Dalios Grinkevičiūtės tremties istorija

Įvadas

1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t.
Vežė iš miestelių, iš miestų, iš kaimų. Sunkvežimiai vienas paskui kitą judėjo link geležinkelio stočių, kur vyrus, kariai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O ištikrųjų jų likimas jau buvo išš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius – likvidacijai.
Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių, užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumą, dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido prie vagonų ir mušė juos šautuvų buožėmis.
Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys žmonių, koks ištikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus kaarui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.

Darbą atliko: EGIDIJUS MARKEVIČIUS

Dalios Grinkevičiūtės tremties istorija

Birželio 14 d. naktį čekistai suėmė Dalios tėvą, Grinkevičių Juozą, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėją, o nuo 1940 m. – matematikos mokytoją gi

imnazijoje. Jis mirė nukankintas Šiaurės Uralo lageryje. Paskutiniame savo laiške ant beržo tošies jis parašė: „Aš mirštu iš bado.“
Tą pačią birželio 14-osios naktį suėmė ir Dalios motiną, Grinkevičienę Pranę, namų šeimininkę, 17 metų brolį Juozą, abiturientą, taip pat suėmė ir 14 metų moksleivę Dalią Grinkevičiūtę.
Į Šiaurę juos vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Taip juos išvežė apie 800 kilometrų už poliarinio rato.
Grinkevičių šeimą kartu su 400 šimtais lietuvių išlaipino negyvenamoje, kurioje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu saamanų sluoksniu.
Neganą to viršininkai, surinkę darbingesnius vaikinus ir vyrus, išvežė į kitą salą žvejoti valstybei. Tada moterys ir vaikai skubėdami ir kaip išmanydami ėmė statyti iš plytų ir samanų barakus. Samanas naudojo vietoj betono: sluoksnis samanų, sluoksnis, į salą valdžios atvežtų plytų. Stogo barakas neturėjo – jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu. Pro lubų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50 cm. Toks barakas buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledijusios, sienos ap
pledijusios, grindys taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo prie sienos plaukai.
Lapkričio mėnesį prasidėjo poliarinė naktis. Nuo bado ir šalčio ir kitų ligų ėmė mirti žmonės. Tada dar buvo galima išgelbėti visus. Lenos žiotyse, Laptevų jūros pakrantėse, tumato, Bobrovsko salose už 100-120 km gyveno evenkai, kurie vertėsi žvejyba ir poliarinių lapių medžiokle. Jie turėjo žuvies atsargų, pakankamai šunų nartų, galėjo ir norėjo išsivežti žmones pas save į apšildomas jurtas, trokšdami padėti. Bet viršininkai neleido ir taip pasmerkė tremtinius žūti. Įpusėjus poliariniai nakčiai, barake Nr. 10 kuriam gyveno Dalia iš trisdešimties žmonių ant kojų laikėsi ir į darbą išeidavo tik kelios moterys ir Dalia.
Juos siųsdavo už 7-10 km ieškoti tundroj užneštų iš Lenos aukštupio rąstų. Iškirtę iš ledo ir įsikinkę į virių pavalkus, veždavo į Trofimovską viršininkų butams ir kontorai apšildyti. Pasiimti į barakus nors vieną rąstigalį jos neturėjo teisės. Sunkiausia buvo užtemti roges su rąstais į aukštą ir apledėjusį Trofimovską salos krantą. Jėgų jos neturėjo, slydo kojos, apmuturiuotos apledijusiais maišais ir virvėmis. Nuo virvinių pavalkų ant pečių atsirasdavo iš pradžių kraujosruvos, vėliau – žaizdos.
Kiti gulėjo ant narų sutinę iš bado arba jau nebegalėjo atsikelti dėl išsekimo. Jokių vitaminų jie negavo. Be skausmo trupėjo dantys, iš dantenų bėgo kraujas. Blauzdose atsirasdavo neskausmintos negyjančios trofinės opos. Daliai vaikščioti darydavosi vis sunkiau, dėl be
endro silpnumo ir kraujo išsiliejimų į raumenis ir sąnarius.
Buvo 1942 m. Kūčios. Ant narų sutinusiom kojom ir veidu, net akių nesimatė, gulėjo be sąmonės Dalios mama – Pranė Grinkevičienė. Ji šlapinosi beveik vienu krauju, tai buvo grėsmingas inkstų uždegimas. Pranė gulėjo ant maišo, prikimšto medžio skiedrų. Dalia apkabinusi ją šildė savo kūnu, maldavo nemirti. Dalia meldė Dievą padaryti stebuklą, neleisti Jai čia numirti. Tą patį vakarą į Dalios baraką užėjo lavonų vežiotojai ir nuvedė Dalią į teismą. Ji ten buvo šaukiama už keleto lentų vagystę. Ji lentas vogė, kad galėtų užsikurti ugnį, užkūrusi ugnį ji šildydavosi, kartu džiovindama šlapius skarmalus ir atitirpdydavo ledo gabalus į vandenį, kad galėtų pagirdyti ištroškusius ligonius.
Nuo 1942 m. gruodžio lavonams vežti prireikė dviejų brigadų. Kiekvienoje dirbo po keturis žmones. Patys vežiotojai buvo labai išbadėję ir nusilpę, todėl pririšdavo prie lavonų kojų virvę ir bendromis jėgomis traukdavo jį iš barako. Paskui mirusiuosius dėdavo ant rogių ir įsikinkę į virves veždavo keletą šimtų metrų toliau nuo barako. Ten lavonus išversdavo į bendrą krūvą. Sienose likdavo prišalę mirusiųjų plaukai. Jei siausdavo pūga lavonai tarp gyvųjų išbūdavo po keletą dienų.
Žmonės buvo taip stipriai išbadėję, kad kai Gamzienė (Dalios kaimynė) mirė, pas ją po rūbais, ant krūtinės, buvo likęs nedidelis duonos gabalėlis. Traukiant mirusiąją nuo narų, vienas žmogus jį
į pastebėjo, ištraukė tą duonos gabalėlį, skubiai apibraukęs utėles, tą gabalėlį čia pat ir suvalgė. Arba kartą viena moteris, mokytojo žmona, rado prie viršininko Sventicko namų išpiltą jų naktinį kibirą. Tarp mėšlų ji pastebėjo duonos gabalėlį. Moteris išsikrapštė įšalusią į išmatas duonelę ir suvalgė. Dar vienas įvykis – kai mirė Matulis, jo žmona savaitę tai slėpė, gulėjo šalia vyro lavono, kad tik gautų jo duonos davinį, bet ir ji neužilgo mirė iš bado.
Kai mirdavo tėvai, vaikus paimdavo į atskirą našlaičių baraką tame pačiame lediniame kape. Sąlygos buvo tokios pat baisios, mirtingumas vaikų buvo dar didesnis. Išbadėję vaikai gramdydavo rankutėmis nuo sienų sniegą ir jį valgydavo. Vaikai mirė vienas po kito. Lavonų vežiotojai dažnai rasdavo ant sniego prie vaikų barako durų padėtus maišus su vaikų lavonėliais. Po kiek jų buvo, maiše, nežinoma, nes nuvežę maišus dėdavo į bendrą krūvą jų neatrišdami.
1943 m. vasary Dalia suprato, kad visi žus. Mirtingumas pasiekė apogėjų Laikėsi žiaurūs šalčiai, siautė pūgos, ypač įnirtingos prieš poliarinės nakties pabaigą ir saulės pasirodymą.. Barakai buvo visiškai nekūrenami, ir mirštantieji nušaldavo rankas ir kojas. Galutiniai išsekę, gulėjo jau beveik visi ir viduriavo tiesiog ant narų. Žmones apsėdo utėlės. Jos laikėsi antakiuose ir blakstienos. Artėjo finalas.
Kai jau niekas vilties neturėjo, į Trofimovską atvyko žmogus, kuris išgelbėjo Dalią ir visus kitus likusius nuo mirties. Tai buvo gydytojas Samodurovas Lazeris Solomonovičius. Jis aplankė kiekvieną baraką, pamatė visą padėtį, pusgyvius žmones ir pradėjo labai energingai veikti. Drąsiai susirėmė su Trofimovsko viršininkais, kurie gyveno šiltuose, tremtinių pastatytuose namuose. Jau kitą diena Dalia ir kiti tremtiniai, gavo po dubenėlį karštos žirnių sriubos, po puse kilogramo šaldytos žuvies, kurią gydytojo patarimu suvalgė žalią, kad nežūtų askorbinė rūgštis. Valdžia žmogui davė ir po keletą kilogramų Kanados miltų. Badas pamažu ėmė trauktis. Tie, kurie sulaukė daktaro Samodurovo, liko gyvi.
Ėmė dirbti pirtis. Lavonų vežiotojai persikvalifikavo į sanitarus ir ėmė vežioti gyvus lavonus į pirtį. Kiekvieną dieną maudė po vieną baraką. Prausėsi visi kartu: vyrai ir moterys. Žmonių būklė buvo tokia, kad lytis nebeegzistavo. Skeletai su iškritusiais dantimis, trofinėmis opomis ir kaulinėmis uodegytėmis. Rūbus kaitindavo dezkamerose. Kiekvieną kartą kameros dugne likdavo juoduoti didžiulės suspirgusių utėlių kekės.

Vasario viduryje virš horizonto pasirodė mažytis saulės kraštelis. Poliarinė naktis baigėsi. Dalia patikėjo, kad liko gyva.
1949-1950 metais su mirtinai sergančia motina jai pavyko pabėgti į Lietuvą. Slapstėsi pas pažįstamus. Motinai mirus Dalia negalėjo jos laidoti kapinėse – tam reikėjo leidimo, mirusiojo dokumentų. Saugumiečiai būtų greitai jais susidomėję ir merginą areštavę. Dalia Grinkevičiūtė namo rūsyje išdaužė betoną, išrausė tenai urvą ir palaidojo mamą. Tačiau naujos tremties merginai išvengti nepavyko ir 1950-1953 metais ji grąžinama į Sibirą.

Leave a Comment