Čiurlionis

Lietuvos dailėje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kai kurių dailininkų kūryba atspindėjo simbolistines tendencijas: Kazimieras Stabrauskas, Ferdinandas Rusčicas, Petras Kalpokas tapė fantastinius, alegorinius vaizdus, metaforiškai perteikdavo nuotaiką portretuose. Tačiau artimiausia simbolizmo apraiškoms yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.
Nuo M.K.Čiurlionio mirties praslinko daugiau kaip 50 metų. Nuėjo į praeitį jo gyventa epocha su savo dvasiniais bruožais, tokiais skirtingais nuo mūsų epochos veido. Tačiau ir dabar mus žavi ir jaudina ne tik talentingi M.K.Čiurlionio muzikos kūriniai, bet ir jo didelis dailės palikimas, toks neįprastai naaujas, originalus, prieštaringas, kupinas sunkiai žodžiais nusakomo savaimingumo, spalvingumo ir grožio, aidįs muzikiniais sąskambiais, pilnas atkaklių ieškojimų ir aistros.
M.K. Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus. Per trisdešimt penkerius gyvenimo metus jis sukūrė daugiau kaip 200 muzikos kūrinių ir apie 300 paveikslų, kurie, jam gyvam esant, nebuvo parduoti. Čiurlionio menas – tai lyg romantinis skrydis į tyrios ir šviesios pasakos pasaulį. Vaizduotės skrydis į kosmoso erdves, į saulę, į žvaigždes.
M.K. Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, mažame lietuviškame miestelyje. Švaručiai, malonūs, jie stovi vienas priešais kitą – du rąstų naameliai pačioje galukaimėje. Juose ankštoka ir triukšminga: kuklaus kaimo bažnyčios vargonininko Konstantino Čiurlionio ir jo žmonos Adelės šeimoje gausu atžalų: penki sūnūs ir keturios dukterys. Mažutėlis sodelis. Rūpestingai nušluoti takeliai. Keli medžiai, viename – gandralizdis. O už tvoros žydinčios pievos aromatas, se

enų pušų vainikai, paukščių giesmės. Nedidukas ežerėlis. Ir senasis Nemunas – apipintas padavimais, pasipuošęs snaudžiančiomis ant krantų pilimis.
Darni šeima, tarsi puikaus akordo skambesys. Jautriai menininko sielai nereikia lobių nei turtų, jie slypi paties žmogaus viduje, brangiausias turtas – tai namai, kuriuose vyrauja harmonija, meilė, šiluma. “Senutis mūsų namas”, bet jis apsuptas nukarusiom obelų šakom nuo vaisių, o svarbiausia – nuostabus reginys su žaliuojančiom pievom, ramybe ošiančiais miškais, už kurių kasvakar leidžiasi saulė. Galbūt gimtojo krašto grožis ir lėmė Konstantino palinkimą į meną.

Palinkimą į muziką Čiurlionis paveldėjo iš savo tėvo vargonininko, o vaizduotę bei menišką dvasią ugdė nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės – laukų gėlės, pušų šnabždesys, muzika. Tai ir yra Čiurlionio vaikystė. Motinos sekamos pasakos bei padavimai. Apie išmintingąjį Žaltį, apie benamį karalaitį, appie galingąją Saulę. Motinos dainuojamos lietuvių liaudies dainos. Kiek jų! Muzikiniais berniuko gabumais susidomėjo Čiurlionių šeimos bičiulis, į Druskininkus kasmet atvykstąs vasaroti varšuvietis daktaras J.Markevičius. Jis ir vėliau, jau studijų metais, rūpinosi Čiurlioniu, rėmė jį materialiai. J.Markevičiui tarpininkaujant, keturiolikmetis jaunuolis 1889 m. pateko į vieno didžiausių to meto muzikos mėgėjų ir mecenatų Mykolo Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Šioje mokykloje Čiurlionis mokėsi pūsti fleitą, grojo orkestre, bandė komponuoti pirmuosius savo muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu dažnai nuklysdavo į įdomesnes apylinkės vietoves ir jas piešdavo. Savo darbštumu ir
r gabumais jaunuolis patraukė mecenato dėmesį, pelnė jo palankumą, ir M.Oginskis pasiuntė Mykalojų Konstantiną mokytis į Varšuvos konservatoriją.
Varšuvos konservatorijoje (1894 – 1899) Čiurlionis studijavo fortepijoną prof. A.Sigetinskio klasėje, gilino muzikos teorijos ir istorijos žinias, lankė choro klasę. Čiurlionis čia daug ir kūrybingai dirbo: per paskutiniuosius dvejus metus konservatorijoje jis sukūrė variacijas, dvi sonatas fortepijonui, keliolika fugų, kantatą ir kt. grįžęs per atostogas į Druskininkus, jaunasis kompozitorius domėjosi turtingu lietuvių folkloru, žavėjosi lietuvių liaudies dainų lyrizmu ir grožiu.
1899 m. sėkmingai baigęs Varšuvos konservatoriją, Čiurlionis žengė lemtingą gyvenimo žingsnį: jis atsisakė pasiūlytos Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vietos, kuri būtų aprūpinusi jį materialiai, bet būtų varžiusi menininko polėkius. Ir nuo tada Čiurlionis ima kilti į kūrybines aukštumas; bet menininko kūrybinės jėgos tirpsta, sekinamos nepriteklių ir varganos buities.
Čiurlionis sumano pirmą didelį kūrinį – simfoninę poemą “Miške”. Pagal savo žanrą – tai peizažinis paveikslas, kurio lyrinė tema – gamtos gyvenimas, ir ne gamtos apskritai, o Lietuvos gamtos. Lietuva, liaudies žmogaus supratimu, ir yra didingas miškas.miškas, kurį žmonės myli. Mickevičiaus apdainuotas. Čia, svetimame krašte, menininkas ilgisi numylėto pušyno, gyvenančio slėpiningą, daugeliui nesuvokiamą, o jam tokį artimą ir nepaprastai aiškų gyvenimą. “Miške” (1900-1901) – kūrinys, kuriuo prasideda lietuvių profesionaliosios muzikos istorija.
Jausdamas, jog labai trūksta gilesnių muzikos žinių, Oginskio remiamas, Čiurlionis 1901m. išvyksta į Leipcigo konservatoriją. Ten, vadovaujamas ga
arsių to meto profesorių K.Reinekės ir S.Jadasono, studijuoja kompoziciją, instrumentuotę, parašo stambios formos muzikos kūrinių.
Leipcigo kultūrinis gyvenimas užpildo visas M.K.Čiurlionio laisvalaikio valandas. Jis lanko garsaus to meto dirigento A.Nikišo diriguojamus koncertus Gevandhauze, domisi opera, bibliotekoje savarankiškai studijuoja R.Štrauso ir H.Berliozo simfoninių kūrinių instrumentuotę. Grįžęs į Varšuvą ir gimtąją Lietuvą, Čiurlionis labai rimtai ir toliau gilinasi į J.S.Bacho, R.Vangerio, M.Regerio, o ypač į R.Štrauso muziką, kuri praturtino jo neoromantinių kūrinių techniką. Tačiau be to, jau Leipcige kompozitorius vis labiau jaučia, kad meniniai jo interesai nesutelpa vien muzikoje. Jis daug skaito, lanko Leipcigo muziejų, kur jį sudomina simboliniai A.Beklino paveikslai, M. Klingerio ir kai kurių “secesionistų” kūriniai. Greta lenkų romantikų jis žavisi F.Dostijevskiu ir L.Tolstojum, domisi V.Vuntu, F.Niče, A.Šopenhaueriu, taip pat indų filosofija.
1902 metų pavasaris Leipcige. Čiurlionis gyvena vienišas, kamuojamas ilgesio. Rašo laišką – apie savo ilgesį ir tylą kambaryje. .. Po dviejų metų laiške broliui atsiranda akvarelinis būsimos kompozicijos eskizas, o dar po kiek laiko – paveikslas “Ramybė”.
Vidury ramaus vandenyno – kalvota sala. Leidžiasi saulė, ir didžiulis uolynas atsispindi veidrodiniame vandens paviršiuje. Prie pat vandens, urvuose spingsi laužų taškai – kaip akys, ir tai daro salą panašią į žalią didžiagalvę pabaisą, paslaptingai žvelgiančią, nutilusią, tykančią grobio. Tyla. Sudvasinta gamta nesišypso žmogui. Žmogus silpnas ir menkas prieš jos amžiną žvilgsnį. Gamtos pa
aveikslas tampa protu nesuvokiamos lemties simboliu.
M.K.Čiurlionis buvo vienintelis Lietuvos menininkas, kurio kūryba siejama su XX a. pradžios Europos meno avangardu. Daugelis menotyrininkų, tyrinėjusių Čiurlionio kūrybą, pavadino jį abstrakčiosios dailės pradininku, kiti tyrinėtojai pabrėžė jo kūrybos artimumą šiaurietiškai romantinei pasaulėžvalgai. Tačiau Čiurlionis nebuvo vienos kurios modernios srovės pradininkas, – jo kūryba yra sudėtingas, daugiabriaunis reiškinys. Čiurlionio stilius formavosi tuo metu, kai Europos mene vyko dideli lūžiai, tarpusavyje rungėsi įvairios meno srovės ir estetinės koncepcijos. Todėl Čiurlionio kūryboje atsispindi XX a. meno idėjų sankaupa: romantizmo, simbolizmo, moderno bruožai. Jo meno originalumas ir novatoriškumas, jo kūrybos meninė vertė dar nėra visapusiškai ištyrinėta.

Daugialypiai Čiurlionio menininko interesai įgauna muzikoje savitą, neramų ir kontrastingą beribės fantazijos ir lakoniškos minties išraišką. Simfoninės poemos “Miške” ir “Jūra” nėra tik platūs gamtos paveikslai, jose slypi sudėtingas dvasinių pergyvenimų pasaulis. Žinomas rusų teatro ir muzikos kritikas V.Kataryginas 1912 m. apie Čiurlionio muzikos kūrinius rašė: “Ir čia jau nėra nei Čaikovskio, nei Šopeno, nei R.Štaruso, o skamba kažkokie nauji, saviti žodžiai. Jaučiame, kad dar žingsnis – ir kompozitorius ras save, atras naujas galimybes perkelti tapybos stichiją muzikon, kaip pavyko jam pasiekti tokių atvirkštinių santykių tapyboje.” Amžininkams atrodė, kad dar žingsnis – ir iškils visu ūgiu labai raiškus ir savitas kompozitorius.
Bet nebuvo lemta Čiurlioniui žengti to žingsnio, – muziko kelią pastojo daugialypė jo genijaus prigimtis. Tapęs pirmuoju didelio talento profesionaliuoju lietuvių kompozitoriumi, jis vis labiau ima apleisti muziką, o nuo 1907m. iki pat mirties atsideda tapybai.
Grįžęs iš Leipcigo, Čiurlionis keletą metų gyvena Varšuvoje, visas savo kūrybines galias skirdamas dailei. Jis lanko tapybos studiją, o 1904 m. drauge su E.Moravskiu įstoja į K. Strabauskio vadovaujamą Varšuvos Dailės mokyklą. Būtent čia ir formuojasi dailininko meninis stilius. Čiurlionis daug piešia, nutapo pirmuosius simbolinius paveikslus. Talentingas, dvi konservatorijas baigęs kompozitorius netrunka išgarsėti tarp kolegų dailininkų. 1906 m. Peterburge Varšuvos Dailės mokykloje buvo surengta dailės paroda, ir dailininko kūriniai atkreipia ir platesnės visuomenės dėmesį.
Čiurlionis į dailę atėjo būdamas dvidešimt devynerių. Apie mokslo metus Varšuvos Dailės mokykloje jis tiek tepasako:” ten nemokė nieko, ko aš norėjau išmokti.”
Jau pirmuosiuose pastele tapytuose paveiksluose “Pasaulio sutvėrimas”, “Laidotuvių simfonijos”, “Tvano” cikluose, “Miško muzikoje” – dalinininkas pasiekia išbaigtą simbolinę išraišką. Aiškus tapytojo žvilgsnis “iš paukščio skrydžio” sujungia neramius menininko vaizdinius ir vizijas giliai minčiai: augalai atgyja, pušys virsta gražiomis pasakų mergelėmis, o uolos ir kalvos – baugiais demonais. Jo paveikslai traukia ir jaudina ne simbolių grožiu – jie kupini gyvenimo grožio ir žavesio.
Tuo metu, kai Čiurlionis mokėsi Varšuvos konservatorijoje, kūrybinį jaunimą itin domino populiarus „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdis. Jis rėmėsi vokiečių idealistine filosofija, Europos ir Skandinavijos simbolizmo bei neoromantizmo tendencijomis, ypatingą dėmesį skyrė dvasiniam turiniui, naujųjų simbolinių išraiškos priemonių ieškojimams. 1904 m. Čiurlionis įstojo į Varšuvos dailės mokyklą, kurioje vyravo pažangios modernistinės tendencijos. Šiai mokyklai vadovavo lietuvių kilmės dailininkas simbolistas Kazimieras Starbauskas, joje dėstė Ferdinandas Ruščicas. Tuo metu Čiurlionis jau turėjo kryptingai susiformavusį meninį skonį, jį domino filosofija ir psichologija, senovės civilizacijų ir religijų istorija. Jau ankstyvojoje Čiurlionio kūryboje ryškėjo polinkis į žmogaus būties ir gamtos slėpiningumo temas, Biblijos siužetų interpretacijas. M.K.Čiurlionio paveikslai skiriasi nuo simbolizmui įprastų temų. Juose nepamatysime siaubo, erotinių, mirties baimės, šiurpios lemties motyvų.
1905 m. vasarą Čiurlionis su E.Muravskiu ir bičiulių Volmanų šeima praleidžia Kaukaze, o 1906 m. keliauja po Vakarų Europą. Taip pat jis aplanko Prahą, Drezdeną, Niurnbergą, Miuncheną, Vieną, vaikščioja po garsiąsias tų miestų paveikslų galerijas ir žavisi praeities kultūrų didybe.
Čiurlionis stengiasi ir Varšuvoje neatsilikti nuo intensyvaus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo. Jis susipažįsta su pažangiais savo tautiečiais, Varšuvos lietuviais studentais, kurie puoselėja viltis suburti po visas šalis išsisklaidžiusią lietuvių kūrybinę inteligentiją. Viename Vilniaus laikraštyje pasirodė skelbimas: muzikantas, baigęs Varšuvos ir Leipcigo konservatorijas, “mokina skambinti ant fortepijono ir muzikos teorijos”. Taip Čiurlionis, nusprendęs įsikurti tėvynėje, pradėjo naują savo gyvenimo tarpsnį.

Pajutęs, kad yra labai reikalingas savajam kraštui, Čiurlionis aiškiai apsisprendžia ir savo mintis išdėsto laiške broliui Povilui: “Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš esu pasiryžęs visus savo darbus, buvusius ir būsimus skirti Lietuvai.” Taigi sužinojęs apie 1906m. Vilniuje rengiamą Pirmąją lietuvių Dailės parodą, nuoširdžiai pritaria šiam sumanymui, siunčia savo darbus, tampa vienu ryškiausių lietuvių kultūrinės veiklos organizatorių ir vadovų. Vidinių įsitikinimų skatinamas, drauge su kitais jis rengia ir sekančias dailės parodas, pats aktyviai jose dalyvauja, skatina muzikinį lietuvių gyvenimą. Mykalojus Konstantinas Čiurlionis įsteigia Lietuvių dailės draugijos muzikos sekciją, ketina įkurti muzikinę biblioteką, konservatoriją, organizuoja lietuviškus chorus, skelbia dainų konkursus, rašo straipsnius apie muziką ir dailę. Čiurlionio susidomėjimą visu tuo, kas lietuviška, remia ir akina nauji draugai. Tarp jų Sofija Kymantaitė, Krokuvos universiteto filologijos fakulteto studentė, entuziastinga, aktyvi žurnalistė. Draugystė su ja greitai pereina į meilę. Sofija, tapusi Čiurlionio sužadėtine, moko jį lietuvių kalbos.
Tačiau kultūrinis to meto Vilniaus gyvenimas neleidžia menininkui plačiau išskleisti genijaus sparnų. Dailininkas vyksta į Peterburgą, vildamasis rasti kūrybai rasti palankesnę atmosferą, vežasi savo paveikslus, rodo juos M.Dobužinskiui, dalyvauja “Meno pasaulio” dailininkų rengiamose parodose, ir bando įsikurti ilgesniam laikui. Čiurlionis tuo metu intensyviai tapo. Nors ir gerai priimtas bei palaikomas vietos kolegų, tačiau, būdamas labai nepraktiškas, gimtųjų namų šilumos išsiilgęs, menininkas nepajėgia šiame carinės Rusijos didmiestyje užsitikrinti net pragyvenimo minimumo. Įtempto kūrybinio darbo ir materialinių sunkumų išsekintas, Čiurlionis fiziškai palūžta, kai jau visai nedaug buvo belikę iki dvasinės pergalės – pripažinimo Peterburge ir Maskvoje, Vilniuje ir Rygoje ir kitur. Pranas Penkaitis – teisininkas, rašytojas, Peterburgo universiteto studentas, atsiminimuose apie M.K.Čiurlionį rašo:” <.>Mudu kalbėjova apie Lietuvą, apie meną. Jis mylėjo ir vieną, ir kitą giliai. Grįždamas namon, aš stengiausi apibūdinti jį ir radau, kad jam geriausiai tiktų šie žodžiai: “nieko sau, viską kitiems”. Tik štai po poros dienų atbėga tas pats draugas, pas kurį susipažinau su Čiurlioniu, ir atneša man baisią žinią:”Čiurlionis serga”. Jo žmonos prašomas, jis atėjo prie manęs klausti patarimo, kokiai garsenybei parodyti ligonį. “

1907 – 1909 m. laikotarpis – kūrybingiausi Čiurlionio gyvenimo metai. Dailininkas nutapo brandžiausius savo paveikslus muzikiniais pavadinimai, “Zodiako” ciklą, pasakas, fantazijas ir didingas kompozicijas, vis labiau gilindamasis į žmogaus būties ir kosmoso problemas. Paveikslų cikluose, pavadintuose “Saulės”, “Pavasario”, “Žalčio”, “Vasaros”, “Jūros”, “Piramidžių”, “Žvaigždžių” sonatomis, lyriškose jų peizažuose atsiskleidžia nerimastinga įtampa, prieštaringų jėgų kova ir visados rami gėrio pergalė. Iš šių paveikslų matome, koks imlus dailininkas gamtos išgyvenimams ir kaip jis nebesitenkina tradicinėmis tapybos formomis, o tapo laiko tekėjimą, stengiasi užfiksuoti įspūdžių dinamiką. Laiko elementai, aiškios ritmo ypatybės, gilesnės spalvos bei banguojančios linijos Čiurlionio paveiksluose sukuria muzikinės harmonijos nuotaiką.
Nemažą Čiurlionio palikinimo dalį, ypač paskutiniųjų metų, sudaro kontrastingi pavieniai paveikslai ir ištisi ciklai. Vienuose jų (“Rex”, “Demonas”, “Preliudas”, “Pasaka”) autorius pakyla arba nusileidžia labai toli nuo žmogaus realios būties ribų, kituose (“Bičiulystė”, “Pasaka”, “Karaliai, pasaka”) grįžta į gėrio pasaulį, kurio pasakiški miestai, fantastiški aukurai, saulės ir kiti gamtos šviesuliai tėra personifikuoti gimtojo krašto gamtos elementai. Fantazijos, vizijų ir gamtos vaizdinių gretinimas liudija, kad Čiurlionis atsiplėšdavo nuo konkretesnės, žemiškos būties tik tam, kad vėl su džiaugsmu į ją sugrįžtų.
Tuo metu negalima nepastebėti, kaip natūraliai Čiurlionis pereina nuo peizažinės fantastikos prie “pasakų”. Tokių, kaip “Tvirtovės pasaka” ir “Pilies pasaka”, atsiradusių iš tautosakinių motyvų ir prisiminimų apie senovės architektūrą. Kur baigiasi peizažas ir prasideda pasaka pats autorius, ko gero , negalėtų atsakyti į šį klausimą. Pernelyg pasakiška, pernelyg nuostabi jam atrodė pati gamta.
Čiurlionio meno pasaulyje telpa lietuvių, rusų, lenkų kultūriniai ryšiai, išryškindami jo kūrybos nacionalinį ir liaudišką charakterį. Savitas, be galo individualus tapybos pobūdis taip akivaizdžiai išskiria ją iš visos mūsų dailės, jog gali pasirodyti, kad Čiurlionis sušvito tarsi žvaigždė ir užgeso, vieniša ir nepasiekiama. Šio pasaulio platumose suvešėjo Čiurlionio, muziko ir dailininiko, humanistiniai idealai, išaukštinę visa, kas gražu, dora, žmogiška.

“. Kad Tu žinotum, koks aš dėkingas, koks laimingas,koks išdidus – ar žinai, kieno dėka? Savo žmonos dėka – ji vardu Zosė, o panaši į pavasarį, į jūrą, į Saulę. Vaikeli tu mano mieliausias, negaliu minčių sukaupti -spindulingas chaosas, Jūratė, Tu, muzika, tūkstantis saulių, Tavo glamonės, jūra, chorai – visa tai nuostabiai jungiasi į vieną simfoniją. Rašytu taip sunku, žodžiai tokie sausi ir kieti. O norėčiau tau pasiųsti šiame laiške visas gražiausias mintis, kurios, kaip pabaidytų žuvėdrų pulkai, Jūratei pasirodžius, skraido sidabrinėje rytmečio migloje viršum Baltijos jūros. Norėčiau Tave apsupti gegužiu, pilnu gėlių kvapo ir tylos, o po kojų Tau ištiesti gražiausiąjį Maharani kilimą, austą iš auksinių voratinklių.”

Sofija buvo ne tik Konstantino darbų kritikė bei vertintoja, ji buvo Čiurlionio svajonių moteris, jo paguoda, jo nusiraminimo šaltinis. Mylimiesiems daug laiko tekdavo praleisti atskirai, todėl ir bendraudavo jie tada daugiausia laiškais. Čiurlionis beprotiškai laukdavo jos laiškų, kurie jį nuramindavo, paguosdavo, suteikdavo naujų jėgų:”Zosele vienintele mano – nieko dar nežinau, kaip bus, bet viltis atsirado manyje ir tikiu visą gėrį ir grožį, mums skirtą.” Tik labai dažnai jo rašomuose laiškuose skamba nerimas, kad žmona ilgai neatsako, kad jau ilgu laukti laiškų. Iš Čiurlionio laiškų, rašytų savo žmonai, matyti, kad menininko ateitis susieta ne tik su kūryba, bet ir su ta nuostabia, jo vienintele, išsvajota moterimi. Be jos ateitis buvo miglota, rūškana, o per “didelį, baisų ir šaltą gyvenimą” baugu eiti vienam. “O mes eisime drauge, Zosyt, ir, kai panorėsime, dangus bus žemai, o jūra sekli, ir visur , kai tik panorėsime, didelė šviesi laimė bus su mumis.” Mylintiems žmonėms ir negandos nebaisios, ir vargus lengviau įveikti. O Čiurlioniui dažnai reikėdavo jos paramos, jos paguodos, stiprybės. Čiurlionis daug dirbo, jis visą save atidavė muzikai, dailei. Štai kaip jis rašo:”Tiesa, kaip tai nuostabu būti reikalingam žmonėms ir jausti šviesą savo delnuose. Neturi supratimo, kaip aš didžiuojuosi, jog mes, Tu ir aš, esame tokioje padėtyje, kad galime ką nors duoti žmonėms. “ Čiurlionis visą save atidavė menui, žmonėms.

Amžinai vienišas romantikas Čiurlionis blaškėsi, neužsibūdamas vienoje vietoje. Seniau jis bėgo iš Varšuvos į Leipcigą, iš Leipcigo į Varšuvą, iš Varšuvos į Vilnių, dabar, palikęs Lietuvą, išvyko į Peterburgą.
Iš gausių jaunystės projektų Čiurlioniui pavyko įgyvendinti tik šį: patekti į Peterburgą. Ir štai, pirmą dieną, 1908 metų rudenį, jis apžiūrinėja Dailės akademijos Rudens parodą. Jis nusivylęs. Ilgai klaidžioja po svetimo miesto gatves. Išsirenka butą, patį pigiausią. Pietauja studentų valgykloje. Protarpiais jis badauja. Uždarbio jokio. Tikrą džiaugsmą Čiurlioniui teikia Ermitražas ir Rusų muziejus. Jis sužavėtas ir apie tai rašo namiškiams. Jis nori sukurti simfoniją. Tačiau dirbti sunku. Nėra rojalio. Jis sėdasi prie klaviatūros tiktai svečiuose ir tada jau valandų valandas improvizuoja, skambina mylimus kompozitorius – Čaikovskį ir Bethoveną, skambina savo “Jūrą”. Šiuo metu sukurti preliudai fortepijonui – vieni geriausių kompozitoriaus kūrinių. Bet ypač atsidėjęs jis tapo. Tamsiame, siaurame kambarėlyje, pusalkanis ir vienišas, jis duoda valią fantazijai. Molberto neturi. Jis rankioja nuo grindų mažiausius pastelės trupinėlius. Kai Čiurlionis atvyko į Peterburgą, niekas tikriausiai nežinojo, kad jis dailininkas. Taigi pirmiausiai Čiurlionis aplanko Dobužinskį, kuris supažindina su jo kūryba savo draugus. Susidomėję Čiurlioniu jie imasi jį globoti. O netrukus Peterburgo publika išvydo jų kūrinius.
Iš tapybinių šio meto kūrinių išsiskiria “Rex” – pats didžiausias savo apimtimi Čiurlionio paveikslas. Jis sumanė parodyti pasaulį tokį, koks jis vaizduojamas senoviniuose mituose, norėjo, kad viename paveiksle susisietų dangaus ir žemės sferos, diena, naktis ir amžinos kosmoso tamsybės. Jis pavaizdavo uolas, kylančias iš nurimusio okeano, ir ugnį, visatos židinį, ir žemės rutulį su medžiais, laukais ir upokšniais, planetas ir kometas, dangaus gyventojų pulkus, žvaigždes, saulę ir mėnulį.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis lyg šviesulys trumpam nušvito mūsų kultūros padangėje, bet spėjo nubrėžti plačią trasą visam mūsų menui. Palietęs amžinas, visai žmonijai ir kiekvienam žmogui gyvybiškai svarbias egzistencijos problemas, jis neliko tik tautinio meno apraiška. Jį žino beveik visas pasaulis, jo vardu pavadintos gatvės ir mokyklos. Čiurlionis , tarsi tos jo nupieštos saulės, skatina harmonijos pasaulį.
Čiurlioniui, kaip ir Vrubeliui, nepasisekė nugalėti ligos. 1909 metų rudenį Dobužinskis, sinerimęs, kad Čiurlionis taip ilgai nesirodo, nuėjo pas jį. Jis surado dailininką labai sunkioje būklėje. . į Peterburgą iškviečiama Čiurlionio žmona, kuri išsiveža jį namo – į Druskininkus. Bet ir iš ten, draugams padedant, netrukus Čiurlionis išgabenamas į Pustelniko ligoninę netoli Varšuvos. Jis uždaromas palatoje. Apie kūrybą negali būti nė kalbos.
O tuo metu Vilniuje, Lietuvių dailės draugijos parodoje, pagarbioje vietoje eksponuojama “Piramidžių sonata”, “Auka”, “Pilis”, ”Žemaičių kapinės”, ir knyginiai inicialai. 1909 metų gruodžio mėnesį Maskvoje atidaroma Septintoji rusų dailininkų sąjungos paroda, kur eksponuojama ”Žemaičių kapinės”, “Rojus”, “Juodosios saulės pasaka”. Paskui paroda perkeliama į Peterburgą. 1910 metais Peterburgo dailininkų draugija vėl atgaivina “Meno pasaulį”. Jo nariu įrašomas ir Čiurlionis. Be to, draugijos vadai laiko jį ne paprastu nariu, o vienu iš žymiųjų naujojo susivienijimo dailininkų. Tačiau pats dailininkas to nežino. Vienatvė ir nesupratimas kamavo jį visą gyvenimą. Dabar atėjo visų baisiausia – jis, kaip stabmeldys garbinęs draugystę ir brolybę, mylėjęs gyvenimą ir gamtą, izoliuotas nuo žmonių ligoninės palatoje, atplėštas nuo saulės, miško, jūros. Jis, kaip ir ankščiau girdi primygtiną varpo dūžį, šaukiantį dirbti, kurti, tačiau griežtas ligoninės režimas draudžia piešti ir muzikuoti. Gyvenimas nebetenka prasmės. Nebėra svajonės.
Paskutinis dailininko laiškas rašytas 1910 metų lapkričio 5 dieną. Dvi jo eilutės skirtos žmonai ir ką tik gimusiai dukteriai. Paskui jis išeina. Vienas, ligoninės drabužiais, išsmunka nepastebėtas į žiemos mišką. Tai ji paskutinis mėginimas išsiveržti pas žmones, į gamtą. Nerasdamas kelio klaidžioja po apšerkšnijusį pušyną. Ir grįžta. Plaučių uždegimas, kraujo išsiliejimas į smegenis. 1911 metų balandžio 10 dieną – jam nebuvo sukakę nė trisdešimt šešerių – Čiurlionis miršta.
Sunkus romantiko gyvenimas, pilnas kūrybos ir meilės žmonėms. Trumpas nespėjusio savęs išreikšti žmogaus gyvenimas, kuriame jam buvo lemta ilgai ir kankinamai laukti mirties. “Didelė pasaulio simfonija”, apie kurios sukūrimą jis svajojo, liko nebaigta.
Dėl Čiurlionio dailės palikimo vyksta senas ginčas, prasidėjęs dar prie dailininko gyvos galvos. Buvo kritikų, kurie Čiurlionio dailės kūrybą laikė tuščiu darbu, nieko gero joje neįžiūrėjo ir atmetė kaip neturinčią vertės ir niekam nereikalingą. Buvo Čiurlionio garbintojų, ypač buržuazijos valdomoje Lietuvoje, kurie laikė jį nepralenkiamu „Tautos dvasios“ reiškėju ir kurie kėlė ir vertino jame pirmiausia tai, kas jo kūryboje abstraktu, niūru, pesimistiška. Ir dabar kartkartėmis dar girdėti tartum šių dviejų pagrindinių kritikos krypčių tęsinys ar atbalsiai: iš vienos pusės lengva vulgarizatorių ranka Čiurlionį dailininką norima kone visiškai išbraukti, o iš kitos – stengiamasi gaivinti senos buržuazinės pažiūros, Čiurlionyje matančios vėl tos pačios nesikeičiančios „Tautos dvasios“ įsikūnijimą ir kažkokį nuo savo laiko atplėštą, nesuprantamą meno reiškinį, kuris dažnai charakterizuojamas giriamaisiais aukščiausio laipsnio būdvardžio.

M.K.ČIURLIONIO KŪRINIAI PARODOSE:

• Varšuvos dailės mokyklos mokinių paroda, 1904m. birželio mėn. Varšuva, Dailės mokykla, 19 darbų.
• M.K.Čiurlionio darbų paroda. 1905 kovo pabaiga. Varšuva, Dailės mokykla, 12 darbų.
• Varšuvos dailės mokyklos mokinių paroda, 1906 m. balandžio pabaiga, Sankt Peterburgas, Dailės akademija, 28 įvairūs darbai.
• Pirmoji lietuvių dailės paroda. 1906m. gruodžio 27 (1907m. sausio 9), Vilnius, Vileišių namai Antakalnyje, 33 darbai.
• Antroji lietuvių dailės paroda, 1908 m. vasario 28 (kovo 12), Vilnius, Zavalnaja g., 61 darbas.
• “Salono” paroda, 1909 m. sausio 4 d, Sankt Peterburgas, Muziejus ir Menšikovo kambariai, Nevos krantinė, Menšikovo rūmai, 7 darbai.
• Trečioji lietuvių dailės paroda, 1909 m. balandžio 12, Vilnius, Vilenskaja 10., 31 paveikslas.
• Septintoji rusų dailininkų sąjungos paroda, 1909 m. gruodžio 26, Maskva, Literatūros ir dailės ratelio patalpos, 5 paveikslai.
• 1910 m. Ryga, 28 darbai.
• 1910 m. Kijevas, 3 paveikslai.
• 1911 m. Minskas, 4 paveikslai.
• 1911 m. Vilnius, “Liutnios” salė, Pomirtinė paroda, 287 darbai.
• 1911 m. “Meno pasaulis”, Maskva, 161 darbas.
• 1912 m. Sankt Peterburgas, 161 darbas.
• 1912 m. II postimpresionistų paroda, Londonas, 3 darbai.
• 1920 m. Kaunas, Pašto rūmai, 21 darbas.
• 1920 m. Lietuvių meno paroda, Klaipėda, 10 darbų.
• 1925 m. Kaunas, laikinieji Čiurlionio galerijos rūmai, 176 darbai.
• 1937 m. Kaunas, Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, 251 darbas.
• 1947 m. M.K.Čiurlionio dailės muziejus, 181 darbas.
• 1954 m. Maskva, TSRS Dailės akademija, 28 paveikslai.
• 1975 m. Maskva, Tretjekovo galerija, 66 paveikslai.
• 1979 m. Berlynas, Šarlotenburgo pilis, 38 paveikslai.
• 1981 m. Maskva, Puškino meno muziejus, 3 paveikslai.
• 1989 m. Vokietija, Diuizburgas, 17 paveikslų.
• 1991 m. “Simbolistai ir R.Vagneris”, Berlynas, 5 darbai.
• 1991 m. Belgija, Briuselis, 5 darbai.
• 1992 m. “Fantastika ir mistika”. Tokijas, 151 darbas.
• 1992 m. Vokietija, Bona, 14 paveikslų.
• 1994 m. “Europa, Europa.”Bona, 9 paveikslai.
• 1995 m. “Nuo Muncho ir Mondriani”, Frankfurtas prie Maino, 30 darbų.
• 2000 m. Paryžius, d’Orse muziejus, 90 darbų.

LITERATŪRA

Arianda Čiurlionytė „Meno istorija“ 2001.
M.K.Čiurlionis „32 reprodukcijos“
Andriušytė-Žukianė R. M.K.Čiurlionis ir modernizmas. – Kaunas, 2001.
Etkindas M. Pasaulis kaip didelė simfonija. – Vilnius, 1976.
Gediminas A., Gudynas P., Kuzminskis j., Stauskas P. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Vilnius, 1984.
M.K.Čiurlionio laiškų fragmentų J.V.Nistelio poetinis vertimas. Žodžiai prieš saulėlydį. – Vilnius
M.K.Čiurlionis. Laiškai Sofijai. – Vilnius, 1973.
Aleknaitė-Bieliauskienė R. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Pasaulis. – Vilnius, 2002.

Leave a Comment