Durbės mūšis
1258 m. popiežius Aleksandras IV paskelbė kryžiaus žygį prieš mongolus – totorius ir pagonis. Iš visų Pabaltijo pagonių liko nenukariauti tik lietuviai. Buvo sutelktos labai didelės jėgos. Žygyje dalyvavo danai, švedai, kryžiuočiai, riteriai iš daugelio Europos šalių. Pagrindinę smogiamąją jėgą sudarė Vokiečių ir Livonijos Ordinai bei jų surinkta vietinių gyventojų kariuomenė. Abi kariuomenes buvo nutarta sujungti Klaipėdoje ir keliomis kryptimis veržtis į Lietuvą, tačiau žygio planas lietuviams nebuvo paslaptis.Kautynės įvyko 1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero netoli Liepojos. Manoma, kad žemaičiams vadovavo kunigaikštis Treniota. Mūšis baigėsi visiška žemaičių pergale: žuvo Livonijos Ordino magistras, Vokiečių Ordino maršalas, švedų princas Karolis, 150 riterių ir dauguma kitų žygio dalyvių. Net Ordino kronikininkas Dusburgas rašė, kad trys keturi pagonys nužudė po šimtą krikščionių.Laimėjimą galima vadinti netgi kariniu stebuklu. Lietuviai, ypač žemaičiai, tiek kartų pulti ir niokoti, sugebėjo sumušti interventus ir apginti savo kraštą.Pergalė prie Durbės paskatino Pabaltijo kovas aktyviai kovai dėl išsivadavimo. Prieš Ordiną sukilo žiemgaliai, kuršiai, kuriems į pagalbą atėjo žemaičiai. Į kovą stojo estai, ypač atkakliai kovęsi Saremos saloje.Tačiau didžiausias ir reikšmingiausias Durbės pergalės inspiruotas sukilimas prasidėjo 1260 m. Prūsijoje. Sukilimui vadovavo prūsas, Ordino auklėtinis Herkus Mantas. Sukilusiems prūsams padėjo vakariniai lietuviai. Ordinas buvo beveik galutinai išvytas, tačiau sukilėliai, 14 metų priešinęsi, 1274 m. buvo galutinai numalšinti, o Herkus Mantas ir dauguma kitų vadų – nužudyti.Durbės mūšis turėjo didžiulę moralinę reikšmę. „Netikėliai pagonys“ sugebėjo apsiginti ir atsispirti daug pranašesnėms, tačiau grobikiškoms, jėgoms.