VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS ISTORIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA
XXX Istorijos specialybės I kurso studentas
CEZARIS – KARO VADAS
Kursinis darbas
Vadovas : A. Porutis
Vilniaus Karoliniškių gimnazija Mokytoja: A. Čižauskienė
Vilnius 2005 TURINYS
Įvadas 1
I. Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia 5 II. Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje 10 2) Galijos karai 10 3) Didysis galų sukilimas 14 III. Cezario diktatūra 18 IV. Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas 19
Išvados 21
Šaltiniai ir literatūra 22
Priedai 23
Įvadas
Šis darbas yra skirtas didžiajam romėnų karvedžiui ir valstybėsveikėjui, kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis ikišių dienų. Tai žmogus, kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu, Napoleonu,žmogus, užėmęs tvirtą vietą istorijoje ir davęs savo vardą visai epochai.Tai asmenybė, verčianti gilintis bei domėtis 100-44 m. pr. Kr. įvykiais,socialiniu bei kultūriniu to laikmečio gyvenimu. Šiuo savo darbu noriu pažvelgti į Gajų Julijų Cezarį, kaip į karovadą. Jokiu būdu nesistengsiu aprašyti jo viso gyvenimo, nes vargu ar taibūtų įmanoma, tam prireiktų keletos knygų. Taigi pasirinkau konkretų tikslą– aprašyti Cezarį ne kaip žmogų, o kaip karvedį, valdovą, karo vadą. Manotikslas – kuo nuodugniau ištirti bei aprašyti diktatoriaus savybes, kuriųdėka jis tapo nepaprastu karo vadu ir sugebėjo valdyti tokią galingą Romosimperiją. Aiškinsiuosi, ką jis tokio turėjo, kad sugebėdavo pavergti,užkariauti ištisas tautas, kokie pokyčiai vyko jo valdomoje imperijoje.Apžvelgsiu jo charakterio bruožus, išryškėjančius karinėje veikloje jovaldymo laikotarpiu. Šiame darbe – didžiojo imperatoriaus jaunystė, tų laikų problemos beisunkumai, kurie, mano nuomone, stipriai paveikė besiformuojančią būsimojovaldovo asmenybę. Daug dėmesio skirsiu Cezario laimėjimams, pasiekimamskaryboje. Žinoma, bus aptariamas ir Cezario – karvedžio gyvenimo nesėkmiųlaikotarpis. Na, ir galiausiai – skaudžiausias įvykis, sukrėtęs visą Romosimperiją – valdovo nužudymas. Cezario istoriografija yra iš tikrųjų plati. Tai karvedys, kurispadarė stulbinančiai didelę įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir ateitiesdailininkams, poetams, rašytojams. Mano naudojama literatūra lietuvių kalba yra labai skurdi, palyginussu tūkstančiais veikalų įvairiomis kalbomis, skirtų diktatoriaus kaip karovadui, žmogui, valdovui, aprašymui. Noriu paminėti tokius autorius ir kūrinius, kaip: Gajus SvetonijusTrankvilas „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“[1], pats Gajus Julijus Cezaris„Galų Karo Užrašai“[2], S. Utčenka „Julijus Cezaris“[3], Plutarchas„Rinktinės biografijos“[4]. Na, kalbant apskritai apie visus autorius ir jų kurinius, kuriaisrėmiausi rašydamas darbą, galiu pasakyti, kad visi autoriai beveik vienodaiapibūdina Julijų Cezarį, bet kai kurie jų painioja įvairius faktus, Vienasautorius rašo išplėstai, kitas suglaustai. Vienas rašo apie Cezarį kaipkarinį ir Politinį veikėją, kitas – tik kaip apie karinį. Savo monografijoje „Julijus Cezaris“, S. Utčenka pasakoja apie Cezarį,kaip apie politinį Senovės Romos veikėją ir, žinoma, apie Cezarį, kaip apiekaro vadą. S. Utčenka nebando mitologizuoti Julijaus Cezario asmenybės,taip kaip tai daro kiti rašytojai. Šis istorijos mokslų daktaras apieCezarį bando aptarti Cezario gyvenimą nuo pat pradžių ir nepraleisdamas nėvienos detalės, labai smulkiai, na ir, žinoma, aiškiai tai daro. Na, Plutarchas savo knygoje „Rinktinės biografijos“ daugiausia dėmesioskiria pačio individualaus žmogaus charakteriui, jo vaizdavimui. Praleidžiaarba nepamini kai kurių faktų. Cezario gyvenimą „perbėga“ labai greitai.Rašo tik pačius svarbiausius dalykus. Pats Gajus Julijus Cezaris „Galų Karo Užrašai“ knygoje apie save kalbatrečiuoju asmeniu, sakiniai ramūs, aprašo daug žiaurių dalykų. Tai knygavertinga tiek istoriniu, tiek literatūriniu požiūriu. Julijus Cezaris viskąaprašo pats, minimi visi praleisti karo metai Galijoje, nepraleidžia netsmulkiausių dalykų. Gajus Svetonijus Trankvilas savo knygoje „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“,pasakoja apie Cezarį labai panašiai, kaip ir Plutarchas, kadangi Tiek G. S.Trankvilas, tiek Plutarchas rašė Julijaus Cezario biografiją. Rašant šį darbą, manau, gana sunku vadovautis tik kuria nors vienaknyga, kadangi visi knygų, šaltinių, dokumentų autoriai pateikia skirtingąvertinimą bei požiūrį į Cezarį kaip karo vadą. Taigi, darbe remsiuoskeliomis išvardintomis knygomis, naudosiuosi internetu, įvairiomisenciklopedijomis, straipsniais. Ir bandysiu pateikti savo reziume,išreikšti savo susidariusį požiūrį į Cezarį kaip karo vadą.
Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia
Gajus Julijus Cezaris buvo kilęs iš senos ir garsios patricijųgiminės. Pats Cezaris savo giminę kildino iš Romos imperatorių ir dievųgiminės. Savo tetos julijos (tėvo sesers) laidutuvėse tarė pagiramąjį žodį:„Mano tetos Julijos giminė pagal motinos liniją siekia imperatorius, pagaltėvą – nemirtingus dievus, nes iš Anko Marcijaus kilę Marcijai Reksai,kurių vardą turėjo jos motina, o iš deivės Veneros – Julijų giminė, kuriai
priklauso ir mūsų šeima“[5]. Nepaisant garsios kilmės, Cezario šeima pagal tradiciją buvo susijusisu senato režimo priešininkais, kitaip tariant, su demokratinės pakraiposatstovais. Kai Julijui sukako vos 15 metų, netikėtai miršta jo tėvas, kuris 92 m.buvo Azijos pretorius, o kiek vėliau ir konsulas. Taigi, po tėvo mirties„jaunąjį Cezarį globojo vienos moterys, kurios vieno iš naujųjų biografųnuomone, nuo šiol jau turėjo didelę įtaką“[6]. 84 m. Julijus Cezaris išrenkamas Jupiterio žyniu. Manoma, kad šiaspareigas jis užėmė padedamas tik įtakingų giminaičių ir šeimos narių,kadangi žyniu galėjo tapti tik tas, kuris buvo kilęs iš patricijų giminės.Tačiau neilgai laukus, 83 m. pavasarį Italijoje išsilaipino Sula, su savoarmija. Prasidėjo pilietinis karas, o po metų buvo užimta Roma – įsigaliojoSulos diktatūra, kurią sankcionavo tautos susirinkimas[7]. Cezaris tuo metu buvo dar per jaunas ir nebuvo žinomas kaip politinisRomos veikėjas, taigi, diktatorius Sula jo nenužudė, kaip Marijaus irCinos, bei jų šalininkų. Tačiau jis Cezariu šiek tiek susidomėjo. AtėjusSulai į valdžią, Cezaris iš savo garbingų pareigų turėjo pasitraukti,teisingiau jis buvo iš jų pašalintas. Diktatoriui šito nepakako, jis darpareikalavo, kad Julijus išsiskirtų su Kornelija. Tačiau Cezariuinepaklusus buvo konfiskuotas visas Kornelijos kraitis, o pats neteko teisėsį tėvo palikimą. Rizikuodamas būti suimtas, sirgdamas karštlige Julijusklajojo po Sabijos sritį ir įvairiai bandė išvengti Sulos pavaldinių, kadtik jo nesuimtų. Nors ir labai atsargiai stengėsi egtis, vis dėltodiktatoriaus Sulos patruliai sučiupo jį. Jei ne Cezario giminė, niekas nežino kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas.Kai pakliuvo i tuometinio diktatoriaus rankas, Julijus savo gyvybę turėjoišpirkti 12 tūkst. denarų. Taigi, Cezaris buvo paleistas, nors ir labainenorom tai Sula padarė. Tai padarydamas diktatorius pasakė, kad žmonės esąpatys nesupranta, jog jame slypi keletas Marijų. Gavęs oficialią malonę, Cezaris nutaria išvykti iš Romos. Jisatkeliauja į Azijos provinciją, kurioje netrukus jis yra priskiriamas prieproprietoriaus Kvinto Minucijaus Termo štabo. Iš čia Cezaris keliauja pasBitinijos karalių Nikomedą, kuri, beje, „<…>niekaip negali papuošti jobiografijos. Be abejo, gerai žinoma, kad didžiųjų žmonių vardus puošia nevien susižavėjimo ir pagyrų amadės, bet juos dažnai lydi dvokiantisšmeižtas, o po dviejų tūkstanmečių ne taip lengva atskirti, kur piktasišmislas, o kur ne visai malonus, bet vis dėlto tikras dalykas. Šiaip artaip, pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis tūrėjęs meilėssantykius su karalium Nikomedų, ir tai, Svetonijaus žodžiais tariant, joreputaciją sutepė nenuplaunama dėmė.“[8] Na, tiesa ar gandai tai, betkuriuo atveju neduoda nieko gero Cezariui, nei kaip žmogui, nei juolab,kaip karo vadui. Grįžęs iš Bitinijos pas Minucijų Termą, Cezariui teko kovoti paimantMitlėnus. Šiame mūšyje Cezaris už drąsą šturmo metu gavo ąžuolo lapųvainiką. Tai jau buvo pakankamai neblogas indėlis į jo būsimojo karvedžiošlovę. Išvykęs į Kilikiją ir ten dalyvaudamas kare, Cezaris sužino apieSulos mirtį. Jis grįžta į Romą. Grįžęs į Romą Julijus neturėjo jokio noro pasitraukti į kokius norsekstremistinius žygius, todėl pasirinko visai kitą kelią į politikosviršūnę: „nutarė aktyviai organizuoti garsius teismo procesus, be to, jeiįmanoma – politinius procesus.“[9] Surengęs du teisminius procesus, kurienebuvo nei sėkmingi, nei nepasisekę, Julijus vėl išvyksta iš Romos. Šįkartpatraukia į Rodo salą. Šioje kelionėje, prie Farmakūsos salos, jis patenkaį piratų nelaisvę. Kaip rašė kitas Cezario biografas – Gajus SvetonijusTrankvilas, nelaisvėje karvedys išbuvo apie keturiasdešimt dienų, kaipaties Cezario išsiųsti bendrakeleiviai grįžo surinkę 50 talentų. Gavęišpirką, piratai Cezarį paleidžia. Tačiau kiek vėliau, Cezaris surinkalaivyną ir visus piratus pasiveja ir sučiupęs atiduoda juos nubausti. Na,o kitas Cezario biografas – Plutarchas, savo knygoje pateikia kiek kitokiąversiją tiek apie nelaisvę pas piratus, tiek apie jo išvykimus iš Romos.Plutarchas tikina, kad iš Romos Cezaris buvo išvykęs tik vieną kartą. Kadnuo diktatoriaus Sulos persekiojimų jis slapstėsi pas karalių Nikomedą irtik po to pateko į piratų nelaisvę. O apie tai, kaip jis pasivijo piratus,prieš tai sumokėjęs išpirką, Plutarchas savo knygoje rašo, jog Cezarisvisus juos lig vieno liepęs nukryžiuoti. Tuo metu, kai Cezaris jau išsilaisvino nuo piratų priklausomybės, jambuvo tik 25m. Mano nuomone, reikėtų stebėtis, kaip jaunas Romosaristokratas, dar neturėdamas jokios padėties, sugebėjo užkrauti savolaisvę dar mažai apie jį žinantiems žmonėms ir surinkti milžinišką sumąpinigų už jo išpirkimą. Pirmasis „tautos meilės“ Cezariui pasireiškimas įvyko per komicijas,kai jis gavo karo tribūno pareigas, kuriomis paprastai jauni romėnai taislaikais pradėdavo politinę karjerą.[10] „Paprastai manoma, kad Cezaris savo politinę karjerą pradėjo kaipaiškus populiaras, tuo labiau kad grįžęs į Romą jis iškart aktyviaiįsitraukė į kampaniją už visų tribūnų valdžios prerogatyvų atstatymą.“[11] Kuo toliau, tuo labiau Juliju Cezaris darėsi vis drąsesnis,žinomesnis, atsirado tarsi nepaprastas pasitikėjimas pačiu savimi.Pavyzdžiui, kaip jau minėjau pradžioje, per savo tetos laidotuves Julijuspasakė pritrenkiamą kalbą, tai buvo ryškus ir įspūdingas, gal net didingasCezario, kaip populiaro veiksmų pavyzdys. Tačiau be šios šlovinančioskalbos, forume Cezaris pastatė Marijaus paveikslus, kurie buvo pirmą kartąviešai parodyti po Sulos mirties. Šis jaunojo populiaro veiksmas buvo itindrąsus, juk Cezaris net negalėjo nutuokti, kokia bus susirinkusių reakcijąį šį jo poelgį. Tačiau, nežinia Cezario nuostabai ar ne, dauguma šįJulijaus veiksmą sutiko audringai plojimais. Tai daugiau, bet tikrai nemažiau, parodo jo narsumą. Jis jau tada įtiko romėnams (Nors kitą vertus,būtų šiek tiek absurdiška vertinti minios reakciją, kadangi susirinkusiejipaprasčiausiai galėjo būti papirkti, bet į tai nemanau, kad reikėtųgilintis), turėjo tam tikrą reputaciją politiniuose sluoksniuose ir buvogan žinomas gyventojams, bet šiaip jo vaidmuo, kaip sako pats istorijosmokslų daktaras S.Utčenka savo monografijoje „Julijus Cezaris“, buvonežymus: „Neginčytina, kad jis buvo didelis garbėtroška, energingas,ryžtingas, bet nobiliteto jaunuomenėje buvo nemaža tokių žmonių, turėjusiųtokių savybių ir pradėjusių karinę ar politinę karjerą. Dar niekas jambūsimos didybės, nerodė jį esant išrinktuoju, ir nėra jokio pagrindo į joasmenybę ir į jo veiklą žiūrėti tam tikru teleologiniu aspektu“[12]. Nuo maždaug 72m. (tuo metu vyko Spartako sukilimas) kai senatas buvopriverstas pašalinti nuo vadovavimo du konsulus, dėl nesugebėjimo valdytiir pasipriešinti Spartako sukilėliams iki 68m. kiek žinoma, Cezaris buvošešėlyje. Na, o jau 68m. Julijus išrenkamas kvestoriumi. Kaip rašoS.Utčenka iki to, kol jis 68m. išrenkamas kvestoriumi, Cezaris per visusšiuos metus mėgino sustiprinti savo populiarumą ne tiek savo politiniaisveiksmais, kiek dosnumu. Plutarcho nuomone, jo malonus būdas, puotos irnuostabus gyvenimas labai padėjo išaugti jo įtakai. Na, mano nuomone, taivisai normalus, gerai galbūt apgalvotas lyg ir taktinis ėjimas. Kaip jaubuvo minėta Cezaris buvo didelis garbėtroška, taigi tikriausiai galimedaryti tokią prielaidą, kad gal jaunasis populiaras norėjo tyliai irniekieno nepastebėtas įsigyti šalininkų, kurie, žinoma, pasitarnautųateityje. Visi Cezario priešininkai neteikė jokios reikšmės į tokį Cezario,sakykim, gyvenimo būdą. Visi paprasčiausiai galvojo, kad tai baigsis, kaitik išseks jo turtai. Na, čia reikėtų pasakyti vieną tikrai įdomų faktą.Cezario lėšos išsekti negalėjo niekaip, nes jis turėjo „sugebėjimą“skolintis ir kaip sako S.Utčenka sugebėjimą apskritai gyventi skolose. „Dosniai švaistydamas pinigus ir, kaip atrodė, didelėmis išlaidomispirkdamas trumpą ir nepastovią garbę, o iš tikrųjų pelnydamas didžiausiąsgėrybes už menkniekius, jis, kaip sako, dar negavęs valstybinės vietos, jaubuvo prasiskolinęs tūkstantį tris šimtus talentų“.[13] Taigi, Cezris buvo nepaprstai prasiskolinęs, galbūt tai buvo viena išjo daugelio aistrų, prie tokių, kaip, pavyzdžiui, rinkti meno kūrinius? Na,į šį klausymą, manau, būtų tikrai ganėtinai sunku atsakyti. „65m. Cezaris pasiekia antrąją karjeros laiptų pakopą – jis išrenkamasedilu, pareigūnu, prižiūrinčiu viešuosius pastatus, miesto patogumus,aprūpinimą maistu, matus ir saikus, žaidynių rengimą“[14]. Šlovė, kuriostroško Julijus Cezaris, buvo dar labai toli, nors jau buvo nebe toks irjaunas – sukako 33 metai. Kaip pavyzdį galiu paminėti tai, jog AleksandrasMakedonietis būdamas tokių metų, kaip Cezaris, jau buvo spėjęs užkariautipusę pasaulio. Savo edilavimo Cezaris nesitenkino vien savo priedermių atlikimu.Eidamas šias pareigas, jis suartėja su Krasu, kuris Julijų išveda įpolitinių intrigų ir kombinacijų kelią, žinoma, šiek tiek, vingiuotą, betlabai jau viliojantį. Na, jau tikriausiai neperdedant galima sakyuti, jog Cezaris jau buvožinomas, Romos gyventojai jį žinojo, kaip dosnų ir maloningą, opolitiniuose sluoksniuose Cezario vardas darėsi vis garsesnis ir garsesnis.Jau buvo pradėta į jį žiūrėti su rimtu nerimu. Tapti kokiu nors vaduCezaris praktiškai neturėjo jokios galimybės, nes paprasčiausiai prieš jįbuvo nusistatęs senatas, o taip pat nelabai kaip ir galėjo pasiremti kokianors vieninga ir pakankamai pajėgia grupuote, nusiteikusia prieš senatą.Žinoma, Cezaris galėjo pretenduoti į kokią nors abejotiną ir apgailėtinąvado vaidmenį, bet jis to nenorėjo. Cezaris 60m., siekdamas politinės karjeros, ne tik pasiekė laimėjimų,bet ir pradėjo ruoštis užgrobti valdžią. Iki šių metų būsimasisimperatorius patyrė daug sėkmių ir tiek pat daug nesėkmių. Bet aš pritariuS.Utčenkos nuomonei, kad būtų neteisinga kalbėti vien tik apie Cezarionesėkmes. Cezaris jau daug pasiekė ir jam buvo atvertos beveik visos durys,žinoma, atsivėrė ir naujos perspektyvos. Na, kita vertus, jeigu žiūrėsime įCezarį ir bandysime jį lyginti su Pompėjumi, tai savaime suprantama, kadprieisime prie išvados, jog Cezaris prieš šią galingąją Romos asmenybę darbuvo niekas arba kaip pats S.Utčenka pasako: „<…>buvo tik trečiaeilėfigūra“. Na, mano nuomone, jei žiūrėtume iš šalies, susidaro toks įspūdis,kad Cezaris niekur lyg ir neskuba. Po truputi kaupia jėgas, neskubėdamaskyla aukštyn karjeros laiptais, paskui save tempdamasis azartą iratsargumą, be kurio vargu ar būtų ką nors apskritai pasiekęs. „Svarbiausiair organiškiausia Cezario savybė, jau tada ne kartą pasireiškusi, ta, kadjis geriausiai sugebėjo nenusiminti, kada prakišdavo.“[15] Cezaris nebuvo tas laimingasis, kuriam sekdavosi viskas iš eilės, kaipsakykim Pompėjui, kurį diktatorius Sula pavadino Didžiuoju. Cezarisnelaimėdavo vienos kovos po kitos, kiekvieną pergalę jis pasiekdavomilžiniškomis pastangomis, žinoma, dažnai paragaudavo ir pralaimėjimoskonio. Šį skyrių norėčiau baigti ta pačia citata, kurią istorijos mokslųdaktaras S.Utčenka panaudojo jau minėtoje monografijoje „Julijus Cezaris“:„<…>istorija moko,- jei jos uždavinys duoti tokias pragmatiškas pamokas,-jog tvirta, tikra, visapusiška yra tik ta pergalė, kuri išplešiama poįveikto pralaimėjimo.“[16]Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje
Galijos karai
Pagrindinis šaltinis apie Galijos karo istoriją yra paties GajausJulijaus Cezario „užrašai“, tai yra „Galų karo užrašai“. Pirmiejiužtikrinti Cezario žingsniai,jo, kaip karvedžio karjeroje, prasidėjo nuoGalijos kampanijos. Ir jie prasidėjo, kaip nekeista, ne nuo kariniųveiksmų, o nuo pačiam Cezariui būdingo bruožo, diplomatinės akcijos. Galijos karas, tai laikotarpis, kuris istorijoje yra apgaubtasypatinga areole. Cezario vardas nuskambėjo per visą Romą ir nuo to laikojau nebeužgęsta pasaulio istorijoje. Prasidėjus karui su galais, Cezariui pirmiausia teko susidurti suhelvetais ir tigurinais, kurie, sudeginę savo miestus ir kaimus, patraukėper romėnų Galiją. „Jų buvo trys šimtai tūkstančių, iš kurių šimtasdevyniasdešimt tūkstančių galėjo valdyti ginklą.“[17] Idomus faktas tas,kad S.Utčenka savo monografijoje įvardija kiek smulkesnius skaičius („<…>90 tūkstančių žmonių, galinčių laikyti ginklą“[18]), nors ir pats pasako,kad skaičiai gali būti padvigubinti. Helvetai Cezarį užpuola visainetikėtai, kai jis vedė kariuomenę į romėnų sąjungininkų miestą, tačiauJulijus spėjo nužygiuoti iki sustiprintos tvirtovės, kur greit surinko irišrikiavo kariuomenę mušiui. Cezaris buvie tiek atsidavęs savo kariams, kadnet tada, kai jam buvo atvestas žirgas, Julijus pasakė, kad žirgas jam busreikalingas tik tada, kai vysimės bėglius, ir įsakė pulti priešus. Cezaris,kaip eilinis kareivis puolė priešą pėsčiomis. „Daug laiko ir vargo reikėjoatmušti jų pulkus, bet dar didesnis buvo vargas paimti jų gurguoles irstovyklą <…>. Visi buvo išžudyti, ir mūšis pasibaigė tik vidurnaktį.“Mūšiui pasibaigus, Cezaris po mūšio surinko visus likusius gyvuosius irjuos apgyvendino tose žemėse iš kurių jie buvo pabėgę. „Cezaris taippadarė, bijodamas, kad germanai gali persikelti į tuščias sritis ir jasužimti.“[19] Iš šio karvedžio poelgio galime suprasti, kad jis puikiainumatė įvykius, kurie galėjo sekti toliau. Tai yra nepaprastai reikšmingaskaro vado bruožas. Antrą kartą Cezaris kariavo už galus prieš germanus, nors anksčiau jųkaralių Ariovistą buvo padaręs Romėnų sąjungininku. Germanai buvonepakenčiami kaimynai toms teritorijoms, kurias Cezaris buvo užkariavęs.Jau iš anksto buvo jaučiama, kad pirmai progai pasitaikius germanai traukstolyn ir nenurims kol neužims visos Galijos. Taigi, grėsmė vis didėjo irdidėjo. Kiekviename mūšyje su Cezariu žygiuodavo begalė jaunų vyrų, kurietikėjosi iš tokių žygių praturtėti ir prabangiai gyventi. Julijus Cezaristokių kareivių nemėgo. Na, pavyzdžiui, kad ir tame pačiame mūšyje priešgermanus Julijus tokiems jaunuoliams pasakė: „<…> būdami tokie bailiai irlepūnai, galite mesti karo tarnybą ir nerizikuoti prieš savo norą<…>.“[20] Savaime suprantama, anaiptol ne visi tokie kareiviai buvo.Cezario kariuomenė buvo atsidavusi jam visa narsa ir pasikliaudavo juo, kadir ką ar kaip buvo jų karvedys numatęs, suplanavęs.
Jei ne ištikimi ir atsidavę kariai, kuriuos Cezaris mylėjo, dovanodavoužkariautas sritis, skirdavo į tam tikras pareigas, tai tikriausiai JulijusCezaris labai sunkiai būtų vykdęs savo politiką, ir išvis idomu ar būtųpasiekęs tokių laimėjimų, kurie netgi iki šių dienų Cezari šlovina, kaipgeriausią karvedį, įėjusį į istoriją. Grįžtant prie mūšio su helvetais, tai vėl gi, be savo legionų tikrainebūtų pasiekęs tokios įspūdingos pergalės. „Romėnai laimėjo svarbiąpergalę, helvetų pasipriešinimas buvo palaužtas.“[21] Pergalė prieš helvetus Galijoje sukėlė didelį įspūdį Romai. „Romėnai,įkvėpti Cezario drąsos, kovėsi nežmoniškai narsiai <…>.“[22] Po mūšio su helvetais, netrukus Cezariui teko stoti vėl į kovą. Šįkartą prieš, jau mano minėtą, Ariovistą, kuris nepakluso Cezarioreikalavimams, kad daugiau neorganizuotų jokių masinių persikėlimų perReiną į Galijos teritoriją ir nekariautų su edujais ir jų sąjungininkais.Ariovistui nepaklusus, Cezaris surenka kariuomenę ir nedelsdamas pradedapuolimą. „Kautynės buvo itin atkaklios ir kruvinos. <…> Visa priešųkariuomenė ėmė bėgti, o romėnai germanus vijosi iki Reino <…>.“[23] Cezaris antrą kartą įrodė esąs galingiausias. Jis per vieną 58m.Vasarą sėkmingai baigė du karus prieš helvetus ir prieš Ariovistą. Po šių įvykių Cezaris iškeliavo į Romą, nes niekaip negalėjo nutoltinuo Romoje vykstančios politinės kovos. Cezaris tikrai buvo neparastas karvedys ir politinis veikėjas. Taimums parodo vien tai, kad kaip jis užkariaudavo kitas tautas. Cezaristurėjo tokią didžiulę įtaką, kad kartais jam net nereikėdavo panaudotiginklų. Paprasčiausiai užtekdavo pinigų pagalba užvaldyti priešų piliečius.Ir štai visas karas… Cezaris bet kuriuo atveju nepralošdavo. Tretieji Galijos karo metai parodė ypatingą karvedžio ir jokariuomenės tarpusavio santykių pobūdį. Cezaris mokėjo jautriai pagautikareivių nuotaikas, jis žinojo jų būdą, žinojo, kaip ir kuo juos galimapaveikti. Jis plačiausia šio žodžio prasme, kaip rašė S. Utčenka, jis„<…> valdė savo kariuomenę, buvo jos vadas ne tik nominaliai, bet išesmės“.[24] „Peržvelgus trejų metų Cezario veiksmus Galijoje, galima darytiišvadą apie jo įvairiapusį talentą – ir ne vien karvedžio, bet ir puikausdiplomato. <…> Cezario diplomatinių laimėjimų pavyzdžiai yra neginčytiniir įtikinami.“[25] „55m. Sausį Romoje įvyko konsulų rinkimai. Katono grupuotė visaipstengėsi, kad išrinktų jų kandidatą Lucijų Domicijų Agenobardą. Betrinkimus, kaip ir buvo numatyta, nulėmė į Marso lauką atvesti Cezariokareiviai, vos ne rikiuotėje pasirodę su Krasu Jaunesniuoju priešakyje.Įvyko ginkluotas susirėmimas. Domicijui teko gelbėtis – bėgti. <…> Perartimiausias savaites buvo patvirtintas įstatymas, kuris paskirstėprovincijas naujiems konsulams, o po to buvo įgyvendinti ir įsipareigojimaiCezariui“.[26] Galijoje vyko ne tik ginkluoti mūšiai, karai, bet taip pat vyko irarši kova politinėje arenoje. Ir kol plėtojosi vienas ar kitas įvykis,padėtis darėsi vis labiau įtempta. Prasidėjo įvairios intrigos,papirkinėjimai. Ir tai vyko neregėtu mastu. Nesusipratimai netgi sutrukdėįvykti konsulų rinkimai laiku. Dėl ko taip viskas klostėsi…? Žinoma, kaddėl Cezario ir Pompėjaus noro pirmauti Romoje. Vyko varžybos, tiesiogine tažodžio prasme. „Cezaris su savo energija ir atkaklumu stengėsi išsiveržti įpirmuosius, o Pompėjus, faktiškai jau būdamas pirmoji figūra Romoje, jokiubūdu negalėjo nusileisti žemyn nė vienu laipteliu ir tenkintis antraeiliuvaidmeniu, tuo labiau kad visos aplinkybės klostosi jo naudai.“[27] Cezario ir Pompejaus santykius paaštrino dar ir tai, kad 54m., pagalS.Utčenką, rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį mirė Julijaus Cezario duktė Julija,Pompėjaus žmona. Tiesa, Cezaris apie dukters mirtį sužinojo iš laiško, kurįrado kai buvo Galijoje, grįžęs iš Britanijos. Draugai tiesiog nespėjo laikuišsiųsti laiško Cezariui į salą. Netrukus, atrodo, turėjo baigtis visi abipusiai Cezario ir Pompėjausnesutarimai. Tiek Cezario, tiek Pompėjaus draugai sunerimo, nes mirusJulijai, baigėsi visi tarpusavio giminystės ryšiai, kurie palaikė taiką irsantarvę mirštančioje ir negaluojančioje valstybėje. Pompėjus, kad ir siekdamas vienvaldystės, taip pat ir baiminosi jos.Pompėjus svyravo, siūlė Cezariu įvairius variantus, kad sudarytų paliaubas.„Pagaliau jis pasiekė kompromisą, ir ne vien su Cezariu, bet taip pat ir susenatu. Cezaris jam siūlė naują giminystės variantą: jis, Cezaris,išleisiąs už Pompėjaus savo giminaitę (būsimojo imperatoriaus Augustoseserį), o pats vesiąs Pompėjaus dukterį. Naujas tipiškas dinastinėssantuokos pavyzdys. Tačiau Pompėjus atmetė šį pasūlymą ir davė pažadą,matyt, kaip kompensaciją, padėti Cezariui iškovoti teisę balotiruotiskonsulų rinkimuose 48m. (t.y. pasibaigus Cezario, kaip provincijųvietininko, įgaliojimams).“[28] Po Cezario dukters mirties labai didelė jo kariuomenės dalis buvoišskirstyta po žiemos stovyklas, o pats karvedys buvo išvykęs į Italiją. Irbūtent tuo „<…> laiku vėl sukilo visa Galija, ir didžiuliai sukilėliųbūriai, besibastydami po kraštą, griovė romėnų žiemos įtvirtinimus. Daugybėstipriausių sukilėlių <…> sunaikino Kotos ir Titurijaus legionus. Paskuisu šešiasdešimčia tūkstančių kareivių jie apsupo Cicerono legioną ir vosnepaėmė šturmu sutvirtinimų, nes visi romėnų kareiviai buvo sužeisti irgynėsi daugiau savo narsumu negu jėga. Kai tik apie tai sužinojo Cezaris, kuris buvo jau toli, tuojausugrįžoir, surinkęs visus septyniasdešimt tūkstančių žmonių, nuskubėjogelbėti apsiausto Cicerono.“[29] Sukilėliai, žinoma, pastebėjo, kaip atjojaCezaris ir išjojo jo pasitikti, manydami, kad sumuš Cezarį, kadangi Cezariokariuomenė palyginti su sukilėlių buvo nieko verta. Tačiau,Cezaris,vadinamas ne tik narsiu, bet ir protingu karvedžiu, vengdamas sujais susitikti, visą laiką traukėsi, kol rado tinkamą vietą kautynėms. Tavieta buvo, kaip tik tokia, kurioje kautis galėjo tik nedidelė kariuomenė.Štai dar viena eilinį kartą Cezaris pasinaudoja savo sumanumu. Cezarispasiekė dar viena pergalę ir dar labiau pasikėlė savo autoritetą… Ši pergalė padarė galą dažniems barbarų sukilimams, tačiau neilgam…Didysis galų sukilimas
Grįžusio iš antros ne itin sėkmingos ekspedicijos į Britaniją, Cezariolaukė pats sunkiausias išmėginimas per visus Galijos karo metus. „Atrodė,kad viskas padaryta: ir nugalėtos kai kurios gentys, ir apskritai, Galijojeįsitvirtino rimtis, pasiektos nuostabios karinės pergalės ir diplomatiniailaimėjimai.“[30] Penktaisiais Cezario buvimo Galijoje metais (54m.), prasidėjo didysisgalų sukilimas. Kol Cezaris per žiemą visur žygiavo, po paskutiniosusirėmimo su barbarais, Galijoje pradėjo augti didžiausio irpavojingiausio sukilimo šaknys. Sukilime dalyvavo daug stiprių jaunuolių. Vienas iš Cezario legionų, vadovaujamas Kv. Titurijaus Sabino ir L.Aurunkulėjaus Kotos, buvo dislokuotas eburonų teritorijoje (tarp Maso irReino). Sukilimas įsižiebė būtent čia. Titurijaus ir Kotos vadovaujamo legiono stovykla buvo užpultanetikėtai. Puolimas buvo atremtas. Eburonų vadas sakė, kad stovykla užpultane jo iniciatyva, sukilti ryžosi visa Galija. Buvo nutarta vienu metuužpulti visas romėnų stovyklas, todėl romėnams buvo patarta prisijungtiprie kurio nors artimiausio legiono. Tačiau tai tebuvo spąstai. Sukviestakaro taryba nusprendė prisijungti prie kito legiono. Surengtose pasaloseeburonai turėjo visus privalumus. Romėnų kariuomenė buvo užkluptanepasiruošusi. Legiono vadas Titurijus buvo nužudytas, Kota žuvo mūšyje.Kariuomenės likučiai nusižudė. „Tai buvo tokio masto pralaimėjimas, kokio dar nebuvo patyrusi Cezariokariuomenė.“[31] Kitas puolimas buvo nukreiptas prieš legioną, kuriam vadovavo žymiojooratoriaus brolis Kvintas Ciceronas. Ciceronas siuntė pasiuntinius pasCezarį, tačiau juos visuomet perimdavo priešai. Apsuptasis legionas gynėsiatkakliai. Eburonų sąjungininkai nervijai nutarė pasinaudoti eburonų vadoAmbiorikso metodu. Nervijų vadai tarėsi su Ciceronu kaip ir su Tituvijumibei Kota, tačiau Cicerono reakcija ženkliai skyrėsi. Jis siūlėsitarpininkauti Cezariui ir Nerijams tik tuo atveju, jei pastarieji sudėsginklus. Karo veiksmai sustiprėjo. Ciceronui vis dėlto pavyko pranešti Cezariui apie legiono padėtį.Cezaris išskubėjo į pagalbą su 2 legionais (apie 7000 karių). Tuo tarpupriešai turėjo, pasak „Užrašų“, apie 60 tūkst. karių. „Apsigavę dėl tariamojo (Cezario) neryžtingumo, galai atakavo stovyklą deramai nepasiruošę,todėl, kai romėnai netikėtai visomis savo jėgomis išsiveržė ir puolė, galainetvarkingai ėmė bėgti ir patyrė daug nuostolių.“[32] Cicerono būrys buvoišgelbėtas. Žinia apie šią Cezario pergalę greitai pasiekė Labieną, kurio legionasbuvo dislokuotas prie treverų pasienio. Prieš šį legioną kovojo patstreverų genties vadas Indutiomaras (tarp jo ir Cezario jau seniai brendokonfliktas). Po Cezario pergalės truverų sukilimas dar nebuvo numalšintas,jų vadas tik siekė laimėti daugiau laiko ir geriau pasiruošti. Cezaris buvo priverstas grįžti į Samarobrivos rajoną, kur, nuolatgaudamas pranešimus apie galų subruzdimus, nutarė sušaukti Galijos vadųsuvažiavimą. Tuo metu Indutiomaras siekė savo pusėn patraukti Užreinėsgermanus, ko jam padaryti nepavyko. Tačiau jį rėmė daugelis galų genčių.Indutiomaras planavo pulti Labieno legioną. Pastarasis ramiai laukė priešų.Neatsakinėdamas į priešų provokacijas, Labienas nutaikė momentą kai galųbūrys pradėjo trauktis. Tuomet netikėtai jį užpuolė. Galai patyrė dideliųnuostolių, jų vadas Indutiomaras buvo nužudytas. Kuriam laikui kraštasaprimo. Cezariui to nepakako. 53m. prasidėjo tarsi baudžiamoji ekspedicija prieš nervijus. Cezarisnetikėtai įsiveržė į jų šalį, paėmė daug belaisvių bei galvijų. Nervijai
vėl turėjo paklusti romėnams. Cezaris eilinį kartą įrodė esąs galingiausiaskarvedys. Sekantis mūšis į kurį patraukė Cezaris buvo prieš senonus. PavasarįCezaris sušaukė visų galų suvažiavimą, kuriame nedalyvavo treverai, senonaiir karnutai. Suvažiavime Cezaris išreiškia savo požiūrį į sukilėlius. Taipprasideda žygis prieš senonus. Senonai išsigandę pas Cezarį atsiuntėpasiuntinius su prašymu pasigailėti. Šiaurės vakarų Galijos dalis taip buvoapraminta. Cezaris dabar visas jėgas nukreipė karui su truverais irAmbioriksu. Pirmiausia jis nusprendė užpulti truverų kaimynus menapijus. Judėdamapriešų pusėn, Cezario kariuomenė nusiaubė kraštą, kaimus, paėmė daugbelaisvių. Menapijai buvo priversti pasiduoti. Cezaris patraukė prieštreverus. Tačiau čia už jį pasidarbavo Labienas. Pergudravę treverusromėnai pasiekė pergalę, treverai patyrė didelių nuostolių. Cezariui belikotik viena užduotis – atkeršyti Ambioriksui ir eburonams. Šiam žygiui jisvadovavo pats. Ambioriksas sučiuptas nebuvo, tačiau Cezaris visiškai įvykdėsavo ketinimus atkeršyti eburonų genčiai. Grįžęs į aukštutinę Italiją, Cezaris sužinojo apie įvykius Romoje:Klodijaus nužudymą, mieste viešpataujančią anarchiją, senato nutarimą,pagal kurį Pompėjus, išrinktas konsulu ir gavęs ypatingus įgaliojimus, turirinkti karo prievolininkus. Cezaris paskelbė prievolininkų rinkimąprovincijose. Visa tai pasiekia galus ir prasideda naujas galų sukilimas. Šį kartą sukilimas prasidėjo nuo karnutų išpuolio. Prie jų prisijungėarvernai. Sukilimas plito labai greitai. Arvernams vadovavoVercingetoriksas, subūręs daug kaimyninių bendruomenių ir tapęs šiossąjungos vadovu. Vasario pabaigoje Transalpinėje Galijoje pasirodė Cezaris.Jis pradėjo žygį prieš sukilėlius, turėdamas du tikslus: kovoti suVercingetoriksu ir keršyti jį išdavusioms galų gentims. Grumtynės tarp Vercingetorikso ir Cezario užvirė prie Noviodunomiesto. Sukilėliai patyrė keletą pralaimėjimų. Vercingetoriksas parengėnaują karo planą. Tai buvo partizaninio karo planas. „Laikydamas apgultyje Avariko miestą Cezaris tikėjosi, jog jį užėmussukilimas užges. Tačiau taip nebuvo. Miesto netekimas dar labiau sustiprinoVercingetorikso pozicijas.“[33] Tęsdamas karo veiksmus Cezaris 4 legionus su Labienu priešakyjenusiuntė pas senonus ir parizijus, o pats su 6 legionais patraukėGergovijos tvirtovės link. Jo įkandin sekė ir Vercingetoriksas. Cezarissiekė išvengti visuotinio edujų sukilimo. Esama padėtis vertė galvoti apiepasitraukimą ir būtinumą suvienyti visas jėgas vienoje vietoje. Nuo patkaro pražios romėnų kariuomenė nebuvo atsidūrusi tokioje beviltiškojepadėtyje. Tačiau prieš atsitraukiant buvo surengtas miesto šturmas, kurisbuvo visiška nesėkmė. Situacija darėsi kritiška. Prieš romėnus sukilopatikimiausi jų sąjungininkai atrebatai. Cezariui buvo siūloma atsitrauktiį provincijas, bet jis atsisakė. Jis nusprendė sujungti savo ir Labienokariuomenes. „Dabar, kai buvo suvienyta visa romėnų armija, Cezaris galėjopriimti anksčiau jo atmestą sprendimą- žygiuoti į pagalbą Provincijai.“[34] Vercingetoriksas nusprendė atakuoti žygiuojantį Cezarį. Kautynėsprasidėjo. Jų baigtį lėmė iš naujo surinkti germanų būriai, atskubėjęromėnams į pagalbą. Kavalerijos kautynes laimėjo romėnai. Vercingetoriksas subūrė savo kariuomenę Alezijos mieste ir laukė galųpastiprinimo. Miesto apgultis truko daugiau nei mėnesį, iš sukilėlių tarpogirdėjosi ir noras kapituliuoti. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas. Trečiosios kautynės prie miesto buvo lemiamos. Priešas palaužtas.Romėnams pavyko pasiekti visišką pergalę. Prie šio miesto buvo nulemtasvisas sukilimas. Vercingetoriksas kapituliavo. 52m. pabaigoje įvykogalutinis susitaikymas su sukilėliais. „Paskutinė didelė operacija – tai kova dėl Ukseloduno miesto.“[35] Poilgos apgulties miestas pasidavė. 50m. Cezaris sudarė naują Transalpinės Galijos organizaciją irsureguliavo jos santykius su Roma. Jis nesukūrė užbaigtos politinėsadministracinės sistemos, tačiau esanti sistema pasirodė reali. Kai Cezaris 50m. sudarė Transalpinės Galijos organizaciją irsureguliavo jos santykius su Roma, sukilimas buvo numalšintas. Įsivyravoramybė.Cezrio diktatūra
„Tai, ko Cezaris su jam būdinga energija, protu ir bet kuriomispriemonėmis siekė būdamas Romoje, ir tai, ko jam, nepaisant visų pastangų,taip ir nepavyko įgyti – valdžios ir pirmaujančios padėties, buvo palygintilengvai ir be kokių nors nesėkmių pasiekta tuomet, kai jo nebuvo. Kaipparadoksaliai tai nuskambėtų,- Cezaris užvaldė romą, tik išvykęs išRomos.“[36] 46m. rugpjūčio mėnesį Cezaris šventė pompastišką keturgubą triumfą.Šventė prieš tai pasiektą pergalę galijoje, kai buvo numalšintas sukilimas.Po šio sukilimo buvo dar keletas sėkmės lydinčių mūšių, Afrikoje ir Egipte. Cezario laimėjimai buvo puikūs, o jo padėtis neabejotinai tokia,kokios jis ir siekė, o triumfas toks, didingas, kokio dar nebuvo. Po visų karų, žygių ir pagaliau pasiektų pergalių, Senatas Cezarįpaskelbia diktatoriumi. Cezariui suteikiama praefectura morum. Kitaipsakant Cezaris įgijo iš esmės neribotą valdžią. Po daugybės kariavimo metų
Gajus Julijus Cezaris tampa ne kuo kitu, bet imperatoriumi. Šiuo laikotarpiu Cezaris rengia įvairias reformas. Suorganizuojagyventojų ir turto surašymą, bet deje nesėkmingai, nes tai ir liko tiksumanymas. Savo kareivius apdovanoja žemėmis, naujomis pareigomis. Bandėsutvarkyti įvairius teisminius aktus, atkurti magistratūrą. Vienasidomesnių įstatymų, kuriuos Cezaris įvedė, tai įstatymas prieš prabangą.Įstatymas „<…> uždraudė naudoti neštuvus, vilkėti purpurinius drabužius,puoštis perlais.“[37] Tačiau Cezario reformas ir jo pastangas atkurti valstybinę santvarkągreit nutraukė naujas išpuolis Ispanijoje, kur Cezaris ir išvyko. Cezarioišvykimas buvo neatidėliotinas, kadangi ten susidarė labai įtempta padėtis.Cezaris malšinti maišto išvyko iš Romos to visai net nenorėdamas; jispaliko begalę nesutvarkytų reikalų ir begalę numatytų planų. Bet kaip tenbebūtų, jam teko išvykti. Cezario pergalė buvo absoliuti, jis neprarado neitūkstančio žmonių, o priešas prarado netgi per tirsdešimt tūkstančių karių. Šis mūšis ko gero buvo pats atkakliausias ir pats žiauriausias iš visųjo kovų. „Cezaris po kautynių savo draugams pasakė, kad jis nekart kovėsidėl pergalės, o dabar pirmą kartą – dėl gyvybės“.[38]Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas
Cezario likimas yra akivaizdžiai nepaprastas, ir tai rodė įvairūsreiškiniai bei ženklai. Kalbant apie Julijaus mirtį, tai galima pasakytitai, kad būsimą mirti jam išpranašavo lemtingi ženklai. „Keletą mėnesiųprieš tai, kai pagal Julijaus įstatymą nuvesti į Kapują ten įsikurtikolonistai kasinėjo labai senas kapines, jie triūsė taip rūpestingai, jogsurado senovinio darbo vazelių, o ant ankapio jie surado vario lentelę sugraikiškomis raidėmis ir tokiu įrašu: „Kai tik bus aptikti ir iškeltiaikštėn Kapio kaulai, Kapio ainis kris nuo kraujo brolių rankos. Veikei užjį bus keršijama baisiomis žudynėmis visoje Italijoje.“ Viso to nereikialaikyti pasaka ar prasimanymu. <…> Negana to, tų pačių kovo idųišvakarėse į Pompėjaus kuriją įskrido paukštelis karaliukas su lauro šakelesnapelyje. Jį pasivijo pulkas visokiausių sparnuočių iš netolimos giraitėsir čia pat sudraskė, o tą naktį, po kurios išaušo mirties diena, jissusapnavo, jog skrajojęs virš debesų, o po to su Jupiteriu sumušęsdelnais.“[39] Kaip rašo tiek Svetonijus, tiek Plutarchas ar S. Utčenka savoknygose, Cezaris tą dieną labai prastai jautėsi ir dvejojo ar eiti įsenatą. Bet vis dėlto, Julijus nusprendžia pasirodyti senato susirinkime.Išėjęs iš namų labai anksti, gatvėje jis sutinka nepažįstamąjį, kurisCezariui padavė lapelį, įspėjantį apie klastą. Tačiau Cezaris šį lapelįpadeda prie visų popierių ir nekreipdamas dėmesio eina toliau. PagaliauCezaris pasirodo senate. „Jis atsisėdo, o sąmokslininkai sustojo ratu,tarsi norėdami jį pasveikinti. Beregint Kimbras Tilijus, kuris ėmėsipirmojo vaidmens, priėjo arčiau prie jo, tarsi ketindamas kažko paklausti.Kai anas nesutiko ir gestais parodė minutėlę luktelėti, šis stvėrė užpečių. Cezariui šaukiant : „O juk tai smurtas!“ – vienas Kaskų iš užnugariosmogė jam šie tiek žemiau gerklės. Griebęs Kaskos ranka, Cezaris pervėrė jągrifeliu bandydamas ištrūkti, tačiau antrasis smūgis jį sulaikė. <…> Jisbuvo suvarpytas dvidešimt trimis kirčiais ir tik po pirmo suvaitojo, betnesuriko.“[40] Na, tuo Cezario triumfas ir baigiasi. Paskutinįjį žodį, kaip visipuikiai žinome tarė Markas Brutas. Tai jis pribaigė, jei galima taippasakyti Cezarį savo paskutiniuojų niekšišku dūriu. Tai buvo išdavystė išdidžiosios raidės. Cezaris buvo nužudytas penkiasdešimt šešerių metų. Po mirties jis buvopriskirtas prie Dievų, ir ne tik skelbiamų žodžiais, bet ir miniosįsitikinimu. Visi sąmokslininkai, kurie prisidėjo prie Cezario nužudymo ilgaineišgyveno ir mirė ne savo mirtimi. Kaip savo knygoje „Dvylikos CezariųGyvenimas“ rašo Gajus Svetonijus Trankvilas, visi jie buvo pasmerkti.
Išvados
Pabaigai norėčiau apibendrinti darbą, kurį skyriau Julijui Cezariuikaip karo vadui. Cezario būdas yra vienas iš sudėtingiausių istoriniųasmenybių ir yra pakankamai sunku apžvelgti jo, kaip karo vado bruožus. Ištikrųjų, norint tai įgyvendinti, reikėtų padalinti visą jo gyvenimą įatskirus tarpsnius ir išnagrinėti kiekvieną jų atskirai (ką ir stengiausipadaryti savo darbe). Gajus Julijus Cezaris buvo vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kuriųpaveikslas ilgainiui neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsuskarvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse –tvirtai yra nusprendusi ne viena tauta. Šitokių epitetų ir vertinimųaureolės apgaubtas Cezaris ir įėjo į istoriją. Taigi, ne veltui jis buvopripažintas pater patriae (tėvynės tėvu).
Man jo vardas asocijuojasi su nepaprastu garbės troškimu, sudespotiška valdžia (nors kaip yra teigiama jis buvo gana nuolankus), sužiauriais ir kruvinais karais, su nepasotinamu užkariavimų troškimu.Cezaris – tai ne eilinis karvedys, kuris tiesiog turėjo savo legionus irjiems vadovavo, vedė i karus, tai tiesiog nepaprastų sugebėjimų asmenybė,kuri save išreikšdavo karo lauke. Ir čia atskleisdavo visus savosugebėjimus. Jam nebuvo jokių ribų, tiek mūšyje, tiek jo patiessumanymuose. Jo vieninteliai ir nepakartojami karo žygiai, mūšiai, pergalės– visa tai tik parodo jo, kaip karvedžio būdą. Mano nuomone, nepripažinti šio didžio karvedžio, (kuris vos nebuvokarūnuotas) kaip istorinės asmenybės, žinoma, būtų tikras absurdas. Vis dėlto sunku išanalizuoti skaitytą literatūrą bei pritaikytiCezariui teisingą bruožą, kurio jis buvo nusipelnęs. Ypač sunku tada, kainori, nenori artėji prie vieno ar kito autoriaus nuomonės ir tik tada patsgali susidaryti savąją. Juk kiekvienas autorius faktus pateikia savaip,-kiek istorikų – tiek ir nuomonių. Vieni koneveikia Cezarį ir keikia, kiti –jį garbina, bei šlovina, o treti, na, o tretiems jis visai neįdomus, neikaip žmogus, nei kaip karo vadas, nei apskritai, kaip istorinė asmenybė. Na, aš pasakysiu, kad Cezaris buvo nepakartojamas karo vadas, kurio,mano nuomone, nereikėtų lyginti nei su jo amžininkais, AleksandruMakedoniečiu ar pačiu jo draugu, bet kartu ir priešu Pompėjumi. Mane žavijo stulbinančios pergalės, pasiekimai, jo noras siekti tikslo, bet kokiakaina pasiekti pergalę mūšio lauke. Tai buvo karvedys, nepaprasto likimo,kuris amžinai liks savos kartos ir mano, kaip būsimojo istorikoatmintyje!.. Šaltiniai ir literatūraŠaltiniai
Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.- P.399.Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.319.
Literatūra
Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.313.Microsoft Encarta Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft Corporationhttp://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index.htmhttp://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesarhttp://www.livius.org/caa-can/caesar/caesar01.html
Priedas nr. 1[41]
Priedas nr. 2[42]
Priedas nr. 3[43]
Priedas nr. 4[44]
[pic]
Priedas nr. 5[45]
Priedas nr. 6[46]
[pic]
Priedas nr. 7[47]
Priedas nr. 8[48]
[pic]
Priedas nr. 9[49]
[pic]
———————–[1] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-P.399.[2] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.[3] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.331.[4] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.328.[5] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.39.[6] Ten pat P.39.[7] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.40.[8] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.41.[9] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.42.[10] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.44.[11] Ten pat P.44.[12] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.47.[13] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.258.[14] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.226.[15] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.66.[16] Ten pat P.66.[17] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.269.[18] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.108.[19] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.[20] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.[21] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.110.[22] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.272.[23] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.114.[24] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.120.[25] Ten pat P.120.[26] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.123-124.[27] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.137.[28] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.138.[29] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.274-275.[30] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.140.[31] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.142.[32] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.143.[33] http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesar[34] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.159.[35] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.165.[36] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.253.[37] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.260.[38]http://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index.htm[39] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-P.54.[40] Ten pat P.54.[41] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 MicrosoftCorporation. All rights reserved.[42] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 MicrosoftCorporation. All rights reserved.[43] Nuotrauka iš ŽKD redakcijos fotoarchyvo.[44] http://www.culturalresources.com/images/CaesarRubicon.jpg[45] http://www.markchurms.com/Merchant2/graphics/caesar-d.jpg[46] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 MicrosoftCorporation. All rights reserved.[47] www.lizdas.lt/skeptic/ druidai/cezaris.jpg[48] http://www.culturalresources.com/images/CaesarExhorts.jpg[49] http://www.bible-history.com/past/images/julius_caesar_statue.jpg
———————–Julijaus Cezario nužudymas
Galų vadas pasiduoda Cezariui
Julijus Cezaris skaito
Romos karvedys peržengia Rubikoną
Cezaris mūšyje
Julijaus Cezario užkariauta Galija
Julijus Cezaris, romėnų generolas
Julijus Cezaris po mūšio
Didžiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario statūla