Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….31. Situacija Lietuvoje prieš sušaukiant Didįjį Vilniaus Seimą…………………………………………………….42. Vilniaus Didžiojo Seimo išvakarės……………………………………………………………………………………..53. Vilniaus Didysis Seimas ir jo nutarimai……………………………………………………………………………….6• 3.1. Vilniaus Didžiojo Seimo posėdžiai………………………………………………………………………..73.1.1 Pirmasis posėdis………………………………………………………………………………………..73.1.2. Antrasis posėdis……………………………………………………………………………………….83.1.3. Trečiasis posėdis………………………………………………………………………………………83.1.4. Ketvirtasis posėdis……………………………………………………………………………………9• 3.2. Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimai………………………………………………………………………10I. Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje………………………………………………………10II. Lietuvių autonomija…………………………………………………………………………………….10III. Kokiu būdu iškovoti autonomiją…………………………………………………………………..11IV. Valsčiai ir mokyklos ………………………………………………………………………………….114. Vilniaus Didžiojo Seimo vertinimas………………………………………………………………………………….125. Vilniaus Didžiojo Seimo reikšmė………………………………………………………………………………………13Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………15Naudotų informacijos šaltinių sąrašas……………………………………………………………………………………16ĮvadasDidysis Vilniaus Seimas buvo 1905 m. visoje Rusijos imperijoje kilusio revoliucinio sambrūzdžio padarinys. Vis stipriau caro valdžiai besipriešinančiai lietuvių tautai reikėjo politinės konsolidacijos. Tautos suvažiavimo, kuriame būtų aptartos Lietuvos problemos, idėja kilo įvairių politinių pažiūrų Vilniaus lietuvių būrelyje. Išrinktas suvažiavimo Organizacinis komitetas priėmė “Atsišaukimą į lietuvių tautą”, kuriame buvo suformuluota politinė suvažiavimo darbo programa. Atsišaukime buvo raginama iš kiekvieno valsčiaus ir parapijos atsiųsti atstovus į Vilnių. Šaukiamasis susirinkimas imtas vadinti Vilniaus arba lietuvišku Seimu. Suvažiavimas buvo organizuojamas be caro administracijos žinios.1905 m. lapkričio 5 d. (18) d. Organizacinis komitetas patvirtino Memorandumą Rusijos Ministrų Tarybos Pirmininkui grafui S.J.Vitei. Tai buvo viešas ir legalus Lietuvos autonomijos reikalavimas. Lapkričio 9 (22) d. jis buvo įregistruotas Rusijos Ministrų Tarybos kanceliarijoje. Didysis Vilniaus Seimas dirbo 1905 m. lapkričio 21 – 22 (gruodžio 4-5) dienomis Vilniaus miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija). Suvažiavime dalyvavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai didžiausiu lietuvių tautos priešu įvardijo Rusijos Vyriausybę ir nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu “visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo”. Šiam tikslui pasiekti buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas ir jungtis bendrai kovai su kitomis Rusijos tautomis, ignoruoti carinės valdžios įstaigas ir nepaklusti įstatymams. Suvažiavimo dalyviai taip pat pabrėžė lietuvių kalbos ir tautiško švietimo propagavimo svarbą. (2)
Taigi rašydama šį darbą siekiau:• aprašyti susiklosčiusią situaciją Lietuvoje prieš Didįjį Vilniaus Seimą;• aptarti patį Didžiojo Vilniaus Seimo procesą;• nurodyti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus;• bei panagrinėti Didžiojo Vilniaus Seimo priimtų nutarimų reikšmę.1. Situacija Lietuvoje prieš sušaukiant Didįjį Vilniaus SeimąRusijai pradėjus karą su Japonija, itin paaštrėjo Lietuvos ir Rusijos ekonominis bei politinis gyvenimas.XIX amžiuje kaip atkirtis rusų policiniam režimui, rusinimo politikai ir draudžiamai lietuviškai spaudai prasidėjęs Tautinis atgimimo sąjūdis vis labiau stiprėjo apimdamas didesnį visuomenės sluoksnį. To meto nuotaikas gerai atskleidžia žodžiai parašyti viename LSDP atsišaukime, kuris kvietė: “……taisykime ginklus, renkimės kovai, bet ne kovai su japonais, o su tikraisiais savo priešais ir skriaudėjais….. numeskime nuo savo sprandų maskolių valdžią ir įveskime pas save daug geresnę – žmonių valdžią, nepriklausomą Lietuvos Respubliką” Rusija siekdama išlaikyti esamas valdžios pozicijas, bei norėdama numalšinti gresiančius sukilimus Lietuvoje, 1904 m. gegužės 4 d. paskelbia dekretą dėl lietuviškosios spaudos laisvės.Panaikinus beveik 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą (1864 m. birželio 17 d. generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, nuo lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius (1)), pradėjo kurtis laikraščiai. 1904 m. gruodžio mėn. išėjo pirmas legalus laikraštis – dienraštis “Vilniaus žinios” (ėjo iki 1909 m. kovo 17 d. ).Laikraštis „Vilniaus žinios“ jau pirmojoje 1905 m. pusėje tampa lietuvius telkiančiu centru ir tautinės sąmonės ugdytoju. Ir dėl tiražo, ir dėl medžiagos apimties su pirmuoju lietuvišku laikraščiu negalėjo konkuruoti nei socialdemokratinė periodinė spauda, nei varpininkų liberalieji žurnalai. „Vilniaus žinių“ tiražas 1905 m. siekė 6–7 tūkstančius egzempliorių. (7)Tiesa pasakius, spauda ir toliau nebuvo visiškai laisva, bet pats faktas, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių ir sudarė palankias sąlygas tolimesniam tautiškosios sąmonės ugdymui. Vien tik spaudos atgavimas netenkino visuomenės, ji siekė daugiau… Tam idealias sąlygas sudarė vis labiau blogėjanti Rusijos padėtis kare su Japonija Tautinis judėjimas darėsi vis aršesnis. Buvo rašomos peticijos carui, kuriose buvo reikalaujama: lietuvių kalbos mokyklose, lietuvių mokytojų, lietuvių tarnautojų administracijose, policijoje bei teisme, o svarbiausia buvo reikalaujama sušaukti Vilniaus seimą, kuris nepriklausomai nuo Rusijos dūmos spręstų šio krašto reikalus. Visus šiuos reikalavimus galima sukonkretinti kaip vieną- buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos. Visuomenė savo nepasitenkinimą reiškė ne vien peticijomis, visoje Lietuvoje prasidėjo ir įvairių demonstracijų bei mitingų banga, kurios neretai baigdavosi susidūrimais su policija ir kariuomene. Revoliucija nusidažė tautinėmis spalvomis: žmonės atstatydavo rusų valdininkus, mokytojus, skirdami į jų vietas savus, lietuvius.2. Vilniaus Didžiojo Seimo išvakarėsPrasidėjus 1905 įvykiams socialdemokratai ir demokratai iškėlė idėją sušaukti visų politinių jėgų pasitarimą. P. Vileišis šia idėja pasidalino su J. Basanavičium, kurio iniciatyva spalio 19 „Vilniaus žinių“ redakcijoje sušauktas pasitarimas išrinko 15 žmonių suvažiavimo organizavimo komitetą. 1905 lapkričio 11 „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas J. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas (3):„PUBLIKACIJALietuviai ir Lietuvės! Pastarojo laiko atsitikimai visoje Rusijoje, kaip ir tos atmainos, kurios vidurinėje rusų viešpatystės politikoje įvyksta su apgarsinimu Caro manifesto, nuo Spalių 17(30) d. š. m, suteikia mums, lietuviams, šiek tiek lengvesnes politinio gyvenimo sąlygas, sulygina mus maždaug eilioje kitų kulturiškų tautų, leidžia mums patiems, nors iš dalies, viešai apie savo reikalus rupintis ir dalyvauti bendruose visos rusų viešpatystės dalykuose. Atėjo dabar, kaip matome, laikas, kad po ilgo tylėjimo galima kiek balsiau prakalbėti: kurie troško savo kraštui geresnės, laimingesnės ateities, už tai vargo, kentėjo, buvo persekiojami – dabar iškovojo šiokius tokius palengvinimus, iš kurių galės pasinaudoti visi. Lai buna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę! Dabar pasinaudodami naujai įgytomis laisvėmis: žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų, susispieskime kruvon visi, kam rupi prikėlimas Lietuvos iš miego, iš neturto, iš tamsos, iš nužeminimo! Lietuvės ir lietuviai! Darbo laukas, kuris mųsų tautai ateityje bus prieinamas, labai platus, užduotįs, kurias mes išpildyti turėsime, norėdami pasiekti tautos gerovę, yra labai skaitlingos, labai painios ir pilnos įvairių kliučių, politiškasis tautos idealas, prie kurio mums ateityje žengti pridera yra tolimas ir ne visiems musų tautiečiams aiškus, pagalios ir keliai, kuriais mums, kaipo tautai, reikės eiti, kaip arčiausiame laike, teip ir tolymesnėje ateityje, nėra dar visų bendrai paskirti. Šitų priežasčių dėlei Vilniaus lietuvių komitetas išrinktas sukviesti į Vilnių lietuvius apsvarstyti politiškąjį Lietuvos padėjimą 1) patsai neturėdamas reikalingos autorizacijos rodyti tautai kelią, kuriuo ji žengti turėtų, norėdama pasiekti savo idealą; 2) negalėdamas pats vienas ant savęs imtis perdaug sunkios atsakomybės prieš visuomenę šiame didžiai svarbiame dalyke ir dėlto 3) geisdamas, idant apsvarstyme savo ateities dalyvautų kuo-didžiausias skaičius prakilnesniųjų Lietuvos sųnų – nutarė: I pakviesti Lietuvos sostapilėn, Vilniun, lietuvių susirinkti iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos, nors po vieną žmogų, kaip ir visus Lietuvos inteligentus ir visus tuos, kurie prie lietuvystės prisipažinsta, neskiriant lyties, luomų ir politiškų pažvalgų, idant jie butinai teiktųsi dalyvauti tarybose, kurios bus atliktos panedėlyje ir utarninke lapkričio 21–22 (Gruodžio 4 ir 5) dieną dėlei šito dalyko;II duoti kuo plačiausią garsą tam nutarimui per laikraščius ir plakatas. Šitą nutarimą apgarsindamas, komitetas pasitiki ant lietuvių ne kartą jau apsireiškusios tėvynės meilės ir prašo visų tų tautiečių, kuriems yra svarbus ir brangųs Lietuvos reikalai, idant jie neatsisakytų Vilniun ant paskirtos dienos atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mųsų tautos ateitis.
Butų geistina, idant kviečiamieji lietuviai ar lietuvės patįs Vilniun ant pirmojo, teip svarbaus mųsų tautos gyvenime susirinkimo atvyktų; tečiaus tie, kurie, kokios nors svarbios priežastės dėlei, atvykti neįstengtų, gali per raštą, ar telegramą, ant vardo organizacijos Komiteto pirmininko, arba ką kitą iš Vilniaus lietuvių įgalioti, per „Vilniaus Žinių“ redakciją, jųjų vardan susirinkime juos pavaduoti (reprezentuoti). Balsavimo tiesą turės tik Vilniun atvykusieji. Susirinkime tarp kito ko, bus svarstomi: 1) paminėtasis Caro manifestas, 2) rinkimai į seimą, 3) valsčių, parapijų, mokyklų reikalai, 4) įvairųs mokesčiai, 5) žemės (agrariški) ir miškų kla…usimai, 6) žemiečių įstaigos, 7) Lietuvos luomų ir tautų klausimas, 8) išeivystė ir kiti klausimai, kuriuos pagal dienos eilią, kiekvienas iš atvykusių Vilniun gali pakelti. Susirinkimo vieta Vilniuje taps apgarsinta savo laiku per laikraščius ir mieste išlipdytus plakatus.Lai gyvuoja, auga ir žydi Lietuva ir jos žmonių gerovė.Vilniuje, 22 spalių mėn. (4 lapkričio) 1905 m. Organizacijos komiteto vardu: D-ras J. Basanavičius, pirmininkas. Jonas Kriaučiūnas, sekretorius. Vilniaus žinios, 1905 10 29 (11 11).“ (5)Išspausdinus šį atsišaukimą visoje Lietuvoje buvo pradėti rinkti atstovai į suvažiavimą.3. Vilniaus Didysis Seimas ir jo nutarimai1905 gruodžio 4-5 Vilniaus Miesto salėje susirinko apie 2000 lietuvių atstovų iš visos Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Daugiausia buvo valstiečių, bet dalyvavo ir dvasininkai, dvarininkai bei inteligentai.(3) Šio susirinkimo dalyvių pagrindiniai uždaviniai buvo:• spęsti Lietuvos politinio gyvenimo klausimus;• nustatyti Lietuvos santykius su Rusija;• bei apibrėžti Lietuvos valdymo organų santykius su Rusija.(2)Vilniaus miesto rūmai (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija), kuriuose 1905 m. gruodžio 4-5 d. buvo susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas.
3.1. Vilniaus Didžiojo Seimo posėdžiai
Gruodžio 4 d. 10 val. ryte suvažiavusieji pradėjo rinktis į Seimo vietą (Vilniaus miesto salė prie Aušros Vartų). Į salę įleido tik tuos, kurie turėjo išsiėmę tam tikras korteles. Jas “Vilniaus Žinių” knygyne dalijo veltui, tik reikėjo užsirašyti savo pavardę ir luomą. Skelbimai apie tai buvo platinami “Vilniaus Žiniose”. Kortelių buvo išdalyta apie 1800, bet posėdžiuose pabuvojo daugiau kaip 2000 žmonių. Suvažiavimo sumanytojai nė nemanė, kad tiek daug žmonių suvažiuos.
Seimas dirbo dvi dienas – gruodžio 4 ir 5 d. per kurias įvyko keturi posėdžiai. (9)3.1.1 Pirmasis posėdisDidįjį Vilniaus Seimą pradėjo seimo pirmininkas J.Basanavičiaus, pasveikinimu lietuviams susirinkusiems į savo senąją sostinę Vilnių. Reikėjo išrinkti Seimo prezidiumą, kuris, po ilgų ginčų, buvo išrinktas iš penkių pirmininkų ir trijų sekretorių. Pirmininkais buvo: J.Basanavičius (nuo nepartinių), socialdemokratas inž. S.Kairys, demokratas A.Smetona, kunigas profesorius Bučys (nuo kunigų) ir karininkas Stankūnas (nuo ūkininkų). Sekretoriais buvo J.Gabrys, Pr.Klimaitis ir L.Gira. Visi atsistoję pagerbė Vilniaus įkūrėjo Didžiojo Lietuvos atminimą.Daugiausia posėdyje buvo tik apibūdinama tų dienų Lietuvos būklė ir nusiskundžiama įvairiomis sunkybėmis. Pvz.: kalbėta apie tai, kas dedasi Kauno gubernijoje. Ūkininkai iš valsčių išdėstė savo vargus. J.Gabrys kvietė sodžius susiorganizuoti rusų sodiečių pavyzdžiu. Kunigija nurodė nekruvinos revoliucijos kelią – streiką ir boikotavimą rusiškų mokyklų ir valdininkų.Tų pasisakymų buvo daug, ir kiekvienas norėjo išpasakot tai, kas jam ant širdies gulėjo, dėl ko jis čia buvo atsiųstas. Realių praktiškų pasiūlymų tame posėdyje padaryta buvo mažai. (9)3.1.2. Antrasis posėdisJis įvyko tą pačią dieną, pasibaigus pertraukai po pirmojo Seimo posėdžio. St.Kairys reikalavo, kad būtų priimta kokia rezoliucija, kad netektų tuščiomis namo važiuoti. Dar nurodė, jog visų priešu yra dabartinė valdžia ir todėl visi privalo sukilti ir kovoti prieš ją.Kiti taip pat reikalavo, kad kas nors praktiška žmonėms būtų pasakyta, o ne aiškinama partijų programa. Pradėta kalbėti apie Lietuvos autonomiją. Dėl tvarkos ir dėl to, kad ilgai viskas netruktų, prezidiumas nutarė, kad kalbėti gali tik du žmonės nuo partijos, būtent nuo LSDP, nuo LDP ir Krikščionių demokratų, taip pat du oratoriai be partijos; nutarta kalbėti ne ilgiau 10 min.Sirutavičius kalbėjo, kad autonomija turinti būti tokia, į kurią įeitų visi Lietuvos gyventojai, ne tiktai Lietuviai. Kunigas Aleksandravičius, P.Višinskis ir kiti reikalavo, kad Lietuvos autonomija būtų etnografiškose ribose. Buvo nurodyta būdai, kaip siekti autonomijos, kokiu keliu ją išsikovoti. Socialdemokratai nurodė ginkluotos kovos būdus. Krikščionys demokratai reikalavo ramios kovos, be kraujo. Demokratai pripažino kultūriškąją kovą, P.Višinskis siūlė sukviesti visus išsiblaškiusius svetur lietuvius grįžti tėvynėn. Čia savo nuomonę pareiškė Čipėnų valsčiaus atstovas, pasakęs, jog “gyvenimas nužengė į priekį pralenkęs partijų programas” ir paskaitė Čipėnų valsčiaus nutarimą. (9)3.1.3. Trečiasis posėdisŠiame posėdyje kalbėta žemės klausimu. Pradedant vėl buvo kilę ginčai ir triukšmas dėl kalbėjimo eilės. Pagaliau buvo nutarta, kad kalbėtų po du nuo darbininkų, bežemių, mažažemių, ūkininkų ir jei dar klausimas nebus išspręstas, tada balsą turės sodiečiai, inteligentai, partijų žmonės. Kalbėjo apie 30 žmonių. Visų kalbų prasmė buvo nepasitenkinimas tuometiniu žemės valdymu. Buvo paliesta ganyklos, miškai, vandenys, seniau buvusios vienuolynų ir bažnyčių žemės. Visi buvo vieningos nuomonės, kad reikalinga žemės reforma. Čia išsiskyrė dvi srovės: viena buvo už tai, kad žemė būtų nacionalizuota ir duodama tiems, kurie ją dirbs. Antroji srovė siekė, kad žemė būtų visai tautai, ir duodama tik tiems, kurie ją dirbs patys ir tik tiek, kiek galės sava šeimyna be samdininkų. Taip pat visi protestavo prieš mokesčius, reikalavo juos panaikinti. Pvz.: ūkininkas Šliogeris sakė, kad valdžia ne tik turi panaikinti mokesčius, bet sugrąžinti tai, ką per 40 metų sodiečiai buvo priversti mokėti. O dvarininkams ne tik kad nemokėti atimant iš jų žemes, bet jie patys turi mokėti sodiečiams už vargus. Plojimu jam pritarė tiek dešinioji, tiek kairioji pusė.Nors kalbėta daug, bet jokio nutarimo žemės klausimais nepadaryta. Tačiau tai nieko keisto, nes tokiam dideliam ir painiam klausimui išspręsti kelių valandų laiko yra per maža. (9)3.1.4. Ketvirtasis posėdisPaskutiniajam posėdžiui pirmininkavo J.Basanavičius. Jis paskelbė, kad nutarta šiuo posėdžiu užbaigti suvažiavimą. St. Kairys, davė visuotinus patarimus žemės klausimu. Jis įrodinėjo neišvengiamą reikalą nugriaut tuometinę valdžią, nugriauti ją iki pamatų, visiškai, jog tai visų čia susirinkusių sodiečių reikalas ir visi turi eiti išvien. Parvažiavę namo turi nusakyti visus tuos nutarimus, kurie bus padaryti šiandieną, ir elgtis pagal juos. Kad darbas būtų spartesnis turį jungtis prie kokios partijos, pirmiausiai, žinoma, patardamas LSDP. Kadangi daugelis sodiečių lietuviškai nemokėjo, tai ne kartą jie išreiškė norą išgirst, kas lietuviškai kalbama, ypač Kairio patarimus. Taigi Višinskis, prezidiumui leidus, išvertė jiems lenkiškai, nors tam labai prieštaravo dešinieji. Vėliau prabilta apie mokyklų reikalus. Vienas mokytojas aiškino, kad “ikišiolinė mokykla mūs – tai elementorius, vaiko ant motinos kelių skaitomas, ir lietuviški laikraščiai”.Pr. Klimaitis kaip lietuvių mokytojų sąjungos narys, kalbėjo apie 3 mokyklų tipus:• Suvalkų, Kauno, Vilniaus gubernijų .rusiškos mokyklos su mokytojais lietuviais,• mokyklos sovietiškos su rusais mokytojais ir• cerkvinės mokyklos su popais mokytojais.Pirmosios mokyklos esą geros, mokytojų vaikyti nereikia, jei tik bus kitas mokymo būdas; antrosios ir trečiosios rūšies mokyklos turi būti uždarytos, o mokytojai išvaikyti. Dėlei mokyklų reikalų prašė kreiptis į lietuvių mokytojų sąjungą. Vėliau J.Basanavičius pranešė, kad nutarimai jau esą surašyti; St. Kairys perskaitė juos lietuviškai, o po to ir lenkiškai, kad suprastų ir sulenkinti Vilniaus krašto lietuviai. Visi nutarimai priimti vienbalsiu rankų pakėlimu.Tačiau visa tai turėjo ir kitą pusę. Štai ką rašo apie tai kunigas .Bučys: „Besibaigiant Seimui J.Basanavičius į atnešė rezoliucijų projektus. Aš nebuvau matęs tų projektų, nes su manim nesitarta juos ruošiant. Iš kitų prezidiumo narių elgesio buvo matyti, kad jie su projektais jau susipažinę. Projektuose buvo skelbiama žūtbūtinė revoliucija. Aš pareiškiau už tokią rezoliuciją nebalsuosiąs. Kunigai reikalavo išbraukti visa tai, kas faktiškai reiškė kruviną revoliuciją. Prezidiumo dauguma nenorėjo pritarti, bet galutinai pritarė pataisoms. Taip perredaguotą, bet vis dar labai aštrią , rezoliuciją Seimas priėmė, galima sakyti, vienbalsiai, nes tie tylėjo, kuriems ji nepatiko” . J.Basanavičius klausė, ką reikėtų daryti su suvažiavimo nutarimų rezoliucijomis: ar valdžiai apie jas pranešti, ar tik per laikraščius išspausdinti. Buvo nutarta – valdžiai pranešti nereikia, mat prieš ją nutarta iš paskutiniųjų kovoti. Reikia platinti suvažiavimo nutarimus per laikraščius, plakatus, kurie bus siuntinėjami po valsčius ir t.t. Tai įgyvendinti reikia pradėti jau kitą dieną, kad “visi jau turėtų su kuo namon sugrįžti”.Gale posėdžio dar prakalbo kažkoks lenkų oratorius, sveikindamas lietuvių tautą su šiuo svarbiu įvykiu. Ir 11 val. 10 min. suvažiavimo posėdžiai paskelbti baigti. (9)3.2. Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimai
1905 metų Seimas priėmė taip vadinamą politinę rezoliuciją, kurią galime suskirstyti į keletą punktų:
„I. Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje
Pripažindami, jog dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu, jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi rusų valstijos kraštai, jog geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus kovą su senąja tvarka, susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė: Šviestis, rištis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi. II. Lietuvių autonomija Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali buti užganėdinti tiktai prie tikros mųsų krašto autonomijos (savyvaldos) ir kadangi norima, idant ir kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, „Lietuvių susivažiavimas“ nusprendė:
Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi buti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kulturiškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio, ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės. Kadangi susirinkę Vilniuje ant lietuvių susivažiavimo Suvalkų gubernijos lietuviai vienbalsiai pripažino reikalingu drauge su kitų gubernijų lietuviais kovoti už autonomiškąją Lietuvą, tai susivažiavimas nutarė, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi buti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos. Santykiai su kaimyniškomis Rusijos šalimis turi buti paremti ant federacijos pamatų. III. Kokiu būdu iškovoti autonomiją Kad įgyti autonomiją, pirmučiausiai reikalinga yra galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatų pajėgas. Susivienijus namieje, pridera mums jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti tą tvarką, o kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamasias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į karumenę, reikalui prisiėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose. IV. Valsčiai ir mokyklos Visuose Lietuvos valsčiuose turi buti vartojama prigimta žmonių kalba visus reikalus vedant. Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas butų išguldomas prigimta kalba ir kad patįs to krašto žmonės rinktų sau mokytojus.“ (4)1905 11 22 (12 05) vakare, jau patvirtinus bendrąsias suvažiavimo rezoliucijas, taip pat buvo priimtas atskiras Lietuvių suvažiavimo nutarimas:
„PUBLIKACIJA Kadangi Vilniaus vyskupystėje lietuvių bažnyčiose yra vartojama pamaldose lenkiška kalba su politišku tikslu, tai Lietuvių susirinkimas n u t a r ė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupystėje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausį linkėjimą pasisekimo kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškosios kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupystėje.
Vilniaus žinios, 1905 11 24 (12 07); J. Basanavičius, Prie Lietuvių Susivažiavimo nutarimų, Vilniaus žinios, 1905 11 25 (12 08).“ (6)Visa Lietuva laukė su nutarimais grįžtančiu Seimo dalyvių. Ona Pleirytė-Puidienė, prisidengusi Vaidelutės slapyvardžiu, „Vilniaus žiniose“ rasė: Apie du tūkstančius žmonių, dalyvavusių Didž. Vilniaus Seime, kupini entuzijazmo parvyko namo. Jie visi savo draugų ir kaimynų akyse išaugo į didvyrius, kai kurie savo legitimacijai turėjo ir sidabrinius vyčius švarkų atlapuose …(7)4. Vilniaus Didžiojo Seimo vertinimasApibendrinant visą Didžiojo Vilniaus Seimo darbą, matome, kad kalbose kaip ir visame darbe, jautėsi didelis lietuvių nepatyrimas. Ypač pradžioje daugelis kalbėjo labai ilgai, kalbų turinys kartojosi, kiti sakė tik rezoliucines prakalbas, dėstė savo partijų programas ir pan. Daugybę kartų pasireikšdavo įvairios aistros, partijų neapykanta. Ne kartą rodėsi, kad Seimas išsiskirstys, nieko nesutaręs. Kalbant apie pačius nutarimus, reikia paminėti, kad jie buvo nepilni. Jie paliečia vien tik politikos dalį ir skaudžiausias lietuvių teises valsčiuose ir mokyklose. Neminima daugybė opių klausimų, kurie labai rūpėjo Lietuvos visuomenei, ir dėl kurių pačiame Seime daug ginčytasi.Tačiau tokį nepilnumą lengvai galima paaiškinti. Juk Seimas dirbo per trumpai, kad galėtų padaryti daugiau sprendimų. Juo labiau, kad kiti sprendimai buvo painūs ir dėl jų labai skyrėsi nuomonės, nebuvo vienybės (kad ir dėl žemės reformos). Buvo neabejotina tai, jog Lietuvai pirmiausia reikalinga politiška laisvė, nors ir autonomijos pavidale. Be autonomijos daug kitų reikalų vis tiek nebūtų galima įvykdyti.Nutarimuose tik bendrais žodžiais nurodoma, ką reikia daryti, kad gauti autonomiją. Tačiau nieko nesakoma, ką reikia kurti ją iškovojus. Visi šie nutarimai turi vieną didelę bendrą spragą, jie nekuria centralinės Lietuvos valdžios ar bent kokio vykdomojo organo, kuris buvo neabejotinas reikalaujamai autonomijai. Tokio nutarimo stoka ir buvo didžiausia spraga, nepilnumas, silpna viso darbo pusė.(9)
Taigi, Seimas priėmė šiuos nutarimus, bet iškart kyla problema, ar tie nutarimai yra teisėti, nes galime teigti, kad šis Seimas juridiškai nebuvo tikras, vadinasi ir jo nutarimai nebuvo tikri. Juridiškai, ypač bendrųjų demokratinių principų realizavimo požiūriu, jis neturėjo formaliais tautos įgaliojimo. Visu pirma, nežiūrint į tai, kad Seimo atstovu rinkimai buvo tiesioginiai ir laisvi, jie nebuvo formaliai visuotiniai, lygūs ir slapti. Nors rinkimai ir buvo paskelbti, bet jie nebuvo vykdomi. Antra, priimant šiuos Seimo nutarimus, nebandyta jų teisiškai apiforminti: nebalsuota už atskirus nutarimų punktus, jų nepasirašė net Seimo Prezidiumo nariai. Bet nežiūrint į tai, ši problema netrukdė Seimo nutarimus laikyti privalomais. Tai reiškė, kad teisinį neapibrėžtumą kompensavo moralinis tautos įsipareigojimas. (8)Didžiojo seimo nutarimai beveik visoj Lietuvoj įvykdyta per dvi savaites. Per tą laiką be ginklų, be kraujo praliejimo, be vienos bendros visai Lietuvai organizacijos padarytas (bet tik kaime) didžiausias revoliucinis darbas: pašalinta svetimoji rusų atėjūnų valdžia, o jos vietoj pastatyta nauja – lietuviška, žmonių išrinkta. Išvaryti rusų mokytojai. Rusų valdžia pasiliko tik centruose – miestuose. Seimo nutarimai valdžiai padarė didelį įspūdį. Vilniaus generalgubernatorius Frezė gruodžio 5 d. švietimo ministrui pranešė, jog jis pasiryžęs įvesti Kauno gubernijoje pradžios mokykloje lietuvių kalbą ir leisti į jas lietuvių mokytojus; taip pat ketina leisti lietuvius į Panevėžio seminariją. Ir iš tikrųjų: greitai šie ketinimai buvo įgyvendinti, lietuvių kalba buvo leidžiama ir Suvalkų gubernijos pradžios mokyklose.Taip pat Frezė išleido Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijoms aplinkraštį, kur paskelbė, jog nei žemiausi valsčiaus valdininkai, nei policija be valdžios leidimo ir žinios negali būti pašalinti, renkami ar pan. Uždraudė laikraščiuose rašyti ar kitaip skelbti Seimo nutarimus.Tiesa, jis leido lietuvių kalbą (bet tik drauge su rusų kalba) naudoti valsčių ar seniūnijų vidaus susirašinėjimuose. Deja, šis leidimas nebuvo įgyvendintas realiai. (9)5. Vilniaus Didžiojo Seimo reikšmėKalbėti apie Vilniaus Didįjį Seimą, jo reikšmę, galime iš kelių pusių t.y. kokią reikšmę jis turėjo Lietuvai ir tolimesniam jos politiniui gyvenimui, ir kokią reikšmę jis turėjo Rusijos imperijai.Panagrinėję 1905 m. revoliucinius įvykiu Rusijos imperijoje, galime teigti, kad Vilniaus Didysis Seimas bei 1905 metų įvykiai Lietuvoje to meto Rusijos politiniame kontekste, turint omenyje ginkluotus veiksmus bei revoliucinius įvykius kituose Rusijos pakraščiuose bei imperijos centre, nebuvo labai reikšmingi ar išskirtiniai įvykiai. Paprasčiausia peršasi išvada, kad tautinė revoliucija Lietuvoje buvo dalis demokratinio ir revoliucinio judėjimo, kuris buvo apėmęs visą Rusijos imperiją. Kitą vertus, kaip parodys tolesni įvykiai, Seimas ir tautinė revoliucija kažkuria prasme buvo naudingas Rusijos valdžiai, nes dar labiau sustiprino lietuvių nacionalinio judėjimo atsiribojimą nuo Lenkijos politinių jėgų (nutarimas dėl Suvalkų gubernijos lietuviškų žemių priskyrimą būsimai Lietuvos autonomijai, kuris faktiškai reiškė unijos ir politinio bendrumo su Lenkija tradicijų atsisakymą), siekusių, remiantis istorinėmis Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo tradicijomis, lietuvių nacionalinį judėjimą įtraukti į savo judėjimą. Kad ši revoliucija ir Seimas kažkiek buvo naudingas Rusijai parodo ir A. Smetonos nuomonė, išsakyta apie 1905 m. įvykius: “Pirmoji rusų revoliuciją daug gero davė lietuviams, (…) bet tuo pačiu žygiu ji plačiai atvėrė duris Lietuvoje nesveikai rusų įtakai (…). Su laisvės šūkių ėjo kartu rusų nihilizmas ir anarchizmas…”Taigi, be jokios abejonės, didžiausia seimo reikšmė buvo pačiai lietuvių visuomenei. Šis Seimas buvo svarbiausias politinis įvykis Lietuvoje po 1863 m. sukilimo. Jis vainikavo modernios politinės visuomenės susiformavimą. Šio Seimo reikšmę lietuvių visuomenei, galime skaidyti į porą aspektų: 1) tai tiesioginis Seimo poveikis kultūriniai ir politiniai situacijai Lietuvoje ir 2) Seimo įtaka lietuvių tautos politinėms-pilietinėms ir kartu valstybinėms tendencijoms. Pirmu aspektu Seimo iškovojimai buvo dideli; mokyklose buvo leista dėstyti lietuvių mokytojams, lietuvių kalbą leistą dėstyti kaip atskirą dalyką, laisvesnė tapo spauda, leista steigti įvairias ekonomines ir kultūrines draugijas ir t.t. Tačiau visgi svarbesnis būtų antras Seimo reikšmės aspektas. Lietuvių suvažiavimui Vilniuje tapus Didžiuoju Vilniaus Seimu, itin yra akcentuojama to suvažiavimo vieta – Vilnius, o tai reiškia, jog Vilnius tebelaikomas lietuvių ir Lietuvos sostinė, kartu liudijamas ryšys su Lietuvos valstybingumo tradicijomis. Tai jau ne vieno privilegijuoto luomo, o visų lietuvių socialinių sluoksnių supratimas, kad Vilnius yra neatskiriama Lietuvos dalis, nuo šio momento jis tampa atgimstančios Lietuvos simboliu. Kitas svarbus momentas yra tas, kad į šį suvažiavimą susirinko visi Lietuvos luomai ir jie šiame Seime formaliai buvo lygūs. Tai galime laikyti pilietinės visuomenė požymiu. Peršasi išvada – Vilniaus Didysis Seimas vainikavo pilietėjimo procesą, kurio sąlygiškas ribas galime laikyti XIX a. pabaigą XX a, pradžią, šis Seimas pradėjo naują, šiuolaikinio juridiškai laisvo ir lygaus tarp lygių žmogaus formavimosi etapą, o pilietinė visuomenė tai visuomenė, kurioje gyvena žmogus, suvokiantis savo laisvę ir savo, kaip piliečio teise ir pareigas. Kartu tai visuomenė, suvokianti savo etnokultūrinį, etnosocialinį ir etnopolitinį bendrumą.Kitas Vilniaus Didžiojo Seimo aspektas yra tas, kad per šį Seimą, pasak A. Smetonos, “pirmą kartą iškilo reikalavimas Lietuvai autonomijos etnografinėse ribose….” Šis reikalavimas nustatė ateities tautinės valstybės teritorijos sudarymo principą, kurio vėliau laikėsi Lietuvos politikai atkuriant nepriklausomą valstybę. Taigi, trumpai tariant Vilniaus Didysis Seimas buvo tautos politinių siekių konstitutavimosi išraiška. Jo reikšmė buvo didelė Lietuvos visuomenei, pasak J. Basanavičiaus “nuo šio Seimo Lietuvos istorija pakrypo geresnėn pusėn ir Lietuvos tautą atvedė josios nepriklausomybėn…“. (8)IšvadosDidžiojo Vilniaus Seimo reikšmę lietuvių tautai sunku pervertinti. Jau pats faktas, kad istorinis jo pavadinimas – lietuvių suvažiavimas Vilniuje – pakito į Didįjį Vilniaus Seimą, daug ką pasako. Šiame Seime deklaruotas Lietuvos autonomijos siekis reiškė, kad susiformavo nauja karta, pasiryžusi pati lemti savo likimą. O reikalavimas prie šios autonomijos prijungti lietuviškąsias Suvalkų gubernijos žemes žymėjo etnopolitinį Lietuvos atsiribojimą nuo Lenkijos. Visa tai reiškė, kad pradėtas kurti naujos, modernios tautos modelis persikėlė iš visuomeninės minties sferos į realias politines deklaracijas.Į Didįjį Vilniaus Seimą susirinko apie du tūkstančius delegatų, atstovavusių įvairioms politinėms kryptims ir partijoms net iš tolimiausių valsčių, parapijų, miestelių. Knygnešiai, daraktoriai, kunigai, gimnazistai, ūkininkai, frakuoti ponai ir naminio milo sermėgomis apsivilkę valstiečiai, skrybėlėtos miesto ponios ir baltomis skarelėmis ryšinčios sodietės svarstė savo tėvynės ateitį, priėmė nutarimus. Šiandien juos turime surašytus anuometinių „ Vilniaus žinių“ puslapiuose.Seimas įvardijo, jog caro vyriausybė „yra pikčiausias mūsų priešas“, jog „geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus kovą su senąja tvarka“, jog „Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos)“. Svarbiausias reikalavimas buvo Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, „išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautybės ir tikėjimo“. Ir dar. „Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos kaipo branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės“. Grįžę iš Vilniaus Seimo delegatai visa, ką girdėjo, perdavė savo kaimų, valsčių, parapijų žmonėms, o šie nesnaudė. Toks greitas žmonių reagavimas pateisino visus Didžiojo Vilniaus Seimo lūkesčius.Naudotų informacijos šaltinių sąrašas1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Spaudos_draudimas2. http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/seimu_istorija/w5_show-p_r=1002&pk=1.html3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Didysis_Vilniaus_Seimas4. http://www.istorija.lt/html/motieka2005_priedas9.html5. http://www.istorija.lt/html/motieka2005_priedas1.html6. http://www.istorija.lt/html/motieka2005_priedas10.html7. http://www.leidykla.eu/fileadmin/Knygotyra/47/BIRUTE_BUTKEVICIENE__AUDRONE_MATIJOSIENE.pdf8. http://www.speros.lt/01p3-didysis-vilniaus-seimas.html9. http://www.kf.vu.lt/~public/arch1/alma/turinys.htm#_Toc11728802