Demokratija nėra sunkiai suvokiamas dalykas. Demokratijos – tai politinės sistemos, kuriose balsų dauguma nustato vyriausybių sudėtį. Reguliari galimybė pakeisti daugumą turi skatinti laisvą konkurenciją tarp pretendentų. Bet kuri partija gali pasiūlyti bet kokią alternatyvinę programą tam, kad įtikintų balsuotojus atsisakyti esančios koalicijos ir suformuoti kitą.Nuo 6 iki 4 amžiaus p.Kr. Atėnų filosofai, menininkai , dramaturgai ir politikai ginčijosi dėl demokratijos privalumų, nepaisant to, kad patys ją įvedė. Pirmasis raštiškas įrodymas, kad atėniečiai taikė demokratiją, datuojamas 522 m.e.m., kai Herodotas Persų sukilimo proga suklasifikavo tada buvusias valdymo formas ir pateikė pirmuosius paaiškinimus apie Atėnų valdymo būdą.Tiesioginė demokratija buvo įmanoma tik valstybėje su nedideliu gyventojų skaičiumi, laiduojančių tiesioginį dalyvavimą. Piliečiai turėjo pažinti vienas kitą, žinoti kiekvieno privalumus ir silpnybes, polinkius ir temperamentą, savitumus ir preferencijas. Asamblėja buvo pirmasis organas, kuris atspindėjo jų vyriausybės viziją.Teisę dalyvauti asamblėjoje turėjo 18 m. vyras, kurio tėvas ir motina buvo atėniečiai. Visi, atitikę šį reikalavimą, galėjo kalbėti tiek, kiek norėjo bet kuria pageidaujama tema. Tačiau tik maža dalelė turinčių teisę balsuoti gyventojų reguliariai vaikščiojo į Asamblėjos susirinkimus. Asamblėja buvo panaši į liaudies tribūną, su iškilmingomis kalbomis ir minimaliu dėmesiu svarstymams ir kompromisams. Asamblėjos sprendimus, neribojamus įsipareigojimais politinėms partijoms ar interesų grupėms, įtakojo uždegančios kalbos.Demokratija visuotiniais miesto susirinkimais pasikliovusi labiau nei kryptingai vadovaujama politika, gyvavo du amžius. Nors Asamblėja liko aukščiausias autoritetas, tačiau miesto – valstybės valdžia ir tikrasis darbas buvo perduoti mažesnei Penkių šimtų tarybai.Pirmasis gyvybingas demokratijos pavyzdys yra atstovaujamoji demokratija, ne todėl, kad atėniečiai galvojo atimti iš gyventojų jų teises, bet todėl, kad vadovavimas miestui – valstybei buvo sunkus darbas. Tarybos nariai pareigoms būdavo renkami tam tikram laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 kadencijoms. Taryba buvo reikalinga įgyvendinti plačius Asamblėjos įgaliojimus. Burtų sistema neskatino Tarybos atsiskaitomumo ar institucinės atsakomybės jausmo. Pareigų vykdymas iki Atėnų demokratijos paskutiniųjų dienų buvo elito veiklos sritis.
Ne įprastomis turtingųjų dalyvavimo politiniame procese tendencijomis, o žmonių institucionalizuoto dalyvavimo apimtimi Atėnų demokratinis patyrimas yra unikalus. Aristotelis laikė žmogų politiniu gyvūnu. Būtent šį vertinimą patvirtino Atėnų demokratija.Atranka į Tarybą vykdavo burtų keliu. Atėnai buvo nedidelis miestas su 30 000 gyventojų iš kurių politines teises turėjo apie 14 500 vyrų. Kadangi moterys ir vergai neturėjo teisės balsuoti, tai politikai aktyvūs gyventojai pakeisdavo vieni kitus Taryboje, kuri rinkdavosi kasmet po 10 kartų.Atstovavimo problema – didelio gyventojų skaičiaus pakeitimas maža grupe – buvo gyva nuo pat demokratijos idėjos gimimo pradžios. Įvairūs politiniai klubai, daugiausiai sukurti priešatrankinėms machinacijomis, buvo pagrindiniai dalyviai, sudarant kandidatų sąrašus, kuriuos demes pristatydavo burtams. Apgavystės Atėnuose buvo labai įprastos. Burtai gynė tuos, kurie vakdė, nebūdami atsakingi už tai, ka jie darė. Jie negalėjo pralaimėti, kadangi burtai buvo teoriškai atsitiktiniai. Taigi nebuvo “konstruktyvios opozicijos”, nebuvo politinės partijos, užsibrėžusios demaskuoti pareigūnų blogybes tam, kad pasiektų vyriausybės kontrolę. Atėnų demokratija savo prielaidomis buvo labiau unitarinė, nei šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos. Nors formalus sprendimų priėmimo principas ir Asamblėjoje, ir Taryboje buvo daugumos principas, reiškęs konflikto teisėtumo pripažinimą, daugelis Asamblėjos sprendimų buvo priimami konsensusu.Atėnų demokratijos apgaulingumas puikiai atsiskleidžia rinkimuose į tuos postus, kurie paprastai, netgi pačiose radikaliausiose demokraijose yra skiriami. Atėnai nežinojo nei biurokratijos, nei valstybės administracijos. Taryba skyrė rotacinį komitetą, kaip savo atstovą kasdieniniams reikalams, tačiau niekada neturėjo profesonalių valdininkų. Kadangi dalyvauti Taryboje buvo leidžiama dvi kadencijas, tai apie 1/3 turinčių teisę balsuoti gyventojų dirbo taryboje kas dešimtmetį, o tuo pačiu metu – ir dar mažiasniame komitete.Atsakomybė už sprendimų priėmimą, vykdymą ir jų pasekmes buvo Atėnų socialinės ideologijos dalis, kuria sekant, būtų buvę nesuvokiama perduoti įgaliojimus biurokratijai. Magistrai, kurių tarnyba reikalavo profesinių žinių, buvo renkami rankos pakėlimu arba triukšmingu pritarimu. Tuo pačiu būdu buvo renkami kariniai vadai, archontai, įvairūs finansų tvarkytojai ir laikinos komisijos.Atsiskaitomumo tikrai trūko. Nebuvo pagrindo, kurio valstybės veikėjai ir piliečiai galėtų prieštarauti dėl pagrindinės valstybės politikos krypties. Atėnai neturėjo supratimo kaip valdyti politikus, kai Asamblėja ir Taryba buvo atsakingos už sprendimus, kuriuo generolai stengėsi įgyvendinti. Augant išvardintų generolų skaičiui, demagogai pasidarė drąsesni, kadangi kaltė dėl jų kvailų projektų niekada neiškildavo į paviršių. Demokrtijos esmė netobulame pasaulyje yra galimybė rinktis. Valdymo neefektyvumas, savo ruožtu, buvo nesugebėjimo suderinti aistrą demokratijai su visuotinai priimtais valdymo reikalavimais pasekmė. Svarstymams nebuvo sąlygų.Asamblėja baigė savo egzistavimą, kaip skleidėja idėjų, kurias Atėnų piliečiai vertino kaip radikalias, o Taryba laikė jas pavojingomis. Kad pasiūlymas virstų įstatymu, buvo reikalingas tarybos konsensusas. Tačiau Asamblėjos galia daryti pataisas net kukliausias garantijas darė neefektyviomis. Kaip sprendimų priėmimo organas, Asamblėja labiau priminė minios sambūrį.Prasidėjus Peloponeso karui (450 m.), Asamblėja susidūrė su nepaliaujamais valstybės perversmais. Žodžio laisvė buvo apribota. Įtakingiausi Atėnų politikai buvo tie, kurie žiauriai keršijo sugautiems priešininkams, tuo įsiteikdami Asamblėjai. Neprofesonalai generolai vedė samdinius į civilių gyventojų skerdynes Melos saloje. Tačiau šis barbariškas aktas sukėlė tik nežymius procesus.Be pirmų šaltinių apie demokratinį valdymą, atėniečiai taip pat pateikia galimybę apmąstyti demokratinės politinės sistemos žlugimą. Kai ši sistema išsisėmė, Asamblėja tapo slaptų balsavimų centru, neįprastu ir liudijančiu apie polio smukimą. Ilgainiui bendruomenės jausmas buvo prarastas kartu su tingaus diletanto idealu.Ir vis tik spaudimas Atėnų demokratijai buvo didelis, o problemos ir apribojimai dar didesni. Net jei Sparta nebūtų sunaikinusi, Atėnų sistema vis tiek būtų mirusi.Po Graikijos demokratijos žlugimo praėjus beveik 1700 metų, atsakingos vyriausybės idėja vėl iškilo. Normanai, užkariavę Angliją 1066 metais, įvedė plačią ir efektyvę administracinę struktūrą, biurokratiją. 1215 metais priimta Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą įformino.
Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenės rūmus ir Lordų rūmus – pirmąsias atstovaujamas institucijas, demokratinės politinės sistemos pirmtakus. Įtampa tarp parlamento ir karaliaus valdžios buvo didelė.17 amžiaus antroje pusėje, matyt, dėl kelių nepaprastai kvailų monarchų , karaliaus ministrai pradėjo susitikinėti be karaliaus ar jo atstovų. Ši grupė laipsniškai nutolo nuo karaliaus ir 18 amžiuje žinoma jau kaip kabinetas. Kadangi kabineta buvo sudarytas iš karaliaus ministrų, kaineto ministras, kuris prisiėmė atsakomybę sušaukti susirinkimus, buvo pavadintas ministru pirmininku.Parlamento raida buvo ne tik lėta ir evoliucinė; tai buvo demokratijos judėjimas, einantis žemyn nuo diuominės lnk bendruomenių. Šis procesas tęsėsi, kol 1918 metais buvo priimtas Libiečių atstovavimo aktas.Pirmą kartą atstovavimas Anglijoje minimas 1100 metais, šimtmetį iki Didžiosios laisvių chartijos pasirodymo. Manoma, kad aliuzija apie atstovavimą Viduramžiais susijusi su nurodoma feodo ar parapijos teise kreiptis į karalių užtarimo.Vis dėlto negalima perdėti valdymo praktikos įtakos, plėtojant atstovaujamosios vyriausybės idėją. Atstovaujančio sprendimų priėmimo organo supratimas išaugo natūraliai iš valstybinės biurokratijos kasdieninių poreikių. Įvairūs profesiniai sluoksniai jungėsi į organizacijas, kuriomis rinkdami informaciją galėjo pasikliauti karaliaus mokesčių rinkėjai ir turto surašinėtojai.Ilgainiui pakeitusi feodus grafystė buvo tapo pamatiniu Anglijos atstovavimo vienetu. Daugelyje feodlinių visuomenių grafystė buvo teoriniu principu apibrėžta žmonių visuma, įgyvendinanti luominį atstovavimą: kariškių, dirbančiųjų, dvasininkų. Vieiniai didikai, teikdami informaciją ikėjosi užinoti apie ruošiamus svarbius pakeitimus valstybės politikoje. Didžioji laisvių chartija įteisino tuos lūkesčius ir sukūrė Didžiąją Taryba, tiesioginį Anglijos Parlamento prototipą ir kartu pirmąją “demokratinę” instituciją nuo Atėnų laikų.Didžioji Taryba, dabar jau vadinama parlamentu, rinkosi kviečiama karaliaus; bendruomenės buvo “netiesiogiai šaukiamos” šerifo karaliaus įsakymu. Kaip ir Didžioji Taryba, bendruomenės buvo patariamasis organas, šaukiamas arba karaliaus, arba jo atstovo. Delegatai siunčiami į tuos du patariamuosius organus, nevisuomet buvo paklusnūs ir atsidavę tarnai, kokių karaliaus valdžia ieškojo.Šie du susirinkimai tapo parlamentu 14 amžiaus viduryje. Kai šios dvi grupės susiliejo, bendruomenių riteriai susijungėsu bendruomenių piliečiais, miestiečiais ir žemesniais dvasininkijos nariais, kad suformuotų bendruomenių rūmus. Lordų rūmai išliko kilmingųjų veikimo sritimi, o parlamento sušaukimas buvo karaliaus teisė. Šerifai išlaikė pareigą surinkti bendruomenių narius.Atsovavimo formų teorijos išsivystė spontaniškai iš kasdieninio parlamento darbo. Parlamentinių pasitarimų su karaliumi vertinimai ėmė formuoti požiūrį, kad Parlamentas “atstovauja visą karalystę”. Tačiu praktiškai daugiau laiko buvo sugaištama individualioms pretenzijoms ir peticijoms svarstyti nei galvojama apie atstovavimą. Parlamentas, ypač Bendruomenių rūmai, savo paskirtimi laikė mokesčių nustatymą ir skundų išklausymą, kolektyviai atstovaujant individų pažiūroms. Principas sieti mokesčių dydį su teise būti išklausytam, manymas, kad mokesčiai turi būti patvirtinami tų, kurie kalbėjo karalystės vardu, egzistavo nuo Didžiosios laisvių chartijos laikų.Konservatyviuosius sluoksnius atstovavęs Edmundas Burke’as Vigai paruošė Reformos aktą 1830 m. Nuosaikiai pakoregavęs amžių senumo sistemą, reformos aktas vis dėlto išsaugojo turto cenzo reikalavimus, atsižvelgė į tuos, kurie buvo susiję su nekilnojamu turtu; tokiu būdu rinkėjų skaičius padidėjo ketvirčiu milijono. Papildomai balsavimo teisė išplėsta 1867m. Pagaliau 1928 metais, sumažinus amžiaus cenzą moterims iki 21 metų, didžiojoje Britanijoje įvesta visuotinė balsavimo teisė.Šio antrojo demokratijos bandymo atstovavimo principas ryškiai skyrėsi nuo graikų. Atėnų demokratija buvo pagrįsta įsitikinimu, kad žmogaus atstovavimas kitu asmeniu nėra demokratija, bet koks tiesioginės demokratijos principo silpninimas buvo nenoriai priimamas. Anglijoje gyventojų atstovavimas buvo pradėtas iš kitos demokratijos visumos pusės: karalius suteikė didikams teisę dalyvauti svarstymuose, didikai suteikė balsavimo teisę nedidelei gyventojų daliai.