Cezaris – Karo Vadas

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

ISTORIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA

XXX

Istorijos specialybės

I kurso studentas

CEZARIS – KARO VADAS

Kursinis darbas

Vadovas : A. Porutis

Vilniaus Karoliniškių gimnazija

Mokytoja: A. Čižauskienė

Vilnius 2005

TURINYS

Įvadas 1

I. Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia 5

II. Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje 10

2) Galijos karai 10

3) Didysis galų sukilimas 14

III. Cezario diktatūra 18

IV. Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas 19

Išvados 21

Šaltiniai ir literatūra 22

Priedai 23

Įvadas

Šis darbas yra skirtas didžiajam romėnų karvedžiui ir valstybės
veikėjui, kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis iki
šių dienų. Tai žmogus, kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu, Napoleonu,
žmogus, užėmęs tvirtą vietą isstorijoje ir davęs savo vardą visai epochai.
Tai asmenybė, verčianti gilintis bei domėtis 100-44 m. pr. Kr. įvykiais,
socialiniu bei kultūriniu to laikmečio gyvenimu.

Šiuo savo darbu noriu pažvelgti į Gajų Julijų Cezarį, kaip į karo
vadą. Jokiu būdu nesistengsiu aprašyti jo viso gyvenimo, nes vargu ar tai
būtų įmanoma, tam prireiktų keletos knygų. Taigi pasirinkau konkretų tikslą
– aprašyti Cezarį ne kaip žmogų, o kaip karvedį, valdovą, karo vadą. Mano
tikslas – kuo nuodugniau ištirti bei aprašyti diktatoriaus savybes, kurių
dėka jis tapo nepaprastu karo vadu ir sugebėjo valdyti tokią galingą Romos
imperiją. Aiiškinsiuosi, ką jis tokio turėjo, kad sugebėdavo pavergti,
užkariauti ištisas tautas, kokie pokyčiai vyko jo valdomoje imperijoje.
Apžvelgsiu jo charakterio bruožus, išryškėjančius karinėje veikloje jo
valdymo laikotarpiu.

Šiame darbe – didžiojo imperatoriaus jaunystė, tų laikų problemos bei
sunkumai, kurie, mano nuomone, stipriai paveikė besiformuojančią būsimojo
valdovo asmenybę. Da

aug dėmesio skirsiu Cezario laimėjimams, pasiekimams
karyboje. Žinoma, bus aptariamas ir Cezario – karvedžio gyvenimo nesėkmių
laikotarpis. Na, ir galiausiai – skaudžiausias įvykis, sukrėtęs visą Romos
imperiją – valdovo nužudymas.

Cezario istoriografija yra iš tikrųjų plati. Tai karvedys, kuris
padarė stulbinančiai didelę įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir ateities
dailininkams, poetams, rašytojams.

Mano naudojama literatūra lietuvių kalba yra labai skurdi, palyginus
su tūkstančiais veikalų įvairiomis kalbomis, skirtų diktatoriaus kaip karo
vadui, žmogui, valdovui, aprašymui.

Noriu paminėti tokius autorius ir kūrinius, kaip: Gajus Svetonijus
Trankvilas „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“[1], pats Gajus Julijus Cezaris
„Galų Karo Užrašai“[2], S. Utčenka „Julijus Cezaris“[3], Plutarchas
„Rinktinės biografijos“[4].

Na, kalbant apskritai apie visus autorius ir jų kurinius, kuriais
rėmiausi rašydamas darbą, galiu pasakyti, kad visi autoriai beveik vienodai
apibūdina Julijų Cezarį, bet kai kurie jų painioja įvairius faktus, Vienas
autorius rašo išplėstai, kitas suglaustai. Vienas rašo aapie Cezarį kaip
karinį ir Politinį veikėją, kitas – tik kaip apie karinį.

Savo monografijoje „Julijus Cezaris“, S. Utčenka pasakoja apie Cezarį,
kaip apie politinį Senovės Romos veikėją ir, žinoma, apie Cezarį, kaip apie
karo vadą. S. Utčenka nebando mitologizuoti Julijaus Cezario asmenybės,
taip kaip tai daro kiti rašytojai. Šis istorijos mokslų daktaras apie
Cezarį bando aptarti Cezario gyvenimą nuo pat pradžių ir nepraleisdamas nė
vienos detalės, labai smulkiai, na ir, žinoma, aiškiai tai daro.

Na, Plutarchas savo knygoje „Rinktinės biografijos“ daugiausia dėmesio
skiria pačio individualaus žmogaus charakteriui, jo vaizdavimui. P
Praleidžia
arba nepamini kai kurių faktų. Cezario gyvenimą „perbėga“ labai greitai.
Rašo tik pačius svarbiausius dalykus.

Pats Gajus Julijus Cezaris „Galų Karo Užrašai“ knygoje apie save kalba
trečiuoju asmeniu, sakiniai ramūs, aprašo daug žiaurių dalykų. Tai knyga
vertinga tiek istoriniu, tiek literatūriniu požiūriu. Julijus Cezaris viską
aprašo pats, minimi visi praleisti karo metai Galijoje, nepraleidžia net
smulkiausių dalykų.

Gajus Svetonijus Trankvilas savo knygoje „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“,
pasakoja apie Cezarį labai panašiai, kaip ir Plutarchas, kadangi Tiek G. S.
Trankvilas, tiek Plutarchas rašė Julijaus Cezario biografiją.

Rašant šį darbą, manau, gana sunku vadovautis tik kuria nors viena
knyga, kadangi visi knygų, šaltinių, dokumentų autoriai pateikia skirtingą
vertinimą bei požiūrį į Cezarį kaip karo vadą. Taigi, darbe remsiuos
keliomis išvardintomis knygomis, naudosiuosi internetu, įvairiomis
enciklopedijomis, straipsniais. Ir bandysiu pateikti savo reziume,
išreikšti savo susidariusį požiūrį į Cezarį kaip karo vadą.

Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia

Gajus Julijus Cezaris buvo kilęs iš senos ir garsios patricijų
giminės. Pats Cezaris savo giminę kildino iš Romos imperatorių ir dievų
giminės.

Savo tetos julijos (tėvo sesers) laidutuvėse tarė pagiramąjį žodį:
„Mano tetos Julijos giminė pagal motinos liniją siekia imperatorius, pagal
tėvą – nemirtingus dievus, nes iš Anko Marcijaus kilę Marcijai Reksai,
kurių vardą turėjo jos motina, o iš deivės Veneros – Julijų giminė, kuriai
priklauso ir mūsų šeima“[5].

Nepaisant garsios kilmės, Cezario šeima pagal tradiciją buvo susijusi
su senato režimo priešininkais, kitaip tariant, su demokratinės pakraipos
atstovais.

Kai Ju

ulijui sukako vos 15 metų, netikėtai miršta jo tėvas, kuris 92 m.
buvo Azijos pretorius, o kiek vėliau ir konsulas. Taigi, po tėvo mirties
„jaunąjį Cezarį globojo vienos moterys, kurios vieno iš naujųjų biografų
nuomone, nuo šiol jau turėjo didelę įtaką“[6].

84 m. Julijus Cezaris išrenkamas Jupiterio žyniu. Manoma, kad šias
pareigas jis užėmė padedamas tik įtakingų giminaičių ir šeimos narių,
kadangi žyniu galėjo tapti tik tas, kuris buvo kilęs iš patricijų giminės.
Tačiau neilgai laukus, 83 m. pavasarį Italijoje išsilaipino Sula, su savo
armija. Prasidėjo pilietinis karas, o po metų buvo užimta Roma – įsigaliojo
Sulos diktatūra, kurią sankcionavo tautos susirinkimas[7].

Cezaris tuo metu buvo dar per jaunas ir nebuvo žinomas kaip politinis
Romos veikėjas, taigi, diktatorius Sula jo nenužudė, kaip Marijaus ir
Cinos, bei jų šalininkų. Tačiau jis Cezariu šiek tiek susidomėjo. Atėjus
Sulai į valdžią, Cezaris iš savo garbingų pareigų turėjo pasitraukti,
teisingiau jis buvo iš jų pašalintas. Diktatoriui šito nepakako, jis dar
pareikalavo, kad Julijus išsiskirtų su Kornelija. Tačiau Cezariui
nepaklusus buvo konfiskuotas visas Kornelijos kraitis, o pats neteko teisės
į tėvo palikimą. Rizikuodamas būti suimtas, sirgdamas karštlige Julijus
klajojo po Sabijos sritį ir įvairiai bandė išvengti Sulos pavaldinių, kad
tik jo nesuimtų. Nors ir labai atsargiai stengėsi egtis, vis dėlto
diktatoriaus Sulos patruliai sučiupo jį.

Jei ne Cezario giminė, niekas nežino kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas.
Kai pakliuvo i tuometinio diktatoriaus rankas, Julijus savo g
gyvybę turėjo
išpirkti 12 tūkst. denarų. Taigi, Cezaris buvo paleistas, nors ir labai
nenorom tai Sula padarė. Tai padarydamas diktatorius pasakė, kad žmonės esą
patys nesupranta, jog jame slypi keletas Marijų.

Gavęs oficialią malonę, Cezaris nutaria išvykti iš Romos. Jis
atkeliauja į Azijos provinciją, kurioje netrukus jis yra priskiriamas prie
proprietoriaus Kvinto Minucijaus Termo štabo. Iš čia Cezaris keliauja pas
Bitinijos karalių Nikomedą, kuri, beje, „<.>niekaip negali papuošti jo
biografijos. Be abejo, gerai žinoma, kad didžiųjų žmonių vardus puošia ne
vien susižavėjimo ir pagyrų amadės, bet juos dažnai lydi dvokiantis
šmeižtas, o po dviejų tūkstanmečių ne taip lengva atskirti, kur piktas
išmislas, o kur ne visai malonus, bet vis dėlto tikras dalykas. Šiaip ar
taip, pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis tūrėjęs meilės
santykius su karalium Nikomedų, ir tai, Svetonijaus žodžiais tariant, jo
reputaciją sutepė nenuplaunama dėmė.“[8] Na, tiesa ar gandai tai, bet
kuriuo atveju neduoda nieko gero Cezariui, nei kaip žmogui, nei juolab,
kaip karo vadui.

Grįžęs iš Bitinijos pas Minucijų Termą, Cezariui teko kovoti paimant
Mitlėnus. Šiame mūšyje Cezaris už drąsą šturmo metu gavo ąžuolo lapų
vainiką. Tai jau buvo pakankamai neblogas indėlis į jo būsimojo karvedžio
šlovę. Išvykęs į Kilikiją ir ten dalyvaudamas kare, Cezaris sužino apie
Sulos mirtį. Jis grįžta į Romą.

Grįžęs į Romą Julijus neturėjo jokio noro pasitraukti į kokius nors
ekstremistinius žygius, todėl pasirinko visai kitą kelią į politikos
viršūnę: „nutarė aktyviai organizuoti garsius teismo procesus, be to, jei
įmanoma – politinius procesus.“[9] Surengęs du teisminius procesus, kurie
nebuvo nei sėkmingi, nei nepasisekę, Julijus vėl išvyksta iš Romos. Šįkart
patraukia į Rodo salą. Šioje kelionėje, prie Farmakūsos salos, jis patenka
į piratų nelaisvę. Kaip rašė kitas Cezario biografas – Gajus Svetonijus
Trankvilas, nelaisvėje karvedys išbuvo apie keturiasdešimt dienų, kai
paties Cezario išsiųsti bendrakeleiviai grįžo surinkę 50 talentų. Gavę
išpirką, piratai Cezarį paleidžia. Tačiau kiek vėliau, Cezaris surinka
laivyną ir visus piratus pasiveja ir sučiupęs atiduoda juos nubausti. Na,
o kitas Cezario biografas – Plutarchas, savo knygoje pateikia kiek kitokią
versiją tiek apie nelaisvę pas piratus, tiek apie jo išvykimus iš Romos.
Plutarchas tikina, kad iš Romos Cezaris buvo išvykęs tik vieną kartą. Kad
nuo diktatoriaus Sulos persekiojimų jis slapstėsi pas karalių Nikomedą ir
tik po to pateko į piratų nelaisvę. O apie tai, kaip jis pasivijo piratus,
prieš tai sumokėjęs išpirką, Plutarchas savo knygoje rašo, jog Cezaris
visus juos lig vieno liepęs nukryžiuoti.

Tuo metu, kai Cezaris jau išsilaisvino nuo piratų priklausomybės, jam
buvo tik 25m. Mano nuomone, reikėtų stebėtis, kaip jaunas Romos
aristokratas, dar neturėdamas jokios padėties, sugebėjo užkrauti savo
laisvę dar mažai apie jį žinantiems žmonėms ir surinkti milžinišką sumą
pinigų už jo išpirkimą.

Pirmasis „tautos meilės“ Cezariui pasireiškimas įvyko per komicijas,
kai jis gavo karo tribūno pareigas, kuriomis paprastai jauni romėnai tais
laikais pradėdavo politinę karjerą.[10]

„Paprastai manoma, kad Cezaris savo politinę karjerą pradėjo kaip
aiškus populiaras, tuo labiau kad grįžęs į Romą jis iškart aktyviai
įsitraukė į kampaniją už visų tribūnų valdžios prerogatyvų atstatymą.“[11]

Kuo toliau, tuo labiau Juliju Cezaris darėsi vis drąsesnis,
žinomesnis, atsirado tarsi nepaprastas pasitikėjimas pačiu savimi.
Pavyzdžiui, kaip jau minėjau pradžioje, per savo tetos laidotuves Julijus
pasakė pritrenkiamą kalbą, tai buvo ryškus ir įspūdingas, gal net didingas
Cezario, kaip populiaro veiksmų pavyzdys. Tačiau be šios šlovinančios
kalbos, forume Cezaris pastatė Marijaus paveikslus, kurie buvo pirmą kartą
viešai parodyti po Sulos mirties. Šis jaunojo populiaro veiksmas buvo itin
drąsus, juk Cezaris net negalėjo nutuokti, kokia bus susirinkusių reakciją
į šį jo poelgį. Tačiau, nežinia Cezario nuostabai ar ne, dauguma šį
Julijaus veiksmą sutiko audringai plojimais. Tai daugiau, bet tikrai ne
mažiau, parodo jo narsumą. Jis jau tada įtiko romėnams (Nors kitą vertus,
būtų šiek tiek absurdiška vertinti minios reakciją, kadangi susirinkusieji
paprasčiausiai galėjo būti papirkti, bet į tai nemanau, kad reikėtų
gilintis), turėjo tam tikrą reputaciją politiniuose sluoksniuose ir buvo
gan žinomas gyventojams, bet šiaip jo vaidmuo, kaip sako pats istorijos
mokslų daktaras S.Utčenka savo monografijoje „Julijus Cezaris“, buvo
nežymus: „Neginčytina, kad jis buvo didelis garbėtroška, energingas,
ryžtingas, bet nobiliteto jaunuomenėje buvo nemaža tokių žmonių, turėjusių
tokių savybių ir pradėjusių karinę ar politinę karjerą. Dar niekas jam
būsimos didybės, nerodė jį esant išrinktuoju, ir nėra jokio pagrindo į jo
asmenybę ir į jo veiklą žiūrėti tam tikru teleologiniu aspektu“[12].

Nuo maždaug 72m. (tuo metu vyko Spartako sukilimas) kai senatas buvo
priverstas pašalinti nuo vadovavimo du konsulus, dėl nesugebėjimo valdyti
ir pasipriešinti Spartako sukilėliams iki 68m. kiek žinoma, Cezaris buvo
šešėlyje. Na, o jau 68m. Julijus išrenkamas kvestoriumi. Kaip rašo
S.Utčenka iki to, kol jis 68m. išrenkamas kvestoriumi, Cezaris per visus
šiuos metus mėgino sustiprinti savo populiarumą ne tiek savo politiniais
veiksmais, kiek dosnumu. Plutarcho nuomone, jo malonus būdas, puotos ir
nuostabus gyvenimas labai padėjo išaugti jo įtakai. Na, mano nuomone, tai
visai normalus, gerai galbūt apgalvotas lyg ir taktinis ėjimas. Kaip jau
buvo minėta Cezaris buvo didelis garbėtroška, taigi tikriausiai galime
daryti tokią prielaidą, kad gal jaunasis populiaras norėjo tyliai ir
niekieno nepastebėtas įsigyti šalininkų, kurie, žinoma, pasitarnautų
ateityje. Visi Cezario priešininkai neteikė jokios reikšmės į tokį Cezario,
sakykim, gyvenimo būdą. Visi paprasčiausiai galvojo, kad tai baigsis, kai
tik išseks jo turtai. Na, čia reikėtų pasakyti vieną tikrai įdomų faktą.
Cezario lėšos išsekti negalėjo niekaip, nes jis turėjo „sugebėjimą“
skolintis ir kaip sako S.Utčenka sugebėjimą apskritai gyventi skolose.

„Dosniai švaistydamas pinigus ir, kaip atrodė, didelėmis išlaidomis
pirkdamas trumpą ir nepastovią garbę, o iš tikrųjų pelnydamas didžiausiąs
gėrybes už menkniekius, jis, kaip sako, dar negavęs valstybinės vietos, jau
buvo prasiskolinęs tūkstantį tris šimtus talentų“.[13]

Taigi, Cezris buvo nepaprstai prasiskolinęs, galbūt tai buvo viena iš
jo daugelio aistrų, prie tokių, kaip, pavyzdžiui, rinkti meno kūrinius? Na,
į šį klausymą, manau, būtų tikrai ganėtinai sunku atsakyti.

„65m. Cezaris pasiekia antrąją karjeros laiptų pakopą – jis išrenkamas
edilu, pareigūnu, prižiūrinčiu viešuosius pastatus, miesto patogumus,
aprūpinimą maistu, matus ir saikus, žaidynių rengimą“[14]. Šlovė, kurios
troško Julijus Cezaris, buvo dar labai toli, nors jau buvo nebe toks ir
jaunas – sukako 33 metai. Kaip pavyzdį galiu paminėti tai, jog Aleksandras
Makedonietis būdamas tokių metų, kaip Cezaris, jau buvo spėjęs užkariauti
pusę pasaulio.

Savo edilavimo Cezaris nesitenkino vien savo priedermių atlikimu.
Eidamas šias pareigas, jis suartėja su Krasu, kuris Julijų išveda į
politinių intrigų ir kombinacijų kelią, žinoma, šiek tiek, vingiuotą, bet
labai jau viliojantį.

Na, jau tikriausiai neperdedant galima sakyuti, jog Cezaris jau buvo
žinomas, Romos gyventojai jį žinojo, kaip dosnų ir maloningą, o
politiniuose sluoksniuose Cezario vardas darėsi vis garsesnis ir garsesnis.
Jau buvo pradėta į jį žiūrėti su rimtu nerimu. Tapti kokiu nors vadu
Cezaris praktiškai neturėjo jokios galimybės, nes paprasčiausiai prieš jį
buvo nusistatęs senatas, o taip pat nelabai kaip ir galėjo pasiremti kokia
nors vieninga ir pakankamai pajėgia grupuote, nusiteikusia prieš senatą.
Žinoma, Cezaris galėjo pretenduoti į kokią nors abejotiną ir apgailėtiną
vado vaidmenį, bet jis to nenorėjo.

Cezaris 60m., siekdamas politinės karjeros, ne tik pasiekė laimėjimų,
bet ir pradėjo ruoštis užgrobti valdžią. Iki šių metų būsimasis
imperatorius patyrė daug sėkmių ir tiek pat daug nesėkmių. Bet aš pritariu
S.Utčenkos nuomonei, kad būtų neteisinga kalbėti vien tik apie Cezario
nesėkmes. Cezaris jau daug pasiekė ir jam buvo atvertos beveik visos durys,
žinoma, atsivėrė ir naujos perspektyvos. Na, kita vertus, jeigu žiūrėsime į
Cezarį ir bandysime jį lyginti su Pompėjumi, tai savaime suprantama, kad
prieisime prie išvados, jog Cezaris prieš šią galingąją Romos asmenybę dar
buvo niekas arba kaip pats S.Utčenka pasako: „<.>buvo tik trečiaeilė
figūra“. Na, mano nuomone, jei žiūrėtume iš šalies, susidaro toks įspūdis,
kad Cezaris niekur lyg ir neskuba. Po truputi kaupia jėgas, neskubėdamas
kyla aukštyn karjeros laiptais, paskui save tempdamasis azartą ir
atsargumą, be kurio vargu ar būtų ką nors apskritai pasiekęs. „Svarbiausia
ir organiškiausia Cezario savybė, jau tada ne kartą pasireiškusi, ta, kad
jis geriausiai sugebėjo nenusiminti, kada prakišdavo.“[15]

Cezaris nebuvo tas laimingasis, kuriam sekdavosi viskas iš eilės, kaip
sakykim Pompėjui, kurį diktatorius Sula pavadino Didžiuoju. Cezaris
nelaimėdavo vienos kovos po kitos, kiekvieną pergalę jis pasiekdavo
milžiniškomis pastangomis, žinoma, dažnai paragaudavo ir pralaimėjimo
skonio.

Šį skyrių norėčiau baigti ta pačia citata, kurią istorijos mokslų
daktaras S.Utčenka panaudojo jau minėtoje monografijoje „Julijus Cezaris“:
„<.>istorija moko,- jei jos uždavinys duoti tokias pragmatiškas pamokas,-
jog tvirta, tikra, visapusiška yra tik ta pergalė, kuri išplešiama po
įveikto pralaimėjimo.“[16]

Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje

Galijos karai

Pagrindinis šaltinis apie Galijos karo istoriją yra paties Gajaus
Julijaus Cezario „užrašai“, tai yra „Galų karo užrašai“. Pirmieji
užtikrinti Cezario žingsniai,jo, kaip karvedžio karjeroje, prasidėjo nuo
Galijos kampanijos. Ir jie prasidėjo, kaip nekeista, ne nuo karinių
veiksmų, o nuo pačiam Cezariui būdingo bruožo, diplomatinės akcijos.

Galijos karas, tai laikotarpis, kuris istorijoje yra apgaubtas
ypatinga areole. Cezario vardas nuskambėjo per visą Romą ir nuo to laiko
jau nebeužgęsta pasaulio istorijoje.

Prasidėjus karui su galais, Cezariui pirmiausia teko susidurti su
helvetais ir tigurinais, kurie, sudeginę savo miestus ir kaimus, patraukė
per romėnų Galiją. „Jų buvo trys šimtai tūkstančių, iš kurių šimtas
devyniasdešimt tūkstančių galėjo valdyti ginklą.“[17] Idomus faktas tas,
kad S.Utčenka savo monografijoje įvardija kiek smulkesnius skaičius („<.>
90 tūkstančių žmonių, galinčių laikyti ginklą“[18]), nors ir pats pasako,
kad skaičiai gali būti padvigubinti. Helvetai Cezarį užpuola visai
netikėtai, kai jis vedė kariuomenę į romėnų sąjungininkų miestą, tačiau
Julijus spėjo nužygiuoti iki sustiprintos tvirtovės, kur greit surinko ir
išrikiavo kariuomenę mušiui. Cezaris buvie tiek atsidavęs savo kariams, kad
net tada, kai jam buvo atvestas žirgas, Julijus pasakė, kad žirgas jam bus
reikalingas tik tada, kai vysimės bėglius, ir įsakė pulti priešus. Cezaris,
kaip eilinis kareivis puolė priešą pėsčiomis. „Daug laiko ir vargo reikėjo
atmušti jų pulkus, bet dar didesnis buvo vargas paimti jų gurguoles ir
stovyklą <.>. Visi buvo išžudyti, ir mūšis pasibaigė tik vidurnaktį.“
Mūšiui pasibaigus, Cezaris po mūšio surinko visus likusius gyvuosius ir
juos apgyvendino tose žemėse iš kurių jie buvo pabėgę. „Cezaris taip
padarė, bijodamas, kad germanai gali persikelti į tuščias sritis ir jas
užimti.“[19] Iš šio karvedžio poelgio galime suprasti, kad jis puikiai
numatė įvykius, kurie galėjo sekti toliau. Tai yra nepaprastai reikšmingas
karo vado bruožas.

Antrą kartą Cezaris kariavo už galus prieš germanus, nors anksčiau jų
karalių Ariovistą buvo padaręs Romėnų sąjungininku. Germanai buvo
nepakenčiami kaimynai toms teritorijoms, kurias Cezaris buvo užkariavęs.
Jau iš anksto buvo jaučiama, kad pirmai progai pasitaikius germanai trauks
tolyn ir nenurims kol neužims visos Galijos. Taigi, grėsmė vis didėjo ir
didėjo.

Kiekviename mūšyje su Cezariu žygiuodavo begalė jaunų vyrų, kurie
tikėjosi iš tokių žygių praturtėti ir prabangiai gyventi. Julijus Cezaris
tokių kareivių nemėgo. Na, pavyzdžiui, kad ir tame pačiame mūšyje prieš
germanus Julijus tokiems jaunuoliams pasakė: „<.> būdami tokie bailiai ir
lepūnai, galite mesti karo tarnybą ir nerizikuoti prieš savo norą
<.>.“[20] Savaime suprantama, anaiptol ne visi tokie kareiviai buvo.
Cezario kariuomenė buvo atsidavusi jam visa narsa ir pasikliaudavo juo, kad
ir ką ar kaip buvo jų karvedys numatęs, suplanavęs.

Jei ne ištikimi ir atsidavę kariai, kuriuos Cezaris mylėjo, dovanodavo
užkariautas sritis, skirdavo į tam tikras pareigas, tai tikriausiai Julijus
Cezaris labai sunkiai būtų vykdęs savo politiką, ir išvis idomu ar būtų
pasiekęs tokių laimėjimų, kurie netgi iki šių dienų Cezari šlovina, kaip
geriausią karvedį, įėjusį į istoriją.

Grįžtant prie mūšio su helvetais, tai vėl gi, be savo legionų tikrai
nebūtų pasiekęs tokios įspūdingos pergalės. „Romėnai laimėjo svarbią
pergalę, helvetų pasipriešinimas buvo palaužtas.“[21]

Pergalė prieš helvetus Galijoje sukėlė didelį įspūdį Romai. „Romėnai,
įkvėpti Cezario drąsos, kovėsi nežmoniškai narsiai <.>.“[22]

Po mūšio su helvetais, netrukus Cezariui teko stoti vėl į kovą. Šį
kartą prieš, jau mano minėtą, Ariovistą, kuris nepakluso Cezario
reikalavimams, kad daugiau neorganizuotų jokių masinių persikėlimų per
Reiną į Galijos teritoriją ir nekariautų su edujais ir jų sąjungininkais.
Ariovistui nepaklusus, Cezaris surenka kariuomenę ir nedelsdamas pradeda
puolimą. „Kautynės buvo itin atkaklios ir kruvinos. <.> Visa priešų
kariuomenė ėmė bėgti, o romėnai germanus vijosi iki Reino <.>.“[23]

Cezaris antrą kartą įrodė esąs galingiausias. Jis per vieną 58m.
Vasarą sėkmingai baigė du karus prieš helvetus ir prieš Ariovistą.

Po šių įvykių Cezaris iškeliavo į Romą, nes niekaip negalėjo nutolti
nuo Romoje vykstančios politinės kovos.

Cezaris tikrai buvo neparastas karvedys ir politinis veikėjas. Tai
mums parodo vien tai, kad kaip jis užkariaudavo kitas tautas. Cezaris
turėjo tokią didžiulę įtaką, kad kartais jam net nereikėdavo panaudoti
ginklų. Paprasčiausiai užtekdavo pinigų pagalba užvaldyti priešų piliečius.
Ir štai visas karas. Cezaris bet kuriuo atveju nepralošdavo.

Tretieji Galijos karo metai parodė ypatingą karvedžio ir jo
kariuomenės tarpusavio santykių pobūdį. Cezaris mokėjo jautriai pagauti
kareivių nuotaikas, jis žinojo jų būdą, žinojo, kaip ir kuo juos galima
paveikti. Jis plačiausia šio žodžio prasme, kaip rašė S. Utčenka, jis
„<.> valdė savo kariuomenę, buvo jos vadas ne tik nominaliai, bet iš
esmės“.[24] „Peržvelgus trejų metų Cezario veiksmus Galijoje, galima daryti
išvadą apie jo įvairiapusį talentą – ir ne vien karvedžio, bet ir puikaus
diplomato. <.> Cezario diplomatinių laimėjimų pavyzdžiai yra neginčytini
ir įtikinami.“[25]

„55m. Sausį Romoje įvyko konsulų rinkimai. Katono grupuotė visaip
stengėsi, kad išrinktų jų kandidatą Lucijų Domicijų Agenobardą. Bet
rinkimus, kaip ir buvo numatyta, nulėmė į Marso lauką atvesti Cezario
kareiviai, vos ne rikiuotėje pasirodę su Krasu Jaunesniuoju priešakyje.
Įvyko ginkluotas susirėmimas. Domicijui teko gelbėtis – bėgti. <.> Per
artimiausias savaites buvo patvirtintas įstatymas, kuris paskirstė
provincijas naujiems konsulams, o po to buvo įgyvendinti ir įsipareigojimai
Cezariui“.[26]

Galijoje vyko ne tik ginkluoti mūšiai, karai, bet taip pat vyko ir
arši kova politinėje arenoje. Ir kol plėtojosi vienas ar kitas įvykis,
padėtis darėsi vis labiau įtempta. Prasidėjo įvairios intrigos,
papirkinėjimai. Ir tai vyko neregėtu mastu. Nesusipratimai netgi sutrukdė
įvykti konsulų rinkimai laiku. Dėl ko taip viskas klostėsi.? Žinoma, kad
dėl Cezario ir Pompėjaus noro pirmauti Romoje. Vyko varžybos, tiesiogine ta
žodžio prasme. „Cezaris su savo energija ir atkaklumu stengėsi išsiveržti į
pirmuosius, o Pompėjus, faktiškai jau būdamas pirmoji figūra Romoje, jokiu
būdu negalėjo nusileisti žemyn nė vienu laipteliu ir tenkintis antraeiliu
vaidmeniu, tuo labiau kad visos aplinkybės klostosi jo naudai.“[27]

Cezario ir Pompejaus santykius paaštrino dar ir tai, kad 54m., pagal
S.Utčenką, rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį mirė Julijaus Cezario duktė Julija,
Pompėjaus žmona. Tiesa, Cezaris apie dukters mirtį sužinojo iš laiško, kurį
rado kai buvo Galijoje, grįžęs iš Britanijos. Draugai tiesiog nespėjo laiku
išsiųsti laiško Cezariui į salą.

Netrukus, atrodo, turėjo baigtis visi abipusiai Cezario ir Pompėjaus
nesutarimai. Tiek Cezario, tiek Pompėjaus draugai sunerimo, nes mirus
Julijai, baigėsi visi tarpusavio giminystės ryšiai, kurie palaikė taiką ir
santarvę mirštančioje ir negaluojančioje valstybėje.

Pompėjus, kad ir siekdamas vienvaldystės, taip pat ir baiminosi jos.
Pompėjus svyravo, siūlė Cezariu įvairius variantus, kad sudarytų paliaubas.
„Pagaliau jis pasiekė kompromisą, ir ne vien su Cezariu, bet taip pat ir su
senatu. Cezaris jam siūlė naują giminystės variantą: jis, Cezaris,
išleisiąs už Pompėjaus savo giminaitę (būsimojo imperatoriaus Augusto
seserį), o pats vesiąs Pompėjaus dukterį. Naujas tipiškas dinastinės
santuokos pavyzdys. Tačiau Pompėjus atmetė šį pasūlymą ir davė pažadą,
matyt, kaip kompensaciją, padėti Cezariui iškovoti teisę balotiruotis
konsulų rinkimuose 48m. (t.y. pasibaigus Cezario, kaip provincijų
vietininko, įgaliojimams).“[28]

Po Cezario dukters mirties labai didelė jo kariuomenės dalis buvo
išskirstyta po žiemos stovyklas, o pats karvedys buvo išvykęs į Italiją. Ir
būtent tuo „<.> laiku vėl sukilo visa Galija, ir didžiuliai sukilėlių
būriai, besibastydami po kraštą, griovė romėnų žiemos įtvirtinimus. Daugybė
stipriausių sukilėlių <.> sunaikino Kotos ir Titurijaus legionus. Paskui
su šešiasdešimčia tūkstančių kareivių jie apsupo Cicerono legioną ir vos
nepaėmė šturmu sutvirtinimų, nes visi romėnų kareiviai buvo sužeisti ir
gynėsi daugiau savo narsumu negu jėga.

Kai tik apie tai sužinojo Cezaris, kuris buvo jau toli, tuojau
sugrįžoir, surinkęs visus septyniasdešimt tūkstančių žmonių, nuskubėjo
gelbėti apsiausto Cicerono.“[29] Sukilėliai, žinoma, pastebėjo, kaip atjoja
Cezaris ir išjojo jo pasitikti, manydami, kad sumuš Cezarį, kadangi Cezario
kariuomenė palyginti su sukilėlių buvo nieko verta. Tačiau,
Cezaris,vadinamas ne tik narsiu, bet ir protingu karvedžiu, vengdamas su
jais susitikti, visą laiką traukėsi, kol rado tinkamą vietą kautynėms. Ta
vieta buvo, kaip tik tokia, kurioje kautis galėjo tik nedidelė kariuomenė.
Štai dar viena eilinį kartą Cezaris pasinaudoja savo sumanumu. Cezaris
pasiekė dar viena pergalę ir dar labiau pasikėlė savo autoritetą.

Ši pergalė padarė galą dažniems barbarų sukilimams, tačiau neilgam.

Didysis galų sukilimas

Grįžusio iš antros ne itin sėkmingos ekspedicijos į Britaniją, Cezario
laukė pats sunkiausias išmėginimas per visus Galijos karo metus. „Atrodė,
kad viskas padaryta: ir nugalėtos kai kurios gentys, ir apskritai, Galijoje
įsitvirtino rimtis, pasiektos nuostabios karinės pergalės ir diplomatiniai
laimėjimai.“[30]

Penktaisiais Cezario buvimo Galijoje metais (54m.), prasidėjo didysis
galų sukilimas. Kol Cezaris per žiemą visur žygiavo, po paskutinio
susirėmimo su barbarais, Galijoje pradėjo augti didžiausio ir
pavojingiausio sukilimo šaknys. Sukilime dalyvavo daug stiprių jaunuolių.

Vienas iš Cezario legionų, vadovaujamas Kv. Titurijaus Sabino ir L.
Aurunkulėjaus Kotos, buvo dislokuotas eburonų teritorijoje (tarp Maso ir
Reino). Sukilimas įsižiebė būtent čia.

Titurijaus ir Kotos vadovaujamo legiono stovykla buvo užpulta
netikėtai. Puolimas buvo atremtas. Eburonų vadas sakė, kad stovykla užpulta
ne jo iniciatyva, sukilti ryžosi visa Galija. Buvo nutarta vienu metu
užpulti visas romėnų stovyklas, todėl romėnams buvo patarta prisijungti
prie kurio nors artimiausio legiono. Tačiau tai tebuvo spąstai. Sukviesta
karo taryba nusprendė prisijungti prie kito legiono. Surengtose pasalose
eburonai turėjo visus privalumus. Romėnų kariuomenė buvo užklupta
nepasiruošusi. Legiono vadas Titurijus buvo nužudytas, Kota žuvo mūšyje.
Kariuomenės likučiai nusižudė.

„Tai buvo tokio masto pralaimėjimas, kokio dar nebuvo patyrusi Cezario
kariuomenė.“[31]

Kitas puolimas buvo nukreiptas prieš legioną, kuriam vadovavo žymiojo
oratoriaus brolis Kvintas Ciceronas. Ciceronas siuntė pasiuntinius pas
Cezarį, tačiau juos visuomet perimdavo priešai. Apsuptasis legionas gynėsi
atkakliai. Eburonų sąjungininkai nervijai nutarė pasinaudoti eburonų vado
Ambiorikso metodu. Nervijų vadai tarėsi su Ciceronu kaip ir su Tituvijumi
bei Kota, tačiau Cicerono reakcija ženkliai skyrėsi. Jis siūlėsi
tarpininkauti Cezariui ir Nerijams tik tuo atveju, jei pastarieji sudės
ginklus. Karo veiksmai sustiprėjo.

Ciceronui vis dėlto pavyko pranešti Cezariui apie legiono padėtį.
Cezaris išskubėjo į pagalbą su 2 legionais (apie 7000 karių). Tuo tarpu
priešai turėjo, pasak „Užrašų“, apie 60 tūkst. karių. „Apsigavę dėl tariamo
jo (Cezario) neryžtingumo, galai atakavo stovyklą deramai nepasiruošę,
todėl, kai romėnai netikėtai visomis savo jėgomis išsiveržė ir puolė, galai
netvarkingai ėmė bėgti ir patyrė daug nuostolių.“[32] Cicerono būrys buvo
išgelbėtas.

Žinia apie šią Cezario pergalę greitai pasiekė Labieną, kurio legionas
buvo dislokuotas prie treverų pasienio. Prieš šį legioną kovojo pats
treverų genties vadas Indutiomaras (tarp jo ir Cezario jau seniai brendo
konfliktas). Po Cezario pergalės truverų sukilimas dar nebuvo numalšintas,
jų vadas tik siekė laimėti daugiau laiko ir geriau pasiruošti.

Cezaris buvo priverstas grįžti į Samarobrivos rajoną, kur, nuolat
gaudamas pranešimus apie galų subruzdimus, nutarė sušaukti Galijos vadų
suvažiavimą. Tuo metu Indutiomaras siekė savo pusėn patraukti Užreinės
germanus, ko jam padaryti nepavyko. Tačiau jį rėmė daugelis galų genčių.
Indutiomaras planavo pulti Labieno legioną. Pastarasis ramiai laukė priešų.
Neatsakinėdamas į priešų provokacijas, Labienas nutaikė momentą kai galų
būrys pradėjo trauktis. Tuomet netikėtai jį užpuolė. Galai patyrė didelių
nuostolių, jų vadas Indutiomaras buvo nužudytas. Kuriam laikui kraštas
aprimo. Cezariui to nepakako.

53m. prasidėjo tarsi baudžiamoji ekspedicija prieš nervijus. Cezaris
netikėtai įsiveržė į jų šalį, paėmė daug belaisvių bei galvijų. Nervijai
vėl turėjo paklusti romėnams. Cezaris eilinį kartą įrodė esąs galingiausias
karvedys.

Sekantis mūšis į kurį patraukė Cezaris buvo prieš senonus. Pavasarį
Cezaris sušaukė visų galų suvažiavimą, kuriame nedalyvavo treverai, senonai
ir karnutai. Suvažiavime Cezaris išreiškia savo požiūrį į sukilėlius. Taip
prasideda žygis prieš senonus. Senonai išsigandę pas Cezarį atsiuntė
pasiuntinius su prašymu pasigailėti. Šiaurės vakarų Galijos dalis taip buvo
apraminta. Cezaris dabar visas jėgas nukreipė karui su truverais ir
Ambioriksu.

Pirmiausia jis nusprendė užpulti truverų kaimynus menapijus. Judėdama
priešų pusėn, Cezario kariuomenė nusiaubė kraštą, kaimus, paėmė daug
belaisvių. Menapijai buvo priversti pasiduoti. Cezaris patraukė prieš
treverus. Tačiau čia už jį pasidarbavo Labienas. Pergudravę treverus
romėnai pasiekė pergalę, treverai patyrė didelių nuostolių. Cezariui beliko
tik viena užduotis – atkeršyti Ambioriksui ir eburonams. Šiam žygiui jis
vadovavo pats. Ambioriksas sučiuptas nebuvo, tačiau Cezaris visiškai įvykdė
savo ketinimus atkeršyti eburonų genčiai.

Grįžęs į aukštutinę Italiją, Cezaris sužinojo apie įvykius Romoje:
Klodijaus nužudymą, mieste viešpataujančią anarchiją, senato nutarimą,
pagal kurį Pompėjus, išrinktas konsulu ir gavęs ypatingus įgaliojimus, turi
rinkti karo prievolininkus. Cezaris paskelbė prievolininkų rinkimą
provincijose. Visa tai pasiekia galus ir prasideda naujas galų sukilimas.

Šį kartą sukilimas prasidėjo nuo karnutų išpuolio. Prie jų prisijungė
arvernai. Sukilimas plito labai greitai. Arvernams vadovavo
Vercingetoriksas, subūręs daug kaimyninių bendruomenių ir tapęs šios
sąjungos vadovu. Vasario pabaigoje Transalpinėje Galijoje pasirodė Cezaris.
Jis pradėjo žygį prieš sukilėlius, turėdamas du tikslus: kovoti su
Vercingetoriksu ir keršyti jį išdavusioms galų gentims.

Grumtynės tarp Vercingetorikso ir Cezario užvirė prie Novioduno
miesto. Sukilėliai patyrė keletą pralaimėjimų. Vercingetoriksas parengė
naują karo planą. Tai buvo partizaninio karo planas.

„Laikydamas apgultyje Avariko miestą Cezaris tikėjosi, jog jį užėmus
sukilimas užges. Tačiau taip nebuvo. Miesto netekimas dar labiau sustiprino
Vercingetorikso pozicijas.“[33]

Tęsdamas karo veiksmus Cezaris 4 legionus su Labienu priešakyje
nusiuntė pas senonus ir parizijus, o pats su 6 legionais patraukė
Gergovijos tvirtovės link. Jo įkandin sekė ir Vercingetoriksas. Cezaris
siekė išvengti visuotinio edujų sukilimo. Esama padėtis vertė galvoti apie
pasitraukimą ir būtinumą suvienyti visas jėgas vienoje vietoje. Nuo pat
karo pražios romėnų kariuomenė nebuvo atsidūrusi tokioje beviltiškoje
padėtyje. Tačiau prieš atsitraukiant buvo surengtas miesto šturmas, kuris
buvo visiška nesėkmė. Situacija darėsi kritiška. Prieš romėnus sukilo
patikimiausi jų sąjungininkai atrebatai. Cezariui buvo siūloma atsitraukti
į provincijas, bet jis atsisakė. Jis nusprendė sujungti savo ir Labieno
kariuomenes. „Dabar, kai buvo suvienyta visa romėnų armija, Cezaris galėjo
priimti anksčiau jo atmestą sprendimą- žygiuoti į pagalbą Provincijai.“[34]

Vercingetoriksas nusprendė atakuoti žygiuojantį Cezarį. Kautynės
prasidėjo. Jų baigtį lėmė iš naujo surinkti germanų būriai, atskubėję
romėnams į pagalbą. Kavalerijos kautynes laimėjo romėnai.

Vercingetoriksas subūrė savo kariuomenę Alezijos mieste ir laukė galų
pastiprinimo. Miesto apgultis truko daugiau nei mėnesį, iš sukilėlių tarpo
girdėjosi ir noras kapituliuoti. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas.

Trečiosios kautynės prie miesto buvo lemiamos. Priešas palaužtas.
Romėnams pavyko pasiekti visišką pergalę. Prie šio miesto buvo nulemtas
visas sukilimas. Vercingetoriksas kapituliavo. 52m. pabaigoje įvyko
galutinis susitaikymas su sukilėliais.

„Paskutinė didelė operacija – tai kova dėl Ukseloduno miesto.“[35] Po
ilgos apgulties miestas pasidavė.

50m. Cezaris sudarė naują Transalpinės Galijos organizaciją ir
sureguliavo jos santykius su Roma. Jis nesukūrė užbaigtos politinės
administracinės sistemos, tačiau esanti sistema pasirodė reali.

Kai Cezaris 50m. sudarė Transalpinės Galijos organizaciją ir
sureguliavo jos santykius su Roma, sukilimas buvo numalšintas. Įsivyravo
ramybė.

Cezrio diktatūra

„Tai, ko Cezaris su jam būdinga energija, protu ir bet kuriomis
priemonėmis siekė būdamas Romoje, ir tai, ko jam, nepaisant visų pastangų,
taip ir nepavyko įgyti – valdžios ir pirmaujančios padėties, buvo palyginti
lengvai ir be kokių nors nesėkmių pasiekta tuomet, kai jo nebuvo. Kaip
paradoksaliai tai nuskambėtų,- Cezaris užvaldė romą, tik išvykęs iš
Romos.“[36]

46m. rugpjūčio mėnesį Cezaris šventė pompastišką keturgubą triumfą.
Šventė prieš tai pasiektą pergalę galijoje, kai buvo numalšintas sukilimas.
Po šio sukilimo buvo dar keletas sėkmės lydinčių mūšių, Afrikoje ir Egipte.

Cezario laimėjimai buvo puikūs, o jo padėtis neabejotinai tokia,
kokios jis ir siekė, o triumfas toks, didingas, kokio dar nebuvo.

Po visų karų, žygių ir pagaliau pasiektų pergalių, Senatas Cezarį
paskelbia diktatoriumi. Cezariui suteikiama praefectura morum. Kitaip
sakant Cezaris įgijo iš esmės neribotą valdžią. Po daugybės kariavimo metų
Gajus Julijus Cezaris tampa ne kuo kitu, bet imperatoriumi.

Šiuo laikotarpiu Cezaris rengia įvairias reformas. Suorganizuoja
gyventojų ir turto surašymą, bet deje nesėkmingai, nes tai ir liko tik
sumanymas. Savo kareivius apdovanoja žemėmis, naujomis pareigomis. Bandė
sutvarkyti įvairius teisminius aktus, atkurti magistratūrą. Vienas
idomesnių įstatymų, kuriuos Cezaris įvedė, tai įstatymas prieš prabangą.
Įstatymas „<.> uždraudė naudoti neštuvus, vilkėti purpurinius drabužius,
puoštis perlais.“[37]

Tačiau Cezario reformas ir jo pastangas atkurti valstybinę santvarką
greit nutraukė naujas išpuolis Ispanijoje, kur Cezaris ir išvyko. Cezario
išvykimas buvo neatidėliotinas, kadangi ten susidarė labai įtempta padėtis.
Cezaris malšinti maišto išvyko iš Romos to visai net nenorėdamas; jis
paliko begalę nesutvarkytų reikalų ir begalę numatytų planų. Bet kaip ten
bebūtų, jam teko išvykti. Cezario pergalė buvo absoliuti, jis neprarado nei
tūkstančio žmonių, o priešas prarado netgi per tirsdešimt tūkstančių karių.

Šis mūšis ko gero buvo pats atkakliausias ir pats žiauriausias iš visų
jo kovų. „Cezaris po kautynių savo draugams pasakė, kad jis nekart kovėsi
dėl pergalės, o dabar pirmą kartą – dėl gyvybės“.[38]

Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas

Cezario likimas yra akivaizdžiai nepaprastas, ir tai rodė įvairūs
reiškiniai bei ženklai. Kalbant apie Julijaus mirtį, tai galima pasakyti
tai, kad būsimą mirti jam išpranašavo lemtingi ženklai. „Keletą mėnesių
prieš tai, kai pagal Julijaus įstatymą nuvesti į Kapują ten įsikurti
kolonistai kasinėjo labai senas kapines, jie triūsė taip rūpestingai, jog
surado senovinio darbo vazelių, o ant ankapio jie surado vario lentelę su
graikiškomis raidėmis ir tokiu įrašu: „Kai tik bus aptikti ir iškelti
aikštėn Kapio kaulai, Kapio ainis kris nuo kraujo brolių rankos. Veikei už
jį bus keršijama baisiomis žudynėmis visoje Italijoje.“ Viso to nereikia
laikyti pasaka ar prasimanymu. <.> Negana to, tų pačių kovo idų
išvakarėse į Pompėjaus kuriją įskrido paukštelis karaliukas su lauro šakele
snapelyje. Jį pasivijo pulkas visokiausių sparnuočių iš netolimos giraitės
ir čia pat sudraskė, o tą naktį, po kurios išaušo mirties diena, jis
susapnavo, jog skrajojęs virš debesų, o po to su Jupiteriu sumušęs
delnais.“[39] Kaip rašo tiek Svetonijus, tiek Plutarchas ar S. Utčenka savo
knygose, Cezaris tą dieną labai prastai jautėsi ir dvejojo ar eiti į
senatą. Bet vis dėlto, Julijus nusprendžia pasirodyti senato susirinkime.
Išėjęs iš namų labai anksti, gatvėje jis sutinka nepažįstamąjį, kuris
Cezariui padavė lapelį, įspėjantį apie klastą. Tačiau Cezaris šį lapelį
padeda prie visų popierių ir nekreipdamas dėmesio eina toliau. Pagaliau
Cezaris pasirodo senate. „Jis atsisėdo, o sąmokslininkai sustojo ratu,
tarsi norėdami jį pasveikinti. Beregint Kimbras Tilijus, kuris ėmėsi
pirmojo vaidmens, priėjo arčiau prie jo, tarsi ketindamas kažko paklausti.
Kai anas nesutiko ir gestais parodė minutėlę luktelėti, šis stvėrė už
pečių. Cezariui šaukiant : „O juk tai smurtas!“ – vienas Kaskų iš užnugario
smogė jam šie tiek žemiau gerklės. Griebęs Kaskos ranka, Cezaris pervėrė ją
grifeliu bandydamas ištrūkti, tačiau antrasis smūgis jį sulaikė. <.> Jis
buvo suvarpytas dvidešimt trimis kirčiais ir tik po pirmo suvaitojo, bet
nesuriko.“[40]

Na, tuo Cezario triumfas ir baigiasi. Paskutinįjį žodį, kaip visi
puikiai žinome tarė Markas Brutas. Tai jis pribaigė, jei galima taip
pasakyti Cezarį savo paskutiniuojų niekšišku dūriu. Tai buvo išdavystė iš
didžiosios raidės.

Cezaris buvo nužudytas penkiasdešimt šešerių metų. Po mirties jis buvo
priskirtas prie Dievų, ir ne tik skelbiamų žodžiais, bet ir minios
įsitikinimu.

Visi sąmokslininkai, kurie prisidėjo prie Cezario nužudymo ilgai
neišgyveno ir mirė ne savo mirtimi. Kaip savo knygoje „Dvylikos Cezarių
Gyvenimas“ rašo Gajus Svetonijus Trankvilas, visi jie buvo pasmerkti.

Išvados

Pabaigai norėčiau apibendrinti darbą, kurį skyriau Julijui Cezariui
kaip karo vadui. Cezario būdas yra vienas iš sudėtingiausių istorinių
asmenybių ir yra pakankamai sunku apžvelgti jo, kaip karo vado bruožus. Iš
tikrųjų, norint tai įgyvendinti, reikėtų padalinti visą jo gyvenimą į
atskirus tarpsnius ir išnagrinėti kiekvieną jų atskirai (ką ir stengiausi
padaryti savo darbe).

Gajus Julijus Cezaris buvo vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių
paveikslas ilgainiui neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus
karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse –
tvirtai yra nusprendusi ne viena tauta. Šitokių epitetų ir vertinimų
aureolės apgaubtas Cezaris ir įėjo į istoriją. Taigi, ne veltui jis buvo
pripažintas pater patriae (tėvynės tėvu).

Man jo vardas asocijuojasi su nepaprastu garbės troškimu, su
despotiška valdžia (nors kaip yra teigiama jis buvo gana nuolankus), su
žiauriais ir kruvinais karais, su nepasotinamu užkariavimų troškimu.
Cezaris – tai ne eilinis karvedys, kuris tiesiog turėjo savo legionus ir
jiems vadovavo, vedė i karus, tai tiesiog nepaprastų sugebėjimų asmenybė,
kuri save išreikšdavo karo lauke. Ir čia atskleisdavo visus savo
sugebėjimus. Jam nebuvo jokių ribų, tiek mūšyje, tiek jo paties
sumanymuose. Jo vieninteliai ir nepakartojami karo žygiai, mūšiai, pergalės
– visa tai tik parodo jo, kaip karvedžio būdą.

Mano nuomone, nepripažinti šio didžio karvedžio, (kuris vos nebuvo
karūnuotas) kaip istorinės asmenybės, žinoma, būtų tikras absurdas.

Vis dėlto sunku išanalizuoti skaitytą literatūrą bei pritaikyti
Cezariui teisingą bruožą, kurio jis buvo nusipelnęs. Ypač sunku tada, kai
nori, nenori artėji prie vieno ar kito autoriaus nuomonės ir tik tada pats
gali susidaryti savąją. Juk kiekvienas autorius faktus pateikia savaip,-
kiek istorikų – tiek ir nuomonių. Vieni koneveikia Cezarį ir keikia, kiti –
jį garbina, bei šlovina, o treti, na, o tretiems jis visai neįdomus, nei
kaip žmogus, nei kaip karo vadas, nei apskritai, kaip istorinė asmenybė.

Na, aš pasakysiu, kad Cezaris buvo nepakartojamas karo vadas, kurio,
mano nuomone, nereikėtų lyginti nei su jo amžininkais, Aleksandru
Makedoniečiu ar pačiu jo draugu, bet kartu ir priešu Pompėjumi. Mane žavi
jo stulbinančios pergalės, pasiekimai, jo noras siekti tikslo, bet kokia
kaina pasiekti pergalę mūšio lauke. Tai buvo karvedys, nepaprasto likimo,
kuris amžinai liks savos kartos ir mano, kaip būsimojo istoriko
atmintyje!..

Šaltiniai ir literatūra

Šaltiniai

Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.- P.399.
Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.
Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.319.

Literatūra

Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.313.
Microsoft Encarta Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft Corporation
http://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index
.htm
http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesar
http://www.livius.org/caa-can/caesar/caesar01.html

Priedas nr. 1[41]

Priedas nr. 2[42]

Priedas nr. 3[43]

Priedas nr. 4[44]

[pic]

Priedas nr. 5[45]

Priedas nr. 6[46]

[pic]

Priedas nr. 7[47]

Priedas nr. 8[48]

[pic]

Priedas nr. 9[49]

[pic]

———————–
[1] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-
P.399.
[2] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.
[3] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.331.
[4] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.328.
[5] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.39.
[6] Ten pat P.39.
[7] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.40.
[8] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.41.
[9] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.42.
[10] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.44.
[11] Ten pat P.44.
[12] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.47.
[13] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.258.
[14] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.226.
[15] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.66.
[16] Ten pat P.66.
[17] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.269.
[18] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.108.
[19] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.
[20] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.
[21] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.110.
[22] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.272.
[23] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.114.
[24] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.120.
[25] Ten pat P.120.
[26] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.123-124.
[27] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.137.
[28] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.138.
[29] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.274-275.
[30] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.140.
[31] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.142.
[32] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.143.
[33] http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesar
[34] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.159.
[35] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.165.
[36] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.253.
[37] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.260.
[38]
http://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index
.htm
[39] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-
P.54.
[40] Ten pat P.54.
[41] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft
Corporation. All rights reserved.
[42] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft
Corporation. All rights reserved.
[43] Nuotrauka iš ŽKD redakcijos fotoarchyvo.
[44] http://www.culturalresources.com/images/CaesarRubicon.jpg
[45] http://www.markchurms.com/Merchant2/graphics/caesar-d.jpg
[46] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft
Corporation. All rights reserved.
[47] www.lizdas.lt/skeptic/ druidai/cezaris.jpg
[48] http://www.culturalresources.com/images/CaesarExhorts.jpg
[49] http://www.bible-history.com/past/images/julius_caesar_statue.jpg

———————–
Julijaus Cezario nužudymas

Galų vadas pasiduoda Cezariui

Julijus Cezaris skaito

Romos karvedys peržengia Rubikoną

Cezaris mūšyje

Julijaus Cezario užkariauta Galija

Julijus Cezaris, romėnų generolas

Julijus Cezaris po mūšio

Didžiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario statūla

Leave a Comment