Pasauli, noriu būti išgirstas ir suprastas

Pasauli, noriu būti išgirstas ir suprastas

Sako, kad pasaulis – didelis ir platus, ir, kad visiems yra jame vietos – kiekvienam, net ir labai mažam sutvėrimui. Sako, kad pasaulis yra laisvas – niekas negali sulaužyti tavo sparnų, pakeltų savarankiškam skrydžiui. Sako, kad pasaulis supratingas, kad čia atsiras nors vienas, kuris tave išklausys. Tai tiesa? Ar tik nejauti kartais, kad tarp tavęs ir to pasaulio pastatyta didžiulė siena, kuri neleidžia jums susikalbėti?
Kaip gera būti optimistu, kai tiki savo ateitimi, matai tik šviesų rytojų. Sunkumai tampa leengvais gyvenimo išbandymais, po kurių ateis geresni laikai, tapsi pripažintas. Tada niekas nesutrukdys pasiekti savo tikslo, visi, kas bandys stoti skersai kelio, bus nustumiami. Tačiau negalime teigti, jog, pasaulis bus rožėmis klotas, žmogus sugebės susidoroti su jį tykančiais sunkumais, juk jis ne robotas, kurio širdis – bejausmis metalo gabalas. Būna akimirkų, kai jautiesi nereikalingas, nesuprastas ir diskriminuojamas. O kiek tokių pavyzdžių? Dažnai girdime jaunosios kartos atstovus teigiančius, jog jiems sunku surasti darbą, nėra sąlygų parodyti savo sugebėjimus. Durys užveriamos jauniems, ką tiik mokslus baigusiems specialistams. Ko ne kiekvienas tarsi išgirsta sakant: neturi darbo patirties, nesi žinomos šeimos narys, nedavei „kyšio“, žodžiu, esi niekam tikęs.
Mūsų visuomenėje yra sudarytas atitinkamas gyvenimo sėkmės modulis: gerai baigti mokyklą, įstoti į universitetą ir gauti diplomą, susirasti pe

elningą darbą, ištekėti ar vesti įtakingą, pasiturintį partnerį. Daugeliu atvejų tėvai savo vaikus stato į šiuos rėmus, skatina vykti į didmiestį ir ten siekti karjeros, įsitvirtinti. Šiandien jauni žmonės sparčiai palieka mažus miestelius, juose lieka mokyklinio amžiaus vaikai ir pensininkai. O ką daryti tiems, kuriems nepavyksta išvykti, kurie teisingai nesuplanuoja savo gyvenimo? Jie susilaukia skaudaus likimo – nėra mokslo, darbo, bendraamžių; jie “nurašomi” kaip nevertingas, bereikšmis visuomenės sluoksnis. Diskriminacija jaunam žmogui – skaudus smūgis. O jei ir tėvai – konservatyvių pažiūrų, kurie moralizuoja, aiškina, ką ne taip padarei.. Galiausiai „nurašo“ sakydami: „vis tiek tu nieko nepasieksi, liksi maža žemės dulke, nesuprasta ir neišgirsta pasaulio“!

Leave a Comment