Referatas
Dvasinė kultūra vėlyvojo geležies amžiaus laidojimo paminklų duomenimis. Ugnies reikšmė žmonių pasaulėjautoje
dr.G.Vėlius
Vilnius, 2004m.
Įvadas
Visais laikais tikėjimas buvo labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Rūpinimasis buitimi niekada neužgožė domėjimosi pasaulio visuma, būties prasme, savo kilme ir kitais dvasinės kultūros elementais. Žmogus visada jautė ryšį ne tik su savo aplinkos žmonėmis, jį supančia gamta, bet ir su aukštesnėmis jėgomis, valdančiomis pasaulį, tikėjo pomirtiniu gyvenimu.Visa tai ypač gerai atsispindi laidojimo papročiuose. Vienas iš svarbiausių su dvasine kultūra bei tikėjimu susijusių elementų, geriausiai atsispindisiančiu laidosenoje, yra ugnis. Deginimo paprotys ir kiti laidojant atliekami ugnies ritualai, ugnies (saulės) simboliai įkapių ornamentikoje turėjo didelę maginę reikšmę ir yra labai ryškus to meto žmonių dvasinės kultūros atspindys.Šiame darbe bus bandoma apžvelgti kai kuriuos vėlyv. geležies a. laidojimo papročius ir interpretuoti ugnies vaidmenį juose bei aptarti su ugnimi susijusių simbolių prasmę. Bus vadovaujamasi IX-XIIa. chronologine riba. Tiriant žmonių vertybinę orientaciją ir pasaulėvaizdį, susijusius su laidosena, būtina atsižvelgti į tam tikrus laidojimo principus: laidoseną atskirose baltų genčių teritorijose; deginimo papročio plitimo tendencijas; ugnies apeigų pėdsakus nedegintiniuose kapuose. Taip pat svarbu paminėti ugnies (saulės) atkartojimą kai kurių vėlyv. gel. a. papuošalų ornamentikoje. Visų šių aspektų apibendrinimas bei interpretacija padeda suvokti ugnies reikšmę to meto žmonių gyvenime kaip vieną dvasinės kultūros elementų.
Darbe bus remiamasi šių laidojimo paminklų duomenimis:
Plokštiniai kapinynai: Anduliai (Klaipėdos raj.), Genčai (Kretingos raj.), Gintališkė (Plungės raj), Girkaliai (Klaipėdos raj), Griežė (Mažeikų raj), Jazdai (Kretingos raj.), Kiauleikiai (Kretingos raj.), Laiviai (Kretingos raj.), Lazdininkai (Kretingos raj), Pakalniškiai (Šakių raj.), Palanga (Kretingos raj.), Pryšmančiai (Kretingos raj.), Žviliai (šilalės raj.), Nendriniai (Kapsuko raj.), Paežeris (Šilalės raj.).
Pilkapiai: Čiobiškis (Širvintų raj.), Kapitoniškės (Kaišiadorių raj.), Žvirbliai (Vilniaus raj.).Deginimo paprotys
Viena iš ryškiausių ugnies panaudojimo formų, susijusių su dvasine vėlyv. gel. a. žmonių kultūra, yra mirusiųjų deginimo paprotys. Lietuvoje jis buvo žinomas dar prieš mūsų erą (naujajame žalvario amžiuje), bet nuo pirmųjų mūsų eros amžių jau visoje Lietuvoje vyrauja griautinis laidojimo būdas, t.y. mirusieji laidojami nedeginti. Tačiau apie I m. e. tūkstantmečio vidurį (V-VIa.) iš naujo pradeda įsigalėti mirusiųjų deginimo paprotys. Ypač sparčiai jis išplinta rytų Lietuvoje, pilkapių srityje, tačiau tuo pat metu pasirodo ir vidurio Lietuvoje, plokštinių kapinynų srityje, tik skirtumas tas, kad čia šalia degintinių dar kurį laiką aptinkami ir griautiniai kapai, kurie laipsniškai mažėja ir galutinai užleidžia vietą mirusiųjų deginimo papročiui. V-VIa. savo mirusiuosius pradeda laidoti lietuviai (siaurąja prasme) ir jotvingiai, tuo metu šis paprotys plinta tarp aukštaičių, o įsivyrauja VIIa. VI-VIIa. pavienius, o nuo VII-VIIIa. vis dažniau mirusiuosius sudegina skalviai bei lamatiečiai. Nuo VIIIa. antros pusės tai būdinga ir kuršiams (A.Tautavičius, 1996, p. 285). Tuo tarpu žemaičiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai toliau laidojami nesudeginti. Šiuo laikotarpiu deginimas gyvuoja ir tarp baltų genčių, gyvenusių į rytus nuo Lietuvos- aukštutiniame Dniepro baseine, taip pat tarp nadruvių, galindų ir prūsų. I tūkstantmečio pabaigoje ir II pradžioje deginimo paprotys tampa vyraujantis ir išplinta į vakarus . Mūsų kalbamu laikotarpiu, IX-XIIa., rytų Lietuvos pilkapiuose vyrauja degintiniai kapai, jų skaičius svyruoja nuo vieno iki kelių (Čiobiškis, Širvintų raj.; Žvirbliai, Vilniaus raj.; Kapitoniškės, Kaišiadorių raj.). Degintinių kapų paprastai randama pilkapio sampile, įrengtų tiesiog žemėje. Juos sudaro iš laužavietės perneštos sudegintų mirusiųjų kaulų liekanos, degėsiai ir pelenai, taip pat susilydžiusios ir deformuotos įkapės (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1987, p.187).
Pagal dabartinius archeologinius duomenis galima spręsti ir apie Lietuvos pajūryje vykusius tam tikrus laidosenos (o tuo pačiu turbūt ir pasaulėžiūros) pakitimus I tūkstantmečio antroje pusėje. Tai ryškiai rodo čia tyrinėti gausūs plokštiniai kapinynai (I tūkstantmečio pabaiga- II pradžia), iš kurių didžiausi: Andulių, Gintališkės, Girkalių, Kiauleikių, Lazdininkų, Palangos, Pryšmančių. Visiems jiems būdingi iš pradžių griautiniai, o vėliau degintiniai kapai, kurie II tūkstantmečio pradžioje čia pasidaro gausiausi. Nei vienoje Lietuvos srityje nerasime taip įvairiai įrengtų degintinių kapų, kaip čia: šie kapai kaip tik ir atspindi laipsnišką deginimo papročio įsigalėjimą (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1970, p.37). Užnemunėje tyrinėtuose Pakalniškių ir Nendrinių kapinynuose mirusieji taip pat buvo laidojami juos sudeginant. Šiaurinei Lietuvos sričiai irgi būdingas laipsniško perėjimo nuo griautinių prie degintinių kapų reiškinys. Kremacija į Lietuvos pajūrį pradeda skverbtis Xa. Naujas laidojimo paprotys buvo priimamas iš lėto- perėjimas truko visą šimtmetį. XIa. galima sakyti, jis jau vyravo. Tą laipsnišką perėjimą geriausiai iliustruoja degintinių ir griautinių kapų santykis kapinyne bei įvairi degintinių kapų įranga. Pirmuosius degintinius kapus dar stipriai veikė griautinio laidojimo būdo papročiai- sudeginto mirusiojo liekanas supildavo į natūralaus dydžio karstą, o įkapes jame išdėliodavo taip, kaip jos turėtų būti prie nedeginto mirusiojo (Genčai, Laiviai, Palanga). Kartais laužo liekanas supildavo į karsto vidurį ir ant jo supildavo įkapes (Gintališkė). Pamažu atsisakoma natūralaus dydžio karsto- sudegintojo mirusiojo liekanas suberdavo į nedidelę medinę dėžę (Jazdai). II tūkstantmečio pradžioje karstų atsisakoma , ir sudegintus mirusiuosius dažniausiai laidodavo nedidelėse dubens pavidalo duobutėse. Tačiau degintinių kapų žinoma ir didžiulėse net kelių metrų skersmens duobėse- vienas ar keli kapai būna pačiame dugne. Įdomu, kad dalis įkapių visai nepaliesta ugnies- tai rodo, kad į kapus jos sudėtos vėliau, sudeginus mirusįjį. Tokių kapų didelėse duobėse rasta Laivių, Genčų, Griežės kapinynuose (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1987,p.190). I tūkst. pabaigoje iš rytų Lietuvos pilkapių srities ir centrinės Lietuvos teritorijos deginimo paprotys pradėjo plisti į skalvių, kuršių ir žemaičių gyvenamas teritorijas. Žemaičiai ilgiausiai išlaikė savo tradicijas ir dar net II tūkstantmečio pradžioje mirusiuosius laidojo nedegintus. Bet ir čia jau po truputį pasirodo pavieniai degintiniai kapai. Ne iš karto, bet daug greičiau senojo laidojimo papročio atsisakė kuršiai ir skalviai. Akivaizdu, kad vėlyv. gel. a. deginimo paprotys tapo vienas iš pagrindinių laidojimo būdų ir giliai įsįšaknijo žmonių religiniame gyvenime. Tai pažymėtina ir truputį vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose. Nors krikščionybė vėliau jėga vertė atsisakyti pagoniškų papročių, tačiau lietuviai dar ilgą laiką mirusiuosius degino. Tokia ideologija buvo grįsta lietuvių pagoniškaja religija, kurios pagrindinis dvasinis atributas buvo amžinoji ugnis.Ugnies apeigų pėdsakai nedegintiniuose kapuose
Degėsių liekanos, pavieniai angliukai liudija apie ritualus su ugnimi, laidojant mirusįjį jo nedeginant..Palaidojus mirusįjį duobės viršus daugiau ar mažiau buvo pabarstomas degėsiais. Degėsių, pavienių anglikų randama ir kapų sampiluose. Nustatyta, kad užpilant mirusįjį žemėmis, kartais į duobę berdavo nemažus žiupsnius degėsių- kai kuriuose kapuose jų dėmelės išryškėja tai vienoje, tai kitoje sampilo vietoje. Duobės dugnas taip pat dažnai būdavo pabarstomas degėsiais. Vienur jų gausiau galvūgalyje, kitur kojūgalyje, o dažniausiai- abipus mirusiojo. Tokių degėsių rasta vėlyv. gel. a. laikotarpiui priskiriamuose Žvilių kapinyno kapuose (Vaitkunskienė.L., 1999, p.104).
Įkapės
Daugelyje vėlyv. gel. a. kapų randama įkapių, kurių formą arba ornamentus taip pat galima sieti su ugnies, saulės simbolika. Labiausiai vėlyv.gel.a. buvo paplitę 15- 40 cm dydžio kryžiniai smeigtukai. Nagrinėjamu laikotarpiu ypač būdingi kryžiniai smeigtukai su apskritomis plokštelėmis kryžmų galuose (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1970,p.172). Tokie smeigtukai rasti Palangos kapinyne (1pav.).
Lietuvos gyventojai jau prieš Kristaus gimimą žinojo ir naudojo Kryžiaus ženklą. Šiuo atveju kryžius, greičiausiai, imituoja įrankį ugniai išgauti, simbolizuoja ir dangišką, ir žemišką ugnį.Kalbant apie ugnies simboliką, labai svarbi įkapė yra ir rankogalinės, arba įmovinės apyrankės. Tai savitas ir palyginti negausiai randamas rankų papuošalas. Jos paprastai būna aukštos, tarsi cilindro pavidalo, su iškiliu tuščiaviduriu trikampiu, einančiu pačiu apyrankės viduriu. Rankogalinių apyrankių paviršius paprastai išornamentuotas trikampių rombų, kryžiukų ar zigzagų motyvais. (R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1970,p.178). Ant rankogalinės apyrankės, rastos Paežerio kapinyne, negalima nepastebėti į svastiką panašaus ornamento (2pav.).
Indijoje svastikos papuošalai buvo nešiojami kaip gerovės simbolis. Svastikos ornamentas sietinas su saule. Gali būti, kad šios apyrankės ornamentas taip pat atspindi ugnies (saulės) motyvą.Lietuviai ilgai tikėjo į amžinatvės pradą – šventąją ugnelę, kurią išreiškė ornamentų raštuose saulės simboliu – apskritimu. Vėlyv. gel.a. daugelis segių yra apskritimo formos (3pav).
Tai nebūtinai turi reikšti, jog šios segės atkartojo ugnies (saulės) simbolį, tačiau visiškai atmesti tokios interpretacijos nereikėtų.
Išvados
Kaip ir visais laikais, taip ir vėlyv. gel. a, žmonės gyveno vadovaudamiesi tam tikrais dvasiniais orientyrais, kurie labiausiai išryškėja laidojimo papročiuose. Apžvelgus vėlyv. gel. a. laidoseną, galima padaryti išvadą, kad dvasinėje žmonių plotmėje itin svarbi buvo ugnis. Tai pasireiškė keliais laidosenos aspektais; deginimo papročio plitimu; ugnies apeigomis, kai mirusysis nebuvo deginamas, bei ugnies simboliais ant įkapių (dirbinių ornamentai bei patys dirbiniai nebuvo skirti specialiai laidojimui, tačiau galima manyti, kad tai atspindi ugnies svarbą religiniuose žmonių vaizdiniuose).Spartus deginimo papročio plitimas atskiruose regionuose vėlyv. gel. a. rodo, kad apeigos su ugnimi nebuvo svetimos to meto žmonių pasaulėžiūrai. Archeologijos šaltiniai liudija, kad Lietuvoje ugnies magija per laidotuves buvo pasitelkiama jau akmens amžiuje. Toji magija tuomet tarsi atkartojo dangaus saulę, jos šilumą, šviesą. Taip manoma todėl, kad mirusysis, jo įkapės neretai būdavo apiberti raudona ochra, kuri ir galėjo būti saulės energijos pakaitalas.
L.Vaitkunskienė mano, jog gel. a. laidojimo paminklų kasinėjimo teikiama medžiaga leidžia daryti išvadą, kad to meto mirusiųjų laidotuvėse didžiausią reikšmę įgijo kita, ne soliarinė, bet apvalanti, naikinati, griaunanti ugnies galia. Apeigų ugnis turėjusi sunaikinti visas medžiagines ir dvasines atliekas, gresiančias gyviesiems nelaimėmis, sugriauti bet kokią galimybę mirusiajam sugrįžti (Vaitkunskienė.L., 1999, p.218). Tačiau deginimo paprotys ir kitos ugnies apeigos laidojant mirusįjį yra daugiau baltų mitologijai būdingo sakralinio saulės kaip gėrio ir šviesos šaltinio suvokimo požymis. Tai rodo ir vėlyv. gel. a. papuošalams būdingos formos bei ornamentai.Naudota literatūra
• R.Volkaitė- Kulikauskienė // Lietuviai IX-XII amžiais, Vilnius, 1970.
• Red. R.Volkaitė- Kulikauskienė, J.Jurginis // Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987.
• L.Vaitkunskienė // Lietuvos archeologija 17. Žvilių kapinynas, Vilnius, 1999.
• A.Tautavičius // Vidurinis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius, 1996.
Iliustracijų sąrašas
• 1pav. R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1970, p.178.• 2pav. R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1970, p.173.• 3pav. R.Volkaitė- Kulikauskienė, 1970, p.166.