Kinija

Kinija

Kinijos Liaudies Respublika Plotas – 9,6 mln. km2. Gyventojai – 1 mlrd. 200 mln., iš jų 94 proc. – chaniai (kuriuos mes pratę vadinti kinais). Sostinė – Pekinas (Beidžingas) . Valstybinė kalba ¬chaniai ir mandžiūrai kalba chanių (kinų) kalba.
Religija – budizmas, islamas, katalikybė, protestantizmas; tradicinė kinų religija ¬daosizmas.

Pinigillis vienetas ..¬juanis = 10 cjao = 10 fenei. Valiuta keičiama į vietinę bankų skyriuose, oro uostuose, miestuose, dideliuose viešbučiuose. Kinijos bankas, turintis daug skyrių, aptarnauja kreditines korteles “Viza”, “Master”, “Ekspress” ir kitas.

Pagrindinės šventės:
Naujieji metai ¬sausio 1 d. Pavasario šventė (Naujieji metai pagal Mėnulio kalendorių. Ji švenčiama tris dienas) : sausio pabaigoje ir vasario pradžioje. Kinijos jaunimo diena – kovo 4 d. Tarptautinė moters
diena kovo 8 d.
Tarptautinė darbo žmonių šventė ¬gegužės 1 d.
KLR nacionalinė šventė – spalio 1-2 d.

Kinija-šalis,turinti keturių tūkstančių metų istoriją, patvirtintą rašmenimis, kultū¬riniu ir istoriniu palikimu, nuolatos traukia pa¬saulio turistų dėmesį. Didžiulėje teritorijoje gali¬ma rasti sniego ir karščio, didingiausių kalnų (aukš¬čiausia pasaulio viršukalnė – Džomolungma), įvairiausių uolų, upių, miškų, ežerų ir tarpeklių. Per šalį savo vandenis gena trečia pagal dydį po Amazonės ir Nilo pasaulio upė Jangdzė, kurios ilgis – 6300 km. Šalia jos veši augmenija beei gy¬vūnija, klesti žemdirbystė. Laukinių gyvūnų ir au¬galų skaičiumi (vien aukštų augalų – 32 tūkst. rū¬šių) šalis užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Nemaža jų įrašyta į Raudonąją knygą. Čia dar galima pamatyti didžiąją pandą, Pietų Kinijos tigrą,Mandžiūrijos žuvėdrą, baltąjį delfiną ir kitų pa¬saulyje re

etai sutinkamų gyvūnų. Šalis turtinga ir naudingų iškasenų. Jų sąraše įrašyti beveik visi Mendelejevo lentelės elementai. Šių dienų geolo¬gai patvirtino 151 naudingų iškasenų atsargas. Jų kiekiu šalis užima trečią vietą pasaulyje.

Didžiosios Kinų sienos Džinšanlinio atkarpa auštant. Minų dinastijos atkarpa pastatyta 1368-¬1644 metais yra bene įspūdingiausias senovės architektūros projektas.
Bendras sieno ilgis yra per 6400 km. Ankstyviausios sienos atkarpos buvo pastatytos Pavasario ir Rudens dinastijų laikais, vėliau prie jų prijungtos Cinų dinastijos (221-207 pr. Kr.) atkarpos. Daugelis vėlesnių dianstijų taip pat statė savo sienas.
Istorikas dr. Zenonas Pilkauskas aprašo sienos statybos pradžią:
“Trys milijonai jaunų ir pagyvenusių žmonių nuo aušros iki sutemų dirbo prie Didžiosios
sienos. Vienus degino karšta dykumų saulė, kitus šaldė šiaurinių rajonų žvarbus vėjas. Maistui jiems buvo duodamas tik vanduo ir nevirti ryžiai, kuriuos iš viisos Kinijos vežė valstiečiai. Darbininkai miegojo ant žemės, pasikloję suplyšusius ir purvinus demblius. Žaizdoti ir kamuojami besočių uodų, dirbo nuolat plakami stropių prižiūrėtojų: kasė gilius griovius, ant nugaros nešė sunkius akmenis. Išalkę, netekę jėgų krisdavo nuo aukštų sienų ar nuo prižiūrėtojų rimbų. Kai imperatoriaus inspektoriams nepatikdavo meistrų darbas, nusikaltėliai būdavo kariami ant Didžiosios sienos. Žuvusiųjų kūnus sumesdavo į sieną ir užmūrydavo. Istorikai teigia, kad joje ‘ilsisi’ daugiau kaip 500 tūkst. aukų.” (Mokslas ir gyvenimas, 2000 Nr. 3).
Kai kurios atkarpos, renovuotos šešto dešimtmečio pabaigoje, da

abar yra vienos lankomiausių vietų Kinijoje. 1987 metais Didžioji kinų siena buvo įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą.

. iš istorij os
Archeologinės iškasenos byloja, jog maždaug milijonas – 400-500 tūkst. metų prieš Kristų, Ki¬nijos teritorijoje jau gyveno pirmykščiai žmo¬nės – sinantropai. Po ilgo pirmykštės bendruo¬meninės santvarkos periodo, apie XXI amžiųprieš mūsų erą, atsirado pirmoji Kinijos dinastija Se, pradėjusi kurti vergvaldžių santvarką. Se di¬nastiją pakeitė Šan, po to Vakarų Čžou, kuriųvaldymo metu toliau vystėsi vergvaldystė. Vė¬liau Pavasario ir Rudens bei kariaujančių karalys¬čių (arba Rytų Čžou) valdymo periodu buvo laips¬niškai einama iš vergvaldystės į feodalizmą.

221 m. pr. Kr. imperatorius Cinšichuanas suvienijo ka¬riaujančias tarp savęs karalystes ir sukūrė pirmą šalies is¬torijoje centralizuotą daugiatautę valstybę – Cinų imperi¬ją. Iki pat opiumo karo, vykusio 1840 m., periodiškai keičiantis imperatorių dinastijoms Kinijoje viešpatavo vi¬suomeninė feodalinė santvarka. Kinija yra iš tų šalių, ku¬rios vienos iš pirmųjų suklestėjo ekonominiu vystymusi. Prieš 5-6 tūkst. metų, Chuanchė upės baseine jau klestėjo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Prieš tris tūkstančius metų jau buvo liejami bronzos, geležies dirbiniai, žiedžiamas mo¬lis. Tuo pat metu kinai išvystė šilko gamybą, pirmieji pasauliui atskleidė žakardinių šilko audinių technologiją.

Moliniai kariai ir žirgai pirmojoje imperatoriaus Cin Šichuanio kriptoje. Pirmojo imperatoriaus mauzoliejus pastatytas prieš 2200 metų Lešanio kalno papėdėje, 30 km rytų pusėn nuo Cianio miesto. Tai didžiausias ir bene gausiausias reliktų mauzoliejus pasaulyj e. 1974 metais bu

uvo padarytas “grandioziškiausias amžiaus archeologinis atradimas” ¬atkasti šie kariai su žirgais, taip pat daugybė bronzinių arklių su vežimais ir kitų radinių. 1987 metais mauzoliejus buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Ekonomika ir kultūra Senovės Kinijoje aukso amžių pasiekė valdant Chanų ir Tanų dinastijoms. Tuo metu kilo žemės ūkis, įvairūs amatai, laivų statyba, tekstilės pramo¬nė. Išvystytas sausumos ir vandens kelių tinklas sudarėsąlygas palaikyti ekonominius ir kultūrinius ryšius su Ja¬ponija, Korėja, Indija, Persija, arabų ir kitomis šalimis. Popierius, knygų spausdinimas, parakas ir kompasas – ke¬turi didieji Senovės Kinijos mokslo ir technikos išradimai, tapę išminties ir kūrybinės galiosįsikūnijimu, padarė didelį ir gilų poveikį visai pasaulio civilizacijai. Senovės Kinijos mąstytojų Laoci, Konfucijaus ir kitų filosofinis mokymas stipriai paveikė ne tik Kinijos, bet ir pasaulinę kultūrą. Sun U karo traktatas “Sunczi binfa” iki šiol plačiai naudo¬jamas karo ir ūkio veikloje. Cao Siuecinio romanas “Sapnas raudoname paviljone” ne tik Kinijoje, bet ir kitose šalyse sulaukė pasekėjų, studijuojančių autoriaus kūrybą. Šalis pa¬siekė stulbinančių laimėjimų astronomijos, matematikos, geografijos, medicinos, vaistų gamybos srityse. “Gauši Sinc¬ziu” traktatas, sukurtas kariaujančių karalysčių epochoje, yra pirmas pasaulyje dangaus kūnų katalogas. Chanų di¬nastijos metu gyvenęs mokslininkas Čžian Denas išrado prietaisą stebėti planetųjudėjimams, seismografą, kuriuo matuojama žemės amplitudė, bei daug kitų atradimų.
Opiumo karas, vykęs 1840 m., turėjo lemiamą įtaką Kinijos is

storijai. Šalis tapo pusiau kolonija, pusiau feodali¬ne valstybe. Gyventojai kaip įmanydami kovojo prieš šiądvigubąpriespaudą. 1911 m. buvo nuversta Cinų dinastija. 1919 m. įtakojami Rusijos Spalio revoliucijos Kinijoje taip pat vyko revoliuciniai judėjimai. 1949 metais buvo pa¬skelbta Kinijos Liaudies Respublika. Baisų pėdsaką istori¬joje paliko Kinijos kultūrinė revoliucija (1957-1966).
Naujas posūkis Kinijos istorijoje -1978 metais, šaliai pasukus politinių reformų ir užsienio ryšių plėtimo keliu. Didžiausias ekonominis šuolis įvyko per paskutinį dešimt¬metį, plačiai atvėrus vartus užsienio investicijoms, įkūrus daug laisvos prekybos zonų.

Pagrindiniai Kinijos miestai ir turistiniai maršrutai
Šiuo metu Kinijoje suskaičiuota 668 miestai, iš jų 12, kurių gyventojų skaičius viršija 2 mln., ir 22, kuriuose gyvena 1-2 milijonai gyventojų. Po šalį vingiuoja šeši pagrindiniai turistiniai maršrutai: šiaurės, rytų, pietų, piet¬vakarių, šiaurės-vakarų ir šiaurės-rytų.

.

Kapas Nr. 15 Mogao grotuose Dunhuange, vadinamame tūkstančio Budų karti. Gansu provincijoje, šalia Dunčuanio oazės esančiame kapinyne yra 492 kapavietės, kuriose yra per 45000 m2 sieninių tapybos ir 21 000 išpieštų statulėlių, datuojamų nuo Šiaurės Vejų (386-534) iki Juanio dinastijos (1279-1368). 1987 kapavietė įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą.

Šiaurės maršrutas
Pekinas, Tendzinas, Cinčuandao ir Datunas
Pekinas – Kinijos Liaudies Respublikos sostinė, poli¬tinis, kultūrinis ir turistinis šalies centras su daugybe isto¬rinių ir kultūrinių įžyrnybių.
Muziejus Gugunas (‘uždraustas miestas’), esantis Pe¬kino centre, buvę Minų (1368-1644) ir Cinų (1644-1911) dinastijų imperatorių rūmai, nuo pasaulio atribotas aukšta siena; čia pašaliniams buvo draudžiama užeiti. Tai didžiau¬sias pasaulyje ir geriausiai išlikęs iki mūsų dienų senovinis rūmų ansamblis, senosios kinų architektūros stebuklas. Ap¬link išsidėstę istorinės įžymybės. Priešais – Tenianmenio vartai ir aikštė. Į rytus nuo aikštės – istorinis muziejus, vakaruose – Susirinkimų namas, centre – paminklas kri¬tusiems didvyriams ir Mao Dzeduno mauzoliejus. Pava¬žiavę 75 km į šaurės vakarus nuo Pekino pasigėrėsime sta¬čiausia Didžiosios kinų sienos dalimi – Badalinu. Netolie¬se – Šisanlinas, garsus Minų dinastijos trylikos imperatoriųkapais. Pekino vakaruose akį patraukia Ičejuanio parkas, buvusi imperatoriaus vasaros rezidencija, apsupta žaliuojan¬čių aukštų kalvų ir tyvuliuojančio krištolinio vandens skaid¬rumo ežero. Ičejuanis – tikras sodų ir parkų meno stebuklas, į kurį turistui verta užsukti. Pietinėje Pekino dalyje visų akį patraukia Dangaus šventykla, kurioje Minų ir Cinų dinastijų imperatoriai atlikdavo aukojimo ritualus. Ji pastatyta dau¬giau kaip prieš 500 metų, yra vienas didžiausių Kinijos ar¬chitektūros paminklų, bylojančių apie aukštą senovės Kini¬jos architektų meistriškumą. Į pietvakarius nuo Pekino, Langšuanio laukuose, Čžoukondenio miestelyje rasta sinan¬tropo, gyvenusio prieš 500 tūkst. metų, stovyklavietė. Pa¬čiame Pekino centre, truputį į rytus nuo Guguno muziejaus, rasite Vanfuczino gatvę. Tai pati judriausia, centrinė sosti¬nės prekybos gatvė. Išilgai Dunsančuanio gatvės stovi pre¬kybos centrai “Saik”, “Landao”, “Juša”, kur parduodamas šilkas, meniniai ir juvelyriniai dirbiniai, antikvarinės prekės ir tradicinės kinų medicinos vaistai. Turistai Pekine gali pasigardžiuoti kepta Pekino antimi, kiniškai paruošta avie¬na, rūmų užkandžiais bei įvairiausių pasaulio virtuvių (lietu¬viškos, regis, dar nėra) patiekalais.

Dievų malonės maldininkų koplyčia Dangaus šventykloje Pekine. 1420 metais pastatytą 2,7 km 2 ploto šventyklą Minų ir Cinų dinastijos naudojo rengti dievų malonės meldimo ceremonijoms. Tai didžiausias atnašavimo statinys Kinijoje. Į Pasaulio paveldo sąrašą šventykla įrašyta 1998 metais

Šiaurės vakaruose nuo Pekino esantis Datuno miestas garsus Junganio akmeniniais urvais. Olos išraustos 480 metais, Šiaurinės Vejų dinastijos viešpatavimo metu. Iki dabar išlikę 53 urvai su daugiau kaip 50 tūkst. iškaltų uolinių vaizdų. Didžiausios Budos skulptūros aukštis 17 m, 0 pačios mažiau¬sios – 12 m. Kiekviena iš jų nepakartojama. Šiaurės Kinijos mieste Čendu galima pasigrožėti imperatoriaus Bišušančua¬nio užmiesčio rūmais ir septynių vienuolynų ansambliu.
Po dviejų su puse valandos kelio iš Pekino galima patekti į Tendziną – pramoninį ir prekybinį Šiaurės Kinijos centrą. Tai Pekino vartai į jūrą. Čia pastatytas didžiausias kontei¬nerinis terminalas – parkas ant vandens, esantis pietvakari¬nėje miesto dalyje. Tai mėgstamiausias turistų objektas mieste. Šiame darbščių ir kūrybingų rankų sukurtame parke keliauninkai mėgsta ne tik pasigrožėti, bet ir valtimis pasi¬irstyti po ežerą. Rankų darbo kilimai, molinės lėlės ir nauja¬mečiai paveikslėliai, pagaminti miesto auksarankių, išsiskiria dailumu ir tobulu stiliumi. Gukuli restorano pyragėliai ir Žui¬faseno kepyklos žagarėliai yra garsūs Tendzino skanėstai.
Keliaujant po šiaurės Kiniją, verta sustoti prie Didžio¬sios kinų sienos. Nuo Šančaiguano rytuose iki Dziajuaiguano vakaruose ji tęsiasi 6400 km. Senovės feodaliniai kunigaikš¬čiai, saugodamiesi užpuolikų, pradėjo ją statyti VII amžiuje prieš Kristų. Valdant Minų dinastijai, siena buvo sujungta ir sutvirtinta akmenimis ir plytomis. Sienos aukštis – 8,5 m, storis – 6,5 m.
Keliaudami į rytus Pekino- Tendzino geležinkeliu, turis¬
tai gali gėrėtis atviru miestu ant Bochajaus jūros pakrantės ¬Cinčuandao. Ant paties jūros kranto išsidriekęs miestas¬žinomas šalyje ir užsienyje kurortas, kasmet sulaukiantis daug svečių.

Rytų maršrutas
Šanchajus, Nankinas, Sudžu, Ciuifu, Cindao, Handžu, Chefėjus, Lušanis
Keliaujant po Rytų Kiniją, turistų akį patraukia Šancha¬jus – stambiausias pramoninis, finansinis ir prekybinis šalies centras, prekybos uostas. Kinijos valdžia šį miestą pasirin¬ko kaip būsimą prekybos ir bankininkystės centrą ne tik Azijoje, bet ir visame pasaulyje (iki 2020 m.), su kuriuo galėtų konkuruoti nebent Honkongas. Pastangos dedamos didžiulės ir, atrodo, niekuo čia daugiau nesirūpinama kaip komerciniais reikalais. Daugeliui žmonių naujo gyvenimo vėjas padėjo praturtėti, o mieste atsirado daug grandiozinių statinių. Nusidriekė didžiausias pasaulyje Jampuso vantinis _iltas, išdygo daug milžiniškų dangoraižių. Neapmuitintos, laisvos prekybos zonos, eksporto produkcijos apdirbimo rajonas ir kiti aktyvaus verslo centrai simbolizuoja sėkmin¬gą politikos reformų ir atvirumo periodą. Šanchajuje turistai aplanko Juifosi vienuolyną, daug parkų ir aikščių. Nandziuki – judriausia centrinė prekybos gatvė, kurioje galima nusipirkti visko, ko tik širdis geidžia.
Plaukdami pasroviui Jangdzės upe, pateksime i Nankiną – administracini Dzensu provincijos centrą. III-XV a. šiame mieste buvo aštuonių dinastijų sostinė, todėl jame gausu ižymybių ir senovės paminklų. Išilgai geležinkelio, jungiančio N ankiną ir Šanchajų, išsidėstę turistiniai miestai Džendzenis, Handžu, Usis ir Sudžu. Pastarasis yra ant Taiču ežero kranto, kur susilieja Didžiojo kinų kanalo ir Jangdzės vandenys. Sudžu dar vadina¬mas Rytų Venecija. “Sudžu ir Handžu – rojus žemėje”, – sako apsilankiusieji, šlovindami šiuos du miestus. Nuo senų senovės Sudžu buvo ryžių ir žuvies miestas. Jame išlikę daug klasikinių parkų ir vienuolynų. Miestas garsus amatininkais. Sudžu siuviniai yra vieni iš garsiausių Kinijoje, menantys 1700 metų senumo istoriją.
Handžu miestas – senosios kultūros centras, garsėjantis vaizdinga gamta, Siču ežero grožiu ir gėrybėmis. Italų keliautojas Markas Polas, apsilankęs čia Juanio dinastijos laikais (1271-1368) pasakė, jog “Handžu yra pats vaizdingiausias ir nuostabiausias miestas pa¬saulyje”. Iš mieste esančių kultūros objektų, pats garsiausias – kiniškos arbatos muziejus. Jis ikurtas tylioje Dicino kalno papėdėje, skendinčioje arbatkrūmiuose. Tai svarbus arba¬tininkystės studijavimo centras, 0 provincija yra pagrindinis arbatos auginimo ir perdir¬bimo rajonas. Tanų dinastijos metu čia gyvenęs išminčius Lu Jui (733-804) parašė arbatos kanoną – pirmą kinų monografiją apie arbatą. Sunų epochoje arbata suklestėjo, 0 valdant Cinams pasiekė viršūnę. Tuo metu pradėta auginti daugybė garsių arbatos rūšių, iš jų ir Lunczino, dar vadinama imperatoriaus arbata. Žalioji arbata buvo gerai vertinama dėl gaivaus skonio. Handžu tenka 50 proc. pasaulio žaliosios arbatos eksporto. Kiniškos arbatos muziejus susideda iš penkių skyrių: arbatos istorijos, rūšių, paruošimo, arbatos servizų ir papročių. Čia pavaizduota visa Kinijos arbatos kultūra.

Teatrališkas vaidinimas, skirtas 2544-osioms Konfucijaus (551-479 m. pr. Kr.) metinėms priešais Konfucijaus šventyklos didžiąją salę Ciuifu mieste, Šandunio provincijoje. Konfucijus yra bene garsiausias išminčius, politikas ir mokytojas, taip pat Kunfucianizmo kūrėjas. Jo šventykla, rezidencija ir mauzoliejus 1994 metais įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Įdomus yra ir Ciuifu miestas, esantis i pietvakarius nuo Šandunio. Tai Lu karalystės, klestėjusios Pavasario ir Rudens epochoje (770-470 m pr. Kr.) sostinė, garsaus kinų iš¬minčiaus ir pedagogo Konfucijaus tėvynė. 478 m pr. Kr. mieste buvo pastatytas Konfucijaus vienuolynas. Dačentieno rūmai yra šio vienuolyno centras. Dydžiu Konfucijaus vienuolynas nusileidžia tik Gugunui. Į rytus nuo Konfucijaus vienuolyno yra jo rezidencija, kurioje gyve¬no išminčiaus mokymo pasekėjai. Kuo išsiskiria Konfucijaus mokymas? Konfucijus gimė551 m pr. Kr. ir išgyveno 70 su trupučiu metų. Jo gyvenimas buvo paprastas. Jis neužėmėaukštų pareigų valdžioje, neiškovojo pergalių kovos lauke, nenustebino pasaulio atradimais. Jį išgarsino iš pirmo žvilgsnio atrodanti visai nesvarbi aplinkybė: jis pirmas istorijoje pareiš¬kė, kad žmogui nėra aukštesnio pašaukimo, kaip. būti žmogumi ir tapti kultūros kūrėju¬vienintelės realybės, kurią visą ir visiškai kuria žmogus. Čia jaučiamos savęs suvokimo pastangos, nušviečiančios gyvenimo grožį, taurumą ir pareigą. Žmogus, anot šio filosofo, nenusileidžia dievams. Trumpai tariant, Konfucijus buvo ne tik pirmas Kinijos išminčius, bet ir humaniškumo pradininkas. Kinijos visuomenės pasaulietinis pobūdis – jo filosofijos pada¬rinys. Jo mokymas padarė didžiulį poveikį ir kitoms Rytų Azijos tautoms. Iki Konfucijaus žemėje buvo tiktai dievai ar dievų palikuonys – karaliai.
Turas po šventas didžiojo filosofo vietas išsiskiria kultūrinių tradicijų egzotika, turi didžiulę pažintinę vertę. Svečiams suteikiama galimybė patiems dalyvauti įvairiose ceremo¬nijose. Pavyzdžiui, pirmą dienąjiems pasiūloma apsirengti senovės išminčiųplačiais apsiaus¬tais ir užsidėti kvadrato formos kepures. Po to Konfucijaus vienuolyne jie dalyvauja mokslo atidarymo šventėje. Iškilmingai nusilenkę Konfucijaus paminkIui, toliau pasirinktinai klausosi paskaitų temomis, kuriomis buvo pasisakęs Konfucijus. Šviesus Konfucijaus mokymas vertas pažinimo, skatinantis pamąstyti apie save, savo paskirtį žemėje. Štai keletas jo minčių:

Tas, kas gražiai kalba ir gražus iš išorės, retai būna žmogiškas. Kilnus žmogus nesiekia valgyti sočiai ir gyventi prabangiai.
Jis greitas darbuose ir lėtas kalbose.
Bendraudamas su kilniais žmonėmis, jis taiso save.
Ryte pažinęs tiesą, vakare gali numirti.
Dorybė niekada nebūna viena, apie ją visada susirenka žmonės.
Būk griežtas sau ir atlaidus kitam.
Valgyti prastą maistą užgeriant vandeniu ir miegoti pasidėjus po galva alkūnę – visame šitame yra savotiškas džiaugsmas.
Šio pasaulio šlovė ir turtai – kaip plaukiantys debesys danguje.

Išklausę Konfucijaus mokymu pagrįstą paskaitų ciklą, gauna simbolinius diplomus. Po to išminčiaus mokyklos lankytojai susipažįsta su vietos gyventojais, jų buiti¬mi, įstaigomis. Į šiaurę nuo Konfucijaus vienuolyno yra jo kapas, užimantis 300 hektarų žemės. Ten auga apie 30 medžių, sulaukusių 30 tūkst. metų. Ciuifu galima paskanauti Šandunio virtuvės valgių: traškančių vištelių, garuose virtų Šanduno kuku¬lių. Ypač žymūs Konfucijaus rezidencijos valgiai, juos gali lyginti tik su imperatoriš¬kais patiekalais. Pavyzdžiui, keptas karpis sūriai saldžiame sojos padaže.
Sukorus dvi su puse valandos kelio nuo Ciuifu galima aplankyti Taišano kalnų masyvą. Kalnas, iškilęs plačioje lygumoje, laikomas vienu iš penkių Kinijos šventų kalnų. Iš čia gerai matyti saulėtekis, todėl ši vieta nuo seno buvo mėgstama ir lanko¬mao Nuo gilios senovės iki Minų ir Cinų dinastijų laikų daugybė imperatorių atvykda¬vo čia, kad atliktų iškilmingas ceremonijas. Taišanio kalno rezervato plotas 426 km2, aukštis virš jūros lygio – 1533 m. Rytiniame takelyje, vedančiame į viršūnę, daugiau nei 6660 laiptelių, besitęsiančių 9 km.
Taišano kalnas apipintas daugybe padavimų. Čia gausu memorialinių paminklų, vaizduojančių Taišanio istoriją, kuomet ją lankė įvairių dinas¬tijų imperatoriai. Pietiniame šlaite įsikūrusiame Demos vie¬nuolyne išlikę su užrašais daug memorialinių paminklų. Pats garsiausias iš jų, skirtas antrajam Cinų dinastijos imperatoriui, statytas III a. pr. Kr.

Šiame kalne galima pasigrožėti originaliais peizažais, se¬novinių statinių ansambliais, daugybe kitų įžymybių. Ne vel¬tui Taišanio kalnas yra pripažintas vertingu Rytų kultūros paminklu ir įtrauktas į UNESCO globojamų paminklų sąrašą.
Netoli šiuolaikinio pramoninio miesto Hefėjaus yra Dziu¬čuašanio kalnas, vienas iš šventų Kinijos kalnų. Čia galima pasigrožėti kriokliais, fontanais, uolomis. Netoliese ir Čuan¬šanio kalnai, vieni iš vaizdingiausių Kinijoje, taip pat įtraukti į UNESCO globojamų gamtos paminklų sąrašą. Čuanšanio kalnų masyvas užima 154 km2. Ant uolų augančios fantastiš¬kos formos pušys, debesys, primenantys jūros bangas ir karštieji šaltiniai, turintys gydo¬mųjų savybių, davė jiems vardą “stebuklų kalnai”. Į pietus nuo Hefėjaus pravartu aplanky¬ti Kinijos “porceliano sostinę” – Dzindedženį. Miestas, išsidėstęs Dziansio provincijos šiaurėje garsus mėlynojo ir spalvotojo porceliano gamyba. Čia galima pasigrožėti vėsiais ir vaizdingais Lušanio kalnais, kurių aukštis 1470 m virš jūros lygio.

Daoistų šventyklos pastatas Tianžu viršukalnėje Udano kalnuose, šventoje vietoje nuo 10-ųjų Džong Li valdymo metų (1412, Minų dinastijos laikotarpiu). Viršukalnėje 1416 metais įrengta didžiulė varinė salė. 1994-aisiais U danas įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą..

Pietų maršrutas
Guandžu, Šendženis, Guilinis, Naninis, Čanša, Trys Jangdzės kanjonai, Lojanas
Guandžu yra Guanduno provincijos administracinis centras bei stambiausias pramonės ir prekybos centras Pietų Kinijoje, išsidėstęs ant Džudziano upės kranto. Rudenį ir pava¬sarį čia organizuojamos tarptautinės Kinijos eksporto prekių mugės. Mieste daug parkų, architektūros, istorijos paminklų, užeigų turistams ir miesto svečiams. Šendženis – idealus miestas turistams. Darbščių rankų sukurtas paviljonas “Pasaulis ant vandens”, Kinijos pasiekimų miniatiūrinis parkas, daug puikių viešbučių, restoranų, pramogų parkų. Iš čia netoli Hainano sala, antra pagal dydį po Taivano, amžinai žaliuojanti, puikaus smėlio paplūdimiais ir šilta jūra poilsiautojus viliojanti ištisus metus. Iš Guandžu lėktuvu pasiekus Guiliną, garsų vaizdingais kalnais ir upėmis, galima taip pat grožėtis puikiais gamtos vaizdais, įžymybėmis. Ant Siandzianio upės kranto įdomus senovės miestas Čanša, ku¬riam daugiau kaip 2000 metų. Čia gausu garsių senovės paminklų. Chanų dinastijos kapuo¬se gerai išsilaikiusi moters, palaidotos prieš 2100 metų, mumija. Tai reta ne tik Kinijoje, bet ir pasaulyje. Čia taip pat apstu kalnų, puikių gamtos peizažų, valstybinis miško parkas, įtrauktas į UNESCO pasaulinį kultūros ir gamtos paveldo sąrašą. Ulinjuanio rajonas išsi¬skiria žaviomis kalnų viršūnėmis, neįprastais akmenų ansambliais, melsvais toliais, šva¬riomis upėmis ir kerinčiomis uolomis. Pasaulyje puikiai žinomi šie penki retai sutinkami pasaulyje Ulinjuano perlai. Iš Uhano laivais galima nuplaukti pasigėrėti Trimis Jangdzės kanjonais. Šiauriausias Pietų Kinijos maršruto taškas yra Lojano miestas, dar vadinamas “Devynių senovės dinastijų sostine”. Čia turistai gėrisi Lunmenio uolomis – vienomis iš trijų žymiausių Kinijos uolų meno paminklų. Šios skulptūros sukurtos V amžiuje.

Hanfano vartai Lešanio kalnuose. Nuo šios virškalnės matosi Bojanio ežeras, Lešanio kalnai ir Ciucianio miestas ant Jangdzės upės kranto. Ši pakankamai nuo šali vieta per amžius tapo tradicine poetų, menininkų ir politikų prieglauda nuo alinančio karščio ir nuo centrinės Kinijos valdžios. Nemažai šių žmonių ant uolų yra palikę savo įrašus. 1996 metais kalnas įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Pietvakarių maršrutas

Čendu, Čuncinas, Kunminas, Gujanas, Lasa
Čendu – Sičuanio provincijos administracinis centras, turintis 2000 metų istoriją. Čia galima aplankyti žymaus poeto Du Fu (712-770), čia gyvenusio ir rašiusio eiles, trobelę. Į pietvakarius nuo Čendu – Emeišano kalnai, vienas iš keturių budizmo paminklų. Aukš¬čiausia viršukainė yra 3077 m virš jūros lygio. Nuo jos galima grožėtis saulėlydžiais, debesų jūra ir budizmo dvasia. Čendu galima pasivaišinti Sičuanio provincijos valgiais: aštria sojos varške, kepta su žuvies padažu, ir įvairiom užkandėlėm.
Čuncinas yra stambiausias pietvakarių Kinijos pramonės ir prekybos centras. Lėktu¬vu pasiekus Kunminą – administracinį Junanio provincijos centrą, atsidursime nuostabaus klimato “pavasario mieste”. Čia žydi amžinai žaliuojančios gėlės, plakasi ežero vilnys, dangų remia kalnai. Senovės miestas Lasa, įsikūręs 3670 m virš jūros lygio, yra Tibeto autonominio rajono centras. Turistai čia neretai atvyksta pasigrožėti pasaulinio lygio paminklu, globojamu UNESCO – Potalos rūmais, kur yra Dalai Lamos būstinė.

Didysis Lešanio Buda – didžiausias
akmenyje išskaptuotas Budos atvaizdas
pasaulyje. 71 metro aukščio skulptūra
“sėdi” trijų upių – Mincianio, Cinji ir
Dadu – santakoje, Sičuanio provincijoje
pietvakarių Kinijoje. Žymus vienuolis
Hai Tonas pradėjo skaptuoti Budą 713
metais, 0 darbas buvo baigtas
imperatoriaus Vei Gao rūpesčiu.

Šiaurės-vakarų maršrutas
Sianas, Dučhuanis, Sininas ir Kaši
Sianas – Šensi provincijos centras, senovės istorinis miestas ir pirmasis Didžiojo šilko kelio punktas, esantis Guančuanio Iygumoje. Sianas – buvusi II dinastijų, viešpatavusių daugiau kaip 1100 metų sostinė. Be senovinių miesto įžymybių, priemiestyje – pirmojo Kinijos imperatoriaus Cinšihuanio (259-210 m. pr. Kr.) kapas. Kapo rūsiuose 1974¬1976 m. buvo rastos trys karių ant arkliųmumijos. Tai vienas iš keleto pasaulio stebuklų. Šiame rajone be senovinių istorinių paminklų, galima grožėtis puikia gamta, upėmis, kalnais, vakarinės kinų sienos dalimi.

Pekino Vasaros rūmai žiemą. Kadaise tai buvo Cinų karališkos šeimos užmiesčio rezidencijos parkas. 1860 metais rūmus su griovė anglų-pracūzų kariai, tačiau per 14 metų imperatorius Guanci juos atstatydino. 240 hektarų ploto parkas mėgstamas dėl natūralaus grožio ir vertinamas kaip puikiausias Kinij os kraštovaizdžio meno pavyzdys. 1998 metais rūmai buvo įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Šiaurės-vakarų maršrutas
Dalianas, Šenianas, Charbinas ir Čančunis
Dalianas, miestas iš trijų pusių supamas jūrų. Tai atviras uostas, veikiantis ištisus metus, antras pagal dydį po Šanchajaus. Čia daug puikių paplūdimių, žalių poilsio vietų. Charbinas – administracinis centras, antras pagal dydį šiaurės – vakarų miestas. Miestas vasarą pasižymi gražiais peizažais, žiemą – ledo ir sniego šventėmis.
Čančunis – Dzilino provincijos centras. Čia Kinijoje pradėjo veikti pirmoji automo¬bilių gamykla. Žalumoje paskendęs miestas vasarą, turistų lankomas ir žiemą. Vietos gyventojų produkcija garsi gaminiais iš ženšenio, sabalų, pandų.

Gyvenimo būdas ir papročiai
Kinijos miestuose gyvena 30,4 proc. gyventojų, 0 kaimuose – 69,6 proc. Stengiantis riboti gyventojų skaičiaus augimą skatinama turėti po vieną vaiką šeimoje. Sprendžiant demografinę problemą yra galimybė geriau gyventi, prižiūrėti ir išmokslinti vaikus. Kini¬joje yra 55 nacionalinės mažumos, sudarančios 8,04 proc. gyventojų.

Per ilgalaikę istoriją, kiekviena Kinijos tauta susikūrė tam tikrą savo gyvenimo būdą, atspindintijų mitybos, aprangos, papročių ir ritualų ypatu¬mus. Kinai valgo viską, kas auga ir juda, 0 skanumas priklausąs nuo kulina¬rinių sugebėjimų. Juokaujama, jog kiek yra gyventojų, tiek patiekalų, recep¬tų, padažų ir restoranų. Nuo senovės jie valgo daug daržovių ir vaisių, žuvies ir augalinio aliejaus, mažai gyvulinių riebalų, mėsos ir druskos. Kiekviena tautelė turi savus patiekalus. Didžiausią gyventojų dalį sudaro chaniai. Jų virtuvės kvapai (sojos aliejaus, česnakų, svogūnų, pupelių, auksinių sojų padažų, pipirų ir kitokių prieskonių) sklinda iš kavinių ir restoranų. Kinijos virtuvė populiari visame pasaulyje, tačiau vargu, ar kur pavyktų paragauti tikrų nacionalinių valgių. Jų galima rasti tik Kinijos centrinių miestų gatvių įvairiose kavinukėse: ryklio pelekų, džiovintų ančių, traškančių paplotėlių, gabaliukais pjaustyto ir sultinyje virto kregždžių lizdo, supuvusių kiaušinių (keletą mėnesių laikytų druskos, kalkių ir medžio pelenų tirpale). Mėsa dažniausia patiekiama gabalėliais, nes manoma, kad lėkštėje pjaustyti yra nemandagu. Kinų virtuvėje kaip ir visur kitur labai svarbu harmonija. Patie¬kalo spalva, kvapas, skonis ir struktūra turi derėti tarpusavyje. Svarbu išlai¬kyti pusiausvyrą ir tarp pagrindinių maisto ypatybių: sūrumo, saldumo, rūgštumo, aštrumo ir kartumo. Kinai iš mėsos labiausiai vertina kiaulieną, antieną ir vištieną. Tačiau neįsivaizduoja savo virtuvės be ryžių; jie valgomi kasdien, pietuose – tai pagrindinis chanių maistas, 0 šiaurės gyventojai labiau mėgsta miltinius papločius. Mongolų mėgstamiausi valgiai iš jautie¬nos, avienos, pieno produktų, arbata geriama su pienu. Tibetiečiai mėgsta campą – skrudintų miežių miltus. Jie dedami į specialią arbatą, iš jų sulipdo¬mas kamuoliukas ir valgomas. Gyvulių augintojai labiau mėgsta jautieną ir avieną, geria arbatą su Iydytu sviestu, paskanindami ją druska ir miežinį alų (čango). Uigurų, kazakų ir uzbekų mėgstamiausi valgiai – šašlykas iš avie¬nos, plovas, kepti paplotėliai. Korėjiečiai mėgsta pudingą, šaltus makaro¬nus ir raugintus kopūstus – kimči.

Minų ir Cinų dinastijų rūmai Pekine. Priešais juos – Čangano prospektas ir Tiananmenio aikštė. Rūmai, pradėti statyti imperatoriaus Džong Li 1406 metais, yra vienas ryškiausių senosios rūmų architektūros pavyzdžių. 720 000 m2 ir 9999 kambarių rūmai buvo renovuojami ir plečiami įvairiausiom progom. 1987 metais jie buvo įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Kinai yra darbštūs, kuklūs, mandagūs, draugiški, dauguma jų rūpinasi savo sveikata, rytais mankštinasi, atlieka specialius gimnastikos ir kvėpa¬vimo pratimus – ušu. “Kinija yra tokia šalis, kad joje gali visą gyvenimą mokytis”, – sako ten ilgiau paviešėję lietuviai. Daug išminties ir dvasinės jėgos yra sukaupę vienuoliai, gyvenantys vienuolynuose aukštai kalnuose.

Iš jų galima daug ko išmokti. Sena kinų legenda pasakoja, jog kartą mirus imperatoriui įpėdiniu liko jo sūnus. Jaunasis valdovas išsigando, kad nepa¬jėgs vienas valdyti tokios didelės šalies. Žmonės jam patarė nueiti pas gerąmokytoją ir paprašyti patarimų. Ir jis išėjo. Vienas, pėsčiomis, kaip papras¬tas žmogus. Ilgai ieškojęs jaunas imperatorius surado mokytoją, bet šis, nors ir žinojęs, kad pas jį turi ateiti, jo nepriėmė. Tuomet jaunasis valdovas atsisėdo prie išminčiaus namo vartų ir laukė tris dienas ir naktis. Tik po to buvo pakviestas vidun. Išminčius sutiko padėti valdovui, pažinęs, kad jis yra kuklus ir kantrus žmogus. Šios bene pagrindinės daugumos kinų savybės padeda jiems pasiekti didelių tikslų.
Nacionalinė apranga kiekviename regione taip pat skirtinga, priklau¬soma nuo gamtos sąlygų, tradicijų. Tradicinis chanių namas yra su kiemu, apsuptas sienos.
Kinijoje nėra tradicijos švęsti gimtadienių, jei jie švenčiami, tai dau¬giausia miestiečių. Šios šventės nėra ypatingų ritualų, dauguma pasitenkina šventiniais makaronais, simbolizuojančiais ilgaalllŽiškumą. Tačiau vis daž¬niau miestiečių šeimose ant stalo patiekiamas europietiškas tortas. Degti¬nė – pigiausia pasaulyje, nors girtų nepamatysi. Spartūs ekonominiai poky¬čiai pagerino daugumos kinų gyvenimą. Namuose jau nepakanka skalbimo mašinos ar televizoriaus, daugumoje šeimų yra kompiuteriai, jaunimas ren¬giasi madingais drabužiais. Žmonės gyvena pasiturinčiai, yra nemažai mili¬jonierių. Tai sudaro sąlygas daugiau keliauti, pramogauti, gerai maitintis.

Giminėje isišaknijus tradicija palaikyti glaudžius ryšius ir rūpintis vie¬niems kitais. Visas problemas jie gvildena kartu, kartu ir džiaugiasi. Tradi¬ciškai kinų šeimose didelis dėmesys skiriamas vardo parinkimui. Kinai sako, kad nieko negali būti blogiau už netinkamai parinktą vardą. Jan – reiškia vandenyną, Lun – drakoną, Mey – žydinčią vyšnią. “Tu panaši į žydinčią vyšnią”, arba “Tu esi kaip gyvatė” – geriausi komplimentai merginai ar moteriai. Tradicinis naujametis patiekalas yra koldūnai. Jie nuo lietuviškų skiriasi idaru ir te šia, kurią ne kiekvienas gali pagaminti. Į vidų dedama daug ivairių žolelių, riešutų. Šventiniai koldūnai daromi senovės Kinijos auksinės monetos formos. Manoma, kad valgantys tokius koldūnus visus metus bus turtingi. Pavasario šventė (Naujieji metai pagal mėnulio kalendorių) yra švenčiami tris dienas, jos metu stengiamasi kuo daugiau valgyti.

Marmuro nuosėdos Huanlunio kraštovaizdyje Sonpane, Sičuano provincijoje. 7500 m ilgio vingiuotas slėnis išsikėtojęs 3000 m aukštyje virš jūros lygio. Marmuro nuosėdos tarsi nefrito diržas juosia daugiau nei 3400 smulkių įdubų ir ežerėlių. Huanlunio kraštovaizdis įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą 1992 metais

Kinai turi daugybę savų, mums keistų papročių, pavyzdžiui vyrams patinka auginti kuo ilgesnius nagus, sveikindamiesi jie skuba užsidėti kepu¬rę, užuot nusiėmę. Tačiau dauguma tradicijų keičiasi, modernėja.
Tradicinės nacionalinės sporto rūšys – sudedamoji fizinio lavinimo ir sporto dalis yra brangus Kinijos tautos paveldas. Nacionalinių sporto šakų daugiau nei tūkstantis. Įvairios tautelės turi savas sporto šakas. Tarp mon¬golų populiari kova, šaudymas iš lanko, žirgų lenktynės. Chanių ir daugybės nacionalinių mažumų mėgstamos sporto rūšys yra lenktynės drakono for¬mos va1tyse, popierinių gyvačių (aitvaro) laidymas, žaidimas apvaliom šaškėm, kvėpavimo gimnastika cigun ir daug kitų.

Kalba ir kultūra
Kiniškų hieroglifų raštas egzistuoja daugiau kaip 6 tūkst. metų. Jis nuėjo ilgą evoliucijos kelią nuo iškaltų ant bronzos XII-VI a. iki mūsų dienų. Jų forma keitėsi, paprastėjo nuo piktogramos iki ideogramos. Kiekvienas hie¬roglifas reiškia vieną skiemeni.
Suskaičiuota apie 56 tūkst. hieroglifų. Tačiau dažniausiai vartojamų yra apie 3 tūkst. Kiniški hieroglifai kaip rašto ženklai atlieka ypatingą bendravi¬mo funkciją, 0 parašyti kaligrafiškai – tarsi meno kūriniai, teikiantys este¬tini pasigėrėjimą. Chaniai ir mandžiūrai kalba chanių (kinų) kalba, likusios 53 tautinės mažumos kalba savo kalbomis, 23 iš jų turi nacionalini raštą.

Kinijoje yra daugiau nei trys šimtai operos rūšių. Iš jų Pekino opera, atsiradusi XIX a. pradžioje, labiausiai paplitusi. Pekino opera – scenos me¬nas, derinantis savyje dramos, dainavimo, muzikos, šokio, akrobatikos ir kovos meno elementus. Garsūs šiuolaikiniai Kinijos aktoriai Džekis Čanas, Samo Čungas, baigę šią operą ir žinomi visame pasaulyje. Gerai išvystytas cirko menas, menantis dviejų su puse tūkstančių metų istoriją. Kinai mėgsta cirkąirteatrą, bet tai jau praeitis. Jaunimas mieliau renkasi karaokės klubus ar diskotekas nei cirką ar teatrą. Mėgstamas lėlių teatras.

Panoraminis Vanši sodų Sudžu, Dziansu provincijoje, Kinijos rytuose. Šie sodai yra buvę Pietų Sunių dinastijos (1127-1279) imperatoriaus Ši Dzian Si rezidencija. Cinų dinastijos imperatoriaus Cianlunio valdymo metais rezidencija buvo perstatyta vandens baseinas apsodintas parku. Sudžu parkas 1997 metais įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą.

Pagrindinės transporto priemonės mieste yra dviratis, autobusas, taksi, velorikša. Už taksi paslaugas mokama pagal skaitliuko parodymus. Dides¬niuose miestuose yra troleibusų, 0 Šanchajuje ir Pekine – metro. Su velorik¬ša patogu apžiūrėti miestą, tačiau ši paslauga nepigi. Patariama iš pradžiųsuderėti dėl kainos. Viešbučiai yra 5 žvaigždučių sistemos. 75 proc. pirmos žvaigždutės viešbučių yra karštas vanduo, dušas, tualetas ir kondicionierius. Visuose didžiuosiuose miestuose yra parduotuvių “Draugystė”, skirtų užsie¬niečiams. Jose didelis gaminių pasirinkimas, visi geros kokybės. Smalsu pasižvalgyti po turgų, ten visada galima derėtis.
Visa Kinija daugiausia atvira turistams, bet yra ir uždarų rajonų (kariniai objektai, vietos, kur nėra sąlygų priimti turistus). Turintys vizas gali keliau¬ti po visus atviros miestus ir provincijas. Vizai gauti reikia kvietimo išKinijos. Galioja tik organizacijų, kompanijų ar valstybinių istaigų kvieti¬mai, jei jos turi teisę juos išsiųsti. Privačių asmenų kvietimai negalioja.

Literatūra:

Žurnalas „Kelionės ir pramogos“ Nr.2(13) 2000

Leave a Comment