VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
ISTORIJOS FAKULTETAS
ISTORIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA
XXX
Istorijos specialybės
I kurso studentas
CEZARIS – KARO VADAS
Kursinis darbas
Vadovas : A. Porutis
Vilniaus Karoliniškių gimnazija
Mokytoja: A. Čižauskienė
Vilnius 2005
Įvadas
Šis darbas yra skirtas didžiajam romėnų karvedžiui ir valstybės veikėjui, kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis iki šių dienų. Tai žmogus, kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu, Napoleonu, žmogus, užėmęs tvirtą vietą istorijoje ir davęs savo vardą visai epochai.
Tai asmenybė, verčianti gilintis bei domėtis 100-44 m. pr. Kr. įvykiais, socialiniu bei kultūriniu to laikmečio gyvenimu.
Šiuo savo darbu noriu pažvelgti į Gajų Julijų Cezarį, kaip į karo vadą. Jokiu būdu nesistengsiu aprašyti jo viso gyvenimo, nes vargu ar tai būtų įmanoma, tam prireiktų keletos knygų. Taigi pasirinkau konkretų tikslą
– aprašyti Cezarį ne kaip žmogų, o kaip karvedį, valdovą, karo vadą. Mano tikslas – kuo nuodugniau ištirti bei aprašyti diktatoriaus savybes, kurių dėka jis tapo nepaprastu karo vadu ir sugebėjo valdyti tokią galingą Romos imperiją. Aiškinsiuosi, ką jis tokio turėjo, kad sugebėdavo pavergti, užkariauti ištisas tautas, kokie pokyčiai vyko jo valdomoje imperijoje.
Apžvelgsiu jo charakterio bruožus, išryškėjančius karinėje veikloje jo valdymo laikotarpiu.
Šiame darbe – didžiojo imperatoriaus jaunystė, tų laikų problemos bei sunkumai, kurie, mano nuomone, stipriai paveikė besiformuojančią būsimojo valdovo asmenybę. Daug dėmesio skirsiu Cezario laimėjimams, pasiekimams karyboje. Žinoma, bus aptariamas ir Cezario – karvedžio gyvenimo nesėkmių laikotarpis. Na, ir galiausiai – skaudžiausias įvykis, sukrėtęs visą Romos imperiją – valdovo nužudymas.
Cezario istoriografija yra iš tikrųjų plati. Tai karvedys, kuris padarė stulbinančiai didelę įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir ateities dailininkams, poetams, rašytojams.
Mano naudojama literatūra lietuvių kalba yra labai skurdi, palyginus su tūkstančiais veikalų įvairiomis kalbomis, skirtų diktatoriaus kaip karo vadui, žmogui, valdovui, aprašymui.
Noriu paminėti tokius autorius ir kūrinius, kaip: Gajus Svetonijus
Trankvilas „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“[1], pats Gajus Julijus Cezaris
„Galų Karo Užrašai“[2], S. Utčenka „Julijus Cezaris“[3], Plutarchas
„Rinktinės biografijos“[4].
Na, kalbant apskritai apie visus autorius ir jų kurinius, kuriais rėmiausi rašydamas darbą, galiu pasakyti, kad visi autoriai beveik vienodai apibūdina Julijų Cezarį, bet kai kurie jų painioja įvairius faktus, Vienas autorius rašo išplėstai, kitas suglaustai. Vienas rašo apie Cezarį kaip karinį ir Politinį veikėją, kitas – tik kaip apie karinį.
Savo monografijoje „Julijus Cezaris“, S. Utčenka pasakoja apie Cezarį, kaip apie politinį Senovės Romos veikėją ir, žinoma, apie Cezarį, kaip apie karo vadą. S. Utčenka nebando mitologizuoti Julijaus Cezario asmenybės, taip kaip tai daro kiti rašytojai. Šis istorijos mokslų daktaras apie
Cezarį bando aptarti Cezario gyvenimą nuo pat pradžių ir nepraleisdamas nė vienos detalės, labai smulkiai, na ir, žinoma, aiškiai tai daro.
Na, Plutarchas savo knygoje „Rinktinės biografijos“ daugiausia dėmesio skiria pačio individualaus žmogaus charakteriui, jo vaizdavimui. Praleidžia arba nepamini kai kurių faktų. Cezario gyvenimą „perbėga“ labai greitai.
Rašo tik pačius svarbiausius dalykus.
Pats Gajus Julijus Cezaris „Galų Karo Užrašai“ knygoje apie save kalba trečiuoju asmeniu, sakiniai ramūs, aprašo daug žiaurių dalykų. Tai knyga vertinga tiek istoriniu, tiek literatūriniu požiūriu. Julijus Cezaris viską aprašo pats, minimi visi praleisti karo metai Galijoje, nepraleidžia net smulkiausių dalykų.
Gajus Svetonijus Trankvilas savo knygoje „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“, pasakoja apie Cezarį labai panašiai, kaip ir Plutarchas, kadangi Tiek G. S.
Trankvilas, tiek Plutarchas rašė Julijaus Cezario biografiją.
Rašant šį darbą, manau, gana sunku vadovautis tik kuria nors viena knyga, kadangi visi knygų, šaltinių, dokumentų autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Cezarį kaip karo vadą. Taigi, darbe remsiuos keliomis išvardintomis knygomis, naudosiuosi internetu, įvairiomis enciklopedijomis, straipsniais. Ir bandysiu pateikti savo reziume, išreikšti savo susidariusį požiūrį į Cezarį kaip karo vadą.
Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia
Gajus Julijus Cezaris buvo kilęs iš senos ir garsios patricijų giminės. Pats Cezaris savo giminę kildino iš Romos imperatorių ir dievų giminės.
Savo tetos julijos (tėvo sesers) laidutuvėse tarė pagiramąjį žodį:
„Mano tetos Julijos giminė pagal motinos liniją siekia imperatorius, pagal tėvą – nemirtingus dievus, nes iš Anko Marcijaus kilę Marcijai Reksai, kurių vardą turėjo jos motina, o iš deivės Veneros – Julijų giminė, kuriai priklauso ir mūsų šeima“[5].
Nepaisant garsios kilmės, Cezario šeima pagal tradiciją buvo susijusi su senato režimo priešininkais, kitaip tariant, su demokratinės pakraipos atstovais.
Kai Julijui sukako vos 15 metų, netikėtai miršta jo tėvas, kuris 92 m.
buvo Azijos pretorius, o kiek vėliau ir konsulas. Taigi, po tėvo mirties „jaunąjį Cezarį globojo vienos moterys, kurios vieno iš naujųjų biografų nuomone, nuo šiol jau turėjo didelę įtaką“[6].
84 m. Julijus Cezaris išrenkamas Jupiterio žyniu. Manoma, kad šias pareigas jis užėmė padedamas tik įtakingų giminaičių ir šeimos narių, kadangi žyniu galėjo tapti tik tas, kuris buvo kilęs iš patricijų giminės.
Tačiau neilgai laukus, 83 m. pavasarį Italijoje išsilaipino Sula, su savo armija. Prasidėjo pilietinis karas, o po metų buvo užimta Roma – įsigaliojo
Sulos diktatūra, kurią sankcionavo tautos susirinkimas[7].
Cezaris tuo metu buvo dar per jaunas ir nebuvo žinomas kaip politinis
Romos veikėjas, taigi, diktatorius Sula jo nenužudė, kaip Marijaus ir
Cinos, bei jų šalininkų. Tačiau jis Cezariu šiek tiek susidomėjo. Atėjus
Sulai į valdžią, Cezaris iš savo garbingų pareigų turėjo pasitraukti, teisingiau jis buvo iš jų pašalintas. Diktatoriui šito nepakako, jis dar pareikalavo, kad Julijus išsiskirtų su Kornelija. Tačiau Cezariui nepaklusus buvo konfiskuotas visas Kornelijos kraitis, o pats neteko teisės į tėvo palikimą. Rizikuodamas būti suimtas, sirgdamas karštlige Julijus klajojo po Sabijos sritį ir įvairiai bandė išvengti Sulos pavaldinių, kad tik jo nesuimtų. Nors ir labai atsargiai stengėsi egtis, vis dėlto diktatoriaus Sulos patruliai sučiupo jį.
Jei ne Cezario giminė, niekas nežino kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas.
Kai pakliuvo i tuometinio diktatoriaus rankas, Julijus savo gyvybę turėjo išpirkti 12 tūkst. denarų. Taigi, Cezaris buvo paleistas, nors ir labai nenorom tai Sula padarė. Tai padarydamas diktatorius pasakė, kad žmonės esą patys nesupranta, jog jame slypi keletas Marijų.
Gavęs oficialią malonę, Cezaris nutaria išvykti iš Romos. Jis atkeliauja į Azijos provinciją, kurioje netrukus jis yra priskiriamas prie proprietoriaus Kvinto Minucijaus Termo štabo. Iš čia Cezaris keliauja pas
Bitinijos karalių Nikomedą, kuri, beje, „<…>niekaip negali papuošti jo biografijos. Be abejo, gerai žinoma, kad didžiųjų žmonių vardus puošia ne vien susižavėjimo ir pagyrų amadės, bet juos dažnai lydi dvokiantis šmeižtas, o po dviejų tūkstanmečių ne taip lengva atskirti, kur piktas išmislas, o kur ne visai malonus, bet vis dėlto tikras dalykas. Šiaip ar taip, pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis tūrėjęs meilės santykius su karalium Nikomedų, ir tai, Svetonijaus žodžiais tariant, jo reputaciją sutepė nenuplaunama dėmė.“[8] Na, tiesa ar gandai tai, bet kuriuo atveju neduoda nieko gero Cezariui, nei kaip žmogui, nei juolab, kaip karo vadui.
Grįžęs iš Bitinijos pas Minucijų Termą, Cezariui teko kovoti paimant
Mitlėnus. Šiame mūšyje Cezaris už drąsą šturmo metu gavo ąžuolo lapų vainiką. Tai jau buvo pakankamai neblogas indėlis į jo būsimojo karvedžio šlovę. Išvykęs į Kilikiją ir ten dalyvaudamas kare, Cezaris sužino apie
Sulos mirtį. Jis grįžta į Romą.
Grįžęs į Romą Julijus neturėjo jokio noro pasitraukti į kokius nors ekstremistinius žygius, todėl pasirinko visai kitą kelią į politikos viršūnę: „nutarė aktyviai organizuoti garsius teismo procesus, be to, jei įmanoma – politinius procesus.“[9] Surengęs du teisminius procesus, kurie nebuvo nei sėkmingi, nei nepasisekę, Julijus vėl išvyksta iš Romos. Šįkart patraukia į Rodo salą. Šioje kelionėje, prie Farmakūsos salos, jis patenka į piratų nelaisvę. Kaip rašė kitas Cezario biografas – Gajus Svetonijus
Trankvilas, nelaisvėje karvedys išbuvo apie keturiasdešimt dienų, kai paties Cezario išsiųsti bendrakeleiviai grįžo surinkę 50 talentų. Gavę išpirką, piratai Cezarį paleidžia. Tačiau kiek vėliau, Cezaris surinka laivyną ir visus piratus pasiveja ir sučiupęs atiduoda juos nubausti. Na, o kitas Cezario biografas – Plutarchas, savo knygoje pateikia kiek kitokią versiją tiek apie nelaisvę pas piratus, tiek apie jo išvykimus iš Romos.
Plutarchas tikina, kad iš Romos Cezaris buvo išvykęs tik vieną kartą. Kad nuo diktatoriaus Sulos persekiojimų jis slapstėsi pas karalių Nikomedą ir tik po to pateko į piratų nelaisvę. O apie tai, kaip jis pasivijo piratus, prieš tai sumokėjęs išpirką, Plutarchas savo knygoje rašo, jog Cezaris visus juos lig vieno liepęs nukryžiuoti.
Tuo metu, kai Cezaris jau išsilaisvino nuo piratų priklausomybės, jam buvo tik 25m. Mano nuomone, reikėtų stebėtis, kaip jaunas Romos aristokratas, dar neturėdamas jokios padėties, sugebėjo užkrauti savo laisvę dar mažai apie jį žinantiems žmonėms ir surinkti milžinišką sumą pinigų už jo išpirkimą.
Pirmasis „tautos meilės“ Cezariui pasireiškimas įvyko per komicijas, kai jis gavo karo tribūno pareigas, kuriomis paprastai jauni romėnai tais laikais pradėdavo politinę karjerą.[10]
„Paprastai manoma, kad Cezaris savo politinę karjerą pradėjo kaip aiškus populiaras, tuo labiau kad grįžęs į Romą jis iškart aktyviai įsitraukė į kampaniją už visų tribūnų valdžios prerogatyvų atstatymą.“[11]
Kuo toliau, tuo labiau Juliju Cezaris darėsi vis drąsesnis, žinomesnis, atsirado tarsi nepaprastas pasitikėjimas pačiu savimi.
Pavyzdžiui, kaip jau minėjau pradžioje, per savo tetos laidotuves Julijus pasakė pritrenkiamą kalbą, tai buvo ryškus ir įspūdingas, gal net didingas
Cezario, kaip populiaro veiksmų pavyzdys. Tačiau be šios šlovinančios kalbos, forume Cezaris pastatė Marijaus paveikslus, kurie buvo pirmą kartą viešai parodyti po Sulos mirties. Šis jaunojo populiaro veiksmas buvo itin drąsus, juk Cezaris net negalėjo nutuokti, kokia bus susirinkusių reakciją į šį jo poelgį. Tačiau, nežinia Cezario nuostabai ar ne, dauguma šį
Julijaus veiksmą sutiko audringai plojimais. Tai daugiau, bet tikrai ne mažiau, parodo jo narsumą.
Jis jau tada įtiko romėnams (Nors kitą vertus, būtų šiek tiek absurdiška vertinti minios reakciją, kadangi susirinkusieji paprasčiausiai galėjo būti papirkti, bet į tai nemanau, kad reikėtų gilintis), turėjo tam tikrą reputaciją politiniuose sluoksniuose ir buvo gan žinomas gyventojams, bet šiaip jo vaidmuo, kaip sako pats istorijos mokslų daktaras S.Utčenka savo monografijoje „Julijus Cezaris“, buvo nežymus: „Neginčytina, kad jis buvo didelis garbėtroška, energingas, ryžtingas, bet nobiliteto jaunuomenėje buvo nemaža tokių žmonių, turėjusių tokių savybių ir pradėjusių karinę ar politinę karjerą. Dar niekas jam būsimos didybės, nerodė jį esant išrinktuoju, ir nėra jokio pagrindo į jo asmenybę ir į jo veiklą žiūrėti tam tikru teleologiniu aspektu“[12].
Nuo maždaug 72m. (tuo metu vyko Spartako sukilimas) kai senatas buvo priverstas pašalinti nuo vadovavimo du konsulus, dėl nesugebėjimo valdyti ir pasipriešinti Spartako sukilėliams iki 68m. kiek žinoma, Cezaris buvo šešėlyje. Na, o jau 68m. Julijus išrenkamas kvestoriumi. Kaip rašo
S.Utčenka iki to, kol jis 68m. išrenkamas kvestoriumi, Cezaris per visus šiuos metus mėgino sustiprinti savo populiarumą ne tiek savo politiniais veiksmais, kiek dosnumu. Plutarcho nuomone, jo malonus būdas, puotos ir nuostabus gyvenimas labai padėjo išaugti jo įtakai. Na, mano nuomone, tai visai normalus, gerai galbūt apgalvotas lyg ir taktinis ėjimas.
Kaip jau buvo minėta Cezaris buvo didelis garbėtroška, taigi tikriausiai galime daryti tokią prielaidą, kad gal jaunasis populiaras norėjo tyliai ir niekieno nepastebėtas įsigyti šalininkų, kurie, žinoma, pasitarnautų ateityje. Visi Cezario priešininkai neteikė jokios reikšmės į tokį Cezario, sakykim, gyvenimo būdą. Visi paprasčiausiai galvojo, kad tai baigsis, kai tik išseks jo turtai. Na, čia reikėtų pasakyti vieną tikrai įdomų faktą.
Cezario lėšos išsekti negalėjo niekaip, nes jis turėjo „sugebėjimą“
skolintis ir kaip sako S.Utčenka sugebėjimą apskritai gyventi skolose.
„Dosniai švaistydamas pinigus ir, kaip atrodė, didelėmis išlaidomis pirkdamas trumpą ir nepastovią garbę, o iš tikrųjų pelnydamas didžiausiąs gėrybes už menkniekius, jis, kaip sako, dar negavęs valstybinės vietos, jau buvo prasiskolinęs tūkstantį tris šimtus talentų“.[13]
Taigi, Cezris buvo nepaprstai prasiskolinęs, galbūt tai buvo viena iš jo daugelio aistrų, prie tokių, kaip, pavyzdžiui, rinkti meno kūrinius? Na, į šį klausymą, manau, būtų tikrai ganėtinai sunku atsakyti.
„65m. Cezaris pasiekia antrąją karjeros laiptų pakopą – jis išrenkamas edilu, pareigūnu, prižiūrinčiu viešuosius pastatus, miesto patogumus, aprūpinimą maistu, matus ir saikus, žaidynių rengimą“[14]. Šlovė, kurios troško Julijus Cezaris, buvo dar labai toli, nors jau buvo nebe toks ir jaunas – sukako 33 metai. Kaip pavyzdį galiu paminėti tai, jog Aleksandras
Makedonietis būdamas tokių metų, kaip Cezaris, jau buvo spėjęs užkariauti pusę pasaulio.
Savo edilavimo Cezaris nesitenkino vien savo priedermių atlikimu.
Eidamas šias pareigas, jis suartėja su Krasu, kuris Julijų išveda į politinių intrigų ir kombinacijų kelią, žinoma, šiek tiek, vingiuotą, bet labai jau viliojantį.
Na, jau tikriausiai neperdedant galima sakyuti, jog Cezaris jau buvo žinomas, Romos gyventojai jį žinojo, kaip dosnų ir maloningą, o politiniuose sluoksniuose Cezario vardas darėsi vis garsesnis ir garsesnis.
Jau buvo pradėta į jį žiūrėti su rimtu nerimu. Tapti kokiu nors vadu
Cezaris praktiškai neturėjo jokios galimybės, nes paprasčiausiai prieš jį buvo nusistatęs senatas, o taip pat nelabai kaip ir galėjo pasiremti kokia nors vieninga ir pakankamai pajėgia grupuote, nusiteikusia prieš senatą.
Žinoma, Cezaris galėjo pretenduoti į kokią nors abejotiną ir apgailėtiną vado vaidmenį, bet jis to nenorėjo.
Cezaris 60m., siekdamas politinės karjeros, ne tik pasiekė laimėjimų, bet ir pradėjo ruoštis užgrobti valdžią. Iki šių metų būsimasis imperatorius patyrė daug sėkmių ir tiek pat daug nesėkmių. Bet aš pritariu
S.Utčenkos nuomonei, kad būtų neteisinga kalbėti vien tik apie Cezario nesėkmes. Cezaris jau daug pasiekė ir jam buvo atvertos beveik visos durys, žinoma, atsivėrė ir naujos perspektyvos. Na, kita vertus, jeigu žiūrėsime į
Cezarį ir bandysime jį lyginti su Pompėjumi, tai savaime suprantama, kad prieisime prie išvados, jog Cezaris prieš šią galingąją Romos asmenybę dar buvo niekas arba kaip pats S.Utčenka pasako: „<…>buvo tik trečiaeilė figūra“. Na, mano nuomone, jei žiūrėtume iš šalies, susidaro toks įspūdis, kad Cezaris niekur lyg ir neskuba. Po truputi kaupia jėgas, neskubėdamas kyla aukštyn karjeros laiptais, paskui save tempdamasis azartą ir atsargumą, be kurio vargu ar būtų ką nors apskritai pasiekęs. „Svarbiausia ir organiškiausia Cezario savybė, jau tada ne kartą pasireiškusi, ta, kad jis geriausiai sugebėjo nenusiminti, kada prakišdavo.“[15]
Cezaris nebuvo tas laimingasis, kuriam sekdavosi viskas iš eilės, kaip sakykim Pompėjui, kurį diktatorius Sula pavadino Didžiuoju. Cezaris nelaimėdavo vienos kovos po kitos, kiekvieną pergalę jis pasiekdavo milžiniškomis pastangomis, žinoma, dažnai paragaudavo ir pralaimėjimo skonio.
Šį skyrių norėčiau baigti ta pačia citata, kurią istorijos mokslų daktaras S.Utčenka panaudojo jau minėtoje monografijoje „Julijus Cezaris“:
„<…>istorija moko,- jei jos uždavinys duoti tokias pragmatiškas pamokas,-
jog tvirta, tikra, visapusiška yra tik ta pergalė, kuri išplešiama po įveikto pralaimėjimo.“[16]
Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje
Galijos karai
Pagrindinis šaltinis apie Galijos karo istoriją yra paties Gajaus
Julijaus Cezario „užrašai“, tai yra „Galų karo užrašai“. Pirmieji užtikrinti Cezario žingsniai,jo, kaip karvedžio karjeroje, prasidėjo nuo
Galijos kampanijos. Ir jie prasidėjo, kaip nekeista, ne nuo karinių veiksmų, o nuo pačiam Cezariui būdingo bruožo, diplomatinės akcijos.
Galijos karas, tai laikotarpis, kuris istorijoje yra apgaubtas ypatinga areole. Cezario vardas nuskambėjo per visą Romą ir nuo to laiko jau nebeužgęsta pasaulio istorijoje.
Prasidėjus karui su galais, Cezariui pirmiausia teko susidurti su helvetais ir tigurinais, kurie, sudeginę savo miestus ir kaimus, patraukė per romėnų Galiją. „Jų buvo trys šimtai tūkstančių, iš kurių šimtas devyniasdešimt tūkstančių galėjo valdyti ginklą.“[17] Idomus faktas tas, kad S.Utčenka savo monografijoje įvardija kiek smulkesnius skaičius („<…>
90 tūkstančių žmonių, galinčių laikyti ginklą“[18]), nors ir pats pasako, kad skaičiai gali būti padvigubinti. Helvetai Cezarį užpuola visai netikėtai, kai jis vedė kariuomenę į romėnų sąjungininkų miestą, tačiau
Julijus spėjo nužygiuoti iki sustiprintos tvirtovės, kur greit surinko ir išrikiavo kariuomenę mušiui. Cezaris buvie tiek atsidavęs savo kariams, kad net tada, kai jam buvo atvestas žirgas, Julijus pasakė, kad žirgas jam bus reikalingas tik tada, kai vysimės bėglius, ir įsakė pulti priešus. Cezaris, kaip eilinis kareivis puolė priešą pėsčiomis. „Daug laiko ir vargo reikėjo atmušti jų pulkus, bet dar didesnis buvo vargas paimti jų gurguoles ir stovyklą <…>. Visi buvo išžudyti, ir mūšis pasibaigė tik vidurnaktį.“
Mūšiui pasibaigus, Cezaris po mūšio surinko visus likusius gyvuosius ir juos apgyvendino tose žemėse iš kurių jie buvo pabėgę. „Cezaris taip padarė, bijodamas, kad germanai gali persikelti į tuščias sritis ir jas užimti.“[19] Iš šio karvedžio poelgio galime suprasti, kad jis puikiai numatė įvykius, kurie galėjo sekti toliau. Tai yra nepaprastai reikšmingas karo vado bruožas.
Antrą kartą Cezaris kariavo už galus prieš germanus, nors anksčiau jų karalių Ariovistą buvo padaręs Romėnų sąjungininku. Germanai buvo nepakenčiami kaimynai toms teritorijoms, kurias Cezaris buvo užkariavęs.
Jau iš anksto buvo jaučiama, kad pirmai progai pasitaikius germanai trauks tolyn ir nenurims kol neužims visos Galijos. Taigi, grėsmė vis didėjo ir didėjo.
Kiekviename mūšyje su Cezariu žygiuodavo begalė jaunų vyrų, kurie tikėjosi iš tokių žygių praturtėti ir prabangiai gyventi. Julijus Cezaris tokių kareivių nemėgo. Na, pavyzdžiui, kad ir tame pačiame mūšyje prieš germanus Julijus tokiems jaunuoliams pasakė: „<…> būdami tokie bailiai ir lepūnai, galite mesti karo tarnybą ir nerizikuoti prieš savo norą
<…>.“[20] Savaime suprantama, anaiptol ne visi tokie kareiviai buvo.
Cezario kariuomenė buvo atsidavusi jam visa narsa ir pasikliaudavo juo, kad ir ką ar kaip buvo jų karvedys numatęs, suplanavęs.
Jei ne ištikimi ir atsidavę kariai, kuriuos Cezaris mylėjo, dovanodavo užkariautas sritis, skirdavo į tam tikras pareigas, tai tikriausiai Julijus
Cezaris labai sunkiai būtų vykdęs savo politiką, ir išvis idomu ar būtų pasiekęs tokių laimėjimų, kurie netgi iki šių dienų Cezari šlovina, kaip geriausią karvedį, įėjusį į istoriją.
Grįžtant prie mūšio su helvetais, tai vėl gi, be savo legionų tikrai nebūtų pasiekęs tokios įspūdingos pergalės. „Romėnai laimėjo svarbią pergalę, helvetų pasipriešinimas buvo palaužtas.“[21]
Pergalė prieš helvetus Galijoje sukėlė didelį įspūdį Romai. „Romėnai, įkvėpti Cezario drąsos, kovėsi nežmoniškai narsiai <…>.“[22]
Po mūšio su helvetais, netrukus Cezariui teko stoti vėl į kovą. Šį kartą prieš, jau mano minėtą, Ariovistą, kuris nepakluso Cezario reikalavimams, kad daugiau neorganizuotų jokių masinių persikėlimų per
Reiną į Galijos teritoriją ir nekariautų su edujais ir jų sąjungininkais.
Ariovistui nepaklusus, Cezaris surenka kariuomenę ir nedelsdamas pradeda puolimą. „Kautynės buvo itin atkaklios ir kruvinos. <…> Visa priešų kariuomenė ėmė bėgti, o romėnai germanus vijosi iki Reino <…>.“[23]
Cezaris antrą kartą įrodė esąs galingiausias. Jis per vieną 58m.
Vasarą sėkmingai baigė du karus prieš helvetus ir prieš Ariovistą.
Po šių įvykių Cezaris iškeliavo į Romą, nes niekaip negalėjo nutolti nuo Romoje vykstančios politinės kovos.
Cezaris tikrai buvo neparastas karvedys ir politinis veikėjas. Tai mums parodo vien tai, kad kaip jis užkariaudavo kitas tautas. Cezaris turėjo tokią didžiulę įtaką, kad kartais jam net nereikėdavo panaudoti ginklų. Paprasčiausiai užtekdavo pinigų pagalba užvaldyti priešų piliečius.
Ir štai visas karas… Cezaris bet kuriuo atveju nepralošdavo.
Tretieji Galijos karo metai parodė ypatingą karvedžio ir jo kariuomenės tarpusavio santykių pobūdį. Cezaris mokėjo jautriai pagauti kareivių nuotaikas, jis žinojo jų būdą, žinojo, kaip ir kuo juos galima paveikti. Jis plačiausia šio žodžio prasme, kaip rašė S. Utčenka, jis
„<…> valdė savo kariuomenę, buvo jos vadas ne tik nominaliai, bet iš esmės“.[24] „Peržvelgus trejų metų Cezario veiksmus Galijoje, galima daryti išvadą apie jo įvairiapusį talentą – ir ne vien karvedžio, bet ir puikaus diplomato. <…> Cezario diplomatinių laimėjimų pavyzdžiai yra neginčytini ir įtikinami.“[25]
„55m. Sausį Romoje įvyko konsulų rinkimai. Katono grupuotė visaip stengėsi, kad išrinktų jų kandidatą Lucijų Domicijų Agenobardą. Bet rinkimus, kaip ir buvo numatyta, nulėmė į Marso lauką atvesti Cezario kareiviai, vos ne rikiuotėje pasirodę su Krasu Jaunesniuoju priešakyje.
Įvyko ginkluotas susirėmimas. Domicijui teko gelbėtis – bėgti. <…> Per artimiausias savaites buvo patvirtintas įstatymas, kuris paskirstė provincijas naujiems konsulams, o po to buvo įgyvendinti ir įsipareigojimai
Cezariui“.[26]
Galijoje vyko ne tik ginkluoti mūšiai, karai, bet taip pat vyko ir arši kova politinėje arenoje. Ir kol plėtojosi vienas ar kitas įvykis, padėtis darėsi vis labiau įtempta. Prasidėjo įvairios intrigos, papirkinėjimai. Ir tai vyko neregėtu mastu. Nesusipratimai netgi sutrukdė įvykti konsulų rinkimai laiku. Dėl ko taip viskas klostėsi…?
Žinoma, kad dėl Cezario ir Pompėjaus noro pirmauti Romoje. Vyko varžybos, tiesiogine ta žodžio prasme. „Cezaris su savo energija ir atkaklumu stengėsi išsiveržti į pirmuosius, o Pompėjus, faktiškai jau būdamas pirmoji figūra Romoje, jokiu būdu negalėjo nusileisti žemyn nė vienu laipteliu ir tenkintis antraeiliu vaidmeniu, tuo labiau kad visos aplinkybės klostosi jo naudai.“[27]
Cezario ir Pompejaus santykius paaštrino dar ir tai, kad 54m., pagal
S.Utčenką, rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį mirė Julijaus Cezario duktė Julija,
Pompėjaus žmona. Tiesa, Cezaris apie dukters mirtį sužinojo iš laiško, kurį rado kai buvo Galijoje, grįžęs iš Britanijos. Draugai tiesiog nespėjo laiku išsiųsti laiško Cezariui į salą.
Netrukus, atrodo, turėjo baigtis visi abipusiai Cezario ir Pompėjaus nesutarimai. Tiek Cezario, tiek Pompėjaus draugai sunerimo, nes mirus
Julijai, baigėsi visi tarpusavio giminystės ryšiai, kurie palaikė taiką ir santarvę mirštančioje ir negaluojančioje valstybėje.
Pompėjus, kad ir siekdamas vienvaldystės, taip pat ir baiminosi jos.
Pompėjus svyravo, siūlė Cezariu įvairius variantus, kad sudarytų paliaubas.
„Pagaliau jis pasiekė kompromisą, ir ne vien su Cezariu, bet taip pat ir su senatu. Cezaris jam siūlė naują giminystės variantą: jis, Cezaris, išleisiąs už Pompėjaus savo giminaitę (būsimojo imperatoriaus Augusto seserį), o pats vesiąs Pompėjaus dukterį. Naujas tipiškas dinastinės santuokos pavyzdys. Tačiau Pompėjus atmetė šį pasūlymą ir davė pažadą, matyt, kaip kompensaciją, padėti Cezariui iškovoti teisę balotiruotis konsulų rinkimuose 48m. (t.y. pasibaigus Cezario, kaip provincijų vietininko, įgaliojimams).“[28]
Po Cezario dukters mirties labai didelė jo kariuomenės dalis buvo išskirstyta po žiemos stovyklas, o pats karvedys buvo išvykęs į Italiją. Ir būtent tuo „<…> laiku vėl sukilo visa Galija, ir didžiuliai sukilėlių būriai, besibastydami po kraštą, griovė romėnų žiemos įtvirtinimus. Daugybė stipriausių sukilėlių <…> sunaikino Kotos ir Titurijaus legionus. Paskui su šešiasdešimčia tūkstančių kareivių jie apsupo Cicerono legioną ir vos nepaėmė šturmu sutvirtinimų, nes visi romėnų kareiviai buvo sužeisti ir gynėsi daugiau savo narsumu negu jėga.
Kai tik apie tai sužinojo Cezaris, kuris buvo jau toli, tuojau sugrįžoir, surinkęs visus septyniasdešimt tūkstančių žmonių, nuskubėjo gelbėti apsiausto Cicerono.“[29] Sukilėliai, žinoma, pastebėjo, kaip atjoja
Cezaris ir išjojo jo pasitikti, manydami, kad sumuš Cezarį, kadangi Cezario kariuomenė palyginti su sukilėlių buvo nieko verta. Tačiau,
Cezaris,vadinamas ne tik narsiu, bet ir protingu karvedžiu, vengdamas su jais susitikti, visą laiką traukėsi, kol rado tinkamą vietą kautynėms. Ta vieta buvo, kaip tik tokia, kurioje kautis galėjo tik nedidelė kariuomenė.
Štai dar viena eilinį kartą Cezaris pasinaudoja savo sumanumu. Cezaris pasiekė dar viena pergalę ir dar labiau pasikėlė savo autoritetą…
Ši pergalė padarė galą dažniems barbarų sukilimams, tačiau neilgam…
Didysis galų sukilimas
Grįžusio iš antros ne itin sėkmingos ekspedicijos į Britaniją, Cezario laukė pats sunkiausias išmėginimas per visus Galijos karo metus. „Atrodė, kad viskas padaryta: ir nugalėtos kai kurios gentys, ir apskritai, Galijoje įsitvirtino rimtis, pasiektos nuostabios karinės pergalės ir diplomatiniai laimėjimai.“[30]
Penktaisiais Cezario buvimo Galijoje metais (54m.), prasidėjo didysis galų sukilimas. Kol Cezaris per žiemą visur žygiavo, po paskutinio susirėmimo su barbarais, Galijoje pradėjo augti didžiausio ir pavojingiausio sukilimo šaknys. Sukilime dalyvavo daug stiprių jaunuolių.
Vienas iš Cezario legionų, vadovaujamas Kv. Titurijaus Sabino ir L.
Aurunkulėjaus Kotos, buvo dislokuotas eburonų teritorijoje (tarp Maso ir
Reino). Sukilimas įsižiebė būtent čia.
Titurijaus ir Kotos vadovaujamo legiono stovykla buvo užpulta netikėtai. Puolimas buvo atremtas. Eburonų vadas sakė, kad stovykla užpulta ne jo iniciatyva, sukilti ryžosi visa Galija. Buvo nutarta vienu metu užpulti visas romėnų stovyklas, todėl romėnams buvo patarta prisijungti prie kurio nors artimiausio legiono. Tačiau tai tebuvo spąstai. Sukviesta karo taryba nusprendė prisijungti prie kito legiono. Surengtose pasalose eburonai turėjo visus privalumus. Romėnų kariuomenė buvo užklupta nepasiruošusi. Legiono vadas Titurijus buvo nužudytas, Kota žuvo mūšyje.
Kariuomenės likučiai nusižudė.
„Tai buvo tokio masto pralaimėjimas, kokio dar nebuvo patyrusi Cezario kariuomenė.“[31]
Kitas puolimas buvo nukreiptas prieš legioną, kuriam vadovavo žymiojo oratoriaus brolis Kvintas Ciceronas. Ciceronas siuntė pasiuntinius pas
Cezarį, tačiau juos visuomet perimdavo priešai. Apsuptasis legionas gynėsi atkakliai. Eburonų sąjungininkai nervijai nutarė pasinaudoti eburonų vado
Ambiorikso metodu. Nervijų vadai tarėsi su Ciceronu kaip ir su Tituvijumi bei Kota, tačiau Cicerono reakcija ženkliai skyrėsi. Jis siūlėsi tarpininkauti Cezariui ir Nerijams tik tuo atveju, jei pastarieji sudės ginklus. Karo veiksmai sustiprėjo.
Ciceronui vis dėlto pavyko pranešti Cezariui apie legiono padėtį.
Cezaris išskubėjo į pagalbą su 2 legionais (apie 7000 karių). Tuo tarpu priešai turėjo, pasak „Užrašų“, apie 60 tūkst. karių. „Apsigavę dėl tariamo jo (Cezario) neryžtingumo, galai atakavo stovyklą deramai nepasiruošę, todėl, kai romėnai netikėtai visomis savo jėgomis išsiveržė ir puolė, galai netvarkingai ėmė bėgti ir patyrė daug nuostolių.“[32] Cicerono būrys buvo išgelbėtas.
Žinia apie šią Cezario pergalę greitai pasiekė Labieną, kurio legionas buvo dislokuotas prie treverų pasienio. Prieš šį legioną kovojo pats treverų genties vadas Indutiomaras (tarp jo ir Cezario jau seniai brendo konfliktas). Po Cezario pergalės truverų sukilimas dar nebuvo numalšintas, jų vadas tik siekė laimėti daugiau laiko ir geriau pasiruošti.
Cezaris buvo priverstas grįžti į Samarobrivos rajoną, kur, nuolat gaudamas pranešimus apie galų subruzdimus, nutarė sušaukti Galijos vadų suvažiavimą. Tuo metu Indutiomaras siekė savo pusėn patraukti Užreinės germanus, ko jam padaryti nepavyko. Tačiau jį rėmė daugelis galų genčių.
Indutiomaras planavo pulti Labieno legioną. Pastarasis ramiai laukė priešų.
Neatsakinėdamas į priešų provokacijas, Labienas nutaikė momentą kai galų būrys pradėjo trauktis. Tuomet netikėtai jį užpuolė. Galai patyrė didelių nuostolių, jų vadas Indutiomaras buvo nužudytas. Kuriam laikui kraštas aprimo. Cezariui to nepakako.
53m. prasidėjo tarsi baudžiamoji ekspedicija prieš nervijus. Cezaris netikėtai įsiveržė į jų šalį, paėmė daug belaisvių bei galvijų. Nervijai vėl turėjo paklusti romėnams. Cezaris eilinį kartą įrodė esąs galingiausias karvedys.
Sekantis mūšis į kurį patraukė Cezaris buvo prieš senonus. Pavasarį
Cezaris sušaukė visų galų suvažiavimą, kuriame nedalyvavo treverai, senonai ir karnutai. Suvažiavime Cezaris išreiškia savo požiūrį į sukilėlius. Taip prasideda žygis prieš senonus. Senonai išsigandę pas Cezarį atsiuntė pasiuntinius su prašymu pasigailėti. Šiaurės vakarų Galijos dalis taip buvo apraminta. Cezaris dabar visas jėgas nukreipė karui su truverais ir
Ambioriksu.
Pirmiausia jis nusprendė užpulti truverų kaimynus menapijus. Judėdama priešų pusėn, Cezario kariuomenė nusiaubė kraštą, kaimus, paėmė daug belaisvių. Menapijai buvo priversti pasiduoti. Cezaris patraukė prieš treverus. Tačiau čia už jį pasidarbavo Labienas. Pergudravę treverus romėnai pasiekė pergalę, treverai patyrė didelių nuostolių. Cezariui beliko tik viena užduotis – atkeršyti Ambioriksui ir eburonams. Šiam žygiui jis vadovavo pats. Ambioriksas sučiuptas nebuvo, tačiau Cezaris visiškai įvykdė savo ketinimus atkeršyti eburonų genčiai.
Grįžęs į aukštutinę Italiją, Cezaris sužinojo apie įvykius Romoje:
Klodijaus nužudymą, mieste viešpataujančią anarchiją, senato nutarimą, pagal kurį Pompėjus, išrinktas konsulu ir gavęs ypatingus įgaliojimus, turi rinkti karo prievolininkus. Cezaris paskelbė prievolininkų rinkimą provincijose. Visa tai pasiekia galus ir prasideda naujas galų sukilimas.
Šį kartą sukilimas prasidėjo nuo karnutų išpuolio. Prie jų prisijungė arvernai. Sukilimas plito labai greitai. Arvernams vadovavo
Vercingetoriksas, subūręs daug kaimyninių bendruomenių ir tapęs šios sąjungos vadovu. Vasario pabaigoje Transalpinėje Galijoje pasirodė Cezaris.
Jis pradėjo žygį prieš sukilėlius, turėdamas du tikslus: kovoti su
Vercingetoriksu ir keršyti jį išdavusioms galų gentims.
Grumtynės tarp Vercingetorikso ir Cezario užvirė prie Novioduno miesto. Sukilėliai patyrė keletą pralaimėjimų. Vercingetoriksas parengė naują karo planą. Tai buvo partizaninio karo planas.
„Laikydamas apgultyje Avariko miestą Cezaris tikėjosi, jog jį užėmus sukilimas užges. Tačiau taip nebuvo. Miesto netekimas dar labiau sustiprino
Vercingetorikso pozicijas.“[33]
Tęsdamas karo veiksmus Cezaris 4 legionus su Labienu priešakyje nusiuntė pas senonus ir parizijus, o pats su 6 legionais patraukė
Gergovijos tvirtovės link. Jo įkandin sekė ir Vercingetoriksas. Cezaris siekė išvengti visuotinio edujų sukilimo. Esama padėtis vertė galvoti apie pasitraukimą ir būtinumą suvienyti visas jėgas vienoje vietoje. Nuo pat karo pražios romėnų kariuomenė nebuvo atsidūrusi tokioje beviltiškoje padėtyje. Tačiau prieš atsitraukiant buvo surengtas miesto šturmas, kuris buvo visiška nesėkmė. Situacija darėsi kritiška. Prieš romėnus sukilo patikimiausi jų sąjungininkai atrebatai. Cezariui buvo siūloma atsitraukti į provincijas, bet jis atsisakė. Jis nusprendė sujungti savo ir Labieno kariuomenes. „Dabar, kai buvo suvienyta visa romėnų armija, Cezaris galėjo priimti anksčiau jo atmestą sprendimą- žygiuoti į pagalbą Provincijai.“[34]
Vercingetoriksas nusprendė atakuoti žygiuojantį Cezarį. Kautynės prasidėjo. Jų baigtį lėmė iš naujo surinkti germanų būriai, atskubėję romėnams į pagalbą. Kavalerijos kautynes laimėjo romėnai.
Vercingetoriksas subūrė savo kariuomenę Alezijos mieste ir laukė galų pastiprinimo. Miesto apgultis truko daugiau nei mėnesį, iš sukilėlių tarpo girdėjosi ir noras kapituliuoti. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas.
Trečiosios kautynės prie miesto buvo lemiamos. Priešas palaužtas.
Romėnams pavyko pasiekti visišką pergalę. Prie šio miesto buvo nulemtas visas sukilimas. Vercingetoriksas kapituliavo. 52m. pabaigoje įvyko galutinis susitaikymas su sukilėliais.
„Paskutinė didelė operacija – tai kova dėl Ukseloduno miesto.“[35] Po ilgos apgulties miestas pasidavė.
50m. Cezaris sudarė naują Transalpinės Galijos organizaciją ir sureguliavo jos santykius su Roma. Jis nesukūrė užbaigtos politinės administracinės sistemos, tačiau esanti sistema pasirodė reali.
Kai Cezaris 50m. sudarė Transalpinės Galijos organizaciją ir sureguliavo jos santykius su Roma, sukilimas buvo numalšintas. Įsivyravo ramybė.
Cezrio diktatūra
„Tai, ko Cezaris su jam būdinga energija, protu ir bet kuriomis priemonėmis siekė būdamas Romoje, ir tai, ko jam, nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko įgyti – valdžios ir pirmaujančios padėties, buvo palyginti lengvai ir be kokių nors nesėkmių pasiekta tuomet, kai jo nebuvo. Kaip paradoksaliai tai nuskambėtų,- Cezaris užvaldė romą, tik išvykęs iš
Romos.“[36]
46m. rugpjūčio mėnesį Cezaris šventė pompastišką keturgubą triumfą.
Šventė prieš tai pasiektą pergalę galijoje, kai buvo numalšintas sukilimas.
Po šio sukilimo buvo dar keletas sėkmės lydinčių mūšių, Afrikoje ir Egipte.
Cezario laimėjimai buvo puikūs, o jo padėtis neabejotinai tokia, kokios jis ir siekė, o triumfas toks, didingas, kokio dar nebuvo.
Po visų karų, žygių ir pagaliau pasiektų pergalių, Senatas Cezarį paskelbia diktatoriumi. Cezariui suteikiama praefectura morum. Kitaip sakant Cezaris įgijo iš esmės neribotą valdžią. Po daugybės kariavimo metų
Gajus Julijus Cezaris tampa ne kuo kitu, bet imperatoriumi.
Šiuo laikotarpiu Cezaris rengia įvairias reformas. Suorganizuoja gyventojų ir turto surašymą, bet deje nesėkmingai, nes tai ir liko tik sumanymas. Savo kareivius apdovanoja žemėmis, naujomis pareigomis. Bandė sutvarkyti įvairius teisminius aktus, atkurti magistratūrą. Vienas idomesnių įstatymų, kuriuos Cezaris įvedė, tai įstatymas prieš prabangą.
Įstatymas „<…> uždraudė naudoti neštuvus, vilkėti purpurinius drabužius, puoštis perlais.“[37]
Tačiau Cezario reformas ir jo pastangas atkurti valstybinę santvarką greit nutraukė naujas išpuolis Ispanijoje, kur Cezaris ir išvyko. Cezario išvykimas buvo neatidėliotinas, kadangi ten susidarė labai įtempta padėtis.
Cezaris malšinti maišto išvyko iš Romos to visai net nenorėdamas; jis paliko begalę nesutvarkytų reikalų ir begalę numatytų planų. Bet kaip ten bebūtų, jam teko išvykti. Cezario pergalė buvo absoliuti, jis neprarado nei tūkstančio žmonių, o priešas prarado netgi per tirsdešimt tūkstančių karių.
Šis mūšis ko gero buvo pats atkakliausias ir pats žiauriausias iš visų jo kovų. „Cezaris po kautynių savo draugams pasakė, kad jis nekart kovėsi dėl pergalės, o dabar pirmą kartą – dėl gyvybės“.[38]
Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas
Cezario likimas yra akivaizdžiai nepaprastas, ir tai rodė įvairūs reiškiniai bei ženklai. Kalbant apie Julijaus mirtį, tai galima pasakyti tai, kad būsimą mirti jam išpranašavo lemtingi ženklai.
„Keletą mėnesių prieš tai, kai pagal Julijaus įstatymą nuvesti į Kapują ten įsikurti kolonistai kasinėjo labai senas kapines, jie triūsė taip rūpestingai, jog surado senovinio darbo vazelių, o ant ankapio jie surado vario lentelę su graikiškomis raidėmis ir tokiu įrašu: „Kai tik bus aptikti ir iškelti aikštėn Kapio kaulai, Kapio ainis kris nuo kraujo brolių rankos.
Veikei už jį bus keršijama baisiomis žudynėmis visoje Italijoje.“ Viso to nereikia laikyti pasaka ar prasimanymu. <…> Negana to, tų pačių kovo idų išvakarėse į Pompėjaus kuriją įskrido paukštelis karaliukas su lauro šakele snapelyje.
Jį pasivijo pulkas visokiausių sparnuočių iš netolimos giraitės ir čia pat sudraskė, o tą naktį, po kurios išaušo mirties diena, jis susapnavo, jog skrajojęs virš debesų, o po to su Jupiteriu sumušęs delnais.“[39] Kaip rašo tiek Svetonijus, tiek Plutarchas ar S. Utčenka savo knygose, Cezaris tą dieną labai prastai jautėsi ir dvejojo ar eiti į senatą. Bet vis dėlto, Julijus nusprendžia pasirodyti senato susirinkime.
Išėjęs iš namų labai anksti, gatvėje jis sutinka nepažįstamąjį, kuris
Cezariui padavė lapelį, įspėjantį apie klastą. Tačiau Cezaris šį lapelį padeda prie visų popierių ir nekreipdamas dėmesio eina toliau. Pagaliau
Cezaris pasirodo senate. „Jis atsisėdo, o sąmokslininkai sustojo ratu, tarsi norėdami jį pasveikinti. Beregint Kimbras Tilijus, kuris ėmėsi pirmojo vaidmens, priėjo arčiau prie jo, tarsi ketindamas kažko paklausti.
Kai anas nesutiko ir gestais parodė minutėlę luktelėti, šis stvėrė už pečių. Cezariui šaukiant : „O juk tai smurtas!“ – vienas Kaskų iš užnugario smogė jam šie tiek žemiau gerklės. Griebęs Kaskos ranka, Cezaris pervėrė ją grifeliu bandydamas ištrūkti, tačiau antrasis smūgis jį sulaikė. <…> Jis buvo suvarpytas dvidešimt trimis kirčiais ir tik po pirmo suvaitojo, bet nesuriko.“[40]
Na, tuo Cezario triumfas ir baigiasi. Paskutinįjį žodį, kaip visi puikiai žinome tarė Markas Brutas. Tai jis pribaigė, jei galima taip pasakyti Cezarį savo paskutiniuojų niekšišku dūriu. Tai buvo išdavystė iš didžiosios raidės.
Cezaris buvo nužudytas penkiasdešimt šešerių metų. Po mirties jis buvo priskirtas prie Dievų, ir ne tik skelbiamų žodžiais, bet ir minios įsitikinimu.
Visi sąmokslininkai, kurie prisidėjo prie Cezario nužudymo ilgai neišgyveno ir mirė ne savo mirtimi. Kaip savo knygoje „Dvylikos Cezarių
Gyvenimas“ rašo Gajus Svetonijus Trankvilas, visi jie buvo pasmerkti.
Išvados
Pabaigai norėčiau apibendrinti darbą, kurį skyriau Julijui Cezariui kaip karo vadui. Cezario būdas yra vienas iš sudėtingiausių istorinių asmenybių ir yra pakankamai sunku apžvelgti jo, kaip karo vado bruožus. Iš tikrųjų, norint tai įgyvendinti, reikėtų padalinti visą jo gyvenimą į atskirus tarpsnius ir išnagrinėti kiekvieną jų atskirai (ką ir stengiausi padaryti savo darbe).
Gajus Julijus Cezaris buvo vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių paveikslas ilgainiui neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse –
tvirtai yra nusprendusi ne viena tauta. Šitokių epitetų ir vertinimų aureolės apgaubtas Cezaris ir įėjo į istoriją. Taigi, ne veltui jis buvo pripažintas pater patriae (tėvynės tėvu).
Man jo vardas asocijuojasi su nepaprastu garbės troškimu, su despotiška valdžia (nors kaip yra teigiama jis buvo gana nuolankus), su žiauriais ir kruvinais karais, su nepasotinamu užkariavimų troškimu.
Cezaris – tai ne eilinis karvedys, kuris tiesiog turėjo savo legionus ir jiems vadovavo, vedė i karus, tai tiesiog nepaprastų sugebėjimų asmenybė, kuri save išreikšdavo karo lauke. Ir čia atskleisdavo visus savo sugebėjimus. Jam nebuvo jokių ribų, tiek mūšyje, tiek jo paties sumanymuose. Jo vieninteliai ir nepakartojami karo žygiai, mūšiai, pergalės
– visa tai tik parodo jo, kaip karvedžio būdą.
Mano nuomone, nepripažinti šio didžio karvedžio, (kuris vos nebuvo karūnuotas) kaip istorinės asmenybės, žinoma, būtų tikras absurdas.
Vis dėlto sunku išanalizuoti skaitytą literatūrą bei pritaikyti
Cezariui teisingą bruožą, kurio jis buvo nusipelnęs. Ypač sunku tada, kai nori, nenori artėji prie vieno ar kito autoriaus nuomonės ir tik tada pats gali susidaryti savąją. Juk kiekvienas autorius faktus pateikia savaip,-
kiek istorikų – tiek ir nuomonių. Vieni koneveikia Cezarį ir keikia, kiti –
jį garbina, bei šlovina, o treti, na, o tretiems jis visai neįdomus, nei kaip žmogus, nei kaip karo vadas, nei apskritai, kaip istorinė asmenybė.
Na, aš pasakysiu, kad Cezaris buvo nepakartojamas karo vadas, kurio, mano nuomone, nereikėtų lyginti nei su jo amžininkais, Aleksandru
Makedoniečiu ar pačiu jo draugu, bet kartu ir priešu Pompėjumi. Mane žavi jo stulbinančios pergalės, pasiekimai, jo noras siekti tikslo, bet kokia kaina pasiekti pergalę mūšio lauke. Tai buvo karvedys, nepaprasto likimo, kuris amžinai liks savos kartos ir mano, kaip būsimojo istoriko atmintyje!..
Šaltiniai ir literatūra
Šaltiniai
Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.- P.399.
Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.
Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.319.
Literatūra
Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.313.
Microsoft Encarta Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft Corporation http://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index
.htm http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesar http://www.livius.org/caa-can/caesar/caesar01.html
Priedas nr. 1[41]
Priedas nr. 2[42]
Priedas nr. 3[43]
Priedas nr. 4[44]
[pic]
Priedas nr. 5[45]
Priedas nr. 6[46]
[pic]
Priedas nr. 7[47]
Priedas nr. 8[48]
[pic]
Priedas nr. 9[49]
[pic]
[1] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-
P.399.
[2] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.
[3] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.331.
[4] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.328.
[5] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.39.
[6] Ten pat P.39.
[7] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.40.
[8] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.41.
[9] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.42.
[10] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.44.
[11] Ten pat P.44.
[12] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.47.
[13] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.258.
[14] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.226.
[15] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.66.
[16] Ten pat P.66.
[17] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.269.
[18] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.108.
[19] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.
[20] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.
[21] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.110.
[22] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.272.
[23] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.114.
[24] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.120.
[25] Ten pat P.120.
[26] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.123-124.
[27] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.137.
[28] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.138.
[29] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.274-275.
[30] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.140.
[31] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.142.
[32] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.143.
[33] http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesar
[34] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.159.
[35] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.165.
[36] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.253.
[37] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.260.
[38]
http://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index
.htm
[39] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-
P.54.
[40] Ten pat P.54.
[41] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft
Corporation. All rights reserved.
[42] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft
Corporation. All rights reserved.
[43] Nuotrauka iš ŽKD redakcijos fotoarchyvo.
[44] http://www.culturalresources.com/images/CaesarRubicon.jpg
[45] http://www.markchurms.com/Merchant2/graphics/caesar-d.jpg
[46] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft
Corporation. All rights reserved.
[47] www.lizdas.lt/skeptic/ druidai/cezaris.jpg
[48] http://www.culturalresources.com/images/CaesarExhorts.jpg
[49] http://www.bible-history.com/past/images/julius_caesar_statue.jpg
Julijaus Cezario nužudymas
Galų vadas pasiduoda Cezariui
Julijus Cezaris skaito
Romos karvedys peržengia Rubikoną
Cezaris mūšyje
Julijaus Cezario užkariauta Galija
Julijus Cezaris, romėnų generolas
Julijus Cezaris po mūšio
Didžiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario statūla