno pasaulio samprata – panteistinė, sutapatinama gamtos dvasia ir Dievas.

II. Gamtos pažinimas ir žmogaus poveikio gamtai galimybė

Tyrinėdami gamtą Renesanso filosofai iškėlė poveikio gamtai problemą. Vien pažinti gamtą kai kurių filosofų nuomone, neužtenka, reikalinga pritaikyti gautas žinias žmonių gerovei.
Vienas pirmųjų, iškėlusių gamtos pa

aveikimo idėją, buvo vokiečių filosofas Paracelsas. “Kas iš to, kad astronomas išmano apie lietų ir sniegą, bet nežino kam jie naudingi, toks astronomas yra niekam tikęs.” (4, 43) Kadangi gamtoje egzistuoja visuotinė tarpusavio priklausomybė, reiškia kad pakeitus vieną daiktą galima paveikti ir kitus. Kaip medikas, eksperimentatorius, Paracelsas dirbo alchemijos – chemijos srityje, gydymui naudojo savo sukurtus cheminius preparatus. Filosofas palaikė gyvybės gyvybės procesų dinaminės funkcijos sampratą.
Francis Bekonas pažinimą traktavo kaip priemonę praktiniams tikslams pasiekti. Mokslo žinios jam, ne vien tiesa, bet pirmiausia tai – jėga, žmogaus jėga jo kovoje su gamta. Tik pažinimas, atskleisdamas gamtos paslaptis leis žmogui užvaldyti gamtą ir jai viešpatauti. Taigi, pažinimas, užuot vęs pats sau tikslas, įgavo platesnę reikšmę ir buvo apskritai įtrauktas į žmogiškos veiklos lauką. Mokslo uždavinys esąs “žmonėms dovanoti naujų išradimų ir turtų”. Vertindamas naujus renesanso laikotarpiu padarytus išradimus, F. Bakonas manė, kad aukščiausias mosklo tikslas ir yra išradimai. Laikantis tokio požiūrio, svarbiausiu mokslu tampa taikomasis mokslas – technika.

III. Žmogus Renesanso gamtos filosofijoje

Žmogus renesanse atsiduria visatos centre, apmąstymų ir praktinės veiklos centre. Renesanso filosofai į pasaulį žiūri kaip į visumą. Žmogus šioje sistemoje – šios visumos dalis, jam galioja tie patys dėsniai kaip ir gamtai.
Paracelsas gamtos reiškinių pagrindu laikė Dievo sukurtą pirminę materiją. Jis įžvelgė įvairiapusį žmogaus, kaip mikrokosmo ir gamtos, kaip makrokosmo ryšį bei atitikimą ir buvo įsitikinęs, kad gamtos pažinimas padeda pažinti žmogų ir atvirkščiai. Paracelso nuomone nėra principinio skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jie visi sudaryti iš tų pačių elementų. Dvasia nesanti išskirtinė žmogaus savybė: žvėrys, augalai, mineralai yra gyvibingi, turintys dvasią, gimsta auga, sensta, miršta, turi valios impusus ir efektus. Nėra ypatingai ryškių ribų tarp kūnoo ir dvasios, dvasia gali virsti materija ir atvirkščiai. Visos būtybės atsiranda dėl to, kad susijungia jutimais suvokiamas žemiškasis kūnas ir nesuvokiama dangiška jėga (arche).. Visos gamtos (tame tarpe ir žmogaus) raktas slypįs archėjoje ir norint pažinti ir paveikti gamtą, reikia pažinti archėją, tarkime norint kad gydymas duotų vaisių, reikia sustiprinti a archėjos galią. Pagal visuotinumo idėją sergantis žmogus yra ligonis kūnu, siela ir dvasia, todėl jį būtina gydyti įvairiapusiškai. Iš visuotinumo idėjos logiškai išplaukė vieningumo prielaida, turėjusi svarbią įtaką filosofijos (ir medicinos) raidai.
Mišelis de Montenis žmogų taip pat traktavo kaip gamtos dalį. Žmogaus jis neišaukštino virš kitų būtybių, tačiau ir kitų būtybių neiškėlė virš žmogaus. Nesame nei aukštesni, nei žemesni už kitas esybes”( 3, 231 ). Žmogus – ne tik gamtos kūrinys, bet ir kultūros; kai kuriuos prigimtinius žmogaus bruožus, jo esmę išstumia civilizacijos suformuotos dirbtinės esmės, kurios suformuoja dirbtinius malonumus ir dirbtines kančias. Jeigu žmogus grįžta prie savo natūralių savybių jis praranda kai kuriuos malonumus ir kartu išsivaduoja nuo begalės kančių.
Kaip matome, renesanso gamtos filosofijoje – žmogus yra gamtos dalis, tolygi kitoms esybėms, jam galioja tie patys dėsniai, kaip ir visai visatai, nutolimas nuo gamtos sukuria blogybes, kurių galima išvengti pažįstant gamtą ir jos dėsnius.
Kadangi gamta vieninga, o žmogus – gamtos dalis, vadinasi žmogus gali įsiskverbti į gamtą, nes jis pats yra tos pačios gyvos gamtos dalis, nes jame ceikia tos pačios jėgos kaip ir gamtoje; pažinti gamtą reiškia savo esybės gamtinėmis jėgomis susilieti su išorinės gamtos jėgomis. Šia prasme – žmogus – pasaulio centras. Jis yra ir “mikrokosmas” – “mažasis pasaulis”, kuriame atsispindi “makrokosmas”, tai yra jame egzistuoja ir veikia visos visatoje veikiančios jėgos.

IV. Gamtos pažinimo metodologija

Priešingai nei viduramžių mokslininkai, taikę kompliatyvaus pažinimo, prielaidų apmąstymo, silogizmo metodus, naujiems renesanso gamtos tyrinėjimo tikslams senieji metodai nebetiko. Iškilo empyrinio pažinimo poreikis, kuris vėliau tranformuojamas į mokslo žinias. Kaip jau minėta, daugelio filosofų pradžia – praktiniai mokslai, kurių žinias ir patyrimą apmąstydami kūrė filosofines sistemas.
Paracelsas – medikas – atmetė senosios medicinos autoritetus akcentavo patyrimo ir praktinės veiklos reikšmę, pabrėžė abipusį teorijos ir praktikos sąlygotumą.
Bernardinas Telezijus teigė, kad pažinimo srityje negalima pasikliauti spekuliatyviu protu ir tradiciniais autoritetais – gamtą reikia tirti empiriškai. Aiškindamas pažinimo klasuimus B. Telezijus laikėsi materialistinio sensualizmo pozicijos, teigė, kad juslinis suvokimas pažįstant pasaulį yra svarbesnis už mąstymą.
Galileo Galilėjus teigė, kad mokslinį gamtos tyrimą reikia pradėti nuo empyrinio patyrimo, nuo eksperimentų. Tačiau empyrinių faktų kaupimas savaime dar nesąs mokslas, mokslinę reikšmę aktai įgyja tik tinkamai racionaliai paaiškinti. Tyrinėjant gamtą empyriškai būtina matuoti sudedamąsias dalis, ieškoti jų tarpusavio ryšių. Tačiau išmatuoti galima ne daiktų prigimtį, ne jų substanciją, o tik jų pavidalą ir judėjimą, ne daiktų tikslą, o jų priežastis. Tikslumo galima pasiekti tik kuriant matematinius, ypač geometrinius gamtos reiškinių modelius. Todėl moksliniame pažinime būtina taikyti empyrinį ir racionalųjį matematinį metodus, kadangi tik matematizuoti teiginiai yra objektyviai teisingi, tuo tarpu juslinis suvokimas pasižymi didesniu ar mažesniu subjektyvumu.
Franciskas Bakonas suformulavo klasikinius metafizinio materializmo principus. Jo nuomone visų mąstymo klaidų įmanoma išvengti taikant indukcinį metodą. Pirminis mokslinio pažinimo taškas yra žinių yra kaupimas ir gretinimas, paskui, gautas žinias laipsniškai apibendrinus stengiamasi įžvelgti bendrąsias gamtos formas. Šiuo atveju indukcijos ataskaitos taškas yra ne atsitiktiniai potyriai, o planingas darbas su susistemintu suvokimu ir tiksliai atliekamais eksperimentais. Tačiau reikalaudamas, kad mokslas nuosekliai remtųsi indukciniu apibendrinimu, F. Bakonas nebuvo sensualizmo šalininkas. Indukcija paremtas pažinimo procesas remiasi ne tik juslėmis, bet ir protu. Nė viena iš dviejų proto galių viena pati nėra pajėgi atskleisti tikrosios tiesos, kadangi nei protas, nei jutimas nėra adekvatūs daiktų prigimties atspindžiai, nes jie abu suteikia objektams savos prigimties atspindį.
Kadangi tiek protas, tiek pojūčiai gali būti klystantys (F. Bakonas išskyrė atskiras sąmonės klaidų grupes), reikalinga taikyti juos abu. Eksperimentai kompensuoja juslių , o indukcija – proto trūkumus. Šie abu metodai vienodai reikšmingi: eksperimentas – pažinimo pamatas, padeda nustatyti faktus, atstoja iš esmės atsitiktinį patirties kaupimą, o laipsniška indukcija – apibendrina faktus, “perdirba” patirtį, ir pakeičia viduramžių moksle taikytą silogizmo metodą.
Taigi, renesanso filosofai, atmesdami ankstesnių laikų filosofų tyrimo metodus, naujai iškilusiems uždaviniams taikė naujus metodus: empyrinį patyrimą, eksperimentus, racionalųjį matematinį metodą, indukciją.

Išvados

 Renesanso filosofijos pradžia – mokslinių atradimų ir išradimų pradžios laikotarpis, naujas Antikos filosofijos atradimas, nepasitenkinimas Viduramžių scholastine filosofija;
 Heliocentrinė sistema tampa naujos pasaulėžiūros centru – iškyla vienos, visur tiems patiems dėsniams paklūstančios ir tų pačių jėgų valdomos gamtos idėja.
 Mokslas privalo ne tik pažinti gamtos jėgas, bet ir jas užvaldyti. Mokslo žinios renesanse – ne vien tiesa, bet pirmiausia tai – jėga, žmogaus jėga jo kovoje su gamta. Pažinimas, atskleisdamas gamtos paslaptis leidžia žmogui užvaldyti gamtą ir jai viešpatauti.
 Renesanso gamtos filosofijoje – žmogus yra gamtos dalis, tolygi kitoms esybėms, jam galioja tie patys dėsniai, kaip ir visai visatai, nutolimas nuo gamtos sukuria blogybes, kurių galima išvengti pažįstant gamtą ir jos dėsnius. Žmogus – pasaulio centras. Jis yra ir “mikrokosmas” – “mažasis pasaulis”, kuriame atsispindi “makrokosmas”, tai yra jame egzistuoja ir veikia visos visatoje veikiančios jėgos.
 Renesanso filosofai taikė naujus pažinimo ir mokslo metodologijos metodus: empyrinį patyrimą, eksperimentus, racionalųjį matematinį metodą, indukciją.

LITERATŪRA:

1. Aster E. Filosofijos istorija.- Vilnius, Alma littera, 1995
2. Filosofijos atlasas.- Vilnius, Alma littera, 2000.
3. Filosofijos istorijos chrestomatija.- Renesansas.- T. 1.Vilnius, Mintis, 1984
4. Filosofijos istorijos chrestomatija.- Renesansas. T. 2.-Vilnius, Mintis, 1986
5. Hegel G.W.F. Filosofijos istorijos paskaitos.- Vilnius, Alma littera, 2001
6. Štrauchas J. Naujųjų amžių filosofijos istorija.- Vilnius, Amžius, 1996
7. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija.- Vilnius, Alma littera, 2002

Leave a Comment