Ar dabartinis žmogus„susikalba“ su miško dvasia?
Miškas — šiuolaikiniam žmogui, yra tiesiog paprasta vieta kurioje auga daug medžių. Šiuolaikiniai žmonės yra labai nutolę nuo gamtos, žmonės visai nepažįsta gamtos grožio, jos nesupranta. Juk kokios didingos anksčiau būdavo Lietuvos girios, tai būdavo pati didingiausia, garbingiausia vieta, o kokie ten ąžuolai augo! A. Baranauskas suprato kad miškas negali būti išnaikintas lyg niekur nieko. Rašydamas poemą „Anykščių šilelis“ jis norėjo pasakyti tai, kad miškas tai ne tik materialus dalykas, bet ir susikaupimo, atsipalaidavimo vieta, tai, kad miškas ir žmogus du neatskiriami dalykai. Miškas — tai namai žvėrialiams, paukšteliams. Anksčiau būdavo eini į mišką tai net akį veria, tas grožis, pušų ąžuolų didybė, o jau garsai..! Gali pasijusti, kad stovi ne miške, o danguj ar rojuj. Įvairiausi paukšteliai čiulba, ulba, gieda gražiausiomis giesmėmis — tiesiog širdį glosto. Kur tik pasisuksi visur linksma — šlama, ūžia. O jei įeini į miško gilumą, įsiklausai, gali išgirsti nuostabią miško giesmę kuri žmogų pakrauna naujais jausmais, jį įkvepia. Dabar jei atsiduri miške, gali išgirsti tik tai, kaip miškas alsuoja liūdną giesmelę ir prašosi, kad jo nenaikintų. Ankčiau Lietuvoje buvusios, gražiausios, didžiausios, neįžengiamos girios išnaikintos. Argi gražu kai jų vietoje lieka tik kelmai ar duobės. Tai atrodo „lyg tartum rūmas suiręs“ , „lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė“ ar „ lyg kokio raisto apsvilus kemsynė“ — paskytų A. Baranauskas. Giria anksčiau Lietuviams teikdavo naudos kare, žmonės miške galejo rasti pastogę, maisto. Žmonės anksčiau naudodavo medžius savoms reikmėms. Tačiau jie mišką gerbė ir mylėjo, ko dabar žmonėm labai trūksta.Didingais senovės miškų vaizdais poetas A. Baranauskas idelizuoja ir snovės Lietuvą, kai jos valdos siekė toli už Dunojaus, kai Lietuvos kunigaikščiams lenkėsi Rusijos, Prūsijos, Latvijos valdovai. Anykčių šilelis tai tarsi visa lietuvių tauta. O koks Lietuvis be miško? Tai tarsi žmogus be sielos…