etno istorija-laidotuviu paprociai

LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI

( referatas )

TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS 2
MIRTIS IR LAIDOTUVĖS 2
MIRUSIŲJŲ DEGINIMAS 2
PRIEŠISTORINĖJE LIETUVOJE 2
SENIEJI LIETUVIŲ LAIDOJIMO PAPROČIAI 2
LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI 2
DINGUSIO ŽMOGAUS LAIDOJIMAS 2
PAKARUOKLIO LAIDOTUVĖS 2
VĖLINĖS 2
IŠVADOS 2
LITERATŪRA 2

ĮVADAS

Papročiai – svarbi žmogaus ir visos tautos dvasinio gyvenimo dalis. Kalba, religija, papročiai – sudėtinės žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys, – be jų išnyktų tauta. Papročiai vienaip ar kitaip liečia visus žmones, jungia, formuoja bendras veiklos kryptis. Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Juozas Kudirka apie papročius rašo, kad „ papročiai – tai giminės, daugelio kartų, tautos patirtis, priesaika vaikams ir anūkams. Jie priklauso kiekvienam žmogui – jis gali šį visuomenės turtą praturtinti irr asmenine patirtimi – tai nuolatinio papročių atsinaujinimo laidas.

Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis. Išskyrus etnografinius – pačius patikimiausius – duomenis, kiti minėti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs. Rašytinai šaltiniai fragmentiški, aprašymai neišsamūs. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą.

Per daugelį epochų susiklostę ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.

Lietuva vėlai pateko į kronikininkų ir metraštininkų akiratį. Todėl neturime raašytinių žinių, kurios leistų pažinti mūsų krašto gyventojų kultūrą ar papročius iki Lietuvos valstybės susidarymo., t. y. iki XIII a.

Viduramžių kronikininkai į lietuvius – paskutiniuosius Europos pagonis – žiūrėjo su panieka, nepelnytai savo raštuose juos žemindami.

MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

Mirtį senovės žmonės suprato materialiai. bu

uvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti. Susirinkusi gimininė bendruomenė jį šildydavo prie židinio, valgydindavo, girdydavo. Be to, stengdavosi pažadinti, apipildami šaltu vandeniu, garsiai šaukdami. Vėliau imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri, jam mirus, atsiskirianti nuo kūno, kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiems, pradėta jo bijoti. Židinys, anksčiau turėjęs sušildyti ir atgaivinti mirusįjį, dabar pasidarė gyvųjų apsauga nuo jo keršto. Ugnis ėmė sudaryti svarbią apeigų dalį, – ji buvo siejama su daugeliu papročių, magiškų veiksmų, kurie turėjo numalšinti numirėlio pyktį ir garantuoti, kad jis neatsikeltų ir nevaikščiotų.

Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Lietuviai iš žilos senovės tikėjo vėlės nemirtingumu. Tikėta, kad mirus žmogui jo vėlė ilgai būna namuose, žiūrinti, kaip jai ruošiamos įkapės, kasama duobė. Lydint į kapus ji sėdinti ant karsto, užkasant žiūrinti duuobėn. Per laidotuves būnančios pilnos kapinės vėlių, kurios atsisveikinančios su mirusiuoju. Palaidojus vėlė grįžtanti su visais, dalyvaujanti šermenyse. Po to ji išeinanti į kapines. Gerų dvasių pavidalai esą balti, blogų – juodi. Vėlės pasirodančios šešėlio, garso, šviesos ir kitais pavidalais.

Po laidotuvių vėlės pareinančios namo, moterys aplankančios paliktus mažus vaikus, saugančios juos nuo visokių nelaimių. Vėlinių dieną visos vėlės einančios bažnyčion. Be to, mirusiųjų vėlės į namus pareinančios į savo namus per kalendorines ir šeimos šventes. Tikėta, kad dažniausiai vėlės apsilankančios savo namuose per Kūčias. To
odėl daug kur Lietuvoje išliko paprotys nenukraustyti Kūčių stalo.

Tikėta, kad miręs žmogus aname pasaulyje išliekąs toks, koks buvo gyvas: vaikas vaiku, senas senu. Vėlės atpažįstamos iš veido, drabužių, su kuriais buvo palaidoti.

Etnografiniai duomenys rodo, kad lietuviai į mirtį žiūrėjo realiai. Sulaukę senatvės ir ruošdamiesi mirti susitaisydavo įkapes. Susirgę mokydavo vaikus kaip gyventi, ūkininkauti, kokias laidotuves ir atminus kelti. Mirštančiojo priesaikai turėjo būti vykdomi. Laužyti mirštančiojo, ypač tėvo, žodį šeimai buvo didelė negarbė, nes prieš tėvo valia eiti buvo nepaderu. Mirdamas tėvas paskirstydavo pareigas: mokėti skolas, duoti motinai išimtinę, dukterims – pasogas. Mirštantieji palaimindavo prie jo lovos suklupusią šeimą, prisakydavo gražiai taikoje gyventi, nieko neskriausti.

Mirtinai susirgusiam pirmiausia atveždavo kunigą, jo laukti kai kur kviesdavo kaimynus. Moterys sutvarkydavo ir papuošdavo pirkią, ant sienų pakabindavo raštuotus rankšluosčius, lovas užklodavo divonais, ligonio lovą paklodavo gražiausio audimo paklodėmis, antklodėmis. Pirkios gale balta staltiese užtiesdavo stalą, ant jo pastatydavo šventą paveikslą, iš šonų – dvi žvakes, o stiklinėse pamerkdavo rūtų. Prie stalo paklodavo kilimą. Ligonį nuprausdavo, numazgodavo kojas, apvilkdavo pačiais gražiausiais baltiniais. Pamatę atvažiuojantį kunigą uždegdavo ant stalo žvakes, žmonės išeidavo į priemenę. Įlydėtas į pirkią kunigas padėdavo Švenčiausiąjį ant stalo. Kunigas išklausydavo išpažintį, o jei ligonis silpnas,, duodavo tik paskutinį patepimą.

Mirtinai susirgusį žmogų kaimynai ir artimesni giminės stengdavosi aplankyti, paguosti. Ja
ausdamas mirsiąs žmogus stengdavosi kaimynų ar giminių atsiprašyti, jei buvo skolingas, atsiteisti. Mirti skolingam buvo laikoma negeru dalyku, nes tai esą palieka ant sąžinės. Jei jau mirdavo neatidavęs skolos, tai ją atiduoti stengdavosi giminės.

Senovės aisčiai mirusiojo ilgai nelaidodavo. Kol buvo nepalaidotas, keldavo šermenis, t.y. puotą, kurioje esą dalyvaudavęs ir mirusysis. Tikėta, kad, nesurengus šermenų, mirusysis kerštausiąs. Todėl šia proga darydavo alų, kepdavo duoną, pjaudavo gyvulius.

Visos labai įvairios laidotuvių apeigos ir jų formos buvo glaudžiai susijusios su tuo, kaip žmogus įsivaizdavo vėlių persikėlimą gyventi į dausas ir bijojo jų rūstybės. Žemdirbyste besiverčiančios lietuvių gentys apeigomis, aukomis, maldomis siekė panaudoti vėlias gyvųjų žmonių gerovei, tikėdamos, kad jos galinčios išsiųsti iš žemės derlių arba jį sulaikyti, priversti žemę gimdyti vaisius arba sulaikyti jos vaisingumo jėgas ( Dundulienė P.)

Seniausias ir pagrindinis laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiųjų vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip kaip ir gyvas žmogus. Dundulienė P. teigė, kad „ šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – giesmėmis, raudomis. Tai paaiškina ir paprotį, mirus žmogui, pjauti jo šermenims gyvulius ir paukščius“.

Lietuviai, kaip ir viso pasaulio tautos, tikėjo, kad didžiausią pavojų vėlės keliančios artimiausiems giminaičiams, – esą jie „ apsikrėtę mirusiuoju“ ir galį „ apkrėsti“ kitus žmones. To

odėl gimininės santvarkos laikais artimiausius mirusiojo giminaičius bendruomenė versdavo tam tikrą laiką praleisti atsiskyrus ir grįžti į bendruomenę tik atlikus apsivalymo apeigas. Pati bendruomenė apeigomis, draudimais, magija turėjo apsisaugoti numirusiojo „ nuodų“.

Kad kuo greičiau nutruktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą. Šis draudimas pagrįstas tuo, kad nepaprasta galia buvo teikiama ištartam žodžiui ypatingu laiku, šiuo atveju per šermenis.

Mirus žmogui namuose įsiviešpataudavo nepaprastai rimta nuotaika: buvo laikomasi tylos, metami dirbti visi darbai, nors tai būtų ir karščiausia rugiapjūtė.

Mirusiajam būdavo užspaudžiamos akys, kad gulėdamas namuose jis „ nenužiūrėtų“ , t.y. įsižiūrėjęs nepaimtų kito šeimos nario. Po to buvo prausiamas. Mirusiojo prausimas buvo būtinas, tai siejosi su magišku jo nuvalymu per vandenį, laikomą švarumo simboliu.

Mirusįjį lietuviai nuprausdavo, kartais išperdavo pirtyje, aprengdavo geriausiais išeiginiais drabužiais. Tai rodo archeologiniai, rašytiniai ir etnografiniai šaltiniai. Iš senkapiuose rastų audinių liekanų matyti, kad IX – XIIa. mirusių moterų galvą dengdavo baltu lininiu dvinyčiu audiniu, greičiausiai nuometu, surišamu dešinėje smilkinio pusėje ir susmeigiamu smeigtuku arba susegamu sage. Merginų galvas puošdavo puošniomis kepurėlėmis arba apgalviais, pasiūtais iš auksinės juostos, papuoštos žalvarinėmis įvijomis, grandinėlėmis ar stikliniais karoliukais. Mirusios moterys buvo aprengiamos baltais marškiniais, sijonu, prijuoste, skepeta, susegta vienu arba dviem smeigtukais. Vyrai buvo aprengiami ilgais baltais marškiniais, palaidinėmis, sujuostomis juosta arba puošniu diržu. Ant galvos uždėdavo žalvariu papuoštas veltines, austines arba kailines kepures. Viršutinis apsiaustas buvo iš storesnio vilnonio audeklo arba kailinis, susegamas sagtimi. Senkapiuose randama papuošalų, kurie ypač gausu turtingesnių žmonių kapuose. Mirusiojo apavas buvo odiniai batai, papuošti žalvariu, kartais su pentinais.

Mirusius jaunus viengungius žmones puošdavo kaip vestuvėms. Mat tikėta, kad miręs nevedęs ir nepalikęs palikuonių žmogus negalįs išnykti. Jis turįs pereiti gyventi į medį, augalą, paukštį, gyvulį ar net į gimstantį kūdikį. Gyvendamas kitu pavidalu, viengungis turįs palikti savo įpėdinių. O senas žmogus, atidavęs gyvenimui visą savo darbą ir išauginęs palikuonis, galįs ir išnykti.

Mirusiojo palaikai buvo šarvojami ant lentos, padėtos ant dviejų suolelių arba malkoms pjauti ožiukų. Kartais šarvodavo ant plataus suolo. Mirusiajam patalą klodavo staltiesėmis ar paklodėmis, Suvalkijoje vadinamom šarvonėmis. Dzūkijoje mirusiojo palaikai būdavo guldomi ant spalvotų lovatiesių ar staltiesių. Prie pašarvotojo uždegdavo vaškines žvakes.

Nuo seno tradicinės graudulinės žvakės turėjo būti tik vaškinės, padarytos pačių, vėliau, bent XX amžiuje, kartais jas pakeisdavo pirktinės, padarytomis iš parafino ar lajaus. Vaškines žvakes dėdavo ir į karstą, kad jomis galėtų apsiginti nuo piktųjų dvasių.

Paprotį prie mirusiojo deginti žvakes X amžiuje perėmė Katalikų bažnyčia, bet ji nereikalavo vaškinių žvakių, leido deginti ir lajines.

Pašarvojus mirusįjį, būdavo pradedamas daryti karstas, karstą dirbo iš lentų, o vidų išmušdavo balta drobule. Iš skiedrų padarydavo pagalvę. Dažydavo karstą ruda arba juoda spalva.

Apie žmogaus mirtį pranešdavo ne tik kaimynams, bet ir giminėms. Buvo kviečiami giesmininkai, kurie per laidotuves, nuo XIX amžiaus vidurio, giedodavo iš kantičkų religines giesmes. Šermenyse svarbią vietą užėmė vaišės. Jei neparuoši šermenų, mirusysis kerštausiąs.

Prie pašarvoto mirusiojo uždegdavo vaškines žvakes, kurias paprastai statydavo prie galvos, kojų ir šonų. Užgesinti prie mirusio žvakes buvo draudžiama, tikint, apniksiančios piktosios dvasios. Užgesus vienai žvakei, kitas gesindavusios vėlės. Žvakių deginimas buvo prilyginamas maldai.

Per šermenis prie mirusiojo būtinai turėjo būti padėta alaus ar midaus ir duonos, kartais druskos. Dundulienė P. rašo. Atėjusiems į šermenis žmonėms irgi pirmiausia duodavo išgerti alaus. Moterys, eidamos į šermenis, būtinai turėdavo atsinešti kampelį ar riekelę duonos, kurią dėdavo ant stalo. Suneštą duoną dalydavo elgetoms. Paprotys nešti į šermenis duoną, greičiausia, buvo susijęs su duonos aukojimu mirusiojo vėlei.

Nuo seno žinomas paprotys apraudoti mirusįjį. Jis siekia gimininės santvarkos laikus. Raudojimą prie mirusiojo lietuviai pavesdavo apraudoti elgetoms arba žyniams, kuriems atlygindavo javais, duona, mėsa, drabužiais.

Deginimui mirusįjį paguldydavo į nupintą iš šiaudų lovą ir su ja veždavo prie amžinosios ugnies. Ten uždėdavo ant sukrauto laužo ir laužą uždegdavo. Laužui įsiliepsnojus, mesdavo į jį vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikabinti, lipdamas į dangų, ir pradėdavo šaukti, esą matantys mirusįjį, jojantį ant širmo žirgo į dausas. Palaikams sudegus, pelenus supildavo į indą, sumaišydavo su ašaromis ir palaidodavo tarp akmenų, padėdavo apačioje, iš šonų ir viršuje. Kapas buvo daromas panašus į namą ( mirusiajam jis turėjo atstoti namą).

Senovės kapinynus archeologai skirsto į plokštinius, buvusius su mažu žemės kauburėliu, ir pilkapius, turinčius maždaug 6 – 20 cm skersmens ir 1 – 3 m aukščio sampilus. Be to, kapai buvo nedegintiniai ir degintiniai. Sudegintus ir nedegintus žmones laidojo ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose. Buvo kapų, apkrautų akmenimis, vadinamų krūsninių kapų. Turimais duomenimis, neolito pabaigoje ir senajame žalvario amžiuje mirusiuosius laidodavo nesudegintus. Baltų gentims, kaip ir visiems indoeuropiečiams, III – II tūkst. pr. Kr. buvo būdinga laidoti mirusiuosius suriestus. Kretuono gyvenvietės ( Švenčionių raj.) archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad neolito pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje prosenių kaukolės buvo laidojamos prie namų židinio.

Mirusiųjų deginimo paprotys Europoje atsirado apie 2000 m. pr. Kr., bet plačiai nepaplito. XIII a. pr. Kr. pabaigoje jis buvo įsigalėjęs Vidurio Europoje. Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą per Prūsiją atėjo iš Rytų Vokietijos ir Lenkijos apie 1100 – 1000 m. pr. Kr. ir gyvavo daugiau kaip 1000 metų. Vėliau deginimas su nedeginimu kaitaliojosi: vienos gentys mirusiuosius degindavo, kitos – laidojo žemėje. Sudegintųjų pelenai dažniausiai buvo supilami į molines urnas ir užkasami.

Pirmaisiais amžiais po Kr. laidosenos būta įvairios. Pajūrio ruože ir Centrinėje Lietuvoje mirusiuosius laidodavo skobtiniuose karstuos,. plokštiniuose kapinynuose, nedegintus. Iki VII a. kapai buvo apdedami akmenų vainiku. Šalia kario kartais laidodavo ir jo žirgą. Pajūrio ruože VIII a. pradėta mirusiuosius deginti. Vidurio Lietuvoje mirusiųjų deginimas plito nuo V – VI a. , o VIII – IX a. plačiai įsitvirtino ir išsilaikė iki XV a. , t. y. iki krikščionybės įvedimo. Apie X a. šalia sudegintų vyrų pradėta laidoti nedegintus žirgus. Vidurio Lietuvos šiaurinėje dalyje iki IV – V a mirusieji po kelis draugia laidoti pilkapiuose. Apdėtuose stambių akmenų vainiku. nuo VI a. laidota plokštiniuose kapuose. Deginimas čia plačiai nepaplito. Rytinėje Lietuvos dalyje laidota pilkapiuose, IV – V a. nedegintus, o V – XII a. – degintus. I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje čia laidota su sudegintais arba nedegintais žirgais. Suvalkijos pietinėje dalyje aptinkama griautinių krusninių kapų.

Pagonybės laikais mirusiuosius laidodavo saulei tekant arba leidžiantis. Vėliau dažniausiai irgi laidodavo rytą, rečiau vakare. Mirusįjį išpuošdavo gražiausiais drabužiais, papuošalais ir guldydavo į karstą, į kurį įdėdavo reikalingų įrankių: vyrui – kirvį, skiltuvą, peilį, kardą ir kt., o moteriai – adatą, varpstelį, drobės, į rankas įduodavo nosinę prakaitui ar ašaroms nusišluostyti ir gabalėlį žvakės keliui pasišviesti. Šeimininkui prie galvos dėdavo duonos kepalą, kad namų dalios neišneštų. Be to, tikėdami, kad jie gyviesiems atnešią laimės, nes esą kupini nematomų jų savininko jėgų, todėl su juo gyvybiškai susiję.

Nuo seno buvo įsigalėjęs paprotys vyrus laidoti galva į šiaurės vakarus, o moteris – į pietus arba į pietryčius. Nuleidę karstą į duobę, lydintieji berdavo tris saujas žemės, sakydami: „ Tebūnie tau lengva žemė!“ Žiloje senovėje į kapą mesdavo akmenis, kad mirusysis „ nevaikščiotų“ ir „ negąsdintų“ gyvųjų. Tuo pačiu tikslu užrisdavo ant kapo akmenis, vėliau statė sunkius antkapius.

Pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais laidodami prie kapo kūreno apeiginę ugnį, kurioje buvo deginamos aukos mirusiajam r vėlių deivei velionei: kiaulės, veršiai, ožkos, gaidžiai. Tokie papročiai būdingi ir kitiems indoeuropiečiams. Palaidojus, bet dar neužkasus kapo, prie ugnies puotaudavo.

Tikėjimas, kad mirusiojo vėlė sugrįžta namo, plačiai atsispindi mūsų tautosakoje. Po vaišių dalį maisto ir mirusiojo daiktų atiduodavo dalyvavusiems šermenyse elgetoms, seniau – buvusiems žyniams, atlikusiems laidotuvių apeigas. Kad elgetos užėmė l žynių vietą tarp laidotųjų, patvirtina išlikęs tikėjimas, jog elgetos mato dvasias ir su joms bendrauja.

Senovės lietuvių laidojimo vieta buvo vadinama alku, alka, alkviete. Žodžiai „ alk“, „elk“ sietini su gotų „ alhs“, t.y. apsaugota, šventa vieta. Alkai dažniausiai buvo elipsinio pavidalo kalneliai, apaugę medžiais ar krūmais, kitur – laukai, pievos, upių ar ežerų salelės, pusiasaliai ir kt. Kiekviena giminė, vėliau teritorinė bendruomenė turėjo savo alką ( miškelį, kalnelį, pievelę ), esantį netoli sodybų, piliakalnių, kur kūreno amžintąją ugnį, meldėsi, aukojo jaučius, arklius, kiaules, ožius, avinus, laidojo mirusiuosius.

Pagal seną tradiciją lietuviai dažnai įrengdavo kapines ant kalnelių. Tautosakoje, susietoje su mirtimi, aukštasis kalnelis yra kapinių arba dausų sinonimas. Neretai kapinės randamos ir lygiose vietose. Ant mirusiojo kapo statydavo koplytstulpius, koplytėles, stogastulpius, vėliau medinius kryžius. Žemaitijoje ir kai kur Vidurio Lietuvoje, kur buvo paprotys šeimas ir gimines laidoti viename kape, prie kapo statydavo vadinamąsias kaulinyčias (koplytėles iškastiems kaulams).

Antkapiniai paminklai įvairiose Lietuvos vietose turi kai kurių skirtumų. Žemaičių antkapiniai paminklai dažnai būdavo koplytėlių arba neaukštų kryžių, stogastulpių pavidalo. Klaipėdos krašte, ypač Nidoje, Rusnėje, išliko prosenoviniai paminklai, padaryti iš storų lentų, ant kurių išpjaustyta arklių, paukščių, roplių, gyvulių kojų, raguotų gyvulių bei jų kailių, žmonių, augalų, širdžių, kryželių, urnų ir kitokie siluetai. Daugelis antkapinių paminklų, susietų su krikščioniškąją religija, neprarado savo archajinių formų. Čia labai stipri ideologijos tradicija. Pietvakarių Pabaltijo antkapiniai paminklai labai mažai ką bendra teturi su krikščionybės kryžiais. Tai stulpai su įvairiais mediniais stogeliais. Antkapiniai paminklai simbolizavo mirusiųjų ryšį su dangumi.

Aukštaitijoje ir Dzūkijoje antkapiniai paminklai – tai kryžiai simboliai, neatsiejamai sujungti su pagoniškaisiais meno elementais, kuriuose tariamai apsigyvena mirusiojo vėlė. Tai saulė, mėnulis, žvaigždės, stilizuotai arba realistiškai pavaizduoti žalčiai, gyvatės, augalai, ypač ąžuolo šakos, žydintys arba vaisius medžiai, gėlės ir pan.

MIRUSIŲJŲ DEGINIMAS
PRIEŠISTORINĖJE LIETUVOJE

Manoma, kad prieš krikščioniškuosius laikus mūsų protėviai mirusiuosius tik degindavo. Pirmieji Lietuvos istorijos šaltiniai iš XIII – XV amžiaus aprašo keistą pagonių deginimo paprotį, dėl to galima būtų galvoti, kad deginimas yra buvęs pirmasis laidojimo būdas Lietuvoje( Gimbutienė M. ). Dar po krikšto kūnų deginimo paprotys buvo ilgai vartojimas.

Pirmoji žmonijos laidojimo forma, kiek galima spręsti pagal atrastus kapus, buvo nedeginto kūno laidojimas. Pirmieji kapai, rasti Lietuvoje iš maždaug 2000 metų pr. Kr., buvo nedeginti. Tačiau kūno deginimo pėdsakai aptikti jau irgi iš ankstyvų laikų, manoma, kad deginimo užuomazga galėjo kilti dar akmens amžiuje. Deginimo mintis galėjo kilti jau paleolite, nes mirusieji Vakarų Europos urvuose, palaidoti tiesiog ant židinio, buvo iš dalies apdegę. Akmens amžiuje deginimo paprotys dar neįsivyrauja. Žalvario amžiuje, ypač apie 1000metų pr. Kr., kūnų deginimo paprotys visu stiprumu plačiai paplito Vidurio Europos srityse, iš kur skverbėsi ir toliau – į šiaurines sritis. Tuo laiku deginimas įsigali Lietuvoje ir visame Pabaltijy. Vakarinėje ir Vidurinėje Europoje mirusiųjų deginimo paprotys išliko ilgus laikus, o Lietuvoje, Latvijoje ne: dar prieškristiniais laikais vėl kūnai pradėti laidoti nedeginti. Tik mūsų giminaičiuose prūsuose ir kartu pietų – rytinėje Lietuvoje – Suvalkijoje ir pietų – rytų Vilniaus krašte, t. y. toje srityje, kuri taip pat priskiriama prūsams, deginimo paprotys nenutrūko ir buvo vartojamas iki pat krikščioniškųjų laikų.

Pirmaisiais amžiais po Kr. Lietuvoje mirusieji nedeginami. Apie V – VI amžių pr. Kr. visoje Rytų Lietuvoje, Vilniaus krašte ir dalies vidurio Lietuvoje ( Kauno aps. ) pasirodo pirmieji degintiniai kapai. Nuo to laiko rytinėje Lietuvoje mirusiųjų deginimas tęsėsi iki krikščioniškųjų laikų.

Deginimo paprotys įsigalėjo tik pamažu. Kai kurie ankstyvesnieji degintiniai kapai yra labai įdomaus pavidalo: jie visiškai imituoja nedeginto kūno kapus. Sudeginto žmogaus likučiai buvo supilami į lygiai tokį pat karstą, į kurį dedamas ir nedegintas mirusysis. Visi daiktai, skirti pomirtiniam pasauliu, prie degintų kaulų buvo sudedami ta pačia tvarka, lyg kad būtų buvę dėti prie kūno. Kituose degintiniuose kapuose deginti žmogaus kaulai ir kapų priedai buvo švariai išrinkti iš laužo degėsių. Tik galutinai įsigalėjus deginimo papročiui, viskas, kas sudeginama, buvo sykiu sumaišoma su degėsiais, supilama į įvairaus pavidalo duobutę, o viršum kapo dar buvo užmetami akmenys.

Visais proistoriniais laikais mirusiajam į kapą buvo dedami jo papuošalai, įrankiai, ginklai ir kt. dalykai. Įsigalėjus deginimo papročiui, visos mirusiųjų įkapės dažniausiai būdavo kartu sudeginamos su mirusiuoju ir net dar sulaužomos, sulankstomos, nes ugnis žalvarinių ir geležinių daiktų taip nesunaikindavo, kaip žmogaus kūno, dėl to paties žmonėms tekdavo juos apnaikinti. Šalia degintų vyrų kapų dažnai aptinkami arklių kapai. Arkliai daugiausia buvo palaidoti gyvi, nedeginti, tik keliais atvejais Rytų Lietuvos pilkapiuose pastebėta, kad galbūt ir arklys galėjo būti sudegintas kartu su mirusiuoju.

Be abejo, deginimo paprotys tegalėjo atsirasti įsigalėjus naujoms pažiūroms į mirusįjį. Dauguma archeologų mano, kad, įsigalėjus deginimui, imta skirti kūną ir sielą. Kūno sudeginimu siela greičiau išvaduojama iš kūno. Kiti galvoja, kad deginimas galėjo būti susijęs su ugnies, saulės kultu, su mirusiojo baime.

Kūnų deginimo papročių įsigalėjimą Lietuvoje nebūtinai turime aiškinti kaimynų įtaka. Matyt, dvasinis gyvenimas buvo pasiruošęs reformoms. Ypač tame laikotarpyje – apie X – XI amžių, kai deginimas ima įsigalėti vakarinėje Lietuvoje, pastebimas judresnis kultūrinis gyvenimas. Reiškėsi tam tikra jėga, kuri stūmė aukštesnėn kultūron.

Mirusiųjų deginimo paprotys tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje pasirodo tam tikromis bangomis. Ratu pereinama iš kūnų nedeginimo į deginimą, iš deginimo į nedeginimą, kaip ir visa žmogaus dvasia iš dalies juda ratu.

SENIEJI LIETUVIŲ LAIDOJIMO PAPROČIAI

Krikščionybė, atėjusi į Lietuvą XIV amžiaus pabaigoje, Žemaitijoje XV amžiaus pradžioje, atsinešė savus papročius, savas tradicijas, savus įstatymus. Ilgus amžius gyvavę pagoniškieji papročiai buvo priversti trauktis ir laipsniškai nykti.

Tačiau prievarta, formaliai apkrikštyti Lietuvos gyventojai dažniausiai vėl grįždavo prie senųjų savo papročių., prie senojo tikėjimo. Nors krikščionybė XV a. oficialiai buvo tapusi valstybine religija, jos padėtis Lietuvoje tuo metu dar nebuvo tvirta. Retas bažnyčių tinklas ir kunigų stoka ilgą laiką neleido kontroliuoti visų krašto gyventojų, kurie atvirai atlikinėjo pagoniškas apeigas. XVI a. krikščionybės, kurią aktyviai rėmė valstybė, pozicijos žymiai sustiprėjo: buvo steigiamos naujos parapijos , statomos bažnyčios, vis aktyviau persekiojama pagonybė. Tačiau ir tada daugelyje parapijų nebuvo kunigų arba buvusieji nemokėjo lietuviškai ir didesnės įtakos vietos gyventojams negalėjo turėti. Tokiomis sąlygomis kai kurios pagonybės formos Lietuvoje išliko iki XVII – XVIII a., o jų reliktai aptinkami ir vėliau.

Pagonybės reliktai yra išlikę laidojimo papročiuose. Iš jų po krikščionybės įvedimo yra minėtini šie: a) mirusiųjų deginimas, b) nedegintų mirusiųjų laidojimas senosiose pagoniškose kapinėse, c) įkapių ( drabužiai puošiami pagoniškais papuošalais, darbo įrankių, ginklų, maisto, buitinės paskirties daiktų, pinigų ) dėjimas mirusiems į kapus.

Patys vėliausi deginimo kapai yra vadinami „ masiniais žirgų“ kapais. Juose sudegintas raitelis laidojamas virš vieno ar kelių nesudegintų žirgų. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas kartu su aštuoniolika žirgų.

Paprotys deginti mirusiuosius Lietuvoje išliko iki krikščionybės įvedimo – XIV a. pabaigos. Katalikų bažnyčia šį paprotį draudė, kaip pagonišką. Pamažu prievarta įveikė paprotį. Tačiau kiti pagoniški laidojimo papročiai išliko iki XVI a. vidurio, t. y. mirusieji buvo rengiami metalo dirbiniais puoštais išeiginiais drabužiais. Moterys lininius marškinius puošdavo didelėmis apskritomis skardinėmis sagėmis, storą viršutinį drabužį susegdavo pasagos formos sagėmis. Labai madingi buvo iš vielų pinti papuošalai – segės, apyrankės, žiedai.

Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai turėjo puošnius žalvariu apkaustytus diržus, prie kurių prisirišdavo peilius odinėse makštyse. Šios taip pat dažnai puoštos žalvariu. Prie diržų būdavo odos arba audeklo piniginės.

Laidojant žiemą, kad mirusiajam nebūtų šalta. Prie kojų dėdavo molinį puodą su anglimis. Mirusiojo garbei laidotuvių dieną būdavo keliamos vaišės, vadinamos šermenimis. Šermenys prasidėdavo namie ir baigdavosi kapinėse. Mirusysis laikytas lygiateisiu tų vaišių dalyviu, jam į kapą įdėdavo maisto.

XIII – XIV a. – kovų su kryžiuočiais, Prūsijos užkariavimo laikotarpis. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad XIII – XIV a. dalis prūsų vikingų patraukė į Lietuvą ir pasidavė Lietuvos kunigaikščių valdžion. Patraukė turtingesnieji su šeimomis, turtu, papročiais ir tradicijom. Į Lietuvą jie atnešė ir paprotį sudegintus mirusius laidoti kartu su nedegintais žirgais.

Tarp atsikėlėlių minimi skalviai. Vienas jų srautas siedinamas su 1365 m. kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio įsiveržimu į kryžiuočių užgrobtas žemes.

Būtent XVI a. viduryje sparčiai ėmė nykti pagoniškieji laidojimo papročiai, galima aiškinti istorinėmis to meto sąlygomis.

XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvoje pradėjo plisti reformacija pradėjusi plisti Vilniuje, bet greitai apėmė plačius visuomenės sluoksnius. Prieš reformaciją stojo katalikų bažnyčios vyskupai. Reformacijos vadovai buvo priversti imigruotis iš Lietuvos, bet šis judėjimas Lietuvoje gyvavo ir toliau. XVI a. viduryje reformatai steigė mokyklas, kuriose buvo ne tik diegiama reformacija, bet ir buvo mokoma rašto.

Kovai su reformacija 1569 m. iš Vakarų Europos buvo pakviesti jėzuitai, kurie aktyviai pradėjo persekioti reformacijos šalininkus, o kartu su jais ir visus nekatalikus. Persekiojami buvo ir tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu dar laikėsi senųjų papročių ir tradicijų. Pagonys, suprantama, buvo pradėti persekioti tuoj po Lietuvos krikšto, tačiau tuo metu persekiojimas greičiau buvo formalus, nes katalikų bažnyčia dar nebuvo pajėgi kontroliuoti visos jai priklausančios Lietuvos teritorijos. Iš pradžių apsiribota Lietuvos gyventojų krikštijimu ir stambesnių pagoniško kulto vietų sunaikinimu. XV a. Lietuvoje dar beveik ištisai buvo pagonybė, ir nors ji jau ir neklestėjo, bet savo įtaka gyventojams vargu ar nusileido vis stiprėjančiai katalikybei. XVI a. pr. pagonybės apeigų liekanos, bent jau laidojimo papročiuose, buvo dar labai ryškios. Ypač stiprų poveikį pagonybės nykimui turėjo jėzuitai, kurių padėdama katalikų bažnyčia labai aktyviai, nesiskaitydama su priemonėmis, pradėjo persekioti visus Lietuvoje gyvenusius nekatalikus.

Turint galvoje, kad visi šie religinio pobūdžio nesutarimai ir kovos vyko XVI a. viduryje, nesunku suprasti, kodėl kaip tik tuo metu pastebimas ryškus ir palyginti staigus pagoniškųjų laidojimo papročių nykimas. Žinoma, tam galėjo turėti įtakos ir blogėjanti daugumos Lietuvos kaimo gyventojų padėtis. Kaip tik tuo metu įsigalėjo lažinis ūkis, baudžiava.

Nors Žemaitijoje krikščionybė įvesta kiek vėliau negu Aukštaitijoje, pagoniškieji laidojimo papročiai joje ilgiau neišsilaikė. Tas laidojimo papročių pasikeitimas, įvykęs Aukštaitijoje apie XVI a. vidurį, yra ryškus ir Žemaitijoje.

Pagoniškų papročių nykimo priežastys Žemaitijoje, matyt, yra tos pačios, kaip ir Aukštaitijoje. Juk visi XVI a. politinio ir ekonominio pobūdžio įvykiai: baudžiavos įsigalėjimas, reformacija, o vėliau ir kontrreformacija, – kurie buvo apėmę visą Lietuvą, neaplenkė ir Žemaitijos.

Tačiau būta ir išimčių. XVI – XVII a. Lietuvoje būta kaimų, kurių gyventojai tebesilaikė beveik visų pagoniškų laidojimo papročių: mirusiųjų drabužiai dar buvo puošiami metaliniais papuošalais, kurių daugumas Lietuvos kaimų gyventojų jau nebenešiojo. XVI a. vidurije į kapus dar dedama peilių, iečių, kirvių, skiltuvų ir kitų darbo įrankių bei ginklų, maisto, pinigų. Mirusieji laidojami aukštielninki, ištiestomis kojomis. Rankų padėtis nevienoda – jos ištiesto palei šonus, sudėtos ant dubens, sukryžiuotos ant krūtinės. Laidota karstuose, apie tai byloja daugelyje kapų rastos geležinės kalvio darbo vinys ir geležiniai kabliai karstams sutvirtinti.

XVII a. Lietuvoje buvo paprotys, mirus didikui – valdininkui, jo valdžios ženklą – skeptrą, antspaudą ir kt. – tik simboliškai perduoti žemiškosioms aukštesnioms instancijoms, kurios buvo pavaldus valdininkas, tuo tarpu patį jo vartotą valdžios ženklą įdėti į kapą. Valdininkas turėjo likti valdininku ir „ aname pasaulyje“, nors bažnyčios dogmos skelbė, kad pomirtiniame pasaulyje visi esą lygūs.

XVII a. viduryje, o kai kur ir vėliau, Lietuvoje buvo vietovių, kur mirusieji buvo laidojami, bent iš dalies laikantis pagoniškų papročių. Tačiau tuo metu jau ir kaime žmonės tų papročių tesilaikė daugiau iš tradicijos, dažnai nebesuprasdami senosios jų prasmės.

LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI

Katalikų bažnyčia jau XVII amžiuje ir vėliau, nepajėgdama išgyvendinti papročio puotauti per šermenis, stengėsi apriboti alaus gėrimą: buvo leidžiama išgerti pusę, daugiausia – statinę. Nesilaikantieji buvo baudžiami piniginėmis baudomis.

Iš seno žinomas paprotys raudoti mirusiojo. Lietuviai mirusiuosius pavesdavo apraudoti elgetoms arba žyniams, kuriems atsilygindavo javais, duona, mėsa, drabužiais ir kt. Vokiečių kryžiuočių užimtuose kraštuose raudančius prie mirusiojo baudė plakimu. Piniginėmis bausmėmis. Rašytiniuose šaltiniuose raudos žinomos iš XVI amžiaus. Daug raudų, išreiškiančių senovės pasaulėjautą, apie 1870 metus užrašė Antanas Juška Veliuonos ir Ariogalos apylinkėse. Raudos skirtos motinai, tėvui, broliams, seserims, žentams, marčioms ir kitiems giminėms. Jose išsakoma visos žmogaus dorybės, geri darbai, meilūs žodžiai. Raudoje skirtoje motinai, sakoma:

. Motinėle puikorėle! Kad aš neprakalbinu, kad aš neprašnekinu, o kodėl tu nepratari nė žodelio, o tavo širdelė į akmenėlį pavirto, gana tu kalbėdavai, gana meili būdavai; o aš paprašyčiau girių gegelę, kad man padėtų prakalbinti.

Mano bočeli, maža mano motinos sylelė, mažas josios viekelis, atkelk vėlių vartelius, atidaryk vėlių dureles, imk už baltų rankelių, pasodink į vėlių suolelį.

Motinėlė, maža tavo sylelė, mažas tavo viekelis, tolima tavo kelionė, tamsūs tavo nameliai be durelių, be stiklo langelių.

O tu nematysi pavasario išauštant, o tu negirdėsi girių gegelių kukuojant; užžels tavo takeliai žodynėliais, užries dobilėliais; o aš nesusiesiu nei ant jokių atlaidėlių, nei ant jokio jomarkėlio.

Apraudant tėvelį:

O tėveli mano trumpaamžėli! O mano tėveli rūpintojėli! O mano tėveli prociauninkėli! Tėviškėlę užsiprociavojai baltų lentelių, sieros žemelės tėviškėlę; kaip sunkią tėviškėlę užsipelnei, o ar paneši sierą žemelę?

Yra įvairių raudų, tai: žmonos raudos, kur žmona apraudi savo vyrą, motinos rauda, kurioje ji aprauda savo dukterį, sūnaus rauda, kurioje motina aprauda savo sūnų. Vaikams skirtose raudose, motina prašo anksčiau mirusius tėvus globoti savo anūkus, pasodinti į vėlių suolelį, pamokyti, pagloboti. Našlaitė motinos raudodavo tokiais žodžiais:

Ateis pavasarėlis,-
Išgirsiu gegutę kukuojant.
O neišgirsiu savo motinėlę dejuojant.
Motinėle mano mieloji,
Kur aš našlaitėlė prisiglausiu,
Kur aš našlaitėlė pasidėsiu/
Prisiglausiu prie akmenėlio,-
Akmenėlis šaltas;
Prisiglausiu prie medelio,-
Medelis šakotas
Motinėle mano mieloji,
Pasirinkai tokius tamsius namelius:
Be langelių, be durelių,
Be pūkų pagalvėlio.
Geriau būtum, motinėle,
Duonos trupiniu
Sienos plyšely gyvenus,
Bet tik man, motinėle,
Būtum buvus.

Tu mano motinėle,
Kam tu mane našlaitėlę palikai?
Ar nežinai, motinėle,
Kad ant našlaitėlių visos kaltės krinta,
Visi lašeliai, visi lieteliai lyja?

Mirusiuosius apraudodavo jausmus atspindinčiomis raudomis. Raudodavo moterys žodžiais ir lankydamos mirusiuosius kapinėse, suklaupusios prie kryžiaus ar paminklo. Vyrai raudodavo retai. Jei šeimoje nebūdavo kam raudoti prie mirusiojo, tai apraudodavo kas nors iš tolimesnių giminių. Niekad neraudodavo savižudžių, paskenduolių, žaibo nutrenktų, vaikų, muzikantų ar dainininkų laidotuvėse. Tačiau vaikai privalėjo raudoti tėvų.

Kiekviena raudotoja sukurdavo raudą pati, be kitų pagalbos. Raudose išreiškiamas gailestis dėl mirusio artimo žmogaus. Raudų žodžiai plaukė iš širdies skausmo. Raudose išreiškiamas gailestis dėl artimo žmogaus netekties, išsakomi jo geri darbai.

Tikint, kad iš mirusio žmogaus akių išeina aplinkai kenksmingi spinduliai, mirus žmogui buvo uždengiamas vanduo, vėliau – veidrodis. Taip buvo daroma dėl kelių nuomonių: viena, kad mirusiojo vėlė, žiūrėdama į vandenį, vėliau veidrodį, pati savęs nenužiūrėtų, antra, – mirusiojo namuose, kur jis pašarvotas, sukinėjasi mirties deivė Giltinė ir, žiūrėdama į vandenį ar veidrodį, galinti pamatyti ir numarinti kitus šeimos ar giminės narius, trečia, – kad mirusiojo vėlė, žiūrėdama į vandenį ar veidrodį, nenužiūrėtų laidotuvėse dalyvaujančių žmonių, kurie dėl to turėtų netrukus mirti.

Lietuvių tikėjimuose „ blogos akys“ priskiriamos visiems savižudžiams: pakaruokliams, paskenduoliams ir kitiems, kurie po mirties esą virsdavo plevėsomis ir lankydami savo gimines, draugus, pažįstamus bei kitus žmones, stengdavosi kokiu nors būdu jiems pakenkti. Apsisaugoti nuo plevėsų buvo kalbamos maldelės.

Savižudžiai, pakaruokliai, skenduoliai, nekrikštyti kūdikiai ir kiti buvo laidojami ne kapinėse, bet už jų tvoros paskirtose vietose.

Šermenyse duona ir ugniakuras atlikdavo svarbų vaidmenį kaip nukreipiantys visokį blogį, gresiantį iš mirusio pusės. Šermenų apeigos buvo pradedamos su duona. Todėl, vos pašarvojus mirusįjį, ant stalo padėdavo kepalą duonos ir druskos. Kol mirusysis būdavo pašarvotas namuose, duona visą laiką turėjo gulėti ant stalo.

Duonos nešimo paprotys dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo žinomas beveik visoje Lietuvoje. Atėjusios moterys į šermenis su duona, pagerbdavo mirusįjį, klaupdavosi ties kojomis. Paskui atsineštą duoną padėdavo ant stalo arba į tam pastatytą rėtį.

Nėra abejonės, kad paprotys nešti į šermenis duoną žiloje senovėje turėjo ne tik apsauginę galią nukreipti blogį, bet ir apsauginę reikšmę.

Grįžus iš kapinių buvo keliamos šermenys, į jas kviesdavo visus palydus. Pagal seną paprotį kviestieji privalėjo atsinešti duonos ( Dzūkijoje nešdavo prosenivinę miežinę duoną ), pyragų, sūrių, sviesto, mėsos ir kt. Buvo tikima, kad tose vaišėse dalyvauja ir mirusiojo vėlė,, taip pat ir anksčiau mirusiųjų namų vėlės.

Įvairiose Lietuvos vietose šermenyse dalyvaujantys žmonės buvo vaišinami. Valgyti duodavo pusryčius, pietus, vakarienę ir naktipiečius. Reikėdavo daug maisto, todėl, mirus žmogui, pjaudavo gyvulius, kepdavo pyragus, duoną ir kita. Be to, maisto atveždavo ir giminės. Mirus neturtingam žmogui, kurio šeima neturėdavo kuo maitinti žmonių, maisto sunešdavo kaimynai ir giminės.

Kapinėse kiekviena šeima turėjo savo vietą ir maždaug ten laidodavo visus šeimos narius. Duobę kasdavo kaimynai ar šiaip pažįstami. Paprastai juos vaišindavo degtine.

Mirusįjį namuose laikydavo dažniausiai tris ir net keturias paras. Greitai laidoti buvo draudžia, nes mirusysis galįs atsigauti. Buvo atsitikimų, kad greitai palaidoti žmonės atgydavo ir, atkasę karstą, rasdavo juos apsivertusius.

Prieš laidojimą namiškiai ir giminės atsisveikindavo su mirusiuoju – bučiuodavo rankas ir kaktą. Kai kurie, stengdamiesi atsikratyti mirusiojo baimės, išeidavo į kiemą prieš išnešant mirusįjį. Po to karstas būdavo užkalamas medinėmis vinimis, kurios jau iš anksto būdavo įkalamos į apatinę karsto dalį, o viršutinėje atitinkamose vietose padaromos skylutės. Į karstą buvo dedami mirusiojo daiktai, tikėta, kad jie gyviesiems neatnešią laimės, nes esą kupini nematomų jo savininko jėgų ir todėl su juo gyvybiškai susiję. Paskui karstą išnešdavo mirusiojo patalus ir suolą ant kurio jis buvo pašarvotas. Išlydėjimo apeigos turėjo užkirsti kelią mirusiajam grįžti į namus, todėl senovėje nešdavo karstą pro langą, pakasus pro slenksčio apačią arba kojomis į priekį pro duris. Išnešant iš trobos karstą, negalėdavo dalyvauti nėščios moterys, nes vaikas gimsiąs negyvas. Laidojant nevedusius, simboliškai buvo atliekamos vestuvės, kad aname pasaulyje jie neliktų nepagerbti.

Laidotuvių dalyviai rengdavo išeiginiais darbužiais. Lydėdami į kapines, kartais užsirišdavo skiriamuosius ženklus. Apie Kelmę, Šaukėnus vyrai atlapo pakraštyje prisisiūdavo baltą virvelę. Kupiškio apylinkėse moterys, lydinčios mirusįjį, virš baltų nuometų apsigaubdavo juodą skarele. Žemaitės baltos skarelės kampe išsiuvinėdavo juodą kryželį, kitur sijono apačią apsiūdavo baltais kaspinėliais. Visa tai rodo, kad lietuvių tradicinė gedulo spalva buvo balta, o ne juoda. Lydėti į kapines netekėjusios merginos ar nevedusio vaikino jaunimas rengdavosi lyg į vestuves. Apie Seredžių laidojant merginą lydėdavo šeši „ pabroliai“, o laidojamą vaikiną – šešios „ pamergės“. Nešantieji karstą į kapines buvo vadinami svotais. Apie Šakius, Vilkaviškį nevedusio karstą lydėdavo raiti „ broliai“, kurie būdavo persijuosę per petį rankšluostį arba pynę iš lapų.

Pagal senovinę tradiciją XVI a., lydėdami mirusįjį, lietuviai giedodavo giesmes, grodavo trimitais, skambindavo varpais. Šalia jojantys raiteliai mosuodavo kardais vaikydami nuo karsto piktąsias dvasias.

Mirusiam vaikui karstelį padirbdavo krikšto tėvas, o drabužėlius pasiūdavo krikštamotė. Laidoti veždavo paprastai. XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje lydėdavo dažniausiai pėsti. Tačiau žiemą, jei būdavo blogas oras ir toliau kapinės, lydėdavo važiuoti. Lydėdami visu keliu giedodavo religines giesmes. Artinantis prie bažnyčios, buvo skambinama varpais.

Lietuviai, ypač žemaičiai, laikėsi papročio vežimo kampuose statyti keturias eglutes žiemą ir keturis berželius vasarą. Laidojant jaunus nevedusius, kai kur tie medeliai būdavo puošiami gėlėmis. Žemaičiai prie medelių pririšdavo drobės skiauteles arba vėliavėles: juodos žymėdavo vedusius, baltos – nevedusiuosius. Kartais ant vėliavėlių nupiešdavo kryželius.

Supylus kapą, berželius ar eglutes susmeigdavo kapo galuose. Dalį gėlių sumesdavo į kapą, o vainikus sudėdavo ant kapo. Užkasant duobę, visi lydėjusieji mesdavo į kapą po tris žiupsnelius žemės.

Palaidojus artinamieji kviesdavo visus lydėjusius į šermenis. Neiškelti šermenų buvo laikoma dideliu nepadorumu. Grįždami giedodavo šermenų giesmes, litanijas, kalbėdavo maldas. Namuose rasdavo uždegtą žvakę ir padėtą kryželį su Nukryžiuotoju. Pasimeldus kryželis būdavo nuimamas ir paduodamas maistas. Pagal seną paprotį, kviestieji privalėjo atsinešti maisto: sūrių, sviesto, mėsos, duonos, pyragų ir kt. Prieš sėsdami už stalo, visi nusiplaudavo rankas. Vaišių dalyviai melsdavosi už mirusio vėlę. Vaikams šermenis keldavo retai. Vaikai tėvų gedėdavo metus. Gedulo metus žmonės nešokdavo, nedainuodavo, nekeldavo vestuvių, nesilinksmindavo ir svečiuose. Gedintieji dėvėdavo tamsius drabužius.

Kapines lietuviai apsodindavo medžiais, pačius kapus – gėlėmis. Kartais ant kapo pasodindavo medį – vyrams ąžuolą, moterims liepą ar ievą. Buvo tikima, kad į kapinių medžius bei gėles pereinančios gyventi mirusiųjų vėlės, dėl to jokios kapų augmenijos neliesdavo.

Kai kur kapinėse buvo statomi gandralizdžiai. Gandras – Dievo siųstas saugoti ir globoti mirusiųjų vėlių. Dzūkijoje kapinėse statomi inkilėliai buvo laikomi vėlių buveinėmis: vėlė išeinanti paukščio pavidalu ir tuo pavidalu gyvenanti. Kapinėse įkelti į medį aviliai – mirusiojo vėlės įsikūnijimo bitėje vaizdinys. Tos bitės, kurios saulei nusileidus skrisdavo ir dūgzdavo, buvo laikomos vėlėmis.

DINGUSIO ŽMOGAUS LAIDOJIMAS

Dingus žmogui be žinios, dažniausiai negrįžus iš karo, buvo irgi atliekamos laidojimo apeigos. Tai kilo iš tikėjimo, kad žmogaus kūnas negali likti nepalaidotas. Todėl artimieji atlikdavo laidojimo apeigas be mirusiojo kūno. Tokių kapų aptokta daugelyje Lietuvos vietų. Vakarų Lietuvoje, Pryšmančių ( Kretingos valsč. ) plokštiniame degintiniame kapinyne rasta septyniolika kapų, kuriuose palaidoti vieni daiktai be žmogaus. Iš jų penkiolika tikrai yra vyrų kapai. Daugelyje kapų prie daiktų rasta medžio ar žievės plokštelių, buvusių karstelių, į kuriuos buvo sudedami daiktai.

Svetur žuvusiajam giminės atlikdavo visas reikiamas laidotuvių apeigas. Jį patį atstodavo jo drabužiai, ginklai, kurie sudarė jo dalį. Tokiu laidojimu mirusysis būdavo gelbstimas nuo amžino klajojimo ir neradimo ramybės, kad netaptų dvasia be vietos, vaiduokliu.

PAKARUOKLIO LAIDOTUVĖS

Prie pakaruoklio žmonės nesiklaupdavo, nesimelsdavo, negiedodavo, nekeldavo jam šermenų. Dažniausiai laidodavo su tais pačiais drabužiais, kuriais pasikorė. Žmonės neleisdavo pakaruoklių laidoti savo laukuose, o kunigai – kapinėse. Moterys į pakaruoklio laidotuves neidavo. Keliu pakaruoklio laidoti neveždavo, kad po mirties jis nevaikščiotų tais keliais, kuriais jį vežė laidoti. Laukų savininkai išeidavo su vėzdais, pagaliais ir neleisdavo vežti pakaruoklio per savo laukus, nes jie tapsią nederlingi, ir pakaruoklis ten vaikščiosiąs. Pakaruoklio laidotuvėse žmonės krėsdavo pokštus, juokaudavo. Senovėje pakaruoklius laidodavo miške, tose vietose žmonės nekirsdavo miško savo reikalams, neuogaudavo, negrybaudavo, neriešutaudavo, bijodavo ten net koją kelti.

VĖLINĖS

Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo visose metinėse šventėse, o rudenį, baigę rudens darbus, atlikdavo specialias apeigas protėvių vėlėms pagerbti.

Mirusiųjų minėjimo papročiai buvo susiję su tikėjimu, kad mirusiųjų vėlės šią dieną grįžta namo aplankyti savųjų. Todėl jas priimdavo ir vaišindavo pagal protėvių apeigas.

Vėlių maitinimo ir pagerbimo apeigų iš laikymą sąlygojo ir krikščionių tikėjimas vėlės nemirtingumu, taip pat ir tradicinių kalendorinių bei agrarinių švenčių sutapatinimas su krikščioniškomis. Įsigalint krikščionybei, iš ankstesnių savaitinių šventimų, skirtų mirusiems, išliko tik dvi dienos: lapkričio 1 diena – Visų šventųjų šventė ir lapkričio 2 diena – Mirusiųjų minėjimo diena ( Vėlinės).

Katalikų bažnyčia, siekdama išstumti pagoniškas apeigas ir papročius, draudė burtis kaimo kavinaitėse ir atlikinėti apeigas, liepdami dalyvauti tik bažnytinėse mirusiųjų minėjimo apeigose. Tačiau ir priėmę krikščionybę lietuviai bažnytinėse šventėse dar ilgai išlaikė atlikinėjo savas, iš protėvių paveldėtas apeigas.

Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.

Vėlinės dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčioje vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Viena iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metų prisimenami mirusieji.

IŠVADOS

Laidotuvių apeigos iš žilos senovės buvo kupinos nekrokulto. Visuotinai tikėta, kad mirusiojo vėlė, kaip ir pat mirusysis yra kenksmingi gyviems šeimos nariams ir artimiems giminaičiams. Todėl per ilgus šimtmečius žmonės sukūrė daugybę apsisaugojimo priemonių. Iš jų ypatinga galia buvo priskiriama ugniai, duonai, alui. Šie šventais laikomi apeiginiai produktai buvo vartojami visą šermenų laikotarpį. Visuotinis tikėjimas, kad mirusiojo daiktai yra apkrėsti, vertė žmones juos naikinti – deginti drauge su juo, vėliau – išdalyti apeigų atlikėjams.
Pažymėtina, kad per daugelį epochų susiklostę ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.
Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Todėl jos bijodami žmonės sukūrė pomirtinio gyvenimo šalį ir daugelį animistinių tikėjimų, kurie išsilaikė kaip senojo mūsų protėvių kulto liekana.
Mirtis neišvengiama, ir kiekvienas žmogus turi gyventi taip, kad ji neužkluptų netikėtai, kad tam jis būtų pasiruošęs. Giminė, kuri laikosi papročių ir tikėjimo, gerbia savo protėvius bei gyvuosius, – amžina ir nemirtina. Pomirtiniame pasaulyje žmogus viliasi sutikti savo mirusius artimuosius, gimines, draugus, kaimynus. Gyvieji išlydi velionį ne į svetimą ir klaikią nežinomybę, bet tarsi į tolimą, tačiau mielą gimtinę, kurioje jis nesijaus vienišas.
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti su protėvių kultu, tik su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą. Tai yra vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvų priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.
„ Žmonės, kurie nemoka tvarkyti kapų ir nesirūpina jais, negali vadintis kultūringais, nes jie nesirūpina savo tėvų paveldimumu. Jeigu nesirūpinama mirusiųjų gyvenimu, nesirūpinama taip pat ir gyvųjų gyvenimu..“ ( E. Mieželaitis ) .

LITERATŪRA

1. Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija „ Mokslas“ 1990m.
2. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 2002m.
3. Gimbutienė M. Laimos palytėta Vilnius 2002m.
4.. Imbrasienė B. Lietuvių kalendorinės šventės Vilnius 1990m.
5. Juška A. Lietuviškos dainos; III t. Vilnius 1954m.
6. Kudirka J. Lietuvių liaudies papročiai Vilnius 1991m.
7. Lietuvių tautosaka Raudos Vilnius 1957m.

Leave a Comment