Kontrreformacija

Kontrreformacija

Atrodė, kad reformacijos banga jau apėmė visą Europą. IV–ame XVI a. dešimtmetyje nuo Romos katalikų Bažnyčios atsimetė anglikonų Bažnyčia. Labai intensyviai kalvinizmas ir kiti protestantiški mokymai plito Nyderlanduose. Taip pat buvo Prancūzijoje, ypač pietinėje šalies dalyje. Vokietijoje liuteroniškasis ir kalvinistiškasis tikėjimas visai išstūmė katalikybę. Net Lenkijoje ir Vengrijoje XVI a. viduryje katalikybei iškilo rimta grėsmė.
Tačiau XVI a. viduryje ir ypač antroje pusėje katalikų Bažnyčia pati pradėjo puolimą prieš protestantus. O katalikybės padėtis tikrai dar nebuvo beviltiška. Visuomeninė Europos santvarka iš essmės dar buvo feodalizmas–kapitalistiniai santykiai dar tik brendo. Katalikybė buvo reikalinga absoliutizmui, kuris klestėjo didžiausiose Europos valstybėse (Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje).
Didelis katalikų Bažnyčios pranašumas buvo centralizuota organizacija–protestantų bažnytinė organizacija buvo susiskaidžiusi ir išsibarsčiusi. Tačiau, norėdama atgauti savo pozicijas, katalikų Bažnyčia turėjo daryti nuolaidų valdantiesiems sluoksniams.
Daugelyje šalių ji turėjo susitaikyti su sekuliarzacija–dalies bažnytinių žemių perėjimu į pasaulietines rankas. Karaliams buvo leista skirti vyskupus ir kontroliuoti, kaip bažnyčių pajamos plaukia į Romą.
Kovodama su protestantizmu, katalikų Bažnyčia turėjo persitvarkyti pati jai reikėjo mobilizuoti visas savo pajėgas, daar labiau padidinti popiežiaus autoritetą.
Tridento suvažiavimas, posėdžiavęs 1545–1547, 1551–1552 ir 1562–1563 m. atmetė bet kokią kompromiso su protestantais galimybę, visus juos paskelbė eretikais. Suvažiavimas paskelbė popiežių aukščiausiuoju autoritetu, patvirtino visas dogmas, apeigas, bažnytinę hierarchiją, celibatą, vienuolynus, lotynų kalbą. Tam kad būtų išlaikoma katalikiška dv

vasia, pradėtos steigti dvasinės seminarijos, ruošiančios katalikų dvasininkus.
Tuo pačiu metu buvo pradėta griežta ir sisteminga kova su visomis naujomis idėjomis bei kryptimis, kokiais nors būdais žeidžiančiomis popiežiaus autoritetą, katalikų dogmas arba bažnytinę hierarchiją. Buvo įvesta griežta visų katalikiškų rašytojų cenzūra. Pradėti sudarinėti „uždraustų knygų” sąrašai (Index librorum prohibitorum). Į šiuos sąrašus būdavo įtraukiamos ne tik protestantiškos religinės knygos, bet ir naujausieji mokslo veikalai, prieštaravę biblijiniam pasaulio ir Visatos supratimui.
Tačiau svarbiausia kontrreformacijos ir reakcijos jėga tapo 1540 m. įkurtas Jėzuitų Ordinas (Societas Jesu). Jį įsteigė ispanas Ignatijus Lojola. Pagrindinis šio Ordino požymis–tai jo devizas „Tikslas pateisina priemones”. Skirtingai kitiems vienuolių ordinams, jėzuitai nesislėpė vienuolynuose, celėse, jie dalyvavo viešajame gyvenime, kad kuo tvirčiau apraizgytų jį savo tinklais. Į Ordiną būdavo priimami itin kruopščiai atrinkti žmonės, beesąlygiškai paklusnūs vadovams.
Ordinas išvystė įvairiapusę veiklą. Jėzuitai visą propagandą stengėsi suimti į savo rankas, tokiu būdu grąžino į katalikybę tokias dvejojančias šalis, kaip Pietų Vokietiją, Lenkiją, Vengriją. Jėzuitai visur ėmė valdyti mokyklas, steigti naujas.
Jėzuitai ilgai piktino šviesiuosius protus, tačiau iki pat XVIII a. antrosios pusės, iki Prancūzijos revoliucijos jie veikė nekliudomi. 1773 m. popiežius Klemensas XIV uždarė jėzuitų Ordiną.
Visiškai užgniaužti reformaciją pavyko tik Prancūzijoje ir Lenkijoje.

Leave a Comment