Didieji geografiniai atradimai

Turinys

Didžiųjų geografinių atradimų priežastys 3
Didžiųjų geografinių atradimų techninės prielaidos 4
Kristupas Kolumbas 5
Pirmoji Kristupo Kolumbo kelionė 6
Antroji kelionė 7
Trečioji kelionė 8
Ketvirtoji kelionė 9
Amerigas Vespučis 10
Bartolomėjus Diasas 10
Vasco da Gama 11
Fernandas Magelanas 12
Didžiųjų geografinių atradimų padariniai 13
Naudoti šaltiniai 15

Didžiųjų geografinių atradimų priežastys

Didžiaisiais geografijos atradimais laikomi trys reikšmingi įvykiai: Amerikos atradimas, jūrų kelio į Indiją atradimas bei pirmoji kelionė aplink pasaulį. Pagrindinė priežastis, XV-XVI a. paskatinusi europiečius mestis į pavojingas ir ilgas keliones, buvo Europos šalių siekimas prekiauti su Rytų šalimis be tarpininkų. Tiek sausumos, tiek vandens prekybos kelius su Rytų šalimis tuomet kontroliavo musulmonai.

Po Bizantijos žlugimo, 1453 m., tuurkams užėmus Konstantinopolį, europiečiai buvo išstumti iš prekybos su Rytais. Jau nuo seno Vakarų Europoje buvo nepaprastai vertinami ir Rytų šalių gabenami prieskoniai- pipirai, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras bei prabangos prekės- šilkas, kvepalai, perlas, dramblio kaulas. Šios retos prekės iš Kinijos, Indijos arba centrinės Azijos į Europą patekdavo per Artimuosius Rytus sausuma („šilko keliu“) arba vandeniu („pipirų keliu“). Artimuosiuose Rytuose arabai parduodavo prekes venecijiečiams ir genujiečiams. Pastarieji jas perparduodavo kitų Europos šalių pirkliams. Venecija ir Genuja iš šios prekybos turėjo didelę naudą. Taai gerokai pakėlė prieskonių ir prabangos prekių kainas Vakaruose. Norint jomis apsirūpinti be tarpininkų, reikėjo rasti naują kelią.

Keliones į rytus skatino ir troškimas pažinti naujas šalis, nes apie jas buvo pasakojama kaip apie pasakiškai turtingas šalis, kuriose yra gausu brangiųjų metalų ir

r brangakmenių. Be to, keliautojai girdėjo, jog kažkur yra šalis, kurioje gyvena paslaptingas krikščionių karalius, didelės valstybės valdovas vyskupas Jonas. Vieni galvojo, jog jis valdo didelę Afrikos žemyno dalį, kiti jo valstybę manė esant Azijos centre.

Europiečiai tikėjosi padėti Jonui kovoti su kitatikiais.

Didžiųjų geografinių atradimų techninės prielaidos

Europiečiai didžiųjų kelionių išvakarėse turėjo nemažą jūreivystės patirtį. Labiausiai patyrę buvo portugalų ir ispanų jūrininkai. Portugalija nuo XI a. pradėjo iš arabų atsikovoti savo teritorijas, esančias Pirėnų pusiasalyje. Nuolatiniai karai suformavo visuomenę, siekiančią naujų užkariavimų. Jų jūrininkai turėjo tinkamą patirtį. XV a. portugalai pradėjo veržtis į Afriką. Plaukdami į pietus, išilgai Atlanto vandenyno pakrantės, jie kūrė atramos punktus.

Iki XIII a. laivai buvo vairuojami laivo gale esančiu irklu, vėliau irklas buvo pakeistas vairu, pritvirtintu prie laivo vyriu. Šis paatobulinimas leido padidinti laivų dydį.

Svarbi techninė atradimų prielaida- naujo tipo laivas karavelė, pradėtas statyti XIII a. Karavelė turėjo du arba tris stiebus. Ant pagrindinio stiebo buvo kabinama keturkampė burė, ant kitų- trikampės. Didžioji burė, esant palankiam vėjui, užtikrindavo greitą plaukimą. Trikampės burės, pučiant nepalankiam vėjui, leido manevruoti. XV a. pab. Karavelė vidutiniškai buvo nuo 25 iki 30 m ilgio ir nuo 6 iki 8 m pločio. Ji galėjo plaukti 12-15 km per valandą greičiu. Laivo ekipažą sudarė apie 40 žmonių. Šis laivas galėjo įveikti vandenyną, gabenti da

aug žmonių, krovinių, karinės technikos, pabūklų.

Keliones žymiai palengvino kompasas, kuris Vakarus iš Kinijos pasiekė per arabus. Patobulintas ir įdėtas į dėžutę, jis tapo nepakeičiamu instrumentu, padedančiu orientuotis vandenyne. Anksčiau jūrininkas orientuodavosi pagal Šiaurinę žvaigždę, tačiau esant apsiniaukusiam dangui, ji nebuvo matoma. Niekas nedrįsdavo nutolti nuo kranto. Kompasas jūrininkams leido saugiau jaustis vandenyne.

Perversmas įvyko ir kartografijoje. Portugalai patobulino žemėlapius- portulanus. Jie buvo žymiai tikslesni už įprastus žemėlapius.

Tuo metu paplito ir astroliabija, kurios pagalba buvo nustatoma laivo padėtis vandenyne.

Kristupas Kolumbas

K. Kolumbą išgarsino tai, kad jis su Ispanijos vėliava 1492 metais perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Amerikos krantus, nors tuo metu manė, kad priplaukė Tolimuosius Rytus. Išplaukęs trimis laivais „Niña“, „Pinta“ ir „Santa Maria“, Kolumbas tikėjosi įrodyti, kad Žemė yra apvali ir Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Tuo metu idėja, kad Žemė yra sferinės formos, jau buvo gana paplitusi ir Kolumbo idėjai prieštarauta daugiau dėl to, kad manyta, jog vandenynas, esantis tarp Indijos ir Europos yra per didelis, kad jį būtų galima perplaukti.

Kolumbas pirmiausiai atplaukė į Bahamų salas, vėliau ištyrė ir kitas Karibų jūros salas, įskaitant Kubą ir Espanjolą (dabartinį Haitį). Žemyninę Amerikos dalį Kolumbas pasiekė tik trečiosios ekspedicijos metu. Vėliau ištyrė dalį Centrinės ir Pietų Amerikos krantų.

Iš viso buvo keturios kelionės:
Pirmoji 1492 m., ku

urios metu Kristupas Kolumbas atrado Bahamų salyną, Kubos šiaurinę pakrantę ir Haičio salą.
Antroji 1493-1496 m., kai buvo atrastos kelios salos Mažuosiuose Antiluose, Puerto Rikas, Jamaika ir pietinis Kubos krantas.
Trečioji 1498-1500 m. Buvo atrasta Trinidado sala ir dalis Pietų Amerikos pakrantės.
Ketvirtosios 1502-1504 m. Metu atrastos Centrinės Amerikos pakrantės iš Atlanto vandenyno pusės nuo Hondūro iki Darjeno įlankos.

Pirmoji Kolumbo kelionė

1484 metais K. Kolumbas pateikė planą Portugalijos karaliui, tačiau negavęs pritarimo, jis pabėga į Ispaniją, kad pasiūlytų savo projektą karaliui Ferdinandui. Po ilgų pastangų projektas buvo patvirtintas. 1492 m. gegužės 22 d. Kolumbas atvyko į Paloso miestą, kuriame gavo dvi karaveles: „Nina“ ir „Pinta“. Tai buvo apie 20 metrų ilgio ir 7 metrų pločio laivai. Savo flagmanui Kolumbas iš Juano de la Cosa išsiderėjo didesnį laivą „Santa Marija“.

1492 m. rugsėjo 3 d. „Santa Marija“ kartu su dviem karavelėmis – „Pinta“ ir „Nina“, kuriomis iš viso plaukė 90 žmonių, pakėlė bures. Kelionė truko du mėnesius. Spalio 12 d. 2 valandą ryto jūreivis Rodrigo de Trianas pamatė žemę. Išsikėlę į krantą, ispanai pastebėjo, kad vietiniai gyventojai turi auksinių daiktų. „Indėnai“ nurodė kelią į pietus. Kolumbas iš to padarė išvadą, kad yra šiaurėje nuo pagrindinės žemės ir nuplaukęs į pietryčius spalio 28 d. atrado Kubą, gruodžio 6 d. Haičio salą (Ispanjolę), kurią pasirinko savo būstine.

Sudužus flagmanui „Santa Marija“, per audrą praradęs ryšį su „P

Pinta“, Kolumbas nusprendžia asmeniškai vykti „Niña“ ir pranešti apie naujo kelio į Aziją atradimą Ispanijos dvarui. Gruodžio 16 d. palikęs dalį įgulos Navidado forte Ispanjoloje (Haičio saloje), su 43 savanoriais išplaukė atgal. 1493 m. kovo 21 d. užsuko į Seviliją, iš kurios pranešė į Barseloną Kastilijos monarchams, kad kelionė pavyko.

Pagrindinės kelinės datos:
• 1492 m. rugpjūčio 3 d. – Kolumbas išplaukė iš Paloso įlankos.
• rugsėjo 16 d. – ekspedicijos kelyje pradėjo pasitaikyti žalių augalų gumulai. Palaipsniui jų atsirado vis daugiau. Per tokią keistą vietą laivai plaukė tris savaites. Taip atrasta Sargaso jūra.
• spalio 12 d. – 2 valandą po vidurnakčio iš laivo „Pinta“ pamatyta žemė.
• spalio 13 d. – Kolumbas išsilaipino krante, iškėlė Kastilijos vėliavą ir formaliai sudaręs notarinį aktą tapo salos valdytoju. Salą pavadino San Salvadoru (dabar tai Votlingo sala, viena iš Bahamų salų, į šiaure nuo Haičio.
• lapkričio 20 d. – prapuolė „Pinta“. Du likusieji laivai nuplaukė į rytus, kur pasiekė rytines Kubos apylinkes – Maisos įlanką.
• gruodžio 6 d. – atradęs Haičio salą, Kolumbas ją pavadino Espanjola, todėl, kad jos toliai pasirodė panašus į Kastilijos žemes. Plaukiant palei šiaurinį krantą, atrasta Tortugos sala.
• gruodžio 25 d. – „Santa Marija“ sėdo ant rifų. O Kolumbas 1493 m. sausio 4 d., paėmęs keletą salos gyventojų su mažu laivu „Ninja“ išplaukė į jūrą.
• Kovo 15 d. – „Ninja“ pasiekė Ispaniją. Kolumbas atvežė su savimi čiabuvius, kuriuos pavadino indėnais, truputį aukso, vaisius, paukščius ir jų plunksnas.

Antroji kelionė

Jau tais pačiais metais paskubomis buvo suorganizuota nauja Kolumbo vadovaujama ekspedicija.

Kelionė prasidėjo 1493 m. rugsėjo 25 d. Šį kartą Kolumbas pasirinko labiau pietinę trasą ir atrado Mažuosius Aptikus, Dominiką, Marija-Galante, Gvadelupą, Antigvą ir Puerto Riką. Lapkričio 22 d. Kolumbas dar kartą atplaukė į Haičio salą. Palikęs didžiąją dalį žmonių ieškoti aukso ir kurtis saloje, Kolumbas su 150 žmonių įgula nuplaukė palei Kubos pietinę pakrantę ir atrado Jamaiką. Saloje likę žmonės pasklido po teritoriją, pradėjo plėšikauti, prievartauti, versti vietinius kasti auksą.

Dėl Kolumbo autokratinio vadovavimo tarp ekspedicijos narių įvyko skilimas. Susidarius tokiai situacijai kovo 19 d. Kolumbas iškeliavo į Ispaniją, kuri pasiekė birželio 11 d. Dvare jam teko gintis nuo jam mestu kaltinimų. Kolumbas gavo savo privilegijų patvirtinimą ir pažadą organizuoti trečią kelionę.

Pagrindinės kelionės datos:
• 1493 m. rugsėjo 25 d. – ekspedicija išplaukė iš Kardiso.
• 1493 m. lapkričio 3 d. (sekmadienį) buvo atrasta Mažųjų Antilų salyno sala, pavadintu Dominika.
• lapkričio 4 d. – ekspedicija atplaukė į pačią didžiausią salą, pavadinta Gvadelupa.
• lapkričio 11 d. – atrastos Monserato, Antigva ir Nevio salos.
• lapkričio 15 d. – į šiaurę nuo Santa Kruzo atrastas archipelagas, kurį Kolumbas pavadino „Vienuolikos tūkstančių merginų salomis“ dabar jos vadinamos Virginijos salomis.
• lapkričio 19 d. – ispanai išlipo didelės salos vakarinėje dalyje, kurią Kolumbas pavadino San Huan Batista. Nuo XVI a. jinai vadinama Puerto Riku.
• lapkričio 27 d. – laivynas atplaukė prie per pirmąją ekspediciją pastatyto Navidado forto, bet aptiko tik gaisro pėdsakus ir lavonus.
• 1494 m. sausio mėnesį – į rytus nuo sudeginto foto pastatytas miestas, pavadintas Izabele.
• 1494 m. balandžio 24 d. – Izabelėje palikęs garnizoną, vadovaujamą savo jaunesniojo brolio Diego, Kolumbas trimis nedideliais laivais išplaukė į vakarus palei pietryčių Kubos krantų.
• gegužės 1 d. – rado siaurą ir gilią įlanką (dabartinis miestas su įlanka Guantananamo). Toliau į vakarus – kalnus – Siera Maestro. Iš čia Kolumbas pasuko į pietus.
• gegužės 5 d. – atrado Jamaiką (Kolumbas ją pavadino Santjago).
• birželį, grįžtant atgal, ekspedicija atrado Evanhelistos salą (vėliau pavadinta Pinosu, o nuo 1979 m. – Huventudu.
• Per paskutinius penkis mėnesius kolonistai persikėlė gyventi į pietinę salos dalį, kur 1496 m. Bartolomejus Kolumbas įkūrė miestą Santo Domingą – busimąjį Espanjolos centrą, vėliau Dominikos Respublikos sostinę.
• 1496 m. birželio 11 d. Kristupas Kolumbas grįžo į Ispaniją.

Trečioji kelionė

Trečiosios ekspedicijos teko laukti net iki 1498 m. Gegužės 30 d. K. Kolumbas išplaukė šešiais laivais su 300 žmonių, kurių tarpe buvo ir nusikaltėlių. Liepos 31 d. atrado Trinidado salą. Po to pirmą kartą pasiekė Amerikos kontinentą prie Orinoko upės. Jos deltą tyrinėjo dvi savaites. Susirgęs išplaukė į šiaurės vakarus ir atvyko į Haitį, kur tuo tarpu buvo įkurta Rytų Indija, Santo Domingas, pirma Ispanijos kolonija . Rugsėjo 20 d. atplaukęs į Santo Domingą surado prieš jo brolį sukilusius kolonistus. Baigėsi tuo, kad Kolumbui indėnams teko paskirti po didelį žemės plotą.

Ispanų tarpusavio santykiai Santo Dominge nebuvo geri. Autokratinis Kolumbas kėlė savo žmones, konkrečiai savo sūnų Diegą. Dėl ekonominės naudos nebuvimo ir sunkumų su čiabuviais kilo nepasitenkinimas. Kaip ir per pirmą kelionę, žinios apie problemas pasiekė karalių. Tada buvo nuspręsta veikti ryžtingiau. 1500 m. birželį į vakarus išsiųstas Franciška Bobadilas, kuris turėjo plačius įgaliojimus. Sužinojęs apie situaciją Haityje jis liepė areštuoti Kolumbą ir jo sūnų. Abu su antrankiais išsiųsti į Ispaniją. Ispanijoje Kolumbas vėl apsigynė ir atgavo karaliaus pasitikėjimą. To rezultatas buvo ketvirta ir paskutinė Kolumbo kelionė į Ameriką.

Kristupas Kolumbas pirmą kartą išsilaipina
Amerikoje. D. Pueblos paveikslas, 1892 m.

Ketvirtoji kelionė

1502 m. gegužės 11 d. flotilė iš 4 laivų su 150 žmonių igula išplaukė į vakarus. Kolumbas į kelionę pasiėmė 13 metų sunų Fernandą. Tuo tarpu Vasko da Gama atrado kelią į tikrą Indiją aplink Afrikos kontinentą. Kolumbas siekė įrodyti, kad jo kelias į Indiją yra trumpesnis, pelningesnis ir saugesnis. Kolumbas tikėjo, kad šis kelias plyti vakariau Kubos. Ten ir nuplaukė. Buvo pasiektas Hondūras ir Meksika, rytinė Nikaragvos pakrantė. Ten iš vietinių gyventojų buvo sužinota apie „turtingas karalystes“ (Majų Civilizacija, o gali būti ir apie Inkų valstybę) ir „didžiąją jūrą“ (Ramųjį vandenyną), esantį toliau į vakarus. Praradus du iš keturių laivų, buvo nuspręsta grįžti į Kubą, o vėliau į Jamaiką. Ten teko likusius laivus pasodinti ant smėlio. Sunaikintų laivų medžiagos buvo panaudotos stiprinant gyvenvietę. Vienas iš Kolumbo draugų Diegas Mendezas, su indėnišku laiveliu išplaukė ieškoti pagalbos. Tik po kelių mėnesių kelionės jis pasiekė Haitį, iš kur atvedė pagalbą. Tuo tarpu Kolumbas sunkiai susirgo ir 1504 m. lapkričio 25 d. sergantis pasiekė Ispaniją.

Pagrindinės kelionės datos:
• 1502 m. gegužės 11 d. – ekspedicijos pradžia.
• birželio 15 d. – plaukiant per Mažąsias Antilų salas atrasta Martinikos sala.
• rugsėjis – atrado „Moskitų krantą“ (Nikaragva) ir „Auksinį krantą“, vėliau Kosta Rika, „Turtingas krantas“.
• spalio 5 d. – iš Veragua (Panama) valstybės indėnų sužinojo, kad iš Pietų jūros iki Ramiojo vandenyno galima patekti per siaurą kalningą sausumą Panamos sąsiauriu.
• spalio 17 d. – atrasta Moskitų įlanka.
• birželio 25 d. – Kolumbui po ilgų kelionių jūra pavyko atrasti Mažąsias Kaimanų salas, atplaukti į šiaurinį Jamaikos krantą (200 km. nuo Espanjolos). Laivai sėda ant seklumos.
• liepa – Kolumbas pasiunčia į Espanjolą pasiuntinį su pagalbos prašymu Ispanijos kolonijos vietininkui.
• 1504 m. birželis – tik po metų į Jamaiką atplaukė laivas, paėmęs visus likusius gyvus.
• birželio 29 d. – Kolumbas paliko Jamaiką. Iki Espanjolos plaukė pusantro mėnesio.
• rugsėjo 12 d. – broliai Kolumbai paliko Espanjolą ir pasiekė Kastiliją.

Amerigas Vespučis

Amerigas Vespučis (Amerigo Vespucci; 1451-1512 m.) – italų jūrininkas ir geografas, kurio vardu pavadinta Amerika. Taranaudamas Ispanijos, o vėliau Portugalijos ir vėl Ispanijos karaliui atliko 4 keliones į centrinę ir pietų Ameriką. Jis suprato, kad jo aplankytos žemės – ne Azija ir pasiūlė jas vadinti Naujuoju pasauliu, o vėliau naują žemyną pasiūlyta vadinti Amerika.

A. Vespučis pirmasis aprašė Pietų Amerikos šalis (Braziliją ir Venesuelą) ir sudarė jų žemėlapį. Tie jo aprašymai buvo išspausdinti įvairiomis kalbomis, sukėlė didelį susidomėjimą ir Amerigo Vespučio vardas labai išgarsėjo.

1510 m. Kelne buvo išleistas žemėlapis, pavadintas Terra America. Netrukus ir kituose gaubliuose bei žemėlapiuose imta Pietų Ameriką vadinti tuo vardu. Vėliau garsus kartografas Merkatorius išplėtė šį terminą, apimdamas juo ir Šiaurės Ameriką.

Bartolomėjus Diasas

1487 m. portuglas Bartolomėjus Diasas apiplaukė vakarinę Afrikos pakrantę ir atrado Gerosios Vilties kyšulį.

1486 m. Spalio 10 dieną karalius Džonas II paskyrė B. Diasą ekspedicijos, kurios tikslas buvo apiplaukti pietinį Afrikos krantą, vadovu. Jo pagrindinis tikslas buvo surasti Afrikos krikščionių karaliaus- vyskupo Jono- valstybę. Su Jonu portugalai norėjo užmegzti draugiškus santykius.

Po dešimties pasiruošimo mėnesių B. Diasas paliko Lisaboną 1487 metais su dvejomis ginkluotomis 50 tonų karavelėmis ir vienu atsargų laivu. Atsargų laivą valdė Bartolomėjo brolis, Pieras Diasas. Taip pat keliavo du negrai ir keturios negrės, kurie turėjo būti išlaipinti į krantą patogiose vietose, kad paaiškintų vietiniams ekspedicijos tikslą.

Pirma B. Diasas plaukė link Kongo žiočių, atrastų Kao ir Behamo prieš metus. Nuo 29° pietų platumos jis nutolo nuo kranto ir šėlstančios audros, kuri truko trylika dienų, buvo numestas toli nuo pietų iškyšulio. Kai audra nurimo, jis vėl plaukė rytų kryptimi ir nerasdamas žemės, pasuko į šiaurę bei išsilaipino Moselio įlankoje. Sekdamas krantą jis pasiekė Algoa įlanką ir tada savo ekspedicijos nusatatytą ribą- Great Fish upę, kurią pavadino Roi Infantės, lydinčiojo laivo vado, garbei. Tik grįžtant iš kelionės Bartolomėjus Diasas atrado iškyšulį, kuriam davė Cabo Tormentoso vardą. Sakoma, kad karalius Džonas dėl didelės ekspedicijos sėkmės paskelbė iškyšulį Gerosio Vilties iškyšuliu.

1488 m. gruodį B. Diasas grįžo į Lisaboną po šešiolikos mėnesių ir septyniolikos dienų.

Vasco da Gama

Vasco da Gama – portugalų jūrininkas, jūrinio kelio iš Europos į Indiją atradėjas.

1488 m. Bartolomėjus Diazas grįžo iš kelionės po pietinius Afrikos krantus, kuriuos pavadino Buržo kyšuliu (paskui pavadinimas pakeistas Gerosios Vilties kyšulys) iki Fish River upės, dabar Pietų Afrikos Respublika, kai Pedro de Corvilhã išplaukęs iš Indijos pasiekė trasa per kurią plaukė Diazas. Teliko tas dvi trasas sujungti į vieną.

Šita užduotis buvo patikėta Vasko tėvui, Estevão da Gama, kuris mirė prieš prasidedant pasiruošimams. Tada ekspedicijos vadovu paskirtas jo sūnus Vasco da Gama. Jis išplaukė 1497 m. liepos 8 d. su Santa Maria de Belém, iš Lisabonos uosto dar turėjęs savo valdžioje keturis laivus (Sao Gabrielą, Sao Rafaelą, Berrio ir transportinį laivą nežinomo pavadinimo) su 160 žmonių įgulą (kai kurie šaltiniai pateikia 170 žmonių skaičių), tarp kurių buvo daug kalinių.

Kelionės trasa vedė per Atlantą, Kanarų ir Žaliojo iškyšulio salas. Nors dalis kelio iki Gerosios Vilties iškyšulio buvo jau žinoma, kelionė nebuvo lengva. Da Gama turėjo malšinti sukilimus, kovoti su didelėmis audromis ir skorbutu tarp įgulos narių. Gruodžio 16 d. įgula praplaukė pro Fish River ir plaukė per vandenys nežinomus Europiečiams. Sausio mėnesį pasiekė dabartinį Mozambiką, kontroliuojama arabų rytinėje Afrikos pusėje, kuri sudarė dalį Indijos vandenyno prekybos tinklo. Būnant taip toli Gama pasamdė Milindyje (Dabartinės Kenijos teritorijoje miestas) vedlį, kuris nuvedė ekspediciją toliau iki Klalikato pietvakariniuose Indijos krantuose (1498 m. gegužės 20 d.).

Grįžtant atgal nemažai įgulos narių mirė nuo skorbuto. Portugaliją pasiekė tik 55 žmonės. Grįžus į Portugaliją 1499 m. rugsėjyje da Gama buvo gausiai apdovanotas kaip žmogus, kuriam pavyko iki galo įgyvendinti planą, kurio realizacija užėmė 8 metus. Gavo „Indijos jūrų admirolo“ titulą, ir 1502 m. vasario 12 d. vėl išplaukė į Indiją su 20 karinių laivų įtvirtinti Portugalijos interesus ir atverti lengvesnį kelią prekėms.

Vasco da Gama atakavo ir okupavo rytų Afrikos arabų uostą Kilvą, kuris buvo panaudotas Portugalijos laivų palaikymui. Da Gama vedė piratinę veiklą prieš arabų prekybos laivus, sumušė Kalikato flotilę susidedančia iš 29 laivų ir galiausiai užėmė miestą uostą. Gavo vertingą prekybinę vietą ir didelį grobį, kas jam užtikrino išimtinį Portugalijos karūnos pripažinimą. Grįžus į Portugaliją gavo drąsaus titulą Vidigueira ir žemes priklausančias Braganzos karališkai šeimai.

Įgavęs reputaciją, kaip mokantis „pataisyti“ problemas atsirandančias Indijoje, buvo tenai dar kartą nusiųstas 1524 m. tikslu pakeisti nekompetentingą portugalų gyvenvietės vicekaralių Eduardo de Menezesą, bet mirė greitai po atplaukimo į Kalikatą. Buvo palaidotas pirmoje Indijos bažnyčioje (bažnyčia šv. Pranciškau Košine), bet 1539 m. jo palaikai buvo perkelti į Portugaliją ir palaidoti Vidigueiroje.

Da Gama, kaip niekas po Henryko Jūrininko, prisidėjo prie Portugalijos kolonijinės sėkmės. Pirma kelionė į Indiją ir jo greitumas ir politika, taip pat karinė jėga Portugalijai davė stiprias prekybinės pozicijas Indijos vandenyne.

Fernandas Magelanas

Fernandas Magelanas, portugalų jūrininkas, žymiausias naujų jūrinių kelių tyrinėtojas bei atradėjas. 1519 m. rugsėjo mėn. Magelanas išplaukė iš Portugalijos į ekspediciją aplink pasaulį. Jo kelionės įrodė, kad Žemė yra apvali, o pasaulio vandenynas yra vientisas.

Sukakus 20 metų, Fernandas Magelanas pirmą kartą išplaukė į jūrą. 1505 m. jis išplaukė į Indiją. Ekspedicijos tikslas buvo įvesti ten Portugalijos vicekaraliaus Francisko de Almeido valdžią ir pakeliui įkurti karines ir jūrų bazes.

Kita kelionė buvo į vakarų Indiją. Čia Magelanas dalyvavo žygiuose į Molukus. 1510 m. Fernandas tapo kapitonu, tačiau po slaptos kelionės į rytus, be leidimo, prarado valdžią ir grįžo į Portugaliją.

Pirmoji kelionė aplink pasaulį

F. Magelanas 1519 m. jis pradėjo savo kelionę į Vakarus, kuri tapo didžiausia iš visų iki tol buvusių.

F. Magelanas turėjo penkis laivus ir du šimtus septyniasdešimt žmonių. Išplaukę iš Ispanijos, jie perkirto Atlanto vandenyną, priplaukė Pietų Ameriką ir tęsė kelionę į pietus, kol pasiekė piečiausią kontinento tašką. Vienas laivas sudužo, antrasis pabėgo. Liko tiktai trys, kurie praplaukė siaurą sąsiaurį tarp Pietų Amerikos ir Ugnies Žemės salos. 1520 m. lapkričio 28 d. po septyniolika mėnesių trukusios kelionės ekspedicija išplaukė į atvirą vandenyną. Jį Magelanas pavadino Ramiuoju, nes jis buvo žymiai ramesnis už Atlanto vandenyną. Sąsiauris, kurį jis praplaukė, iki šiol vadinamas Magelano vardu. Paskui ekspedicijos dalyviai drąsiai plaukė į šiaurę ir šiaurės vakarus nežinomu vandenynu. Keturis mėnesius, tai yra šimtą aštuonias dienas, jūreiviai praleido atvirame vandenyne turėdami labai menkas maisto ir vandens atsargas. Pagaliau jie pasiekė Filipinų salas.

Susirėmimuose su vietiniais gyventojais žuvo ekspedicijos vadas F. Magelanas ir nemažai ispanų. Ispanai atkakliai ieškojo prieskonių salose. Teko atsisakyti dar vieno laivo ir jį sudeginti. Teliko du. Grįžtant namo, vieną laivą užgrobė portugalai, bet antrasis laivas “Viktorija” su aštuoniolikos žmonių įgula po trijų metų kelionės grįžo namo. Pargabenti jūrininkų prieskoniai padengė visas kelionės išlaidas. Taip baigėsi pirmoji kelionė aplink pasaulį.

F. Magelanas savo kelione įrodė ne tik, kad Žemė yra apvali, bet ir tai, kad yra laiko juostos – laiko skirtumai, susidarę dėl Žemės sukimosi. Be to, įgulos nariai buvo pirmi europiečiai, kurie pastebėjo: „kupranugarius be kuprų“, kuriais greičiausiai buvo lama, guanakas, vikunia arba alpaka, juodas „žąsis“, kurių nereikėjo nei skusti nei pešti – greičiausiai pingvinus. Taip pat, dvi iš artimiausių mūsų galaktikų – Magelano debesys – matomi tik iš žemės pietų ir kad Žemės dydis buvo daug kartų didesnis negu galvojo mokslininkai – kelionės ilgis buvo 69 tūkstančiai kilometrų.
Didžiųjų geografinių atradimų padariniai

Didieji geografijos atradimai daug ką pakeitė Europos ir pasaulio gyvenime. Pirmiausia įvyko dideli pokyčiai pasaulinėje prekyboje. Iki geografijos atradimų pagrindiniai prekybos keliai kryžiavosi Viduržemio jūroje. Joje prekybos su Rytų šalimis monopolį turėjo Venecijos pirkliai. Prekyba gana intensyviai vyko ir Baltijos jūroje, kurioje šeimininkavo Hanzos pirkliai. Po didžiųjų geografijos atradimų iškilo nauji prekybos keliai. Jie persikėlė į Atlanto ir Indijos vandenynus. Tai sąlygojo Ispanijos ir Portugalijos, Anglijos ir Olandijos valstybių vaidmens išaugimą. Greitai jos tapo pirmaujančiomis pasaulinėje prekyboje. XVI a. pr. iškilo tokie prekybos centrai, kaip Lisabona ir Sevilija, o vėliau – Antverpenas, tapęs pagrindiniu pasaulinės prekybos centru. Genujos ir Venecijos miestų, atsidūrusių nuošalyje nuo prekybos kelių, reikšmė sumenko.

Kasdien į Antverpeną atvykdavo 200-250 laivų. Jame buvo įsikūrusios turtingiausių pirklių ir palūkininkų kontoros. Iš kolonijų į Europą plaukė auksas, sidabras, prieskoniai. Į kolonijas buvo gabenami amatininkų dirbiniai, gyvuliai, maisto produktai. Išaugo prekybos apimtys. Iš prekybos gaunamas didelis pelnas viliojo pirklius. Dėl daugelio priežasčių vandenynuose buvo didelė rizika netekti laivų. Tai vertė pirklius vienytis į bendroves, kurių pirmąją, pavadinę Ost Indijos kompanija, 1600 m. įkūrė anglų pirkliai. Vėliau, 1602 m., jų pavyzdžiu pasekė Olandijos pirkliai. Tiek anglų, tiek olandų pirklius globojo tų šalių valstybių vyriausybės, kurios kompanijoms suteikdavo ypatingas teises prekiauti su kuria nors šalimi. Prekybinių bendrovių atsiradimas sudarė sąlygas pervežti daugiau prekių. Pagyvėjo prekyba tarp kontinentų. Prekyba tapo pasauline.

Atradimų poveikis Europos ūkio raidai

Geografijos atradimai turėjo svarbią reikšmę visai Europos ir pasaulio ekonomikos raidai. Šalia riteriokonkistadoro dabar pasirodo pirklys-bankininkas, kurio ginklu tampa pinigai ir kreditas. Labiausiai naudojami Europoje buvo sidabriniai taleriai, auksiniai dukatai ir ispanų pistoliai. Metaliniai pinigai patys savaime buvo prekė ir kartu atsiskaitymo priemonė. Po Meksikos ir Peru užkariavimo į Europą ėmė plūsti sidabras ir auksas.

Buvo imta kalti žymiai daugiau sidabrinių ir auksinių monetų. XVI a. Europoje pinigų kiekis padidėjo 13 kartų. Pakilo kainos. Įvyko tikra kainų revoliucija. Maisto produktų kainos išaugo 4-5, o pramonės gaminiai – apie 3 kartus. Greičiausiai kainos pašoko Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Tauriųjų metalų perkamoji galia krito, nes norint nupirkti tą patį prekių kiekį, reikėjo žymiai daugiau šių metalų. Apie 1580 m. Ispanijoje buvo juokaujama, kad “netoli tas laikas, kai žmogui prasimaitinti reikės tiek aukso ir sidabro, kiek jis pats sveria”.

Atradimų padarinių prieštaringumas

Į kolonijas plūstelėjo misionieriai, konkistadorai, pirkliai, karaliaus valdininkai ir įvairiausio plauko perėjūnai, trokštantys greitai praturtėti. Beveik niekam iš šių ateivių nerūpėjo vietinių gyventojų kultūra, kalba. Juos domino tik turtas.

Tai ir lėmė, jog atvykėliai šiuose kraštuose elgėsi kaip užkariautojai, nesiskaitydami su jokiomis priemonėmis. Daugiausia įdarbinti cukranendrių plantacijose (nuo didžiųjų geografijos atradimų pradžios cukrus europiečiams tapo kasdienio vartojimo produktu) indėnai mirdavo nuo ligų, sunkaus, nepakeliamo darbo ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Kolonistai pradėjo gabenti į Ameriką negrus iš Afrikos.

Iš Senojo į Naująjį pasaulį buvo atgabentas ir indėnams nežinomas gyvulys – arklys. Iš Amerikos į Europą buvo atgabenti augalai, paukščiai ir produktai, be kurių neįsivaizduojamas šiandieninis pasaulis, – bulvės, pomidorai, tabakas, kava, kalakutai, kokainas, kakava.

Atradimų poveikis pasaulio suvokimui bei mokslui

Didieji geografijos atradimai ne tik smarkiai pakeitė Europos šalių ūkį, bet ir turėjo svarbios reikšmės to laikmečio žmogaus pasaulėvaizdžio kitimui. Jeigu iki didžiųjų geografijos atradimų dar buvo abejojama, jog žemė yra apvali, tai po F. Magelano kelionės ši abejonė išnyko. Buvo suvokta, jog žemė yra rutulio formos, apie kurią, plaukiant iš rytų į vakarus, galima apiplaukti. Taip pat buvo suvoktas ir žemės rutulio dydis.

Atradimai sparčiai paskatino geografijos vystymąsi. Jūreivystės vystymasis vertė sudarinėti tikslesnius žemėlapius. Vakarų Europos valstybės pradėtos specialios, jūrininkus ruošiančios mokyklos. Dar daugiau, iškilo išsilavinusių žmonių poreikis. Atradus naujas, nekrikščioniškas tautas ir susidūrus su jų kultūros pasiekimais iškilo svarbūs pasaulio pažinimo klausimai.

Naudoti šaltiniai

http://www.mit.lt/includes/bin/10_260091_pamoka.ppt#1

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kristupas_Kolumbas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vasko_da_Gama

http://www.daukantas.lt/edu/istorija/istorijos_vadoveliai/8_klase.pdf

http://lt.wikipedia.org/wiki/Amerigas_Vespu%C4%8Dis

http://www.newadvent.org/cathen/04775b.htm

Leave a Comment