Ligu gydymas netradiciniais metodais

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija

2002-2003 m.m. projektinis darbas

LIGŲ GYDYMAS NETRADICINIAIS METODAIS

Projektinį darbą rengė: .....3t2

......3t2

.....3t2

Darbo vadovė V. Ivanauskaitė

Panevėžys, 2003

TURINYS

1. Įvadas ............................ 3
2. Ligų gydymas netradiciniais metodais ............ 4
3. Ar akmuo gali gydyti? .................... 19
4. Joga ............................. 21
5. Homeopatijos atsiradimas ir vystymasis pasaulyje .... 24
6. Gydymas homeopatiniais vaistais .............. 26
7. Augalų charakteristikos ................... 29
8. Anketa “Gydymas netradiciniais metodais” ....... 37
9. Anketos rezultatai ...................... 38
10. Išvados .......................... 40
11. Literatūra .......................... 41

ĮVADAS
Gamta – neišsenkantis maisto medžiagų, energijos, informacijos apie mus supančią aplinką, o taip pat dvasinio įkvėpimo šaltinis.
Vystantis mokslui, technikai, didėjant migracijai, jaučiamas ir žmogaus atitolimas nuo gamtos. O jo organizmas turi nuolat prisitaikyti prie žmogaus mitybos įpročių, gyyvenimo būdo, taip pat klimato pasikeitimo. Jis turi pertvarkyti savo apykaitos reakcijas, o jei to nėra, didėja sergamumas.
Daugelio žmonių sveikatos būklė lemia ir pernelyg gausus vaistų vartojimas. Prie jų organizmas pripranta ir reikalauja vis daugiau.
Nuo žmogaus egzistavimo pradžios, gamtinės priemonės, pirmiausia augalai, buvo vartojami esant įvairiems negalavimais. Tūkstantmečių patirtis, išbandyta laiko, peržengė valstybių ribas, prisitaikė prie įvairių geografinių bei klimato sąlygų, pasinaudojo tuo, ką turime, pirmiausia augalais ir tradicijomis. Nemažai receptų bei įvairių patarimų pasiekė mus iš Tibeto bei Senovės Ryytų.
Šiame projekte mes siūlome susipažinti su maža dalele žmonijos patirties ir prisiminti mistines, nors dabar retai naudojamas priemones. Mes siūlome pabandyti įvairius būdus, sergant kuria nors liga ar pajutus jos simptomus. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti labiausiai priimtiną jam būdą, ku

urie yra paremti liaudies patirtimi ir gali būti naudingi kiekvienam.

Ligų gydymas netradiciniais metodais

Būdai:
1) moliu
2) citrinomis
3) jūros kopūstais
4) trauktinėmis
5) aliejais
6) bičių pikiu
7) gintaru ir gintaro rūgštimi
8) dėlėmis
9) adatiniais aplikatoriais (akupunktūros)

Gydymas moliu

Molis gydo: vėžį. auglius, kepenis, širdį, akis, ausi s, dantis, plaučius, lytinius organus, kaulus, paralyžius ir daugelį kitų negalių.
Pats geriausias, daugiausiai gydomųjų savybių turintis molis – tas, kuris tinka lipdymui. Kuo molis švaresnis, tuo stipresnis jo gydomasis efektas. Molis būna įvairių spalvų: raudonas, geltonas, žalias. Visos rūšys geros, bet žalais aktyviausias.
Molis turi nemažai gydomųjų savybių:
 sugebėjimas sugerti ligas
 radioaktyvumas
 antibakterinis poveikis
 saulės magnetizmas

Sugebėjimas sugerti ligas. Štai ką rašė medicinos daktaras Haincas Batenbergas iš Frankfurto prie Maino knygoje „Apie ligų gydymą žemėmis“ (1935): „Svarbiausias žemės efektas, be abejo, yra jos sugebėjimas sugerti. Žemių dalelės tokios smulkios, o jų paviršiaus įtampa tokia didelė, kad joos gali sugerti didžiulį nuodų kiekį. Žemės gali absorbuoti ne tik vandenį, bet ir dujas“. Kartais molis, kuris buvo naudotas pavilgams nemaloniai dvokia. Tai reiškia, kad liga perėjo į jį. Vartodami molį kaip vidinius vaistus, pastebime tą patį. Iš skrandžio ir plonųjų žarnų molis surenka sekrecinius nuodus bei mikrobus, padaro juos nekenksmingus ir pašalina iš organizmo. Pašalina visą bjaurastį: pūlius, skysčius, nemalonius kvapus, dujas, t.y. viską, kas organizmą neigiamai veikia ar jam kenkia.
Radioaktyvumas. Radis – svarbiausias radioaktyvus elementas, esantis molyje. Tai labai re

etas elementas, bet labai stiprus. Kuo ilgiau smulkų molį laikysite saulėje, tuo daugiau jame susikaups iš saulės gauto radžio. Gydant moliu organizmas gauna gryno natūralaus radžio tokiomis dozėmis, kokių jam reikia.
Antibakterinis poveikis. Egiptiečiai molį naudojo balzamavimui, o tai dar kartą įrodo, kokios stiprios yra jo antibakterinės savybės. Be to, molyje yra radžio, išgujančio iš organizmo viską, kas pūva, skyla ir sutrikdo ląstelių gyvavimą (augliai ir t.t.). Joks mikrobas, virusas ar kitoks mikroorganizmas negali atsilaikyti prieš jo spinduliavimą. Radioaktyvumo dėka jis yra geriausias natūralus sterilizatorius.
Saulės magnetizmas. Molis sukaupia ne tik saulės magnetizmą, bet ir gaivinantį oro bei vandens magnetizmą. Jo magnetinis poveikis yra stipresnis už kitų elementų magnetinį poveikį, nes jis labiau koncentruotas. Molio pavilgas ant sergančio organo prilygsta stipriam gaivinančiam magnetiniam lietui, prasiskverbiančiam į tą organą, suteikiančiam jėgų, gyvybės, sveikatos.

Molis naudojamas tiek išoriniam gydymui, tiek vidiniam.
Išoriniam naudojimui yra ruošiami pavilgai, įtrinama moliu, dedami tvarsčiai. Išoriškai molį dažniausiai naudoja pavilgams. Kai tik pavilgas uždedamas, ligonis iškart pajunta malonumą. Taip yra dėl to, kad molis gerai veikia skaudamą vietą, o jo spinduliavimas ir saulės magnetizmas suteikia gyvybės ir jėgų, išvalo nusilpusias ar sergančias ląsteles, sudaro sąlygas organams pasipildyti naujomis ir stipriomis ląstelėmis. Paskui molis, kartu su besišalinančiu iš organizmo purvu ir šlakais, su

ugeria negyvas ląsteles. Molį galima naudoti ūmioms ir chroniškoms ligoms, opoms, nudegimams, žaizdoms, lūžimams ir pan. gydyti, jis tinka bet kurio amžiaus ligoniui, nes toks gydymas niekada nepadaro jokios žalos.
Vidiniam vartojimui naudojamas molis yra geriamas (visada tik prieš valgį). Keliaudamas visu mitybos traktu – nuo burnos per skrandį ir žarnyną – molis suteikia jėgų ir gyvybės visam organizmui. Radioaktyvios molio dalelės stimuliuoja skrandžio ir žarnyno gleivinę ir šitaip suaktyvina virškinimo funkciją. Molis atnaujina visas nusilpusias ląsteles, aprūpina organizmą mikroelementais ir mineralinėmis medžiagomis (kalciu, geležimi, magniu, kaliu, siliciu ir t.t.), kurios molyje yra lengvai organizmo įsisavinamuose junginiuose. Be to, jis sugeria visus toksinus bei nuodus, puvimo metu išsiskyrusias dujas, rūgšties perteklių ir pašalina juos iš organizmo, taip visiškai jį išvalydamas.
Gydymo receptai
Nuplikimas. Išoriškai. 3 kartus per dieną įtrinti galvą tarkuoto česnako, svogūnų sulčių ir molio vandens mišiniu.
Kiaulytė. Pirmąsias tris dienas – pasninkas, apelsinų sultys ir vanduo. Molio pavilgus dėti ant pakaušio, kaitalioti juos su karštais linų sėmenų pavilgais ant kaklo ir ausų. kai vaikas galės laisvai nuryti maistą, o patinimas atslūgs, tegul 1-2 dienas laikosi vaisių dietos.
Epidemija. Vidiniai. Epidemijos metu gerti silpname vyne ištirpintą molį, nes vynas nuneša jį iki pat širdies. Norėdami natūraliai sterilizuoti bet kokį gėrimą, įdėkite į jį šiek tiek molio. Pirmiausia tai pasakytina apie va
andenį. Epidemijos metu reikia vartoti molį kaip baktericidinę priemonę, o jeigu jo neturite, pakeiskite citrinomis.
Akys (uždegimai, katarakta, leukoma). Išoriniai. Pakaitomis dėti molio pavilgus ant pakaušio, kaktos ir akių arba smilkinių. Kompresus galima dėti ir su pasūdytu vandeniu. Dėti molio vandens pavilgus ant akių kas valandą. Jeigu tokius pavilgus gerai toleruojate, dėkite juos tiesiog ant akių. Vaikų akis galima pridengti marle, o paskui uždėti ne itin storą molio masės sluoksnį tai ant vienos akies, tai ant kitos.

Gydymas citrinomis

Citrinų tėvynė – Indija. Jogai jas vadina universalia priemone sveikatai palaikyti. „Kiekvienas žmogus, – teigia jie, – turi įprasti suvalgyti per dieną bent vieną citriną arba išgerti vienos citrinos sultis“.
Citrinos turi daug šarminių elementų, taip pat 8% organinių rūgščių (daugiausia – citrinos rūgšties), iki 3% cukraus, azotinių, mineralinių medžiagų, tarp kurių yra kalio druskų, vario, vitaminų A, B1, B2, P, C (90-100 mg%), fitoncidų ir kt. Vaisių žievelėje ir lapuose yra eterinio aliejaus.
Gydymui naudojama viskas, kas yra citrinų vaisiuose: sultys, žievelė, o taip pat eterinis aliejus, gaunamas iš išorinio šviežio apyvaisio dalies. Norint pagaminti 1 kg eterinio aliejaus, reikia 3000 citrinų. Vaisių minkštimas naudojamas citrinos rūgščiai gaminti.
Citrina – nuostabus vaisius, užmušantis virusus. Burokėlių ir citrinų sultys – pirmoji priemonė prieš virusines ligas. Citrinos slopina gripo virusų vystymąsi. Jos yra puiki baktericidinė priemonė, gali sunaikinti apie dvidešimt įvairiausių bakterijų.
Citrinos sultys – kaip vidinis vaistas. Citrinos, kaip ir kiti citrusiniai vaisiai, – puiki priemonė prieš saprogeninius (sukeliančius puvimą) procesus, ypač kepenyse. Dažnai jos padeda pašalinti tokius toksinių medžiagų susikaupimus, kurių nepavyksta įveikti jokiomis kitomis priemonėmis. Citrinų gėrimai padeda, kai reikia atsikratyti šlakų, pašalinti rūgimo procesus blogai dirbančiose kepenyse. Citrinos stiprina organizmo imunitetą. Nedidelės citrinų sultys ir šviežias kiaušinio trynys, sumaišyti su stikline apelsinų sulčių, – yra puiki vidurius minkštinanti priemonė ir labai maistingas gėrimas.
Įvairių šalių liaudies medicina citrinas naudoja pačioms įvairiausioms ligoms gydyti: skorbutui, geltligei, vandenei, inkstų akmenligei, plaučių tuberkuliozei, stipriam bei greitam širdies plakimui, skrandžio katarams, hemorojui, ūmiam reumatui, podagrai, strėnų gėlai ir lumbagui. Italų liaudies medicina rekomenduoja citrinos nuovirą (su žievele) kaip neblogą maliarijos gydymo priemonę.
Kaip profilaktikos ir gydymo priemonė citrina naudojama hipovitaminozei ir avitaminozei, o taip pat aterosklerozei gydyti. Citrinos vaisiai – efektyvi cukrinio diabeto ir kitų ligų, susijusių su medžiagų apykaitos sutrikimais, gydymo priemonė.
Šviežia citrinos žievelė slopina žarnyno dujų susidarymą. Be to, ji – puiki tonizuojanti priemonė. Jos aitrumas skatina virškinimą, veikia kaip žarnyno ir kraujo antiseptikas bei švarintojas, o tai nulemia joje esančios aromatinės medžiagos.
Spiritinis citrinos žievelės ekstraktas žadina apetitą, raminančiai veikia nervus ir yra gera priemonė nuo vėmimo bei apalpusiems gaivinti.

Citrinos sultys – kaip išorinis vaistas. Atskiestos vandeniu sultys naudojamos burnos ertmei ir gerklei skalauti. Jos naudojamos kraujavimui iš nosies sustabdyti, grybeliniams bei infekciniams odos susirgimams gydyti, kosmetikoje – apgamams bei strazdanoms pašalinti, niežėjimui nuraminti, kai sergama veido odos ir plaukuotosios galvos dalies seborėja, jos padeda įveikti susną, niežus, o taip pat kovoti su galvos ir kūno parazitais.

Apelsinai. Apelsinas – citrinos giminaitis. Vartojami vaisiai ir jų žievelė. Vaisiuose yra cukraus, rūgšties, druskos, vitaminų A, B1, B2, B3, C, vandens, angliavandenių, azotinių medžiagų, ląstelienos, pelenų. Apelsino žievelėje yra net kelių rūšių eterinių aliejų.
Apelsinas jau viduramžiais buvo vartojamas įvairioms ligoms gydyti. Jo vaisiai lengvai tonizuoja, sugeba pagerinti medžiagų apykaitą. Juose esantis pektinas mažina cukraus kiekį kraujyje ir sveikiems žmonėms, ir sergantiems cukriniu diabetu. Pektininių medžiagų yra ir vaisiaus žievelėje. Sergantiems diabetu reikia gerti nesaldintas apelsinų sultis.
Apelsinai suaktyvina visas organizmo funkcijas, o taip pat stiprina nervus ir smegenis. Vaisiai ir sultys rekomenduojami sergantiems avitaminoze, žaizdoms bei opoms gydyti, sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis.
Taigi apelsinai – idealus maistas ligoniams, pagyvenusiems žmonėms, vaikams, kūdikiams. Gydymui jie naudojami taip pat, kaip ir citrinos.

Greipfrutai. Vartojamas vaisių minkštimas ir sultys. vaisiuose yra cukraus, organinių rūgščių, mineralinių druskų, vitaminų A, B, D, P ir C, o taip pat natūralaus chinino.
Greipfrutus galima vartoti kaip citrinas, tik jie gerokai aitresni, o pertvarėlė netgi karčios. Jie labai naudingi, nes gerai atstato jėgas, turi puikių dietinių bei gydomųjų savybių, žadina apetitą, gerina virškinimą, šiek tiek pašalina funkcinius kepenų veiklos sutrikimus, didina organizmo darbingumą ir padeda atstatyti jėgas.
Greipfrutas – rūgštus produktas, bet jo reakcija šarminė. Jį galima valgyti su riešutais, negalima kartu su kitais saldžiais vaisiais arba krakmolu, nes tada blogai įsisavinamas. Greipfrutuose labai daug citrinos rūgšties ir jos kalio bei kalcio druskų. Jie rekomenduojami sergantiems širdies ligomis, tinka sukietėjusiems organizmo audiniams, kepenims bei arterijoms gydyti, padeda išvengti akmenų susidarymo.

Mandarinai. Vartojami švieži prinokę vaisiai bei šviežia ir džiovinta žievelė. Vaisių minkštime yra cukraus, citrinos ir kitokių organinių rūgščių, vitaminų bei fitoncidų. Žievelėje yra įvairių oranžinių ir geltonų pigmentų (tarp jų ir karotino) bei aromatinio riebaus aliejaus. Minkštimas ir vaisių sultys stabdo avitaminozės vystymąsi, gali užmušti grybelius. Daugkartiniu mandarinų sulčių įtrynimu galima išgydyti mikrosporijos ar trichofitijos pažeistas odos vietas. Spiritinis žievelės ekstraktas žadina apetitą, gerina virškinimą, sušvelnina kosulį ir padeda lengviau atsikosėti.
Kinų liaudies medicina rekomenduoja vartoti žievelę kosuliui, bronchitui gydyti, pykinimui slopinti ir kaip priemonę, pagerinančią virškinimą. Šiems tikslams vartojamas ir džiovintos žievelės antpilas arba nuoviras.
Gydymo receptai
Avitaminozė. Gerkite grynas, neatskiestas vandeniu citrinų sultis. Galima įdėti į jas truputį medaus, atsižvelgiant į citrinų rūgštumą. Jeigu skrandžio rūgštingumas padidėjęs, vietoje citrinų sulčių gerkite apelsinų, mandarinų, greipfrutų sultis.
Karpos. Susmulkintą dviejų citrinų žievelę užpilkite 0,5 stiklinės 30% acto, kaskart sukratydami palaikykite sandariai uždarytame inde 8 dienas, perkoškite. Keletą kartų per dieną uždėkite ant karpų tamponą, sumirkytą šiame antpile.

Apalpimai. Žmonės, kurie kartasi apalpsta, turėtų vartoti tokį mišinį. Susmulkinti 100 g džiovintos citrinų žievelės, užpilti 1 l degtinės, kaskart suplakant palaikyti tamsioje vietoje 3 savaites, perkošti. Gerti po 25-30 lašų 3 kartus per dieną.
Girtumas. Prieš numatomą pokylį išgerkite puodelį stiprios kavos su citrinos sultimis arba citrinos griežinėliu. Po gausių vaišių šią procedūrą pakartokite. Girtumas greitai praeis. Apsvaigus (nuo alkoholinių gėrimų) kartais užtenka išgerti citrinos sulčių su vandeniu arba tiesiog pačiulpti keletą griežinėlių citrinos.

Gydymas jūros kopūstais

Jūros kopūstai – jūros produktas, turintis biologiškai aktyvių medžiagų: pektinų, polisacharidų, baltymų, angliavandenių, vitaminų A, C, D, visą B grupę, karotino, jodo, mineralinių kalio, kalcio, bromo, geležies, fosforo, cinko, aliuminio druskų junginių su organinėmis medžiagomis, dėl to organizmas gali jas lengvai įsisavinti, jų poveikio spektras yra gerokai platesnis. Sausumoje nėra augalo, kuriame būtų tiek daug vertingų vitaminų kompleksų. Pagal jūros kopūstuose esančių mineralinių druskų kiekį jie gerokai lenkia bet kurias daržoves. Energetinė vertė 100 g virtų jūros kopūstų – 5 kcal.
Nustatyta, kad ligoniai, kuriems lūžę ar įskilę kaulai, vartoja jūros kopūstus, kaulinis audinys greičiau sugyja – padeda kalcis, kurio daug yra jūros augaluose.
Jūros kopūstai nepakeičiami, kai sergama paraskydinės liaukos ir kasos ligomis, nes juose yra būtino kobalto ir nikelio. Juk būtent kasos veiklos sutrikimai ir sukelia cukrinį diabetą. Jūros kopūstuose yra ir antinksčiams būtino magnio, hipofizei reikalingų mangano ir chloro, lytinėms liaukoms – geležies.
Jūros kopūstuose yra geležies, vario, mangano, cinko, aliuminio, taip pat ličio, berilio, boro, silicio, titano, molibdeno, fluoro, kurie pasižymi įvairiapusišku baktericidiniu poveikiu, taip pat ir tuo, kad užkerta kelią vystytis gripo, epideminio parotito, pūslelinės ir daugeliui kitų virusų.
Jūros kopūstai gerai veikia širdies darbą: padidina širdies susitraukimų amplitudę, slopina auglių vystymąsi ir susilpnina radionuklidų įsiurbimą iš skrandžio ir žarnų.
Jūros kopūstai yra rekomenduojami:
o sergantiems širdies kraujagyslių ir smegenų ateroskleroze;
o sergantiems hipertonija ir išemine širdies liga;
o profilaktiškai ir sergantiems skydliaukės ligomis;
o sergantiems mažakraujyste, sumažėjus hemoglobino kiekiui;
o sutrikus skrandžio ir žarnyno veiklai;
o lūžus kaulams, po chirurginių operacijų;
o pašalina iš organizmo radionuklidus ir sunkiųjų metalų druskas;
o sergantiems onkologiniais susirgimais;
o kai dirbama dideliu krūviu;
o sutrikus medžiagų apykaitai;
o tiesiog kaip maisto priedas.
Vartojimo būdai. Pavyzdžiui, sergant hipertonija arba ateroskleroze, vartoti po 0,5 -1,0 arbatinio šaukštelio jūros kopūstų miltelių 4 kartus per dieną – kaip maisto priedas į sriubas ir antruosius patiekalus. Sergant mažakraujyste, sutrikus skrandžio ir žarnyno veiklai – 0,5-1,0 arbatinio šaukštelio jūros kopūstų miltelių prieš miegą, užsigerti šiltu vandeniu. Gydymo kursas 15-30 dienų, po dviejų savaičių galima pakartoti. Lūžus kaulams, po chirurginių operacijų – po vieną arbatinį šaukštelį jūros kopūstų 2 kartus per dieną po valgio arba kaip eliksyrą: 1 arbatinį šaukštelį jūros kopūstų miltelių užpilti 0,5 stiklinės verdančio vandens, taip gerti du kartus per dieną.
Patiekalų receptai
Jūros kopūstų salotos su majonezu
200 g virtų jūros kopūstų, svogūno galvutė, 0,5 stiklinės majonezo, druskos, cukraus pagal skonį. Sumaišyti ir sukrėsti į salotinę.
Jūros kopūstų apkepas

1 kg apkepo reikia: 500 g virtų jūros kopūstų, 250 g virtų morkų, 1-2 kiaušinių, 3 šaukštų manų kruopų, 80 g sviesto, 50 g grietinės, druskos pagal skonį.
Jūros kopūstus ir morkas sumalti mėsmale ir apkepinti svieste. Suberti manų kruopas, druską, supilti išplaktus kiaušinius. Išmaišyti ir, sudėjus į sviestu pateptą keptuvę, kepti orkaitėje.
Jautienos kotletai su jūros kopūstais
400 g jautienos, 100 g virtų jūros kopūstų, 130 g pieno (arba vandens), 45 g džiūvėsėlių, 60 g riebalų, druskos, prieskonių.
Virtus jūros kopūstus sumaišyti su susmulkinta mėsa, piene arba vandenyje išmirkytu pyragu (arba duona), sumalti viską mėsmale, paminkyti ir formuoti kotletus. Apvolioti juos džiūvėsėliuose ir kepti riebaluose, kol susidarys luobelė.

Gydymas trauktinėmis
(paruošimas ir vartojimas)

Yra nemažai trauktinių paruošimo ir vartojimo būdų. Čia pateikiame kelis iš jų.
Balinis ajeras
Balinio ajero šakniastiebių trauktinė ruošiama taip: 20 g ajero 2 savaites laikoma 100 ml 40% spirito, paskui perkošiama, nuspaudžiama. Perfiltruota trauktinė supilama į tamsaus stiklo buteliuką ir laikoma tamsioje vėsioje vietoje.
Gerti po 15-30 lašų 2-3 kartus per dieną prieš valgį.
Vartojama chroniškiems gastritams, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, achilijai, viduriavimui gydyti. Rečiau vartojama sergant cholecistitais, hepatitais, šlapimo pūslės akmenlige.

Ženšenio trauktinė
1. Įdėti 10 g ženšenio į 100 ml 70 % spirito ir palaikyti 2-3 savaites. Perkošti, žaliavą gerai nuspausti, perfiltruoti ir laikyti tamsaus stiklo buteliuke tamsioje vietoje.
Gerti po 15-25 lašus 2-3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Nerekomenduojama gerti prieš miegą ar vėlai vakare.
Vartojama kaip tonizuojanti bei stiprinanti priemonė centrinės nervų sistemos ligoms gydyti, padidina darbingumą ir organizmo atsparumą stresinėms situacijoms. Ženšenis efektyviai padeda išsikapstyti iš astenijos ir depresinės astenijos būsenų, atsikratyti neurozių, nemigos. B to, sergantiems ateroskleroze pagerėja širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinė veikla. Rytų šalyse ženšenį vartoja norėdami prailginti gyvenimą ir pratęsti jaunystę.
Efektyviausiai veikia, kai ženšenį geriama rudenį ir žiemą.
2. Paimti 50 g ženšenio šaknies, užpilti šaltu virintu pasaldintu vandeniu, palaikyti 3 valandas, paskui susmulkinti ir užpilti 500 ml degtinės (40%). Laikyti tamsioje vietoje 20 dienų.
Gerti po 10 ml pusvalandį prieš valgį 1 kartą per dieną. Kursas – 30-40 dienų.
Dilgėlių trauktinė
200 g gegužės mėnesį surinktų dilgėlių užpilti 0,5 l degtinės arba 70 % spirito. Indo kaklą užrišti marle arba skudurėliu. Pirmąją parą laikyti ant lango, o paskui dar 8 paras tamsioje vietoje. Perkošti, žaliavą nuspausti, perfiltruoti, laikyti tamsaus stiklo butelyje.
Gert nevalgius po arbatinį šaukštelį pusvalandį prieš valgį ir 1 arbatinį šaukštelį prieš miegą. Išgerti visą trauktinę.
Ji suteikia žmogui žvalumo, sveikatos, pagerėja širdies darbas, kraujo sudėtis, judesiai pasidaro laisvesni, praeina sklerozė.
Česnakų trauktinė
Trečdalį butelio pridėti susmulkintų česnakų. Užpilti degtine arba 70% spiritu. Palaikyti 14 dienų tamsioje vietoje, kasdien suplakti.
Gerti po 5 lašus 3 kartus per dieną prieš valgį su arbatiniu šaukšteliu šalto vandens.
Išvalo iš kraujotakos sistemos bet kokias nuosėdas, mažina kraujospūdį, išvalo skrandį, atpalaiduoja galvos smegenų kraujagyslių spazmus.

Gydymas aliejais

Aliejų paruošimo ir vartojimo būdų taip pat yra daug. Žemiau pateikiame kelis pavyzdžius.
Pelkinių gailių aliejus.
Šis aliejus tinka gydyti slogą.
Į 100 g alyvų arba saulėgrąžų aliejaus įberti 1 kupiną šaukštą susmulkintų gailių. Tamsioje vietoje laikyti 21 dieną, kasdien suplakti.
Perkošti, žaliavą nuspausti. Pirmąjį kartą į kiekvieną šnervę įlašinti po 2-3 lašus aliejaus. Paskui lašinti po 1 lašą 3-4 kartus per dieną. Vartoti ne ilgiau kaip savaitę. Sloga praeina per keletą dienų.
Medetkų aliejus.
1 g žiedgraižių užpilti 100 ml alyvų aliejaus. Laikyti 20-25 dienas.
Gydomos žaizdos ir sutrenkimai, kad po jų neliktų randų.
Lelijų aliejus
Į tamsaus stiklo butelį pridėti šviežių lelijos žiedlapių, užpilti virintu ir ataušintu aliejumi, palaikyti tamsioje vietoje 2 savaites. Vartojamas nudegimams gydyti.
Kėnių aliejus
Kėnių aliejus gaminamas iš kėnių spyglių ir jaunų ūglių. Šį itin vertingą ekstraktą žmonės nuo seno vartoja kaip dezinfekuojančią, kosmetinę ir gydymo priemonę, pasižyminčią dideliu biologiniu aktyvumu. Tai ekologiškai švarus produktas, nes kėniai gali augti tik ten, kur oras yra krištolo tyrumo, neužterštas pramonės ir automobilių teršalais. Tokių vietų dar yra Krasnojarsko krašte, Chakasijoje, Tuvoje ir kituose Rytų Sibiro rajonuose. Ten ir gaminamas kėnių aliejus.
Kėnių aliejumi galima gydyti:
• anginą,
• plaučių uždegimą (pneumoniją), bronchitą,
• odos ligas,
• šlapiuojančią egzemą,
• žaizdas,
• trečiojo laipsnio A ir B nudegimus,
• lūžius, sutrenkimus,
• radikulitą, sėdmeninio nervo uždegimą,
• kosulį, šunvotes.
Pateikiame keletą kėnių aliejaus vartojimo receptų.
Odos ligos
Kėnių aliejus plačiai žinomas kaip priemonė, padedanti greičiau užgydyti žaizdas bei nudegimus. Dažniausiai užtenka sudrėkinti aliejuje servetėlę ir uždėti ją ant žaizdos ar nudegimo. Tačiau kai kurių odos defektų bei ligų atvejais rekomenduojamas ir kitoks gydymas.
Žaizdų tvarkymas
Įpjovimai, įbrėžimai tepami grynu kėnių aliejumi, kad nepradėtų pūliuoti. Didelių žaizdų aliejumi tepti negalima.
Lūžiai , sutrenkimai
Įtrinti kėnių aliejaus į lūžio arba sutrenkimo vietą: kaulai greičiau suauga, pažeisti audiniai sugyja. Rytą ir prieš miegą gerti po 0,5 g mumijaus. Įtrynimus daryti 2 kartus per dieną.
Stiprus kosulys.
Rytą ir prieš miegą pipete užlašinti 3-5 lašus gryno kėnių aliejaus ant liežuvio šaknies.
Česnakų aliejus
Vidutinio didumo česnako galvutę nuvalyti, sugrūsti. Sukrėsti į stiklainį ir užpilti stiklinę nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus. Laikyti apatinėje šaldytuvo dalyje. Kitą dieną paimti citriną, gerai ją pamaigyti, nupjauti kotelio vietoje, išspausti arbatinį šaukštelį sulčių ir supilti jas į šaukštą. Į sultis įpilti česnakų aliejaus, išmaišyti.
Gerti 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Kursas – nuo 1 iki 3 mėnesių, paskui po mėnesio pertraukos kursą pakartoti.
Atpalaiduoja galvos smegenų kraujagyslių spazmus, širdies spazmus, pašalina dusulį, skiriamas sergantiems skleroze. Česnakų aliejus – puiki kraujagysles plečianti priemonė.

Gydymas bičių pikiu

Visi neblogai žino, kokius gydymo stebuklus daro bičių medus, žiedadulkės, bičių nuodai bei pienelis. O pikį tarsi būtų pamiršę.
Pikis – lipni, dervinga malonaus kvapo žalsvai rudos spalvos medžiaga, kurią renka ir gamina bitės. Tai ne maisto produktas. Bitės jį naudoja avilio plyšiams užtepti, lakai sutrumpinti, akutėms poliruoti bei sutvirtinti, padengia juo drobeles, esančias virš rėmų, taip išsaugodamos daugiau šilumos lizde, aplipina pikiu į avilį patekusius kenkėjus. Ypač daug pikio bitės pasiruošia ir naudoja ruošdamosi žiemai.
Pikio kilmė bei cheminė sudėtis dar iki galo neištirta. Tačiau daugelis tvirtina, jog didžiąją pikio dalį bitės surenka nuo lipnių medžių pumpurų, išskiriančių dervingas medžiagas, ir žiedadulkių. Skirtingose vietose paimto bičių pikio sudėtis yra nevienoda. Vidutiniškai jame yra: apie 55% dervų ir balzamų, apie 10% eterinių aliejų, apie 30% vaško, 5% žiedadulkių, o taip pat aromatinių medžiagų.
Pikis turi labai stiprų baktericidinį ir priešmikrobinį poveikį (gali sunaikinti ligas sukeliančius mikrobus). Senovėje liaudies gydytojai pikiu gydė vien tik žaizdas bei opas, o dabar gydytojai, pasitelkę žinias, laboratorijas ir analizės bei sintezės priemones, gerokai išplėtė pikio gydomųjų savybių ir poveikio diapazoną.
Pikiu gydomos visos odos ligos, paprastos ir ilgai neužgyjančios žaizdos, odos opos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, uždegiminio pobūdžio ginekologinės ligos, sloga, gripas, neuritai, radikulitas, plaučių tuberkuliozė. Gydymas trunka 4-10 mėnesių.
Gydymo receptai.
Sergančiųjų ūmiu bei chronišku kolitu gydymas
Ūmiam bei chroniškam kolitui gydyti naudojamas 20 proc. pikio tirpalas 70% etilo spirite.
Pacientas turi tris kartus per dieną 1 valandą prieš valgį išgerti stiklinę vandens arba nevirinto pieno su 40 lašų spiritinio pikio tirpalo. Būtina laikytis dietos. Kursas trunka 20-30 dienų.
Prikurtimo gydymas pikiu
Prikurtimui gydyti naudojamas 30-40 proc. spiritinio pikio tirpalo ir aliejaus (geriau alyvuogių arba kukurūzų) mišinys santykiu 1:4. Gerai suplakus mišinį, susidaro vienalytis skystis – riebalinė-spiritinė pikio emulsija. Prieš vartojant skystį visada reikia suplakti. Gydoma į klausomąją angą kišant emulsijoje sumirkytus marlės vamzdelius.

Gydymas gintaru ir gintaro rūgštimi

Gintaras
Trauktinei gaminti tinka tik nelydytas, neapdorotas (natūralus) gintaras.
Gabaliuką reikia plaktuku sudaužyti į kuo mažesnes kruopeles. 50 g gintaro miltelių užpilti 0,5 l 96% spirito. Palaikyti 14 dienų tamsioje šiltoje vietoje, labai dažnai suplakant. Perfiltruoti nereikia. Gintaras vis tiek neištirpsta, o tik perduoda spiritui savo gydomuosius komponentus.

Gydymas
 Sergant plaučių tuberkulioze, plaučių uždegimu, plaučių vėžiu, kraujuojant plaučiams – per dieną gerti nuo 0,2 iki 2 g trauktinės, užsigeriant konkrečiai ligai tinkančia arbata.
 Gripas – iš ryto išgerti stiklinę arbatos su citrina ir medumi, įlašinus į arbatą 3 lašus gintaro trauktinės.
 Karštligė, plaučių uždegimas, bronchitas – prieš miegą ištrinti trauktine nugarą ir krūtinę.
 Astma – 5-6 lašai trauktinės į žolių arbatą.
 Nuovargis, galvos skausmai – įtrinti kaklą, riešus ir smilkinius (kur jaučiamas pulsas). Vienas lašas trauktinės, įtrintas į riešą, greitai pagerina savijautą.
 Aritmija, galvos skausmai – trintis trauktine arba tiesiog gintaro gabaliuku.
 Kraujotakos sutrikimai, širdies ligos, širdies raumens nusilpimas – trintis ir gerti po 2-3 lašus su atitinkamų žolių arbata.
 Nustatyta, jog gintaras turi ir priešnavikinių savybių. Reikia nešioti gintaro gabaliukus navikus atitinkančiose vietose, o taip pat natūralaus gintaro karolius.
Gintaro rūgštis
Gintaro rūgšties yra kai kuriuose žmogaus vartojamuose produktuose. Daugiausia jos yra neprinokusiuose agrastuose bei vynuogėse, cukrinių runkelių bei ropių sultyse, rabarbaruose bei piene.
100 g miežių ir saulėgrąžų gintaro rūgšties yra 5 mg, cukranendrių sultyse – iki 50 mg 100 g sausų išspaudų; daugiausia gintaro rūgšties yra liucernoje.
Reikia pradėti vartoti nuo 0,5 g gintaro rūgšties druskos – kasdien, rytą, po valgio. Jeigu jaučiatės žvaliai, gerai jaučiatės dieną, pradedate gerai miegoti, pradinę dozę galima sumažinti perpus arba ketvirčiu, be to, galima ją padalinti ir gerti antrą kartą dieną, o trečią kartą – vakare 2-3 valandas prieš miegą. Visada reikia stengtis vartoti minimalią preparato dozę.

Gydymas dėlėmis

Dėlės naudojamos medicinoje. Gan sunku įsivaizduoti, kaip medicininės dėlės buvo dedamos faraonams, kokios gudrybės būdavo naudojamos, tačiau faktas lieka faktu: ant faraonų kapaviečių sienų rasti piešiniai, demonstruojantys tokias manipuliacijas. Medicininės dėlės naudojamos gydymo praktikoje jau daugiau kaip 30 amžių (hirudoterapija, arba gydymas dėlėmis – iš lotyniško dėlių pavadinimo – Hirudo medicinalis). Gydymo dėlėmis istorija patyrė ir pakilimų, ir nuopuolių. Šis metodas ypač suklestėjo 18-19 amžiuje, kai dėlių būdavo eksportuojama ne mažiau nei grūdinių kultūrų, o iš jų gaunamos pajamos sudarė žymią valstybių iždo dalį. Tais laikais dėlės buvo naudojamos ne tik gydymui, bet ir kai kurių ligų profilaktikai. Iš tuometinių rašytinių šaltinių matyti, jog medicininės dėlės „užėmė svarbų vaistinės kampelį“. Tačiau atsiradus medikamentinėms gydymo priemonėms, dėlėms teko pasitraukti į antrąjį planą, kaip, beje, ir kitoms liaudies (tradicinės) medicinos priemonėms. Žinoma, daug lengviau sušvirkšti vaistus arba išrašyti tam tikrą tablečių dozę, negu terliotis su kraugeriais gyvūnėliais. Ir dėlės buvo užmirštos. Tik itin sudėtingais atvejais, retkarčiais būdavo prisimenama amžių patikrinta gydymo priemonė. Tuomet tekdavo ieškoti kokios nors bobulės kaime ar gydytojo entuziasto, galinčių pastatyti ant kojų praktiškai nepagydomus ligonius.
Mūsų protėviai griebdavosi dėlių tada, kai reikėdavo sureguliuoti kraujospūdį, smegenų sutrenkimo, traumų atvejais, kai reikėdavo panaikinti „nužiūrėjimus“, „kerus“, pažaboti isteriją ir pan. Dabar hirudoterapijos pritaikymo spektras žymiai platesnis. Dalis susirgimų, kuriuos tenka gydyti dėlėmis: hipertoninė liga, didžiųjų smegenų sklerozė, arteriosklerozė, stenokardija, poinfarktinė kardiosklerozė, išeminė širdies liga, tromboflebitai, venų išsiplėtimas, hemorojus, ginekologinės ligos, odos ligos, akių ligos, migrena, nevaisingumas, parodontitas, klausos nervų neuritai, otitai ir daugelis kitų. Kartais, netgi pačiais sudėtingiausiais atvejais, dėlės gali įveikti ligą.
Terapinis dėlių poveikis susideda iš trijų faktorių. Pirmiausia, dėlė kanda tik refleksogeniniuose taškuose (t. y. adatų terapijos taškuose). Gydytojas tik nukreipia siurbėlę į norimą odos plotą, o dėlė pati tiksliai pasirenka įkandimo tašką, suaktyvindama paveiktąjį meridianą. Antra, dėlė išskiria į kraują seiles, kuriose yra fiziologiškai aktyvių medžiagų, „švelniu“ poveikiu normalizuojančių patologinius procesus. Ir trečia, tokiu būdu dėlė apdoroja įkandimo vietą medžiagomis, neleidžiančiomis kraujui krešėti, ir tarsi paverčia prisisiurbimo vietą natūraliu kraujagyslės tęsiniu. Taip ji gali laisvai prisisiurbti kraujo, kuris dar kurį laiką nesiliauja tekėjęs, kai dėlė nukrinta. Vadinasi, dėlė ne tik mechaniškai siurbia kraują, bet ir daro paciento organizmui neurohumoralinį poveikį.
Papraščiausia ir logiškiausia manyti, jog ten kur skauda – dėk dėles. Tačiau yra šimtmečių patikrinta dėlių uždėjimo schema įvairių ligų atvejais. Kelis uždėjimo pavyzdžius čia pateikiame.
Visų uždegiminių procesų atveju dėlės dedamos ant uždegimo apimto ploto arba aplink jį, jeigu jis odoje ar po ja. Sergant frontitu, haimoritu, etmoiditu – virš ertmių. Sergantiems akių ligomis dėlės dedamos ant smilkinių, akių lygyje horizontalia linija, o taip pat ant spenelinių ataugų. Ištikus miokardo infarktui, dėlės dedamos virš širdies ploto, į trečiąjį ir penktąjį tarpus tarp šonkaulių iš kairės; gydant inkstų ligas – į inkstų projekcijos sritį.
Dėlių skaičius per vieną hirudoterapijos seansą gali svyruoti nuo 1 iki 10. Nereikėtų iškart dėti daug dėlių, gydytis geriausia pradėti nuo 2-4 vienetų. Seansus pageidautina daryti 1, daugiausia 2 kartus per savaitę. Kurso trukmė – vidutiniškai 1-1,5 mėnesio. Vėliau, priklausomai nuo savijautos, galima daryti vienkartinius dėlių dėjimo seansus.

Kartais būna sunku įveikti vidinį barjerą, o ir gydytojams dėlės nėra pati patogiausia terapijos priemonė, kadangi vienam pacientui tenka sugaišti daug laiko. Norėdami šią gydymo priemonę padaryti kuo patogesnę žmonėms, grupė mokslininkų parengė gana plačią seriją kosmetinių ir gydomųjų priemonių, kurių sudėtyje yra preparatų, gaunamų iš medicininių dėlių, išsaugančių farmakologines jų savybes.

Gydymas adatiniais aplikatoriais

Aplikatorių veikimo mechanizmas. Visa gyvybė Žemėje egzistuoja dirgiklio dėka. Visos priemonės, sugalvotos žmonėms gydyti, yra silpni dirgikliai.
Pavyzdžiui, manoma, jog hipnoze galima išgydyti tik 2% beviltiškų ligonių. Aplikatorių poveikis žymiai lėtesnis nei hipnozės, bet jais galima išgydyti beveik visus beviltiškais laikomus ligonius. Aplikatorius galima naudoti bet kada, jie tinka bet kokio amžiaus ir bet kokios sveikatos būklės žmonėms – kol visiškai pasveikstama.
Atliekant bendrąsias procedūras su aplikatoriniu kostiumu arba aplikatoriniu gultu liemeniui, būtina:
1. Daryti viso kūno aplikacijas su perspaudimais (skausmai pašalinami bet kokiais pakenčiamais aplikatorių prispaudimais kelioms sekundėms ir minutėms, tai yra per nervų sistemą veikiant raumenų sistemą).
2. Ilgiau miegoti: mažiausiai – 16 valandų, daugiausia – 22 valandas.
3. Laikytis dietos.
4. Laikytis temperatūros režimo maitinantis ir kvėpuojant.
5. Atsižvelgti į pasveikimo etapus.
Gydymo efektyvumas priklauso ne nuo medžiagos, iš kurios pagamintos adatos, o nuo adatos smaigalio. Vadinasi, sunkūs ligoniai išgyja naudodami aplikatorius su metalinėmis 8 mm žingsnio adatomis arba panašaus aštrumo plastmasinėmis adatomis.

Naudojimo sritys:
 Cukraligė, helmintozės, apsinuodijimai.
 Spindulinė liga, piktybiniai navikai, kraujo ligos.
 Nervų sistemos ligos, išsėtinė sklerozė, paralyžiai, radikulitai ir kt.
 Mikčiojimas ir kalbos ugdymas.
 Virškinimo sistemos, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, kepenų ir tulžies latakų, inkstų ir šlapimtakių, stuburo, sąnarių ligos, Bechterevo liga, odos ligos ir kt.
 Gimdymas, alergija, tromboflebitas.
 Suliesėjimas ir svorio padidinimas
 Ginekologinės ligos, nevaisingumas ir kt.
 Venerinės, chirurginės, infekcinės, psichinės ligos.

1-2 mm ir 2-2 mm žingsnio aplikatorių naudojimas
Tokie aplikatoriai daugiausia yra perspaudžiantys. Jais galima pradėti naudotis tik po trijų savaičių bendrųjų procedūrų kurso, kai pasiekiama šiokia tokia atjaunėjimo būsena. Bendrosios procedūros tebedaromos iki visiško pasveikimo.
Tokie aplikatoriai naudojami gydyti: hemorojų, akių ligas, trišakio nervo uždegimą, nudegimus, anginą, slogą, klausą, traumas, narkomaniją, alkoholizmą, rūkymą ir kt.
Narkomanija, alkoholizmas, rūkymas. Norint liautis vartoti narkotikus, alkoholį, rūkyti, atliekamos bendrosios procedūros. Aplikatoriai ant pilvo nešiojami ištisą parą, darant perspaudimus prieš miegą, pabudus, prieš valgį, po valgio, kol traukos šiems žalingiems įpročiams nebelieka.
Kodėl praeina noras rūkyti? Jeigu žmogus apkritai niekada nerūkė, sąlyginis plaučių tūris yra 100 cm3, pradėjusio rūkyti plaučių tūris – 70 cm3; pertraukose tarp cigaretės užsirūkymo plaučių tūris sumažėja iki 50 cm3. Iš čia ir kyla noras rūkyti. Užsirūkius plaučių tūris padidinamas iki 70 cm3 ir todėl visada norisi rūkyti. Atlikus aplikacijų kursą, plaučiai pasiekia pradinį nerūkusio žmogaus tūrį.

AR AKMUO GALI GYDYTI?

Teiginys, kad mineralas geba gydyti, turi gana svarų pagrindą. Čia svarbūs yra jo mineraloginiai duomenys, kristalinė struktūra, cheminė formulė, spalva – visa tai padeda išryškinti pagrindinius jo poveikio principus. Kokią informaciją jis skleidžia, priklauso nuo to, iš kokių cheminių elementų akmuo susiformavo, koks spinduliavimas jį veikė, kiek laiko jis formavosi. Net nedideli aplinkos pakitimai, mineralui formuojantis, sukelia jo pakitimus. Mineralo elektromagnetiniame lauke būtent ta informacija ir yra įrašyta, jis ją spinduliuoja.
Kaip akmenys veikia? Kiekvieną mineralą supa jo elektromagnetinis laukas, per kurį jis apsikeičia su mumis informacija ir energija. Ši informacija gali sukelti kūno ir sielos pakitimus. Kai mūsų netenkinanti padėtis pataisoma arba kai vyksta būsenos pokyčiai, tai ir yra mineralo gydomasis poveikis. Todėl toks gydymas nėra staigus. Būtina sąlyga dirbant su akmenimis, kaip ir taikant bet kurį mums žinomą bioenergetinį gydymo metodą, yra ta, kad žmogus nebijotų naujai pažvelgti į save, į vidines priežastis, sukėlusias ligą arba sukūrusias išorinę situaciją, ir būtų pasiruošęs dirbti su savimi, t.y. su savo vidinėmis problemomis. Jei noro su savimi dirbti tikrai nėra, o priežasčių ieškoma tik išorėje (kalta mama, kaimynas, vaikas.) – netradiciniai gydymo metodai tikrai netinka tokiam žmogui. Jis tiesiog nepadės, o tik veltui bus sugaištas laikas, puoselėjamos viltys, išleisti pinigai, o užburtas ratas sustos tik laikinai. Po to liga ar nepageidaujamos situacijos vėl sugrįš.
Taigi mineralų savybė gydyti, kaip ir sąvoka „ brangakmenis“, priklauso nuo kokybės. Kuo kokybė geresnė, tuo daugiau bus galima iš mineralo išgauti. Sakykime, jei jo sudėtyje bus apie 70 – 80 % uolienos ir įvairių intarpų, aprašytos savybės jam nebetiks, o jei jis bus paveiktas, t.y. dažytas, kaitintas, švitintas, jo savybės bus iškreiptos. Tad gydyti gali tik natūralus kokybiškas mineralas. Jo grynumas – vienas stipriausių veiksnių.
Taigi ką daryti, kad jis padėtų?
1. Jį galima nešioti. Nesvarbu, ar tai bus pakabutis, ar karoliai, ar tiesiog akmenėlis. Svarbu tik kad jis liestųsi su oda.
2. Jis gali būti uždedamas ir palaikomas ant atitinkamos vietos: organo, skaudančios kūno vietos. Laikomas tol, kol pajuntamas palengvėjimas. Ypač tinka tai daryti atitinkamų organų veiklos suaktyvėjimo metu.
3. Jie gali būti padedami aplinkoje. Tai keis patalpos energetinį lauką ir, žinoma, atmosferą. Taip bus veikiama vidinė būklė, mąstymas, veikla ir švelniai – sveikata. Vietą geriausiai rasti intuityviai. Koreguoti tol, kol randama pati tinkamiausia. Akmens dydis apsprendžia patalpos dydis.
4. „Gydomasis ratas“, t.y. ratas iš tų pačių ar skirtingų akmenų, sukuria ypatingą atmosferą, tinkančią ir gydymui, ir medicinai. Jame galima tiek sėdėti, tiek gulėti. Kiek laiko būti rate, pajusite patys. Vienam užtenka 20 min., kitam kartais reikia ir valandos. Tai individualu. Persistengti nėra sveika.
5. Akmenys naudojami meditacijoje. Atliekant įprastą meditacijos formą, galima dėti mineralus ant kaktos, galite laikyti rankoje arba išsidėlioti aplink save. Kiekvieno galimybės individualios.
6. tauriųjų akmenų vandens gėrimas yra labai veiksminga gydomoji priemonė. Savitu būdu akmens poveikis perkeliamas į vandenį, kurį žmogus išgeria atitinkamu laiku. Deja, čia reikalingas ypatingas atsargumas, nes ne iš visų mineralų galima ruošti eliksyrus. Svarbus čia ir dozavimas. Tad saviveikla čia, kaip ir medikamentų dozavime, gali labai pakenkti.

JOGA
Joga praktikuoti gali kiekvienas. Tam nereikia specialios įrangos ar rūbų – tik šiek tiek ploto ir stipraus troškimo tapti sveikesniu, noro realizuoti savo siekius gyvenime. Jogos pozos (asanos) mankština kiekvieną kūno dalį, ištempia raumenis ir sąnarius, stuburą ir visą griaučių sistemą, suteikdamos joms tonuso. Asanos daro poveikį ne tik išoriniam kūnui, bet ir vidaus organams, nervų ir endokrininei liaukų sistemoms, palaiko jas sveikas. Atpalaiduodamos fizinę ir psichinę-mintyse esančią įtampą, asanos išlaisvina ir didelius kiekius energijos. Jogos kvėpavimo pratimai, žinomi kaip pranajama, papildo kūną energija ir padeda kontroliuoti protą, suteikdami šviežumo ir ramybės pojūtį. Praktikuotant pozityvų mastymą ir meditaciją, padidėja koncentracija, proto aiškumas ir galia.
Joga yra visą apimantis mokslas, kilęs prieš tūkstančius metų Indijoje. Tai – seniausia asmeninio tobulėjimo sistema, apimanti kūną, protą ir sielą. Senovės jogai turėjo gilų žmogaus tikrosios prigimties suvokimą ir žinojo, ko žmogui reikia, kad gyventum harmonijoje su savimi ir supančia aplinka. Jie suvokė fizinį kūną kaip mašiną, protą – kaip vairuotoją, sielą – kaip žmogaus tikrąjį “aš”, jo poelgius, emocijas ir intelektą – kaip tris jėgas, kurios “traukia” kūną. šios trys jėgos turi būti pusiausvyroje, kad vyktų visapusiškas tobulėjimas. Turint omenyje abipusį kūno ir proto ryšį, jogai suformulavo unikalų šios pusiausvyros palaikymo metodą – metodą, kuris apjungia visus judesius, reikalingus palaikyti fizinei sveikatai, kvėpavimo ir meditacijos technikas, kurios užtikrina proto ramybę.
Joga Jūsų gyvenime
Daugelį žmonių joga patraukia, kadangi siūlo būdus, kaip kūną padaryti stipresniu, sveikesniu ir lankstesniu, gražiai atrodančiu, kūną, kuriame būtų patogu gyventi. Kiti ateina ieškodami pagalbos dėl konkrečių negalavimų tokių kaip nugaros skausmai. Kai kurie – tik skatinami jausmo, kad iš gyvenimo negauna visko, ką galėtų. Kokia bebūtų jūsų priežastis, joga gali tapti jums priemone, instrumentu, duodančiu ir tai, ko atėjote, ir daugiau.
Kad suprastumėme, kas yra joga, ją reikia praktikuoti. Iš pirmo žvilgsnio, ji atroda tik truputi daugiau, nei serija keistų fizinių pozų, kurios palaiko kūną liekną ir lankstų. Bet laikui bėgant kiekvienas, kuris reguliariai praktikuoja jogą, pajunta subtilų pasikeitimą savo požiūryje į gyvenimą – pastoviai atpalaiduodami kūną ir suteikdami jam tonusą, nuramindami mintis, jūs pamažu neriate į vidinės ramybės būseną, kuri ir yra tikroji jūsų prigimtis. Tai ir yra tai, kas sudaro jogos esmę – savirealizacija, kurios visi mes sąmoningai ar nesąmoningai siekiame, ir kurios link visi mes pamažu judame.
Jei jūs galėtumėte kontroliuoti savo protą ir mintis, tai nebūtų apribojimų tam, ką galėtumėte daryti – kadangi tik mūsų pačių vaizduotė ir išankstinis nusistatymas traukia mus atgal ir sulaiko nuo savirealizacijos.
Truputi jogos istorijos
Jogos kilmė skendi laiko rūke. Ji yra laikoma dievišku gyvenimo mokslu, kuris atsiskleidė nušvitusiems išminčiams per meditacijas. Patys seniausi archiologiniai jogos egzistavimo įrodymai yra akmeninės figūrėlės, vaizduojančios jogos pozas. Jų amžius siekia apie 3000 m.pr.m.e..Pirmakart joga yra minima milžiniškame raštų, vadinamu Vedomis, rinkinyje maždaug apie 2500 m.pr.m.e.. Jogos mokymo ir Vedantos filosofijos pagrindus mums pateikia raštai, vadinami Upanišadomis, užbaigiantys Vedų rinkinį.
Karma ir reinkarnacija
Jogui kūnas ir protas yra laikino materialaus pasaulio dalis, kai gyvenimo trukmė yra ribota, bet siela – amžina. Susidėvėjus kūnui, siela pakeičia jį nauju ir taip juda reinkarnacijos ratu. Viena pagrindinių jogos įdėjų yra Karmos dėsnis- tai priežasties ir pasekmės, veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Kiekvienas veiksmas ir mintis duoda vaisius, kuriuos mes ragaujame šiame ar būsimuose gyvenimuose. Mes pjauname, ką pasėjom. Kuriam savo ateitį dabartiniais savo veiksmais ir mintimis.
Jogos keliai
Yra keturi pagrindiniai jogos keliai – Karma Joga, Bakti (Bhakti) Joga, Džnana(Jnana) Joga ir Radža (Raja) Joga. Tačiau galu gale visi jie nuveda į tą patį tikslą – savirealizaciją.
Karma Joga – veikimo joga – tai kelias, kurį daugiausia pasirenka draugiškos natūros žmonės. ši joga moko pasiaukojimo, nesitikint jokio atpildo ar naudos. Veikimas, neprisirišant prie savo veiklos vaisių, išugdo tauresnius jausmus.
Bhakti Joga – tai dvasinio pasišventimo (atsidavimo) kelias, kurį renkasi emocinės natūros žmonės. Maldomis, garbinimu ir ritualais jie paskiria save Dievui, keisdami savo emocijas ir leisdami joms tekėti į besąlyginę meilę ir dvasinį atsidavimą.
Jnana Joga – žinojimo ir išminties joga – sunkiausias kelias, reikalaujantis begalinės valios ir intelekto. Pagal Vedantos filosofiją, Jnana jogai naudoja savo protą tam, kad ištirtų savo tikrąją prigimtį. Erdves stiklinio indo viduje ir išorėje mes suvokiame kaip skirtingas, taip pat, kaip ir savo atskirumą nuo Dievo. Jnana Joga padeda “sudaužyti tą stiklinį indą”, pamažu ištirpdant nežinojimo šydą, ir patiriant savo vienybę su Dievu.
Raja Joga – tai fizinės ir protinės kontrolės mokslas. Dažnai vadinamas “karališkaja joga” . Jis siūlo visapusišką minties bangų kontroliavimo metodą, pakeičiantį mūsų psichinę ir fizinę energiją į dvasinę.
Penki Principai
Tinkamas atsipalaidavimas išvaduoja raumenis nuo įtampos, kūnas pailsi ir atsigauna kaip po gero nakties miego. Tai įtakoja jūsų aktyvumą ir moko, kaip saugoti energiją, padeda atsikratyti nerimo ir baimių.
Tinkami fiziniai pratimai – tai jogos pozos (asanos), padeda sistemiškai išmankštinti visas kūno dalis – ištempia ir suteikia tonusą raumenims ir raiščiams, suteikia lankstumo stuburui ir sąnariams, pagerina medžiagų apykaitą.
Tinkamas kvėpavimas – pilnas ir ritmiškas kvėpavimas, užpildantis visus, o ne tik dalį, plaučius, gerinantis deguonies įsisavinimą. Jogos kvėpavimo pratimai (pranajama) moko atstatyti kūno energiją ir kontroliuoti psichinę būseną.
Tinkamas maitinimasis – maistingas ir taisyklingai subalansuotas, naudojant tik natūralius produktus, maitinimasis. Tai palaiko kūną lengvu ir elastingu, o protą – ramiu, didina atsparumą ligoms.
Pozityvus mąstymas ir meditacija padeda pašalinti negatyvias mintis ir nuramina protą.

HOMEOPATIJOS ATSIRADIMAS IR VYSTYMASIS PASAULYJE

Homeopatija – alternatyvi medicinos kryptis. Tai gydymas mažomis vaistų dozėmis, remiantis panašumo principu.

Pastaruoju metu labai sparčiai progresuoja tradicinė medicina ir farmakologija. Sukuriama daugybė naujų vaistų. Tačiau jie ne tik veiksmingai gydo ligas, bet ir sukelia nemažai šalutinių reiškinių, taip pat ir alerginių reakcijų, psichinę ar fizinę priklausomybę nuo vaistų. Todėl vis dažniau grįžtama prie alternatyvių medicinos metodų, tokių kaip homeopatija. Gydytojai homeopatai irgi gydo vaistais, tik šie gaminami iš natūralių medžiagų ir skiriami labai mažomis dozėmis. Todėl ir šalutinių reiškinių jie sukelia žymiai mažiau. Homeopatiniai vaistai skatina organizmo gyvybines jėgas ir stimuliuoja imuninę sistemą.
Homeopatija – vienas seniausių medicinos krypčių. Jos pradininkas – Kristianas Fridrichas Samuelis Hanemanas. Jis labai domėjosi chemija, parašė nemažai darbų medicinos temomis. Tačiau to meto gydymo metodai S.Hanemano netenkino. Tais laikais vyravo grubus supratimas apie žmogaus organizmą ir ligų gydymą. Buvo plačiai taikomi prakaitavimą, vėmimą skatinantys, šlapimą varantys vaistai, dėlės, dirbtiniai abscesai, kraujo nuleidimai. Šie metodai dažnai nepadėdavo, netgi ligoniui pakenkdavo. S.Hanemaną slėgė toks medicinos bejėgiškumas, ir jis ėmėsi kruopščiai studijuoti medicinos teoriją. Jis eksperimentavo. Sužinojęs, kad chinmedžio žievė, kuri buvo vartojama maliarijai gydyti, skatina skrandžio veiklą, jis pats pradėjo vartoti šį vaistą tuo metu įprastomis dozėmis. Tačiau toks gydymasis jam sukėlė maliarijos, kuria buvo persirgęs prieš keletą metų, simptomus. Vėliau S.Hanemanas dar daug kartų bandė vartoti chinmedžio žievę bei apie šimtą kitų preparatų ir stebėjo jų sukeliamus reiškinius, kruopščiai juos aprašinėjo. Išbandytojo vaisto poveikį jis lygino su ligų simptomais. Jeigu jie sutapdavo, mokslininkas skirdavo tokį preparatą ligoniui. Gavęs gerą gydymo efektą, jis padarė išvadą, kuri tapo pagrindiniu homeopatijos principu: „panašų reikia gydyti panašiu“. S.Hanemanas priėjo išvadą, kad ligos gydymui reikia naudoti priemonę, kuri gali sukelti dirbtinę ligą, kuo panašesnę į esama. Toji dirbtinė liga esti „stipresnė“ ir taip pakeičia organizmą, kad jis nugali tikrąją ligą, o tuomet žmogus pasveiksta.
S.Hanemanas kritikavo tuo metu egzistavusius vaitų išbandymo metodus. Jis taip pat nepritarė bandymams su gyvūnais, nes dažnai žmogaus organizmas į vaistą reaguoja kitaip nei gyvūno.
Toliau atlikdamas bandymus jis pastebėjo, kad dozių mažinimas sustiprina gydymo efektyvumą. Kad ir kokios mažos būtų dozės, jei tik vaistas paskirtas pagal panašumo principą, jos vis tiek turi gydomąjį poveikį. S.Hanemanas nustatė tam tikras vaitų gaminimo taisykles. Patalpa, kurioje medikamentai gaminami, negalėjo būti apšviesta saulės. Šį darbą atliekantis žmogus turėjo būti geros nuotaikos, nepykti, nes jo blogas nusiteikimas ar bloga energija galėjo persiduoti gaminamam vaistui.
1806 m. S.Hanemanas pirmą kartą pavadino savo mokslą homeopatija. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „panašus į ligą“. 1810 m. buvo išleistas mokslininko veikalas „Gydymo meno organonas“. S.Hanemanas darėsi vis populiaresnis, juo ir jo sukurtu homeopatijos metodu vis labiau pasitikėjo ir ligoniai, ir gydytojai, plėtėsi jo pasiekėjų ratas. Dar vėliau pasaulį išvydo naujas jo darbas „Švarioji vaistininkystė“. Tai šešių tomų knyga, kurioje mokslininkas pateikia duomenis apie 62 vaistų rūšis.
Šiuo metu homeopatija labai paplitusi pasaulyje. Daugelyje šalių įsteigti homeopatijos institutai, leidžiami žurnalai, knygos, kasmet vyksta tarptautiniai homeopatijos kongresai. Homeopatinę farmakopėją papildė daugybė naujų vaistų, dabar jų priskaičiuojama apie 2000. Egzistuoja skirtingo homeopatijos mokyklos, tačiau S.Hanemano mokymas tebėra klasikinis. Jo pasiūlytas homeopatinių vaistų farmakologinio vertinimo metodas naudojamas iki šiol.

GYDYMAS HOMEOPATINIAIS VAISTAIS

Prancūzijoje buvo atliktas įdomus tyrimas: išanalizuotos 2148 gydytojų homeopatų konsultacijos. Tyrimai buvo suskirstyti į 12 laikotarpių, po 7-10 dienų kiekvienas, jie apėmė 4 metus iš eilės. Jų rezultatai parodė, kad homeopatiniai preparatai dažniausiai skiriami psichikos, infekcinėms ir reumatinėms ligoms gydyti. Tai naudingas alternatyvus gydymas, nes išvengiama antibiotikų, raminamųjų ir temperatūrą mažinančių vaistų vartojimo, taip pat ir vaistų sukeliamų šalutinių reakcijų. Apie homeopatinių vaistų efektyvumą prabilta visai neseniai. Didžiausi moksliniai tyrimai taip pat dar laukia ateityje. Tačiau jau dabar didėja susidomėjimas homeopatija ir jos preparatais. Kasmet populiarėja ir gydytojų homeopatų paslaugos. Pirmą kartą su homeopatais susiduriantys pacientai šiuos vaistus renkasi iš smalsumo. Nuolatiniai klientai homeopatinius preparatus renkasi kaip pirmo pasirinkimo vaistą. Ir tik tada, kai jie nebepadeda, gydosi cheminiais vaistais. Įprasti vaistai gali būti derinami su homeopatiniais.
Homeopatinis gydymas gali būti dvejopas. Klasikinė homeopatija – kai gydoma tik vienu vaistu ir stebimas jo veikimo efektas. Daugiakomponentė homeopatija – kai gydoma 2-5 vaistų kompleksu. Pastarasis gydymo būdas taikomas dažniau už pirmąjį. Daugiakomponentė homeopatija turi keletą privalumų: paprasčiau skirti vaistus, trumpesnė gydytojo konsultacija. Jis tinka daugeliui pacientų, ypač nemėgstantiems pasakoti apie save. Klasikinės homeopatijos metodas naudojamas tada, kai reikia ypač tikslaus gydymo arba kai daugiakomponentė homeopatija nepadeda. Jis sudaro 5-10 proc. visų atvejų, ypač esant infekcinėms ar psichikos ligoms.
Sergančių ūmiomis ligomis ligonių apžiūrai ir gydymo parinkimui gydytojas skiria nuo 1 iki 10 val. Jei liga lėtinė, priklausomai nuo jos aktyvumo, gali būti skiriama nuo 1 iki 10 dienų, o jei ji labai įsisenėjusi, šis procesas gali trukti iki 3 mėnesių. Remiantis gautais rezultatais, nustatoma tiksli diagnozė ir skiriami reikalingi vaistai.
Prancūzijoje šį gydymą ir homeopatinius vaistus kompensuoja medicinos draudimas. 1995-1998 metais buvo atliktas išsamus tyrimas. Jo metu norėta išsiaiškinti, kokiomis ligomis sergantys, kokio amžiaus pacientai dažniausiai kreipiasi į homeopatus ir t.t. Dažniausiai pasitaikančios ligos: Infekcinės kilmės ligos – dažniausios (33 proc. visų atvejų). Šiame sąraše yra ir lėtinių, ir ūminių ligų. Homeopatiniais vaistais gydyta 95 proc. tokių ligų. Dažniausiai taikytas daugiakomponentis gydymas, tik keliais atvejais skirtas klasikinis homeopatinio gydymo metodas (peršalimui, karščiavimui, gerklės infekcijoms gydyti). Alopatiniai vaistai (5 proc.) naudoti tik tais atvejais, kai paciento būklė smarkiai pablogėjo arba kai homeopatinis gydymas pasirodė neefektyvus. Pediatrijos praktikoje homeopatiniai vaistai ūminėms ligoms gydyti naudoti 47 proc. atvejų, o lėtinėms ligoms gydyti – nuo 53 iki 73 proc. atvejų.
Šios kilmės ligų daugiausia pasitaikė rugsėjo-spalio ir gruodžio mėnesį.
Psichikos ligos sudarė 24 proc. visų ligų. Dažniausios – depresija, nerimas, nemiga. Bene visais atvejais taikytas daugiakomponentis gydymas. Pacientai šį gydymą rinkosi mieliau nei įprastą, nes nenorėjo vartoti antidepresantų, benzodiazepinų ir kitų vaistų. Pastebėta, kad šių ligų kasmet vis daugėja.
Reumatinės ligos sudarė 7 proc. Lėtinėms ligoms gydyti naudotas daugiakomponentis homeopatinis gydymas, klasikinis – ūminėms. Šių ligų gydymui kartais gali būti skiriami ir alopatiniai vaistai, tačiau visada kartu su homeopatiniais.
Virškinamojo trakto ligos – 6 proc. visų atvejų. Dažniausiai taikytas daugiakomponentis gydymo metodas.
Širdies ir kraujagyslių ligos sudarė taip pat 6 proc. Dažniausiai tai venų bei aukšto kraujospūdžio ligos. Ligoniai, besiskundžiantys aukštu kraujo spaudimu, paprastai jau geria alopatinius vaistus, todėl gydymas homeopatiniais vaistais yra tarsi pagalbinis, tačiau nepaisant to, homeopatiniai vaistai padeda stabilizuoti hipertenziją.
Dermatologinės ligos – tai šeštoji grupė ligų, jos sudarė 5 proc.
Ginekologiniai negalavimai – 5 proc. Dažniausiai pasitaiko premenstruacinis sindromas, menopauzė, menstruacijų sutrikimai.
Endokrininės problemos – 3 proc. Skydliaukės veiklos sutrikimai ir androgenų kiekio padidėjimas – dažniausiai pasitaikantys sutrikimai. Diabeto atvejai labai reti.
Pacientų charakteristika.
Pagal pacientų amžių vaikai sudaro 32,82 proc., suaugę – 67,18 proc. Pagal išsilavinimą ir profesiją dažniausiai kreipiasi pramonininkai (30 proc.), pensininkai (18 proc.), mokytojai (14 proc.), medikai (10 proc.), valdytojai (10 proc.), namų šeimininkės (5,5 proc.), amatininkai, verslininkai (3,5 proc.), ūkininkai (2,5 proc.), studentai (2,5 proc.), bedarbiai (1,5 proc.).
Palyginimas su bendrosios praktikos gydytojų atliktais tyrimais
Labiausiai paplitusios – širdies ir kraujagyslių ligos (nuo 27 iki 33 proc.), ūminės infekcinės ligos (apie 15 proc.), psichologinės problemos (14 proc.), reumatiniai sutrikimai (10,9-18 proc.), virškinamojo trakto sutrikimai (10,4-14 proc.), odos (apie 6 proc.), lytinės ligos (5-8 proc.).

Palyginimas su ankstesniais homeopatiniais tyrimais.
Lyginami tyrimai, atlikti Anglijoje ir Prancūzijoje. Esminis skirtumas yra populiariausios ligos. Psichikos ligos, gydomos homeopatiniais vaistais, Anglijoje sudaro 5,2 proc., o Prancūzijoje – 14 proc. Abiejose šalyse nedidelis širdies ir kraujagyslių, odos, virškinamojo trakto ir lytinių ligų skaičius, lyginant su bendrosios praktikos gydytojų duomenimis.
Apibendrinimas.
Gydymas homeopatiniais vaistais – puikus gydymo metodas. Tačiau nereikėtų manyti, kad gydantis šiais vaistais gydytojo priežiūra nereikalinga. Kiekvieno žmogaus organizmas savitas, todėl kas tinka vienam, niekada netiks kitam. Gydytojas, žinodamas savo pacientą, žino ir jo ypatumus bei paskiria reikalingiausius vaistus.

AUGALŲ CHARAKTERISTIKOS
AGUONA (daržinė). Vienmetis žolinis augalas, auginamas daržuose ir soduose. Tai 60-120cm aukščio vaistinis augalas. Lapai stambiai pjūkliškais pakraščiais, apkabinantys stiebą. Žiedai gali būti įvairių spalvų: raudoni , balti, violetiniai ir kt. Vaisius – dėžutė, pripildyta sėklų, kurios gali būti pilkos arba juodos. Augalas išvagotas daugybe pientakių, kuriais teka baltos, greitai tirštėjančios sultys. Įpjovus neprinokusią aguonos galvutę, sultys išteka ir greitai sustingsta – tai opijus, iš kurio gaminami vaistai. Plačiai vartojamas papaverinas, morfinas, kodeinas. Pats opijus yra nuodingas.
Daržinė aguona žydi liepos mėnesį, o sėklos prinoksta rugpjūčio mėnesį. Iš opijaus gaminami preparatai plačiai vartojami medicinoje. Tai nuskausminantys, mažinantys baimės jausmą, skatinantys euforiją, slopinantys sausą ir dažną kosulį, gydantys kraujotakos nepakankamumą, atpalaiduojantys bronchų bei virškinamojo trakto lygiuosius raumenis.
AJERAS (balinis). Daugiametis žolinis augalas. Išauga iki 150cm aukščio; lapai bekočiai, kardiški; stiebo gale burbuolės pavidalo žiedynas su žalsvai gelsvais žiedeliais. Šakniastiebiai maždaug 60cm ilgio, stori, šakoti, žalsvai rudi, viduje balti, minkšti, kvepiantys, kartoko skonio. Ajeras auga grioviuose, upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse, kur yra dumblo. Ajerai valo ir nukenksmina vandens telkinius.
Vartojami šakniastiebiai, kartais ( apetito pagerinimui) apatinės lapų dalys, lapai. Ajeras turi daug vitamino C, eterinio aliejaus, į kurio sudėtį įeina kamparas, krakmolas, karčiosios medžiagos ir kt.
Liaudies medicinoje plačiai vartojami ajero milteliai, nuovirai, tinktūros, gerinantys ir reguliuojantys vidaus organų funkcijas. Ajero šakniastiebių nuoviru gydomas gastritas, kai yra padidėjęs rūgštingumas; skrandžio, dvylikapirštės žarnos opaligė; inkstų akmenligė, šlapimo pūslės, kepenų, tulžies pūslės uždegimai. Užpilu galima skalauti gerklę sergant angina ar gerklės uždegimu; praplauti pūlingas žaizdas, opas, pragulas; vartoti sėdimoms vonelėms sergant ginekologinėmis ligomis; trinkti plaukus, norint juos sustiprinti. Šakniastiebių nuoviras geriamas kaip antiseptinė, atsikosėjimą skatinanti priemonė, sergant plaučių uždegimu. Šakniastiebių milteliai geriami esant rėmeniui; jais galima pabarstyti pūliuojančias žaizdas, opas. Šakniastiebius galima kramtyti esant danties skausmui, burnos ertmės gleivinės uždegimui; taip pat stiprina dantenas.
APYNYS (paprastasis). Daugiametis vijoklinis žolinis augalas. Stiebas šiurkštus su dygliukais, kuriais kabindamasis lipa namų sienomis, medžių kamienais. Lapai dantyti; žiedai balsvi, gelsvi, žalsvi, susitelkę į žiedynus ir spurgus. Vaisius – riešutėlis su viena sėkla. Auga miškuose, grioviuose, soduose ir daržuose. Vaistinė žaliava – spurgai, kurie skinami rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kai yra pilnai susiformavę.
Nuo seno apynys vartojamas kaip raminantis vaistas sergant nervų, širdies ligomis, esant nemigai. Taip pat tai gerinantis virškinimą, skatinanti šlapimo išsiskyrimą, skausmą malšinanti, uždegimą slopinanti priemonė. Išoriškai vartojamas kaip priešuždegiminė priemonė sergant dermatitu, plaukų šaknims stiprinti. Jauni apynių ūgliai pavasarį tinka maistui. Spurgai vartojami alaus, maisto pramonėje.
ARONIJA (juodavaisė). Daugiametis, užaugantis iki 3 metrų krūmas. Lapai dantytais kraštais, blizgantys, pailgos formos. Žiedai balti; uogos juodos, blizgančios. Vaistinė žaliava – uogos, kurios yra labai vertingos. Jose yra daug vitamino C, P, kurie mažina kraujagyslių pralaidumą. Uogos sunoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, vartojamos šviežios, džiovintos ar jų sultys. Padeda sergant ateroskleroze, hipertonija, esant viduriniams kraujavimams. Turi antimikrobinių savybių; didina kraujo krešumą. Nepatariama vartoti žmonėms, turintiems sumažėjusį kraujospūdį, padidintą kraujo krešumą; sergantiems skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opalige.
ASIŪKLIS (dirvinis). Dirvinis asiūklis – daugiametis žolinis augalas. Plačiai paplitęs sausose vietovėse. Jau ankstyvą pavasarį išauga rudos spalvos stiebai su sporomis. Po to stiebai nedžiūsta, ir jų vietoje išauga 30-60cm žali sultingi ūgliai, kurie kaip vaistinė medžiaga renkami birželio-rugpjūčio mėnesiais, džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Dirvinis asiūklis nuo kitų nevaistinių rūšių skiriasi išsišakojusiais stiebais, augančiais į viršų, o ne į šoną ar apačią. Dirvinis asiūklis turi daug vitamino C, karotino, makroelementų, mikroelementų, flavonoidų, organinių rūgščių ir kt.
Liaudies medicinoje vartojami nuoviras, skystas ekstraktas, kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė sergant šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimu, pleuritu, esant akmenligei. Taip pat mažina audinių pabrinkimą, jeigu tai susiję su širdies nepakankamumu; stabdo gimdos bei hemorojinį kraujavimą. Padeda esant reumatui, podagrai. Turi antialerginių, žaizdas gydančių, antibakterinių savybių.
AVIETĖ (paprastoji). Daugiametis 1,-2m aukščio puskrūmis, stačiais, apačioje dygliuotais stiebais. Lapai plunksniški; žiedai balti; uogos raudonos, rečiau geltonos, sudarytos iš daug vaisiukų. Kaip vaistinė medžiaga vertingiausia yra miško avietė, auganti miškuose, pakelėse, kirtimuose. Kultūrinės avietės auginamos soduose. Vaistams vartojami jauni lapai ir prinokusios uogos (liepos-rugpjūčio mėnesiais). Avietėse yra cukraus, organinių rūgščių, vitaminų C, B1, B2, PP, karotino. Jose daug silicio rūgšties, todėl vartojama sergant peršalimo ligomis, prakaito skatinimui, kūno temperatūrai mažinti. Šviežios uogos gerina virškinimą. Šaldytose uogose yra vertingosios medžiagos išsilaiko geriau nei džiovintose. Vartojamos kaip antitoksinė, organizmą stiprinanti priemonė, esant burnos gleivinės uždegiminiams procesams, gali būti vartojamos ir esant mažakraujystei. Aviečių lapai stabdo virusų vystymąsi. Gerai veikia kartu su kitais vaistiniais augalais: anyžių sėklomis, šalpusnio lapais, liepos žiedais. Aviečių šakelės su lapais vartojamos arbatoms gaminti ir geriama esant kvėpavimo takų uždegimui, viduriuojant, sergant gast

Leave a Comment