A. Škėma

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų (“Živilė”, “Vieną vakarą”, “Pabudimas”, “Šventoji Inga”, “Vienas ir kiti”, “Žvakidė”) yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu “Balta drobulė”, apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių XXa. vidurio veikalų. A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės – baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.A.Škėmos dramatiškasis subjektas – XXa. smurtą, netikrumą, apgaules, išdavystes patyręs, save praradęs ir savęs ieškantias žmogus. Vienur jis viską iškenčiantis, stoiškas, kitur krentantis į juodą nevilties bedugnę, kerštaujantis likimui ar maldaujantis dangaus malonės. Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis- svarbiausi A.Škėmos draminiai pradmenys. Jo herojai privalo stoti į vieną arba į kitą pusę žūtbūtiniame pasaulio lūžyje, jų pasirinkimą valdo amžinieji gėrio ir blogio principai, kuriems turi paklusti individuali būtis skaudžiai trupėdama, vyksmas grindžiamas “mirties momentu”, kuris yra reikšmingiausia tikrovė.

“Pabudime”(1949-1950) nostalgiškas žmogiškumo susidūrimas su pasaulio beprotybe nepalyginamai realus ir psichologiškai motyvuotas. Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūsiuose, tardymų bei kankinimų patalpose pirmaisiais stalinistinių represijų Lietuvoj metais. Šioje dramoje NKVD tardymų kamera tampa ta ervde, kurioje žmogus išbandomas mirtimi ir meile. Laisvės kovotojų konfrontacija su nuožmiais smurto vykdytojais yra beatodairiška ir užsibaigia kruvinu finalu. Įtampą sustiprina meilės trikampis-komplikuotas dviejų skirtingų moksladraugių varžybos dėl moters. “Pabudimo” uždangai pakilus pirmiausia matome baimę ir maldą. Kun.Antanas neramiai miega, jo gyvenimą supa baisūs sapnai . Su kiekvienu “Tėve mūsų” kunigo širdy, smegenyse, visam kūne aidi žingsniai pas jį ateinančios mirties. Šiam Dievo pateptajam mirtis ateina kaip baimė gal todėl, kad jis, nors ir kunigas, vis dėlto yra kartu ir silpnas žmogus. Kazys tvirtas, ironiškas, bet irgi gyvena mirties šešėlyje, jis irgi suklumpa ir sako:”Aš bijau, kunige. Aš labai bijau, kunige._ Jis irgi dar neišmoko būti žmogumi, jo valanda dar ateis. Jo meilė Elenai susideda iš “La Camprasita”, iš pabučiavimų ir iš jos nustūmimo nuo tikrai svarbių, bet ir pavojingų gyvenimo aspektų nežiūrint to, kad Elena yra jo žmona. Meilė yra laimėjimas, o jos nebuvimas- pralaimėjimas ir dvasios pražūtis. Tikroji meilė glaudžiai susijusi su mirtim, nes jei Kazys nori kad Elena tikrai būtų jo žmona, jis turi išdrysti pasmerkti tam pačiam pavojui, kuris jam jo darbe gresia. “Pabudime” mirtis ir meilė vaikščioja prisidengę keliais pavidalais: laimėjimas ir žmogiškumas, nusikaltimas ir išpirkimas. O savo aukščiausią prasmę įgyja jie tik paskutinę gyvenimo minutę ir tada pasidaro labai panašūs, lyg ir susilieja į vieną. Kartą A.Škėma yra pasakęs : “Mirties momentas yra pati reikšmingiausia tikrovė”. “Pabudimo” personažai peržengia empiriškosios realybės ribą, eina į individualybės esmę. Svarbiausia šios pjesės personažų nuostata yra etinio vientisumo ir tapatumo ieškojimas.
“Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo galios. “Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį patiria dvasinio prisikėlimo palaimą. Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. Visos A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija . Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos, vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į kitą. A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė, ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie “vaidintų”, dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Pvz.”Pabudime tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar “buržuaziniais laikais”, kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito “saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik “literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki besielio “visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė už sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis. “Pabudime” “La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės “tema” su skaudžia ironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis. “Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei, vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai “būk mano žmona”, onegalėjo nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.
A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų, tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg “tardytų mylėdamas”. “Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis. Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į “meilės trikampį”, Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų galvas. Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Aš nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse. “Pabudime” žmonių simboliškumas atskleidžiamas dialogo tonu ir veiksmų galutinėmis implikacijomis. A.Škėmos dramose daiktai yra ne daiktai, žmonės ne žmonės, prasmė-beprasmybė ir konfliktai -intymus bendravimas. Ir mirtis, ir meilė jo kūryboj turi daug veidų. Kazys, NKVD tardomas pasibaisėtinu būdu, rėkia , kad jis norįs būti žmogum, bet tuo pačiu momentu jo veidas “nusiraukšlėja, iš akių ištrykšta ašaros iš gerklės išsprūsta kriokiantys garsai_. Tai yra priešmirtinis kriokimas žvėrie, pagauto spąstuose.
Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. “Pabudimas_ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis žingsnis.”

NAUDOTA LITERATŪRA:1. Antanas Škėma “Rinktiniai raštai 2 ” (1994);2. Algimantas Bučys “Įžanga į Škėmos pasaulį” (1994);3. Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990″;4. Rimvydas Šilbajoris “Antanas Škėma” (1992);5. “Gimtasis žodis” (1997 nr.11);6. “Netekties ženklai” (1992 nr.11)

NEŽINOMI ŽODŽIAI:EGZALTACIJA-susijaudinimo , pakilumo, susižavėjimo būsena;NKVD- vidaus reikalų liaudies komisariatas;DISPONUOTI- turėti savo žinioje, valdyti, tvarkyti savo nuožiūra;FORMALIZMAS-literatūros pakraipa, kuriai būdinga meno kūrinųi reikšmės perdėtas vertinimas, teigimas, jog pažntines etines vertybes nulemia forma;INTRAVERTAS- asmenybės tipas, kuris pasireiškia ypatingu dėmesiu sau, abejingumu aplinkai ir praktinei veiklai;NIHILIZMAS-neigiamas visuomeninio gyvenimo reiškinių vertinimas, neturint konkrečios pozityvios programos;TOTALITARINIS- pagrįstas visiška visuomenės gyvenimo kontrole;SOMNABULIZMAS- liguista būsena, kuriai būdingi automatiški veiksmai;SCENIŠKAS- tinkamas scenai, vaidybai;SIURREALISTIŠKAS- priklausantis meno krypčiai, kuriai būdingi pasąmonės impulsai, daiktų savybių iškraipymas;

STOIŠKAS- ištvermingas, langvai pakeliantis sunkumus ir nelaimes;KONFRONTACIJA- akistata;EMPIRIŠKAS- paremtas jasumais, patyrimu;APOLOGIJA-užtarimas, gynimas;DESTRUKTYVUS-objekto struktūros suirimas;IRACIONALUS- protu nesuvokiamas;REINKARNACIJA-persikūnijimas;IMPLIKACIJA- veiksmas reiškiamas jungtimi jei…,tai;