Kairas
Egiptiečiai sostinę Kairą tapatina su pačiu Egiptu – jiems Kairas ir yra Egiptas, ir atvirkščiai. Jie abu vadinami tuo pačiu vardu – Masr. Viena istorija iš Tūkstančio ir vienos nakties pradedama taip: keletas vyrų mečetėje kalbasi apie užsienio šalis ir didingus miestus. Vienas iš jų sako: “Bagdadas yra rojus”. Kitas, vyresnis, į tai atsako: “Tas, kuris nematė Kairo, nematė ir pasaulio. Kaire dulkės yra auksinės; Nilas yra kaip stebuklas; moterys – kaip juodaakės rojaus mergelės; ir kaip galėtų būti kitaip, jeigu šitas miestas yra Pasaulio Motina”. Šiandien Kairas yra ‘motina’ 16 milijonų egiptiečių, afrikiečių ir visokių klajoklių. Gyventojų tankumas vienam kvadratiniam kilometrui čia yra vienas iš didžiausių pasaulyje, todėl čia atrodo tiršta nuo pastatų, žmonių ir mašinų, kurie sukelia tūkstančius įvairiausių garsų, užpildančių erdvę. Kairui trūksta erdvės plėstis, todėl čia, ypač miesto centre aplink Nilą, neretai kaimynystėje pamatysite modernią kompiuterinės įrangos parduotuvę ir molinių namelių rajoną, kur ožkos bėgioja po kambarius, o vanduo gaunamas tik iš čiaupo gatvėje. Tačiau Kairo gyventojai tame nemato nieko keisto. Jiems nebūdingas vakarietiška manija lygiuotis į tai, kas yra naujausia ir geriausia. Taip greičiausiai yra todėl, kad šie žmonės gyvena šalia istorijos paminklų, kurių amžius šiandien siekia daugiau kaip 4,5 tūkstantmečio; piramidės matomos iš aukštesnių pastatų viršutinių aukštų beveik visame Kaire. Todėl nenusakomas amžinumo jausmas yra vienas iš ryškiausių Kairo bruožų. Čia viename mieste yra ir islamiškoje Kairo dalyje esantys viduramžių skersgatviai, ir faraonų laikų piramidės, ir tarsi XIX amžiaus laikų išvaizdą išlaikiusios kavinukės. Ir kas nuostabiausia, nei vienoje iš šių vietų nesijausite kaip muziejuje – tai tiesiog yra šių dienų Kairas. Jis yra chaotiškas, triukšmingas, visiškai nenuspėjamas ir pilnas žmogiškumo. Tai yra nuostabus miestas tiems, kurie turės pakankamai kantrybės jį įvertinti.
Apie miestą
Nors piramidžių buvimas perša kitokią mintį, Kairas nėra faraonų pastatytas miestas. Tuo metu, kai piramidės buvo pastatytos, Egipto sostinė buvo Memfis, esantis už 22 km nuo Gizos aukštikalnės. Kairą 969 m. po Kr. įkūrė Fatimidų dinastija. Iki to šioje vietovėje jau buvo statinių, tokių kaip romėnų statyta Babilono tvirtovė ir ankstyvojo islamiškojo laikotarpio Fustatas miestas, įkurtas Amr ibn al-As, generolo, kuris 642 m. po Kr. užkariavo Egiptą islamo vardu. Fustatas buvo vienas iš turtingiausių naujojo musulmonų pasaulio miestų, kurį maitino ypatingai derlinga žemė ir mokesčiai, renkami iš keliaujančių Nilu. X amžiaus keliautojų palikti aprašymai kalba apie kosmopolitinį metropolį, su viešais parkais, apšviestomis gatvėmis ir pastatais iki 14 aukštų. Kadangi Fatimidai atkeliavo iš Šiaurės Afrikos, jie sugriovė Fustatą ir pradėjo toje vietoje statyti naują miestą. Kai statybų vieta naujajam miestui buvo parinkta ir sukviesti darbininkai, visi laukė astrologų leidimo pradėti darbus. Signalas turėjo būti duotas varpais, pritvirtintais prie statybų vietą juosiančios virvės, tačiau varnas nusileido ant virvės ir varpai suskambėjo anksčiau laiko. Kadangi tuo metu didelę įtaką turėjo Marso planeta (arabiškai – Al-Qahir, arba “laimėtojas”), Fatimidų kalifas nusprendė miestą pavadinti Al-Qahira. Europiečiai šį pavadinimą vėliau sutrumpino iki Kairo. Fatimidų pastatyta miesto dalis išliko iki šiol; žymi Fatimidų mečetė ir Al-Azhar universitetas vis dar yra Egipto islamiškųjų studijų centras; taip pat yra treji didieji vartai – Bab an-Nasr, Bab al-Futuh ir Bab Zuweila, kur iki šiol yra renkamas mokestis už įvažiavimą. Nors Faitimidų valdymo laikotarpis nebuvo labai ilgas, jų pastatytas miestas vėlesnėms dinastijoms liko kaip sostinė stprybės, pilna iš svečių šalių atvykusių pirklių, egzotiškų prekių krautuvėlių, valdoma žiaurių ir permainingų sultonų dinastijų. Šis miestas įkvėpė didelę dalį Tūkstančio ir vienos nakties istorijų. Kairas peržengė savo sienas, išsiplėsdamas į Šiaurę, kur atsirado Bulaq uostas, į vakarus, tolyn į pietus nuo Rhoda salos, ir užpildydamas rytuose esančią dykumą kapavietėmis. Bet Kairo širdimi dar 900 metų buvo viduramžių miestas, kol Ismailas, Mohamedo Ali anūkas, kuris XIX amžiaus viduryje Kairo plėtimąsi pasuko visai kita linkme. Per jo 16 metų trukusį valdymo laikotarpį (1863-79), Ismailas daugiau nei bet kuris iš Fatimidų dinastijos pakeitė miesto vaizdą. Iki 1860 m. Kairas buvo išsiplėtęs į Vakarus tik iki tos vietos, kur dabar yra Midan Opera. Kai Prancūzijoje išsilavinimą gavęs Izmailas atėjo į valdžią, jis siekė pagerinti Kairo įvaizdį pradėdamas naujas statybas. Balų vietoje per 10 metų iškilo plačios statybos, kurias vykdė architektai iš Belgijos, Prancūzijos ir Italijos, atvykę pakviesti Izmailo tam, kad šalia islamiškosios Kairo dalies iškiltų europietiški Kairo rajonai. Po 1952 metų revoliucijos Kairo gyventojų skaičius labai padidėjo, todėl miesto plėtimo planus reikėjo paspartinti. 1960-70 metais iki tol retai apgyvendintame vakariniame Nilo krante atsirado nauji priemiesčiai. Pastaruoju metu gyventojai pradėjo keltis netgi į kalnuotas el-Mukatan kalno vietoves, todėl anksčiau buvusi dykuma dabar yra statybų rajonas. Nepasiklysti Kaire yra visai nesudėtinga, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kitaip. Miesto centras yra Midan Tahrir. Į šiaurės rytus nuo Tahrir yra senamiestis. Senamiestis yra triukšmingas, judrus komercinis rajonas, kuriame yra daugiausia pigių maitinimo įstaigų ir viešbučių. Midan Ramses, kuriame yra pagrindinė miesto traukinių stotis, yra šiauriausioje senamiesčio vietoje. Už jo yra darbininkų klasės gyvenamieji rajonai, tokie kaip Shubra, kurie yra šiandieninio Kairo šerdis. Į Rytus nuo miesto centro yra Midan Ataba ir islamiškoji Kairo dalis. Nors ši miesto dalis statyta dar viduramžiais, ir šiandien gyvenimas joje verda. Šio rajono centre rasite didįjį Khan Al-Khalili turgų. Į Rytus už islamiškosios Kairo dalies yra šiaurinės ir pietinės kapinės, didžiuliai nekropoliai, kuriuose gyvena tiek gyvieji, tiek ir mirusieji.
Į Pietus nuo Midan Tahrir driekiasi vingiuotos Miesto sodo gatvelės – ambasadų rajonas. Už Miesto sodo iš karto prasideda lūšnynų rajonai – senasis Kairas. Čia pat yra ir koptiškojo Kairo enklavas, kurį siūlome aplankyti. Į Vakarus nuo visų šių rajonų yra Nilas ir dvi didžiulės salos. Arčiau centro esančiąją Geziros salą su senamiesčiu jungia 3 tiltai. Saloje yra Kairo bokštas ir Operos rūmų kompleksas. Šiaurinėje Geziros dalyje yra turtingas Zamalek priemiestis, kurį nuo senų laikų mėgsta rinktis atvykę europiečiai ir įvairių šalių ambasadoriai. Pietinė sala vadinama Rhoda, nors jos Šiaurinė dalis yra geriau žinoma kaip Manial. Vakarinis Nilo krantas nėra toks svarbus istorikams ir žymiai tankiau apgyvendintas, nei rytinis krantas. Iš Šiaurės į Pietus čia rikiuojasi Mohadiseen, Agouza, Goqqi ir Giza, nors statyti iš sunkaus betono, tačiau keliantys susižavėjimą. Iš šių keturių rajonų didžiausią plotą užima Giza, nusidriekusi į vakarų pusę apie 20 km, per kurią einantis tiesus kelias atveda tiesiai prie piramidžių.Gizos piramides ir Sfinksas
Kaip vienas iš išlikusių septynių pasaulio stebuklų, piramidės gausiai lankomos turistų, statytos prieš daugiau nei 2500 metų prieš Kristų tėvo, sūnaus ir anūko. Bet stebėtinas yra ne tik piramidžių amžius. Iki šiol nėra atsakymo į klausimą – kaip piramidės buvo pastatytos? Ir kokia jų prasmė? Mes manome, kad jos buvo didžiuliai kapai, statyti pagal faraonų nurodymą tūkstantinių darbininkų būrių rankomis. Tokias prielaidas patvirtina ir neseniai aptiktos piramidžių statytojų gyvenvietės, kuriose buvo įdiegta maisto tiekimo sistema ir teikiamos medicininės paslaugos. Gizos aukštumoje tebevykstantys kasinėjimai duoda vis daugiau įrodymų, kad piramides statę darbuotojai nebuvo vergai, bet gerai organizuoti Egipto valstiečiai. Per potvynio sezoną, kada Nilo vandenys užliedavo jų laukus ir darbas ūkiuose pasidarydavo neįmanomas, didžiulio biurokratinio aparato dėka šie žmonės buvo samdomi darbui faraono kapo statyboje. Todėl manoma, kad piramidės buvo statomos pagal iš anksto paruoštus planus, kurie taip pat numatė Nilo potvynio vandenų panaudojimą statyboje naudojamų akmenų atgabenimui. Nepaisant visų surinktų įrodymų, vis dar yra netikinčių, kad senovės egiptiečiai savo rankomis galėjo pastatyti tokius statinius. Piramides tiriantys mokslininkai analizuoja akmenų atgabenimo ir montavimo metodus; matmenis, tikslius iki milimetro. Vis dar kyla ginčiai, kad piramides pastatė ateiviai iš kitos planetos. Neapsilankius Giza aukštumoje, tikrai galima galvoti, kad tokios mintys yra mažų mažiausiai keistos, tačiau ten pabuvojus iš karto suprasite, kodėl tiek daug žmonių tiki, kad šie statiniai yra nežemiškos kilmės.
Piramidės kaip laidojimo kompleksas
Egiptiečiai nei garbino mirtį, nei jos bijojo, tačiau vis dėl to statė tokius neįtikėtino dydžio mauzoliejus kaip piramidės, tikėdami pomirtiniu gyvenimu ir norėdami susilieti su visata. Faraonas kaip dievų sūnus buvo jų tarpininkas su tuo pasauliu, o jo paskirtis buvo perduoti dievų valią žmonėms. Todėl faraonas buvo gerbiamas gyvas ir garbinamas po mirties, kaip ryšys tarp žemės ir dangaus, jungiantis mirusiųjų ir dievų pasaulį. Piramidės tokiam asmeniui buvo tinkamas kapas. Laidojimo šventykla, buvusi prie visų piramidžių, leido garbinti faraoną ilgai po jo mirties, kasdien atliekant aukojimo ritualus, kad suteikti jo sielai jėgų. Iš laidojimo šventyklos ėjo dengtas kelias į ‘slėnio šventyklą’, kurią kiekvienais metais pasiekdavo išsiliejusio Nilo vandenys (Nacionaliniame muziejuje Jūs pamatysite schemą, kaip visa tai atrodė). Viso komplekso tikslas buvo priminti apie amžiną dievų galią ir tuo pačiu apie absoliučią valdžią, suteiktą faraonui.
Cheopso piramidė
Didžioji Khufu piramidė (Cheopso piramidė)
Seniausia piramidė Gizoje ir didžiausia visame Egipte 146 m aukščio didžioji Khufu piramidė, pastatyta 2570 m. pr. Kr. Per 46 šimtmečius jos aukštis tesumažėjo 9 metrais. Piramidės konstrukcijai panaudota 4,6 milijonai akmeninių blokų, kurių kiekvienas sveria vidutiniškai 2,5 tonos. Nors piramidės viduje nėra daug dėmesį traukiančių objektų, vis dėl to apsilankymo tokio seno statinio viduje įspūdžiai bus nepamirštami, nors toks pasivaikščiojimas yra visiškai neįmanomas, jeigu kenčiate net nuo lengviausio laipsnio klaustrofobijos. Šiaurinėje dalyje esantis piramidės įėjimas koridoriumi žemyn veda link nebaigto kapo (paprastai uždarytas), apie 100 m ilgio ir esančio apie 30 m žemiau piramidės. Už 20 m nuo įėjimo yra aukštyn kylantis 1,3 m aukščio ir 1 m pločio koridorius, kuris veda į Didžiąją galeriją, kuri yra 47 m ilgio ir 8,5 m aukščio. Taip pat yra mažesnis horizontalus praėjimas, kuris veda į Karalienės salę. Kai pakilsite Didžiąja galerija į Karaliaus salę, atkreipkite dėmesį į viršuje esančių akmens blokų sujungimo tikslumą. Skirtingai negu likusi piramidės dalis, pagrindinė kapavietės salė yra pastatyta iš raudonojo granito blokų. Stogas, kuris sveria daugiau kaip 400 tonų, sukonstruotas iš 9 didžiulių granito stulpų, atskirtų tarpais taip, kad apsaugotų salę nuo didžiulio lubų svorio. Oras šioje patalpoje yra gaivus, kadangi patalpos vėdinimui buvo numatytos angos šiaurinėje ir pietinėje sienose. Kopti į Didžiąją piramidę iš lauko pusės vis dar yra turistų mėgstamas užsiėmimas, nepaisant to, kad kiekvienais metais keletas žmonių krisdami užsimuša. Kopti į piramidę draudžiama. Į Rytus nuo Piramidės yra Karalienės piramidės – trys apie 20 m aukščio statiniai, kurie daug kam atrodo tik kaip piramidės formos akmenų krūva. Šios piramidės buvo statomos kaip kapavietės Khufu žmonoms ir seserims.
Saulės laivo muziejus
Iš Rytinės ir pietinės Didžiosios piramidės pusės yra penkios ilgos šachtos, kuriose kažkada buvo laikomi faraono laivai. Šie saulės laivai galėjo būti naudojamos atgabenti mirusio faraono mumiją Nilu iki šventyklos slėnyje, iš kur mumija buvo vežama į kapavietę. Po to laivai buvo laidojami prie piramidžių, kad faraonas galėtų jais pasinaudoti, keliaudamas į aną pasaulį. Vienas šių senovinių iš kedro medžio pastatytų laivų, turbūt seniausias laivas pasaulyje, buvo atrastas 1954 m. Jis buvo restauruotas ir dabar saugomas stikliniame muziejuje. Tam, kad laivas būtų apsaugotas nuo irimo, muziejaus lankytojai turi užsimauti apsaugines šlepetes, kad į patalpos vidų nepatektų smėlio.
Chefreno piramidė
Khafre piramidė (Chefreno piramidė)
Į pietvakarius nuo Didžiosios piramidės yra beveik tokio pat dydžio (136 m aukščio) Khafre piramidė. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo didesnė nei Khufu piramidė, tačiau tai tik todėl, kad Khafre piramidė yra pastatyta aukščiau. Visos trys piramidės kažkada spindėjo kaip didžiuliai kristalai. Deja, iki 19 amžiaus Egipto statytojai pasiskolino išorinius blokus savo rūmų ir mečečių statybai, o minkštesnius vidinėms sienoms naudotus akmenis paliko skilti į dalis. Jeigu ne tai, piramidės iki šios stovėtų tokios, kaip jos buvo pastatytos. Salės ir koridoriai šioje piramidėje yra ne taip kruopščiai statyti, kaip Didžiojoje piramidėje, bet perspėjimas dėl klaustrofobijos galioja ir čia. Per įėjimą pateksite į koridorių, kuris veda į laidojimo salę, kurioje iki šių dienų stovi Khafre sarkofagas. Į Rytus nuo piramidės yra įšlikę Khafre laidojimo šventyklos griuvėsiai, ir vėliavėlėmis pažymėtas kelias, kuriuo kažkada buvo keliaujama nuo Nilo iki piramidžių.
Mikereno piramidė
Menkaure piramidė (Mikereno piramidė)
Tai yra žemiausioji iš trijų piramidžių – 62 m aukščio (anksčiau buvusi 66,5 m aukščio). Įgriuva šiaurinėje sienoje atsirado 1186 m. Kr., Saladino sūnui Malek Abdel Aziz bandant nugriauti piramidę. Kadangi per 8 mėnesius beveik nieko nepavyko padaryti, piramidės griovimo buvo atsisakyta. Viduje nuo įėjimo kylama į viršų koridoriumi, kuris veda į nedidelę salę ir keletą kambarių. Interjere nėra nieko verto didelio dėmesio, bet bent jau galėsite pasidžiaugti, kad buvote mažai lankomoje vietoje. Šalia piramidės yra kasinėjami Menkaure laidojimo šventyklos griuvėsiai, o toliau į rytus vis dar po smėliu yra faraono slėnio šventykla.
Sfinksas
Legendos, kuriomis bandoma pagrįsti Sfinkso paskirtį, yra tiek pat paslaptingos, kaip ir tos, kurios kalba apie jo išvaizdą. Sfinkso pagrindas yra iškirstas iš akmens, buvusio šalia kelio, vedančio į Khafre piramidę, o pastarųjų metų geologiniai ir archeologiniai tyrimai įrodė, kad Sfinksas buvo išskaptuotas iš akmens valdant faraonui, greičiausiai tam, kad atspindėtų pagrindinius to faraono valdymo bruožus, kadangi sfinkso galvos apdangalas yra toks, kokį nešiojo tik karališkųjų šeimų nariai. Iš ankstyvųjų keliautojų užrašų galime spėti, kad sfinksas neteko nosies XI – XV amžiuje, nors kai kurie dėl šio sužalojimo kaltina Napoleoną. XIX amžiuje dalis nukritusios barzdos buvo išvežta iš Egipto, ir dabar saugoma Britų muziejuje Londone. Šiuo metu Sfinksą kamuoja kur kas didesnės problemos, nei prarasta nosis. Jo ‘ligą’ galima pavadinti akmens vėžiu, kadangi sfinksas ardomas iš vidaus. Dvi labiausiai tikėtinos šios ligos priežastys – užterštumas ir kylantys požeminiai vandenys. XX amžiuje keletą kartų buvo bandoma Sfinksą restauruoti, tačiau tie bandymai dažnai tik dar labiau pakenkdavo.
Krikščioniškasis senasis Kairas
Vienas iš miesto rajonų – krikščioniškasis senasis Kairas- buvo garsus kaip Egipto Babilonas. Faraonų laikais ši gyvenvietė turėjo strateginę reikšmę. Ji buvo įkurta dešiniajame Nilo krante, toje vietoje, kur veikė perkėla iš Egipto sostinės Memfio į Heliopolį, religinį miesto centrą. Babilone veikė uostas, kur atplukdydavo prekes iš Nilo deltos, Aukštutinio Egipto. Egipto krikščioniškoji bažnyčia vadinama koptų bažnyčia. Žodis “koptas” kilo iš graikiškojo Egipto pavadinimo – “Aigiuntos” (egiptietis). Mūsų eros pradžioje Egipto Babilonas buvo svarbus krikščionybės centras. Čia gyveno koptų patriarchas. Senajame Kaire yra šešios koptų bažnyčios, kurios menkai tepasikeite nuo jų pastatymo. Viena garsiausių – Al-Mualliaka buvo pastatyta IV a. ant vieno iš romėnų forto bastionų. Ne mažiau garsi Abu Serga vardo bažnyčia. Pasak legendos, ji yra pastatyta virš grotos, kur gyveno Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi, kai ji slapstėsi nuo karaliaus Erodo persekiojimo. Koptų bažnyčios daug kuo panašios į pravoslaviškąsias cerkves. Bažnyčiose mažai sutinkama freskų, dauguma dekoruotos ikonomis. Koptų ikonos tapytos, medinės dalys puoštos raižiniais ir kaulo inkrustacijomis.
Khan al-Khalili
Nors kai kurie keliautojai šios vietos neįtraukia į savo lankytinų vietų sąrašą, kartais tik dėl to, kad ten negalima privažiuoti autobusu ir negalima atsiskaityti kelionės čekiais. Jau daug Kairo gyventojų kartų gyvena šiose siaurose, dengtose gatvelėse, užsiima tradiciniais amatais nuo XIV amžiaus, kai Khan al-Khalili buvo įkurtas – juk prekyba ten prasidėjo kur kas anksčiau, nei atvažiavo pirmieji turistai. Šiandien Khan al-Khalili yra tarsi turgavietės ir parduotuvėlių (dauguma kurių sekmadieniais yra uždarytos) konglomeratas, kur galima nusipirkti visko, pradedant antklodėmis ir muilu, baigiant knygomis apie magiją ir brangiaisiais akmenimis. Kvietimai ‘ei, pone, pažiūrėkite nemokamai’ kviečia pasukti į šalį, o Khan al-Khalili prekiautojai yra vieni iš geriausių prekybininkų ir įkalbinėtojų, kokius jums teks kada nors sutikti. Khan galima nusipirkti beveik viską, ir jeigu kuris nors prekiautojas neturi to, ką jūs norite nusipirkti, jis tikrai suras jums kitą parduotuvėlę, kur tai nusipirksite. Taip pat apsilankyte Fishawi kavos namuose. Pastaruosius 200 metų ši vieta yra atidaryta 24 valandas per parą.
Memfis
Šis miestas yra beveik visiškai išnykęs, nors senais laikais Memfis buvo Egipto sostinė beveik visu faraoniškuoju laikotarpiu, kai tuo tarpu pietuose esantis Tėbų miestas (dabar vadinamas Luksoru) buvo laikomas sostine tik ceremonijoms atlikti. Manoma, kad Memfis buvo įkurtas 3100 m. pr. Kr., ir jo įkūrėjas greičiausiai buvo faraonas Menes. Kurį kai kurie istorikai jį tapatina su Narmer. Po to, kai Menes suvienijo Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, miesto įkūrimo vieta (riba tarp Nilo deltos ir slėnio) buvo labai svarbi strategiškai, kadangi leido vienodai kontroliuoti abu regionus. Šiandien Memfis yra apie 24 km į pietus nuo Kairo ir apie 3 km nuo Sakkaros. Senovinis šio miesto pavadinimas yra Ineb-hedj, pažodžiui verčiant – ‘baltos sienos’, o dabartinis pavadinimas kildinamas iš Men-nefer, pažodžiui verčiant – ‘įkurtas ir gražiausias’. Iš tiesų senovėje mieste buvo daug rūmų, sodų ir šventyklų, todėl šis miestas tebėra laikomas vienu iš žymiausių senovės pasaulio miestų. V amžiuje pr. Kr. graikų istorikas ir keliautojas Herodotas apibūdino Memfį kaip ‘klestintį miestą ir kosmopolitinį centrą’. Miesto didybę atspindi ir kapinių, esančių vakariniame Nilo krante, dydis – teritorija, kurioje būta tiek karališkųjų piramidžių, tiek privačių kapų bei šventųjų gyvūnų nekropolių. Mirusiųjų miestas, kurio centru laikoma Sakkara, dykumos pakraščiu tęsėsi 35 km., nuo Dašuro šiaurėje iki Gizos pietuose.
Amžių amžius trukę kasmetiniai potvyniai patręšė Memfio žemę Nilo dumblu – tačiau dabar kūrimo dievo Ptah šventykla yra tik kiek daugiau kaip griuvėsiai, kuriuos laikas nuo laiko užtvindo pakilę Nilo vandenys. Kiti išlikę pastatai taip pat vargu ar atskleidžia buvusią Memfio didybę – iš tiesų, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad šioje vietoje kažkada stovėjo didingas miestas. Muziejus, kurio dalis yra po atviru dangumi, yra pastatytas virš gulinčios didžiulės Ramzio II statulos. Lauke taip pat pamatysite Naujosios karalystės laikų sfinksą iš alebastro, dar keletą Ramzio II statulų ir didžiulį akmeninį guolį, kuriame šventasis jautis Apis buvo mumifikuotas, prieš atgabenant jį į Serapeumą Sakkaroje.Sakkara
Senosios karalystės laikų faraonai buvo laidojami 11 didžiausių piramidžių, jų daiktai buvo užkasami mažesniuose kapuose, po didžiojo nekropolio smėliu. Išskyrus laiptuotąją piramidę, visi Sakkaros statiniai buvo giliai po smėliu iki XIX amžiau vidurio, kai dydisis prancūzų egiptologas Augustas Marietas atrado Serapeumą. Netgi dydisis laiptuotosios piramidės laidojimo kompleksas nebuvo atrastas iki 1924 m. Labiausiai lankoma Sakkaros vieta yra laiptuotoji piramidė, dar vadinama Šiaurės Sakkara.
Džozerio laidojimo kompleksas
Laiptuotoji Džozerio piramidė, pastatyta apie 2650 m. pr. Kr. vyriausiojo faraono architekto Imhotepo, yra seniausias Egipte ir greičiausiai visame pasaulyje monumentas iš akmens. Iki šiol tai yra pagrindinis Sakkaros akcentas. Tobulas Imhotepo sugebėjimas panaudoti akmenį ir jo bandymas pakeisti egiptiečių kapaviečių įrengimo būdą (iki to laikotarpio kapavietėms buvo naudojami požeminiai molio plytomis išmūryti kambariai) visiškai kita linkme pakreipė visą Egipto architektūrą. Piramidė buvo pradėta statyti kaip paprastas kvadratinis statinys, o dabartinę formą ji įgavo praėjusi šešias statybos ir perstatymo stadijas. Kiekvienoje stadijoje statytojų darbas įgaudavo vis daugiau slaptumo, kartu tobulėjant statytojų įgūdžiams perkelti, prijungti ir sutvirtinti didžiulius akmeninius blokus. Pirmoji šešių pakopų piramidė buvo pastatyta 60 m aukščio, ir buvo pagražinta baltomis klintimis. Laiptuotoji piramidė yra pagrindinis Džozerio laidojimo komplekso akcentas. Pats kompleksas užėmė 15 hektarų plotą, ir buvo apsuptas 1645 m ilgio siena. Sienos likučiai yra išlikę iki šių dienų, jų aukštis – apie 5 m, o pietrytiniame kampe siena buvo atstatyta iki buvusio 10 m aukščio. Keturiolika durų imitacijų, atliktų pagal tikrų medinių durų atitikmenis, buvo skirtos tam, kad faraono ka arba lydinčioji dvasia galėtų ateiti ir išeiti kada panorėjusi. Gyviesiems yra skirtas tik vienas įėjimas į piramidę, pietrytiniame komplekso kampe, per vestibiulį ir ilgą koridorių tarp kolonų. Yra išlikusios 40 kolonų, kurias siekta padaryti panašias į papiruso stiebus. Sienos buvo atstatytos, tačiau statinių apsaugai skirtos lubos yra pastatytos iš šiuolaikinio betono. Pagrindinio įėjimo salės stogą laiko keturios įspūdingos kolonos, ir taip pat čia pamatysite imituotas ka skirtas duris
Didysis pietinis kiemas
Pro pagrindinio įėjimo salę pateksite į didįjį pietinį kiemą, didžiulę atvirą teritoriją, esančią šalia pietinio piramidės krašto, kur atstatytas sienos fragmentas, vaizduojantis kobras. Kobra arba “uraeus” buvo Egipto karališkosios valdžios simbolis ir atstovavo deivei Wadjet kaip spjaudantis ugnimi pasiuntinys, kurio užduotis yra apsaugoti faraoną. Išsirietusi kobra su išpūstu pagurkliu buvo naudojama kaip karališkųjų galvos apdangalų ar karūnos elementas. Prie piramidės pagrindo yra altorius, o kiemo centre yra dvi akmenimis pažymėtos B raidės formos. Ritualų metu šiuo keliu turėjo prabėgti faraonas, kad įrodytų savo šaunumą ir gebėjimą valdyti. Tokie ritualai buvo šventės Heb-Sed dalis, kuri paprastai būdavo rengiama, praėjus 30 faraono viešpatavimo metų, ir reiškė simbolinį faraono atnaujinimą ir jo valdžios pripažinimą, išreikštą valdininkų, atvykusių iš viso Egipto. Heb-Sed elementai buvo perkelti į Džozerio laidojimo kompleksą, kad įamžinti jo nuolatinį atsinaujinimą amžinybei. Pastatai rytinėje piramidės pusėje taip pat susiję su šia švente, ir tai yra Heb-Sed kiemas. Šie pastatai yra Žemutinio Egipto relikvijos, o pastatai vakarinėje pusėje simbolizavo Viršutinįjį Egiptą. Visi šie statiniai buvo skirti Egipto dievų dvasioms, kurios susirinkdavo stebėti faraono atgimimą šventės ritualų metu. Šiauriniame Heb-Sed kieme yra Šiaurės rūmai ir Pietų rūmai, kurie vėlgi simbolizuoja Žemutinį ir Viršutinįjį Egiptą, ir kartu visos šalies vienybę. Švientieji abiejų regionų augalai vaizduojami kolonose; Šiaurės rūmuose vaizduojami papirusai, o Pietų rūmų kolonų viršūnė yra lotoso formos. Pietų rūmuose taip pat yra vienas iš ankstyviausių turistų užrašų ant sienų pavyzdžių iš Ramzio II valdymo laikų (maždaug 47 Ramzio II valdymo metai, apie 1500 metų po Džozerio mirties). Hadnakhte, karališkasis raštininkas, išreiškė savo pagarbą Džozeriui ‘maloniai keliaujant į vakarus nuo Memfio’.
Aleksandrija
Aleksandrija – antras pagal dydį ir gyventojų skaičių Egipto miestas, įsikūręs prie Viduržiemio jūros, vakariniame Nilo deltos krante. Aleksandrija žinoma kaip “Viduržemio jūros perlas”, kurio atmosfera labai skiriasi nuo likusios šalies dalies, nors ši vieta yra tik 225 km. nuo Kairo. Aleksandras Makedonietis 332-301 pr. Kr. įkūrė miestą ir pavadino Aleksandrija, ji tapo graikiško – romėniško Egipto sostine. Antikinė Aleksandrija taisyklingai suplanuota. Šį miestą statė graikų architektas Deinokratas, IV a. pr. Kr. Ptolomėjų dinastijos valdymo periodu 305-30 m. pr. Kr. Aleksandrija tapo visos šalies sostine. Šiuo laikotarpiu ji buvo prekybinis, kultūrinis ir religinis viso Egipto centras. Ptolomėjų valdymo laikotarpiu 280 p. Kr. Faro saloje buvo pastatytas Aleksandrijos švyturys – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Kleopatra, paskutinė Ptolomėjų dinastijos faraonė, čia savo grožiu sužavėjo Cezarį, o vėliau ir Marką Antonijų. Aleksandrija tapo antruoju po Romos antikinio pasaulio miestu, svarbiu Europos ir Rytų prekybos centru. Nuo čia I amžiuje pradėjo plisti krikščionybė Egipte, o tuo pačiu laiku ir persekiojimai dėl tikėjimo. Įkūrus Kairą, Aleksandriją prarado savo svarbą. Tik XIX a. Mohamedo Ali valdymo laikotarpiu miestas dar kartą išgyveno pavasarį. Jis tapo Egipto prekybos ir laivybos centru. Tokia Aleksandrija buvo įamžinta meno kūriniuose, jos pavadinimas tapo prekybos, kosmopolitizmo ir boheminės kultūros sinonimu. Čia vienoje vietoje persipynusios Senojo Egipto, Graikijos, Romos, koptų, islamiškoji ir arabiškoji civilizacijos.
Aleksandrija daugiaveidė. Norėdami sužinoti apie jos praeitį ar dabartį, gilintis į istoriją ar tiesiog pailsėti, jūs pamatysite daugiau nei viena miestą. “Jeigu egzistuotu rytietiška Europa, Aleksandrija taptų jos sostine”,- tikino rašytojas Darelas.Faro švyturys
Faro istorija prasidėjo III a. Pr.Kr., kai Ptolomėjus II pastatė švyturį. Apie 117 m. aukščio, baltu marmuru dengtas švyturys buvo trijų pakopų – kvadratinis pagrindas, ant jo – aštuonkampis aukštas ir trečiasis –apvalus lygmuo, o pačiame viršuje – švyturio žibintas, karūnuotas vandens dievo Poseidono statula. Naktį šviesai skleisti buvo naudojama ugnis – kurui į viršų užkelti švyturio viduryje buvo sukonstruota cilindro formos šerdis, o dieną saulės spindulius atspindėdavo švyturio viršūnėje įtaisytas didelis veidrodis. Legenda pasakoja, kad šis veidrodis taip pat buvo naudojamas priešų laivams susekti ir sudegint, kol jie dar nepasiekė kranto. Nuo IV iki XV a. Švyturys buvo daug kartų sugriautas žemės drebėjimų metu. 1349 m. arabų keliautojas Ibn Battuta aplankė švyturį ir konstatavo, kad šis visiškai sugriuvęs, o dar po 100 metų sultonas Ašrafas Quaitbay toje vietoje pastatė fortą, kurio statybai buvo panaudotos ir kai kurios švyturio dalys. Keliasdešimt senojo švyturio dalių jau yra rastos archeologų ir pastatytos į vietą. Aleksandrijos švyturys – vienintelis iš 7 – ių “pasaulio stebuklų”, ne tik ypatingai architektūriškai elegantiškas, bet ir turėjęs praktinę reikšmę – jis padėdavo jūreiviams saugiai grįžti į uostą, taipogi buvo svarbus architektams, nes tuo metu jis buvo aukščiausias statinys žemėje, o mokslininkus stebino tai, jog sklindanti šviesa buvo matoma net 50 km nuo kranto. Vieno iš 7 – ių pasaulio stebuklų buvimo vieta – senoji Faro sala, dabar iškyšulys, Aleksandrijos miestas, Egiptas. Iš šešių išnykusių pasaulio stebuklų Aleksandrijos švyturys buvo paskutinis, dėl to mes turime tikslių žinių apie jo buvimo vietą ir išvaizdą. Ir, nors švyturys neišliko iki mūsų dienų, jo įtaka vis dar jaučiama įvairiais aspektais – architektūriniu požiūriu, monumentas buvo naudojamas kaip modelis daugeliui prototipų, pastatytų Viduržemio jūros pakrantėse. Lingvistiniu požiūriu, šis švyturys atidavė savo pavadinimą “Pharos” visiems pasaulio švyturiams – tiesiog paieškokite žodžio “švyturys” prancūzų, italų ar ispanų kalbų žodynuose.
Qait Bay
Šiaurinėje įlankos dalyje įsikūrusi tvirtovė fortas Qait Bay yra pagrindinė miesto įžymybė. ХV amžiuje sultonas Ašrafas pastatė tvirtovę fortą su apvaliais bokštais ir ambrazūromis į jūrą, vietoje Faro salos švyturio vieno iš “septynių pasaulio stebuklų”. Nuo tvirtovės sienų atsiveria puikūs vaizdai į Viduržiemio jūrą ir Aleksandriją “Viduržiemio jūros perlą”.
Aleksandrijos biblioteka
Aleksandrijos biblioteka pati seniausia pasaulyje.Po ilgos rekonstrukcijos oficialiai atidaryta 2002 m. balandžio mėn. 23 d. Bibliotekos pastatų kompekso bendras plotas 45 tūkstančiai kv.m. Manoma, kad čia “karališko kvartalo” teritorijoje stovėjo senoji Aleksandrijos biblioteka. Bibliotekos teritorijoje atsidarė planetariumas, mokslinis muziejus, kaligrafijos muziejus, Aleksandrijos muziejus, tarptautinė informatikos mokykla, restauravimo ir konservavimo laboratorijos, Aleksandrijos kongreso centras (bendras plotas 5 tūkstančiai kv.m.), parodų salės ir t.t. Aleksandrijos biblioteka buvo civilizacijos lobynas. Istorijos kryžkelėje, ji buvo mokslo, meno, skirtingų religijų, kalbų, kultūrų centras.
Kom-al-Šugafa katakombos
Kom-al-Šugafa katakombos (I ir II a.), yra 3 aukštų (2 apatiniai aukštai užpilti vandeniu) buvo pastatytos vienai pasiturinčiai šeimai, kuri dar praktikavo senąją religiją. Kadangi tai buvo privačiai finansuojamas projektas, jo inžinerijai būdingas tam tikras didingumas. Šie rūsiai – paskutinioji didelė konstrukcija senosios Egipto religijos garbei. Vien dėl jų verta keliauti į Aleksandriją. Nors laidojimo motyvai grynai egiptietiško stiliaus, jų architektai ir dalininkai buvo mokęsi graikų – romėnų stiliumi, to rezultatas – nepaprastas integruotas, pasaulyje analogų neturintis meno kūrinys. Vingiuojantys laiptai veda gilyn į žemę, pakeliui atverdami mažų koplytėlių su pristatytais suoliukais lankytojams bei aukotojams vaizdą. Čia taip pat iškaltos nišos sarkofagams laikyti. Vestibiulis ir centrinis laidojimo rūsys apšviesti viena elektros lempute, kurios silpna šviesa paverčia kambarį mišraus meno scena. Fasado centre virš gyvačių frizo iškirstas gerai žinomas saulės diskas. Dešinėje ir kairėje pusėse yra dvi gyvatės, dėvinčios Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūnas. Laidojimo kambaryje liūto formos karstuose guli mirusieji, prižiūrimi Horo, Toto, Anubio ir kitų laidotuvių dievybių. Be tradicinių scenų – šventiko, jaguaro drabužiais ir karaliaus, aukojančio aukas Ozyriui, čia dar pavaizduotos vynuogių puokštės, medūzų galvos ir graikų bei romėnų dekoratyvinių elementų įvairovė. Bendras įspūdis sunkiai perteikiamas, tačiau neabejotinas.
Pompėjos kolona
Pompėjos kolona – maždaug 25 m. raudono granito kolona, kurios perimetras 9m, buvo pastatyta imperatoriaus Diokleteno garbei. Tai buvo didingas statinys, kurio požeminėse galerijose buvo palaidoti šventieji dievo Apio buliai ir buvo pastatyti trys sfinksai. Po pralaimėjimo Julijui Cezariui civiliniame kare, Pompėjus pabėgo į Egiptą, kur 48 m. pr. Kr. buvo nužudytas. Vėliau viduramžių keliautojai tikėjo, jog jis buvo palaidotas čia. Ši kolona – aukščiausias antikinis monumentas Aleksandrijoje.
Romėnų teatras
Romėnų teatras (Kom Al Dekka) – gerai išsilaikęs statinys su galerijomis, mozaikinėmis grindimis, marmurinėmis kėdėmis žiūrovams, kur tilpdavo iki 800 žmonių. Ptolomėjų laikais čia buvo Pano parkas ir malonumų sodas. Įrašai teigia, kad ši vieta kartais būdavo naudojama imtynių konkursams. Teatrą sudaro trylika balto marmuro, importuoto iš Europos, pusrutulio formos aukštų. Jo kolonos padarytos iš žalio marmuro, įvežto iš Azijos, ir raudono granito, importuoto iš Asuano. Užkulisiai abiejose scenos pusėse dekoruoti mozaikine danga. Einant nuo teatro žemyn, galima pamatyti masyvias arkas ir akmenines sienas, romėnų vonių mūrą ir jų namų liekanas.
Luksoras
Į Luksorą panašios vietos nėra visame pasaulyje – senovės miesto Tėbų didybė čia puikiai dera su moderniu miestu ir šiuolaikiškais jo gyventojais. Po piramidžių, Luksoras yra labiausiai turistų lankoma vieta Egipte, kadangi senovės paminklai čia yra gerai išsilaikę – iš 12 žymiausių faraoniškojo Egipto istorijos paminklų 8 yra Luksore – tai ir Luksoro bei Karnako šventyklos rytiniame krante, Deir al-Bahri ir Medinat Habu šventyklos, Memnono kolonai ir Karalių slėnis vakariniame krante. Dažnai sakoma, kad Luksoras yra didžiausias pasaulyje muziejus po atviru dangumi.
Seniausieji radiniai rodo, kad šioje vietovėje gyvenama jau daugiau kaip 6000 metų, o ir turistai čia yra ne praėjusio šimtmečio naujovė. Turistai dar senovėje atvykdavo į garsų Tėbų miestą pasigrožėti monumentais, o graikų ir romėnų turistai net paliko užrašų ant sienų, išreiškiančių apsilankiusiųjų susižavėjimą miestu. Kadangi daugiau kaip 2000 metų lankytojai nesivaržydami vežė iš Tėbų viską, kas patraukdavo jų dėmesį, senovės Tėbų muziejinių vertybių šiandien galite rasti daugelyje pasaulio muziejų kolekcijų.Apie miestą
Senosios Karalystės periodo pabaigoje žlugus centralizuotai valdžiai, Egiptas suskilo į atskirus nedidelius teritorinius vienetus. Tada nedidelis kaimelis pietuose – Tėbai (dabar – Luksoras) – netikėtai tapo pakankamai stipriu, kad taptų Egipto sostine. Valdant XI dinastijos faraonui Montukotepui (2055-2004 m. pr. Kr.) suvienijus visą valstybę, sostinė buvo perkelta į Tėbus, kur Montukotepas pradėjo didžiules statybas. Buvo statoma Tėbų dievo Amuno šventykla, kurios centras yra Karnakas, ir Montukotepo laidojimo šventykla Deir-al-Bahri. Nors XII dinastijos faraonai perkėlė sostinę atgal į šiaurę, Tėbai išliko Aukštutinio Egipto sostine ir viso Egipto apeigine sostine, kaip atsvara sostinei Memfiui, kurioje telkėsi administracinė valdžia. 1650-1550 m. pr. Kr. Tėbai vėl atliko suvienytojo vaidmenį. Šiaurės Egiptą tuo metu valdė svetimšaliai faraonai, tačiau Tėbų valdovai perėmė Egipto valdymą, tuo pradėdami Naujosios karalystės laikotarpį, kuris tęsėsi 1550-1069 m. pr. Kr. Šie 500 metų buvo Tėbų pakilimo metai. Miesto gyventojų skaičius didėjo tūkstančiais, buvo statomi didingi meno ir architektūros paminklai. Nors daugelis faraonų šalį valdė iš šiaurės, laikas nuo laiko jie atvykdavo į Tėbus patikrinti, kaip vyksta statybos, ir vadovauti kasmetinių švenčių ceremonijoms. Į Tėbus atvykę faraonai apsistodavo prie šventyklų pastatytuose rūmuose. Faraonų valdymo silpnėjimas sutapo su Luksoro reikšmės mažėjimu. Prie didingų statinių pradėtos statyti molio plytų lūšnelės, o akmeninės šventyklų sienos buvo naudojamos tik kaip apsauga nuo dykumos plėšikų. Namelių liekanas ir dabar galima pamatyti Medinat Habu Vakariniame krante. Kai musulmonai perėmė Egipto valdymą iš krikščionių, ši vieta buvo visiškai užmiršta, o jos buvusią didybę priminė tik arabų valdovų duotas vardas – ‘Al-Uqsur’ arba Rūmai. Keliautojai iš Europos čia pradėjo lankytis XVIII amžiuje, kai Luksoras buvo tik kiek didesnis nei didelis Aukštutiniojo Egipto kaimas, ir žinomas daugiau dėl savo šventojo, Abu al-Haggag, o ne dėl pusiau sugriuvusių šventyklų ir kapų. XIX amžiuje prasidėjus masiniam turistų antplūdžiui, Luksoras vėl atsirado pasaulio turistų žemėlapiuose. Šventyklos buvo kiek įmanoma sutvarkytos, ir dabar gausiai lankomos turistų.
Karnako šventykla
Karnakas yra kur kas daugiau, nei šventykla – tai įspūdingas šventovių, statulų ir obeliskų, dedikuotų Tėbų dievams ir Egipto faraonų didybei, kompleksas. Visi objektai, įskaitant patį šventyklos plotą, čia yra gigantiški – šventyklos teritorijos ilgis yra 1,5 km, plotis – 0,8 km. Šventyklos teritorijoje sutelpa 10 katedrų, o kai kurie monumentai yra net dvigubai didesni, nei Luksoro šventykloje. Tėbų iškilimo laikotarpiu Karnakas buvo svarbiausia dievų ir faraono garbinimo vieta, tuo metu vadinama Ipet-Isut arba ‘tobuliausia iš visų vietų’. Karnako kompleksas buvo statomas ir tobulinamas daugiau kaip 1500 metų. Komplekso centre yra didžiulė Amono šventyklos teritorija, kurios pagrindinę dalį užima Amono šventykla ir jos šventasis ežeras. Ši vieta yra pagrindinė Tėbų triados (Amonas, Mut ir Khonas) garbinimo vieta, ir yra žymi savo įėjimo sale su didžiulėmis papiruso stiebo elementais dekoruotomis kolonomis. Į pietus nuo Amono šventyklos yra Mut šventyklos teritorija, kurią su pagrindine Amono šventykla kažkada jungė sfinksų avino galvomis alėja. Į šiaurę yra Montu, Tėbų gyventojų garbinto karo dievo šventyklos teritorija. Sfinksų žmogaus galvomis alėja kažkada nuo Mut šventyklos vartų jungė Karnaką su Luksoro šventykla. Deja, atrasta buvo tik nedidelė šio šventojo kelio dalis. Likusi 3 km besitęsiančios alėjos dalis šiuo metu yra užstatyta šiuolaikiniais Luksoro pastatais – tačiau tarp pastatų galima pamatyti kai kurias alėjos detales. Nors pagrindinė Amono šventykla buvo pastatyta Viduriniosios karalystės laikotarpiu, t.y. Tėbų klestėjimo pradžios laikotarpiu, likusios komplekso šventyklos, kolonos, kiemai buvo pastatyti Naujosios karalystės faraonų ir jų sosto paveldėtojų valdymo laikotarpiu. Taigi, kuo giliau einate į kompleksą, tuo senesnius pastatus matote prieš save. Seniausia komplekso dalis yra Baltasis Sesostrio I paviljonas ir XII dinastijos statyti statiniai, kurie sudaro Amono šventyklos pagrindinę dalį, šventojo laivo šventovę ir centrinį Amono kiemą. Kiti kompleksą papildantys statiniai buvo pastatyti XVIII – XX dinastijos faraonų maždaug 1570-1090 m. pr. Kr. Vėlesnių dinastijų faraonai kompleksą išplėtė ir atnaujino. Čia savo pėdsakus paliko ir Ptolomėjai bei ankstyvieji krikščionys. Šis kompleksas yra vienas iš svarbiausių lankytinų objektų Egipte. Žinoma, vieno apsilankymo metu yra neįmanoma perprasti visko, ką senovės civilizacijos atstovai kūrė keletą šimtmečių. Turint omenyje tai, kad beveik kiekvienas valdęs faraonas stengėsi palikti savo žymę šioje šventykloje, akivaizdu, kad gerai išstudijavę išlikusius objektus, išmoksite ir didelę dalį Egipto istorijos.
Amono šventykla
Pagrindinė ašis
Nuo įėjimo tolyn į šventyklos vidų veda sfinksų avino galvomis alėja, kuri kažkada žymėjo kanalą, jungusį šventyklą su Nilu. Alėja veda į neužbaigtą pirmąjį piloną, greičiausiai statytą XXX dinastijos faraono Nektanebo I. Laiptai kairėje veda į šiaurinio bokšto viršų, iš kur galėtumėte apžvelgti visą Karnaką ir jo apylinkes, tačiau laiptai yra uždaryti nuo tada, kai vienas iš turistų nukrito nuo jų ir užsimušė.
Amono šventykla
Didysis kiemas
Iš pirmojo pilono Jūs pateksite į didijį kiemą, didžiausią Karnako komplekso teritoriją. Kairėje pusėje pamatysite Setti II šventyklą, skirtą Tėbų triadai. Trijose nedidelėse koplyčiose buvo saugomi Mut, Amono ir Khono laivai, kuriais jie keliaudavo į Opet šventę. Šiaurinė ir pietinė kiemo sienos žymimos kolonomis su papiruso žiedo formos viršūnėmis. Pietinėje sienoje yra iškirsta Ramzio III šventykla, skirta Tėbų triados garbinimui. 60 m ilgio piloną puošia scenos, kuriose faraonas vaizduojamas kaip didis užkariautojas, panašios dekoracijos taip pat būdingos ir kiemui, vestibiuliui su keturiomis kolonomis, hipostilinei salei su aštuoniomis kolonomis ir trims laivų saugojimo koplyčioms.
Didžiojo kiemo centre yra Taharqa kambarys. XXV dinastijos Nubijos faraonas Taharqa pastatė šį iš dalies atvirą paviljoną su dešimčia kolonų, kurių kiekvienos aukštis – 21 m, o viršų puošia papiruso formos dekoracijos. Išliko tik viena kolona ir alebastro altorius. Antrasis pilonas buvo pastatytas XVIII dinastijos generolo Horemhebo, kuris vėliau tapo paskutiniuoju šios dinastijos faraonu. Ramzis I ir Ramzis II savo vardus ir regalijas įrašė virš Horemhebo vardo. Ramzis II taip pat čia pastatė dvi didžiules jį patį vaizduojančias rausvo granito statulas, po vieną iš abiejų įėjimo pusių.Amono šventykla
Didžioji hipostilinė salė
Už antrojo pilono yra žymioji Didžioji hipostilinė salė. Ji buvo pastatyta faraono Seti I, kuris salės šiaurinę dalį išpuošė iškiliais reljefais, o Ramzis II reljefus papildė. Visas salės plotas užima 6 000 m2 (tokiame plote sutilptų Romoje esanti šv. Petro bazilika ir Londono šv. Povilo katedra), o joje esančios 134 papiruso elementais dekoruotos kolonos yra tiesiog neužmirštamos. Kažkada šioje salėje viskas buvo nutapyta ryškiomis spalvomis, o pati salė dengta stogu, t.y. čia dažniausiai tvyrodavo prietema. Dabar neįmanoma įsivaizduoti, kad šis kiemas kadaise buvo būtent toks. Tarp trečiojo pilono, kurį pastatė Amenhotepas II, ir ketvirtojo pilono, kurį pastatė Tutmozis I, yra siauras kiemas. Tutmosis I čia pastatė porą obeliskų, o Tutmozis III čia pastatė jų dar porą. Tik vienas iš 4 obeliskų yra išlikęs, bet kitų liekanas taip pat galėsite pamatyti išsimėčiusias po visą kiemą.
Amono šventykla
Vidinė šventykla
Už ketvirtojo pilono yra seniausia komplekso dalis. Keturiolika kolonų leidžia manyti, kad kažkada čia buvo nedidelė hipostilinė salė. Ji buvo pastatyta Tutmozio III, kuris siekė su šaknimis išrauti Hatčepsut valdymą primenančias detales. Hatčepsut atėjo į valdžią mirus Tutmozio III tėvui, kai pats Tutmozis III buvo dar per jaunas, kad galėtų užimti sostą. Šioje salėje, aplinkui du didžiuosius Hatčepsut obeliskus, Tutmozis III pastatė 25 m aukščio smiltainio statinį. Vieno iš obeliskų, kuriuos Hatčepsut pastatė savo “tėvo” Amono garbei, dalis šiandien guli prie šventojo ežero; kitas obeliskas priešais penktąjį piloną yra išlikęs, ištrauktas iš smiltainio uždangos. Tai yra aukščiausias Egipto obeliskas, jo aukštis – 29,2 m. Obelisko viršus kažkada buvo puoštas aukso ir sidabro lydiniu. Penktąjį piloną pastatė Tutmozis I, o netoliese už jo buvo pastatytas dabar jau sugriautas šeštasis pilonas (statytas vėliau, nei penktasis). Šeštasis yra mažiausias pilonas Karnake, pastatytas Tutmozio III, kuriam taip pat priklauso dvi rausvojo granito kolonos prie įėjimo, ant kurių išraižytos Egipto emblemos – lotosas simbolizuojantis Viršutinįjį Egiptą, ir papiruso žiedas, simbolizuojantis Žemutinįjį Egiptą. Šalia stovi dvi didžiulės Amono statulos, kuriose taip pat vaizduojama jo moteriškoji kopija – Amunet, pastatytos Tutanchamono valdymo laikais. Šventojo laivo šventyklą, kurią statė Tutmozis III, Aleksandras Didysis (332-323 m. pr. Kr.) pakeitė granito statiniu; čia gerai išsilaikiusių reljefų autorystė priskiriama jo broliui, Filipui Arideus (323-317 pr. Kr.). Tutmozio III kaip didvyrio ir imperijos statytojo garbinimui yra skirti reljefai vadinamoje Užrašų sienoje, esančioje šiaurinėje centrinio kiemo dalyje. Nenumaldomai trokšdamas valdžios, šis faraonas su nukariautomis tautomis elgėsi sąžiningai, o šioje sienoje įrašytus tekstus apie nukariautas tautas faraonas skyrė dievui Amonui.
Amono šventykla
Didžioji šventinė Tutmozio III salė
Šios salės struktūra yra neįprasta, ant sienų vazduojamos iš stiebų suręstos palapinės, kas galbūt galėjo reikšti faraono gyvenimą palapinėse dažnų karinių ekspedicijų metu. Tolesnės nuorodos į faraono keliones užsienin yra vestibiulyje, bendrai vadinamame Botanikos sodu, kadangi čia reljefuose vaizduojamos nebūdingos floros ir faunos rūšys, kurias ‘jo didenybė pamatė Sirijos ir Palestinos žemėse ir parsivežė į Egiptą’. Kadangi daugumai žmonių nebuvo leidžiama pateikti į šventąją šventyklos dalį, Tutmozis III prie galinės šventyklos dalies pastatė nedidelę koplyčią, iš kurios buvo matomi Hatčepsut obeliskus uždengiantys kažkada čia stovėję statiniai. Dar toliau į pietryčius, Ramzis II pastatė kitą panašią koplyčią – Visa girdinčios Ausies šventyklą – su pagrindu 32,2 m aukščio obeliskui, kurį Ramzis II pasiskolino iš Tutmozio III. Imperatoriaus Kontantino laikais (306-337 m. po Kr.) šis objektas buvo išvežtas iš Karnako, ir pastatytas Konstantinopolyje, o obeliskas perduotas Romai ir pastatytas Didžiojoje aikštėje; jis buvo perstatytas 1588 m. pagal popiežiaus Siksto V nurodymus ir iki šiol stovi toje pačioje vietoje. Priešais šiaurinę Amono šventyklos sieną yra Ptah šventykla, pradėta statyti Tutmozio III ir pabaigta Ptolemėjų ir romėnų. Į vidinius kiemus čia galima pateikti per penkerias įėjimo duris. Vidurinėje šventykloje yra kuriančiojo Memfio dievo Ptah statula be galvos priešais užrakintas duris. Kairėje pusėje yra nuostabaus grožio juodojo granito skulptūra, skirta dievo žmonai deivei Sekhmet.
Amono šventykla
Pietinė ašis
Kita Amono šventyklos ašis eina į pietus nuo trečiojo ir ketvirtojo pilono. Tai greičiausiai procesijoms skirtas kelias, iš rytinės ir vakarinės pusės apsuptas sienų, ir padalintas į dalis keletu pilonų, taip sudarant eilę kiemų. Prieš pat Tutmozio III statytą septintąjį piloną yra statulų kiemas, kuriame kasinėjimo metu 1903 m. buvo rasta daug akmens ir bronzos statulų. Septynios statulos, priskiriamos Viduriniosios karalystės faraonams, stovi priešais piloną. Šalia pamatysite dviejų didžiulių Tutmoziui III skirtų statulų liekanas. Gerai išlikęs yra aštuntasis pilonas, statytas karalienės Hatčepsut, kuris yra seniausia šventyklos dalis šiaurės – pietų ašyje. Keturios iš kažkada buvusių 6 milžiniškų statulų čia vis dar stovi, o geriausiai išsilaikiusi yra skirta Amenhotepui I. Devintąjį ir dešimtąjį pilonus pastatė Horemhebas, panaudojęs tam nugriautos šventyklos, buvusios į Rytus nuo Akhenateno, akmenis. Į rytus nuo septintojo ir aštuntojo pilono yra šventasis ežeras, kur, jeigu tikėti Herodotu, vyriausiasis Amono žynys maudydavosi du kartus per dieną tam, kad ritualo pagalba visada išliktų tyras. Šalia ežero yra dalis Hatčepsut obelisko ir didelė akmeninė skarabėjaus statula, kurią Amenhotepas III paskyrė kylančiai saulei pagerbti. Gidai paprastai siūlo turistams apeiti keletą ratų aplink šią skarabėjaus statulą – vieną kartą sėkmei, tris kartus vedyboms ir septynis kartus pirmajam kūdikiui. Čia taip pat yra išlikę apie dvidešimties kitų šventyklų griuvėsių. Gana gerai išsilaikiusi yra Khono šventykla. Khonas buvo garbinamas kaip Mėnulio dievas, dievų Amono ir Mut sūnus. Priešais piloną yra sfinksų alėja, kuri veda į Luksoro šventyklą. Šventyklą statyti pradėjo Ramzis III, o vėliau užbaigė kiti šios dinastijos atstovai bei Ptolemėjai.
Mut šventykla
Už dešimtojo pilono sfinksų alėja veda į tik iš dalies atkastą pietinę šventyklą – deivei Mut skirtą teritoriją. Gerokai apgriuvusi Mut šventykla buvo pastatyta Amenhotepo III, ir susideda iš šventoriaus, hipostilinės salės ir dviejų kiemų. Amenhotepas čia buvo pastatęs daug juodo granito statulų, vaizduojančių deivę liūtę Sekhmet. Čia buvo daugiau kaip 700 tokių statulų, ir buvo manoma, kad jos sudaro kalendorių. Kiekvienos dvi skulptūros buvo skirtos vienai einamųjų metų dienai, ir joms buvo dedamos aukos kiekvieną dieną ryte ir vakare.
Montu šventykla
Šalia Ptah šventyklos yra paprastai laikomi užrakinti vartai, pro kuriuos galima patekti į Montu šventyklą. Montu yra karo dievas sakalo galva, vienas iš seniausių Tėbų dievybių. Pagrindinę šventyklos dalį pastatė Amenhotepas III, o vėliau valdę faraonai ją šiek tiek pakeitė. Šis kopleksas yra labai apgriuvęs.
Luksoras. Vakarinis krantas
Vakarinis Luksoro krantas yra viena nuostabiausių vietų Egipte. Pravažiavus žaliuojančius laukus, jums prieš akis atsivers kalnai, kurių įkalnėse stovi ryškiomis spalvomis dekoruoti namai. Privažiavus arčiau, tarp namų pamatysite juodas kiaurymes. Tai yra senovės Tėbų laikotarpio kapai. Didingi paminklai Tėbuose buvo statomi faraonų, palaidotų netoli esančiuose kalnuose, garbinimui. Netoliese palaidotos ir karalienės, karališkųjų šeimų vaikai, didikai, žyniai, amatininkai ir netgi paprasti darbininkai, todėl kapų dizainas ir dekoracijos skirtingas – nuo brangių iki visiškai paprastų. Nuo Naujosios Karalystės laikų šalia nekropolio buvo įsikūrę ir nemažai gyvųjų. Siekiant apsaugoti vertingus kapus nuo kapų plėšikų, amatininkai, darbininkai, kapų šventikai ir sargai paskyrė savo gyvenimą mirusiųjų miesto statybai ir apsaugai. Kapaviečių statymo technika metai iš metų tobulėjo, dekoracijos gražėjo, tačiau tuo pačiu kapai buvo vis geriau paslepiami nuo pašalinių akių. Siekis kuo labiau įslaptinti kapavietes turėjo įtakos ir kapaviečių dizainui. Palyginimui – ankstesniais laikais tam, kad įamžinti faraono nemirtingumą ir apsaugoti vietą, kur ilsis jo mumija, buvo statomas pagrindinis laidojimo komplekso akcentas – piramidės, o Naujosios Karalystės Tėbų valdovai vadovavosi visai kitais principais. Didingos laidojimo šventyklos buvo statomos lygumose, kur šventyklų žyniai ir faraono pavaldiniai garbino faraono nemirtingumą, o nemirtingojo faraono kūnas buvo laidojamas nuostabiai dekoruotose kapavietėse netoliese esančiuose kalnuose. Kapavietės pradėtos rengti gana izoliuotame kanjone, iš trijų pusių apsuptame aukštų kalnų keterų. Nors į taip vadinamą Karalių slėnį vedė tik vienas kelias ir kapavietės buvo gerai paslėptos, tik keletui iš jų pavyko išvengti kapų plėšikų antpuolių. Šiais laikais vakariniame Luksoro krante šalia istorijos paminklų vyksta ir šiuolaikinis gyvenimas, čia įsikūrusios keletas bendruomenių. Vienas iš žymiausių šios vietovės kaimų – el Quarna, įsikūręs čia prieš daugelį šimtmečių. Kalbama, kad šio miestelio gyventojai iš kartos į kartą perduoda kapų plėšimo meno paslaptis. Daugelis turistų į Vakarinį krantą patenka tiltu, esančiu apie 7 km į pietus nuo Luksoro. Per upę taip pat galima persikelti valtele (taip netgi būtų greičiau) – nedideliu motoriniu laiveliu arba baladi keltu. Motorinių laivelių privalumas tai, kad išvykti Jūs galite nedelsiant, nes šie laiveliai neprivalo laikytis jokio nustatyto grafiko. Tačiau baladi persikėlimui paprastai naudoja vietiniai gyventojai, o keltis kartu su vietinių kaimelių gyventojų grupe yra kur kas įdomiau. Norėdami pamatyti viską, kuo žymūs Tėbai, turėsite išleisti apie 65 USD bilietams. Prie šios kainos dar reikia pridėti mokesčius už įėjimą į kai kuriuos objektus Rytiniame krante, ir susidarys gana solidi suma, kuri tikrai nepatiks taupiam turistui. Kadangi šiam Egipto regionui būdingi dideli karščiai, į ekskursiją po Vakarinį krantą geriausia išsiruošti anksti ryte, kad galėtumėte apie 13 val. padaryti pertrauką. Popietę galėsite praleisti kur nors prie baseino arba aplankyti Luksoro ir Karnako šventyklas.
Memnono kolosai
Atvykus į Vakarinį krantą, turistus pasitinka pora masyvių skulptūrų, dar vadinamų Memnono kolosais. Jų aukštis yra apie 18 m, ir šios vienišos beveidės statulos yra viskas, kas šiai dienai išliko iš didžiulio Vakarinio kranto komplekso. Šis laidojimo kompleksas buvo pastatytas Amenhotepo III, o pastarųjų metų ekspertų darbai rodo, kad šio komplekso teritorija buvo netgi didesnė, nei garsiojo Karnako. Kompleksą puošė šimtai skulptūrų, įskaitant žymiąją Amenhotepo ir Tiy diadą, kuri dabar puošia Nacionalinį Egipto muziejų Kaire. Šiuo metu didelė dalis skulptūrų yra išvežtos iš Egipto (Britų muziejuje, Turine ir t.t.). Pasakojama, kad šventykla čia buvo pastatyta iš balto smėlio su aukso dulkėmis, o grindys išlietos iš sidabro. Pagrindinė priežastis, dėl ko šios šventyklos nebėra, yra tai, kad ji buvo pastatyta Nilo potvynio zonoje, ir kasmetiniai Nilo potvyniai, kurie šiose vietovėse kartojosi metai iš metų ištisus šimtmečius, sunaikino ir šventyklos pėdsakus. Išliko vien tik kolosai. Graikų-romėnų laikotarpiu tai buvo vienas iš patraukliausių reginių turistams, kadangi graikai tikėjo, jog šie monumentai tikrai buvo legendinio Etiopijos karaliaus Memnono, deivės Eos sūnaus, kurį Achilas nužudė Trojos karo metu, statulos. Didesnio dėmesio sulaukdavo šiaurinė statula, kadangi kiekvieno saulėtekio metu ji leisdavo keistus, vaiduokliškus garsus, o graikai tikėjo, kad tai yra Memnono balsas, kuriuo jis sveikina savo motiną. Atsakydama į šį balsą, Eos siunčia žemei rasos ašaras, skirtas jos amžinai mirusiam gražuoliui sūnui. Iš tiesų žymusis skulptūrų balso fenomenas greičiausiai yra sukeliamas tiesiog temperatūros pasikeitimo, ir taip pat sąlygotas to, kad viršutinė skulptūrų dalis žymiai nukentėjo per žemės drebėjimą 27 m. pr. Kr. Kai kylančios saulės spinduliai pradeda kaitinti drėgną nuo rasos akmenį, smėlio dalelės išsiveržia į paviršių ir rezonuoja su likusiomis akmens plyšiuose. Vienam romėnų imperatoriui paremontavus statulas 3 amžiuje po Kr., Memnono balso, besiguodžiačio savo motinai, daugiau nebegirdėti. Kolosai yra prie pat kelio, ir beveik visada yra apsupti minios turistų, fotografuojami ir filmuojami, todėl jų neįmanoma iš tolo nepastebėti. Šioje vietoje įgyvendinamas naujas archeologijos projektas, kuriuo siekiama atkurti statinių, buvusių už kolosų, liekanas, ir tokiu būdu padaryti šią vietovę dar patrauklesnę turistams.
Seti I šventykla
Seti I (1294-1279), antrasis XIX dinastijos faraonas, tęsė savo pirmtako Horemhebo pradėtą darbą, atkuriant Amarnos laikotarpio Egipto turtus. Jo karo žygiai sustiprino užsienio valdų kontrolę, jų metu taip pat buvo atkovota didžioji imperijos teritorijos dalis. Šis faraonas taip pat garsėja Egipto viduje vykdyta statybų politika, kadangi jo garbei priskiriama nuostabiai dekoruota šventykla Abydose, o Tėbuose šis faraonas Karnako šventyklą papuošė didžiule hipostiline sale. Sau pačiam jis paskyrė didžiulį uoloje iškirstą kapą Karalių slėnyje, taip pat laidojimo šventyklą, kuri yra labiausiai nutolęs į šiaurę ir turbūt rečiausiai lankomas objektas Vakariniame Luksoro krante. Nors pirmieji du šventyklos pilonai ir kiemai buvo sugriauti, pati šventykla yra visai neblogai atstatyta, išlikę reljefai, kurie laikomi vienais iš vertingiausių meno paminklų, atspindinčių Naujosios Karalystės laikotarpio meno bruožus.
Karterio namas
Ant plikos kalvos šalia kelio, vedančio iš Deir al-Bahri į Karalių slėnį, ir netoliese nuo kelio, vedančio į Seti I šventyklą, yra kupolo formos namas, statytas Hovardo Karterio. Hovardas Karteris šiame name gyveno tuo metu, kai jam pavyko atrasti Tutanchamono kapą. Name yra muziejus, kuriame saugoma medžiaga, susijusi su kapo atradimo smulkmenomis, tačiau muziejaus turtai praktiškai tuo ir apsiriboja.
Chačepsut šventykla
Garbingosios 18 dinastijos laikotarpiu galinga nuostabi moteris tapo faraone, ji buvo vadinama karaliene Hatšepsut. Ji buvo ištekėjusi už faraono Tutmosio III, kuriam mirus ji pradėjo valdyti kraštą, kadangi faraono sūnus Tutmosis IV dar buvo per jaunas. Karalienės pagrindinis patarėjas, kariuomenės vadas, architektas, tikima, kad ir mylimasis, Senemutas už Karalių ir Karalienių slėnių jai pastatė įspūdingą šventyklą, nuo kurios nepaprastų terasų matosi Nilas ir žaliuojantis senųjų Tėbų slėnis, dabar vadinamas Luksoru. Hatšepsut buvo labai galinga, į Egipto visuomenę įnešė didelių pokyčių, o tam, kad sustiprinti savo valdžią, ji formaliose skulptūrose save vaizduodavo vyro pavidalu. Hatšepsut save paskyrė administravimui ir komercijos skatinimui. Ji sėkmingai valdė galingiausią ir labiausiai pasaulyje pažengusią civilizaciją net 20 metų. Karalienė Hatšepsut Egipto labui nuveikė tiek, kiek jokia kita moteris.
Ramziesumas
Ramziesumas – Ramzio II laidojimo šventykla, pastatyta sugriautos Seti I šventyklos vietoje. Ramzio II šventykla buvo pasakiško grožio ir didybės, tačiau faraonas pastatė šventyklą per arti prie Nilo upės ir kasmetiniai potvyniai pamažu ardė šventyklą. Už pirmojo pilono yra pirmasis vidinis kiemas, kuriame yra išlikusi tik viena kolonada. Priešais antrąjį piloną kadaise stovėjo 17 m. aukščio Ramzio II statula, bet išliko tik pagrindas ir kojos. Galva ir liemuo po to, kai nukrito, liko kieme, o kitos dalys saugomos įvairiuose muziejuose visame pasaulyje. Antrajame kieme taip pat yra Ramzio II, vaizduojamo dievo Ozyrio pavidalu, kolonada. Šis kiemas veda į hipostilinę salę, kurioje aptinkamos aštuonios kolonų eilės. Iš hipostilinės salės galima patekti į Pirmąjį vestibiulį, dar vadinamą “Astronominiu kambariu”. Šiame kambaryje aptinkami seniausi 12 – os mėnesių kalendorių piešiniai. Čia yra dar du prieangiai, kurių antrajame ko gero buvo biblioteka, bažnytiniams įrašams laikyti. Už bibliotekos yra “Laivo salė”, kurioje kadaise buvo laikomas ritualinis laivas, plukdantis kultinio faraono paveikslą. Pagrindinė šventovė yra už Laivo salės, užpakalinėje šventyklos dalyje. Šį didžiulį kompleksą supa mūrinė siena.
Edfu
Edfu buvo graikų miestas, religinis ir ekonominis centras, esantis apie 105 km. į šiaurę nuo Asuano. Tai – draugiškas miestas, gaminantis cukrų ir keramikos dirbinius, taip pat kelių tinklo centras. Edfu buvo Aukštutinio Egipto sostinė. Pagrindinė įžymybė čia – puikiai išsilaikiusi dievo Horo, kurio kultas labiausiai išlikęs Egipte, šventykla. Čia vyko žymioji kova tarp Horo ir jo amžino priešo Seto. Šventykla pastatyta Ptolomėjų laikotarpiu iš smiltainio blokų, fasadas pasuktas į upės pusę. Dauguma tekstų šventyklos viduje aprašo jos įkūrimą ir istorija, taigi mes žinome, kad statybos buvo pradėtos 237 m. pr. Kr., tačiau nebuvo baigtos iki 57 m. pr. Kr. Prie įėjimo į šventyklą pastatyti du masyvūs 36 m. aukščio stulpai, tarsi dvyniai panašūs vienas į kitą. Ant šių stulpų pavaizduotos tradicinės scenos, kur karalius Horo akivaizdoje įveikia savo priešus. Taipogi aiškiai matomi grioveliai vėliavoms įstatyti. Prie pagrindinio įėjimo stovi dvi dievo Horo statulos. Viduje yra grįstas kiemas, iš šonų rikiuojasi kolonados, ant kurių išsamiai aprašyta Horo garbei rengiamas šventė. O prie įėjimo į šventyklą stovi įžymioji juodo granito Horo, vaizduojamo sakalo pavidalu, skulptūra, ant galvos dėvinti dvigubą Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūną. Šventyklos fasadas – tradicinio ptolomėjiško stiliaus. Pirmasis dalykas, nustebinantis lankytojus užėjus į vidų, yra beveik kurtinantis paukščių, gyvenančių pastogėje, čiulbėjimas. Pirmojoje salėje stovi 12 aukštų kolonų, ant kurių pavaizduotos tradicinės scenos, ir šventyklos atidarymo ceremonijos scenos, čia taip pat yra keletas mažų kambariukų dvasininkų reikmėms ir laboratorija, kurioje buvo laikomi smilkalų gamybos receptai. Į vakarus nuo šventyklos yra griuvėsių kalva – manoma, kad tai tikriausiai yra originalios senojo Djebos miesto liekanos.
Esna
Žemės ūkiu besiverčiantis Esnos miestas yra vakariniame Nilo krante, 55 km. į pietus nuo Luksoro. Esnos šventykla – viena iš vėliausiai pastatytų šventyklų Egipte, dedikuota dievui Khnum ir keletui kitų dievybių. Ji buvo pastatyta pagal sumažintą Edfu ir Denderos šventyklų planą, tačiau iki dabar yra išlikęs tik ketvirtadalis – romėnų imperatoriaus Klaudijaus pastatyta hipostilinė salė, kurios stogas, remiamas 24 – ių, dekoruotų religinius festivalius aprašančiais tekstais kolonų, išliko nesugadintas. Geriausiai išsilaikiusi yra vakarinė šventyklos siena, ant kurios pavaizduoti Ptolemėjaus VI, Filometerio ir Ptolemėjaus VIII reljefai. Šiaurinė salės siena vaizduoja tradicinę sceną, kur karalius tinklu gaudo laukinius paukščius (simbolizuojančius piktąsias dvasias). Rytinės sienos kampe yra išlikusi mįslinga kažkokio aprašymo dalis, kuri, manoma, yra šifruotas himnas dievo Khnum garbei, nes pagrindiniai hieroglifai čia yra reiškiantys krokodilus, o priešingame sienos kampe – avinus. Taip pat šioje sienoje iškristas mažas, kaip manoma, šventikų persirengimui skirtas kambariukas. Ant hipostilinės salės lubų šiaurinės dalies pavaizduotos egiptiečių astronominės figūros, o ant pietinės – romėnų zodiako ženklai. Ant sienų pavaizduoti romėnų imperatorių ir egiptiečių dievų vardai kartušuose.
Kom Ombo
Kom Ombo – industrinis miestas, išsidėstęs 45 km. į šiaurę nuo Asuano. Kom Ombo pavadinimas, išvertus iš egiptiečių kalbos, reiškia “Aukso miestas”. Senajame Egipte šis miestas buvo svarbus, nes per jį ėjo karavanų keliai iš Nubijos ir aukso kasyklos. Jis strategiškai pastatytas kaip miestas – sergėtojas tarp Asuano ir Edfu, nes per jį nutiesti svarbūs prekybiniai keliai. Pagrindinė pramonės šaka čia buvo žemės ūkis. Šalia egiptiečių, čia gausu nubiečių, kurie buvo iškeldinti iš savo žemių Asuano užtvankos statybos metu. Labai žymi čia yra Ptolomėjų laikotarpio Kom Ombo šventykla, pastatyta ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus kraštovaizdis, rytiniame Nilo krante. Ši šventykla labai neįprasta, ji dedikuota dviems dievybių triadoms ir kiekvienai jų skirti atskiri kambariai ir šventovės. Rytinėje šventyklos pusėje garbinamas dievas Sobekas, su žmona, kuri čia įvardijama Hator ir jų sūnumi, Khonsu. Vakarinėje pusėje – “vyresniojo Horo”, jo žmonos “nuodėmingosios Hator” ir jų sūnaus, dviejų žemių viešpaties Panebtavi garbinimo vieta. Kiekviena dievų grupė visada yra savojoje pusėje. Tarp dviejų šventovių buvo slaptas kambarėlis, kur,manoma, pasislėpdavo orakulu apsimetęs šventikas. Į šį kambariuką veda slaptas požeminis tunelis. Panašu, kad buvo ir dvi skirtingos dvasininkų grupės, garbinančios savo dievybes. Šventykloje yra mumifikuotų krokodilų liekanos ir jų moliniai karstai, kurie buvo iškasti iš netoliese buvusių gyvūnų kapinių.