Borisas Dauguvietis

Turinys

Pratarmė 3
Šeima: 4
Mokslai 4
Veikla 5
Suvorino teatras 5
Petrozavodsko teatras 6
Kauno Valstybinis dramos teatras 7
Šiaulių dramos teatras 11
LTSR Valstybinis akademinis dramos teatras 11
Nuopelnai: 11
Paskutinieji gyvenimo metai: 12
Išvados 13
Naudota literatūra 14Pratarmė
Boriso Dauguviečio gyvenimas – tai įvairiapusiška daugiametė dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus ir pedagogo, teatro kritiko, publicisto, visuomenininko veikla. Tačiau šiame mano referate daugiau sužinosite apie šį žmogų, kaip apie režisierių, kuris Lietuvos teatrui davė neišsenkamą vertę. Sužinosite kokius jis vaidino vaidmenis, kokius pastatė spektaklius, galėsite išvysti keletą nuotraukų iš režisieriaus asmeninio bei teatrinio gyvenimo. Tikiuosi, kad perskaitę referatą suprasite, koks tai buvo žmogus, režisierius, aktorius.Šeima:
Gimė 1885 m. gegužės 26 d. Biržų appskrityje, tarp Papilio ir Nemunėlio. Jo šeima buvo didelė ir triukšminga. Linksmai ir be rūpesčių augo Borisas su keturiomis seserimis senelio ūkyje. Abu Dauguviečio tėvai turėjo aukštąjį išsilavinimą. Motina (olandė) buvo baigusiPeterburgo Marijos institutą. Tais laikas moteris su aukštuoju išsilavinimu buvo retenybė. Tėvas – baigęs Peterburgo Universiteto teisės mokslų fakultetą. Tėvui rūpėjo vystyti savo vaikų gabumus iš pat mažens, duoti jiems išsimokslinimą. Šeimoje visi vaikai buvo „užsikrėtę” poezija. Taip pat ir Borisas. Meilę poezijai jis išsaugojo per visą savo gyvenimą. Literatūriniame B.. Dauguviečio palikime yra nemaža vertingų eilėraščių. Mokėsi griežti violenčele. Iš tikro buvo sunku įspėti vienintėlio sūnaus polinkius. Dar vaikystėje jis stebino visus veržliu charakteriu, nesutramdomu temperamentu ir lakia fantazija. Nors šeimoje jis buvo trečiasis vaikas, tačiau visiems vadovaudavo, buvo in

niciatorius įvairiausių vaikiškų išdaigų.

Dauguvietis su seserimis

Mokslai:

Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos gimnazijose, trumpai Rygoje studijavo inžineriją, vėliau įstojo į Peterburgo imperiškąjį universitetą. Po mažu Borisas tapo savo mokytojo S. Jakovleko padejėju. Kartu režisavo pjesę „Darbo duona”. Per baigiamuosius egzaminus jaunuolis pasirodė ne tik kaip jaunas aktorius, bet ir kaip pradedantis režisierius. 1910 baigęs mokyklą gavo aktoriaus ir režisieriaus diplomą.

Veikla:Suvorino teatras
Baigęs mokyklą patenka į Literatūros – dailės draugijos (Suvorino) teatrą. Ten išdirbo nepilnus 4 metus.

Vaidino nemažai vaidmenų:

 1910 m. De Tavanas – V. de Vero „Henrikas Navarietis“.

Brianskis – V. Ryškovo „Pasileidimas”.

Antonas – B. Glagolino „Automobilije”.

Seniūnas – L. Tolstojaus „Tamsos galybė”.

Piotras Trofimovas – A. Čechovo „Vyšnių sodas”.

Generolas-poručikas – M. Bucharino „Izmailas”.
 1911m. Prof. Džonsonas – pagal Konan Doilio romaną „Šeriokas

Holmsas”.

Valstybės patarėjęs – J. Beliajevo “Painiava”

Karlas Stiuartas – A. Diumos „ Liudviko XIV jaunystė“

Rašytojas – I. Elerovo „Moteris“
 1912 m. Klaudijus – V. Šekspyro „Hamletas‘

Čebakovas – A. Osstrovskio „Balzaminovo vedybos“

Tačiau šie visi vaidmenys neatskleidė tikrosios Boriso Dauguviečio sielos. Į jį dėmesį atkreipė tik tada kai Borisas suvaidino Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“ studentą Petia Trofimovą. „Originalus, kampuotas buvo ponas Dauguvietis, sukūręs tipingą čechovišką studentą, truputį tik peršarvavęs pasiaiškinimo sceną“,-rašė recenzentas.Petrozavodsko teatras
Dirbdamas teatre nuolat galvojo apie režisieriaus darbą. Ir vieną dieną S. Jakovlevas pakviečia jį į pagalbą dėstyti sceninę kalbą, režisūrą privatiniuose Šmito dramos kursuose. Netrukus Borisui pasiūloma sudaryti savo antreprizę(antreprenerio (teatro gastrolių organizatoriaus) vadovaujama įstaiga). Jo surinkta trupė 1913 vasaros se

ezonui išvyksta į Petrozadovską. Trupėje vaidino gabūs ir patyrę aktoriai: Svobodina- Baryševa, Igoreva, Nikiforova, Kuzmina, Topotkovas, Stronskis, ir kt.

Petrozadovske Boriso režisuotos pjesės:

 A. Ostrovskis. „Miškas“, „Vasilisa Melentjeva“, „Balzaminovo vedybos“ „ Nebuvo nė grašio, staiga šeštokas“, „Šposininkai“, „Šviečia, bet nešildo“, „Laukinukė“.
 L. Tolstojus „Nuo jos visos nedorybės“, „Caras Fiodoras Joanovičius“.
 N. Gogolis „ Vedybos“.
 A. Suchovo-Kobylinas „ Krečinskio vestuvės“.
 K. Guckovas „Urvelis Akosta“.
 F. Šileris „Klasta ir meilė“.
 S. Naidionavas „ Vaniušino vaikai“, „Sienos“.
 L. Andrejevas „Profesorius Staricinas“.
 M. Gorkis „Saulės vaikai“, „Dugne“.
 A. Suvorinas „Tatjana Repina“.
 E. Rostanas „Romantikai“.
 I. Gončiarovas „Skardis“.
 V. Ryžkovas „Gyvačiukė“.
 M. Drejeris „Septyniolikmečiai“.
 E. Čirikovas „Miško paslaptys“.

Borisas ne tik režisavo, bet ir vaidino Petrozadovske. Kai kurie vaidmenys padėjo atsiskleisti režisieriaus – aktoriaus charakteriui, asmenybei.

Svarbesni vaidmenys:

 Nesčiastlivenas – A. Ostrovskio „Miškas“
 Jonas Rūstusis – A. Ostrovskio „Vasilisa Melentjeva“
 Veršinskis – A. Ostrovskio „Laukinukė“
 Rabačiovas – A. Ostrovskio „Šviečia, bet nešildo“
 Volochovas – I. Gončarovo „Skardis“
 Satinas – M. Gorkio „Dugne“
 Prezidentas – F. Šilerio „Klasta ir meilė“

1920 m. grįžta į Biržus ir dirba girininku. Užmezga ryšius su Biržų teatrine draugija „Mūza“. Ima statyti spektaklius, greitai žinia apie jo veiklą pasklinda už provincijos miestelio ribų.Kauno Valstybinis dramos teatras
1922 m. Kauno Valstybinis dramos teatras ėmė tartis su Borisu dėl darbo ir 1923 metai jis yra paskiriamas šio teatro režisieriumi.

Savo debiutui Borisas Dauguvietis 1924 m. vasario 6 d. pasirinko G. Hauptmano pjesė-pasaką „Hanelę“ ir M. Meterlinko „Nekviestąją viešnią“. Šie spektakliai buvo pirmieji religinio – mistinio pobūdžio kūriniai Kauno Valstybės teatre. Pjesės va

aidinamos kartu, nes abi buvo labai panašios savo nuotaika. Spektaklis „Henelė“ sukėlė daugiau ginčų ir kritikų pastabų, negu „Nekviestoji viešnia“. Spaudoje pasirodė ir kritiškai šiuos darbus vertinantis straipsnis. Jame užsimenama, jog minėti veikalai buvo pastatyti ne be krikščionių – demokratų valdančiųjų sluoksnių spaudimo. Tačiau nepaisant kritikos, režisūros darbe atsirado daug naujo. Žymiai pagerėjo spektaklių meninis apiforminimas, augo aktorių meistriškumas, vis rečiau pasigirsdavo scenoje deklamacinis tonas, dažniau pasigirsdavo gyvi dialogai. Scenoje jausdavosi aktorių bendravimas, jų santykiai. Štai kodėl apie Borisą imama kalbėti kaip apie rimtą menininką, į kurį dedamos didelės viltys.

B. Dauguviečio darbas teatre pirmaisiais metais buvo intensyvus. Per 9 mėn. jis pastatė 11 spektaklių:

1. G. Hauptmanas „Hanelė“
2. M. Meterlinkas „Nekviestoji viešnia“
3. Maironis „Kęstučio mirtis“
4. K. Goldonis „Mirandolina“
5. H. Zudermanas „Drugeliai“
6. V. Šekspyras „Otelas“
7. P. Bomaršė „ Figaro vestuvės“
8. A. Puškinas „Šykštusis riteris“
9. V. Krėvė „Skirgaila“
10. A. Vilkutaitis-Keturakis „Amerika pirtyje“
11. P. Vaičiūnas „ Sudrumsta ramybė“

Dauguma spektaklių nesulaukė pripažinimo, jie buvo labai greitai pastatyti ir gerai „nenušlifuoti“. 1925 m. vėl vienas po kito ima piltis silpni spektakliai(„Mis Gobs“, „Per audrą“, „Išdykusi mergiotė“ ir kt.). B. Dauguvietis buvo visų kritikuojamas. Tačiau fiziškai neįmanoma pastatyti per metus 11 labai gerų spektaklių. Iš Boriso buvo tikimasis ir laukiama to, ko jis negali duoti.
Režisieriui iškilo ir kitokių sunkumų. 1926 metais dramos trupės sudėtis keičiasi. Aktoriai iš „Vilkolakio“ ir Tautos teatro susijungė. Kolektyvų vaidyba rėmėsi skirtingais principais. Bu

uvo sunku juos sulieti į vieną stiprų kolektyvą. Tačiau Borisas sugebėjo juos suvienyti.

Reikalai po mažu tvarkėsi. 1926 metais ima ryškėti kai kurie poslinkiai režisieriaus kūryboje. B. Dauguvietis pradeda ieškoti originaliosios šiuolaikinės pjesės. Ima statyti P. Vaičiūno pjeses. Jis suprato, kad tai nėra atsitiktinės pjesės, kurios šiandien vaidinamos, o rytoj pamirštamos. Režisierius kruopščiai tausojo kiekvieną žodį, remarką, stengdamasis kiek galima pilniau ir ryškiai atskleisti personažų charakterius. 1936 m. ima ryškėti Boriso poslinkis į pažangųjį repertuarą, į rusų klasiką. Lyg nujausdamas pastato:
• Čechovo „Vyšnių sodą“(1937),
• Ostrovskio „Pelningą vietą“(1938) ir
• M. Gorkio „Miesčionis“(1940)

Pirmosios dvi pjesės anuomet suskambėjo aktualiai. Tačiau iki galo jam nepavyko atsikratyti senojo „firsinio“ rūbo.
Spektaklių pastatė be galo daug. Iki 1928 m. po 8-9 per sezoną, vėliau po 5-2 .Iš viso Borisas Kauno Valstybiniame teatre dirbo iki 1941m.

Suvaidino keletą vaidmenų, kurie tapo gan žymiais:

1. Baronas – A. Puškino „Šykštusis riteris“
2. Keleris – V. Krėvė „Skirgaila“

3. Klaudijus – V. Šekspyras „Hamletas“
4. Lankastras – Maironio „Vytautas pas kryžiuočius“

5. Autolikas – V. Šekspyras „Žiemos pasaka“. Šis vaidmuo bene labiausiai įsiminė žiūrovams. Kas neatsimintų valkatos artisto, apsukraus melagio, vagies ir pokštininko. Šiam vaidmeniui puikiai tiko pakimęs Boriso balsas ir nemažas ūgis. Toks Autolikas buvo tarsi visų vagių karalius.

6. Ernulfas – H. Ibseno „Helgelando kovotojai“. Savo išvaizda personažas atrodė gana efektingai – aukštas, žilagalvis karvedys. Bet labai nenatūrali buvo šio karžygio „teatrališka“ p.oza. Šis vaidmuo sulaukė labai daug kritikos.Šiaulių dramos teatras
Nuo1931 iki 1935 m. dirbo ir Šiauliuose. Iš esmės naujai pastatė tik tris spektaklius (F. Šilerio „Mariją Stiuart“, J. Romeso „Medicinos triumfą“, H. Zudermano „Tėviškę“). Dirbdamas Šiauliuose truputį atsikvėpė nuo intensyvių darbų.LTSR Valstybinis akademinis dramos teatras
Borisas Dauguvietis šiame teatre pradėjo dirbti 1945 m. Jau prieš tai jis buvo pradėjęs kurti naują pjesę „Nauja vaga“, kuri jau pirmaisiais pokario metais pasirodė scenoje. 1944 – 1949 m. – nuostabūs B. Dauguviečio gyvenimo puslapiai. Šiuo laikotarpiu suklestėjo jo talentas. Tenka tik stebėtis kaip amžiaus našta nepalenkė režisieriaus. Pastatė 10 spektaklių, tame tarpe savo pjeses „Nauja vaga“, „Uždavinys“- pastatė R. Juknevičius, „Žaldokynė“- pastatė K. Kymantaitė. Vėl pastato numylėtą „Vyšnių sodą“, M. Gorkio „Priešus“. Jau virš 60 metų sulaukęs Borisas ne tik statė spektaklius, bet ir pats vaidino.

Borisui vadovaujant, dabartinis Vilniaus Valstybinis akademinis dramos teatras susiformavo į labai pajėgų draminį kolektyvą su raiškiu kūrybiniu veidu ir meniniu braižu, tapo savitu lietuvių nacionalinio meno židiniu. Jis tapo aukšto idėjinio repertuaro teatru, nepaprastai jautriu opiausiems visuomeninio gyvenimo klausimams.Nuopelnai:
Pirmiausia jis supažindino žiūrovą su pasaulinės klasikos dramaturgijos kūriniais, stengdamasis parinkti įdomiausias jo manymu.

Negalima nuneigti nuopelno, statant klasikinę tragediją, nors jam čia trūko patyrimo.

Išplėtė repertuarą, jį praturtino geriausiais originaliosios dramaturgijos ir užsienio klasikos kūriniais.

Daugiau dėmesio skyrė sceninių charakterių kūrimui, sceninei nuotaikai, atmosferai bei dekoratyviam sprendimui.

Pradėjo naują vagą lietuvių draminėje literatūroje, režisūroje, dabartinio Akademinio teatro kūryboje, atverdamas naują ir labai reikšmingą socialistinio realizmo meno puslapį lietuviškoje scenoje.

Borisas laikomas tarybinės dramaturgijos pradininku.Paskutinieji gyvenimo metai:
Paskutiniaisiais gyvenimo metais jo būta visur: jis vadovavo Lietuvos Teatro draugijai, Dramaturgų sekcijai prie Rašytojų sąjungos, rašė daugybę straipsnių aktualiais pokario metų klausimais. Nepamiršta ir respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato pareigų, neapleidžia sporto. Dėsto Vilniaus teatro dramos studijoje, nuolat dalyvauja apžiūrose, parašo eilę veikalų saviveiklai, radijui, vaikams. Iš kur tiek veržlumo ir jėgų? Kas skatino režisierių taip intensyviai kurti ir dirbti? Į šiuos klausimus atsakė jis pats: „ Draugai ir pažįstami manęs dažnai klausia: kodėl tamsta, draugas Dauguvieti, dabar tarytum pajaunėjote? Staiga tapote dramaturgu, daug rašote? Į tuos klausimus turiu paprastą atsakymą: turiu sąlygas darbui, turiu aiškų tikslą ir tikiu, kad mano darbas yra reikalingas ir naudingas. Man tik gaila, kad mano senyvas amžius greit pastatys man gamtinę ribą, bet aš pasistengsiu tą ribą pastumti truputį toliau. Tikėjimas į savo darbo reikšmę ir reikalingumą ir iš to išplaukiąs entuziazmas padaro stebuklus“.

1949 liepos 13 dieną Borisas Dauguvietis mirė Vilniuje Gan ironiška, kad režisierius savo karjerą pradėjo ir baigė ta pačia A. Puškino tragedija „Šykštusis riteris“. Borisas nė valandėlei nebuvo užmigęs ant laurų, iki paskutinio gyvenimo atodūsio jis išliko savimi – neramiu, nenustygstančiu vietoje, nuolat ieškančiu, kuriančiu ir visuomet savimi nepatenkintu menininku, jaunatviškai energingu ir ūmiu.Išvados
Borisas Dauguvietis – nuostabus žmogus, režisierius, aktorius, dramaturgas. Padaręs didelį darbą Lietuvos teatrui. Tikiuosi, kad iš mano referato ir jūs tai supratote. Iš tikro, be galo džiugu, kad Lietuvos teatro istorijoje galime paminėti tokį garsų žmogų, kuris iki pat gyvenimo pabaigos buvo pasišventęs teatrui.Naudota literatūra
• Irena Aleksaitė „Borisas Dauguvietis“
• www.google.lt

Leave a Comment