Didžioji Prancūzų revoliucija
Didžioji Prancūzų revoliucija – laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo ancien régime (pusiau feodalinės luominės santvarkos) prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės – parlamentinės santvarkos.
Revoliucija
Revoliuciją sukėlė visas kompleksas aplinkybių. Prancūzijos socialinė santvarka pasižymėjo rigidiškumu, anachronistinių feodalinių privilegijų gausa. Dvasininkijos ir bajorijos luomai turėjo mokestinį imunitetą ir visi mokesčiai tekdavo tr
rečiajam luomui. XVIII a. pabaigoje jau buvo susiformavęs verslo žmonių arba buržuazijos sluoksnis, nepatenkintas ne tik privilegijomis, bet ir politinių teisių nebuvimu.
Absoliutinė monarchija XVIII a. Prancūzijoje jau buvo ryškus anachronizmas. Ryškų alternatyvios valstybės raidos pavyzdį rodė Anglijos parlamentinė monarchija ir po Amerikos revoliucijos susikūrusi respublika buvusiose Anglijos kolonijose Amerikoje. Sąstingis buvo juntamas ir Prancūzijos katalikų bažnyčioje. Radikalių reformų idėjas Prancūzijoje eskalavo Švietimo atstovai, propagavę laisvės ir lygybės idealus.
Konjunktūrinės revoliucijos priežastys buvo valstybės finansų krizė ir nederlius. Valstybės biudžetas buvo deficitinis, da
augiausia dėl XVIII a. vykdytų karų ir milžiniškų karališkojo dvaro išlaidų. XVIII a. pabaigoje, kai Prancūziją valdė Liudvikas XVI (1754 – 1793) ir jo žmona, Austrijos imperatorės Marijos Teresės duktė Marija Antuanetė (1755 – 1793), karaliaus rūmuose buvo gyvenama vis išlaidžiau.
Revoliucijos etapai
Chroniška tapusi valstybės finansų krizė re
1791 m. rugsėjo 3 d. buvo priimta Prancūzijos konstitucija, skelbianti konstitucinę monarchiją. Aukščiausia va
aldžia turėjo priklausyti Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, kuris, surengus naujus rinkimus, susirinko 1791 m. spalio mėnesį. 1792 m. vasarą nušalinus karalių nuo valdžios prieš metus priimta konstitucija nustojo veikti. Remiantis visuotine rinkimų teise buvo išrinktas naujas atstovaujamasis organas – Konventas, kuris 1792 m. rugsėjo 22 d. paskelbė Prancūziją respublika. Konvente nuo pat pradžių užvirė arši kova tarp vienam jakobinų klubui priklausiusių žirondistų (pavadinimas kilęs nuo Žirondos departamento) ir montanjarų. Spalio mėnesį žirondistai išėjo iš jakobinų klubo. Remiantis Konvento sprendimu karalius Liudvikas XVI buvo giljotinuotas 1793 m. sausio 21
1 d. 1793 m birželio pradžioje buvo susidorota su neseniai nuo jakobinų atsiskyrusiais žirondistais ir įvesta montanjarų diktatūra, kuri plačiau žinoma kaip tiesiog jakobinų diktatūra.
1792 m. vasarą Prancūzijoje susidarė krizinė situacija, vertusi gilinti revoliuciją ir atsisakyti monarchijos. Pagrindinė krizės priežastis buvo Prancūzijos karas su Austrija ir Prūsija, pradėtas pačių revoliucionierių. Pasklidus gandams, kad Prancūzijos karinius planus Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė išdavė Prancūzijos priešams, monarchai 1792 m. rugpjūčio 10 d. miniai užpuolus Tiuilri rūmus buvo suimti, nušalinti nuo sosto, vėliau teisiami ir nubausti mirties bausme už valstybės išdavimą. Po karaliaus nužudymo į karą prieš Prancūziją įsijungė kone visos Europos didvalstybės. Nuo 1793 m. birželio 2 d. iki 1794 m. liepos 27 d. buvo įvesta kairiųjų jakobinų diktatūra, nevisiškai tiksliai dažnai vadinama tiesiog jakobinų, kurių pavadinimas kilęs nuo tokiu pat vardu revoliucijos metais Paryžiuje veikusio politinio klubo, diktatūra. Kairieji jakobinai, dar vadinami montanjarais (nuo „kalnas“, nes jie sėdėjo Konvento salės viršutiniuose suoluose), vadovaujami Maksimilijano Robespjero, griebėsi plataus masto teroro. Teroro auka tapo ir žymus nuosaikiųjų montanjarų lyderis Georges Danton. Teroras sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą, ko pasekoje be jokio teismo buvo giljotinuotas Robespjeras ir jo šalininkai.
