Dekolonizacija: priežastys ir pasekmės

Dekolonizacija buvo ilgas istorinis procesas.Kokios buvo šio proceso prielaidos ir varomosios jėgos?
Daug kolonijų tikėjosi gauti nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau kokio nors savarankiškumo jos nesulaukė.Viena iš pagrindinių dekolonizacijos prielaidų – pasikeitęs jėgų santykis tarp didžiujų valstybiųpo Pirmojo pasaulinio karo. Dvi kolonijinės valstybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija – buvo išsekintos po karo, o naujos supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga – nusistačiusios prieš kolonijų sistemą.
Dekolonazaciją varė į priekį vidinės ir išorinės jėgos. Daugelyje kolonijų sustiprėjo išsivadavimo judėjimai, kuriuos įkvėpė europietiškos demokratinės tradicijos arbr marksizmas. Nors maarksistinis modelis ir pralaimėjo kaip politinė sistema Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje, jis buvo sėkmingas kaip išsivadavimo ideologija daugelyje kolonijų. Dalis kolonijų elito išsilaisvinimą gavo Europoje, o tai, ką jie ten išmoko, buvo svarbus įkvėpimo šaltinis išsivadavimui. Tačiau nacionalizmas taip pat turėjo savo šaknų kolonijų kultūroje ir istorijoje. Daugelis tautų atsigręžė į savo istorijos aukso amžių, kaip ir tada, kai nacionalinės valstybės kūrėsi Europoje XIX šimtmetyje.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo kolonijos turėjo į ką lygiuotis. Indija išsivadavo iš britų, o Indonezija iš ollandų. Galų gale Kinija, įvykdžiusi revoliuciją, iškilo kaip naujas pavyzdys. Priespauda fašizmo laikais Europoje subrandino europinėje opinijoje supratimą dėl kolonijų laisvės reikalavimų.Daugelis nurodė į Jungtinių tautų priimtą Žmogaus teisių deklaraciją, ir buvo vis sunkiau pateisinti kolonijinę sistemą.
Tačiau lemiamą reikšmę suvaidino pa

ačių kolonijinių valstybių požiūris į kolonijų išsivadavimą. Nelebai skausmingai šis procesas vyko britų kolonijose, nors ir iųkilo problemų šalyse, kuriose buvo daug baltųjų kolonistų – Kenijoje ir Rodezijoje(Zimbabvė). Prancūzija, atvirkščiai, nerodė didelio noro paleisti savo kolonijas. Šaliai reikėjo vėl susigrąžinti didžiosios valstybės vardą, o kolonijos buvo svarbios Prancūzijos ekonomikai. Prancūzija kariavo kruviną karą, norėdama išlaikyti savo kolonijas Indokinijoje ir Šiaurės Afrikoje. Tą patį darė Olandija Indonezijoje.
Iki 1970 m. beveik visos kolonijos gavusios nepriklausomybę, tik Portugalijos diktatūra laikėsi kolonijų Angoloje ir Mozambike iki pat diktatūros žlugimo 1974 m. Namibijai nepriklausomybę suteikė Šiaurės Afrika tik 1990 m.
Daugelis buvusių kolonijų tapo neprisijungusiomis valstybėmis. Šios valstybės siekė nesijungti į tarptautinių blokų sistemas, kuriose dominavo supervalstybės. Jos norėjo derinti savo politiką per Jungtines tautas ir remti išsivadavimo judėjimus.
Didelės pasaulio daalys neišgyveno tokios ekonomikos raidos kaip industrinės valstybės ir jose dar labiau pagilėjo ekologinės problemos. Viena iš tokių priežasčių – kolonijinių laikų palikimas. Kolonijos, tapusios nepriklausomomis, gavo blogas išeities pozicijas, tačiau ekonomikos vystymosi problemų kolonijose ir kitose šalyse kilo ir dėl vidaus sąlygų. Pavyzdžiui. Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, buvo mažas gyventojų tankumas ir nepalankios klimato sąlygos žemės ūkiui. Tai trukdė susikurti valstybėms. Kultūrinės sąlygos, kaip antai: religija, vertybių ir normų sistema, taip pat galėjo stabdyti ekonomikos vystymąsi.
Po kolonializmo panaikinimo Pietuose no
orėta ypač sparčiai vystyti ekonomiką. Bet vystymosi procesas taip greitai neprasidėjo, nes ryšiai su pramoninėmis valstybėmis buvo per stiprūs. Buvusios kolonijos gavo nepriklausomybę, naują himną ir vėliavą, bet tai nepanaikino jų nepriklausomybės nuo industrinių valstybių.
Šalių vidaus sąlygos taip pat stabdė vystymąsi. Ypač sėkmingam ekonomikos augimui trukdė nestabilios politinės sąlygos, nedemokratiniai režimai, daug lėšų buvo skiriama ginklavimuisi, o agrarinių šalių elitui pirmiausia rūpėjo apsirūpinti patiems.
Nepaisant naujo ekonominio pasaulio sutvarkymo reikalavimų, agrarinių šalių ekonomika 8-9 dešimtmetyje dar pablogėjo. Tačiau visko negalima vaizduoti vien tamsiomis spalvomis. Atsirado agrarinių šalių, kurios sugebėjo pakilti ir buvo pramintos naujosiomis išsivysčiusiomis šalimis. Brazilija, Meksika, Pietų Korėja, Filipinai, Malaizija, Taivanas, Honkongas ir Singapūras sukūrė reikšmingą pramonę ir eksportavo gatavus produktus. Bet jų ekonomikos augimas rėmėsi pigia darbo jėga, ilgomis ir sunkiomis darbo dienomis, o bendrasis nacionalinis produktas buvo nelygiai paskirstytas. Vyrauja skirtingos nuomonės dėl sėkmingo agrarinių šalių vystymosi būdų.
Paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje istorikai nurodė,kad sąvoka agrarinė šalis ir industrinė šalis turėtų būti labiau niuansuota. Jie pažymėjo, kad daugelis šalių, kurios anksčiau buvo praskiriamos prie agrarinių šalių, buvo pradėjusios lenkti nemažai industrinių šalių. Tai ypač susiję su naujosiomis išsivysčiusiomis šalimis Azijoje. Istorikai teigė, kad tradicinis pavadinimas ”Pietūs” dabar labiausiai tinka tik Afrikai.
Naudota literatūra: Asle Svee” Pasaulis II ” (istorijos va
adovėlis)

Leave a Comment