Įmonių ekonomikos konkspektai

3869 0

1.Dėstomo dalyko objektas, tikslas ir uždaviniai (kaip juos suprantate).

Nagrinėjant įmonių organizavimo ir valdymo discipliną, vadybą kaip reiškinį galimą suskirtyti į vadovavimą žmonėms bei proceso valdymą.

Taigi, Objektas: kaip gamybos procesas organizuojamas ir valdomas. (didesniąją dalį čia užima pačio proceso valdymas).

Dėstomo dalyko tikslas: išsiaiškinti kaip organizuojama pati įmonė ir joje vykstanti veikla.

Uždaviniai: išsiaiškinti tas veiklos sritis įmonėje, kurias reikia organizuoti ir valdyti; spręsti atskiras įmonės veiklos (įmonės įregistravimas, verslo plėtra, gamybinė, komercinė, finansinė veikla) problemas.

Valdymo procesas numato valdomojo objekto bei valdančiojo subjekto eggzistavimą. Tai reiškia, kad bet kuri organizacija yra dviejų valdymo posistemių visuma: valdančiosios ir valdomosios. Abiem atvejais valdomosios ir valdančiosios posistemių santykiai – tai žmonių tarpusavio santykiai. Organizacijos valdymas vyksta valdymo subjektui priimant sprendimus, juos perduodant valdymo objektui ir po tam tikro apdorojimo iš valdymo objekto informacija grįžatmuoju ryšiu pasiekia, valdymo subjektą. Grįžtamojo ryšio informacija daugiausia priklauso nuo vykdytojo ir dažnai būna iškraipoma.

2.Ryšys su kitais dėstomais dalykais

Ryšį tarp įmonių organizavimo ir valdymo bei kitų dėstomų dalykų galima pateikti schematiškai:

Imoniu organizavima iir vadybas

I kursas (1.varslo pagr.,2.vadybos pagr.), II (1.mikro,makro,gamybos org.ir vald.2.im ek.,finansu spr.pagr.), III (1.pers.vad.,kiek spr.met;2.market,apsk.ir auditas,strateginis valdymas)

Verslo pagrindai – įmonių tipo tinkamumas

Vadybis pagrindai – organizacinis projektavimas (kaip įmonėje sukuriama organizacijos struktūra), vadybos funkcijos (planavimas, organizavimas, kontrolė, reguliavimas, motyvacija, atleidimas)

Mikroekonomika – įmonės ekonomika (klausimai ap

pie įmonės veiklos pagrindimą ekonomikoje)

Makroekonomika – šalies ekonomika (klausimai apie įvairias salygas įmonių veiklai žvelgiant iš globalinės padėties).

Gamybos organizavimas ir valdymas – ryšį nusako pats disciplinos pavadinimas.

Įmonių ekonomika – įmonių tipai ir t.t

Personalo vadyba – funkcijų delegavimas.

Kiekybiniai sprendimų priėmimo metodai – taikomoji dalis

Marketingas – kas reikalinga versle

Strateginis valdymas – veiklos planavimas į priekį

Verslo rizika – bankroto grėsmės sumažinimas ir pan.

Informacinės technologijos ir kt.

3. Kas yra sistema?

Įmonę turime suvokti kaip sistemą. Sistema – tai tam tikrais ryšiais ir tam tikru būdu sutvarkytų komponentų ( elementų, objektų, procesų, reiškinių ir pan.) visuma su jai būdingomis sąvybėmis, kurių neturi ją sudarantys komponentai.

Judančius ir nejudančius daiktus gali sukurti tik žmogus. Atsiranda būtinumas jungtis į grupes. Kiekvienoje sudėtingoje sistemoje jos elementai priklausomai nuo sistemai keliamų tikslų pagal įvairius požymius yra skirstomi į grupes – posistemius. Sistemos elementų grupė, pasižyminti gllaudžiais ryšiais ir skirta atlikti tai pačiai funkcijai, vadinama sistemos posistemiu.

(Įmonėje yra: 1. Valdantysis posistemis; 2. Valdomasis posistemis)

Mes susiduriame su sistemomis, o ne su pavieniais reiškiniais. Vadyba kaip sistema yra operacinė, kurioje vyksta procesai.

Sistemoje cirkuliuoja informacija, medžiagų ir energijos srautai.

Grįžtamasis ryšys – tai sistemos kontrolės raktas.

Sistemos klasifikuojamos pagal: susidarymą (natūralios – susidariusios be žmogaus įsikišimo, dirbtinės- sukurtos žmogaus); paskirtį (nefunkcinės, funkcinės arba tikslinės); sudėtingumą (paprastos, sudėtingos ir labai sudėtingos);

galimybę keistis (statiškos ir dinamiškos); realizavimo būdą (abstrakčios, fizinės, operacinės); ryšį su aplinka (atviros, iš

š dalies atviros, uždaros); ryšių tarp elementų pobūdį (determinuotos, tikimybinės); ryšių tarp elementų prigimtį (fizinės, biologinės, informacinės).

4.Kodėl įmonė yra laikoma sistema?

Įmonė – ekonominė savarankiška, gaminanti rinkai arba teikianti paslaugas sistema. Ji yra sistema, nes tenkina šiuos 3 kriterijus:

socialinė grupė, nes joje žmonės veikia bendrai;

racionaliai sutvarkyta grupė, kiekvienas žino savo funkcijas;

patvari (sąlyginai), nes ji turi turtą, kuris yra ne tik kilnojamas, bet ir nekilnojamas.

Taip pat reiktų pastebėti, jog gyvenime visa, kas sudėtinga ir nesuprantama, priimta vadinti sistema.

Įmonę dar galima apibrėžti, kaip savarankišką organizaciją, nes ją galima panaikinti. Taip pat savarankiškumas pasireiškia, kai yra skaičiuojamos išlaidos, pajamos, pelnas ir pan.

>>>Įmonė taip pat yra yra sistema, nes ji turi būdingas sistemai ypatybes:

Kokybė. Ją sukuria sistemos elementai , sujungti atitinkamais ryšiais. Sistema sukuria naują kokybę, jeigu jos elementai sujungti atitinkamais ryšiais ir patikimai funkcionuoja. Priimtinausia sistema, funkcionuojanti su mažiausiu patikimu elementų skaičiumi. Efektyviausia ta sistema, kurios visi elementai veikia siekdami tikslo.

Hierarchija. Yra ne tik sistemų, bet ir funkcijų hierarchija. Sistemų esančių skirtingose hierarchinėse pakopose, funkcijos iš esmės gali būti skirtingos. Hierarchinę funkciją gali atitikti atitinkamos pakopos sistema. Sistemų hierarchijoje visiškai bereikalinga pakopa, kuri nesukuria naujos kokybės.

Struktūra. Struktūra parodo formą. Turim sukurti įmonės valdymo struktūrą, atitinkančią jos funkcijas, kurias ji vykdys.<<<

Požymiai, kuriais įmonės pasižymi kaip si

istemos: dirbtinės, funkcinės, labai sudėtingos, sąlyginai uždaros, dinamiškos (reguliuojančios), tikimybinės, informacinės.

Įmonė dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techniniu, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema.

Įmonės sistemos: mechaninė, informacinė, socialinė, ekonominė, energetinė,

5. Sisteminis požiūris – pažiūra į bet kokį nagrinėjamą objektą kaip sistemą.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis požiūris aiškinamas kaip pažiūra, nusistatymas. Tačiau suformuluoti pažiūrą, nusistatymą galima tik kryptingai mąstant. Todėl galima teigti, kad pirmiausia būtina išsiugdyti sisteminį mąstymą, kaip sistemos pažinimo procesą. Bet kurio lygio vadovas ir eilinis žmogus turi ugdyti sisteminį mąstymą ir sisteminį požiūrį kaip vieną su kitu labia susijusius ir labia reikšmingus dalykus. Vadybos teorijoje sisteminis požiūris – vienas iš trijų daugiausia taikomų požiūrių į vadybą kaip funkciją.

6. Kas yra vadybos objektas įmonėje?

Visuomenė, kiekvienas jos narys turi įvairių poreikių, kurie verčia jų veikti (A.Maslovo hierarchinė piramidė – fiziologiniai – saugumo – socialiniai – pagarbos – saviraiškos). Atskiro žmogaus ir visuomenės poreikių tenkinimą galime pavaizduoti tokia schema:

Viuomene:visuomenes poreikiai ir jos nariu interesai, individas, zmoniu grupe,vadovas, pavaldiniai,proreikius tenkinancios operacines sistemos:gaminancios,teikiancios,administruojancios,saugancios ir t.t.

Iš šio pav. Matome, kad individas gali dalį savo poreikių patenkinti pats ir net patenkinti dalį kitų visuomenės narių poreikių (auginti daržoves, taisyti avalinę ir pan.). Tačiau jis yra priverstas palaikyti ryšius su kitais individais ir žmonių grupėmis: naudotis jų pagaminta produkcija (trąšomis, išdirbta oda ir pa

an.), teikiamomis paslaugomis (mokymu, gydymu, paskolomis ir pan.) arba kreiptis prašant išsiaiškinti jam rūpimus klausimus ar tiesiog tikintis jų teisinės, fizinės apsaugos. Žmonių grupė, dirbdama vienoje iš operacinių sistemų, galės patenkinti individo ar visuomenės poreikius, jeigu atsiras tarp jų žmogus ar keletas, kurie sugebės organizuoti visų grupės narių darbą taip, kad būtų realizuoti organizacijai iškelti tikslai ir su tuo susiję uždaviniai. Taigi susiduriame su vadovavimo žmonėms būtinumu, vadovavimo sąvokos supratimu ir vartojimu.

Remiantis išdėstytais argumentais, galima padaryti išvadą, kad vadybos objektas – vadovavimo žmonėms procesas.

Vadyba yra funkcija plačiąja prasme, susidedanti iš dalinių funkcijų (įv. informacijos šaltiniuose jų klasifikavimas varijuoja, tačiau pagrindinės išvardinamos visuose šaltiniuose):Prognozavimas;Planavimas;Organizavimas;Kontrolė ir reguliavimas;Motyvavimas.

Taigi išsiaiškinę vadybos esmę, galime apibrėžti vadybą:

Vadyba – visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą atsižvelgiant į esamą padėtį ir iškeltus tikslus.

-gamybos paslaugų teikimo proceso valdymas – procesas;

– zmoniu gr.vykdo ta procesa bandraudama – vadovavimas zmonems.

7. Kokios yra vadybinės veiklos sritys įmonėje?

Administravimo vadyba (pvz. savivaldybėse);Mokslinių – tiriamųjų ir projektavimo – konstravimo darbų vadyba;Gamybos vadyba;Marketingo vadyba;Finansų vadyba;Personalo vadyba.

8. Kas yra rinka ir kokia jos reikšmė įmonės steigimui ir veiklai?

Ekonominėje literatūroje galima rasti įvairių rinkos apibrėžimų. Marketingo pažiūriu, rinka – 1) visuma esamų ir potencialių pirkėjų, siekiančių patenkinti savo poreikius, pakeičiant ką nors vertinga su prekes ar paslaugas siūlančiais pardavėjais; 2) pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kur pr.mainų proceso metu veikia pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą reguliuojantis mechanizmas – kaina.

Priklausomai nuo to, kas perka prekes ir kokiams tikslus, marketinge išskiriami penki rinkos tipai:

Vartojimo prekių rinka. Čia vartotojai – atskiri asmenys bei šeimos, perkančios prekes asmeniniam naudojimui.

Gamybinės paskirties prekių rinka – čia vartotojai – įmonės, perkančios prekes gamybiniam vartojimui.

Prekybininkų – tarpininkų rinka . čia vartotojai – asmenys arba firmos, perkančios prekes su tikslu perparduoti.

Valstybinę rinka. Čia vartotojai – valstybinės įstaigos ir organizacijos, perkančios prekes ar paslaugas, siekiančios užtikrinti savo funkcionalumą.

Tarptautinė rinka. Ji gali apimti visus minėtuosius rinkos tipus, jei pirkimo – pardavimo operacijos atliekamos už šalies ribų.

Dažniausiai 1,2 ir 3 rinkos tipai vadinami įmonių rinka. Rinkos tipų išskyrimas padeda geriau suprasti vartotojų ar jų grupių poreikius, elgseną, perkamų prekių pobūdį bei nustatyti tikslinę rinką. Tam atlekiamas rinkos segmentavimas.

Rinka analizuojama pagal: rinkos potencialą (rodiklis, kiek tam tikroje rinkoje gali būti suvartojama ar naudojama iš viso); rinkos talpumas (faktiškai rinkoje parduotų pr.kiekis).

9. Įmonės segmentų esmė ir prasmė.

Vartotojai nėra vienalytė masė. Jis skiriasi savo poreikiais, įpročiais, disponuojamomis pajamomis. Įmonė, organizuodama savo veiklą, į tai turi atsižvelgti ir orientuoti marketingo veiksmus į tam tikrą vartotojų grupių poreikių patenkinimą.

Čia būtina rinką suskaidyti į dalis pagal tam tikrus vartotojo bruožus. Rinkos skaidymas į dalis marketinge vadinamas rinkos segmentavimu. Įmonė atlieka rinkos segmentavimą, kad galėtų pasirinkti tą vartotojų grupę, kuri jai patraukliausia ir naudingiausia.

Rinkos segmentavimas – tai rinkos skaidymas į dalis, kuriose vienodai ar panašiai reaguojama į marketingo veiksmus.

Atlikti rinkos segmentavimą – vadinasi, išspręsti vartotojų klasifikavimo pagal daugelį požymių uždavinį. Atlikus segmentavimą, įmonė nusprendžia, kuriuos segmentus ji aptarnaus.

Rinkos segmentavimo požymiai:

Geografinis segmentavimas. Segmentuojant rinką pagal šį požymį, galima išskirti miesto gyventojų segmentą ir kaimo gyventojų segmentą. Šių segmentų vartotojų poreikiai kai kurioms prekėms bus skirtingi. Pvz., kaimo gyventojai pirks tokius drabužius, kurie labiau tinka namų ūkyje. Taip pat rinką galima suskirstyti pagal administracines teritorijas. Vienos administracinės teritorijos gyventojai gali būti konservatyvesni, o kitos – novatoriškesni. Tai turės įtakos ir perkamų prekių pobūdžiui.

demografinis segmentavimas. Rinka segmentuojama pagal žmonių amžių ir lytį, jų užsiėmimą ir išsilavinimą, šeimos dydį, šeimos gyvenimo ciklo etapą, religiją, rasę, tautybę ir pan. Skirtingo amžiaus, lyties, tautybės ir pan. vartotojų grupės orientuojasi į skirtingas prekių grupes, kelia nevienodus reikalavimus.

Psichografinis segmentavimas. Prie psichigrafinių požymių priskiriama:

Nuostata tam tikrų prekių atžvilgių;

Svarbiausi asmenybės požymiai, būtent: charakterio savybės, komunikabilumas, savarankiškumas, konservatyvumas, novatoriškumas ir pan.;

Elgsenos požymiai: gyvenimo bei pirkimo įpročiai.

Minėti psichografiniai požymiai lemia, kokias prekes perka ir vartoja skirtingų asmeninių savybių žmonės.

segmentavimas pagal vartotojo elgseną. Rinką galima padalyti į segmentus, atsižvelgiant į motyvus, skatinančius vartotoją pirkti. Spręsdamas pirkti vieną ar kitą prekę, kiekvienas vartotojas motyvuoja savaip. Galima segmentuoti rinką ir pagal prekės vartojimo intensyvumą. Vartotojai, kurie perka tos pačios rūšies prekių daug, sudaro didįjį rinkos segmentą. rinkos segmentavimas pagal vieną požymį neduoda pakankamai informacijos. Todėl yra derinami keli požymiai.

Tikslinė rinka – vartotojų grupė, turinti panašius poreikius, į kuriuos orientuodamasi įmonė kuria marketingo kompleksą.

Suskirsčius vartotojų rinką į atskirus segmentus, įmonė nusprendžia:

1)Kuris segmentas patraukliausias;

2)Kiek ir kokius rinkos segmentus apims.

Įmonė, pasirinkusi vieną rinkos segmentą ir siekdama jį valdyti, naudos koncentruotą marketingą.

Koncentruotas marketingas – tokia marketingo strategija, kai įmonė stengiasi sutelkti visas pastangas tik į viena tikslinę rinką ir jai įvaldyti naudoja specialiai pritaikytą marketingo kompleksą.

Pasirinkus kaip tikslinę rinką du segmentus, kiekvienam segmentui ruošiamas skirtingas marketingo kompleksas. Šiuos atveju įmonė taikys diferencijuotą marketingą.

Diferencijuotas marketingas – tokia marketingo strategija, kai įmonė atskiroms tikslinėms rinkoms įvaldyti naudoja skirtingus, specialiai joms pritaikytus marketingo kompleksus.

Reikia pažymėti ir tai, kad ne visos įmonės segemntuoja rinką. Jei įmonė mano, kad visi vartotojai panašūs, ji kuria ir parduoda prekes „vidutiniam“ vartotojui. Šiuo atveju jis naudoja nediferencijuotą marketingą.

Nediferencijuotas marketingas – tokia marketingo strategija, kai įmonė visai rinkai įvaldyti pasirenka vieną universalų marketingo kompleksą.

10.Kokia rinkos tyrimų esmė ir prasmė?

Rinkos tyrimai apima prekės arba paslaugos paklausos mastą ir pobūdį (pvz. , kokie žmonės perka prekę). Marketingo tyrimai – kur kas platesnė sąvoka. Į juos įeina ir marketingo strategijos efektyvumo tyrimas.

Rinkos tyrimas – tai galimybė gauti išsamią ir patikimą informaciją apie prekių ir paslaugų pasiūlą bei paklausą rinkoje, konkurentus, kainas, populiariausias ir veiksmingiausias marketingo priemones ir pan. Ši informacija padeda sėkmingai konkuruoti, išryškinti įmonės pranašumus ir išsiaiškinti trūkumus bei priimti teisingus sprendimus, susijusius su naujo produkto įvedimu į rinką, kainodaros strategijos panaudojimu, klientų lojalumo programų rengimu, kitų marketingo priemonių taikymu. Be to, rinkos tyrimas – viena iš veiksmingiausių priemonių, padedančių įvertinti pasirinktos verslo idėjos realumą bei pradėto verslo perspektyvas.

Informaciją apie rinką gaunam iš laikraščių, literatūros, statistinių duomenų. Mus domina rinka, vartotojų elgsena, tiekėjai, konkurentai. Reikia tirti prekes, kainą, rėmimą ir pan.

Rinkos tyrimo procesas:-tai tyrimo projekto, jo etapų, sudėtinių dalių numatymas ir jo įgyvenginimas, siekinat užsibrėžto tikslo.

Rinkos tyrimas privalo atsakyti į šiuos klausimus:

Kam reikalingas tyrimas?Kokia jo prasmė?

Ką tyrimu reikia pasiekti?

Ar verta atlikti tyrimą?

Kokį tyrimą reikia atlikti siekinat užsibrto tikslo?

Kaip panaudosime tyrimo rezultatus?

11.Kokie pagrindiniai rinkos tyrimų etapai, jų prasmė ir esmė?

1 etapas: Problemos išsiaiškinimas(tai turi lemiamą reikšmę visam tyrimui).Nė vienam iš etapų nereikalaujama tiek įžvalgumo, kaip tikslus ir teisingas problemos turinio suformulavimas.Besiaiškinant problemą reikia atsakyti į klausimus:

kodėl reikalinga info?

ar reikalinga ingo jau egzistuoja?

ar sugebėsim atsakyti į mus dominantį klausimą?

Išsisaiškinimas:- problemą sudarantys klausimai;

prioritetai ri antraeiliai;imtys(dalis segmento, kurį tiriame);duomenys (kuriuos renkame).

2 etapas:Žvalgybinis tyrimas:tyrimas atliekamas siekiant išsiaiškinti problemos turinį, sudėtį bei jos tolimesnes sprendimo kryptis. Norime išsiaiškinti žinias apie tą sritį, kurioje norime kurti įmonę.

3 etapas:Tyrimo tikslų apibrėžimas:išskiriame pagr.tikslą, šalutinius, bei ką tyrimu norime pasiekti. Rezultatas turi būti toks, kad remiantis tyrimu galėtume priimti sprendimą.

4 etapas:Tyrimo reikalingumo pagrindimas. Patikimos inf.gavimas turi įtakos tiek kuriant, tiek egz.įm.Turim nustatyti kiek reikės lėšų, kad tyrimas nebūtų paviršutiniškas.

5 etapas:Tyrimo pobūdžio nustatymas-kokiu, kokia forma atliksime tyrimus:

– aprašomasis- jame apribojama reiškinių, faktų, situacijos būklės išsiaiškinimo, palyginimo, kitimo tendencijos aprašymas – sudarome bendrą vaizdą;

– priežasties-kai gilinamės į reiškinius ar rezultatus nulėmusias priežastis, rodiklių kitimo priklausomybę;

– koreliacinis tyrimas- susiejame priežastis ir pasekmes, galime nustatyti jų pobūdį.

6 etapas:Tyrimo metodo pasirinkimas- parenkami atsižvelgiant į turimus tikslus.Būdai:

*stebėjimas

*apklausa

*kiekybinis vertinimas

*eksperimentinis(priežastinis)

kiekvieną jų galiam panaudoti labai įvairiai. Tyrėjo užduotis – parinkti iš jų geriausiai tinkantį. Būtina atsižvelgti į kainą, turimą laiką, reikiamos informacijos rūšį, žmonių, kurie bus apklausiami, specifiką ir tikslumo laipsnį. Paskiausias aspektas ypač svarbus, nes marketingo tyrimai ir brangūs, ir imlūs laiko. Panaudojus daugiau išteklių ir sugaišus daugiau laiko, duomenys bus tikslesni.

7 etapas:Imties pasirinkimas-kai sutampa su segmentais.

8 etapas:Kai nustatome imtį, reikia nustatyti tikimybinį ar netikimybinį metodą naudosime. Tikimybinį naudojam kai galime nustatyti tikimybę.

9 etapas:Duomenų rinkimas-turi būti tam tikros org-jos, kurios atliktų ir surinktų bendrus duomenis. Rinkimo procedūra turi būti vienoda.

10 etapas:Duomenų apdorojimas ir analizavimas, vertinimas-reikia aptarti visumą surinktos medžiagos ir padaryti išvadas. Analizės metu generuojame naują info.Kia apdorojame medžiagą, sudarome ataskaitą, joje tyrėjas nori įtikinti užsakovą, kad gauti rezultatai yra patvirtinti, patikimi remiantis analize.

11 etapas:Įgyvendinimas to, ką mes tyrėme. Tikslas-kad mes kuo daugiau panaudotume duomenų, kuruos turime.

12.Kokie metodai taikomi atliekant rinkos tyrimus? Esmė ir prasmė?

Pirminio tyrimo metodai

Pirminius duomenis galima surinkti keleriopai: stebint, eksperimentuojant, apklausiant ir iš fokusuotų grupių

Stebėjimas

Užuot žmones klausinėjęs apie jų elgseną ir požiūrius, rinkos tyrėjas gali visa tai stebėti pats, didelis šio būdo privalumas tas, kad pašalinamas subjektyvumo elementas, egzistuojantis žmones apklausiant. Stebėjimo formos: auditas (pvz., turimų atsargų tikrinimas), įrašai (pvz., tv kanalų žiūrėjimas) ir tiesioginis stebėjimas. Galima įdarbinti žmones, stebinčius. Kaip elgiamasi parduotuvėse ir kaip žmonės įsigytas prekes naudoja.

Stebėjimas – brangus rinkos tyrimo metodas, suteikiantis gana ribotą informaciją. Stebint gaunamas labiau įvykių aprašymas, o ne paaiškinimai, kas įvyko ar įvyks. Pagaliau rezultatai iškraipomi, jeigu žmones pastebi, kad yra stebimas.

Eksperimentas

Eksperimentai pasitelkiami tikrinant ir vertinant vartotojų reakciją į marketingo pokyčius. Tai galima daryti pakeitus prekę arba pakuotę, skelbimus, kainas ir organizuojant paskirstymą.

Bandomasis marketingas iš esmės yra eksperimentas. Pvz toks gali būti ribotas prekės pateikimas rinkai norint patikrinti reakciją tiek į prekę, tiek į jos pardavimo būdą. Privalumas tas, kad sumažėja marketingo sąnaudos ir ištiriama tam tikra sritis, kol įmonė pradeda veiklą šalies mastu.

Didžiausia problema – dalyvių parinkimas ir atsitiktinių kintamųjų, tokių kaip oro sąlygos ar dalyvių nuotaika, kontrolės sunkumai.

Fokusuota grupė

Tai diskusijų grupė, kurioje žmonės skatinami laisvai reikšti savo požiūrį į konkretų objektą. Taikomi metodai, leidžiantys nustatyti aiškias bei pasąmonines nuostatas ir motyvaciją. Kadangi dalyviai sąveikauja tarpusavy, nuodugniai aptariamos atskiros temos ir platus požiūrių spektras. Be abejo, tam reikia nemažai pinigų, laiko ir kvalifikuotų rinkos tyrėjų.

Apklausa

Dauguma rinkos tyrimų taiko keletą pirkėjų nuomonės tyrimo formų. Apklausos privalumas palyginti su dviem jau aptartais būdais, tas, kad ji lanksti, suteikia daug duomenų ir kaupia informaciją apie pirkėjų nuomonę. Kartu tai silpniausias apklausos bruožas.

Apklausos atliekamos įvairiai:

Apklausiant asmeniškai

Paštu

Telefonu

Paneliniasi tyrimais, kurių metu gaunama informacijos apie reprezenatytvių žmonių grupių nuomonę ir elgseną;

Apklausiant grupes ir skatinant laisvas diskusijas, leidžiančias įžvelgti psichologinę vartotojų motyvaciją.

Kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai.

Kokybiniai ir kiekybiniai metodai skiriasi renkamos informacijos pobūdžiu. Nuo informacijos rūšies tiesiogiai priklauso, kurį tyrimo metodą taikyti.

Kokybiniai tyrimai – tai išsamūs motyvacijos, kuris slypi vartotojo elgsenoje arba požiūryje, nagrinėjimas. Vadinasi, jei suteikia žinių apie vartotojų skonį, pomėgius, pažiūras ir pirkimo įpročius ir, kadangi visa tai neišvengiamai subjektyvu, leidžia suprasti vartotojo elgseną bei išreikšti ją kokybiniais rodikliais.

Kiekybiniai metodai remiasi faktine informacija, tokia kaip rinkos dalis, galimas pardavimo lygis, kai prekė parduodama už tam tikrą kainą, ir rinkos segmentavimo būdais. Iš esmės kiekybiniai metodai leidžia atsakyti į klausimus, kas prekę perka, kisk jos bus parduota, o kiekybiniai – kodėl žmonės perka. Prie kiekybinių metodų priskiriamos apklausos.

13. Kaip suprantate, kas yra sąnaudos įmonėje ir kokia jų esmė?

Be sąnaudų negali egzistuoti procesas. Sąnaudos – tai, ko mums reikia gaminant produktą. Resursus galima įvertinti fiziniais ir finansiniais vienetais. Nustatant pirmines sąnaudas, pirmiausia nustatoma kiek mums reikia fizinio resurso, o tik vėliau įvertinama finansiniais vienetais.

Pvz. : „Sąnaudų versle (gamyboje) nustatymas“

Materialiniai, energetiniai, techniniai, žmogiškieji resursai,

Programa(planai),procesas,reguliavimas ir kontrolė

Aplinka, produktas

14. Kokia atskirų rūšių sąnaudų reikšmė įmonėje?

Sąnaudų rūšys:

a) Materialiniai resursai. Tai įmonės tikslams pasiekti naudojami pinigai. Nuo pat įmonės įkūrimo atsiranda finansavimo būtinumas (vienas iš pirmų darbų – finansų paieška), be šio „darbo“ negali būti atlikti visi kiti darbai siejami su gamybos realizavimu. Negalime pradėti gamybos proceso be tam būtinų įrengimų, įrankių, žaliavų, medžiagų bei kitų reikiamų resursų, kuriems reikalingi materialiniai resursai – finansai. Finansų valdymas neatsiejamas nuo sąnaudų apskaitos.

b) Energetiniai resursai. Kiekviena įmonė stengiasi mažiausiomis išlaidomis nenutrūkstamai aprūpinti įmonės padalinius visų reikiamų rūšių, nustatytų techninių parametrų energija.

c) Techniniai resursai. Su technologijos būtinumu susiduriama visose funkcinės veiklos srityse, teikiant įvairias paslaugas. Jos turi būti nuolat tobulinamos arba keičiamos, nes turi savo gyvybingumo ciklą.

d) Žmogiškieji resursai. Vienas iš organizacijos sėkmės veiksnių yra tinkamai suburti kvalifikuoti darbuotojai. Labai svarbu atlikti tinkamą personalo paiešką, nustatyti konkretų darbuotojų skaičių tam tikroms užduotims atlikti. Svarbiausias kriterijus, kuriuo vadovaujamasi parenkant žmonės yra jų gebėjimas pagal atitinkamą technologiją atlikti tas ar kitas funkcijas, spręsti organizacijai iškilusius uždavinius.

15. Kokiais metodais mes galime nustatyti įvairias sąnaudas įmonėje, tų metodų esmė?

Sąnaudos skaičiuojamos:

1, 2, 3, 4 – finansiniai skaičiavimo metodai.

tiesioginių skaičiavimų metodu

ekspertiniu metodu (prognozavimo)

grupavimo metodu

palyginimo metodu

stebėjimo metodu – juo nustatomos energetinės sąnaudos;

planavimo metodu

indeksavimo metodu

ekstrapoliacijos metodu – reiškinio, kuris mus domina, sudėtinių dalių analizė;

analizės metodu

sintezės metodu – kai analizės metode gauti rezultatai pritaikomi;

kiekybinių įvertinimo metodu – turint duomenis, pasitelkus matematika, sudaromas trendas, kuris įvertina tuos duomenis. Šis metodas eliminuoja subjektyvumą.

Metodai gali būti:

tikslūs (analizės, sintezės), nes jų rezultatai gaunami objektyviai;

ir netikslūs (pvz. indeksavimo).

16. Kas yra įmonės gamybinis pajėgumas?

Sąvoka „pajėgumas“ reiškia gebėjimą kažką daryti. Įmonės gamybinis pajėgumas (ĮGP) išreiškiamas optimalia apimtimi aukštos kokybės produkcijos, kurią ji gali pagaminti tinkamai naudodama turimus gamybinius plotus, geriausią gamybos technologiją, įvairius kitus įrenginius ir prietaisus bei naujausius darbo organizavimo metodus.

Taigi, į ĮGP mes turime žiūrėti per prizmę visų šitų veiksnių, kurie ĮGP įtakoja:

Optimali apimtis – optimaliai tai nereiškia daugiausiai. Svarbiausia, kad dėl to nebūtų padaryta žala produkcijai ar teikiamoms paslaugoms;

Aukštos kokybės produkcija – optimalumas siejamas su aukšta produkcijos ir teikiamų paslaugų kokybe;

Gamybiniai plotai – jei įmonės turimi gamybiniai plotai yra pakankamai geri ir ji racionaliai gali išdėstyti įrenginius, gaminamus gaminius ir pan., tai teigiamai įtakoja tos įmonės gaminamą produkciją ar teikiamas paslaugas;

Geriausia gamybos technologija – šis veiksnys turi didžiausią įtaką optimaliai aukštos kokybės produkcijos apimčiai;

Kiti turimi įrenginiai ir prietaisai – (kai kurie darbo barai gali būti atskirai išdėstyti);

Naujausi darbų organizavimo metodai (Teiloras, Frodas?;)

ĮGP sudaro jos pagrindinių cechų, barų, linijų suminis pajėgumas. Pajėgumas yra kintamas dydis, nes jį įtakoja techninė, mokslinė pažanga, produkcijos sudėtingumas, darbo kvalifikacija ir kt.

ĮGP tiesiogiai lemia šie rodikliai:

Įrengimų skaičius;

Įrengimų darbo rėžimas ir darbo laiko fondas;

Įrengimų našumas;

Darbo imlumas;

Gamybiniai plotai.

Gamybinius pajėgumus galime pradėti skaičiuoti pg.turimus gamybos plotus,juose esančius įrengimus, technologinius procesus.

18. Kokie yra gamybinių pajėgumų paskaičiavimo būdai, priklausomai nuo veiklos srities?

Gamybinių pajėgumų skaičiavimas yra skirtingas visose gamybos veiklos srityse. Jeigu yra vienodi įrenginių pajėgumai, tada visą pajėgumą lengva skaičiuoti. Jei yra sudėtinga technologinė linija, joje yra tiek našių, tirk nenašių įrengimų – todėl gamybinių pajėgumų skaičiavimas darosi vis sudėtingesnis.

Bendru atveju gamybinius pajėgumus mes galime apskaičiuoti pagal turimus gamybos plotus, juose esančius įrenginius ir vykstančius procesus.

Gamybinės įmonės baro pajėgumas apskaičiuojamas pagal formulę:

Bi = suma Tef – I / suma ti

čia Tef – įrengimo naudingas darbo laiko fondas, staklių valandomis;

I – įrengimų skaičius, vienetais,

Ti – produkcijos vieneto darbo imlumas, valandomis.

Vidinis metinis pajėgumas apskaičiuojamas pagal formulę:

Bv = Bp +

čia Bp – pajėgumas metų pradžioje;

∆B – pajėgumo padidėjimas

t1 – naujo gamybinio pajėgumo naudojimo trukmė mėnesiais;

∆B1 – pajėgumo sumažėjimas;

t2 – mėnesių skaičius, per kurį sumažėja pajėgumas.

17. Kaip apskaičiuojamas įrenginio darbo laiko fondas (mašininis laikas)?

Pajėgumų skaičiavimui labai svarbu žinoti kalendorinio laiko fondą, jo struktūrą.

Kal.l.f: rėž. ir nerėž.

Rėžim.l.f.: planinis ir planinio remonto

Planinis l.f.:faktiškas d.l.f. ir prastovos

F.d.l.f.:mašininis l. ir paruoš,baig,pagalb.

Kalendorinis fondas apima visą įrengimo darbo ir nedarbo laiką (vieno įrengimo darbo laiko fondas = 365 d. * 24 val.

Nerežiminis l.f. – apima poilsio bei švenčių dienas bei reglamentuotas pertraukas

Planinis l.f. – apima laiką, nustatytą įmonės darbo grafike (Fk = F * A, čia Fk – planinis laiko fondas, F – vienos pamainos laiko fondas, A – pamainų skaičius).

Planinio remonto l.f. – tai įrengimams reikalingo einamojo bei kapitalinio remonto laikas. Šis laikas daugeliui įrengimų yra nedidelis, vos 1-2%, nes įrengimų konstrukcija gana tobula.

Faktiškas darbo laikas apima mašininį laiką – laiką, kurio metu vyksta technologinis procesas: keičiamos medžiagos savybės ar forma.

Paruošiamasis, baigiamasis ir pagalbinis laikas – laikas, kai įrengimas nedirba, dėl darbininko užimtumo tuo pačiu metu produkcijos nuėmimu ar žaliavų ar ruošinio įdėjimu, įrengimo derinimu, jo priežiūra. Šios sąnaudos yra neišvengiamos ir būtinos gamybos procese.

Prastovos – tai laikas, kada įrengimas nedirba dėl techninių priežasčių arba dėl organizacinių priežasčių.

Paminėtina, kad retai darbininko darbo laikas ir įrenginio mašininis laikas yra lygūs, dažniausiai labai skiriasi.

Tiek žmogaus, tiek įrenginio darbo imlumas parodo, kiek laiko sugaištama produkcijos vienetui pagaminti. Mašininio veikimo (darbo) imlumas priklauso nuo techninių jos parametrų ir nuo gaminio pobūdžio.

19. Kokia gamybinio pajėgumo analizės reikšmė?

Kiekvienai įmonei svarbu įvertinti jos gamybinius pajėgumus, dažnai iškyla klausimas: išnaudojame ar neišnaudojame savo gamybinius pajėgumus?. Vadovas turėtų pradėti mąstyti nuo gamybinių pajėgumų naudojimo analizės, o po to eitų sekantis žingsnis – organizavimas. Paprasčiausiu atveju tai atliekama, faktišką gamybinį pajėgumą palyginus su planiniu:

Faktiškas pajėgumas / Planinis pajėgumas = Pajėgumų naudojimo koeficientas

Čia planinis pajėgumas – tai produkcijos kiekis, kurį galėtume pagaminti, iki galo išnaudodami turimus įrengimus, darbo jėgą ir gerai organizuotą gamybą. Tačiau to padaryti praktiškai niekada nepavyksta – faktiškas pajėgumas būna mažesnis arba lygus planiniam. Taigi, faktiškas pajėgumas rodo, kiek produkcijos buvo pagaminta tais metais.

Šis koeficientas vadovybei leidžia spręsti, kokie dar nepanaudoti rezervai ir kaip buvo naudojami įrengimai praėjusiais metais.Taigi, išanalizavę turimus gamybinius pajėgumus ir nustatė jų poreikį, mes juos galime padidinti tokiais būdais:

Atnaujinat technologinius įrengimus;

Gerinant jų panaudojimą;

Mažinant darbo laiko nuostolius;

Gerinant žmogaus darbo organizavimą;

Keliant darbuotojų kvalifikaciją;

Tobulinat konstrukciją (receptus).

Gamybinius pajėgumus reikia nuolat atnaujinti, juos planuoti taip pat kaip ir gamybos

planavimą.

Koks yra prognozavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

APIBRĖŽIMAS. Kiekviena įmonė, siekianti sėkmingai egzistuoti, privalo planuoti savo ateitį. Įmonės sėkmė priklauso nuo jos gebėjimo prognozuoti (Prognozavimas – tai kiekybinės ir kokybinės analizės procesas, kuriuo siekiama numatyti galimas prognozuojamo objekto būsenas ateityje arba tokių būsenų pasiekimo ateityje alternatyvius būdus). Įmonei reikia prognozuoti verslo ir ekonomikos rodiklius, kurių dėka jos vadovai bei ekonomistai gali siekti užsibrėžto tikslo, o jį įgyvendinus palaikyti esamą būklę. Todėl vadovai nuolatos ieško būdų, kaip išspręsti įvairias problemas, iškylančias jų poreikių netenkinančiomis, nepalankiomis sąlygomis. Taigi, savaime suprantama, kad atsižvelgiant į turimus išteklius, jie siekia efektyvių sprendimų. TIKSLAS. Pagrindinis prognozavimo tikslas yra nustatyti ir numatyti būsimus siekius ir stengtis padaryti tam tikrą įtaką būsimiems įvykiams. Kitaip sakant – Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai, arba dar kitaip sakant – tam tikrais metodais gauti prognozių rezultatus, kurie yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti.

OBJEKTAS. galimi organizacinės.veiklos ekonominių rodiklių pokyčiai; darbo padėtis, žaliavų, medžiagų, technikos ir finansų rinkose; gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų paklausos pokyčiai.

PRADINIAI DUOMENYS

Norint prognozuoti bendras ekonomikos ir rinkos sąlygas reikalingi tam tikri pradiniai duomenys:

Gausūs ir tikslūs statistiniai duomenys, pavyzdžiui, mėnesinis asmeninių pajamų kitimas, naujų statybų, įrengimų įsigijimo išlaidos, materialinių vertybių atsargų pasikeitimai, prekybos centrų pardavimų apimtys, naujų užsakymų apimtys apdirbamojoje pramonėje; taip pat įvertinamos vyriausybės išlaidos, mokesčiai ir t.t;

Sociologiniai tyrimai, Apklausos apie galimų išlaidų apimtis, pavyzdžiui,vartotojų pirkimų, investitorių investavimo ketinimus ir pan.;

Tobuli matematiniai modeliai. Pirmiausia siekiama kuo tiksliau sudaryti uždaros ekonomikos bendrosios paklausos modelį, norint apytiksliai apskaičiuoti būsimas išlaidas. Tuo pačiu metu sudaromi keli galimi variantai.

Sudarytų modelių apskaičiavimui būtina tobula kompiuterinė technika, o siekiant sudaryti tikslesnius modelius, naudojama daugiau kintamųjų.

METODAI

Pagrindiniai prognozavimo metodai:

Kokybiniai metodai: (Nuomonėmis grindžiami metodai):Administracijos nuomonė,Vartotojų apklausos,Pardavėjų nuomonė,Vadybininkų ir personalo nuomonė,Ekspertų nuomonė

Kiekybiniai metodai: (Juose pagrinde taikomi matematiniai modeliai):Duomenų sekų analizė,Naivusis požiūris,Slankieji vidurkiai,Eksponentinis išlyginimas,Duomenų sekos išskaidymas,Asociatyvus prognozavimas,Paprastoji tiesinė regresija,Sudėtinė regresinė analizė,Ekonometriniai modeliai.

Kokybiniai prognozavimo metodai. Kokybiniams, arba subjektyviems, metodams reikia “jautrios – subjektyvios” informacijos: administracijos, vartotojų, pardavėjų, vadybininkų ir personalo, ekspertų nuomonės. Kokybiniai prognozavimo metodai dažnai naudojami tada, kai prognozė turi būti parengta labai greitai, ir nėra laiko rinkti bei analizuoti kiekybinių duomenų. Pagrindinis Šių metodų trūkumas tas, kad, pateikiant bendrą prognozę, neįvertinamos ar nepatenkinamai įvertinamos sezoninių svyravimų tendencijos, kurios atsispindi būtent statistiniuose duomenyse.

Kiekybiniai prognozavimo metodai. Galima išskirti dvi pagrindines kiekybinių prognozavimo metodų grupes: besiremiančią laikotarpių analize ir asociatyvų prognozavimą.

Kiekybinio prognozavimo metodai, besiremiantys laikotarpių analize, yra labai įvairūs, pradedant naiviuoju, arba paprastuoju, prognozavimu, ir baigiant koreliacine – regresine analize ir dar sudėtingesniais metodais.

Asociatyvus prognozavimas. Čia nustatomas kintamųjų ryšys su atskiromis duomenų sekomis ir išreiškiama funkcinė visų kintamųjų tarpusavio priklauso¬mybė. Šios prognozės yra pagrindinių kintamųjų ir jiems įtakos turinčių veiksnių funkcijos. Pagrindiniai literatūroje pasitaikantys asociatyvūs prognozavimo me¬todai yra tokie: paprastoji tiesinė regresija, sudėtinė regresinė analizė, ekonometriniai metodai.

REZULTATAS. Prognozavimo rezultatas – prognozės tam tikram laikotarpiui, t. y. tam tikru būdu apiforminti dokumentai, kaip pasiekti kyptį. Prognozavimas, kaip tam tikra veikla, savaime yra neapibrėžto pobūdžio, todėl absoliučiai tikslių prognozių negali būti, pakankamas ir siektinas prognozavimo rezultatas – maksimalus priartėjimas prie faktinės būsimos būklės.

Koks yra planavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

APIBRĖŽIMAS . Planavimas – viena svarbiausių vadybos funkcijų. Jo tikslas parengti veiksmų planus organizacijos misijai įvykdyti ir tikslams įgyvendinti. Priklausomai nuo to, kokiu tikslu ir kokiam laikotarpiui planai sudaromi skirtingi.

UŽDAVINIAI.Suteikti kryptį organizacijos narių veiksmams;Suderinti organizacijos padalinių ir jos narių pastangas;Įvertinti galimas kliūtis bei numatyti būdus joms įveikti, sudaryti sąlygas nuolat sekti veiklą;Pastebeti jos trūkumus ir laiku juos šalinti;Išvengti atsitiktinių nepamatuotų sprendimų pavojaus.

OBJEKTAS. Planavimo objektas – apimtys ir tai kas reikalinga iš resursų toms apimtims, kaštai, rezultatas. Planavime priimta tokia terminų sistema:

1.ilagalaikis-strateginis plan.(daugiau kaip 5m.) atliekamas užd.-tikslų ir apytikslis jų realizavimo būdų planavimas.

2. vidutinis taktinis planavimas(1-5metai) sudaromos atskirų sričių plėtotės programos.

3.trumpalaikis- operatyvinis planavimas (iki 1m) detalizuojamos atskirų veiklos sričių plėtotės programos.

Visi šie planai sudaro vieningą planavimo sistemą.

PRADINIAI DUOMENYS. Statistiniai (tas, kas nustatyta:apkaita ir ataskaitos)-apskaitiniai (ką galime patys apsk.)duomenys.

METODAI. Kokie metodai taikomi planuojant gamybą ir jų esmė?

1. Analitinis metodas: Išnagrinėję savą veiklą už praeitą laiką galėtume priimti planus-sprendimus

2.Normatyvinis metodas: Mes galėtume paskaičiuoti kiek mums reikalinga resursų

3.Balanso metodas:Vykdant gamybos planavimą nustatyti, kad mes gautume balansą tarp norų ir galimybių

4.Palyginimo metodas:Prieš palyginimo metodą sprendžiame grupavimo metodą, kadmes tas grupes galetume lyginti. tokios pat grupės gaminiui kiek resursų reikės. Jei gaminiai skirtingi-naudojamas grupavimo metodas, jis patikslina palyg. metod.

5.Eksprepoliacijos metodas:šis metodas pats paprasčiausias ir nepatikimiausias.

Kai neturima duomenų ar nemokama suprognozuoti. ( metodas nėra tikslus)

6.Indeksavimo metodas: Kiek procentų padarysim darbą. Jis nėra tikslus.

7.Tvarkaraštiniai metodas. Susijes su laiku, atsako i klausimą „kada?“.

8.Matematinis(operacinių tyrimų) metodas:Kai planuojame rodiklius

Koks yra organizavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

Organizavimo funkcijos yra dvejopa paskirtis.

Pirmoji- atlikti darbą, susijusį su verslo organizavimo pradžia, t.y. parengti verslo planą.šį planą tikslingiau vadinti verslo organizavimo planu arba verslo organizavimo programa, nes juo sikiama:Įrodyti tikslingumą užsiimti pasirinktu verslu,Pritraukti partnerius ar investuotojus,Pagristi verslo patikimumą, prašant iš banko kreditorių.

Antroji paskirtis- parengti sprendimus ir priemones, kurios garantuotų organizacijos planų įgyvendinimą. Tai įmanoma pasiekti tik gamybos ištekliams tinkamai sąveikaujant veiklos procese. Šiuo atveju organizavimo objektu tampa minėtų išteklių sąveikai.

Rengiant tokias priemones, tenka spręsti daug įvairių uždavinių. Juos sąlyginai galima suskirstyti į keturias grupes:Organizaciniai uždaviniai,Gamybiniai uždavinai,Ekonominiai uždaviniai,Socialiniai uždaviniai.

Uždavinių grupių klasifikavimas ir jų priskyrimas tam tikroms grupėms gali būti ir kitoks, tačiau siūlomi, autoriaus nuomone (Jonaičio), geriau atskleidžia sisteminį požiūrį į nagrinėjimą klausymą.

Pradiniai duomenys organizaciniams spręsti yra organizacijos:Misija ir tikslai,Veiklos planai,Techninis lygis,Vadybos lygis,Finansinės galimybės.

Vykdant organizavimo funkciją, būtina laikytis pagrindinių organizavimo principų:Nepertraukiamos veiklos proceso užtikrinimo, maksimaliai ir tolygiai naudojant pagrindines priemones,Racionalaus operacijų specializavimo ir kooperavimo lygio,Savalaikio paruošimųjų darbų atlikimo,Darbų kokybės užtikrinimo,Darbų saugos garantavimo.

Sprendžiant organizavimo funkcijos uždavinius taikomi įvairūs metodai:Tvarkaraštiniai,Kiekybinio įvertinimo,Naudojantys matematinį aparatą,Socialoginiai,Psichologiniai

Organizavime bene svarbiausias darbas-tai įmonės personalo suskaidymas į tam tikras grupes ir tų hierarchiškas išdėstymas. Jis dar vadinamas valdymo organizavimu. Pagrindinė tokio suskaidymo priežastis- darbo pasidalijimas. Jis sąlygoja didesnį darbo našumą, nes darbai supaprastėja, lengviau ir greičiau atliekami, galima pritaikyti našias mašinas.

Pagal padalinių indėlį į galutinį organizacijos tikslo pasiekimą skiriami-linijiniai ir funkciniai padaliniai; pagal darbo pobūdį- valdymo ir gamybos padaliniai; pagal veiklos sričių padalijimą-technikos, finansų, komercijos, personalo padaliniai.

Koks yra kontrolės ir reguliavimo objektas, reikalingi pradiniai duomenys, metodai?

Kontrolė yra baigiamoji valdymo ciklo fazė ir kartu kito ciklo pradžia. Be kontrolės valdymas nebus sėkmingas. Kontrolė yra pagalba, o ne nuobauda.

Kontrolės funkcijos tikslas- nustatyti, kaip laikomasi sudarytų planų ir organizacinių sprendimų.

Kontrolės ir reguliavimo objektas yra veiklos proceso eiga.

Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio: kokie jie, jų parametrai, atsiradimo priežastys. Reguliavimas- tai reakcija į įvykusius pokyčius, užfiksuotus kontroliuojant. Vykdant kontrolę ir reguliavimą labai svarbu grįžtamieji ryšiai tarp valdančiosios ir valdomosios posistemių. Ši funkcija kartu su operatyvine apskaita yra operatyvioji vadovavimo pa grindas.

Pradiniai duomenys kontrolei ir reguliavimui vykdyti yra organizacijos:

Operatyviniai planai

Organizacinių sprendimų dokumentai

Operatyvinės apskaitos duomenys.

Kontrolės ir reguliavimo būdų yra labai daug, o kokius taikyti-priklauso nuo kontrolės objekto. Tačiau, kaip ir vykdant anksčiau minėtas funkcijas, patartina laikytis šiai funkcijai specifinių principų:

pasitikėjimo žmonėmis, kuriems pavestas darbas, arba savikontrolės pripažinimo principas

Vadovo asmeniškos kontrolės

Kontrolės ir reguliavimo sitemos sukūrimo.

Ypač reikšmingos kontrolės ir reguliavimo sistemos sukūrimo principas, nes ši sistema, kartu su operatyvinės apskaitos sitema, yra operatyviosios vadybos pagrindas. Operatyvioji vadyba- praktikoje dažniau vadinama dispečerizacija.

Kontrolę galime atliekant:

Galim tikrinti kaip vyksta gamybinis procesas

Galim tirti gaminamo produkto kokybę.

Produkcijos kokybės rodikliai nustatomi įvairiais metodais.

Pagrindiniai šie: matavimo, registracinis, skaičiavimo, ekspertinis, socialoginis, organoleptinis.

Kontrolės metodai:

matavimo – faktinis reiškinys lyginamas su nustatytu etalonu ir gaunama kiekybinė matuojamojo objekto charakteristika, išreikšta tam tikrais vienetais;

registravimo – registruojami tam tikri įvykiai, apibūdinantys produkto kokybę, o apibendrinus duomenis įvertinama kokybė;

skaičiavimo – kokybės įvertinimui reikalinga informacija gaunama atlikus specialius skaičiavimus, naudojant kitais būdais gautus duomenis;

organoleptinis – remiamasi žmogaus jutimų pateikta informacija. Šis būdas daugiausiai taikomas estetiniams produkto kokybės bruožams vertinti (pvz., maisto produktų ir parfumerijos degustacija);

apklausų (kartais vadinamas sociologiniu) – reikalinga informacija gaunama apklausiant su rūpimu procesu susijusius žmones, dažniausiai vartotojus;

ekspertinis – produkto kokybę vertina grupė atrinktų taikant specialias metodikas aukštos kvalifikacijos specialistų, remdamiesi savo žiniomis, patirtimi ir intuicija, naudodami įvairius klausimynus, rikiavimo lenteles ir kt. Šis metodas taikomas, kai produkto kokybė nusakoma daugeliu sudėtingai susijusių įvairios svarbos rodiklių.

Skiriama trijų rūšių kontrolė: tarnybinė priežūra, rezultatų kontrolė ir savikontrolė.

Metodiniu požiūriu kontrolės proces skyla į keletą fazių.

pirmoji fazė- normos nustatymas. Norma turi būti pastovi ir ilgalaikė.

antroji fazė- rezultato ir normos palyginimas arba, techniškai kalbant, gaminio parametrų įvertinimas.

trečioji fazė- pataisymai.(pvz: esant nukrypimams, galima keisti proceso parametrus, tikintis gauti norimą rezultatą).

Auditas- įmonių finansinės atskaitomybės nepriklausomas patikrinimas ir įvertinimas- atliekamas visame rinkos dėsnių tvarkomame pasaulyje. Toks patikrinimas parodo tikrą įmonės veiklos būklę ir tai, ar ji atitinka galiojančius norminius aktus. Iškiriama- vidinis ir išoriniai auditai.

Prognozavimas. Tikslas – sumažinti neapibrėžtumą. Prognozuojant sunku nustatyti, kas yra prognozavimo objektas, o prognozavimo tikslus ir uždavinius būtina susieti su išorine ir vidine aplinka, nagrinėjant įmonės mastu. Prognozei duomenis galima sužinoti remiantis šalies ekonomine vartotojo padėtimi. Prognozę galima atlikti sudarius paklausos eilutę (koreliacinę regresinę analizę).

Labai svarbu atsakyti į klausimus, kokiam laikui sudaroma prognozė. Pastebima, kad ilgalaikę prognozę atlieka valstybinės institucijos. Įmones domina tokių objektų prognozės, kurie galėtų nulemti kaštus, gamybos apimtis, žmogiškuosius išteklius, materialinius resursus, energetinius resursus. Taigi, prognozavimo objektas – reikalingų resursų kainų kitimas. Pradinius prognozavimui reikalingus duomenis, galima imti iš statistikos arba iš žmonių dirbančių toje srityje. Taigi, yra statistinis ir ekspertinis prognozavimo metodai.

Planavimas. Planai gali būti įvairūs. Literatūroje skiriama skirtingai: strateginiai, taktiniai (operatyviniai).

Taktiniai planai – tai vizijos, vizualizavimas, atsižvelgiant į išorinius veiksnius, kurie koreguoja mūsų veiklą. Jeigu įvyksta koks tai nesuplanuotas įvykis, tai vykdant planą, mes turime daryti korekcijas. Idealus taktinis planas yra toks, kuriame atsispindi ką, kiek ir kada turime gaminti. Tačiau dažniausiai tokių determinuotų planų nebūna. Planuoti turime kaštus, ekonominius rodiklius, pagrindinį produkcijos kiekį. Planavimui reikalingi duomenys tampa prognozavimo produkcijos duomenimis. Pradiniai duomenys taip pat labai svarbūs. Kokį planą mes bedarytume, turime naudotis analizės metodu.

Analitinis metodas: Išnagrinėję savų veiklą už praeitą laiką galėtume priimti planus-sprendimus

Normatyvinis metodas naudojamas, kai gaminame gaminius su normatyvais.

Balansinis metodas – kiek reikia pagaminti balansuojama su „ko mes norime ir kokios mūsų galimybės“.

Palyginimo metodas:Prieš palyginimo metodą sprendžiame grupavimo metodą, kadmes tas grupes galetume lyginti. tokios pat grupės gaminiui kiek resursų reikės. Jei gaminiai skirtingi-naudojamas grupavimo metodas, jis patikslina palyg. metod.

Grupavimo metodas yra naudojamas kai gaminami skirtingi gaminiai.

Ekstrapoliacija yra pats nepatikimiausias metodas, nes tokiu būdu planuojant visi trūkumai, buvę praėjusiais metais, perkeliami į sekančius metus.

Indeksavimo metodas – kai horizontalioje ir vertikalioje eilutėse rašomas pakitimo indeksas. Šis metodas nepatikimas, todėl gali būti naudojamas kaip papildoma priemonė.

Kad atsakyti į klausimą kada turime pradėti gaminti, naudojami 2 metodai:

-tvarkaraštiniai (tinklinis, grafinis metodai yra vieni iš tvarkaraštinių metodų atšakų);

-matematiniai operacijų metodai, kurie neduoda mums pilno vaizdo, tačiau padeda spręsti apie rodiklių planavimą, pelną, kaštus ir pan.

Planavimo objektas – apimtys, kur apsprendžiama, kiek reikės resursų, kokie bus kaštai bei koks rezultatas.

Gamybos organizavimas.

Organizavimo pagrindinis uždavinys – suderinti gamyba laike ir erdvėje. Grupės uždavinių, kurios atlieka organizavimo funkcijas:

-organizavimo uždaviniai apimantys nuo medžiagų iki žmonių darbo ir pan.

-gamybiniai užd: tiesiogiai susiję su gamybos ar paslaugos procesu, kokybiškos produkcijos gamyba ar paslaugos teikimu. Tai padaryti įmanoma užtikrinant tinkamą visų gamybos išteklių saveiką.

-ekonominiai užd: susiję su visų organizacinių sprendimų ekonominiu pagrindimu, daugiausia tai užd.sprendžiami siekiant nustatyti optimalų gamybos išteklių pareikalavimą ir racionalų jų naudojimą.

-Socialiniai uždaviniai – kurių išsprendimas didina dirbančiųjų darbo našumą. kad žmogus efektyviai dirbtų mums reikia spręsti tiek darbo saugos, tiek aplinkos nekenksmingumą ir pan.

Vykdant organizavimą, būtina laikytis šių principų: * nepertraukiamos veiklos proceso užtikrinimo, maksimaliai ir tolygiai naudojant pagrindines priemones * racionalus operacijų specializavimo ir kooperavimo lygio * savalaikio paruošiamųjų darbų atlikimo * darbų kokybės užtikrinimo * darbų saugos garantavimo.

23. Kaip suprantate gamybos proceso vyksmo užtikrinimą?

Gamybos procesas prasideda žaliavų, medžiagų, pusgaminių pateikimu darbo vietoms ir baigiasi gatavo gaminio pateikimu į sandėlį.

Norint užtikrinti gamybos proceso vyksmą turime išanalizuoti sprendžiamus uždavinius, išskaidyti juos pagal atliekamas operacijas, apdirbimo būdus, apdirbamus objektus, sujungti operacijas, vadovaujantis racionalumo ir tikslingumo principu, darbo vietose, padaliniuose.

Taip pat turi būti sprendžiamas kiekybinis ir kokybinis uždavinių paskirstymas vykdytojams – t.y. turi būti suformuojama organizacinė struktūra. Turi būti tam tikra hierarchija, vertikalus ir horizontalus uždavinių ir kompetencijos paskirstymas.

Turi būti suorganizuota eiga – procesas organizuotas laike ir erdvėje.

Gamybos procesų rūšys, priklausomai nuo paskirties:

Pagrindiniai – kai keičiamos įvairios medžiagų savybės: forma, matmenys, vidinė struktūra, fizinės, cheminės savybės, išvaizda ir pan.

Pagalbinių procesų tikslas – sudaryti sąlygas, kad vyktų tie pagrindiniai procesai. Šių procesų produkcija nerealizuojama: ji naudojama įmonės vidaus reikalams.

Aptarnavimo proceso esmė ta, kad jie padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams ir juos aptarnauja.

Gamybos fazės, kurias taikome pagrindiniuose procesuose:

Paruošimo fazėje atliekami darbai susiję su tam tikrų ruošinių paruošimu, t.y. čia mes atliekame reikiamus darbus, kad galėtume atlikti tą pagrindinį procesą (pvz., siuvime – paruošiame lekalus ir t.t.).

Apdirbimo fazėje tam tikrais procesais (pjovimu, terminiais, galvaniniais procesais) gaminamos detalės, siekiant užtikrinti jų pakeičiamumą.

Surinkimo fazėje iš gatavų detalių gaminami surinkimo vienetai ir gatavi gaminiai.

Yra daug gamyklų, kuriose yra tik pirmos dvi fazės, nes kai kuriose įmonėse atliekamas tik surinkimas.

Pagrindinę gamybą įtakoja:

pagalbiniai procesai (įrankių ūkis, remonto ūkis, energetinis ūkis);

aptarnavimo procesai (vidinis transportas, sandėlių ūkis, kokybės kontrolė).

Pagalbinės ir gamybos aptarnavimo tikslas – užtikrinti pagrindinių procesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai bei minimaliomis išlaidomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus, siekiant didžiausio socialinio ir ekonominio efektyvumo.

Pagalbinei gamybai ir gamybos aptarnavimui keliami šie pagrindiniai reikalavimai:

jie turi būti profilaktinio pobūdžio – numatyti galimus gamybos proceso sutrikimus ir operatyviai juos šalinti;

turi atlikti techninių – ekonominių, technologinių ir organizacinių darbų reglamentą: turi būti lankstūs, mobilūs (pritaikyti prie mobilios pagrindinės gamybos ir apskritai sudaryti geras sąlygas gaminti geros kokybės produkciją minimaliomis pagrindinės gamybos išlaidomis.

Proporcingai gamybos plėtotei reikia:

suderinti pagrindinės ir pagalbinės, aptarnavimo gamybos apimtis, užtikrinti tarp jų proporcingumą;

minimizuoti pagalbinės, aptarnavimo gamybos apimtį ir kaštus, kartu užtikrinant tinkamą pagrindinės gamybos aptarnavimą;

suderinti savus pagalbinius, aptarnavimo procesus su aptarnavimu iš šalies.

Laiku ir tinkamai neatlikus pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo darbų, sutrikdoma geros kokybės ir pigios pagrindinės produkcijos gamyba.

24. Kokie įrankių (remonto, energetinio ūkio) samprata, tikslas, uždaviniai, turinys?

Įrankių ūkio samprata – tai skyriai, grupės, biurai, cechai, barai ir kiti padaliniai, teikiantys įrankius ir technologinę įrangą, jei reikia, visa tai projektuoja, gamina, remontuoja bei atnaujina, organizuoja jų apskaitą, saugo, išduoda į cechus, barus, darbo vietas bei priima.

Tikslas – specialios tarnybos (cechai, barai, skyriai) turi užtikrinti, kad būtų nustatytas įrankių poreikis ir įgyti visi pagrindiniai įrankiai, technologinė įranga ir kita jų priežiūra, reikalinga nenutrūkstamam gamybos procesui.

Įrankių ūkio pagrindinis uždavinys – kuo mažiausiomis sąnaudomis be pertrūkių ir laiku aprūpinti cechus, barus bei darbo vietas geros kokybės reikiamos nomenklatūros patvariais įrankiais bei technologijos įranga. Kiti uždaviniai:

-Numatyti įvairių rūšių įrankių ir technologijos įrangos poreikį;

-Žiūrėti, ar deramai šis poreikis tenkinamas;

-Pagrįsti specialios įrangos projektavimo būtinumą;

-Ją projektuoti;

-Parinkti atitinkamas aprūpinimo įrankiais (gaunamais iš kitur ir savo gamybos) formas;

-Organizuoti įrankių materialinį techninį tiekimą, apskaitą ir sandėliavimą, taip pat jų gamybą, remontą ir galandimą ;

-Nustatyti įrankių ir specialios įrangos restauravimo bei modernizavimo galimybes ir kt.

Kadangi įrankiai yra įvairių grupių, tipų, matmenų, pasunkėja jų planavimas, tiekimas, naudojimas ir apskaita. Todėl norint racionaliai organizuoti bei ekonomiškai eksploatuoti įrankių ūkį, turimą įrangą ir įrankius reikia suklasifikuoti ir indeksuoti, atsižvelgiant į jų gamybinę ir technologinę paskirtį bei konstrukcinius ypatumus ir požymius. (pvz. pagal naudojimo pobūdį: universalūs ir specialūs įrankiai; pagal paskirtį: apdirbimo, kontrolės ir matavimo, ir t.t.).

Įmonės remonto ūkio samprata – tai visi įmonės padaliniai (skyriai, cechai, grupės), kurie organizuoja įrengimų priežiūrą, remontą bei techninį aptarnavimą, numato netikėtus įrengimų gedimus bei imasi priemonių, kad jų būtų išvengta.

Remonto ūkio tikslas – užtikrinti, kad tai, ką reikia remontuoti, būtų eksploatuojama racionaliai, patiriant minimalias išlaidas.

Uždaviniai:

Išsiaiškinti susidėvėjusius įrengimus, mašinas bei mechanizmus;

Atlikti planinius bei neplaninius (avarinius) remontus bei techninius aptarnavimus;

Montuoti naujus įsigytus, gaus ar pačių pagamintus įrengimus;

Atlikti įrengimų modernizavimą ir kt.

Remontą galime suskirstyti į dvi dalis:

-Techninis aptarnavimas: techninio aptarnavimo sudėties nustatymas, periodiškumo nustatymas; pasiskirstymas pareigų; sąnaudų vertės nustatymas; aptarnavimo ir jo kokybės kontrolės organizavimas, technologinis paruošimas. Taigi planavimas sumažina riziką. Taip pat labai svarbu nustatyti aptarnavimo taisykles.

-Remonto organizavimo varianto parinkimas – kokią pasirinksime remonto rūšį; cikliškumo nustatymas; remonto ciklo planinės būklės nustatymas; prioritetų nustatymas atsižvelgiant į darbo laiką. Yra svarbu pasiruošti remontui tie materialiai tiek technologiškai.

Įmonės energetinis ūkis – tai visuma gamyklinių ir cechinių padalinių, kurie

organizuoja energijos tiekimą iš šalies ir kai kurių rūšių energijos gamybą savo įmonėje.

Energetikos ūkio tikslas – mažiausiomis išlaidomis nenutrūkstamai aprūpinti įmonės padalinius visų reikiamų rūšių nustatytų techninių parametrų energija.

Siekiant šio tikslo, įmonės energetikos ūkiui reikia spręsti tokius pagrindinius uždavinius:

-Nustatyti, kurių rūšių energiją įmonė gaus iš šalies ir kiek jos reikės;

-Nustatyti, kurių rūšių energiją gamins pati įmonė, kiek jos reikės;

-Organizuoti energijos gamybą;

-Racionaliai naudoti visų rūšių energiją įmonės padaliniuose, įskaitant paruošim, perdirbimą, savalaikį paskirstymą -ir tiekimą į darbo vietas;

-Tinkamai eksploatuoti – peržiūrėti, aptarnauti, remontuoti – energetikos ir energiją vartojančius įrengimus;

-Rūpintis, kad būtų griežtai laikomasi eksploatavimo taisyklių ir kt.

Įmonės energetikos ūkis skirstomas į:

-bendrąjį gamyklos – elektra, šiluma, dujos, elektromechanika

-ir cechų – cecho energijos perdirbimo įrenginiai bei paskirstymo tinklai.

Pagrindus visų rūšių energijos poreikius, sudaromi įmonės energetiniai balansai – tai visuma, nusakanti įvairių rūšių energijos poreikius bei jų patenkinimo šaltinius. Energetiniai balansai grupuojami pagal keturis pagrindinius požymius:

-paskirtį – planiniai, ataskaitiniai, perspektyviniai, normatyviniai.

-gamybos objektus, padalinius – atskiro agregato; atskiro skyriaus, cecho, korpuso; visos įmonės.

-tikslinį energijos naudojimo pobūdį – variklinė, technologinė, ūkinė ir buitinė.

-energijos rūšis ir šaltinius – kuro, dujų ir oro, įvairių parametrų garo, karšto vandens, suslėgto oro ir kt.

25. Materialinio aprūpinimo reikšmė?

Naujai gamybai įdiegti reikia naujų patalpų (kartais užtenka atlikti rekonstrukciją), technologijos įrengimų, organizacinės įrangos, medžiagų ir komplektuojančių gaminių, naujų arba perkvalifikuotų darbuotojų. Visi šie darbai ir sudaro naujos gamybos materialinio techninio ir socialinio aprūpinimo turinį.

Labai sunkus šio etapo materialinis techninis aprūpinimas. Čia įeina tokie darbai:

-Darbo objektų ir darbo priemonių specifikacijų ir klasifikatorių sudarymas;

-Sunaudojamų medžiagų normų nustatymas;

-Reikalingų medž, pusgaminių atsargų dydžio nustatymas;

-Sutarčių įrangai, medž tiekti sudarymas ir tiekimo organizavimas.suirus senai tiekimo sistemai, šis uždavinys yra viena kebliausių. Pagrindinis aprūpinimo šaltinis yra savas kainas diktuojanti birža. Tikimo sutartys, taip pat ir tiesioginės, sunkiai sudaromos dėl nusistovėjusių tarpvalstybinių santykių.

-Naujų gamybinių įrengimų sumontavimas ir materialinių srautų judėjimo organizavimas.

Užsakymo pagrindas yra konstrukcinė ir technologinė dokumentacija, todėl užsakymo pagrįstumas priklauso nuo techninių skyrių darbuotojų darbo kokybės.

Naujai gamybai reikia daug specialių įrengimų, įrangos, naujų medžiagų, gaminamų pagal specialius užsakymus. Užsakymai turi būti pateikti dar pradinėse projektavimo stadijose. Taigi tiekimo, kooperavimo ir komplektavimo skyriaus darbai prasideda gerokai prieš baigiant projektavimą. Tai ypač svarbu esant negarantuotai rinkai, per turimą laiką galima surasti kitą tiekėją arba pakeisti vieną įrengimą kitu.

26.Kas yra organizacinis projektavimas? Kodėl jis būtinas? Kokio rezultato siekiama?

Organizacinis projektavimas – organizacinės struktūros strategijai, technologijai, žmonėms ir tikslams sukūrimas; sprendimų priėmimo procesas, kuriame vadovai pasirenka organizacijos struktūrą, tinkamą organizacijos strategijai ir aplinkai, kurioje organizacijos nariai tą strategiją įgyvendina. Organizacinė struktūra – tai būdas, rezultatas, kuriuo skirstoma, organizuojama ir koordinuojama organizacijos veikla.

Būtinumą funkcinio darbo pasiskirstymo lemia veiklos sritis, apimtys, žmonių kvalifikacija ir veiksniai, susiję su šitų veiksnių koordinavimu. Organizacijos struktūra sąmoningai sudaroma tam, kad palengvintų organizacijos narių, atliekančių darbo objekto vertimo darbo produktu proceso dalį, veiklos nukreipimą bendrų tikslų linkme. Struktūrizavimas reikalingas, siekiant veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo, siekiant įmonės tikslų. Vykdant organizacinį projektavimą pagrindinis rezultatas, kurio siekiama, – visų įmonės tikslų pasiekimas ir įgyvendinimas bei įmonės sėkmingas gyvavimas ir ateityje

27. Kokios sudedamos organizacinės projektavimo dalys? Kokie požiūriai į organizacinį projektavimą? Kaip suprantat, kas yra galia ir valdžia? Koks tarp jų skirtumas? Kokie galių tipai? Formalios valdžios požiūriai į formalią valdžią?

Organizacinio projektavimo sudedamosios dalys, kuriomis siekiama pagrindinio rezultato:

Darbo pasidalijimas – tai kompleksinis užduoties suskaidymas į sudedamąsias dalis, kad darbuotojai būtų atsakingi ne už visą užduotį, bet tik už atskiras veiklos dalis. Darbo pasidalijimo rezultatas yra tas, kad jis efektyviau leidžia atlikti darbą ir gauti geresnius rezultatus.

Struktūrinių grandžių formavimas. Vadovai sudaro organizacines valdymo struktūros schemas, kad parodytų, kaip darbai paskirstyti. Tai panašių ir logiškai susijusių darbų sugrupavimas į struktūrines grandis – struktūrinių grandžių formavimas.

Hierarchija. Reikia sukonkretinti, kas organizacijoje už ką atsako, kas pavaldus. Ryšių grupės: tiesioginio pavaldumo ir operatyvaus (netiesioginio) pavaldumo. Valdymo kontrolės mastas – vadovui tiesiogiai atsiskaitančių darbuotojų skaičius. Daugeliui organizacinių struktūrų modeliams būdinga hierarchija – daugelio organizacinės struktūros lygių modelis, kurio viršuje – aukščiausio lygio vadovas (arba vadovai), atsakingas už visos organizacijos veiklą; kiti, žemesnio lygio vadovai, išsidėstę įvairiuose žemesniuose organizacijos valdymo lygiuose.

Koordinavimas. Reikia sukurti mechanizmą, jungiantį visų skyrių veiklą į prasmingą visumą. Koordinavimas – atskirų organizacijos dalių veiklos integravimas, siekiant organizacijos tikslų. Koordinavimo laipsnis priklauso nuo atliekamų užduočių pobūdžio bei žmonių, atliekančių jas įvairiose grandyse, tarpusavio priklausomybės laipsnio. Požiūriai į organizacinį projektavimą. Egzistuoja 3 požiūriai į organizacinį projektavimą: klasikinis, užduoties-technologijos bei aplinkos.

Klasikinis požiūris. įsitikinę, kad efektyviausiai ir efektingiausiai dirbančios organizacijos turi hierarchinę struktūrą, kurioje organizacijos nariai vadovaujasi pareigos jausmu jai ir racionalių taisyklių bei potvarkių kompleksu. visiškai tobula tokio pobūdžio organizacija apibūdinama kaip turinti specializuotas užduotis; pareigos joje paskirstomos pagal sugebėjimus ir nuopelnus, jos narių karjeros galimybes, veiklos šablonus ir protingą organizacijos klimatą.

Užduoties-technologijos požiūris teigia, jog gaminant skirtingų rūšių produktus naudojamos skirtingos gamybos technologijos. Pirma, kuo sudėtingesnė technologija – nuo vienetinės iki nenutrūkstamos gamybos,- tuo daugiau vadovų ir valdymo lygių.. Antra, valdomumo norma žemiausio lygio vadovams didėja pereinant nuo vienetinės prie masinės gamybos, bet mažėja pereinant nuo masinės prie nenutrūkstamos gamybos. Trečia, firmos technologijai darantis vis sudėtingesnei, daugėja techninio ir administracinio personalo, nes vadovams reikia pagalbos atliekant darbą su popieriais bei darbą, tiesiogiai nesusijusį su gamyba, kad jie galėtų susikaupti prie specialių užduočių.

Aplinkos požiūris. išskyrė dvi organizacines sistemas: mechanistinę ir organiškąją. organinio valdymo, t.y. kai darbas valdomas tarpusavio prisitaikymo būdu be jokio aiškaus pareigų ir atsakomybės pasiskirstymo, visus iškylančius bendro valdymo klausimus sprendžiant kolektyviai. Mechanistinėje sistemoje organizacijos veikla skaidoma į atskiras specializuotas užduotis.

Galia – gebėjimas daryti įtaką, keisti individų ir grupių pažiūras ir elgesį. Valdžia – tai įteisinta galios forma, kurią savo ruožtu galima apibūdinti kaip gebėjimą daryti įtaką objektams, žmonėms, situacijoms. Kitur pabrėžiama, kad valdžia – tai tam tikras mainų santykis tarp dviejų asmenų – vadovo ir pavaldinio, arba tarp dviejų grupių.

Skirtumai tarp valdžios ir galios: Valdžia dažnai naudojama plačiau nusakyti žmonių sugebėjimą valdyti. Valdžia suteikia teisę priimti sprendimus, vadovui įsakinėti. Valdžia gali būti palaikoma ir prievarta (įvairios nuobaudos, atleidimo iš darbo baimė ir kiti įvairūs laisvės suvaržymai), valdžia turi būti legali, t.y. daugumos įteisinta ir įteisinta įstatymais. Valdžią palaiko informacijos, didesnio patyrimo, specialistų žinių sukaupimas. Visu tuo ir skiriasi valdžia nuo galios, nes galia to neturi.

Beje, įmanoma panaudoti galią ir neturint valdžios, ir atvirkščiai.

Galių tipai: atsilyginimo, baudimo, formali galia, ekspertinė galia (suvokimas, kad žmogus, darantis įtaką, turi tam tikrų specifinių žinių), patrauklumo galia.

Formalios valdžios pagrindas remiasi tokiais dviem požiūriais:

Klasikinis skelbia, kad valdžia atsiranda kažkuriame aukštesniame lygyje ir perduodama žemyn iš vieno į kitą. Valdžia suteikiama vadovaujantis visuomenės pripažintomis, teisėtomis procedūromis.

Pritarimo požiūris teigia, kad valdžios esmė labiau slypi tame žmoguje, kuriam daroma įtaka, o ne tame, kuris daro įtaką. Pasak šio požiūrio, teisėtiems nurodymams ar įstatymams ne visada paklūstama. Tai priklauso nuo to, ar pavaldiniai gerbia savo vadovą.

28. koks yra skirtumas tarp linijinės, patariamosios ir funkcinės valdžios?

Vadovai naudoja linijinę, patariamąją ir funkcinę valdžią. Būtent tuo remiasi visos struktūros. Didelėse organizacijose dažniausia yra visi trys valdžios tipai.

Linijinė valdžia – tai valdžia vadovų, atsakingų per visą komandų grandinę, atsakingų už tai, kad organizacijos tikslai būtų pasiekti. tiesioginė valdžia, suteikianti teisę duoti nurodymus ir įgyvendinti sprendimus. tai standarinė komandų, einančių iš organizacijos viršaus į apačią, grandinė. Visi vadovai savo vadovaujamose komandose arba padaliniuose įgyja linijinę valdžią savo pavaldiniams.

Patariamoji valdžia – individų grupių valdžia, teikianti linijiniams vadovams patarimus ir paslaugas. Patariamoji valdžia dar gali būti traktuojama kaip pagalbinė, nesuteikianti teisės duoti nurodymus. Ji išlaisvina vadovus nuo įvairių pagalbinių funkcijų ir įgalina atlikti tik savo linijinę funkciją.

Funkcinė valdžia – tai patariamosios grandies narių valdžia, įgalinanti kontroliuoti veiklą kitų grandžių, susijusių su atsakomybe. Kitaip, funkcinė valdžia – tai teisė duoti nurodymus kitų padalinių darbuotojams.

29kodėl būtinas delegavimas organizaciniame projektavime ir kokie jo privalumai? Su kokiais sunkumais susiduriame deleguodami valdžią?

Delegavimo būtinumas. Organizacijai augant ir darantis vis sudėtingesnei, atsiranda poreikis organizacinėje struktūroje valdžią paskirstyti, t.y. suteikti galimybę aukščiausiesiems vadovams spręsti pagrindines problemas, o dalį sprendimų priėmimo teisės ir kitas užduotis deleguoti pavaldiniams. Dažniausia iškyla esminis klausimas, kaip paskirstyti valdžią. Delegavimas – vadovo formalios valdžios funkcijų ir pareigų perdavimas žemesnio lygio vadovui ar pavaldiniui su teise ir atsakomybe jam pavestoje veikloje. Delegavimu siekiama šių tikslų:

Panaikinti darbo vietos paskirties neatitinkančias funkcijas.

Kiekvienai darbo vietai suteikti kompetenciją, kurios reikia darbo vietos uždaviniams atlikti.

Padidinus kompetenciją siekiama motyvuoti bendradarbius, skatinti jų ugdymą, didinti jų pasitenkinimą darbu.

Pagrindinis delegavimo teiginys: “nė vienas darbas ar sprendimas negali būti deleguojamas darbo vietai, jei yra kita, jei yra kita, tam geriau tinkanti darbo vieta”.

Tinkamai atliktas pareigų delegavimas turi keletą privalumų:

Vadovai gali deleguoti daugiau galimybių pavaldiniams, taip pat gali rasti galimybių deleguoti iš kitų aukštesnių vadovų.

Delegavimas verčia darbuotojus prisiimti atsakomybę ir vertinti savo darbą, praturtinamas pavaldinių darbo turinys, keliama jų kvalifikacija, atsiranda poreikis būti paaukštintais, sukuriamas poreikis mokytis.

Skatina priimti geresnius sprendimus, nes tiems, kuriems deleguojame, yra arčiau prie rūpimų klausimų. Pagreitina sprendimų priėmimą ir vykdymą. Įmonė tampa gyvybingesnė.

Visa tai turi didžiausią reikšmę deleguojant organizacinę struktūrą, rengiant personalo darbą reglamentuojančius dokumentus.

Kliūtys, iškylantys deleguojant valdžią:

Kartais patys vadovai nenori deleguoti, nes jų atsakomybė nesumažėja deleguotos atsakomybės dydžiu. Vadovas ir toliau lieka atsakingas už savo pavaldinių darbą. Neaišku, kas atsakingas už konkrečią užduotį. Už svarbiausias turėtų būti vadovas, o už dalį – pavaldinys.

Vadovas nepasitiki pavaldinių sugebėjimais. Tai susiję su didelėmis išlaidomis ir rizika. Kartais parodo, jog pats vadovas nėra pakankamai kvalifikuotas ir nesugeba deramai deleguoti.

Pavaldiniai patys bijo imtis atsakomybės bei rizikos.

Sąlygos, į kurias reikia atkreipti dėmesį, norint efektyviai deleguoti:

Vadovo noras duoti pavaldiniams vykdyti užduotis.Atviras bendravimas. Reikia ne tik deleguoti, bet ir bendrauti, nes jei bus bendraujama, pavaldiniai jaus palaikymą.Vadovo sugebėjimas išnagrinėti tokius veiksnius, kaip: organizacijos tikslai, reikalavimai ir pavaldinio patirtis ir kvalifikacija.Tiksliai apibrėžtas ir suprantamas užduoties tikslas.Aiškiai apibrėžta pavaldiniui suteikta valdžia ir atsakomybė.Aiški užduoties atlikimo procedūra.Žinomas užduoties baigimo laikas.Pakankama veikimo laisvė.Iš anksto paskelbiama apie pavaldiniui suteikiamą valdžią ir atsakomybę.

30decentralizavimas ir centralizavimas organizaciniame projektavime, jo reikšmė

Centralizavimas – monopolinimas, apribojimas. Centralizuota organizacija yra tokia, kurioje daugumą sprendimų priima centrinė vadovybė arba aukščiausiojo lygmens vadovai. Savo ruožtu žemesniojo lygmens darbuotojams paliekama mažiau veikimo laisvės ir autonomijos.

Decentralizavimas – teisių suteikimas, iniciatyvos. Decentralizavimas reiškia, kad aukštesnė hierarchinė pakopa dalį sprendimo, vykdymo, atsakomybės teisių perduoda (deleguoja) žemesniam lygiui. Decentralizacija gali būti atliekama įvairiai: a) pagal pelno centrus, b) pagal atliekamus darbus, produktus (teritorinė decentralizacija), c) pagal aptarnavimo funkcijas (funkcinė decentralizacija).

Decentralizuojant pagal atitinkamus kriterijus numatomi valdymo uždaviniai, o centralizuojant jie sujungiami. Reikia rasti optimalų decentralizavimo ir centralizavimo santykį. Decentralizavimas didina savarankiškumą, mobilumą, lankstumą, iniciatyvą, o centralizavimas leidžia sutaupyti nemažai finansinių išteklių, organizuoti efektyvų valdymą. Todėl vienoje literatūroje teigiama, jog šiandien:

Centralizuotą valdymą reikia decentralizuoti, išlaikant kai kurias funkcijas (finansavimo, naujų gaminių, naujos technikos kūrimo ir įgyvendinimo) centralizuotas.

Decentralizuoto valdymo įmonėms jungtis į sąjungas, kurios padidins konkurentų pajėgumą, kartu išlaikant kuo didesnį savarankiškumą.

Decentralizavimui turi įtakos tokie veiksniai:Aplinkos įtaka – tiekėjai, konkurentai, klientai.Organizacijos lygis ir augimo tempas.Priimamų sprendimų kaina, organizacijos žemesnio lygio vadovų sugebėjimai.

Konkrečios organizacijos centralizacijos laipsnį lemia keletas veiksnių:

Sąnaudos. Kuo sprendimas susijęs su daugiau sąnaudų, tuo centralizuotesnis jo priėmimo procesas, nes didelė tikimybė, kad jį priims aukščiausias valdymo lygmuo.

Noras suvienodinti politiką. Su centralizacija neatskiriamai susijęs politikos nuoseklumas ir vienodumas. Todėl tikėtina, kad ten, kur aukščiausioji vadovybė siekia vienodumo, sprendimų priėmimo procesas bus centralizuotas.

Organizacijos dydis ir veiklos pobūdis. Didelėse organizacijose, ypač gaminančiose įvairiarūšę produkciją, sprendimų priėmimo procesą decentralizuoti ne tik įmanoma, bet ir būtina.

Organizacijos istorija ir kultūra. Organizacijos, kurios auga pačios, dažnai yra centralizuotos, o tų, kurios auga susiliedamos su kitomis, struktūra paprastai būna decentralizuota.

Valdymo filosofija. Centralizacijos laipsniui turi įtakos aukščiausiosios vadovybės nuostatos ir idėjos.

Vidurinio ir žemiausiojo valdymo lygmens vadovų kvalifikacija. Žema šių vadovų kvalifikacija riboja decentralizaciją.

Techninis kontrolės proceso aprūpinimas. Decentralizaciją skatina kompiuterių naudojimas, statistikos ir buhalterinių duomenų prieinamumas.

Geografinis organizacijos išdėstymas.

31.Kas yra įmonės komercinė veikla? Jos tikslai ir uždaviniai.

Komercinės veiklos nagrinėjimo pagrindas – tai pagamintos produkcijos pardavimo procesas.

Komercinė veikla įmonėje – tam tikra marketingo dalis įmonėje susijusi su tam tikrais veiksniais, įtakojančiais rinką (?) ir sprendimus, kuriuos mes priimame. Prieš pradedant gaminti reikia žinoti, ar pavyks mums parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos.

Prekyba, pirkimas, transportas, sandeliavimas,paruosimas,parinkimas,perpardavimas.

Gamyba, pirkimas (tr,sand,par,parink), perdirbimas (sand,paruos,parink,tran), pardavimas.

Marketingas – tai visuma veiksnių, kurie paruošia, padeda, pritaiko produktus, paslaugas pardavimui rinkoje.

Komercijoje mus domina tik tai, kaip mes valdysime šį procesą. Komercija – kaip mes turime manipuliuoti keturiais marketingo elementais (prekė, kaina, pateikimas, rėmimas), kokius uždavinius turime atlikti, kadangi kad gamybos ar prekybos įmonei pasisektų parduoti savo prekes ar suteikti paslaugas, reikia laikytis tam tikro nuoseklumo planuojant savo veiklą. Komercijoje keturis marketingo elementus vadiname priemonėmis, kurios padeda mums parduoti produktą.

Komercijoje turime reaguoti į vartotojus ir konkurentus. Jie svarbiausi iš visos įmonės aplinkos. Stiprus marketingas būna, kai: a) įmonė aktyviai tiria rinką (turi patikimus ir išsamius duomenis apie vartotojų poreikius, jų elgseną, žino į kokius segmentus pasiskurto rinka); b) kai intensyviai vykdo ir agresyviai panaudoja pardavimo priemones. Pirmiausia – vartotojų poreikių tenkinimas.

Pagrindinis kiekvienos įmonės tikslas yra ilgalaikis pelno maksimizavimas, tačiau norint jį pasiekti įmonė turi turėti savo tikslų medį (finansiniai, gamybiniai, pardavimų ir kiti tikslai) ir užduotis paskirstyti tinkamai kiekvienam skyriui ir darbuotojui. Įmonės pardavimų tikslai skirstomi pagal produktus, o paskui kiekvienai grupei priskiriamos 4 galimos marketingo politikos sritys: produkto, kainos, paskirstymo, rėmimo politikos. Tarkim, reikia keisti reklamos politiką, nustatom tikslus, tiriam rinka, nagrinejame pardavimo priemones. Reikia numatyti, kokias užduotis turės atlikti tam tikras skyrius, jo darbuotojai ir pan.

32.Kas yra pardavimo priemonių kvadratas? Jo reikšmė?

Pardavimo priemonių kvadratas: produkto politikas (asortimentas ,kokybė,naujumas,klientu aptarnavimas), kainos politikas (kainos dydis, nuolaidos, tiekimo, atsiskaitymo sal.), paskirstymo politika (pask.keliai,prekybos įm.,pristatymo budai), remimo politika(reklama,pardavimu skatinimas,asmeninis pardavimas,populiarinimas).

Kai atliekame rinkos tyrimus jau nusistatome rinkos dydį.

Produktą pasirenkame jau kai kuriame verslo planą.

Kai planuojame pardavimus, turime nusistatyti tikslus:

iš pradžių: – kaip patekti į rinką;

vėliau: – kaip išlaikyti pardavimų apimtį;,kaip padidinti pardavimų apimtį,kaip išstumti konkurentus;kaip juos sužlugdyti ir pan.

Tikslams pasiekti naudojamos pardavimų (marketingo) priemonės. Kokias pasirinkti vienu ar kitu atveju, priklauso nuo įmonės tikslų ir nuo susiklosčiusių aplinkybių.

Šio kvadrato elementus vadiname politikomis.

33.Kokia produkto, kainos, paskirstymo ir rėmimo politika. Esmė komercinėje veikloje.

PRODUKTO POLITIKA

Vartotojui yra svarbios funkcinės prekės savybės. Be šių ji nereikalinga. Prekė gali pakelti savininko prestižą, padidinti saugumą, suteikti komfortą, gali būti patogi naudotis, neteršti aplinkos ir t.t.

Produkto politikoje išskiriama:

Asortimentas – prekių arba paslaugų rinkinys, sudarytas pagal tam tikrus požymius (pavidalą, pavadinimą ir pan.). Susiduriame su klausimu: koks asortimento gilumas. Tai labai svarbu, kadangi galime pažiūrėti, ar galime nukonkuruoti savo asortimentu. Nuolatiniams pirkėjams didelį vaidmenį gali vaidinti asortimento pastovumas, kuris garantuoja pakartotinių pirkimų galimybes ir pan. Asortimento kaitą galima tapatinti su asortimento atnaujinimu. Kiekviena įmonės dažnai turi savo požiūrį į naujas prekes. Įmonės savininkai turi nustatyti, kokios asortimento politikos laikytis – kiek prekių grupių ir pavidalų turėti. Pagrindinis kriterijus – patenkinti vartotojo poreikius.

Techninės savybės ir kokybė. Konkurencinėje kovoje galime kovoti produkto tam tikromis (techninėmis) savybėmis, kurias lemia dabartinis technikos lygis ir vartotojo poreikiai.

Naujumas. Produkto techninės savybės yra surištos su naujumu. Naujos savybės gali pakeisti asortimentą ir net pavadinimą.

Klientų aptarnavimas. Reikšmės turi įpakavimas (fizinės funkcijos: apsaugo prekę nuo mechaninių pažeidimų, palengvina transportavimą, leidžia pirkėjui pateikti patogų kiekį ir pan.; prekybinės funkcijos: suteikia pirkėjui informaciją apie prekę – tam skirtos etiketės, leidžia savarankiškai, be pardavėjo, pasirinkti prekę, įgalina greitai, be klaidų, atsiskaityti su pirkėjais, atlikti prekių judėjimo apskaitą – lipdukai su brūkšniniais kodais; pažymėtina, kad prekės įpakavimas padidina prekės savikainą, todėl kai kurios įmonės siūlo prasčiau įpakuotas, bet pigesnes prekes),

prekės ženklas (jo vertę vartotojai supranta pagal tai, kiek naudinga yra siūloma prekė ar paslauga, lyginant su kitomis; prekės ženklo vertę padeda palaikyti įmonės planuojamos priemonės (reklama ir pan.), pačios prekės įvaizdis (įpakavimas, išvaizda, patogumas naudotis) ar paslaugos kokybė (įmonės darbuotojo parodytas dėmesys pirkėjui ir pan.) ir pan. Taip pat svarbu

garantijos Jos laikas priklauso nuo produkto techninių savybių. Išskiriamos funkcinė, atliekamų darbų ir aptarnavimo garantijos. Produkto garantijos ypač svarbios varžytinėse su konkurentais. Pvz., japoniški automobiliai vieni iš pirmųjų didina savo garantinį laiką. Aptarnavimas apima tokias sritis: informavimą, kaip naudotis produktu, produkto pristatymas pirkėjui, techniškai sudėtingų produktų prijungimas, paleidimas, priežiūra ir pan.

Produkto elementai: aptarnavimas, garantijos, techninės savybės, asortimentas, įpakavimas, prekės ženklas.

KAINŲ POLITIKA – tai visuma priemonių, kurios užtikrina prekių ir paslaugų realizavimo didėjimą.

Gamintojas ar prekybininkas gali pasirinkti vieną ar kelias kainodaros politikas: vienodų kainų, kintamų kainų, kainų lyderio, neapvalių kainų ir kt.

Kainų politikos priemonės:

Kainos dydis. Nustatome kainą, kokia bus galima ir galime nustatyti siekiamą pelną. Jei prekė ar paslauga nėra nauji, pagrindiniai kriterijai, nustatant kainą yra produkto savikaina, prekės paklausa, konkurentų prekių ar paslaugų kainos. Jei kaina nustatoma naujai prekei ar paslaugai, jos dydį lemia gamybos sąnaudos, pirkėjų supratimas apie tą prekę, prekių rinka, tiesioginiai ir netiesioginiai varžovai.

Nuolaidos yra svarbus kainų politikos bei prekių įsigijimo skatinamasis matas. Jas darome tam tikrose ribose. Gali būti bendrosios (gamintojai didmenininkams, pastarieji mažmenininkams), kiekio, laiko (nuolaidas galime daryti, kai produktas sensta, išparduodant, pirmam pirkėjui) ir kt.

Atsiskaitymo sąlygos. Pvz., galima atsiskaityti išsimokėtinai, bet už tai gali būti uždedami tam tikri procentai. Jei pirkėjas moka iš anksto, gali būti taikomas skontas.

Tiekimo sąlygos. Gali būti, kad klientas turi pats atsivežti prekę arba jam atveža ir pan.

PASKIRSTYMO POLITIKA. Prekė iš gamintojo turi patekti vartotojui ir jam nesvarbu, kur ji gaminama ir kada pagaminta – jis nori patogiai įsigyti įvairių prekių reikiamą kiekį. Todėl prekes reikia paskirstyti – analizuoti kelius, kaip įsigyti prekes, kaip jas atgabenti ir kur jas arduoti. Susidaro daugybė galimybių ir gamintojams ir prekybininkams, o geriausios galimybės parinkimas vadinamas paskirstymo politika.

Prekių paskirstymo keliai:

Gamintojas – galutinis vartotojas. Tai trumpiausias kelias. Taikomas gamyboje naudojamoms priemonėms (įrengimams ir pan.), specialiems užsakymams.

Gamintojas – krautuvininkai – galutinis vartotojas. Trumpas ir bene populiariausias. Krautuvininkas prekes perka pas gamintoją, savo parduotuvėje jas reklamuoja, sudaro platų jų asortimentą. Čia prekių kainos bus aukštesnės nei A keliu, nes prisideda krautuvės išlaikymo sąnaudos bei savininko pelnas.

Gamintojas – bendrovė, parduodanti pagal katalogus – galutinis vartotojas. Kainos paprastai yra tokios pat kaip perkant parduotuvėje.

Gamintojas – paskirstymo centralė – nepriklausomi krautuvininkai – galutinis vartotojas. Paskirstymo centralė (padalinys) paprastai priklauso gamintojui. Tai firmos, kurioms priklauso daug parduotuvių.

Gamintojas – didmenininkai – nepriklausomi krautuvininkai – galutinis vartotojas. Didmenininkas – tas, kuris iš gamintojo nuperka daug ir pardavinėja krautuvininkams.

Gamintojas – prekių birža – didmenininkai – nepriklausomi krautuvininkai – galutinis vartotojas. Tai ilgiausias kelias. Tinka tada, kai perkama labai dideliais kiekiais.

Komercinėje veikloje reikia apsispręsti, 1) kokį kelią (trumpesnį ar ilgesnį) pasirinkti aprūpinant žaliavomis, medžiagomis ir prekėmis (trumpesnis kelias paprastai pigiau kainuoja, bet sumažina įmonės manevro galimybes), 2) turėti nuosavą kelią (brangiai kainuoja, bet tekia veiksmų laisvę) ar naudotis svetimais.

Tam įtakos turi:

produkto dydis, sandėliavimo galimybės ir kt. pobūdis;

žinomas produktas ar ne;

kokiems klientams skiriama prekė, jų skaičius, pirkimo dažnumas;

finansinės galimybės.

Pardavimo vieta:

tradicinė (už prekystalio);

savitarna;

per katalogus.

Tai priklauso nuo asortimento.

RĖMIMAS padeda užmegzti ryšį tarp įmonės gamintojos ir klientų. Ryšio tikslas – pasiekti, kad vartotojai pirktų įmonės prekes ar naudotųsi jos teikiamomis paslaugomis. Ryšys turi būti toks, kad vartotoją laiku pasiektų informacija apie prekes ir paslaugas.

Yra 4 rėmimo rūšys:

reklama;

pardavimų skatinimas;

asmeninis pardavimas;

populiarinimas.

Rėmino rūšių pasirinkimas sudaro šios politikos esmę.

Rėmimo veiklos objektas – kokią rėmimo rūšį pasirinkti? Negalime naudoti tik vieną rėmimo rūšį. Kyla klausimas: ar patys reklamuosimės, ar mus reklamuos kiti?

Kai rinkoje nedaug pirkėjų, veiksmingesnis asmeninis pardavimas. Kai potenciali rinka didelė – daugiau dėmesio galima skirti reklamai. Priklauso ir nuo to, ar siūloma nauja, ar prekė, jau atgyvenusi savo ciklą. Ir t.t.

Reklamos tikslas – informuoti žmogų (vartotoją). Reklamavimasis apima dvi dalis: a) pavyzdį, arba „kas norima pasakyti“; b) aplinką, arba „kur norima pasakyti“, t.y. taip pat labai svarbu parinkti tinkamą reklamos vietą, t.y. reikia reklamuoti produktą ten, kur jis parduodamas. Reklama dažniausiai reikalinga: naujiems produktams, reguliariai neperkamiems ir brangiems produktams, produktams, rinkoje susiduriantiems su didele konkurencija, neaktyviai perkamiems ir pan. Spaudoje reklama yra trumpalaikė, tačiau pasirodo laiku ir yra lanksti. Skelbimai tinka įvairioms paslaugoms, tačiau ne visur gali kaboti, ribotos kūrybinės jų išraiškos galimybės. Radijas, TV – reklamoms reikia parinkti tinkamą laidą, filmą ir pan. Prieš reklamuojant produktą ar paslaugą kinuose svarbu ištirti, kokia publika šį filmą žiūrės ir pan., tada atitinkamai gali parinkti reklamą.

Pardavimų skatinimas naudojamas pristatant naują produktą, siekiant parduoti susikaupusias atsargas, ar siekiant, kad gamybos ir pardavimų apimtys didėtų (ar išliktų pastovios). Tai tokia įmonės veikla, kai pirkėjui sudaromos pagerintos pardavimo sąlygos. Jis naudojamas išsivysčiusiose, ekonomiškai stipriose šalyse, kur žmonės supranta prekių sezoniškumą ir pan.

Pardavimų skatinimo priemonės skirstomos pagal jų paskirtį:

-vartotojų (nuolaidos, kuponai prie prekių etikečių, duodantys teisę įsigyti kitas prekes pigiau, naujų prekių pardavimas žemesne kaina, kai jos yra bandomos ir pan.;

-prekybininkų skatinimas (kai jie perka iš gamintojų; skatinimas priklauso nuo kiekio, apmokamos reklamos išlaidos, pasitelkiamas prekių demonstravimas parduotuvėse, naujos prekės – parodose – mugėse ir t.t.);

-įmonės prekybos personalo skatinimas taikomas rečiau (gali būti premijos, suvenyrai pardavėjams, konkursai).

Asmeninis pardavimas – čia pirkėjas susitinka su pirkėju – tai derybos, todėl pardavėjas turi laikytis tam tikrų taisyklių, kad derybos baigtųsi abiem pusėms naudingai. Jų metu turi būti atlikti šie etapai:

-pasitikti pirkėją (pardavėjas turi padaryti gerą įspūdį iš karto, turi laiku prieiti prie pirkėjo, jausti, kada jam padėti);

-sužinoti poreikius;

-pagrįsti ir parodyti, kad prekė gera;

-atsakyti į pirkėjų prieštaravimus;

-parduoti (jei nepirko, sužinoti, kodėl).

Populiarinimas –

. . .

43Kokie svarbūs ?pradiniai duomenys vertinant? ir priimant sprendimus darbuotojo atžvilgiu? Kodėl?

Pagrindinis darbo įvertinimo tikslas – tiksliai įvertinti darbuotojo darbinį indelį, kuris yra pagrindinis nustatant darbuotojo atlyginimą. Jei darbo įvertinimo procese akcentuojami neteisingi kriterijai ar netiksliai įvertinami patys darbo rezultatai, darbuotojai gaus per didelį arba per mažą atlyginimą. Tai gali sukelti tokias neigiamas pasekmes kaip sumažėjusias pastangas, padažnėjusias pravaikštas ar alternatyvų darbo galimybių paiešką.

Organizuojant darbuotojų vertinimą neišvengiamai susiduriama su:

vertinimo turiniu ką vertinti?; jei svarbus tikslas, o ne priemonės, vadovybė turėtų įvertinti, kaip darbuotojai vykdo užduotis. Atsižvelgiant į užduočių rezultatus, pvz., gamyklos vadovas turėtų būti vertinamas pagal tokius kriterijus, kap pagamintos pridukcijos kiekis, gamybos procese susidariusių atliekų kiekis ir vieno gaminio pagaminimo kaštai.

vertinimo subjektu kas vertins?;tai gali būti: tiesioginis vadovas (tačiau, daug vadovų neturi reikiamos kvalifikacijos įvertinti individualų kiekvieno savo pavaldinio indėlį, kitiems nepatinka būti savo darbuotojų karieros lėmėjais.); kolegos (jų vertinimo duomenys yra patikimiausi, nors kolegų vertinimui gali trukdyti bendradarbių nenoras vertinti vienas kitą ir neobjektyvumas, sukeltas draugystės ar priešiškumo); savęs įvertinimas (neobjektyvus, labiau tinka ugdyti asmenybę nei įvertinti darbą); tiesioginiai pavaldiniai (padeda sužinoti pavaldinio nuomonę apie vadovą, nors jei vertinimas nėra anonimiškas, tai rezultatai bus pagražinti); visapusis metodas 360 laipsn. (informacija renkama iš visų pusių).

vertinimo metodais kokiais metodais vertinti?;tai gali būti: rašiniai(aprašyti darbuotojo stipriąsias ir silpnąsias puses, ankstesnius veiklos rezultatus, potenialą ir pateikti siūlymus, kaip jis galėtų pagerinti savo darbą); kritiniai įvykiai (sutelkia vertintojo dėmesį į svarbius poelgius, nuo kurių priklauso ar darbas bus atliktas efektyviai ar ne); grafinės vertinimo skalės (čia išvardijami tokie darbo rezultatų rodikliai kaiop darbo kiekybė ir kokybė, žinių nuodugnumas, bendradarbiavimas, lojalumas, darbo drausmė, sąžiningumas ir iniciatyvumas).vertinimo procedūra kaip vertinti?;vertinimo efektyvumo įvertinimu.

44Kokie galimi vertinimo sprendimai ir kokia tolimesnė darbuotojų ugdymo seka?

Galimi vertinimo sprendimai:

Vertinamasis pokalbis, kuriame aptariami vertinimo rezultatai, tobulinimo užduotys, problemų sprendimas ir pan.;

Vertinamo darbuotojo įvertinimo rezultatus peržiūri vertintojo vadovai, kad darbuotojas nemanytų, jog vertinimas tendencingas;

Veiksmų plano rengimas ir įgyvendinimas siekiant pritarti patobulinimams ir pakeitimams;

Veiksmų plano vykdymas ir priežiūra.

Tolimesnė darbuotojų ugdymo seka – mokymo ir tobulinimo programos.

Mokymo programos yra nukreiptos dabartiniam atliekamo darbo lygiui palaikyti ir parengti, o tobulinimo programos siekia ugdyti sugebėjimus ateities darbams. Ir vedovams, ir ne vadovams gali padėti mokymo ir tobulinimo programos. Bet patirtis rodo, kad ne vadovai dažniausiai yra mokomi techninių įgūdžių, reikalingų jų dabartiniam darbui, tuo tasrpu vadovams dažnai padedama tobulinti sugebėjimus – ypač koncepcinius ir bendravimo su žmonėmis, – reikalingus būsimam darbui.

Kokybės, kompetencijos ir darbuotojų dalyvavimo darbe akcentavimas bei spartūs technologijų ir kiti pokyčiai didina mokymo svarbą tiek organizacijos, tiek valstybės požiūriu. Į mokymą žiūrimą kaip į vykstantį visą darbingą žmogaus gyvenimą, o ne kaip į vienkartinį procesą darbingo gyvenimo pradžioje įsigyjant specialybę ar profesiją.

Mokymo procesas pradedamas planuoti nuo mokymo poreikių analizės. Tam reikia nustatyti atotrūkįtarp:

Turimų ir reikiamų žinių bei kvalifikacijos;

Esamo darbo atlikimo lygio ir reikiamo atlikimo standartų.

Ši analizė pavieniais darbuotojais nesiriboja, o apima komandas, padalinius ir visą organizaciją. Mokymo poreikį rodo bet koks darbo trūkumas, atotrūkis ar problema, kuri neleidžia individui ar organizacijai efektyviai siekti tikslų ir kuri gali būti pašalinta ar sumažinta mokantis. Sisteminis požiūris į mokymą duoda organizacijai daug naudos, nes:Garantuoja, kad ištekliai bus panaudoti prioritetiniams tikslams;Yra susijęs su veiklos vertinimo sistema;Yra pagrindas geriau atlikti darbą;Yra svarbiausias darbuotojus ugdant.

Nustačius mokymo poreikį, tolesnį mokymo planavimo žingsniai yra šie:Nustatyti mokymo tikslus;Parengti mokymo programas, kurios numato mokymo metodus;Mokyti dabuotojus;Įvertinti mokymo programas.

Mokoma pačioje organizacijoje ir už jos ribų. Viduje organizuotas mokymas vadinamas mokymas darbo vietoje, o vykstant už jos ribų – mokymas ne darbo vietoje.

45. Kaip suprantate, kas yra įmonės plėtra, kam ji naudinga? Kaip ji gali būti realizuojama?

Pradiniame įmonės kūrimo etape sukuriama tam tikriems tikslams, tam tikromis sąlygomis veikianti organizacija. Keičiantis aplinkai, vidinėms sąlygoms, sukurtoji sistema ima neatitikti pasikeitusių sąlygų. Sistema turi keistis, antraip ji bus neefektyvi. Taigi organizacijos plėtra – tai nepaliaujama, nenutrūkstama įmonės kaip ekonominės sistemos evoliucija. Evoliucija gali būti visomis kryptimis: gamybinės, socialinės ir kultūrinės.

Organizacijos plėtra naudinga:įmonei: gauna didesnį pelną, turi lėšų, gali išmokėti dividendus ir t.t.darbuotojui: užmokesčio didėjimas, materialinis skatinimas ir t.t.šakai: didėja įplaukos į biudžetą, gali mažinti bedarbystę, turi įtakos regiono vystymuisi.

Plėtros keliai:pačios vidinės aplinkos plėtra (sprendžiama daugiau geresnių uždavinių, keičiama struktūra ir t.t.);įsitvirtinti ir steigti filialus kituose miestuose;galima pradėti naujo produkto, paslaugos gamybą, kuri gali pareikalauti daug investicijų.

Kai nori priimti sprendimą dėl plėtros, reikia atlikti:atlikti savo verslo esamos būklės analizę;plėtros būtinumo nustatymas ir galimybės (remiasi rinkos tyrimais, pajėgumais);įmonę atitinkamai projektuojame, išskyrus vidinę aplinką;darbuotojų orientavimas tiems naujiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti;versle naujas planas;sistemos diegimas (visuma priemonių, kuriuos turim paruošti);veiksminga kontrolė.

Įmonės plėtros procese labiausiai reikia rūpintis kolektyvu, kuris kartu su vadovybe atlieka reikiamas veiklos korektūras. Šiam procesui būdinga savieiga, ir kuo ji didesnė, tuo geriau.

Įmonės plėtrai priklauso įmonės reorganizavimas

Įmonę reorganizuoti tenka, atsiradus esminiams esamos įmonės būklės ir jai keliamų reikalavimų neatitikimams. Jonaitis reorganizavimą priskyrė kaip vieną iš įmonės veiklos formų.

Reorganizacija susijusi su dideliais kapitaliniais įdėjimais, materialinėmis ir darbo sąnaudomis. Reorganizacija atliekama šiuo eiliškumu (italic šriftu):Reorganizavimo būtinumo nustatymas. Reorganizacija dažniausiai pradedama, atsiradus svarbiems sutrikimams ar jų simptomams. Tai gali būti nukrypimai nuo organizacijos ciklų; netinkamos sąlygos, tai rodo didelis darbuotojų tekamumas, nedarbingumas; padidėjęs konfliktiškumas; nauja biznio strategija, nauji uždaviniai, naujos koncepcijos. Dažniausiai šiame etape atliekami preliminariniai tyrimai, apytikslis reorganizacijos įvertinimas. Tik žinant, kuria kryptimi vyks reorganizacija, priimamas sprendimas, kad ji būtina. Bendradarbių orientavimas. Kai bendradarbiai žino apie reorganizaciją, supranta jos tikslus, pritaria numatomiems rezultatams, tada nugalimas natūralus jų pasipriešinimas bet kuriems organizaciniams pokyčiams. Rekomenduojami kolektyviniai sprendimo metodai, nes jie padidina bendradarbių atsakomybę už numatomą reorganizaciją.Esamos būklės sisteminė analizė. Analizuojama susidariusi situacija, apimant tiek formalią organizacinę struktūrą, tiek organizacijos klimatą – žmonių santykius.Sistemos projektavimas. Atliktos analizės pagrindu patikslinami reorganizacijos tikslai. Norint šiuos tikslus įgyvendinti, reikia suprojektuoti sistemą, padedančią jų siekti apibrėžtomis sąlygomis. Numatomos priemonės, įgalinančios sumažinti projektuojamos ir esamos būklės skirtumą. Sistemos projektavimas įgyvendinamas šiais etapais:Organizacijos tikslų nustatymas;Sustambinto sistemos varianto projektavimas (numatomos alternatyvos, nustatomas jų poveikis siekiamam tikslui, atrenkama geriausia alternatyva);Detalios koncepcijos projektavimas;Papildomų priemonių (nepalankių sąlygų poveikio mažinimo, naujos sistemos įdiegimo) planavimas.Atliekant šiuos darbus, stengiamasi pritraukti kuo daugiau atitinkamų padalinių darbuotojų.Sistemos diegimas. Sistemos diegimas turi būti kruopščiai planuojamas. Diegiant dideles sistemas, naudojamas tinklinis grafikas, paprastesniais atvejais – linijiniai grafikai. Be to, dalinių procesų planavimui plačiai pasitelkiami užduočių skaidymo planai, darbo vietų aprašymai, funkcinės diagramos, organigramos, reglamentai ir pan. Paprastai labai svarbus naujoje sistemoje dirbančių bendradarbių apmokymas, jų supažindinimas su naujos sistemos reikalavimais, adaptavimas.Veiksmingumo kontrolė. Įdiegtą sistemą reikia ilgai stebėti. Kartais stebėjimų pagrindu sistema pakoreguojama. Svarbu ne tik užfiksuoti, ar projektuojamieji parametrai pasiekti; kur kas svarbiau nustatyti naujos sistemos realų veiksmingumą.

46Kaip suprantate, kas yra įmonės krizė, jos priežastys, galimi krizės modeliai?

Samprata

Kiekviena įmonė sprendžia daugelį uždavinių. Pagrindiniai yra šie:Klientų poreikių patenkinimas;Nuolatinis produktų ar paslaugų tobulinimas;Geros finansinės būklės užtikrinimas;Įmonės ateities vystymosi numatymas ir tikslų formulavimas.

Nesugebėjimas atlikti bent vieno iš šių uždavinių ar nekokybiškas jų atlikimas stumia įmonę prie krizinės situacijos.

Krizinės sutuacijos lygiai:Krizinė situacija;Krizė;Bankrotas.

Krizinė situacija susidaro, kai pažeidžiamas įmonės funkcionavimas ir vystimasis, tačiau kritinis momentas gali būti įveikiamas, pasitelkus vidinį įmonės potencialą. Kritinė situacija laikinai paveikia tik pavienes veiklos sritis, negatyvus poveikis nėra perduodamas į kitas veiklos sritis.

Krizę galima apibūdinti kaip atsitiktinių ar t.t. vystymosi procese susiformavusių veiksnių sąlygotą kritinį momentą, kuris pažeidžia normalų sistemos funkcionavimą. Krizės židinys dažnai yra lokalus, tačiau, laiku nepastebėjus negerovių, ji gali apimti visą sistemą.

Bankrotas yra paskutinė krizinės situacijos stadija, reiškianti sistemos žlugimą.

Apskritai krizė yra neigiamas reiškinys, tačiau sėkmingai išspręsta krizė išveda įmonę iš sąstingio.

Priežastys

Įmonės krizę gali sąlygoti tiek vidinės, tiek išorinės priežastys. Prie išorinių galima priskirti nepalankią konjunktūrą (tipo rinkos ekonominių rodiklių būseną), rinkops prisotinimą, pakitusią vartotojų elgseną ir perkamąją galią bei kitus veiksnius. Tačiau iš esmės įmonės sugebėjimą prisitaikyti priesparčiai kintančios aplinkos lemia vidinės priežastys. Jei vadovybė nesugeba pasiekti tokio valdymo sistemos lygio, kuris atitiktų aplinkos sąlydas, ji turi supaprastinti savo strategines pozicijas – pasitraukti iš veiklos nestabilioje aplinkoje. Tačiau pasitraukimas yra kraštutinis variantas. Didžioji dauguma įmonių sugeba keistis.

Krizinės situacijos priežastys gali būti šios:Kapitalo trūkumas;Nepakankama vadovų kompetencija;Klidingas rinkos įvertinimas;Gamybinių pejėgumų nepanaudojimas;Rinkos pokyčiai;Stiprus prisirišimas prie klientų ir tiekėjų;Neefektyvi planavimo ir kontrolės sistema;Dideli mokesčiai;Prastas vadovavimas;Klaidinga prdukto politika;Prastas medžiagų ūkio vedimas;

Krizinių įmonių tipai:Įmonės, kurios susiduria su realziavimo problemomisPriklausomos įmonės. Jos per daug prisirišusios prie tiekėjų ar pirkėjų, o jų krizė sužlugdo ir su jomis susijusias įmonesKonservatyvios, įnoringos ir uždaros įmonės. Čia pagrindinės problemos yra valdymo, jos susijusios su vadovybe.Problemos dėl „nekorektiškų“ darbuotojų – kurie savo interesus iškelia auksčiau nei įmonės, neatsakingai veikia.

Nustačius krizės tipą, reikia imtis atitinkamų priemonių. Šias problemas sprendžia krizių vadyba.

Krizių valdymo modeliai

Aktyviam krizių valdymo modeliui būdinga aktyvi situacijos analizė ir aktyvi reakcija į grėsmę. Atsakomųjų veiksmų imamsi, tik supratus grėsmę, t.y. atlikus krizės vystymosi analizę, suformulavus optimalų operatyvinės reakcijos veriantą, numačius reakcijos strategiją. Vienas svarbiausių uždavinių – pastovus įmonės situacijos vertinimas. Dažniausiai tai yra RoI, diskontuotų pinigų srautų, grynųjų pinigų srautų analizės metodai. Labai plačiai taikomi ir tradiciniai metodai: nukrypimo analizė, „siaurų“ vietų išaiškinimas.

Pasyviam krizių valdymo modeliui būdingas siekimas išvengti strateginių sprendimų, pavėluota reakcija į pavojus ir tradicinių metodų taikymas.

Galima išskirti du pasyvaus krizių valdymo aspektus:Pasyvumas sąlygotas vėluojančios reakcijos;Pasyvymas nulamtas pasirinktos tolesnės veiklos strategijos.

Pasyvumas sąlygotas vėluojančios reakcijos arba reakcinis krizės modelis nusakomas keturiais teiginiais:

Vėlavimas dėl nelanksčios sistemos. Tai būdingas didelėms įmonėms, kuriose nelanksti sistema trukdo rinkti, apdoroti ir panaudoti informaciją.

Vėlavimas dėl informacijos teisingumo tikrinimo. Vadovai dažnai nenori pripažinti krizinės situacijos ir dėl to nepasitiki informacija. Reikia ją tikrinti operatyviai ir imtis taisyti.

Vėlavimas dėl pavojaus statuso. Tai sąlygoja teisinės ir politinės priežastys, nes į krizėje esančią įmonė dažnai žiūrima įtariai, vadovai praranda autoritetą.

Vėlavimas dėl netipinės naujos situacijos nesuvokimo. Nesuvokiamas pavojaus dydis, mėginama pritaikyti tradicinius sprendimus.

Krizių vadybos organizavimui gali būti panaudotos esamos struktūros, tik į naują krizių lygį turi būti pakeltas analizės, planavimo, finansų skyriaus, buhalterijos darbas. Gali būti ir specilūs skyriai, pvz., kontrolingo, strateginio valdymo ir pan.

47. įmonė likviduojama, likvidavimo būdai (sanavimas, taikos sutartis ir pan.)?

Įmonė gali būti likviduojama dviem pagrindiniais atvejais.

Prie normalios įmonės likvidavimo procedūros reikia priskirti įmonės likvidavimą savo noru. Akcininkai ar savininkai nutaria nutraukti savo veiklą. Žinoma, dažniausiai tai susiję su nesėkminga veikla, nors jos rezultatai likvidavimo metu gali būti ir neryškūs. Priėmus sprendimą likviduoti įmonę, prasideda ilgas likvidavimo kelias.

Nutarimas likviduoti įmonę skelbiamas „Valstybės žiniose“.

Reikia apsaugoti kreditorių interesus, todėl būtinas jų sutikimas su numatoma likvidavimo procedūra, dažniausiai su jais atsiskaitoma, pardavus turtą.

Pasidalijamas likęs turtas arba jį pardavus gautos lėšos.

Įmonė išregistruojama, išbraukiama iš rejestro, dokumentai priduodami archyvui ir t.t.

Įmonės bankrutavimas. Įmonė yra bankrutuojanti, kai jai iškeliama bankroto byla arba taikoma neteisminė bankroto procedūrų nagrinėjimo tvarka. Bankroto procedūra keliama nemokiai įmonei, kai įmonės finansiniai įsipareigojimai yra lygūs jos turtui arba jį viršija.

Bankroto procedūra taikoma nesėkmingai dirbančioms įmonėms , tačiau pats bankrotas negali būti traktuojamas tik neigiamai. Iš tikrųjų, prarandamos darbo vietos, nepagaminama produkcija, nemokami mokesčiai – tai neabejotinai neigiama.

Tačiau reikia matyti ir teigiamas bankroto savybes:Blogai dirbanti ir nemokanti prisiderinti prie aplinkos, nemokanti pasikeisti įmonė parduodama – patenka į kitas rankas. Atsiranda reikalingų lėšų jai pertvarkyti. Šiuo atveju neigiamų pasekmių iš viso nėra, nes dauguma darbuotojų lieka dirbti šioje įmonėje.likvidavus įmonę, atsiskaitoma su skolininkais.Nutraukus nesėkmingai dirbančios įmonės veiklą, nutraukiamas ir jos darbuotojų sunkus egzistavimas, kai neišmokami atlyginimai, išeitinės pašalpos, nemokamos atitinkantis darbą atlyginimas. Esant normaliom rinkos sąlygoms, darbuotojai paprastai įsidarbina kitose įmonėse.Nesėkmingai ilgą laiką dirbanti įmonė praktiškai vis labiau įsiskolina, ir jos situacija darosi vis sunkesnė. Ankstyvas bankrotas leidžia žymiai sėkmingiau spręsti įmonės arba jos turto pardavimą.

Bankroto bylos iškėlimas

Bankroto byla įmonei gali būti iškelta:Jei įmonė nemoki;Jei įmonė negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti darbuotojų kitų jylančių iš darbo santykių finansinių reikalavimų;Jei įmonė negali užmokėti u- gautas prekes, atlikus darbus, grąžinti kreditų ir vykdyti kitų sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų;Jei įmonė negali vykdyti LR įstatymų nustatytų privalomų mokėjimų ir priteistų sumų;Jei įmonė paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą, vykdė kitus veiksmus, leidžiančius manyti, kad iš likusio turto nebus įvykdyti įmonės finansiniai įsipareigojimai;Jei įmonė pranešė kreditoriams ar teismui, kad negali ar neketina vykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų;Jei teismo antstolis negali įvykdyti teismų ar kitų institucijų sprendimų.

Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei gali pateikti:Kreditoriai.Savininkai, akcininkai.Įmonės administracijos vadovas.Valstybinės ar savivaldybės įmonės steigėjas.Valstybinė darbo inspekcija..

Neteisminis bankroto procedūros vykdymas galimas, jei nėra teismuose iškeltų bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, taip pat ir kylantis iš darbo santykių.

Bankrutuojančios įmonės sanavimas

Įmonės paskelbimas bankrutuojančia dar nereiškia, kad ji bus likviduojama. Gali būti siekiama atgaivinti įmonės veiklą – atlikti sanavimą.

Sanavimas – kompleksas priemonių (ūkinės veiklos rūšies pakeitimas, techninės ir ekonominės priemonės, turto pavadinimas, gamybos ir darbo organizavimo pakeitimas ir kitos priemonės) įmonės mokumui atkurti įgyvendinimas.

Įmonė gali būti sanuojama tik esant teismo patvirtintam sanavimo projektui. Įmonės sanuotojai gali būti vienas ar keli fiziniai ar juridiniai asmenys, taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, pateikusios įmonės sanavimo garantijas.

Sanavimo projektą gali siūlyti sanuotojas (ai), kreditoriai, administratorius, savininkas, įmonės valdymo organas, akcininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 10 proc. akcijų. Sanavimo projektas pateikiamas tvirtinti kreditorių susirinkimui, už jį turi balsuoti ne mažiau kaip 2/3 visų kreditorių.

Įmonės sanavimo projekte turi būti nurodyta:

Sanavimo objektas, tikslai ir sanavimo trukmė;

Priemonės įmonės mokumui užtikrinti;

Numatomų atleisti darbuotojų iš darbo skaičius;

Turto dalis, numatoma panaudoti ūkinėje veikloje ir parduodamo turto dalis;

Objektai ir turtas, kurį numatoma parduoti;

Kreditorių teikiamos nuolaidos bankrutuojančiai įmonei;

Kreditorių reikalavimų tenkinimo šaltiniai ir pinigai;

Įmonę sanuojantis asmuo, jo pareigos ir teisės;

Kreditorių susirinkimo, kreditorių komiteto, kreditorių susirinkimo pirmininko teisės;

Administratoriaus atsiskaitymo kreditorių susirinkimui tvarka;

Turto paskirstymo savininkams po įmonės sanavimo tvarka;

Sanuotojo turtinės ir neturtinės teisės po įmonės sanavimo, šių teisių įgyvendinimo tvarka.

Taikos sutartis ir likvidavimas

Labai dažnai patenkinti visus kreditorių reikalavimus, net sėkmingai pardavus visą įmonės turtą, neįmanoma. Įmonę dažnai smaugia ne realios skolos, bet nuo jų priskaičiuoti delspinigiai valstybės biudžetui, sodrai.

Todėl tiek administratorius, tiek kreditoriai ieško būdų, kaip su mažiausiais nuostoliais išspręsti problemą. Ienas tokių būdų yra taikos sutartis. Administratorius ir kreditoriai sudaro taikos sutartį, kurioje:nurodomos įmonei daromos nuolaidos ir finansiniai kreditorių reikalavimai;įmonės įsipareigojimai;reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai;įmonės atsakomybė už taikos sutarties byla nutraukiama.

Labai dažnai procesas baigiamas įmonės likvidavimu. Jei per 6 mėn nuo bankroto bylos iškėlimo nebuvo priimta nutartis dėl sanavimo, taikos sutarties, ir teismas šio termino nepratęsė, teismas pripažįsta įmonę bankrutavusią ir priima sprendimą įmonę likviduoti.

Bankrutavusi įmonė gali būti išregistruota ne anksčiau, kaip praėjus 3 men nuo tesimo sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia įsigaliojimo.

Join the Conversation

×
×