Didieji geografiniai atradimai
Kryžiaus žygių metu besivysčiusi prekyba Viduramžių pabaigoje susiformavo į nuolatinius prekybinius ryšius. Įvairiausios rytietiškos prekės–prieskoniai, cukrus, juvelyriniai, parfumeriniai gaminiai, audiniai etc–vis labiau buvo vartojamos Vakarų Europoje. Pietų Italijos, Pietų Prancūzijos, Rytų Ispanijos (Katalonijos) pirkliai sukaupė didžiulius turtus. Tačiau antroje XV a. pusėje prekyboje su Rytais prasidėjo krizė. Nemaža priežasčių jau anksčiau sunkino prekybą. Daugybė tarpininkų–arabai, bizantiečiai, italai ir kiti–labai brangino rytietiškas prekes. Europos Vakarų ir Šiaurės Vakarų pirkliams Rytų rinkos buvo visiškai neprieinamos. Turkams užkariavus Artimuosius Rytus, Levanto prekyba ėmė žlugti. Turkų antpuoliai, piratavimas, įvairaus pobūdžio duoklės iš prekybinių laivų prekybą Viduržemio jūroje darė pavojinga, mažiau reguliaria ir nepelninga. Vienintelis kelias į Indiją, kurio dar buvo neužgrobę turkai, buvo kelias per Egiptą ir Raudonąją jūrą. Tačiau šį kelią visiškai kontroliavo arabai. Net Venecijos pirkliai į Indiją galėdavo patekti tik per Aleksandriją, kur juos sutikdavo nedraugiški konkurentai–arabų pirkliai. Mintisrasti naują, nuo turkų ir arabų nepriklausomą prekybos su Indija kelią, tapo viena svarbiausių Vakarų Europos pirklių ir jūrininkų problemų.Ieškoti pasakiškos Indijos europiečius skatino ir kita priežastis. Besivystantis prekinis ūkis reikalavo vis didesnio spalvotųjų metalų kiekio. Auksas ir sidabras tapo viena svarbiausių feodalų ir užgimusios buržuazijos reikmių. Tačiau spalvotųjų metalų gavyba Europoje vystėsi lėtai. Be to, spalvotieji metalai iš Europos plaukė į Rytus, nes jais būdavo padengiamas prekių kainų skirtumas (rytietiškos prekės buvo brangesnės už europietiškas).Tokiu būdu „aukso problema” tapo svarbia ekonomine problema, reikalaujančia greito sprendimo. Ieškodami kelio į Indiją, europiečiai karštligiškai ieškojo aukso.Kadangi italų pirkliai vis dėlto iš prekybos su Rytais turėjo didelę naudą, tai kelio į Indiją ėmė ieškoti jūrininkai tų šalių, kurios neturėjo išėjimo į Viduržemio jūrą (arba jis buvo nereikšmingas). Tokiomis šalimis pirmiausia buvo Ispanija ir Portugalija.