Pirmieji gyventojų surašymai Lietuvoje

“Svarbiausi duomenų apie gyventojus šaltiniai yra gyventojų surašymai, einamoji gyventojų apskaita, atrankiniai tyrimai, gyventojų sąrašai ir kiti informacijos šaltiniai” (1, 3). Atskiri duomenų surašymo šaltiniai vienas nuo kito skiriasi duomenų turiniu, kadangi surašymo tikslai galėjo būti nevienodi, programos skirtingos. Įvairiuose surašymo šaltiniuose skiriasi duomenų surinkimo laikas, tuo būdu jie (šaltiniai) laiko atžvilgiu gali papildyti vienas kitą, tačiau dėl nevienodų surašymams taikytų būdų, besiskiriančių savo tikslais ir programomis, duomenys netenka palyginamumo.

Vis tik seniausia ir plačiausiai naudojama stebėjimo forma yra gyventojų surašymas. Tačiau anot deemografų, iki XVIII amžiaus vestos įvairios gyventojų apskaitos nėra laikomos gyventojų surašymais, kadangi jos neapimdavo visos valstybės teritorijos, visų gyventojų kategorijų, būdavo epizodiškos ir pan.

Gyventojų surašymas – tai toks statistinis duomenų apie kiekvieną atitinkamos teritorijos stebėjimo vienetą surinkimas, kuris vedamas pagal iš anksto sudarytą programą ir vienu metu arba laikotarpiu visoje teritorijoje. Prieš pradedant kiekvieną surašymą , turi būti suformuluojamas konkretus surašymo tikslas, uždaviniai, sudaroma programa.
Pavyzdžiui, surašymo tikslu gali būti gyventojų skaičiaus nustatymas, jų pasiskirstymas teritorijoje, taip pat jų (gyventojų) struktūra paagal lytį, šeimos padėtį, išsimokslinimą ir pan. “Gyventojų surašymo uždavinys – gauti duomenis apie gyventojų skaičių, sudėtį, pasiskirstymą pagal socialinius, demografinius, teritorinius ir kt. požymius” (1, 7). Gyventojų surašymo stebėjimo vienetu gali būti atskiras asmuo ar šeima.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad gyventojų ap

pskaitos Lietuvoje vedamos jau labai seniai. XIII amžiaus pirmoje pusėje, susikūrus Lietuvos valstybei , duomenys apie gyventojus būdavo renkami per inventorizacijas. “Pavyzdžiui, labai reikšmingos yra XVI a. gyventojų apskaitos (1528 m., 1565 m. ir kt.), kurių metu buvo apskaitomi dvarų ir sodžių gyventojai, inventorizuojamas jų turtas” (1, 10). Dar yra žinomos tokios inventorizacijos, kurios buvo pravestos 1658 m. Jurbarko seniūnijoje, 1670 m. – Trakų seniūnijoje, 1710 m. – Alytuje. Viena didesnių gyventojų apskaitų buvo pravesta 1789 m., kuri jau apėmė visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, tačiau į ją nebuvo įtrauktas privilegijuotas luomas, t.y. bajorai ir dvasininkai. Iki tol jokia visuotina šalies gyventojų apskaita LDK nebuvo vykdyta. 1789 metų apskaitą paskatino tas faktas, kad keturių metų seimui (1788-1792) reikėjo svarstyti klausimus apie rekrūtų prievolės įvedimą, šalies gynybos, administracinio aparato, valstybės finansų tvarkymą, apie įvairias ūkines reeformas, kurioms pravesti trūko duomenų apie krašto gyventojus. Tiesa, “1777 metais Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo įvykdytas I-sis miestų gyventojų surašymas” (2, 7). Truputėlį vėliau, maždaug nuo 1785 m. buvo pradėta vykdyti eksportuojamų-importuojamų prekių apskaita, o 1775 m. ir 1789-1790 m. visoje šalies teritorijoje įvykdytos dūmų liustracijos.
Vykdant 1789 m. apskaitą, buvo numatyta, kad surašant dūmas kaimuose bei miestuose, reikia užrašyti ir juose gyvenančių žmonių skaičių. “Gyventojų surašymo reikalui Lenkijos iždo komisija sudarė schemas, pagal kurias gyventojai skirstomi į valstiečius-žemdirbius, činšininkus-daržininkus, kampininkus, pirklius, fabrikantus, amatininkus, smuklininkus, laisvuosius samdinius ir elgetas” (2, 8). Iš ši
ios gyventojų apskaitos Lietuvos-Lenkijos valstybėje yra išlikę duomenys iš Gardino, Naugarduko, Polocko, Slonimo , taip pat Ukmergės bei Upytės pavietų . Dar yra išlikę Pinsko bei viso Ukmergės pavieto gyventojų surašymo duomenų santraukos. Šioje apskaitoje gyventojai buvo skirstomi į penkias amžiaus grupes: nuo 1 iki 16, nuo 16 iki 30, nuo 30 iki 45, nuo 45 iki 60 bei nuo 60 ir daugiau metų. “1789 m. gyventojų surašymo programa LDK buvo platesnė negu Lenkijoje, kur pagal amžių buvo skirstomi tik sūnūs, ir tai tik į 2 grupes: jaunesnius kaip 15 metų amžiaus ir vyresnius” (2, 10).
1789 m. pabaigoje Seimas priėmė gyventojų surašymo LDK įstatymą. Tuo būdu 1790 m. visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo pravestas pirmasis visuotinis gyventojų surašymas, kuris jau apėmė visus gyventojų sluoksnius, visas grupes visoje LDK teritorijoje. Kaip buvo atliktas pats 1790 m. LDK gyventojų surašymas, yra žinoma labai mažai, tačiau “.išlikę gyventojų surašymo duomenys apima 11 pavietų, kuriuose pagal 1790 m. dūmų liustraciją buvo 225,7 tūkst. dūmų” (2, 13). Tuo metu visoje LDK teritorijoje buvo 451,7 tūkst. dūmų. Iš viso to matyti , jog yra išlikę duomenys apie beveik pusę LDK dūmų, taigi ir apie pusę šalies gyventojų. “.Kadangi 11 pavietų buvo 1409 tūkst., tai visoje LDK pagal 1790 m. surašymą turėjo būti apie 2,8 mln. gyventojų” (2, 13).
Iš šio 1790 m. LDK gyventojų surašymo yra išlikusi Trakų pavieto Kalvarijos parapijos pirminė medžiaga, iš kurio galima spręsti apie to surašymo me
etodiką ir programą.
Yra išlikę vardiniai kaimiečių ir miestiečių sąrašai. Bajorai buvo surašomi spausdintuose blankuose, o kiti žmonės – ranka standartiškai išgrafuotoje knygoje. Šalies gyventojai buvo surašomi namais: pirmiausia užrašytas būdavo šeimos galva, t.y. jo pavardė, vardas, tėvo vardas ir profesija, po jo buvo “.surašyti kiti šeimos nariai ir įnamiai, nurodant vardą ir ryšį su šeimos galva” (1, 11), be šių duomenų taip pat buvo nurodomas ir kiekvieno gyventojo amžius. Tuometinis LDK gyventoj surašymas apibūdino žmonių socialinę, šeimyninę sudėtį, jų pasiskirstymą pagal lytį, amžių, profesijas, tikybą ir tautybę, apimdamas visus šalies gyventojų sluoksnius ir grupes: valstiečius, bajorus, dvarininkus, miestiečius, krikščionis, žydus, karaimus ir kt.
Suvedus 1790 m. surašymo duomenis, paaiškėjo , jog didžiąją šalies daugumą, t.y. 80 % visų gyventojų sudarė valstiečiai, toliau ėjo miestiečiai, kurie sudarė apie 10 %, o bajorija – tik apie 5-8 % visų krašto gyventojų. Taip pat išryškėjo tai, jog daugiau nei pusę gyventojų buvo vyrai (t.y. vyrai sudarė 52,8 %, o moterys – 47,2 %). Išsamiai sumuojant duomenis, buvo nustatyta šalies gyventojų struktūra ir išskirta 15 amžiaus grupių: iki vienerių metų, po metų dydžio grupės vaikų nuo 1 metų amžiaus iki 8-erių metų, toliau 8-13, 14-17, 18-29, 30-49, 50-69, 70-89, 90 ir daugiau metų. Pagal surašymo duomenis “. iki vienerių metų amžiaus vaikai sudarė 4 % visų gyventojų, 45 % – vaikai ir paaugliai iki 18 metų, 10,4 % penkiasdešimtmečiai ir vyresni žmonės” (1, 11). Taigi matyti, jog demografine prasme LDK vyravo ja
auni žmonės, tačiau tokią amžiaus struktūrą (kai vyrauja didelė vaikų ir paauglių dalis, bet maža – senų ir pagyvenusių) sąlygojo didelis gimstamumas ir mirtingumas.
Pradedant nuo 1790 metų naujiesiems valdžios organams buvo pavesta vykdyti gyventojų skaičiaus ir jų natūralaus judėjimo apskaitą. Tuo būdu parapijų klebonai kiekvienų metų pradžioje turėjo komisijoms pateikti “.praėjusių metų santuokų, gimimų ir mirimų metrikas, o taip pat jų parapijose esančių visų gyventojų sąrašą, nurodant kiekvieno asmens lytį, amžių ir gyvenamąją vietą” (2, 10). Iš tokių sąrašų pavietų komisijos turėjo sudaryti bendrus sąrašus atskirai krikščionims, žydams, totoriams, karaimams ir pateikti juos Iždo komisijai, kuri jau informuotų Seimą apie bendrą šalies gyventojų stovį.
1790 metų Lietuvos-Lenkijos valstybės gyventojų surašymas nuo kitų to meto surašymų, vykdytų Prūsijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse, išsiskiria surašymo programos platumu, kurioje buvo fiksuojama ne tik tautybė, šeimyninis stovis, lytis bei amžius, tačiau ir gyventojų socialinė priklausomybė, profesija, tikyba.
Iš 1790 m. gyventojų surašymo išryškėja sąryšis tarp gyventojų amžiaus trukmės ir jų socialinės padėties – daugiau senesnio amžiaus žmonių buvo tarp bajorų bei miestiečių negu tarp valstiečių.Toks faktas aiškinamas tuo, jog bajorų ir dalies miestiečių materialinės bei sanitarinės gyvenimo sąlygos buvo geresnės, taip pat jie naudojosi medicinine pagalba.
.Po penkerių metų nuo 1790 m. gyventojų surašymo Lietuva, išskyrus Klaipėdos kraštą, atsidūrė Rusijos globoje (1795 m.). Kadangi Rusijoje dar nuo XVIII pradžios buvo renkami mokesčiai nuo “revizinės sielos”, t.y. buvo apmokestinami privilegijuoti vyrai, o pačioje Rusijoje penktoji revizija jau buvo pravesta 1794 metais, tačiau, kad įvesti tokį mokestį Lietuvoje, reikėjo atitinkamų duomenų. Todėl 1795-1796 metais ir mūsų krašte buvo pravesta penktoji revizija. Tokios revizijos buvo atliekamos kas 15 metų, ir dešimtoji – paskutinė Lietuvoje buvo pravesta 1856 metais. Tačiau tokie duomenų rinkimai nebuvo laikomi surašymais, kadangi neapimdavo visų gyventojų.
“1789 m. ir 1795 m. surašymai buvo vykdomi mokesčių reikalu” (2, 16), todėl suinteresuoti duomenų mažinimu žemvaldžiai pateikė netikslius duomenis. Taigi 1790 m. bažnytinė statistika duomenų atžvilgiu buvo pranašesnė, nors ir joje buvo praleista žymi gyventojų dalis.

“1897 m. Lietuvoje buvo atliktas gyventojų surašymas kartu su Rusijos gyventojais” (1, 12). Tokio pobūdžio surašymas Rusijoje buvo pirmasis. Pagal šio gyventojų surašymo duomenis Lietuvoje 1897 metais gyveno 2536 tūkst. gyventojų, kurių tik apie 14 % gyveno miestuose, o likusieji 86 % – kaimuose. “Apskaičiuota, jog lietuviai sudarė 61,6 % bendro gyventojų skaičiaus, žydai – 13,1 %, lenkai – 9,7 %, rusai – 4,8 %, baltarusiai – 4,7 %, vokiečiai – 4,4 % ir latviai – 1,3 %” (1, 12). Tokiam Lietuvos gyventojų skaičiui didelę įtaką buvo padarę 1863-1864 metų sukilimas bei 1868 metų nederlius, kuomet didelė dalis mūsų šalies gyventojų buvo emigravę į užsienį ( Buvo apskaičiuota, jog 1899-1914 m. į JAV emigravo 253 tūkst. žmonių, ir didžioji jų dalis buvo vyrai). 1897 metų surašyme buvo nustatytas kritinis surašymo momentas iki kurio pabaigos turėjo būti surinkti visi duomenys, o paskui jie buvo tikrinami kaimuose surašinėtojų, o miestuose – namų savininkų. Į šio surašymo programą buvo įtraukta 14 klausimų: apie asmens lytį, santykį su ūkio šeimininku ar šeimos galva, apie šeimyninę padėtį, luomą, gimimo vietą, perregistravimo vietą, taip pat apie nuolatinę gyvenamąją vietą, buvo daromos atžymos apie laikiną išvykimą ar buvimą, apie surašomo žmogaus tikybą, gimtąją kalbą, raštingumą, verslą, apie padėtį karo prievolės atžvilgiu, taip pat buvo daroma atžyma apie fizinius trūkumus (kurtumą, nebylumą) ir beprotystę.
Po daugelio pasikeitimų Lietuvoje, tokių kaip 1918 metų šalies nepriklausomybės paskelbimas, 1921 m. sienos su Latvija nustatymas, Vilniaus krašto netekimas, likęs neaiškus Klaipėdos krašto likimas, 1922 metų šalies žemės reforma, tik 1923 metais nepriklausomoje Lietuvoje buvo atliktas gyventojų surašymas. Išsprendus Klaipėdos krašto juridinę padėtį, čia gyventojų surašymas buvo pravestas 1925 metais, ir tik 1931 metais lenkų užgrobtame Vilniuje ir Vilniaus krašte.
Šis 1923 metų gyventojų surašymas vyko pagal Steigiamojo seimo įstatymą, kuriame buvo numatyta, jog surašymas turi apimti visus gyventojų sluoksnius, taip pat buvo nuspręsta, kad tokie surašymai turi vykti kas 10 metų. Surašymo programoje buvo numatyta 14 klausimų : čia reikėjo nurodyti pavardę, vardą, amžių, lytį, šeimyninę padėtį, tikybą, tautybę, jei žmogus svetimšalis, tai reikėjo nurodyti, kurios valstybės pilietis, taip pat buvo renkami duomenys ar asmuo moka skaityti, rašyti, reikėjo nurodyti gimimo vietą, pragyvenimo šaltinį ir padėtį versle, neturint verslo , privaloma buvo nurodyti iš ko gyvena, taip pat buvo registruojami žmonių fiziniai trūkumai ar luošumas ir viso to priežastys. Taip pat buvo pildomi Karo dalyvių lapeliai, iš kurių duomenų galima buvo nustatyti karo nuostolius.
Visus šio surašymo duomenis sumavo Lietuvos centrinis statistikos biuras. “.Buvo gauta daug duomenų, apibūdinančių gyventojų skaičių, jų pasiskirstymą teritoriniu aspektu , pagal įvairius požymius” (1, 15). Nustatyta to laikotarpio Lietuvos gyventojų tankumas – 38,3 žmonės į 1 kv. kilometrą. Taip pat buvo “.nustatyta , kad Lietuvai tarp Europos šalių pagal žemės ploto didumą tenka 22 vieta, o gyventojų skaičių – 24 , gyventojų tankumą – 25 vieta”(1, 15). Pagal 1923 m. surašymo duomenis Lietuvoje gyveno 967 560 vyrų, t.y. 47,7 %, o moterų – 1 061411 arba 52,3 %.
Prie šio surašymo duomenų pridėjus 1925 metais atlikto Klaipėdos krašto surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 2 176 046 gyventojai.
Dar vienas šalies gyventojų surašymas buvo atliktas Vokiečių okupacijos metais – 1942 m. gegužės 27 d., o nustatytas kritinis laiko momentas 24 valandos. Šis surašymas buvo pavadintas Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymu.
“Tarybų valdžios metais Lietuvoje kaip ir šalyje buvo atlikti keturi sąjunginiai gyventojų surašymai – 1959 m., 1970 m., 1979 m. ir 1989 m.” (1, 16), tačiau jau šių surašymų, mano manymu, nereikėtų priskirti prie pirmųjų Lietuvos gyventojų surašymų.
Gyventojų surašymai vykdomi retokai, todėl gyventojų natūralaus judėjimo duomenys pirmiausia atsirado iš bažnytinių įrašų XV-XVI amžiuje. Tačiau čia buvo registruojami įvykiai – gimimai, mirtys, santuokos, o ne visuotiniai duomenys apie gyventojus. O kadangi, kaip jau anksčiau buvo minėta, tokia gyventojų apskaita nėra priskiriama prie gyventojų surašymo, todėl daugiau apie tai nebus išsiplėsta.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Čepulienė M.Gyventojų skaičiaus ir sudėties tyrimo metodologiniai klausimai.-V.:VU, 1989.-P.95
2. Jasas R.,Truska L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymas 1790 metais.- V.:Vaizdas, 1972.-P.96.

Leave a Comment