Erezija

I.Valdensai

Valdensai (lot. – valdenses) – eretinis katalikų bažnyčios akyse keliaujančių pamokslininkų judėjimas, XII a. atsiradęs Pietų Prancūzijoje ir išplitęs Šiaurės Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Ispanijoje, nors ir inkvizicijos persekiojamas, pasiekęs net Vengriją bei Lenkiją. Tai prabudimas, kurio daugelį skelbtų idėjų įgyvendino tik Reformacija.
Liono miestas, sena ir turtinga Galijos sostinė, ankstyvaisiais viduramžiais užėmė svarbią vietą Vakarų Europos žemėlapyje. Jis buvo vienas svarbiausių etapų kelyje, vedančiame iš šiaurinių kraštų į Viduržemio jūros uostus ir Italijos miestus. Pro jį judėjo minios piligrimų į Romą ar Jeruzalę. Be too, miestas buvo vienas kryžiaus žygių organizavimo centrų. Būtent Lione gyveno turtingas pirklys Petras Valdo, palikęs šviesų pėdsaką tamsioje viduramžių krikščionybės panoramoje.
Žinios apie šią asmenybę yra tokios skurdžios, jog neįmanoma parašyti išsamios biografijos. Valdo nepaliko jokių rankraščių, jokio savo portreto, taip pat nežinome jo gimimo ir mirties vietos bei laiko, nežinome nieko apie jo išsilavinimą, charakterį, beveik nieko ir apie šeimą. Ne visiškai aiški netgi jo pavardė. Lotyniški šaltiniai jį vadina Valdo, Valdesius, Valdensis.
Anot vieno šaltinio, buvo vedęs, tuurėjo dvi dukras, ramiai gyveno ir niekas net neįtarė, jog taps vienos didžiausių viduramžių “erezijų” pradininku ir lyderiu. Lūžis, radikaliai pakeitęs jo gyvenimą, įvyko tarp 1170 ir 1173 m. Kartą, klausydamasis bažnyčioje skaitomas ištraukas iš Šventojo Rašto, panoro arčiau susipažinti su Evangelijos ti

iesomis ir kreipėsi į du kunigus Steponą Anzą ir Bernhardą Idrosą, kad šie išverstų jam Bibliją į supran- tamą, gimtąją kalbą. Kunigai už nemažą pinigų sumą išvertė Evangelijas ir fragmentus iš bažnyčios tėvų raštų. Manoma, jog Valdo atsivertė, klausydamasis bažnyčioje skaitomos biblinės istorijos apie turtingą jaunuolį, kurį Jėzus kvietė sekti paskui. Žodžius “išdalink vargšams viską, ką turi, tai turėsi turtą danguje, paskui ateik ir sek mane” jis suprato tiesiogiai. Valdo išpardavė savo turtą, tik nedidelę dalį palikęs žmonai ir dukroms, kurias patikėjo vienuolynui.
Įdomu tai, jog Valdo nenuėjo tradiciniu keliu — neužsidarė vienuolyne ar nepasitraukė į ramų gyvenimą kaime, bet liko mieste. Valdo pasikeitimo pamatas buvo ne asketinio tobulumo siekimas, bet paklusnumas Evangelijos žodžiams. Valdensams neturtas nebuvo tikslas pats savaime, jie tiesiog norėjo vietinei dvvasininkijai pademonstruoti, jog jų atstovaujama krikščionybė, paremta šio pasaulio turtais, neatitinka Jėzaus mokymo ir Biblijos.
Pirmomis savaitėmis po Valdo atsivertimo kaimynai galvojo, kad jis išprotėjo. Viename iš dokumentų užfiksuoti tokie Valdo žodžiai : “Manote, jog išprotėjau, tačiau taip nėra. Kaip sako Evangelija, neįmanoma tarnauti Dievui ir Mamonai, ir štai šiandien aš išsilaisvinau iš Mamonos valdžios”. Kai jis ėmė atvirai dalinti išmaldą vargšams ir pardavinėti namų apyvokos daiktus, žmona pasiskundė vietos vyskupui. Šis įsakė Valdo kasdien valgyti kartu su žmona. Tačiau diena po
o dienos atgimęs pirklys “naikino” savo turtą. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1173 m. nuo gegužės 27 iki birželio 22 d. du kartus per savaitę jis dalindavo vargšams gautus pinigus, o rugpjūčio 15 d. Valdo nebeturėjo jokios nuosavybės. Tada subūrė bendraminčių ir draugų būrį, kurie po du leidosi per visą Prancūziją, pamokslaudami Evangeliją.
Pradžioje valdensai net nemanė atsiskirti nuo bažnyčios, priešingai — norėjo susiburti į dvasinę draugiją, kuri patarnautų bažnyčiai. Valdo ir jo pasekėjų pamokslavimas buvo pagrindinė jų išsiskyrimo su Roma priežastis, nes katalikų dvasininkija, suprantama, negalėjo leisti, kad Evangelija laisvai būtų skelbiama pasauliečių lūpomis. Evangelijos skelbimas jiems buvo esminis dalykas. Jie tikėjo, kad tik “vargšai dvasia” turi teisę skelbti pasauliui išgelbėjimą Kristuje. Nei vyskupo drabužiai, nei dvasininkų įšventinimai, nei mokslinės teologinės spekuliacijos, jų manymu, nesuteikia įgaliojimų vykdyti apaštališkąją misiją. Liono arkivyskupas uždraudė Valdo viešai skaityti ir aiškinti Šventąjį Raštą. Tačiau valdensai toliau pamokslavo, tikėdami, kad pats Dievas pašaukė juos tai daryti ir kad Jo reikia klausyti labiau nei žmonių. Valdo reikėjo rinktis — arba atvirai išstoti prieš bažnyčią, arba gauti leidimą pamokslauti iš paties popiežiaus.
Jis išsiuntė pasiuntinį pas popiežių, duodamas šiam vieną ką tik į romanų kalbą išverstos Evangelijos egzempliorių ir prašymą leisti pamokslauti. Popiežius paskyrė specialią komisiją, kuri turėjo visa tai ištirti. Ji nusprendė, jog valdensai yr
ra pernelyg tiesmukiški ir neišsilavinę žmonės, kad būtų galima leisti jiems laisvai skaityti ir aiškinti Šventąjį Raštą. 1176 m. Laterano III susirinkime popiežius Aleksandras III pagyrė Valdo skurdo įžadą (taip popiežius suprato valdensų propaguotas neturto nuostatas), tačiau Žodžio skelbimą apribojo: Valdo galėjo pamokslauti tik leidus vietinei dvasininkijai. 1179 m. Laterano susirinkime Valdo mokinių grupė buvo priimta ir išklausyta. Anglų vyskupas Valteris Mapas, bendravęs susirinkime su valdensais, kelionės užrašuose užfiksavo šiuos susitikimus, pavadinęs “Apie rūmų savivalę”: “<.>pirmininkaujantis liepė man pateikti klausimą. Kreipiausi į juos (t. y. valdensus) tradiciniu klausimu: ‘Ar tikite Dievą Tėvą?’ – ‘Tikime’. – ‘O Dievą Sūnų?’ – ‘Tikime’. –’Tikite Šventąją Dvasią?’ –’ Tikime’. Tuomet paklausiau: ‘Tikite Kristaus motiną?’ Šie atsakė: ‘Tikime’, ir visas jų būrys pradėjo juoktis”. Susirinkimas pavadino juos tamsuoliais, o popiežius išvarė juos namo, uždrausdamas be vyskupo leidimo pamokslauti.
1180 m. Liono vyskupijos sinode, dalyvaujant popiežiaus legatams, iš Valdo buvo reikalaujama, kad jis pasirašytų vadinamąjį Tikėjimo išpažinimą, t. y. paklusnumo bažnyčiai raštą. Valdo pasirašė formalų dokumentą, tačiau paruoštame tekste prirašė savo žodžius: “Išdalinome visą savo turtą vargšams, kad taptume vargšais, <.> pasižadėjome laikytis Evangelijos pamokymų kaip įsakymų”. 1184 m. į valdensus imta žiūrėti kaip į eretikus, juos pradėjo persekioti inkvizicija. Pastarosios dokumentuose skaitome: “Pilni išdidumo jie drįsta skelbti Evangeliją gatvėse ir aikštėse, remdamiesi daugeliu bendrų, kuriuos ten si
iunčia”. Patys valdensai apie save kalbėjo kitaip: “Kad mūsų minčių nevaldytų meilė turtams, iš Dievo malonės siekiame atsidėti maldai ir pamokslavimui; pagal Viešpaties paliepimą kaip darbininkai, išsiųsti surinkti derlių, arba kaip skelbėjai, išsiųsti tarp žmonių, norime patraukti ir grąžinti žmones atgailai, tęsdami darbą, kurį Viešpats skyrė 70-čiai mokinių”.
Valdo ir jo pasekėjai nebuvo teologai ir nesiekė komentuoti Biblijos tekstų, tiesiog pasakojo žmonėms apie savo patirtus išgyvenimus ir kviesdavo juos sekti jų pėdomis. Įsitikinimas, kad vyrai ir net moterys be išsilavinimo gali apaštalauti, tais laikais buvo revoliucinis. Teigdamas, kad Dievo žodis ir Šventoji Dvasia gali veikti per kiekvieną tikintįjį, Valdo sulaužė tradicinį požiūrį, anot kurio, pamokslauti galėjo tik vyskupai. Oficialioji bažnyčia negalėjo priekaištauti dėl valdensų pamokslų turinio, tačiau oponavo pačiai jų teisei veikti, teigdama, jog pasauliečiai negali pamokslauti. Pasauliečiai galėjo tik dirbti ir mokėti bažnytinę dešimtinę. Valdo galutinai nutraukė ryšius su bažnyčia, todėl vyskupo, o vėliau ir popiežiaus Lucijaus III, buvo prakeiktas ir kartu su kitais neturto pamokslininkais išvytas iš miesto. Gatvė, kurioje buvo Valdo šeimos namas, greit buvo pavadinta Prakeiktąja. Tolimesnis Petro Valdo likimas tebelieka paslaptis. 1215 m. IV Laterano bažnytinis susirinkimas pasmerkė valdensų mokymą. Tačiau judėjimas greitai augo ir plėtėsi. XII – XIII a. valdensų šalininkų skaičius siekė keliasdešimt, o galbūt kelis šimtus tūkstančių, ir tai buvo milžiniškas skaičius, prisimenant, jog tuometinė Europa nebuvo tankiai apgyvendinta.
Dar vienas absoliučiai naujas tai kartai dalykas — su valdensais susijęs pirmas mėginimas bažnyčios istorijoje versti Šventąjį Raštą į gimtąją kalbą. Petras Valdo išvertė Bibliją (visą Naująjį ir dalį Senojo Testamento) į provanso kalbą. Valdensai, laikydamiesi principo, jog Šventąjį Raštą galima aiškinti visiškai laisvai ir nepriklausomai nuo bet kokio autoriteto, atmetė viską, kas tiesiogiai neišplaukdavo iš Gelbėtojo žodžių, ir netgi mažai dėmesio skyrė Senojo Testamento knygoms. Evangelijų žodžiai, priimami paraidžiui, buvo vienintelis jų dvasinio ir moralinio gyvenimo vadovas. Iš valdensų kūrinių, pasiekusių mūsų dienas, išskirtini du: “Apie Antikristą” ir “Apie Senosios ir Naujosios Sandorų skirtumus”. Pirmajame antikristo veikimui priskiriamas bet koks žmonių atitraukimas nuo Gelbėtojo, jų patraukimas prie bažnytinių ritualų ir pan.(pvz., vaikų krikštas). Antrajame kūriny pabrėžiamas Naujosios Sandoros pranašumas prieš ankstesniąją: “Senas Įstatymas atneša prakeikimą kiekvienoms nevaisingoms įsčioms, o Naujame patariama, pagal galimybes, išsaugoti nekaltybę. Senas Įstatymas draudžia melagingai prisiekti, o Naujas išstoja prieš bet kokią priesaiką apskritai”.
Remiantis išlikusiais pamokslais bei inkvizitorių protokolais galima įvardinti esmines valdensų mokymo tezes:
1. Biblija yra vienintelis tikėjimo ir širdžių autoritetas;
2. pamaldos turi vykti gimtąja kalba;
3. mišių auka neturi jokios vertės Dievo akyse, Jis jos nekenčia;
4. atlaidai yra nesąmonė ir neturi pagrindo Šventajame Rašte;
5. maldos daugeliui nesuprantama, svetima kalba (t. y. lotynų) yra beprasmės;
6. popiežiaus kanonizuotų šventųjų garbinimas yra stabmeldystė; juos reikia pašalinti nuo altorių;
7. Aukščiausias vyskupas yra Kristus. Romos bažnyčia nėra Kristaus bažnyčia. Ją reikia atskirti nuo popiežijos. Roma yra Babilonas, prigirdytas kankinių krauju;
8. visi krikščionys gali skelbti Evangeliją;
9. mišios už mirusiuosius yra pasibjaurėtina nesąmonė;
10. vaikai, mirę nepakrikštyti, nėra pasmerkti;
11. mišios yra šventvagystė, užėmusi Viešpaties vakarienės vietą;
12. nuodėmes reikia išpažinti Dievui. Galima išpažinti ir pasauliečiui, kuris turi tokią pačią atleidimo valdžią kaip ir popiežius;
13. visi tikintieji yra kunigai bei karaliai ir dalyvauja bažnyčios valdyme.
Valdensai savo dvasia buvo ypatingai artimi Reformacijai, nes siekė pažinti tiesą iš paties jos šaltinio ir atskirti Kristaus mokymą nuo žmogiškų tradicijų. Jie neišvengiamai susidūrė su Romos katalikybės opozicija, nes atvėrė, jog pagrindiniai pastarosios principai taip toli nuo Gelbėtojo mokymo, kaip toli nuo Kristaus Rašto žinovai ir fariziejai. Praėjus šimtmečiui valdensų judėjimas vis dar buvo aktyvus, o XIII – XIV a. inkvizitoriai ne visuomet sugebėdavo atskirti juos nuo albigiečių (arba katarų)– kito galingo viduramžių reformatoriško judėjimo.

II.Katarai

Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino “laputėmis Viešpaties vynuogyne”, “piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne”, “šėtono mokiniais”. Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka.
Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas ab Insulis teigė, jog katarų vardas reiškia “jų šeimininką Liuciferį, pasirodantį susirinkimuose juodo katino pavidalu (lot. cattus), kurį katarai bučiuoja į užpakalį”. Beje, tai pirmasis istorijoje žinomas juodų katinų tapatinimas su tamsos jėgomis. Tačiau nesuinteresuoti amžininkai katarus kildino iš graikiško žodžio catharoi, kuris reiškia “švarieji”. Nuo 1181 m. priešai katarus dar vadino albigiečių vardu, kadangi didelė jų dalis gyveno Pietų Prancūzijoje, Albi apylinkėje—dvasinėje “eretikų” sostinėje. Patys save katarai apibūdindavo kaip “geri žmonės” arba tiesiog “krikščionys”.
1017 m. pirmą kartą kaip organizuota grupė katarai pasirodė Vakarų Europoje, Orleane. 1052m. katarai sutinkami Goslare, Vokietijoje, kur kunigaikščio Henriko Juodojo įsakymu keli buvo pakarti. XII a. katarų atsirado Flandrijoje, Šveicarijoje, Šiaurės Italijoje.
Katarai, skirtingai nei katalikiška viduramžių Europa, tikėjo dvasinio žmogaus išgelbėjimo svarba. Anot jų, pasaulyje viešpatauja prievarta, mirtis ir kančios, nes jis pavergtas piktojo. Tačiau įmanoma išmušti piktajam ginklus iš rankų ir įgyti užtikrintumą, kad po mirties įeisi į Tėvo karalystę. Kiekvienas žmogus iš dalies (savo kūnu) priklauso piktajam ir tuo pačiu neišvengiamai yra jo veikiamas. Tačiau atsivertus ir gavus dvasios krikštą galima pabėgti iš velnio aplinkos. Kristus katarams buvo reikšmingesnis dėl savo mokymo, o ne dėl buvimo žemėje. Katarai praktikavo rankų uždėjimą maldų metu, vadindami tai consolamentum (“paguoda, nuraminimas”), —krikštas Šventojoje Dvasioje. Consolamentum gaudavo tie, kurie būdavo pašvenčiami tarnavimui arba tikinčiajam išreiškus tokį norą mirties patale. Abiem atvejais ritualas buvo toks pats. Tikinčiojo paklausdavo, ar šis nori atsiduoti Dievui ir Evangelijai. Po teigiamo atsakymo tikintysis pasižadėdavo nemeluoti, nekeikti, nepaleistuvauti ir neapleisti katarų bendruomenės, net jei tektų mirti ant laužo. Tada, meldžiantis malda “Tėve mūsų”, jam ant galvos buvo uždedamos rankos ir Naujasis Testamentas, vėliau tarnautojai prie jo priklaupdavo ir pabučiuodavo.
Kūdikių krikštas katarams nebuvo svarbus. Daugelis katarų dėvėjo juodus apsiaustus, nešiojo odinius krepšius, kuriuose laikė Evangelijos knygą. Išlikusio XIII a. albigiečių ritualo rankraščio dėka galima gana tiksliai atkurti jų tarnavimo turinį. Patalpos centre ant stalo, užtiesto balta staltiese, puikavosi atversta Evangelijos knyga. Tarnavimą sudarė Biblijos teksto skaitymas, pamokslas, giesmės, laiminimas. Vienintelė malda buvo “Tėve mūsų”. Katarai melsdavosi ir pamokslaudavo miškuose, pilyse, namie. Tikintieji prisimindavo Viešpaties auką, laužydami duoną ir gerdami vyną. Jie atmetė kitus Bažnyčios sakramentus, taip pat ir santuokos sakramentą, dėl ko katalikų buvo kaltinami noru sunaikinti šeimos instituciją, nors katarai pripažino civilinę santuoką, bet tik sudarytą tarp tikinčiųjų. Dažni bei ilgi pasninkai ir šventumo siekimas buvo neatskiriama katarų kasdienybės dalis. Jų gretas dažniausiai papildydavo neturtingi žmonės, kurių motyvai prisijungiant prie šio judėjimo buvo patys rimčiausi. Tai gražiai iliustruoja vieno prancūzų katarų kaimo Pirėnų kalnuose gyvenimo dokumentacija, užfiksuota 1318-1325m. inkvizicijos protokoluose. Kaime gyveno apie 200 žmonių, iš kurių ketvirtadalis—labai skurdžiai. Kaimą siaubdavo dažnos epidemijos, nuo jų ypač gausiai nukentėdavo vaikai. Dėl didelio mirtingumo, kasdienės mirties grėsmės vietiniams gyventojams nenorom iškildavo išgelbėjimo klausimas. Visi aprašyti kaimiečių atsivertimo atvejai rodo, jog kiekvieną kartą vienintelis motyvas buvo išgelbėjimo troškimas ir įsitikinimas, kad mirštančiam žmogui reikalingas tas, kuris padėtų ateiti pas Dievą ir gauti nuodėmių atleidimą. Inkvizitorius, vizitavęs kaimą, užrašė: “Geri žmonės eina Dievo keliu <.> tik jie gali gelbėti sielas. Ir visi, kurie prieš mirtį buvo priimti į jų sektą, eina tiesiai į dangų, nesvarbu, kokias nedorybes ir nuodėmes darė. Geri žmonės gali atleisti žmonėms visas jų nuodėmes. Kai kalbama apie kunigus, teigiama, kad jie negali žmogui atleisti jų nuodėmių. Tik geri žmonės turi valdžią tai daryti. Jų bažnytinė valdžia yra lygiai tokia pati, kokią turėjo Petras ir Paulius. Tuo tarpu katalikų bažnyčia tos valdžios neturi, kadangi yra suvedžiotoja ir paleistuvė”. Tokiame kaime-visuomenėje, kurioje tik 4 žmonės iš 200 buvo raštingi, o Biblija kainavo tiek, kiek pusė namo, gyvenimas, sekant apaštalų pavyzdžiu, reiškė daugiau, nei teologiniai argumentai, paremti apaštališka tradicija.
Oficialios bažnytinės valdžios akyse katarų judėjimas buvo ypač pavojingas, nes savo mastu pranoko ankstesnius judėjimus, be to, kėsinosi reformuoti ne tik katalikišką doktriną, bet ir bažnytinės valdžios struktūrą. Ne veltui inkvizitoriai, kalbėdami apie katarų consolamentum—dvasios ugnies liežuvius (aliuziją į Apaštalų Darbų Sekmines), sarkastiškai pastebėdavo, jog geriausiu “krikštu ugnimi” katarams yra laužas.
Roma prieš juos organizavo netgi kryžiaus žygius. XIII a. pradžioje įvyko stambiausia tokia akcija, nukreipta prieš albigiečius. 1209 ir 1229 m.—tai laikotarpis, pilnas kraujo, fizinės jėgos, prievartos, laužų ir skerdynių. Katalikybės apologetas, cistersų vienuolis Cezaris Heisterbachietis taip aprašo šio žygio užuomazgą: “<.> velnio pinklių skatinama ėmė augti arba, tiksliau sakant, bręsti albigiečių erezija. Erezija buvo tokia galinga, kad tikėjimo kviečiai visoje toje šalyje, atrodė, virto paklydimo piktžolėmis. <.> Erezija taip sustiprėjo, kad netrukus užkrėtė beveik tūkstantį miestų, ir jeigu nebūtų buvusi sunaikinta ištikimuoju kardu, tai būtų apėmusi ir visą Europą. 1210-aisiais Viešpaties metais buvo raginama visoje Vokietijoje ir Prancūzijoje surengti kryžiaus žygį prieš albigiečius, ir kitais metais patraukė prieš juos daug hercogų, grafų, arkivyskupų ir kitų titulų bei vardų žmonės. <.> Atžygiavo jie prie didelio miesto, vardu Bezje, kuriame, sako, buvo daugiau kaip 100 000 žmonių, ir apsupo jį. <.> Kariai, užsidegę atkeršyti už tikėjimą, pasistatė prie sienų kopėčias ir narsiai ant jų užkopė, ir kai eretikai, paties Viešpaties įvaryti į sąmyšį, atsitraukė, jie atvėrė vartus, ir miestas buvo paimtas. Iš šauksmų supratę, kad kartu su eretikais yra ir tikratikių, jie klausė abato: ‘Ką mums daryti, tėve? Mes negalime atskirti gerųjų nuo piktųjų’. Abatas atsakė: ‘Muškite juos visus, nes Viešpats pats atskirs savuosius’. Ir užmušta buvo didelė daugybė tame mieste”.
Šimtai katarų mažesniuose miestuose buvo sudeginti. Kiekviena mergaitė nuo 12 m. ir kiekvienas berniukas nuo 14 m. amžiaus buvo apklausiami dėl šio tikėjimo. Teisėjai jiems palikdavo tik vieną pasirinkimą: išsižadėti savo tikėjimo arba mirti. Didesnioji jų dalis pasirinkdavo baisią mirtį liepsnose: Minervoje sudeginta apie 140, Lavore—apie 400 žmonių. Aukomis tapdavo ir niekuo dėti žmonės, todėl tokie desperatiškai kovodavo dėl savo gyvybės. Štai siuvėjas Žanas iš Tulūzos tardomas inkvizicijos mėgino įtikinti ją savo teisumu tokiais argumentais: “Nesu kataras, nes turiu žmoną, su kuria miegu, ir turiu vaikų. Esu tikras krikščionis”. Vis dėlto tribunolas pasodino jį į kalėjimą. O ten Žanas sutiko du katarus, per kurių skelbiamą Žodį atsivertė, gavo consolamentum, tai reiškia, jog jis sąmoningai pasirinko mirties nuosprendį: dalintis katarų likimu, t. y. sudegti ant laužo.
Persekiojimai versdavo katarų pamokslininkus leistis į pavojingas keliones ar net imtis kraštutinių priemonių—užmušti inkvizitorius, kaip tai atsitiko prie Avinjono. Bažnyčios atsakomoji reakcija neužtruko—1244 m. ten buvo sudeginta 210 žmonių, kai kurie iš jų tik naktį prieš mirtį, žinodami apie greitą tvirtovės kapituliaciją, priėmė consolamentum. Sudegintos buvo ir visos moterys, prieš mirtį paprašiusios leisti nusiprausti dažais užmaskuotus veidus, nes nenorėjo pasirodyti savo Viešpačiui taip “pasipuošusios”. XIII a. pabaigoje Pietų Prancūzijoje nebeliko nė vieno “gero krikščionio”. Šiaurės Vakarų Italijoje katarai išsilaikė net iki XV a. pradžios.
Katarų judėjimas susilaukė įvairių vertinimų. Žvelgiant kompromisinės supasaulėjusios teologijos akimis, šis judėjimas, neatsilaikęs prieš inkviziciją, atrodo perdėm fanatiškas ir sektantiškas. Tačiau Viešpaties žodžių, raginančių palikti viską dėl Dievo karalystės, šviesoje katarizmas jau beveik tūkstantmetį lieka vienas šviesesnių krikščioniškos minties istorijos epizodų.

III.Džonas Viklifas

XIV a. Anglijoje pakilo, XVI a. anglų protestantų lūpomis tariant, “aušrinė Reformacijos žvaigždė”. Džonas Viklifas buvo bažnytinės reformos šauklys ne tik Anglijai, bet ir visam tuometiniam krikščioniškam pasauliui. Jo tarnystė pradėjo kovą, atvedusią ne tik į atskirų asmenų, tačiau ir bažnyčių bei ištisų tautų išlaisvinimą. Jis buvo vienas žymiausių reformatorių. Tik nedaugelis jo pasekėjų galėjo prilygti jam mąstymo aiškumu, tiesos išsaugojimo ir jos gynimo tvirtumu. Gyvenimo tyrumas, nenumaldomas siekimas daugiau pažinti, nepaperkamas sąžiningumas, meilė ir ištikimybė tarnaujant Kristui—geriausiai jį apibūdinančios savybės. Ir visa tai tuometinės epochos dvasinės miglos ir moralinio pakrikimo aplinkoje. Kaip ir vėlesni reformatoriai, ieškodamas tiesos, jis nenujautė, kur ji atves. Tačiau ištikimybė tiesai negalėjo virsti niekuo kitu, kaip tik kova su melu.
Pirmi du šio didžiausio viduramžių “eretiko” gyvenimo dešimtmečiai tebėra paslaptis. Džonas Viklifas gimė Jorkšire apie 1320-1330 m., greičiausiai smulkių žemvaldžių šeimoje. Manoma, kad iki 16 metų mokėsi pas vietos kleboną. 1336-1345 m. su pertraukomis (dėl choleros epidemijų ir tėvo mirties) studijavo Oksfordo universitete. Viklifo gyvenimą galima skirstyti į tris etapus. Pirmasis: jo buvimas Oksfordo universitete. Jis tęsė savo studijas, turėdamas abejotiną finansavimo šaltinį: užėmė bažnytines pareigas ir už jas gavo tam tikras pajamas, tačiau nevykdė savo pareigų—tai buvo gana paplitę tais laikais. Šios pajamos iki 1371 m. padėjo jam tęsti akademinę karjerą Oksforde. Iki to laiko jis jau tapo žinomu teologu.
1371 m. prasidėjo antrasis Viklifo gyvenimo periodas. Jo skelbiamos idėjos apie bažnyčios turtingumą buvo labai parankios pasaulietinei valdžiai. Tuo metu bažnyčia buvo ypač turtinga, ji valdė beveik trečdalį Anglijos žemių, bet nemokėjo jokių mokesčių. Viklifo doktrinas buvo galima panaudoti siekiant iš dvasininkijos reikalauti mokesčių, kad tokiu būdu finansuotų karą su Prancūzija. Viklifą rėmė ir gynė Lankasterio hercogas Džonas Gontietis. Vėliau 1378 m. prasidėjo Didysis bažnyčios skilimas, kai atsirado du popiežiai, kovojantys vienas prieš kitą. Anglijos vyriausybei, siekiančiai manipuliuoti bažnyčia, nebeprireikė Viklifo doktrinų.
1378 m. prasidėjo trečiasis Viklifo gyvenimo periodas. Jis grįžo į akademinį gyvenimą ir toliau puoselėjo savo ir taip jau radikalias idėjas, kad net 1381 m. buvo nušalintas nuo dėstymo universitete. Tada persikėlė gyventi į Liutervorto miestelį, kur 1384 m. mirė nuo širdies smūgio.
Viklifas buvo be galo darbštus. Per pirmus du darbo Oksforde dešimtmečius parašė daug traktatų apie logiką, filosofiją, istoriją, politiką ir etiką. Dalis tų darbų žuvo inkvizitorių laužuose, dalis išliko iki mūsų dienų. Kaip bažnyčios reformatorius jis ėmė reikštis sulaukęs trisdešimties. Viskas prasidėjo nuo to, kad Viklifas, tuo metu jau išgarsėjęs kaip Šventojo Rašto žinovas ir gilus scholastinis mąstytojas, tapo Anglijos karaliaus Edvardo III-ojo patarėju ir rūpinosi iždo papildymo šaltiniais, kuriuos savo ruožtu mėgino apriboti popiežiaus aplinka. Popiežiaus legatams mėginant Anglijoje rinkti bažnytinius mokesčius, Oksfordo teologas, remdamasis Evangelijomis, ėmė skelbti, jog Jėzus nemokė savo mokinių kaupti žemiškų turtų. Nedideliame veikale “Apie pasaulietinę valdžią” Viklifas rašė, kad bažnyčia neturi jokių teisių į žemišką valdžią. “Kunigystė nėra valdymas, o patarnavimas”, —rašė jis. Dėl to, anot Viklifo, tikintieji turi būti dėkingi dvasininkams, tačiau nėra įpareigoti priverstinai mokėti dešimtinę. Jis teigė, kad Dievas patikėjo žmogui žemiškus turtus, tačiau, jeigu šis elgiasi priešingai Dievo įstatymui, praranda teisę jais naudotis. Popiežius ir bažnytinės hierarchijos atstovai, jo teigimu, dėl savo nepasotinamo godumo neturi jokių teisių į valdas ir pinigus.
Ilgainiui Viklifo pamfletai darėsi vis aštresni. Jis ragino nuo institucionalizuotos bažnyčios grįžti prie pirmosios bažnyčios, gyvenusios ne pajamų iš valdų, bet malonės dėka. Toks radikalumas iškart sukėlė reakciją. Londono vyskupas Viljamas Courtenay 1377 m. vasarį iškvietė Viklifą į viešą disputą Šv. Pauliaus katedroje. Bažnytinė valdžia siekė, kad jis būtų stovinčioje kaltinamojo pozicijoje, tačiau pats Viklifas, lydimas ir saugomas Lankasterio kunigaikščio, laikė save diskutuojančiuoju ir užėmė sėdimą vietą. Susitikimas nebuvo vaisingas, ir Viklifas grįžo į Oksfordą. Čia jis atvirai ėmė kritikuoti bažnyčios struktūrą ir jos hierarchiją. Viklifas suvokė bažnyčią ne kaip klerikalinę organizaciją, bet kaip žmonių, tikinčių Dievu, susibūrimą, kurio galva yra tik Kristus. Atakos prieš popiežiją darėsi vis smarkesnės. Popiežių ėmė vadinti antikristu, šėtono įsikūnijimu, pagrindiniu visokios korupcijos krikščionybėje šaltiniu. Popiežijos kritiką Oksfordo teologas siejo su dogmomis. Jis buvo pirmasis, perėjęs nuo katalikų bažnyčios apeigų kritikos prie jos doktrinos kritikos. Dvasininkija, jo tvirtinimu, išgalvojo dogmą apie duonos virtimą realiu Kristaus kūnu, kad galėtų pasisavinti tariamą valdžią daryti stebuklus mišių metu ir taip naudotis žmonių naivumu. “Eucharistija yra tik simbolinis veiksmas, primenantis Paskutinę Vakarienę, ir joje nėra jokio stebuklo. Duona yra duona, o ne Kristaus kūnas”. Pastarieji Viklifo teiginiai, 1380-1381 m. išspausdinti veikale “Apie Eucharistiją”, labiausiai piktino katalikų bažnyčios ideologus. Duonos persikūnijimo idėjos, 1215 m. virtusios oficialia dogma, anot jo, neįmanoma pagrįsti nei remiantis Biblija, nei scholastinės filosofijos logika.
Virš Viklifo kaupėsi audros debesys. 1378 m. jis vėl buvo iškviestas į disputą. Doctor evangelicus, kaip Viklifą vadino jo šalininkai (dėl to, kad jis karštai pamokslaudavo Dievo žodį universiteto auditorijose), karaliaus ir plačiosios visuomenės remiamas, nebuvo pasmerktas kaip eretikas, tačiau jam buvo uždrausta pamokslauti. Londono vyskupas išsiuntė raštą popiežiui Grigaliui XI su šio “eretiko” veikalų išrašais. Popiežius pasmerkė Viklifo mokymą ir įsakė jį įkalinti, kol neatsisakys savo “klaidų”. Tai reiškė, kad Viklifo laukia laužas. Tačiau popiežiaus dekretas liko be atsako. Dar daugiau—mirtis ištiko ne reformatorių, bet popiežių. Karaliaus valdžia toliau saugojo mokslininką, be to, Viklifas gavo iš valdovo parapiją Liutervorte, kur iš sakyklos toliau galėjo skelbti savo įsitikinimus. Karaliaus patarėjai ragino jį mažiau kritikuoti katalikiškas dogmas, tačiau Viklifas netylėjo. Apsirengęs juodu vilnoniu abitu, susijuosęs odiniu diržu, išsiskiriantis ilga tankia barzda ir didelėmis akimis, buvo pasirengęs iki paskutiniųjų kovoti dėl krikščioniškosios doktrinos tyrumo. Viklifas kritikavo dogmas apie popiežiaus neklystamumą, skaistyklą, sakramentus, nelietė tik krikšto ir komunijos.
Vieninteliu apreiškimo šaltiniu laikė Šventąjį Raštą—”tiesos veidrodį”. Dar 1378 m. jis parašė darbą “Šventojo Rašto tiesa”, kuriame Bibliją vadino aukščiausiu standartu, pagal kurį bažnyčia, sinodai ir net popiežiai turėtų tikrinti savo poelgius. Su Biblija pirmą kartą jis susidūrė būdamas studentas. Ją studijuoti jis ėmėsi su tokiu pat entuziazmu, kaip ir kitas universiteto disciplinas.
Laikui bėgant, apie Džoną susibūrė bičiulių ir pasekėjų būrys, primenantis valdensus, basomis keliaujantis po Angliją ir, nepaisydamas vyskupo draudimo, skelbiantis Evangeliją. Juos vadino lolardais. Būtent dėl jų evangelizacinio darbo Viklifas pirmą kartą inicijavo Biblijos vertimą į anglų kalbą. Oficialios bažnyčios baiminimąsi, kad eiliniai tikintieji gali paklysti skaitydami Šventąjį Raštą, Viklifas kiekviena proga stengėsi pajuokti: “Argi vaikams, kurie klaidingai skaito, dera drausti toliau mokytis skaityti? Taip ir tikintieji turi mokytis skaityti Dievo Raštą”. Vertimo darbą pradėjo du ištikimi jo mokiniai Džonas Purvey ir Nikolas Herefordas, tačiau baigė jau po mokytojo mirties. 1396 m. leidimo versija sklido 250 rankraštinių nuorašų ir iki Anglijos reformacijos laikų buvo standartiniu Biblijos vertimu britų salyne. Išaukštindamas Bibliją, Viklifas tuo pat metu žemino popiežiją. 1379 m. parašė veikalą “Popiežiaus valdžia”, kuriame tvirtino, jog popiežiaus sostas įkurtas žmogaus, bet ne Dievo. “Popiežius, nesekantis Kristumi,—tai antikristas, lžekristus”. Vėliau visus popiežius Viklifas vadino antikristais.
1381 m. Viklifas, neteisingai apkaltintas prisidėjus prie garsaus Voto Tailerio vadovaujamo anglų valstiečių sukilimo, pateko į karaliaus nemalonę. Dabar bažnytinė hierarchija galėjo atsigriebti. Buvo ruošiami kaltinimai eretikui, kurio nebesaugojo valdovo malonė. 1382 m. Londono sinodas pasmerkė 24-ias Viklifo tezes, o Oksfordo universitetas, verčiamas dvasininkijos, tai patvirtino. Viklifui atėjo sunkus metas: jis buvo izoliuotas nuo visuomenės, dalis draugų, išsigandę persekiojimų, jį paliko. Oksfordo profesoriai taip pat nusisuko nuo savo kolegos, tačiau jis pats savo parapijoje nenustojo rašyti ir pamokslauti. Pasakojama, kad jau gulint mirties patale pas jį apsilankė keletas vienuolių pranciškonų, norėdami “atversti “. Tvirtu balsu merdintis Viklifas jiems pasakė: “Dar nemirsiu, bet toliau gyvensiu, kad galėčiau kalbėti žmonėms apie jūsų nusikaltimus”. Prieš pat mirtį 1382 m. jis išleido veikalą “Trialogus”—surinko svarbiausius savo teiginius apie Dievą, tikėjimą ir bažnyčią, kurios organizaciją ir regimą valdžią iš esmės atmetė. 1384 m. gruodžio 28 d. pamaldų metu, kuriose patarnavo jo mokinys, Dž. Viklifas buvo paralyžiuotas ir po trijų dienų mirė. Popiežiaus šalininkams nepavyko susidoroti su gyvu Viklifu, tačiau ir miręs jis nedavė jiems ramybės. Praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų Konstancos bažnytinis susirinkimas pasmerkė Viklifo mokymą ir nutarė iškasti jo palaikus bei kartu su jo veikalais viešai sudeginti, o pelenus išbarstyti. Iš eretiko, pirmam išdrįsusio pavadinti popiežių antikristu, neturėjo likti nė pėdsako. Tai buvo padaryta 1428 m.

Vis dėlto Viklifas buvo tas, kurio tarnystė ir išlikę raštai labiau nei kurio nors kito paliko pėdsakus formuojantis Huso, Liuterio ir Kalvino, vadinusių save jo pasekėjais ir mokiniais, krikščioniškai pasaulėžiūrai. Viklifas pirmiausia buvo mokslininkas ir mokytojas, tikras intelektualas ir, galima teigti, asketiškas mąstytojas. Jis nebuvo politinis taktikas ar didelio tikinčiųjų skaičiaus charizmatinis lyderis. Gyveno semdamasis jėgų iš vidinio gyvos Kristaus Dvasios apreiškimo, pasitikėdamas užrašytu Dievo žodžiu labiau nei institucine bažnyčios valdžia. Padarė viską, kad kiekvienas žmogus Anglijoje savo gimtąja kalba galėtų skaityti įstabius Dievo darbus.
Viklifas išėjo iš viduramžių miglos. Jis pirmasis ėjo tuo keliu—nebuvo kitų darbų, kurie galėjo būti jam pavyzdys reformacijos darbe. Pašauktas, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, atlikti tam tikrą misiją, jis buvo naujos eros šauklys. Taip Dievas paruošė kelią Didžiajai Europos Reformacijai.

IV.Janas Husas ir Jeronimas Pragiškis

Dvasiniai judėjimai Vakarų Europoje padarė didelį poveikį kitiems kontinento regionams. Čekija (tuometinė Bohemija) buvo pirmoji šalis, kurios antikatalikiška viduramžių visuomenė stengėsi prasibrauti pro bažnytinius suvaržymus, trukdančius pažinti Dievą. Čekų vynuogyne darbavosi du Viešpaties mokiniai, kurie sujudino ne tik klasikinę Europą,—jų tarnystės impulsai XV a. pasiekė ir Lietuvą.
Evangelija pasiekė Bohemiją dar IX a. Į gimtąją kalbą buvo išversta Biblija, viešos pamaldos taip pat vyko gimtąja kalba. Tačiau vis labiau įsigalint popiežiaus valdžiai, Dievo žodis buvo nustumtas į šalį. Popiežius Grigalius VII išleido bulę, draudžiančią laikyti pamaldas bohemų kalba. Popiežius teigė: “Visagalis nori, kad Jo tarnavimas vyktų nežinoma kalba, nes kitaip atsiranda įvairūs paklydimai ir eretiniai mokymai”. Tuo metu į Bohemiją persikėlė nemažai persekiojamų valdensų ir katarų iš Prancūzijos bei Italijos. Nors jie ir nesiryžo atvirai pamokslauti, vis dėlto paslapčia uoliai darbavosi.
Dar iki Huso Bohemijoje buvo žmonių, atvirai kalbėjusių apie bažnyčios ydas ir žmonių nuodėmes. Daugelis jų buvo sudeginti ant laužų. Vienas iš kankinių prieš mirtį paskelbė: “Dabar priešų aršumas mus nugalėjo, tačiau taip ne visada bus. Iškils žmogus iš paprastos liaudies, kuris nenaudos kardo ir valdžios, bet prieš jį priešai bus bejėgiai”. Liuterio atėjimas dar buvo toli, tačiau jau pasirodė tas, kurio liudijimas prieš Romą turėjo prabudinti daugelį tautų.
Janas Husas gimė 1371 m. neturtingoje šeimoje, anksti neteko tėvo. Jo motina, kuriai auklėjimas ir Dievo baimė buvo pati didžiausia brangenybė, visomis jėgomis siekė perduoti tai sūnui. Pradžioje Husas mokėsi vietos mokyklėlėje, vėliau įstojo į Prahos universitetą, į kurį buvo priimtas nemokamai. Husas išvyko į Prahą, lydimas motinos. Vargšė našlė nieko negalėjo duoti savo sūnui, tačiau, priartėjus prie miesto, ji atsiklaupė ir kartu su Janu meldė dangiškąjį Tėvą išlieti jam savo palaiminimų. Vargu ar ji numanė, kaip bus atsakyta jos malda.
Universitete Husas studijavo ne tik labai uoliai ir kruopščiai, bet ir nepriekaištingai elgėsi. Tuo metu jis buvo nuoširdus Romos katalikų bažnyčios šalininkas. Religinių švenčių metu jis dažnai eidavo išpažinties, aukodavo paskutinius pinigus ir dalyvaudavo atgailaujančiose procesijose, kad tik gautų atleidimą. Baigęs universitetą tapo kunigu ir kaip geras dvasininkas netrukus buvo pakviestas į karaliaus dvarą. Be to, tapo Prahos universiteto profesoriumi. Prieš kelerius metus buvęs kuklus mokinys dabar tapo visos šalies pasididžiavimu, o jo vardas žinomas visoje Europoje. Praėjus keleriems metams po įšventinimo į dvasininkus, Husas buvo paskirtas Betliejaus koplyčios pamokslininku. Tos koplyčios įsteigėjui buvo be galo svarbus Šventojo Rašto pamokslavimas tautine kalba. Nors Roma ir priešinosi, Bohemijoje vis tiek buvo pamokslaujama tautine kalba. Tačiau Biblijos nepažinimas ir toliau buvo labai didelis.
Tuo metu vienas Prahos gyventojas, vardu Jeronimas, vėliau artimas Huso bendražygis, grįždamas iš Anglijos atsivežė Džono Viklifo veikalų. Tuometinė Anglijos karalienė, kadaise buvusi Bohemijos princesė, priėmė Viklifo mokymą, ir jos dėka reformatoriaus kūriniai ėmė plisti Bohemijoje. Husą patraukė Viklifo tekstai. Jų autorių jis laikė tikru krikščionimi ir buvo pasiryžęs nuolankiai priimti reformą, siūlomą anglo. Pats to nepastebėdamas, Husas pradėjo eiti keliu, kuris nuvedė jį toli nuo Romos.
Maždaug tuo pat metu į Prahą atvyko du svetimšaliai iš Anglijos. Tai buvo išsilavinę ir atgimę iš aukšto žmonės, siekę nešti šviesą šioje tolimoje šalyje. Vos tik jie pradėjo pamokslauti prieš popiežiaus valdžią, vietinės valdžios iškart buvo nutildyti. Tada jie ėmė ieškoti kitų veiklos būdų. Būdami tokie pat gabūs dailininkai kaip ir pamokslininkai, nusprendė panaudoti savo meistriškumą. Greitai mieste buvo iškabinti du paveikslai. Viename jų buvo vaizduojamas baso Kristaus įžengimas į Jeruzalę: Jis, lydimas mokinių, jojo ant asilaičio. Kitame—bažnytinė procesija, kurios metu popiežius, apsirengęs brangiais drabužiais su tiara ant galvos, joja ant išpuošto žirgo, o jį seka minia kardinolų ir prelatų. Tai buvo “pamokslas”, patraukęs visų visuomenės sluoksnių dėmesį. Minios plūdo pasižiūrėti šių paveikslų. Regėdami akivaizdų kontrastą tarp Kristaus romumo, nuolankumo bei popiežiaus, vadinančio save Jo tarnu, išdidumo, kiekvienas galėjo padaryti elementarią išvadą. Prahoje kilo dideli neramumai, ir svetimšaliai saugumo sumetimais pasitraukė iš šalies. Tačiau jų paliktas pavyzdys nebuvo užmirštas. Paveikslai padarė Husui neišdildomą įspūdį ir paskatino jį dar atidžiau studijuoti Bibliją bei Viklifo raštus. Iš Bohemijos šviesa pasklido į Vokietiją, nes kilęs sujudimas Prahos universitete privertė daugelį vokiečių studentų grįžti namo. Daliai jų Husas dėstė Biblijos pažinimo pradmenis, ir šie grįžę į tėvynę skelbė Evangeliją.
Žinios apie Prahoje vykstančius pokyčius pasiekė Romą, ir greitai Husas buvo pakviestas pas popiežių. Paklusimas šiam kvietimui reiškė mirtį. Bohemijos karalius ir karalienė bei žymiausi krašto didikai kreipėsi į popiežių, prašydami leisti Husui likti Prahoje, o viską paaiškins atsiųsta delegacija. Popiežius nepatenkino šio prašymo, už akių nuteisė Husą ir jį bei visą Prahos miestą 1410 m. atskyrė nuo bažnyčios. Tais laikais toks nuosprendis sukeldavo visuotinį sambrūzdį. Ceremonijos, atliekamos vykdant anatemą (t.y. atskyrimą nuo bažnyčios), buvo skirtos tam, kad kaip galima labiau išgąsdintų žmones, turėjusius žiūrėti į popiežių kaip į paties Dievo atstovą, turintį pragaro ir mirties raktus bei valdžią šaukti tiek žemiškus, tiek dangiškus teismus. Žmonės šventai tikėjo, kad dangaus vartai uždaryti prakeiktai vietovei, t.y. atskirtai nuo bažnyčios. Kaip to ženklas Prahoje buvo nutrauktos visos pamaldos, uždarytos bažnyčios, o vestuvių ceremonijos vyko kapinėse. Mirusius drausta laidoti pašventintoje žemėje, ir be jokių ypatingų apeigų juos tiesiog užkasdavo duobėse ar net laukuose. Tokiais metodais, kurie ypač veikė žmonių vaizduotę, Roma stengėsi užvaldyti jų sąžinę.
Visa Praha buvo sujaudinta ir įaudrinta. Daugelis dėl šios nelaimės kaltino Husą ir reikalavo išduoti jį Romos teismui. Kol audra nurims, Husas laikinai pasitraukė į gimtąjį kaimą. Kreipdamasis į likusius Prahoje draugus, rašė: “Jei ir pasitraukiu iš jūsų aplinkos, tai tik sekdamas Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, siekdamas neleisti piktavaliams žmonėms manęs apkaltinti ir nenorėdamas užtraukti nemalonumų bei persekiojimų doriems žmonėms. Laikinai atsitraukiu dar ir dėl to, kad jaučiu, jog bedieviai dvasininkai ilgai kovos, kad uždraustų Dievo žodžio pamokslavimą. Tačiau nepaliksiu jūsų, kad neišsižadėtumėte Dievo Tiesos, už kurią aš pasiruošęs numirti”. Husas nenutraukė savo veiklos, bet važinėdamas po aplinkinius kaimus visur pamokslavo. Taip popiežiaus priemonės numalšinti Evangelijos pamokslavimą pasitarnavo dar didesniam jos plitimui. “Juk nieko negalime daryti prieš tiesą, bet tik už tiesą” (2 Kor 13, 8).
Husui teko patirti kankinančias vidines kovas. Nors bažnyčia vylėsi jį palaužti, tačiau jis ir toliau pripažino jos autoritetą. Romos bažnyčia kaip ir anksčiau jam buvo Kristaus nuotaka, o popiežius—Dievo atstovas ir vietininkas. Iš esmės Husas kovojo ne prieš pačią popiežiaus valdžią, bet prieš piktnaudžiavimą ja. Vyko arši kova tarp proto išvedžiojimų ir sąžinės reikalavimų. Jei popiežiaus valdžia teisinga ir teisi, kaip Husas tikėjo, kodėl tada jis jautė būtinybę jai nepaklusti ? Paklusti jai reiškė nuodėmiauti. Husas negalėjo išspręsti šios dilemos. Abejonės kankino jį nuolatos. Galiausiai jis priėjo maždaug tokios išvados: tai, kas įvyko Gelbėtojo dienomis, atsitiko ir dabar—šventyklos tarnai tapo netinkami žmonės ir darė nusikaltimus naudodami legaliai gautą valdžią. Vis dar abejodamas savo išvadomis, Husas ir kitiems pamokslavo, kad protu priimtos Šventojo Rašto tiesos turi būti vertinamos sąžinės ir kitų Dievo žodžių, jog tik Dievas, kalbantis per Bibliją, o ne per bažnyčią ar dvasininkiją, yra vienintelis tikras vedlys.
Neramumams aprimus, Husas grįžo į Betliejaus koplyčią su dar didesniu užsidegimu pamokslauti Dievo žodį. Jano priešai buvo veiklūs ir stiprūs, tačiau Čekijos karalienė ir nemaža diduomenės bei liaudies dalis buvo jo draugai. Lyginant tyrą Huso mokymą ir šventą gyvenimo būdą su dvasininkijos godumu ir ištvirkimu, daugeliui buvo garbė būti Huso pusėje. Iki to laiko Husas darbavosi vienas, bet nuo šiol prie jo prisijungė Jeronimas, dar Anglijoje priėmęs Viklifo mokymą. Šių dviejų vyrų gyvenimai taip persipynė, kad ir mirtis jų neišskyrė. Abu Dievas apdovanojo didele proto šviesa, atskleisdamas jiems daugelį Romos paklydimų, tačiau jie negavo tos šviesos pilnatvės, kuri išsiliejo į Europą Reformacijos metais. Jie nebuvo pasiruošę tam, kad priimtų visą šviesą.
Tuo metu bažnyčioje tęsėsi skilimas. Vienu metu trys popiežiai ginklu kovojo dėl valdžios. Husas atvirai pasisakė prieš bjaurystes, popiežių daromas religijos vardu. Praha antrą kartą buvo atskirta nuo bažnyčios ir prakeikta Romos. Husas vėl pasitraukė į gimtąjį kaimą. Betliejaus koplyčios balsas nutilo.
1414 m. Konstancoje buvo rengiamasi bažnytiniam susirinkimui, turėjusiam išspręsti rungtyniaujančių popiežių ginčus. Į Konstancą buvo pakviestas ir Husas kaip pagrindinis naujo mokymo skelbėjas. Husas puikiai suvokė pavojų. Visiems laikams atsisveikino su draugais ir patraukė keliu, kuris, jo manymu, vedė prie laužo. Nors ir turėjo Bohemijos karaliaus ir Šv. Romos imperatoriaus saugančius raštus, Husas ruošėsi mirti. Laiške, adresuotame Prahos draugams, rašė : “Mano broliai, <.> vykstu susitikti su gausiais ir mirtinais mano priešais, tačiau pasikliaunu visagaliu Dievu ir savo Gelbėtoju; tikiu, kad Jis išgirs jūsų ugningas maldas ir įdės savo protą ir savo išmintį į mano lūpas, jog galėčiau jiems pasipriešinti; kad Jis duos man savo Šventosios Dvasios, jog sutvirtintų savo tiesoje, kad drąsiai galėčiau sutikti pagundymus, kalėjimą, o, jei prireiks, ir žiaurią mirtį. Jėzus Kristus kentėjo už savo išrinktuosius; ar turėtume stebėtis Jo paliktu pavyzdžiu? Jis—mūsų Dievas, o mes Jo kūriniai; Jis—mūsų Viešpats, o mes Jo—tarnai; Jis—pasaulio Mokytojas, o mes—niekingi mirtingieji, ir nepaisydamas visko, Jis kentėjo. Kodėl ir mums nepakentėjus, jeigu kentėjimai mus apvalo? Brangieji, jeigu mano mirtis turi pasitarnauti Jo šlovei, melskitės, kad tas laikas greičiau ateitų. <.> O jei man teks sugrįžti, melskitės, kad grįžčiau švarus, t. y. nenutylėčiau nė raidelės Evangelijos tiesos. Galbūt niekada nebegrįšiu į Prahą, tačiau jei visagalio Dievo valia grįžčiau, tada visi kartu su dar didesne drąsa, apsupti pažinimo ir meilės Jo įstatymui, eisime toliau”.

V.Jano Huso mirtis

Kitame laiške vienam dvasininkui Janas Husas rašė: “Tegu tavo protą užpildo Dievo šlovė ir sielų gelbėjimas, o ne pajamos ir turtas. Saugokis, kad tavo namai nebūtų išpuošti daugiau nei tavo siela, labiau už viską rūpinkis dvasinės tvirtovės statyba <.>”.
Kelyje Husas sutikdavo daug prijaučiančiųjų. Žmonių minios sveikino jį, o kai kuriuose miestuose valdžios įgalioti asmenys lydėjo jį gatvėmis. Nors imperatorius ir popiežius žadėjo laisvę Romoje, tačiau Husas buvo suimtas ir įkalintas. Tai sukėlė visos Bohemijos nepasitenkinimą. Čekų kunigaikščiai siuntė protestų raštus į Romą. Husas, išsekintas ir sergantis karštine, buvo atvestas į bažnyčios hierarchų susirinkimą. Surakintas grandinėmis jis stovėjo prieš imperatorių, kurio žodis ir garbė buvo Huso saugumo garantas.
Kai Janui Husui buvo pasiūlyta atsisakyti eretiškų pažiūrų arba mirti, jis pasirinko kankinio mirtį. Dievo malonė jį palaikė. Visas kankinimų dienas, praleistas iki nuosprendžio įvykdymo, dangiška ramybė buvo pripildžiusi jo dvasią. Vienam draugui Husas rašė: “Rašau šį laišką kalėjime, surakinta grandine ranka, laukdamas rytojaus mirties nuosprendžio paskelbimo. <.> Kai Jėzaus Kristaus dėka mes vėl susitiksime šventoje taikos tėvynėje, tu sužinosi, kaip gailestingas Dievas man padėjo ir kaip nuolat stiprino mane, kai susidurdavau su pagundymais ir teismais”. Tamsioje kalėjimo vienutėje jis matė tikro tikėjimo triumfą. Dar būdamas Prahoje kartą jis sapnavo, kad popiežius ir jo vyskupai nutrynė Kristaus atvaizdą, kurį jis įsakė nupiešti ant Prahos koplyčios sienų. Tas sapnas jį labai nuliūdino, tačiau kitą naktį sapne pamatė, kaip daugelis dailininkų nutrinto Kristaus atvaizdo vietoje dar labiau užsidegę ir dar ryškesnėmis spalvomis vėl tapė. Papasakojęs tokį sapną reformatorius pasakė: “Esu įsitikinęs, kad Kristaus paveikslas niekada nebus ištrintas. Jie nori sunaikinti, tačiau Jis vėl bus atkurtas visų širdyse kur kas geresnių pamokslininkų nei aš”.
Husui buvo pasiūlyta pasakyti savo galutinį apsisprendimą, bet jis antrą kartą atsisakė išsižadėti to, kuo tikėjo. Buvo paskelbtas mirties nuosprendis ir prasidėjo pažeminimo ceremonija. Vyskupai aprengė jį šventais bažnytiniais rūbais, tada Husas prabilo: “Mūsų Viešpats Jėzus Kristus irgi buvo aprengtas šviesiu drabužiu, kai Erodas įsakė nuvesti Jį pas Pilotą”. Kai Husui dar kartą pasiūlė išsižadėti Jėzaus, jis atsakė: “Kaip aš galėsiu pažvelgti į dangų? Kaip galėsiu žiūrėti į akis žmonėms, kuriems pamokslavau tyrą Evangeliją? Ne, aš branginu išgelbėjimą labiau, nei šį vargšą kūną, šiandien pasmerktą mirti”. Tada jo rūbai buvo suplėšyti, ir kiekvienas vyskupas, paėmęs drabužio skiautę, prakeikė pasmerktąjį. Ant galvos jam uždėjo piramidės formos popierinę mitrą, ant kurios buvo nupieštos demonų figūros. Prelatai ištarė: “Dabar mes atiduodame tavo sielą velniui”. Bet Husas atsakė: “O aš atiduodu savo dvasią į Tavo, Viešpatie Jėzau, rankas, nes Tu išpirkai mane”.
Husas buvo atiduotas pasaulietinei valdžiai—jį nuvedė į bausmės vietą. Paskui jį sekė milžiniška žmonių minia: šimtai ginkluotų kareivių, dvasininkų ir vyskupų, Konstancos gyventojų. Kai Husą pririšo prie stulpo, ir viskas buvo paruošta laužui, kankiniui dar kartą pasiūlė išsižadėti savo paklydimų ir taip išsigelbėti. “Kokių paklydimų aš turiu išsižadėti?—paklausė Husas.—Nejaučiu jokios kaltės. Dievas liudininkas, kad viskas, ką rašiau ar pamokslavau, turėjo vieną tikslą—išgelbėti sielas iš nuodėmės ir amžinos pražūties. Todėl su dar didesniu džiaugsmu esu pasiruošęs krauju užantspauduoti tą tiesą, apie kurią rašiau ir pamokslavau”. Kai laužo ugnis įsiliepsnojo, Husas ėmė giedoti populiarią viduramžių bažnyčios giesmę “Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs”. Net Huso priešai buvo sukrėsti didvyriškos jo mirties. Vienas amžininkas, uolus popiežiaus šalininkas, aprašydamas Huso ir Jeronimo kankinių mirtis, pasakė: “Jie vyriškai sutiko savo paskutinę valandą. Jie paruošė save laužui taip, tarsi ruoštųsi vestuvių pokyliui. Jie nešaukė iš skausmo. Lauže užgiedojo psalmes, ir net ugnis neįstengė nutraukti jų giedojimo”. Huso pelenai buvo išberti į Reiną, kuris nuplukdė juos į vandenyną. Tačiau balsas, liudijęs Konstancos rūmuose, kaip aidas nuskambėjo po visą Europą. Huso tikėjimo ir tvirtybės pavyzdys ne vieną įkvėpė likti ištikimiems Tiesai net ir kankinimų bei mirties akistatoje.

VI.Jeronimas Pragiškis

Netrukus Konstancoje buvo pastatytas dar vienas kankinimų stulpas. Dar vieno kankinio kraujas turėjo liudyti Tiesą. Jeronimas, prieš atsisveikindamas su išvykstančiu į Romą Husu, ragino šį būti vyrišku ir tvirtu, žadėdamas pavojaus atveju ateiti jam į pagalbą. Išgirdęs apie reformatoriaus suėmimą, Jeronimas iškart, be jokių apsauginių raštų, lydimas tik vieno draugo, leidosi į kelionę. Atvykęs suprato, jog negalės Huso išlaisvinti, todėl pabėgo iš miesto. Tačiau pakeliui į namus buvo sugautas, surakintas grandinėmis ir būrio kareivių pristatytas į Konstancą. Kai teko gintis pirmą kartą bažnyčios hierarchų akivaizdoje, buvo sutiktas šauksmais: “Ant laužo jį, ant laužo!”. Kelis mėnesius kalinamas baisiose sąlygose Jeronimas susirgo, ir priešininkai, baimindamiesi, kad mirtis išplėš iš jų rankų, ėmė švelniau su juo elgtis. Vis dėlto Jeronimas kalėjo beveik metus.
Huso mirtis popiežiaus pasekėjams neatnešė geidžiamų rezultatų. Priešingai, apsauginių raštų pažeidimas sukėlė nepasitenkinimo audrą visuomenėje, ir Konstancos susirinkimas nutarė, jog užuot sudeginę Jeronimą, geriau priversti jį išsižadėti tikėjimo. Nusilpęs nuo ligos, iškankintas, draskomas abejonių, atskirtas nuo artimiausių draugų ir išgąsdintas mirties Jeronimas nusprendė nusileisti susirinkimui. Jis prisiekė laikytis katalikiško tikėjimo ir pripažino Romos nutarimus, smerkiančius Viklifo ir Huso mokymus, teisingus. Taip Jeronimas tikėjosi nutildyti sąžinės balsą ir išvengti baisaus likimo. Tačiau likęs vienas kalėjimo vienutėje aiškiai suvokė, ką padarė. Kaip rašė vėliau, jis mąstė apie Huso tvirtybę bei ištikimybę ir lygino tai su savo Tiesos išsižadėjimu. Jis mąstė apie savo dangiškąjį Mokytoją, kuriam pasižadėjo tarnauti ir kuris dėl jo iškentė kryžiaus mirtį. Jeronimas suprato, jog jam teks dar daug ko atsižadėti, kad visiškai susitaikytų su Roma. Pasirinktas kelias jį galėjo nuvesti tik į visišką atkritimą. Todėl Jeronimas tvirtai nusprendė: tam, kad išvengtų trumpalaikių kankinimų, jis niekada neišsižadės savo Viešpaties.
Jis vėl buvo nuvestas į susirinkimą. Bažnytinio teismo nepatenkino jo nuolankumas. Tik absoliučiai išsižadėdamas Kristaus Jeronimas galėjo išgelbėti savo gyvybę. Bet jis ryžosi atvirai išpažinti savo tikėjimą ir sekti savo bendražygio pėdomis net iki mirties ant laužo. Jis paneigė ankstesnį išsižadėjimą, ir kaip pasmerktasis mirti reikalavo leisti jam gintis. “340 dienų jūs laikėte mane baisiame kalėjime, kur aš praradau viską ir gyvenau purve, vėliau atvedėte čia ir atsisakote mane išklausyti? Jei jūs išties norite būti išmintingi ir tapti pasaulio šviesa, tai žiūrėkite, kad nenusidėtumėte prieš teisingumą. Aš tik vargšas mirtingasis; mano gyvenimas nelabai reikšmingas. Ir jei aš įspėju jus, kad jūsų nuosprendis neteisingas, darau tai daugiau dėl jūsų, nei dėl savęs”.
Pagaliau Jeronimo prašymas buvo patenkintas. Savo teisėjų akivaizdoje jis atsiklaupė ir meldėsi, kad Šventoji Dvasia nukreiptų jo mintis ir žodžius, jog jis neištartų nė žodžio prieš Tiesą ar savo Mokytoją. Tą dieną išsipildė Dievo pažadas, duotas pirmiesiems mokiniams: “Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius. <.> nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite; nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, bet jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse” (Mt 10, 18-20).
Jeronimo žodžiai priešams sukėlė nuostabą ir pasigėrėjimą. Metus jis kalėjo rūsyje, kur neturėjo jokios galimybės skaityti ir net matyti, bei kentė didžiulius kūno skausmus. Vis dėlto su galinga jėga ir užtikrintumu jis išdėstė savo argumentus, lyg visą tą laiką būtų lavinęsis ir ruošęsis. Jeronimas, puikiai žinojęs bažnyčios istoriją, atkreipė dėmesį į begalę šventų žmonių, kuriuos kadaise nuteisė neteisingi teisėjai. Jis teigė, jog beveik kiekvienoje kartoje buvo tokių žmonių, kurie, siekdami gerovės savo laikmečio tautai, buvo paniekinti ir persekiojami, o vėliau susilaukdavo pagarbos. Net pats Kristus neteisingo teisėjo buvo nuteistas kaip nusikaltėlis. Jeronimas pareiškė, kad Husas buvo visiškai nekaltas. “Aš pažinojau jį nuo vaikystės. Jis buvo nuostabus žmogus, teisingas ir šventas. <.> Jei kalbėsime apie mane, esu pasirengęs mirti. Iškęsiu kančias, kurias man paruošė priešai ir melagingi liudytojai, turėsiantys atsiskaityti už šmeižtą prieš Dievą, kurio niekas neapgaus. Jūs nuteisėte Viklifą ir Husą ne todėl, kad jie suteršė bažnyčios mokymą, o todėl, jog jie atskleidė gėdingus dvasininkijos darbus: prabangą, godumą, išdidumą ir kitas ydas. Viskas, ką jie skelbė, yra nepaneigiama, ir aš tam pritariu”.
Jeronimo kalba buvo nutraukta. Vyskupai, drebėdami iš įtūžio, šaukė: “Argi mums reikalingi dar kokie nors įrodymai? Savo akimis regime užkietėjusį eretiką”. Pilnas romumo Jeronimas sušuko: “Negi manote, jog bijau mirties?! Metus laikėte mane kalėjime, baisesniame už pačią mirtį. Elgėtės su manimi blogiau nei su turku, žydu ar pagonimi. Visgi aš nesiskundžiu, nes skundai žemina žmogų, turintį širdį ir sielą, nors negaliu nesistebėti tokiu barbarišku elgesiu su krikščionimi”. Vėl kilo nepasitenkinimo banga, ir Jeronimą kaipmat išvedė. Tačiau tarp posėdžiaujančių atsirado ir tokių, kuriems Jeronimo žodžiai padarė neišdildomą įspūdį, ir šie panoro jį išgelbėti. Jeronimą ėmė lankyti žymūs bažnyčios hierarchai, ragindami nors truputį nusileisti. Jam buvo pasiūlytos didelės perspektyvos, jeigu atsisakys priešintis Romai. Tokiems Jeronimas pareiškė: “Įrodykite, remdamiesi Šventuoju Raštu, kad aš klystu, tada išsižadėsiu visko, ką kalbu”.

VII.Mirties nuosprendis Jeronimui Pragiškiui

“Šventasis Raštas,—sušuko vienas inkvizitorių,—kalba pats už save, tačiau kas gali jį suprasti, jei bažnyčia jo neišaiškins”. “Argi žmonių priesakai labiau patikimi nei mūsų Gelbėtojo Evangelija?”—paklausė Jeronimas.—”Paulius neragino tų, kuriems rašė, klausyti žmonių priesakų, bet sakė: ‘Tyrinėkite Raštus'”. Inkvizitorius sušuko: “Eretikas. Gailiuosi, kad tiek ilgai tave klausinėjau. Matau, jog esi apsėstas”.
Greitai buvo priimtas mirties nuosprendis, ir Jeronimą nuvedė į tą vietą, kur buvo sudegintas Husas. Vedamas Jeronimas giedojo, o jo veidas švytėjo ramybe ir džiaugsmu. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Kristų, ir mirties baimė visiškai jo nepalietė. Kai budelis norėjo uždegti ugnį, Jeronimas jam sušuko: “Eikš drąsiai čia. Uždek ugnį man matant. Jeigu aš bijočiau, manęs čia nebūtų”. Iš visų pusių apimtas liepsnos, paskutinį kartą jis meldėsi: “Viešpatie, visagalis Tėve! Pasigailėk manęs ir atleisk mano nuodėmes, nes Tu žinai, kad aš visada mylėjau Tavo tiesą.” Jeronimo pelenai, kaip ir Huso, buvo išberti į Reiną. Taip žuvo pirmieji Dievo šviesos nešėjai Bohemijoje. Huso egzekucija sukėlė nepasitenkinimo ir baimės audrą Bohemijoje. Visa tauta suvokė, jog jis krito kaip katalikų dvasininkijos pykčio ir imperatoriaus išdavystės auka. Bažnytinis susirinkimas, nuteisęs jį, buvo kaltinamas žmogžudyste. Kaip niekad anksčiau jo mokymas susilaukė didelio dėmesio. Popiežiaus nurodymu Huso įkvėpėjo – Viklifo – darbai buvo deginami, tačiau išlikę egzemplioriai buvo traukiami iš slėptuvių. Žmonės studijavo juos kartu su Biblija.
Maždaug tuo pat metu prasidėjo ir ginkluota čekų husitų kova, kurios metu siekta politinės krašto nepriklausomybės nuo Šv. Romos imperijos ir religinės nepriklausomybės nuo Romos popiežiaus. Husitai tikėjo Dievo pagalba ir savo veiksmų teisingumu. Popiežius paskelbė du kryžiaus žygius prieš husitus. Visose katalikiškose Europos valstybėse imta mobilizuoti pajėgas ir lėšas. Žygių dalyviams—kryžiuočiams buvo pažadėtas visiškas pačių šlykščiausių nuodėmių atleidimas. Žuvusiems žygiuose žadėtas didelis atlygis danguje, o likusiems gyviems—kariniai laipsniai. Dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių (kryžiuočių buvo kelis kartus daugiau, be to, jie buvo kariai profesionalai) popiežiaus karinės užmačios patyrė krachą. Tada popiežija ėmėsi suktos diplomatijos. Buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Bohemija iš dalies gavo sąžinės laisvę, nors iš tiesų Roma ir toliau ją kontroliavo. Čekai iškėlė keturias būtinas taikos sudarymo sąlygas: Biblijos pamokslavimo laisvė; visos bažnyčios teisė dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir pamaldos gimtąja kalba; dvasininkijos nušalinimas nuo pasaulietinių ir politinių reikalų; dvasininkijos pavaldumas pasaulietiniams teismams. Popiežija sutiko su šiomis sąlygomis, tik pasiliko sau teisę jas aiškinti. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, išdavęs Husą ir Jeronimą, tapo Bohemijos karaliumi. Soste išsėdėjęs tik metus, jis mirė, palikdamas šalį ant pilietinio karo slenksčio.
Ištikimi Evangelijos tiesoms čekai net didžiausių persekiojimų metu turėjo vilties, kad užtekės rytmečio aušra. Jų daliai teko sunkus metas, tačiau jie prisiminė žodžius, pasakytus Huso, o vėliau pakartotus Jeronimo, kad turi praeiti šimtmetis, kol patekės skaisti saulė. Išties iki Reformacijos buvo likę lygiai šimtas metų.

VIII.Literatūros sąrašas

http://www.spauda.lt/bible/history/mediev.htm
http://www.spauda.lt/bible/history/mediev2.htm
http://www.spauda.lt/bible/history/viklifas.htm
http://www.spauda.lt/bible/history/husas.htm
http://www.spauda.lt/bible/history/jeronim.htm

Leave a Comment