Teisiniai civilinės saugos ir gelbėjimo pagrindai, jos struktūra, tikslai ir uždaviniai

Teisiniai civilinės saugos ir gelbėjimo pagrindai,
jos struktūra, tikslai ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos organizavimo ir veikimo teisinius bei organizacinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų, ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pareigas ir teises civilinės saugos srityje reglamentuoja LR 1998.12.15 Civilinės saugos įstatymas Nr.971.
Pagrindinės šio įstatymo savokos yra:
1. Civilinė sauga – veikla, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai, veiksmus jai susidarius ir padarinių šalinimą, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.
2. Ekstremali situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ar karo veiksmų ir sąlygoja staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba žmonių žūtį, sužalojimą ar turtinius nuostolius.
3. Ekstremalus įvykis – nustatytus kriterijus pasiekęs ar viršijęs gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio įvykis, keliantis pavojų žmonėms, jų fiziologinėms ar socialinėms gyvenimo sąlygoms, turtui, ūkiui ir aplinkai.
Ekstremalių situacijų priežąstys yra:
1) gamtinės &##8211; ryškūs klimatinių sąlygų pakitimai, sukeliantys stichines nelaimes, masinius miškų ir durpynų gaisrus, geologiškai pavojingus reiškinius, ypač pavojingas arba masines epidemijas, epizootijas, epifitotijas;
2) techninės – įvairių technologinių procesų sutrikimai, dėl kurių kyla gaisrai, įvyksta sprogimai, patenka į aplinką cheminiai ir radioaktyvieji teršalai, griūva pastatai, įv

vyksta įvairių transporto rūšių avarijos, energetikos, magistralinių vamzdynų avarijos ir kiti ekstremalūs įvykiai, būdingi pramonės objektams ir komunikacijoms;
3) ekologinės – priežastys, sukeliančios sausumos būklės, atmosferos sudėties ir savybių, hidrosferos būsenos pakitimus;
4) socialinės – masinės riaušės ir neramumai, blokados, provokacijos, diversijos, teroro aktai, taip pat kariniai veiksmai Lietuvos ar kaimyninės valstybės teritorijoje.
Ekstremalaus įvykio kriterijai – stebėjimais ir skaičiavimais nustatyti arba tarptautinėje praktikoje naudojami fizikiniai, cheminiai ar geografiniai įvykio mastą ir padarinius apibūdinantys dydžiai, kuriuos pasiekęs ar viršijęs įvykis laikomas ekstremaliu. Ekstremalaus įvykio kriterijus nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Gelbėjimo darbai numatomi kaip judėjimo maršrutų ir darbų vietos žvalgyba; gaisrų ribojimas ir gesinimas judėjimo maršrutuose ir darbų ruožuose; gelbėjimo darbai ant vandens ir po vandeniu; nukentėjusiųjų transporto įvykiuose gelbėjimas; cheminių ir radiacinių incidentų lokalizavimas ir slopinimas; nukentėjusiųjų paaieška, gelbėjimas iš apgriautų ir degančių pastatų, avariją patyrusių orlaivių ir laivų, apsemtų, užterštų dujomis ir dūmais patalpų bei griuvėsių; sugriautų ir užverstų slėptuvių bei priedangų atkasimas, jose esančių žmonių gelbėjimas; vėdinimo užtikrinimas užverstose slėptuvėse, jeigu yra sugadinta filtravimo-vėdinimo sistema; pirmosios medicinos pagalbos suteikimas nukentėjusiems asmenims bei jų gabenimas į gydymo įstaigas; gyventojų perkėlimas iš pavojingų rajonų į nepavojingus.
Kiti neatidėliotini darbai – kelių, pravažiavimų įrengimas griuvėsiuose ir užterštose vietovėse; avarijų ir jų padarinių pašalinimas elektros, vandentiekio, kanalizacijos ir kituose technologiniuose tinkluose; nesaugių konstrukcijų ir
r statinių, trukdančių gelbėjimo darbams ar keliančių pavojų žmonėms, sutvirtinimas arba nugriovimas, nesprogusių sprogmenų paieška, kenksmingumo pašalinimas ar sprogmenų sunaikinimas; sanitarinis žmonių ir veterinarinis gyvulių švarinimas, drabužių, individualių apsaugos priemonių, technikos dezaktyvavimas ir degazavimas; užterštos vietovės, statinių, maisto produktų, pašarų bei vandens kenksmingumo pašalinimas.
Organizuojamas gyventojų iškeldinimas iš teritorijų, kuriose pavojinga gyventi, suteikiant jiems stacionarines arba laikinas gyvenamąsias patalpas.

Gelbėjimo darbų vadovas – civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos pareigūnas, kuris vadovauja gelbėjimo ir ekstremalios situacijos padarinių likvidavimo darbams įvykio vietoje.
Veiklos vykdytojas – pavojingo objekto savininkas arba valdytojas.
Už ekstremalios situacijos valdymą atsakinga institucija – valstybės institucija, kompetentinga konkrečios ekstremalios situacijos padarinių likvidavimo srityje.

Civilinės saugos ir gelbėjimo sistema

Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą sudaro:
1) Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija;
2) Ekstremalių situacijų valdymo centras;

nuo 2004 m. balandžio 1 d.:
3) Civilinės saugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Civilinės saugos departamentas);

4) Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba;
5) ministerijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, savivaldybių priešgaisrinės ir kitos civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektai, įstaigos;
6) aplinkos stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas.

Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslai
Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslai:
1) sudaryti sąlygas valstybės institucijoms, ūkio subjektams ir gyventojams pereiti iš įprastų gyvenimo (darbo) sąlygų į ekstremalios situacijos padėtį patiriant kuo mažiausius nuostolius, išlaikyti rimtį, išsaugoti žmonių gyvybę, sveikatą, turtą, apsaugoti aplinką nuo ekstremalios situacijos poveikio;
2) užtikrinti optimalų valstybės išteklių panaudojimą gy

yventojų saugumui užtikrinti, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, ekstremalių situacijų židiniams lokalizuoti bei jų padariniams šalinti;
3) ruošti visuomenę praktiniams veiksmams ekstremalių situacijų atvejais, skatinti visuomenės iniciatyvą šiose srityse ir stiprinti pasitikėjimą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veikla.

5 straipsnis. Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos uždaviniai
Atsižvelgdama į ekstremalių situacijų priežastis, pobūdį ir keliamą grėsmę, civilinė saugos ir gelbėjimo sistema įgyvendina šiuos uždavinius:
1) perspėja gyventojus apie gresiančią ekstremalią situaciją, informuoja apie jos galimus padarinius ir priemones jiems likviduoti;
2) atlieka ekstremalių situacijų prevenciją;
3) organizuoja gyventojų aprūpinimą individualiosiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
4) žvalgo ir žymi pavojaus židinius;
5) gesina gaisrus;
6) atlieka gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus;
7) palaiko viešąją tvarką nelaimės rajone;
8) teikia medicinos pagalbą ir vykdo visuomenės sveikatos priežiūrą ekstremalių situacijų atvejais;
9) evakuoja žmones ir turtą iš pavojingų teritorijų;
10) vykdo sanitarinį švarinimą ir kitas kenksmingumo pašalinimo priemones;
11) organizuoja laikiną nukentėjusiųjų apgyvendinimą bei materialinį aprūpinimą;

12) organizuoja žuvusiųjų laidojimą;
13) organizuoja nutrauktą būtiniausių komunalinių paslaugų teikimą;
14) teikia pagalbą gyvybiškai svarbiems objektams išsaugoti;
15) kaupia gyvybiškai svarbių materialinių vertybių atsargas;
16) moko vadovus, darbuotojus, civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgas bei gyventojus veiksmų ekstremalių situacijų atvejais;
17) tiria ir analizuoja ekstremalių įvykių priežastis.

Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos organizavimo ir veiklos principai yra šie:

Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos, įgyvendindamos joms keliamus tikslus ir uždavinius, vadovaujasi šiais organizavimo ir veiklos principais:
1) teritoriniu – civilinė sauga organizuojama visoje valstybėje pagal jos administracinį suskirstymą ir apima visus gyventojus, ta

aip pat ir kitų valstybių piliečius, kurie yra Lietuvos teritorijoje;
2) diferencijavimo – civilinės saugos priemonės ir pasirengimas gelbėjimo darbams atskiruose administraciniuose vienetuose vykdomi atsižvelgiant į tų vienetų teritorijose prognozuojamų situacijų pavojingumą, mastą, galimą poveikį valstybės ūkiui, gyventojams, gamybinei ir socialinei veiklai;
3) visuotinio privalomumo – civilinės saugos priemonės yra privalomos valstybės ir savivaldybių institucijoms, visiems ūkio subjektams, įstaigoms ir gyventojams;
4) viešumo – valstybės ir savivaldybių institucijų, ūkio subjektų, įstaigų veikla civilinės saugos srityje yra atvira visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms;
5) nuolatinės parengties – civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos ir pajėgos privalo būti nuolat pasirengusios veikti galimų ekstremalių situacijų sąlygomis;
6) sąveikos – civilinės saugos priemonių ir veiksmų efektyvumas ekstremaliomis sąlygomis užtikrinamas derinant visų valstybės ir savivaldybių institucijų, ūkio subjektų, civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgų, Lietuvos kariuomenės, medicinos įstaigų ir kitų tarnybų sąveikos planus bei valdymo sistemą.
Teisiniai civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pagrindai
Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, krašto apsaugos ministro įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.

VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBĖS INSTITUCIJŲ BEI ŪKIO SUBJEKTŲ
PAREIGOS IR FUNKCIJOS CIVILINĖS SAUGOS SRITYJE

Vyriausybė
Įgyvendindama valstybės politiką
2) nustato civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos prioritetinių plėtojimo krypčių bei programų įgyvendinimo tvarką;
3) nustato ekstremalių situacijų prevencijos tvarką;
4) tvirtina civilinės saugos parengties lygius, ekstremalių įvykių kriterijus;
5) tvirtina valstybinio lygio civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus, valstybinės reikšmės ir rizikos objektų, būtiniausių komunalinių paslaugų, nemokamai teikiamų gyventojams ekstremalių situacijų atvejais, sąrašus;
6) nustato materialinių išteklių naudojimo ekstremalių įvykių atvejais tvarką;
7) nustato civilinės saugos techninių priemonių, maisto, aprangos valstybinio rezervo sudėtį, jo dydį, kaupimo, saugojimo, atnaujinimo bei pristatymo į panaudojimo vietą tvarką;
8) nustato civilinės saugos mokymo tvarką;
9) nustato biudžetinius asignavimus civilinės saugos ir gelbėjimo sistemai išlaikyti bei plėtoti ir teikia tvirtinti Seimui;
10) informuoja Respublikos Prezidentą ir Seimą apie ekstremalias situacijas, jų pasekmes bei atsiradimo priežastis ir tarpininkauja dėl nepaprastosios padėties paskelbimo, kai to reikalauja aplinkybės;
11) nustato kreipimosi dėl pagalbos teikimo į kitas valstybes ar tarptautines organizacijas tvarką.
Vidaus reikalų ministerija
1. Vidaus reikalų ministerija kartu su kitomis institucijomis įgyvendina Vyriausybės politiką civilinės saugos srityje, koordinuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų veiklą įgyvendinant jų kompetencijai skirtus uždavinius.
2. Vidaus reikalų ministras:
1) nustato informacijos apie ekstremalias situacijas teikimo Ekstremalių situacijų valdymo centrui tvarką;
2) tvirtina slėptuvių ir kitų kolektyvinės apsaugos statinių poreikius, gyventojų aprūpinimo individualiomis apsaugos priemonėmis normas ir tvarką;
3) tvirtina valstybinio lygio civilinės saugos pratybų planus;
4) tvirtina civilinės saugos mokymo centro klausytojų komplektavimo metinį planą;
5) teikia Vyriausybei civilinės saugos įstatymų ir kitų šios srities teisės aktų projektus;
6) leidžia įsakymus civilinės saugos klausimais, privalomus vykdyti civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos valdymo institucijoms;
7) tvirtina Civilinės saugos departamento metų veiklos planą;
8) teikia Vyriausybei apibendrintą informaciją apie civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos būklę.

Civilinės saugos departamentas
1. Civilinės saugos departamentas yra sudėtinė civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos dalis, vadovaujanti civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklai, organizuojanti ekstremalių situacijų prevenciją, koordinuojanti valstybės institucijų ir ūkio subjektų veiklą civilinės saugos srityje bei planuojanti valstybės pasirengimą civilinės saugos užduotims įgyvendinti ekstremalių situacijų atvejais taikos ir karo metu. Civilinės saugos departamentą steigia Vyriausybė.
2. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, Civilinės saugos departamentas:
1) perspėja ir informuoja valstybės institucijas, ūkio subjektus bei gyventojus apie žmonių gyvybei, sveikatai, turtui bei aplinkai gresiantį valstybės masto pavojų ekstremalių situacijų atvejais;
2) planuoja priemones, kad valstybės institucijos, ūkio subjektai ir gyventojai patirtų kuo mažiausius nuostolius pereidami iš įprastų darbo (gyvenimo) sąlygų į ekstremalios situacijos padėtį, kad būtų išlaikyta rimtis, išsaugota žmonių gyvybė, sveikata, turtas, apsaugota aplinka nuo ekstremalios situacijos poveikio;
3) planuoja priemones, kaip optimaliai panaudoti valstybės išteklius šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, ekstremalių situacijų židiniams lokalizuoti bei jų padariniams šalinti;
4) rengia valstybinės reikšmės ir pavojingų objektų registrą;
5) kontroliuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veiklą;
6) organizuoja valstybės institucijų ir visuomenės pasirengimą praktiniams veiksmams ekstremalių situacijų atvejais;
7) organizuoja ir vadovauja valstybinio lygio civilinės saugos pratyboms;
8) koordinuoja apskričių ir savivaldybių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planų rengimą;
9) derina apskričių civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus.

Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba
1. Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba yra nuolatinės parengties sudėtinė civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos dalis, organizuojanti gaisrų gesinimą, gesinanti gaisrus, atliekanti gelbėjimo darbus bei valstybinę priešgaisrinę priežiūrą.
2. Likviduojant ekstremalių situacijų padarinius dalyvaujančios valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, žinybinės priešgaisrinės pajėgos ir savanoriškos ugniagesių formuotės, neatsižvelgiant į jų priklausomybę, yra pavaldžios Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas) direktoriaus nustatyta tvarka paskirtam gelbėjimo darbų vadovui.
Ministerijos ir kitos valstybės institucijos
1. Ministerijų ir kitų valstybės institucijų veiklai civilinės saugos srityje vadovauja jų vadovai arba vadovų įgalioti asmenys.
2. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos:
1) atsako už civilinės saugos organizavimą pagal joms skirtą veiklos pobūdį ir kompetenciją;
2) suderinusios su Civilinės saugos departamentu, tvirtina ministerijos ar kitos valstybės institucijos ekstremalių situacijų valdymo centro nuostatus;
3) sudaro žinybinius materialinių priemonių ir lėšų rezervus, siekdamos padidinti savo reguliavimo sričiai priskirtų įmonių veiklos stabilumą ir saugumą ekstremalių situacijų atvejais;
4) organizuoja vadovų ir specialistų mokymą civilinės saugos srityje;
5) prognozuoja ekstremalias situacijas, planuoja ir įgyvendina prevencines priemones;
6) rengia ir tvirtina civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
7) koordinuoja reguliavimo sričiai priskirtų subjektų civilinės saugos priemonių planavimą bei šių subjektų parengimą dirbti ekstremaliomis sąlygomis, atsižvelgdamos į savo kompetencijai priskirtų užduočių pobūdį;
8) teikia valstybės institucijoms informaciją, reikalingą civilinės saugos uždaviniams vykdyti;
9) atlieka civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms būklės metinę analizę ir teikia Civilinės saugos departamentui.
Apskrities viršininkas
1. Apskrities civilinei saugai vadovauja apskrities viršininkas.
2. Apskrities viršininkas:
1) atsako už civilinės saugos parengtį apskrityje;
2) organizuoja apskrities civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms plano rengimą, suderina jį su Civilinės saugos departamentu ir jį tvirtina, derina savivaldybės civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planą, perspėja valstybės ir savivaldybių institucijas, ūkio subjektus, įstaigas, gyventojus apie ekstremalios situacijos grėsmę, informuoja apie jos pobūdį, išplitimo tikimybę;
3) gauna iš visų į apskritį įeinančių savivaldybių informaciją, reikalingą civilinės saugos užduotims vykdyti;
4) organizuoja ir vykdo administracinio vieneto teritorijoje civilinės saugos prevencines priemones galimų ekstremalių situacijų atvejais;
5) informuoja Civilinės saugos departamentą apie administraciniame vienete įvykusius ekstremalius įvykius;
6) organizuoja ekstremalių įvykių padarinių likvidavimą, paieškos ir gelbėjimo darbų aprūpinimą;
7) teikia pagalbą nukentėjusiesiems dėl ekstremalių įvykių;
8) kontroliuoja savivaldybiųinstitucijų pasirengimą galimiems ekstremalių situacijų padariniams išvengti arba jų pasekmėms švelninti;
9) kreipiasi į Vyriausybę pagalbos esant ekstremalioms situacijoms, kai nepakanka savo pajėgų ir išteklių;
10) atlieka civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms būklės metinę analizę ir teikia Civilinės saugos departamentui.

Savivaldybės administracijos direktorius
1. Civilinė sauga yra savivaldybei valstybės perduota funkcija, už kurios vykdymą atsakingas savivaldybės administracijos direktorius.
2. Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas savivaldybei valstybės perduotas civilinės saugos funkcijas:
1) atsako už civilinės saugos parengtį savivaldybės teritorijoje;
2) prognozuoja savivaldybės teritorijoje galimas ekstremalias situacijas;
3) organizuoja savivaldybės civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms plano rengimą, jo derinimą su apskrities viršininku ir teikia jį tvirtinti savivaldybės tarybai;
4) perspėja valstybės institucijas, ūkio subjektus, įstaigas, gyventojus apie ekstremalios situacijos grėsmę, informuoja apie jos pobūdį, išplitimo tikimybę, būtinus gyventojų veiksmus;
5) nustato savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių – seniūnijų civilinės saugos uždavinius ir funkcijas, tvirtina jų civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
6) organizuoja civilinės saugos pajėgų sudarymą ir jų rengimą;
7) organizuoja ir įgyvendina civilinės saugos prevencines priemones, gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus, šalina ekstremalių situacijų padarinius, evakuoja ir prireikus apgyvendina evakuotus gyventojus, organizuoja gyventojų mokymą civilinės saugos būdų;
8) iš visų savivaldybės teritorijoje esančių ūkio subjektų renka informaciją, reikalingą civilinės saugos užduotims vykdyti;
9) kontroliuoja, kaip vykdomos civilinės saugos užduotys, kaip laikomasi ūkio subjektuose Civilinės saugos įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimų;
10) teikia informaciją, reikalingą apskrities viršininkui bei toje savivaldybės teritorijoje esantiems ūkio subjektams ir gyventojams vykdyti civilinės saugos užduotis;
11) kaupia, saugo ir atnaujina civilinės saugos priemonių valstybės rezervą ir prireikus organizuoja jo išdavimą Valstybės rezervo įstatymo nustatyta tvarka;
12) informuoja apskrities viršininką apie savivaldybės teritorijoje įvykusias ekstremalias situacijas;
13) telkia visas savivaldybės teritorijoje esančias civilinės saugos pajėgas ekstremalių situacijų padariniams šalinti ir gelbėjimo darbams atlikti;
14) organizuoja pagalbos teikimą nukentėjusiesiems ekstremalių situacijų ir (ar) ekstremalių įvykių atvejais;
15) prašo apskrities viršininko pagalbos evakavimo ir gelbėjimo darbams vykdyti bei ekstremalių situacijų padariniams šalinti, kai savo pajėgų ir išteklių nepakanka;
16) leidžia pagal savo kompetenciją įsakymus ir priima kitus teisės aktus civilinės saugos klausimais, privalomus visiems savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims;
17) kontroliuoja savivaldybės ūkio subjektų civilinės saugos būklę ir teikia jiems metodinę pagalbą;
18) analizuoja civilinės saugos būklę ir apskrities viršininko nustatyta tvarka teikia jam metinį pranešimą;
19) teikia Civilinės saugos departamentui kasmetinę informaciją apie padėtį ir veiklą civilinės saugos srityje.

Ūkio subjekto, įstaigos vadovas
Ūkio subjekto, įstaigos vadovas:
1) atsako už civilinės saugos parengtį savo vadovaujamame objekte;
2) perspėja ir informuoja darbuotojus apie pavojų;
3) prognozuoja ekstremalias situacijas ir planuoja prevencines priemones;
4) rengia ir tvirtina civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus;
5) aprūpina darbuotojus individualiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis;
6) Vyriausybės nustatyta tvarka kaupia materialinių išteklių atsargas ir technines priemones, kad padidintų subjekto veiklos gyvybingumą ir saugumą galimų ekstremalių situacijų atvejais;
7) siekia užtikrinti paslaugų teikimą ekstremalių situacijų atvejais pagal savo veiklos profilį;
8) prireikus organizuoja darbuotojų evakavimą, pirminius gelbėjimo darbus ir jiems vadovauja;
9) bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis dėl jų civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planų rengimo bei šiuose planuose numatytų užduočių atlikimo.
Visuomeninės organizacijos
Visuomeninės organizacijos gali būti kviečiamos dalyvauti organizuojant valstybės civilinės saugos priemones ekstremalių įvykių padariniams šalinti ir teikti pagalbą nukentėjusiesiems, savo veiksmus derindamos su savivaldybių civilinės saugos tarnybomis.

Vadovavimas civilinei saugai

1. Vadovavimas civilinei saugai yra trijų lygių: valstybinio, apskrities ir savivaldybės.
2. Valstybiniu lygiu Vyriausybė, Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija, Vidaus reikalų ministerija, Civilinės saugos departamentas, ministerijos, Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, kitos valstybės institucijos priima strateginius civilinės saugos priemonių įgyvendinimo sprendimus.
3. Apskrities lygiu apskričių viršininkai, apskričių civilinės saugos departamentai, apskričių ekstremalių situacijų valdymo centrai organizuoja pasirengimą ekstremalioms situacijoms, o prireikus padeda likviduoti jų padarinius.
4. Savivaldybės lygiu savivaldybių administracijų direktoriai, civilinės saugos skyriai (poskyriai, tarnybos), civilinės saugos darbuotojai, savivaldybių ekstremalių situacijų valdymo centrai, priešgaisrinės bei kitos civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektai, įstaigos organizuoja pasirengimą ekstremalioms situacijoms, o prireikus likviduoja jų padarinius.
Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgos
1. Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgos sudaromos gelbėjimo, žmonių paieškos ir kitiems neatidėliotiniems darbams atlikti.
2. Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgos pagal savo paskirtį yra:
1) priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos;
2) bendrosios ir specialiosios paskirties profesionaliosios ir savanoriškosios formuotės.
Priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos ir jų paskirtis
1. Priešgaisrines gelbėjimo pajėgas sudaro valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, savivaldybės priešgaisrinės tarnybos, žinybinės priešgaisrinės pajėgos ir savanoriškos ugniagesių formuotės.
2. Valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą sudaro Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir jam pavaldžios įstaigos. Jos paskirtis yra organizuoti gaisrų gesinimą, gesinti gaisrus, vykdyti gelbėjimo darbus, likviduoti gaivalinių nelaimių, cheminių ir radiacinių įvykių padarinius bei teikti nukentėjusiesiems pirmąją medicinos pagalbą.
3. Savivaldybių priešgaisrinė tarnyba yra nuolatinės parengties civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos dalis, gesinanti gaisrus ir atliekanti žmonių bei turto gelbėjimo darbus, išlaikoma iš savivaldybės biudžeto.
4. Žinybinės priešgaisrinės pajėgos yra atskiruose gaisro atžvilgiu pavojinguose objektuose, taip pat kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų įsteigti padaliniai, gesinantys gaisrus ir atliekantys pirminius žmonių ir turto gelbėjimo darbus gaisrų metu.
5. Savanoriška ugniagesių formuotė yra visuomeninė organizacija, kurios paskirtis yra gesinti gaisrus, gelbėti žmones ir turtą gaisrų metu.
Bendrosios ir specialiosios paskirties formuotės ir jų paskirtis
1. Bendrosios paskirties formuotės yra skirtos gelbėjimo ir kitiems neatidėliotiniems darbams atlikti. Jas steigia apskritys, savivaldybės ir ūkio subjektai.
2. Specialiosios paskirties formuotės yra skirtos specialioms užduotims atlikti gelbėjimo ir kitų neatidėliotinų darbų metu, kad būtų sustiprintas ir visapusiškai aprūpintas bendrosios paskirties formuočių darbas. Specialiosios paskirties formuotes steigia ministerijos, kitos valstybės institucijos, savivaldybės, ūkio subjektai ir įstaigos.
3. Bendrosios ir specialiosios paskirties formuočių sudėtį, formavimo ir aprūpinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Civilinės saugos tarnybos
Civilinės saugos priemonėms vykdyti ir gelbėjimo darbus atliekančių civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgų veiksmams aprūpinti sudaromos ministerijų, kitų valstybės institucijų civilinės saugos tarnybos pagal atitinkamos ministerijos ir valstybės institucijos priskirtą reguliavimo sritį, kompetenciją ir funkcijas. Šių tarnybų funkcijas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas
1. Aplinkos užterštumo biologinėmis, cheminėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis kontrolę atlieka Aplinkos ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir kitų valstybės institucijų reguliavimo sričiai priskirtos laboratorijos, tyrimų centrai ar kitos įstaigos, kurios atlieka biologinių, cheminių ir radioaktyviųjų medžiagų laboratorinius tyrimus. Šios įstaigos sudaro šalies stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklą.
2. Už stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklui priklausančių įstaigų darbą atsako jų vadovai.
3. Stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklo veiklą ekstremalių įvykių ir jų grėsmės atveju koordinuoja Civilinės saugos departamentas. Jis nustato stebėjimų pranešimų ir laboratorinės analizės išvadų pateikimo tvarką valstybės institucijų ir savivaldybių ekstremalių situacijų valdymo centrams.

Radiacinių ir pramoninių avarijų prevencija, avarijų padarinių likvidavimas
1. Radiacinių avarijų prevencijos ir jų padarinių likvidavimo tvarką bei atsakomybės pagrindus nustato Branduolinės energijos bei Radiacinės saugos įstatymai.
2. Valstybės institucijos, apskritys ir savivaldybės rengia veiksmų radiacinės avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje atveju planus ir gyventojų apsaugos priemones bei padarinių, kurie susidarė už pavojingų objektų ribų, likvidavimo priemones, įtrauktas į civilinės saugos parengties ekstremalioms situacijoms planus. Planų rengimo metodiką ir užduotis nustato Civilinės saugos departamentas.
3. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo tvarką reglamentuoja Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatai. Juos tvirtina Vyriausybė.
4. Civilinės saugos departamentas yra kompetentinga institucija, kuri organizuoja ir koordinuoja valstybės priežiūros ir kontrolės institucijų veiklą pramoninių avarijų prevencijos ir likvidavimo srityje.
5. Civilinės saugos departamentas:
1) rengia Lietuvos Respublikos gyventojų apsaugos radiacinės avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje atveju planą, Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatus ir Avarijų pavojinguose objektuose likvidavimo planų sudarymo tvarką;
2) kontroliuoja ir vertina pavojingų objektų pavojaus ir rizikos analizę, avarijų likvidavimo planų sudarymą, planuose numatytų prevencinių priemonių vykdymą ir pasirengimą galimų avarijų likvidavimo darbams;
3) sudaro pavojingų objektų veiklos patikrinimų programą ir organizuoja jos vykdymą;
4) organizuoja ir kontroliuoja valstybės ir savivaldybių institucijų pasirengimą radiacinės ir pramoninės avarijos padariniams likviduoti už atominės elektrinės sanitarinės zonos bei pavojingų objektų ribų;
5) Vyriausybės nustatyta tvarka teikia apie pavojingus objektus informaciją ir ataskaitas Europos Komisijai.
6. Jeigu pavojingo objekto veiklos vykdytojas nesiima Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatuose nustatytų prevencinių priemonių avarijoms išvengti, galimų avarijų padariniams švelninti ir likviduoti, kyla pavojus žmonėms ir aplinkai, Civilinės saugos departamento vadovaujama iš valstybės priežiūros ir kontrolės institucijų specialistų sudaryta komisija Vyriausybės nustatyta tvarka šio objekto veiklą sustabdo. Įvykdžius komisijos reikalavimus, objekto veikla atnaujinama.

Leave a Comment