Mokslo filosofija susiformavo XX a.viduryje kaip savarankiška kryptis. Mokslo filosofija brandą pasiekė loginio empirizmo pagrindu. Žymiausi loginio empirizmo atstovai M. Schlich, Carnap ir
H.Reichenbach.
Loginis empirizmas arba loginis pozityvizmas skiriamas nuo pirmojo pozityvizmo A. Comte, Spencer ir nuo antrojo pozityvizmo Macho ir Avenoriaus.
Skirtumai :
1. Loginis empirizmas nusigręžė nuo psichinio, protinio pobūdžio pažinimo proceso tyrimo ir pasuko į loginį kalbos, kuria reiškiami pažinimo rezultatų tyrimai.Rezultatai – tai turimos žinios.
Hiumui būdingas psichologinis pažinimas.Jis keičiamas loginiu.Reikia tirti ne individo protinę veiklą, bet rezultatus, kuriuos įgyja.
2. Loginiai empiristai atsisako ti
irti empirinių idėjų kilmės klausimą. Pereina prie žinių struktūros. Atsisako kelti klausimą, iš ko atsiranda idėjos, nes šis klausimas priklauso psichologijai. Empiristams rūpėjo, kas yra žinios ir kuo skiriasi nuo nemokslinių žinių.
Tarp loginio ir klasikinio empirizmo yra panašumas – tai empirinis patyrimas.
Pirmojo pozityvizmo (XIXa.) atstovas A. Comte.Jis formuluoja trijų proto raidos fazių dėsnį. Žmogaus protas turi pereiti tris skirtingas stadijas: teologinę ( fiktyviąją), metafizinę (abstrakčiąją), mokslinę (pozityviąją). Teologinė stadija – gamtos reiškiniai aiškinami antjusliniu pagrindu.Nuo animizmo – tikėjimo, kad visi daiktai turi sielą – per ti
ikėjimą daugeliu dievų prieinama iki monoteizmo ir klasikinių didžiųjų relegijų. Šioje stadijoje protas pasikliauja vaizduote.Metafizinė stadija – proto raidos stadija. Nors ši stadija panaši į teologinę stadiją, tuo kad čia nurodoma į dievus, tačiau ji ir skiriasi nuo teologinės stadijos. Pavyzdžiui aiškinant gamtą ji
XIX – XXa. Technikos raida veda prie mokslo specializacijos. Iškyla moksliškumo reikalavimas, kasdieninė kalba negali būti tiksli, todėl reikia idealios mokslinės kalbos. Dirbtinės kalbos ieškojimas ve
