LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMA

TURINYS

1. Įvadas 3
2. Teisės šaltiniai ir jų rūšys 3
2.1. Teisės tradicijos 5
3. Teisinis norminis aktas, kaip pagrindinis Lietuvos teisės šaltinis 5
3.1. Teisinių norminių aktų sistema 6
3.1.1. Įstatymai ir jų ypatybės 7
3.1.2. Poįstatyminiai aktai 8
3.2. Norminių teisės aktų skelbimas ir įsigaliojimas 9
3.3. Norminių teisės aktų galiojimas 11
3.4. Teisės norminių aktų sisteminimas 13
3.4.1. Norminių teisės aktų apskaita 13
3.4.2. Teisės aktų inkorporacija 14
3.4.3. Teisės aktų konsolidacija 14
3.4.4. Teisės aktų kodifikacija 15
3.5. Tarptautinės sutartys 16
4. Teisminis precedentas LR teisės sistemoje 18
5. Išvados 19
6. Literatūros sąrašas 201. ĮVADAS
Kad taptų tikrove ir galėtų vykdyti savo funkcijas, teisei būtina išorinė išraiška. Užsienio literatūroje tai kartais vadinama teisės forma, kai kuriais atvejais – teisės šaltiniais arba forma ir šaltiniais.
Siekiant kuo racionaliau spręsti šią ginčytiną prroblemą, pirmiausia atsimintina, kad teisės forma suteikiama jau susidariusiems visuomeniniams santykiams, kurių turinys yra šalių tarpusavio teisės ir pareigos, t.y. realiai susidarę teisiniai santykiai, o jie dažniausiai atsiranda ekonomikos srityje. Valstybė gali įstatymiškai užfiksuoti dar galutinai nesusiklosčiusius santykius, aktyviai skatindama visišką jų susidarymą ir įtvirtinimą praktiniame gyvenime. Tiesioginis teisės atsiradimo pagrindas gali būti ir teisės praktika.
Teisės šaltiniu suprantama teisės forma, t.y. oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Taip teisės šaltinis apibūdinamas formaliuoju teisiniu aspektu.

2. TEISĖS ŠALTINIAI IR JŲ RŪŪŠYS

Plačiuoju požiūriu teisės šaltinis yra visuomeniniai santykiai, kuriuos reikia reguliuoti ir kuriuos įsisąmonina įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjas supranta, kad tam tikrų visuomeninių ryšių visuma, tam tikras visuomenės narių elgesio variantas turi tapti bendrai privaloma taisykle ir virsti įstatymu. Tada nustatoma te

eisės norma arba sankcionuojamas jau susidariusios gyvenime elgesio taisyklės ir šitaip jos paverčiamos teisės normomis.

Materialiuoju požiūriu teisės šaltiniai bus materialiosios, socialinės ir kitos visuomenės gyvenimo sąlygos, objektyviai verčiančios išleisti ar pakeisti, papildyti teisės aktus ir net pertvarkyti visą teisės sistemą.

Kadangi terminas forma turi daug reikšmių, todėl dauguma autorių laiko teisės formą ir teisės šaltinį sinonimais, identiškais terminais ir sąvokomis, kaip jie vartojami kaip valstybės valios išraiškos būdas, teisinių nurodymų nustatymo būdas, arba būdas, kuriuo valstybės valdžia suteikia elgesio taisyklei visuotinę privalomąją galią.

Išskiriami tokie teisės šaltinių reikšmės:
1. Teisės šaltiniai yra vadinami teisės pažinimo šaltiniais, – visi tie dalykai, kuriuose randama duomenų arba pėdsakų tų arba kitų laikų, tos arba kitos visuomenės teisei pažinti, būtent: įstatymų tekstai, papročių užrašai, teismų bylos, metraščiai, literatūros kūūriniai.
2. „Teisės šaltiniai“ antrąją prasme reiškia veiksnius, kurie gimdo teisę gimdo subjektingąją teisės sąmonę, būtent: įvairius visuomenės interesus, dorovės idėjas ir tikybinius įsitikinimus – tai teisės šaltiniai materialiniu atžvilgiu.
3. Pagaliau „teisės šaltiniais vadiname nustatytas, priverčiamas juridinės normas“ – tai teisės šaltiniai formaliu atžvilgiu.

Svarbiausios teisės šaltiniai pasaulio šalyse yra: teisės papročiai, teismo precedentas, valstybės institucijų norminiai teisės aktai, teisinės sutartys, visuomeninių organizacijų norminiai aktai, išleidžiami valstybės sankcija.

Teisės paprotys – tai istoriškai susidariusi dėl tam tikro dažno pasikartojimo valstybės sankcionuota kaip visuotinai privaloma elgesio taisyklė. Teisiniai pa
apročiai sudaro paprotinę teisę. Jie atsirado kuriantis ekonominiams santykiams, nes valstybė dėl savo primityvios organizacijos dar negalėjo normalizuoti savo organų teisėkūros veiklos.

Ryškiausi teisinių papročių pavyzdžiai yra tokie vergvaldinės ir feodalinės teisės paminklai, kaip 12 lentelių įstatymai, Drakono įstatymai, Salijų teisynas. Paprotinės teisės pagrindas buvo barbariškos, necivilizuotos elgesio taisyklės, todėl šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse praktiškai jos netaikomos. Labai ribota teisės šaltinio reikšmę kartais gali turėti ir papročiai civilinėje ir tarptautinėje teisėje, jeigu jie taikomi įstatymo numatytais atvejais.

Teismo precedentas – tai valstybinio (daugiausia teisminio ar administracinio) organo sprendimas konkrečioje byloje, kuris tampa visuotinai privalomas sprendžiant analogines bylas. Ypač buvo paplitęs Senovės Romoje ir feodalų teismuose. Daugelis jūrų ir prekybos teisės teiginių buvo formuojami prekyb.iniuose pirklių laivuose. Dabar teismo precedentas yra pagrindinis teisės šaltinis vadinamosios anglosaksų teisės šalyse: Dž. Britanija, JAV, Kanada, Airija.

Teisės norminis aktas – tai valstybės kompetentingų organų ar jų įgaliotų institucijų oficialus rašytinis aktas – dokumentas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas.

Vieni teisininkai teoretikai norminius teisės aktus, papročius, precedentus laiko teisės formomis, o kiti – šaltiniais. Skirtingi tų pačių reikšmių pavadinimai pažymi įvairią jų esmės išraišką. Į teisės šaltinius žvelgiama veiksnių, lemiančių teisės atsiradimą ir jos veikimą, aspektu. Tai yra valstybės teisės kūrimas, tautos valia ir kaip galutinė išdava – visuomenės materialiosios gyvenimo sąlygos.

Teisės formą id
dealiai apibūdina tam tikros savybės:
1) išreiškia normose įtvirtintą piliečių valią ir yra nulemta esamos socialinės ekonominės bazės;
2) įtvirtina ir užtikrina tautos politinę valdžią;
3) įtvirtina demokratinių formų ir pirmiausia įstatymų prioritetinę reikšmę;
4) įtvirtina norminių aktų rengimo ir priėmimo procedūrą parlamentuose.

2.1. TEISĖS TRADICIJOS

Egzistuoja dvi pagrindinės teisės tradicijos: anglų-amerikiečių, arba bendrosios teisės, ir romanų-germanų, arba kontinentinės teisės, tradicija.
Iš jų įtakingiausia ir labiausiai paplitusi yra kontinentines teises tradicija. Ji yra laikoma įtakingiausia dėl poveikio nacionalinės teisės sistemoms, ir dėl to, kad ji yra paveikusi tarptautinę teisę ir tarptautinį teisinį mąstymą. Šiai tradicijai būdinga aiški, konkreti ir griežtai apibrėžta teisės šaltinių hierarchija. Pagrindiniu teisės šaltiniu čia pripažįstamas norminis teisės aktas. Norminiai teisės aktai grupuojami hierarchijos tvarka, kurią lemia reguliuojamų visuomeninių santykių reikšmingumas ir institucijos, išleidusios teisės aktą, teisinis statusas. Hierarchijos tvarka reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali prieštarauti mažesnės teisinės galios įstatymai, o šiems negali prieštarauti poįstatyminiai teisės aktai.
Šiai tradicijai būdinga griežtai atriboti pirminius teisės šaltinius, kurie yra privalomi teisėjui, ir antrinius, teisėjui neprivalomus teisės šaltinius, kartais teorijoje vadinamus autoritetingomis nuomonėmis. Privalomais teisės šaltiniais laikomi konstitucija, kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, neprivalomais – teismo precedentai ir doktrina. Konstituciniai papročiai pripažįstami pirminiais, bet ne visuomet privalomais teisės šaltiniais.
Bendrosios teisės tradicijai būdinga atriboti statutinę teisę ir bendrąją te

eisę. Čia pabrėžiamas ne statutinės, o bendrosios teisės pirmumas. Svarbiausiu teisės šaltiniu pripažįstamas teismo precedentas – teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu kitiems tos pačios arba žemesnės instancijoms teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas. Privalomais teisės šaltiniais yra laikomi: konstitucija, įstatymai (statutai), teismo precedentai, konstituciniai papročiai ir tradicijos, doktrina.

3. TEISINIS NORMINIS AKTAS, KAIP PAGRINDINIS

LIETUVOS TEISĖS ŠALTINIS

Tarp daugelio teisės formų svarbią vietą užima norminiai teisės aktai. Tai teisėkūros aktai, nustatantys arba panaikinantys teisės normas. Yra ir kitas apibrėžimas, jog tai aktai, nustatantys bendrojo pobūdžio taisykles. Tuo jie skiriasi nuo teisės taikymo ir kitų individualių aktų, skirtų tam tikriems subjektams, vienkartiniam galiojimui, konkrečioms vietos ir laiko aplinkybėms.

Visi be išimčių norminiai teisės aktai yra valstybiniai, nes juos leidžia arba sankcionuoja valstybės institucijos. Juose išreiškiama valstybės valia. Juos pažeidus, taikomos baudžiamosios, civilinės, administracinės teisės ir kitokios teisinės poveikio priemonės.

Valstybės institucijų leidžiami norminiai teisės aktai yra įstatymai, dekretai, įsakai, vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai, valstybinių komitetų pirmininkų įsakymai, vietos valdžios ir valdymo institucijų nutarimai ir sprendimai.

3.1. TEISINIŲ .NORMINIŲ AKTŲ SISTEMA

Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas.
Kiekvienoje šalyje norminių aktų sistema nustatyta konstitucijoje , jų pagrindu išleistuose specialiuose įstatymuose, vyriausybės nutarimuose. Įstatymuose nustatoma norminių teisės aktų leidimo, keitimo, papildymo ir panaikinimo tvarka. Nurodoma, kokia institucija, pagal kokią procedūrą išleidžia tam tikrą norminį teisės aktą. Konstitucija nustato įvairių valstybės institucijų kompetenciją ir kartu klausimus, kuriuos sprendžiant gali būti priimti norminiai aktai. Praktiškai galimi ir mišrūs aktai, kai juose yra ir teisės normos, ir konkretūs individualūs nurodymai, kaip taikyti teisę.

Norminiai teisės aktai pagal teisės šakas skirstomi į: konstitucinius, baudžiamuosius, civilinius, administracinius ir t.t. Kitas aktų skirstymo pagrindas – juos leidžiantys subjektai. Tad yra valstybės institucijų, valstybės sankcionuoti visuomeninių organizacijų, vietos savivaldos institucijų, tautos valios (referendumo) aktai.

Valstybės valdžios ir valdymo institucijų aktai yra nevienodos reikšmės ir galios. Teisinė akto galia parodo jo vietą, reikšmę, viršenybę ar priklausomybę, o tai priklauso nuo valstybės institucijos padėties ir vaidmens, nuo jos konstitucinių įgaliojimų ir kompetencijos.

Visose valstybėse skiriami įstatymai ir juos papildantys (poįstatyminiai) norminiai teisės aktai. Įstatymuose yra pamatinės pirminės normos, pagrindinės nuostatos svarbiausias valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais.

Norminiai teisės aktai, kaip teisės šaltiniai, palyginti su kitais šaltiniais, turi pirmenybę organizaciniu techniniu ir kitu atžvilgiu. Pirmiausia, juos leidžiančios valstybės institucijos, palyginti su kitomis teisėkūros institucijomis, turi daug koordinacinių galimybių ištirti ir teisiškai reguliuoti bendrus visuomenės interesus; antra, norminis aktas dėl tikslių reikalavimų, taisyklių išdėstymo yra geriausias būdas įforminti nuolatines normas; trečia, norminis aktas dėl tikslumo ir konkretumo gali būti taikomas lengviau nei kiti aktai.

Norminiai teisės aktai skiriasi nuo nenorminių aktų ir pirmiausia nuo teisės taikymo arba individualių aktų. Ir norminiai, ir individualūs aktai yra teisiniai. Su jais susiję atitinkami teisiniai padariniai, tačiau tarp jų esama ir principinio skirtumo. Į norminius teisės aktus teisės normų pavidalu įeina bendrieji nurodymai, jie numatyti taikyti daug kartu, o individualūs aktai neturi teisės normų ir juose esantys nurodymai – individualaus pobūdžio. Norminiai aktai adresuoti neapibrėžtam juridinių ir fizinių asmenų ratui, o individualūs leidžiami konkretiems asmenims konkrečia proga (priimti į darbą, skirti pensiją). Norminis teisės aktas platų visuomeninių santykių ratą, o individualūs aktai – tik griežtai apribuotus santykius. Individualaus akto galiojimas baigiasi, kai baigiasi konkretus visuomeninis santykis (įvykdoma sutartis). Norminis aktas galioja, neatsižvelgiant į tai, yra akte numatyti konkretūs visuomeniniai santykiai ar ne.

Ta pati valstybės institucija tuo pačiu klausimu gali išleisti norminį ir individualų aktus.

Norminiai aktai skiriasi nuo teisės normų aiškinimo aktų. Norminio akto tikslas nustatyti ar pakeisti teisės normų turinį, o teisės normų aiškinimo akto tikslas – išaiškinti norminių aktų turinio prasmę, anksčiau išleistų normų galiojimo ribas.

Norminiai aktai teisės sistemoje nustatyti ir išdėstyti hierarchijos tvarka, t.y. pagal priklausomybę. Žemiausi yra vietos valdžios ir valdymo institucijų aktai, o aukščiausi – įstatymai, statutai, išleidžiami aukščiausių valstybės institucijų. Šie aktai, įstatymai, palyginti su visais kitais aktais, yra aukščiausios teisinės galios. Visi kiti aktai turi griežtai atitikti įstatymus, yra išleidžiami jų pagrindu ir jiems vykdyti. Šis reikalavimas taikomas ir vyriausybės aktams, tarp kitų įstatym.us papildančių aktų esančių aukščiausios teisinės galios.

Norminių teisės aktų hierarchija svarbi siekiant normalizuoti teisėkūrą ir teisės taikymą, padeda kurti teisėtumo ir konstitucingumo režimą.3.1.1. Įstatymai ir jų ypatybės
Įstatymams, kaip ir apskritai teisei, nebūdingas sąstingis. Jie nėra leidžiami kartą ir visiems laikams, o keičiasi ir tobulėja keičiantis visuomenei ir valstybei.

Įstatymais vadinami visi norminiai teisės aktai, leidžiami visų valstybės teisėkūros institucijų. Teigiama, kad būdingas įstatymo bruožas yra jo norminis pobūdis, tačiau teisės normų yra ir bet kuriame kitame norminiame teisės akte. Tada bet kuris norminis aktas turi būti laikomas įstatymu. Kasdieniniame gyvenime leistina vadinti įstatymu bet kurį išleistą valstybės norminį aktą, nes tuo pabrėžiama ne vien įstatymų, o visų išleidžiamų teisės aktų laikymosi svarba. Juridiškai tai daryti nedera, nes, sutapatinus įstatymus su kitais norminiais aktais, supainiojami įvairūs teisės šaltiniai ir šitaip mažinamas jų taikymo veiksmingumas.

Įstatymas – tai teisės norminis aktas, kurį priima aukščiausiasis atstovaujamosios valstybės valdžios organas (Lietuvoje – Seimas) arba jis priimamas referendumu – visos tautos balsavimu.

Kūrimo ir teisinės galios atžvilgiu įstatymai yra panašūs, tačiau jų vieta ir vaidmuo teisės sistemoje gerokai skiriasi. Jie skirstomi į rūšis pagal įvairius kriterijus: atsižvelgiant į juose esamų normų svarbą skirstomi į konstitucinius ir paprastus. Konstituciniams priklauso konstitucijos, įstatymai, kuriais daromi konstitucijos pakeitimas ir papildymai, ir įstatymai, kurių išleidimą numato konstitucija.

Konstituciniai įstatymai skiriasi nuo kitų ne tik turinio, bet ir firmos, priėmimo pobūdžio ir tvarkos atžvilgiu, jie kitaip keičiami ir papildomi. Konstitucija apima platų valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimų ratą ir yra ne tik teisinis, bet ir politinis bei ideologinis dokumentas. Palyginti su kitais teisės šaltiniais, ji turi pačią aukščiausią teisinę galią, yra teisinis teisėkūros ir teisės taikymo pagrindas. Jos keitimo ir papildymo tvarka numatyta joje pačioje. Ypač atkreiptinas dėmesys į keitimo iniciatyvą, procedūrą ir sprendimų priėmimo sąlygas.

Skirtingos konstitucinių ir paprastų įstatymų priėmimo procedūros rodo nevienodą jų reikšmę teisės normų sistemoje. Paprasti įstatymai mažiau stabilūs ir jų, kaip visuomeninių santykių reguliatorių, reikšmė yra mažesnė.3.1.2. Poįstatyminiai aktai
Poįstatyminiai aktai – tokie norminiai aktai, kurie leidžiami remiantis įstatymais, skirti jiems įgyvendinti, konkretizuoja pagrindines įstatymo nuostatas.

Poįstatyminiai aktai paprastai yra įvairių vykdomosios valdžios organų aktai. Pagal taikymo sferą ir jų išleidimo subjektus poįstatyminiai aktai skirstomi į bendruosius, vietinius, žinybinius ir vidaus organizacinius.

Bendrieji poįstatyminiai aktai galioja visiems asmenims, esantiems valstybės teritorijoje. Šių aktų kategorijai priskiriami Lietuvos respublikos Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, Konstitucinio Teismo teisės aktai, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų, Vyriausybės įstaigų įsakymai.

Vietinius poįstatyminius aktus leidžia vietos savivaldybės ir jų vykdomieji organai, aukštesniosios administracinių vienetų institucijos. Tai savivaldybių tarybų sprendimai, apskričių viršininkų įsakymai, merų potvarkiai. Vietinių aktų galiojimą riboja pavaldi teritorija.

Žinybiniai poįstatyminiai aktai yra bendro veikimo teisės aktų, kurie taikomi tik specialiai visuomeninių santykių sferai , atmaina.

Vidaus organizacinius poįstatyminius aktus leidžia įvairios visuomeninės organizacijos savo vidaus klausimams reguliuoti. Tokie aktai taikomi tik šių organizacijų nariams. Politinių partijų, profesinių sąjungų kitų visuomeninių organizacijų įstatai kuriami atitinkamų įstatymų pagrindu. Jie nustato tik bendras organizavimo nuostatas, ir kiekviena tokia organizacija gali įstatuose numatyti savo tikslų, uždavinių ir kitokią specifiką.

Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo stadijas, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas.

3.2. NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ SKELBIMAS IR ĮSIGALIOJIMAS

Įstatymai ir kiti teisės aktai oficialiai paskelbiami „Valstybės žiniose“, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ reikalavimų.
Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.
Teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, „Valstybės žiniose“ neskelbiami. Šie aktai turi būti išsiunčiami toms institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančiomis žiniomis.

Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Jeigu ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo Seimo priimto įstatymo, arba referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas, Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, ir nepaskelbia, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
Lietuvos Respublikos įstatymas, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas įveda karo ar nepaprastąją padėtį, įsigalioja po to, kai jį pasirašo Respublikos Prezidentas ir jis oficialiai paskelbiamas per visuomenės informavimo priemones.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, nors jie ir paskelbti „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvar.kiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data .
Konstitucinio Teismo sprendimas priimti nagrinėti Respublikos Prezidento teikimą ištirti, ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją, arba sprendimas priimti nagrinėti Seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją, įsigalioja nuo Konstitucinio Teismo to sprendimo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos. Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas, kad ginčijamas aktas neprieštarauja Konstitucijai, įsigalioja tą dieną, kurią jis buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“.
Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena. Šių valstybės institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“. Nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ turi būti paskelbti Seimo ir juos priėmusios institucijos interneto tinklapiuose. Teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, interneto tinklapiuose neskelbiami.

Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.

Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų tarnybos privalo garantuoti, kad pasirašyti įstatymai ir kiti teisės aktai būtų įteikti “Valstybės žinių” redakcijai ne vėliau kaip per 3 dienas nuo jų pasirašymo. Redakcijai pateikiami teisės aktai turi būti suredaguoti. Pateikti skelbti teisės aktai “Valstybės žinių” redakcijoje neberedaguojami.

3.3. NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS

Visų norminių teisės aktų galiojimas turi tam tikras laiko, erdvės ir asmenų rato, kuriam jie skirti, ribas. Nustatyti jas yra svarbu, nes su jomis susijęs ir jų lemiamas, kai būtina, esančių šiuose aktuose bendrai privalomų normų taikymas. Praktiniame gyvenime labai svarbus klausimas, kada normą reikia taikyti ir nuo kurio laiko jau nereikia.
Įvairių šalių teisės teorijoje į šį klausimą vienodo atsakymo nėra. Vienais atvejais norminis aktas pradeda galioti nuo jo priėmimo arba patvirtinimo datos. Tie atvejai – tai ypatingos. Kitais atvejais norminis aktas įsigalioja nuo jo paskelbimo datos. Trečias atvejis, kai norminis aktas įsigalioja, kaip nustatyta jame pačiame arba specialiame tam reikalui skirtame įstatyme.
Sudėtingų ir labai svarbių norminių aktų įsigaliojimo laikas turi būti ilgesnis, nes reikia daugiau laiko su jais susipažinti ir juos išnagrinėti, o kartais – priimti išankstines parengiamąsias priemones, susieti jas su teisės nuostatų įgyvendinimu.
Svarbią reikšmę turi ir norminių aktų įsigaliojimo ar veikimo būdai. Dažniausiai norminiai aktai pradeda galioti tuo pačiu laiku visoje šalies teritorijoje, bet gali įsigalioti ir nuosekliai. Tai priklauso nuo šalies dydžio, techninio lygio, jos kultūros. Dabar visose šalyse laikomasi nuomonės, kad įstatymas turi įsigalioti iš karto visoje šalyje.
Įstatymo galiojimas ir veikimas baigiasi:
1. pasibaigus nurodytam jo galiojimo laikui;
2. tiesiog panaikinus galiojantį aktą nauju aktu;
3. pakeitus galiojantį norminį aktą kitu aktu, nustatančiu naujas tam tikros srities elgesio taisy.kles.
Nagrinėjant įstatymų galiojimo laiko ribas, reikia atkreipti dėmesį į atgalinę įstatymo galią. Atgalinė galia suprantama kaip įstatymo galiojimas, apimantys atvejus ir visuomeninius santykius, buvusius iki įsigaliojant įstatymui. Įstatymai ir kiti norminiai aktai atgalinės galios neturi. Tai reiškia, kad, kilus turtiniam ginčui ar pažeidus teisę, taikomas įstatymas, galiojęs ginčo ar teisės pažeidimo metu, nors esamu momentu, t.y. kai sprendžiamas ginčas, tas įstatymas jau pakeistas ar panaikintas.
Greta įstatymų galiojimo laiko ribojimų yra bendrai pripažintos jų galiojimo erdvės atžvilgiu, t.y. tam tikroje teritorijoje, ribos.
Pagal bendrąją taisyklę, atitinkančią valstybės suvereniteto principus, įstatymai galioja tik jos teritorijoje. Čia įstatymai turi aukščiausia teisinę galią ir neliečiamą prioritetą, palyginti su visais kitais norminiais aktais, galiojančias toje pačioje teritorijoje. Pagal teritorinį kriterijų teisės aktai skirstomi į galiojančius visoje valstybės teritorijoje, apimančius tam tikrą teritorijos dalį ir galiojančius už šalies teritorijos ribų. Visoje teritorijoje galioja konstituciniai ir paprasti įstatymai. Kai kurie paprasti įstatymai gali galioti tik tam tikroje teritorijos dalyje, bet tai turi būti pasakyta pačiame įstatyme ar kitame norminiame teisės akte.
Kai kurių norminių teisės aktų galiojimas išeina už valstybės ribų. Ir atvirkščiai, valstybės teritorijoje pagal sutartis galioja kai kurios kitų valstybių teisės normos. Tokių yra civilinės, komercinės, finansų teisės normų.
Dabar, kai labai plačiai išplėtoti ekonominiai, politiniai, prekybiniai ir finansiniai tarpvalstybiniai ryšiai, išskirtinę reikšmę turi galimybė taikyti tarptautinės teisės normas valstybės vidaus santykiams. Bendrai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos tampa valstybės teisės sistemos sudedamąja dalimi. Jeigu tam tikru atveju įstatymas numato kitokias taisykles, nei nustatytos tarptautinėje sutartyje, turi būti taikomos sutartyje numatytos taisyklės. Tokia tvarka įtvirtinta šalių konstitucijose, o tai reiškia, kad santykiai reguliuojami tokiais pačiais pagrindais ir tvarka kaip nacionaliniuose teisės aktuose.
Svarbią reikšmę teorijai ir praktikai turi teisės aktų galiojimo nustatymas asmenų ratui, t.y. išaiškinimas, kam adresuojami akto reikalavimai. Bendroji taisyklė, jog teisės aktai išleidžiami siekiant tiesioginio tikslo, kad jų reikalavimai būtų privalomi visiems piliečiams. Valstybė, suteikdama piliečiams konstitucines teises ir laisves ir skirdama atitinkamas pareigas, turi imtis priemonių ne tik garantuoti konstitucinių reikalavimų ir nuostatų laikymąsi šalies viduje, bet ir ginti bei globoti už valstybės ribų. Pilietį, turintį ir kitos valstybės pilietybę, gina bei globoja ir kita valstybė.
Valstybių įstatymai užsienio piliečius ir asmenis be pilietybės teisės atžvilgiu pagal tarptautinės teisės ir sudarytų sutarčių normas prilygina savo piliečių teisėms tik kai kuriais klausimais. Visose šalyse kitos šalies piliečiai ir asmenys be pilietybės negali dalyvauti rinkimuose ir būti renkami, dalyvauti referendume, dirbti prokurorais, teisėjais, notarais, būti laivų, lėktuvų kapitonai. Jie neturi kai kurių pareigų.
Užsienio šalių diplomatai naudojasi imunitetu. Jų negalima sulaikyti ir areštuoti, jiems netaikoma baudžiamoji, administracinė ir nemaža dalis civilinės jurisdikcijos. Valstybės pareiga juos apsaugoti ir nuo piliečių išsišokimų, ir nuo imuniteto pažeidimų.

3.4. TEISĖS NORMINIŲ AKTŲ SISTEMINIMAS

Teisės aktų sisteminimas – tai nuolatinio teisės sistemos tvarkymo plėtojimo forma. Aktų nuolat daugėja, nes teisėkūra negali sustoti kuriame nors viename savo raidos etape, ji visą laiką rutuliuojasi atsižvelgdama į žmogaus teisių saugos poreikius. Aktų gausybėje darosi vis sunkiau orientuotis. Tai reikalauja atitinkamai sutvarkyti galiojančius norminius teisės aktus, juos stambinti, grupuoti į atitinkamą, moksliškai pagrįstą sistemą, išleisti įvairius jų rinkinius. Šito reikalauja ir. poreikis toliau plėtoti pačią teisėkūrą, nes galiojančių teisės aktų turinio analizė, išorinis jų sutvarkymas, grupavimas pagal tam tikrą schemą padeda atskleisti teisinio reguliavimo spragas ir prieštaravimus, juos įveikti. Šitaip teisės aktų įgyvendinimo praktika ir teisėkūra subrandina tą patį teisės aktų sisteminimo poreikį.
Norminių teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus.
Skiriami tokie norminių teisės aktų sisteminimo principai:
1. informacijos išsamumas, užtikrinantis, kad bus apimta visa sisteminti reikalinga informacija;
2. informacijos patikimumas; jis užtikrinamas tuo, kad naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai;
3. naudojimosi patogumas, užtikrinantis greitą ir kokybišką reikiamos informacijos apie konkrečią teisės normą radimą.
Teisės aktų sisteminimas reiškiasi tokiais pavidalais: apskaita, inkorporacija, konsolidacija ir kodifikacija.3.4.1. Norminių teisės aktų apskaita
Tai valstybės institucijų, įmonių, privačių firmų veikla, kuria yra kaupiami, apdorojami, tam tikra tvarka išdėstomi ir saugomi galiojantys norminiai teisės aktai. Didesnės valstybės institucijos, įmonės, firmos tvarko visų Lietuvos Respublikos įstatymų, Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Konstitucinio Teismo nutarimų apskaitą.
Rinkimas ir saugojimas žinių apie galiojančius norminius teisės aktus, įtraukimas į jų operatyvinius rinkinius žinių apie padarytus tų aktų pakeitimus ir papildymus ugdo pareigūnų ir piliečių teisinę sąmonę ir teisinę kultūrą, skatina teisėtumą ir teisinį švietimą, nes teikia galimybių nuolat turėti kompaktiškos informacijos apie galiojančią kiekvienos teisinio reguliavimo srities teisę.3.4.2. Teisės aktų inkorporacija
Inkorporacija – tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine, abėcėline, sistemine dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. Inkorporacija yra nuolatinė valstybės institucijų, firmų, piliečių veikla, kuria siekiama užtikrinti galiojančių teisės aktų veiksmingumą, jų prieinamumą ir greitą apžvalgą, operatyviai aprūpinti gyventojus patikima informacija apie teisės aktus ir galiojančią jų redakciją.
Inkorporacijos ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungiamų į rinkinį teisės aktų turinys. Tai, matysime, skiria ją nuo kodifikacijos ir konsolidacijos.
Atliekant inkorporaciją iš teisės aktų teksto pašalinami tie jų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, kurie yra pripažinti netekę galios arba faktiškai neveikiantys. Kartu į tokį rinkinį įtraukiami visi padaryti tų aktų pakeitimai ir papildymai nurodant oficialius aktų rekvizitus. Tai rodo, kad inkorporacija yra veikiau išorinis, paviršinis sisteminimas.
Inkorporacija pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią yra skirstoma į: oficialiąją, oficiozinę ir neoficialiąją.3.4.3. Teisės aktų konsolidacija
Kiekvienoje teisinėje sistemoje ilgainiui susikaupia daug teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinio gyvenimo sritį. Tokių aktų imperatyviai dažnai kartojasi, kartais tarpusavy nesiderindami ar net vienas kitam prieštaraudami. Todėl atsiranda būtinybė likviduoti daugelį teisės aktų, juos stambinti.Vienas iš būdų panaikinti tuo pačiu klausimu besikartojančią norminių teisės aktų gausą ir yra jų konsolidacija. Tai tokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą norminį teisės aktą. Tokį naujai sukurtą aktą teisėkūros institucija tvirtina kaip savarankišką teisės normų išraiškos formą kartu pripažindama, kad ankstesni pavieniai šios srities teisės aktai neteko galios. Čia į naują teisės aktą sujungiami vienos juridinės galios teisės aktai.
Konsolidacijos savitumas tas, kad naujas, sustambintas teisės aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės. Tai techninio pobūdžio teisėkūra.3.4.4. Teisės aktų kodifikacija
Kodifikacija – tai esminis tam tikrą socialinių santykių sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas.
Kodifikacija – tai teisėkūros tobulinimo iš esmės forma. Būdama galiojančios teisės kritika ir apibendrinimas, ji kartu yra ir naujų teisės normų kūryba, kuria siekiama atspindėti visuomenėje subrendusius teisinio reguliavimo poreikius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, vietoj nepasitvirtinusių normų įvesti naujas. Kodifikacijos kūrinys yra naujas suvestinis pastovaus turinio teisės aktas (kodeksas, statutas, įstatai).
Kodifikacijai būdingi tokie požymiai:
1. normos nustato tam tikros teisės šakos norminius pagrindus;
2. sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią arba gana plačią santykių sritį;
3. kodifikacijos aktas yra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisinius nurodymus;
4. siekiama sukurti pastovesnes teisės normas;
5. kodifikacinis aktas visada yra reikšmingas teisinės kūrybos aktas, o apimties atžvilgiu – sudėtingos struktūros.
Kodifikacinių aktų labiausiai paplitusi forma – kodeksai. Tai stambus suvestinis tiesioginio taikymo aktas, detaliai ir konkrečiai reglamentuojantis tam tikrą santykių sritį. Jis apima arba visas tam tikros šakos normas, arba tik pačią svarbiausią teisės normų dalį. Kartu su normomis-principais ir normomis-sąvokomis kodeksai formuluoja tiesioginio reguliavimo normas. Jo struktūrą sudaro dvi dalys – bendroji ir specialioji. Taigi kodifikacija yra turiningas sisteminimas. Ją atlieka tik valstybės institucijos. Kodifikacija visada reiškia esminį tam tikro krašto teisinės minties ir teisėkūros žingsnį pirmyn.

3.5. TARPTAUTINĖS SUTARTYS

Tarptautinio Teisingumo Teismo statute kalbama apie „tarptautines konvencijas – tiek bendrąsias, tiek specialiąsias, nustatančias normas, kurias aiškiai pripažįsta valstybės – ginčo dalyvės“. Žodis „konvencija“ reiškia sutartį, ir tai yra vienintelė reikšmė, šiam žodžiui suteikta tarptautinėje teisėje bei tarptautiniuose santykiuose apskritai.
Terminas „sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar jį sudaro vienas arba du ar daugiau dokumentų ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo . Čia reikėtų pridurti, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti tarptautinės teisės subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai–teritoriniai vienetai ir t.t. Praktikoje taip pat gerai žinomos ir tarptautinės sutartys, sudarytos žodžiu, t.y. taip vadinami „džentelmeniški susitarimai“.
Tarptautinė sutartis yra dviejų ir daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutikimu.
Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente ar dokumentuose.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi:
Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka – Lietuvos Respublikos ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.
Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo priima Prezidentas, Vyriausybė arba jos pavedimu ir nustatyta tvarka – Užsienio reikalų ministerija. Priimant sprendimą dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo turi būti apsvarstyta, ar tos sutarties projekto nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo pagrindus ir tikslus, Tarptautinių sutarčių įstatymo reikalavimus, tarptautinės teisės principus ir normas.
Tarptautinės sutartys pagal teisinę galią Lietuvos teisinėje sistemoje gali būti: Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu ratifikuotos ir Seimo neratifikuotos. Tarptautines sutartis ratifikuoti Seimui teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar Vyriausybės siūlymu.
Tarptauti.nių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo procedūrą nustato Seimo statutas. Statute nustatyta, kad:
1. įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma, tačiau ne mažesne kaip dviejų penktadalių visų Seimo narių;
2. valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja keturi penktadaliai visų Seimo narių;
3. įstatymas dėl sutarties denonsavimo laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip trys penktadaliai visų Seimo narių.
Pagal Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptautiniai susitarimai, sudaromi ministerijų vardu, jeigu jie nenumato įsipareigojimų kitoms ministerijoms arba įsipareigojimų, kuriuos vykdant turi tiesiogiai dalyvauti šios ministerijos, valstybinės tarnybos bei organizacijos; reikalingi finansavimo, kurį gali užtikrinti pačios susitarimus sudarančios ministerijos; yra užsienio kontaktai.
Lietuvos respublikos Konstitucinis Teismas 1995 metų spalio 17 dienos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad „tarptautiniai tarpžinybiniai susitarimai“ neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu. Nors ši išvada yra teisinga, ji minėtų susitarimų teisinės galios problemos neišsprendžia. Kaip žinia, aukščiau nurodytas 1992 metų sausio 7 d. Vyriausybės nutarimas kvalifikuoja šiuos susitarimus kaip kontaktus. Teisinės kontakto pasekmės yra gerai žinomos. Tačiau nagrinėjami susitarimai išeina už kontrakto ribų – jie sudaromi tarp skirtingų valstybių ministerijų, t.y. viešosios teisės subjektų. Jų teisinės pasekmės tiesiogiai liečia valstybių tarptautinius santykius. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali nustatyti galimybę šiai ministerijai sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nesuteikia šiai ministerijai teisės sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos srityje.
Taigi išvada gali būti tik viena – Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra ypatingos tarptautinių sutarčių rūšies – „tarptautinių tarpžinybinių susitarimų (sutarčių)“. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t.y. Vyriausybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties ir ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje, ir t.t.
Svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Taip pat yra „nesvarbu, koks valstybės organas sudarė tarptautinę sutartį, tarptautinės sutarties subjektas yra valstybė“.

4. TEISMINIS PRECEDENTAS LR TEISĖS SISTEMOJE

Precedentas (lot. precedens – einantis priekyje) – tai elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymų leidėjo valią. Istoriškai jis irgi kilo iš teismo sankcionuojamų papročių. Precedentai, kaip teisės forma, atsiranda tais atvejais, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios šio konkretaus santykio dalyvių teises ir pareigas, arba teisėjui atrodo, kad pozityviosios teisės norma gerokai prieštarauja teisei kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovei, reikalaujančiai visus vienodai vertinti ir nepripažinti niekam teisių be jas legalizuojančių pareigų vykdymo. Tada teismui reikia savarankiškai spręsti ginčą remiantis bendraisiais teisės principais ar bendra tos šalies pozityviosios teisės dvasia ir sukurti teisės normą ad hoc (šiam atvejui), kuria vėliau galėtų vadovautis ir kiti teismai,. spręsdami analogiškas bylas. Būtinybė precedentui atsirasti grindžiama ne tik įstatymo spraga, bet ir pozityvaus įstatymo priešingumu moralei, teisei.
Negalima laikyti įstatymų leidėjo absoliučiai neklystančių, absoliučiai sąžiningų ir absoliučiai protingu, sureguliuosiančiu visus teisinio reguliavimo reikalingus santykius, be to, pačiu tinkamiausiu būdu. Jam į pagalbą turi ateiti teismų teisėkūra. Tik išmintingų, sąžiningų ir tam tikru požiūriu drąsių teisėjų padedama, pozityvioji teisė galinti tapti morali. Teisėjas gali priimti ir priešingą galiojančiam įstatymui sprendimą, jeigu mano, kad įstatymas neteisinis. Bylos turėtų būti sprendžiamos pagal teismo suformuluotą precedentą, atitinkantį moralės nuostatas, o ne pagal moralei prieštaraujančią pozityviąją teisę.
Teisėkūros subjekto požiūriu precedentas gali būti teisminis ir administracinis. Remiantis precedentu teisėjui nebūtina atsižvelgti į visus ankstesnio sprendimo ar precedento požymius, o tik į tokį sprendimą priėmusio teisėjo teisinę nuostatą – faktines bylos aplinkybes ir jų teisinį vertinimą. Teisėjas ar administracijos pareigūnas turi teisę savo nuožiūra įvertinti nagrinėjamos situacijos analogiškumą. Būtinybės atsižvelgti į precedentą laipsnis priklauso nuo precedentą priėmusio ir taikančio teismo teisinės padėties teismų sistemoje. Juo aukštesnė teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas precedentų.

Lietuvos teismų praktikoje precedentas žinomas iš XVI amžiaus. Jį kaip teisės normų išraiškos formą legalizavo Pirmasis Lietuvos Statusas (1529). Precedentui buvo pripažinta įstatymo galia.
Nūdienos Lietuvoje kol kas vengiama oficialiai legalizuoti precedentą, nors apie jo būtinybę teisininkai vis dažniau kalba ir tai sieja su pripažinimu žmogaus teisių prigimtinėmis, atsisakymu tapatinti teisę su įstatymų ir Lietuvos pastangomis integruotis į Europos sąjungą ir į jos teisinę sistemą.

5. IŠVADOS

Teisės kaip normų visumos, kilusios iš statutų ir teismo sprendimų, samprata atsispindi teoriją, pagal kurią pirminis teisės šaltinis yra įstatymų leidėjo, tai yra „valstybės“ valia. Šituokiu platesniu požiūriu teisės šaltiniai apima ne tik įstatymų leidėjo valią, bet ir bendruomenės protą bei sąžinę, jos papročius bei įpročius. Toks požiūris nėra vyraujantis.
Teisės šaltinis apibūdinamas formaliuoju teisiniu aspektu. Sąvoka „teisės šaltinis“ apima ir teisės atsiradimą, ir jos galiojimą, ir jos pažinimą, t.y. reiškia vidinių ryšių ir organizacijos būdą, elementų ir procesų tarpusavio ir su išorinėmis sąlygomis sąveiką, kokio nors turinio išorinę išraišką, visumą priemonių, metodų ir būdų, kuriais sprendžiami tam tikri visuomenės uždaviniai, apimantys ir teisę.

Teisės šaltiniai sudaro vieningą, santykiškai uždarą ir organiškai susijusią sistemą. Ir įvairūs tą sistemą sudarantys elementai įgyja prasmę kaip visos teisinės sistemos dalis. Teisės sistemos pasikeitimas yra paradoksalus dalykas, nes vienas fundamentaliausių teisės tikslų – užtikrinti pastovumą ir tęstinumą. Kaip mano JAV teisininkas L. Fridmenas: „Teisės sistema ir visuomeninė politinė aplinka tarpusavyje susijusios ir priklausomos, o toji aplinka yra varomoji jėga ir tam tikras materialus teisės šaltinis“.

Teisės šaltinių specifika yra vienas iš kriterijų, kuriais remiantis pasaulio teisinės sistemos yra priskiriamos prie vienos ar kitos teisės tradicijos (šeimos). Pavyzdžiui, Lietuvos konstitucinė teisė priklauso kontinentinės teisės tradicijai.

Lietuvoje galiojantis norminiai teisės aktai yra glaudžiai tarpusavyje susiję: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežti hierarchijos ryšiai.
Norminiai aktai gali būti taikomi ne tik visiems be išimties asmenims, bet tik tam tikrai asmenų (subjektų) kategorijai, t.y. galioja visiems piliečiams, kurie yra tų aktų galiojimo teritorijoje, tarp jų ir asmenims be pilietybės bei užsieniečiams. Tik diplomatinį imunitetą turintiems u.žsieniečiams negalioja baudžiamieji ir administraciniai įstatymai.
Teisiniai šaltiniai yra gana svarbūs, ginant teisės Lietuvoje.

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. V. Vadapalas „Tarptautinė teisė“ – Vilnius: „Eugrimas“, 1998
2. M. Akehurst, P. Malanczuk „Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas“ – Vilnius: „Eugrimas“, 2000
3. A. Vaišvila „Teisės teorija“ – Vilnius, 2000
4. S. Vancevičius „Valstybės ir teisės teorija“ – Vilnius: „Justitia“, 2000
5. LR Konstitucija, 1992
6. LR Įstatymas „Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, 2001-11-29, I-119
7. LR Tarptautinių sutarčių įstatymas, 1999-06-22, VIII-1248
8. LR Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl LR įstatymo „Dėl LR tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai“, 1995-10-17
9. www.lrs.lt

Leave a Comment