Benediktas Nursietis

Benediktas Nursietis įkuria ordiną

529 m. Monte Kasino. Vienuolis Benediktas Nursietis įkuria vienuolyną, kurio įtaka jaučiama visose Vakarų Europos vienuolijose iki pat ankstyvųjų viduramžių pabaigos. Įžvalgi vienuolinio gyvenimo regula – ,,regula Benedicti” – padėjo vienuolijoms tapti organizuota institucija.

Būtina reorganizacija. Iš Rytų į Vakarus atkeliavusioms vienuolijų tradicijoms (320/58 p.) grėsė žlugimas. Viena iš pagrindinių priežasčių nurodyta Atanasijo parašytoje biografijoje Šv. Antano gyvenimas, kurioje jis aukština asketiško gyvenimo idealus. Nors kai kuriose vienuolijose, pavyzdžiui, pietų Galijoje, vienuolinis gyvenimas buvo gerai organizuotas, tačiau buvo vienuolių, kurie nepriklausė jookiam ordinui ir kurie iš asketiškų idealų darė biznį. 480 metais Umbrijoje gimusiam Benediktui pagaliau pavyksta sutvarkyti vienuolijų gyvenimą. Kaip Subiako eremitas jis buvo plačiai žinomas.

,,Benedikto regula”. Senoje Apolono šventykloje Monte Kasino Benediktas įkuria savo vienuolyną. Remdamasis esama ,,regula magistri”, jis suformuluoja savąją ,,regula Benedicti”, kuria siekia įvesti tvarką brolijos gyvenime. Pagrindiniai jos reikalavimai – asketiškas gyvenimas, nuolankumas, pasižadėjimas nekeisti gyvenamosios vietos (,,stabilitas loci”) ir besąlygiškas paklusnumas abatui – rodo, kad vėlyvosios antikos vienuolijų tradicijos čia persipynė su kariška Romos dvasia. Norėdamas suteikti viienuoliniam gyvenimui rimties, Benediktas įvedė vienų metų bandomąjį laikotarpį (,,noviciatą”). Šalia tokių vienuolyno priedermių kaip svetingumas, vargšų globa ir amatai dabar atsirado ir Švietimo darbas: vienuolynams paskirtų jaunų vyrų (,,puer oblati”) auklėjimas davė pradžią viduramžių mokyklinei sistemai.

Besąlygiškas paklusnumas. Jau savo re

egulos įžangoje Benediktas ra-gina brolius būti paklusnius Dievui ir abatui: ,Jei kartais protas ir teisingumas klaidų atitaisymo ir meilės išsaugojimo vardan keltų kiek griežtesnius reikalavimus, neišsigąsk ir nemesk Išganymo kelio, kuris pradžioje ir turi būti kiek siaurokas. Mes turime paklusti Viešpaties valiai, o vienuolyne iki pat mirties vadovautis Jo Mokymu”. ,,Besąlygišką paklusnumą” Benediktas laiko ,,aukščiausiu nuolankumo laipsniu”. Tiems, kurie pasišventė vienuoliniam gyvenimui, ,,nekyla jokių abejonių dėl vyresniųjų įsakymų, jie juos vykdo, tarsi pats Dievas jiems būtų įsakęs”.

Benedikto veiklos rezultatai. Jam gyvam esant ,,regula Benedicti” buvo viena is daugelio egzistavusių vienuolynų regulų. 581 metais langobardų karių būriai sugriovė Monte Kasino vienuolyną, tačiau ,,regula Benedicti”, įžvalgiai sujungusi dvasines vertybes su griežta hierarchija, taip pat ir dėl Grigaliaus Didžiojo prielankumo gyvavo iki pat XIII amžiaus. Ji, kaip jokia kita, labai tiko Vakarų Europos vienuolijų sutvarkymui.

Vienuolis – stebukladarys. Legendos apie Benediktą

Benediktas Nursietis mirė 547 m. Monte Kasino. Didžioji jo gyvenimo kelio dalis, išskyrus vieną kitą faktą, nežinoma. Bet jo mokymas, suformuluotas Benedikto reguloje, ilgus Šimtmečius skelbė šio Romos vienuolio Tikėjimą visoje Vakarų Europoje. Po jo mirties ėmė sklisti legendos apie šio ,,Dievo žmogaus” gyvenimą.

Seniausias mus pasiekęs tu legendų šaltinis yra gyvenimo aprašymai, kurių autorius popiežius Grigalius Didysis (540-604; – 95 p.) ir pats buvo vienuolis benediktinas. Vieną iš sa

avo keturių 593 metais parašytų knygų apie stebuklingus didžiųjų Bažnyčios Vyrų darbus jis skyrė Benediktui. Tuose pasakojimuose nerasime istorinių faktų, bet jie liudija apie pamaldžia pagarbą, apgaubusia Benediktą netrukus po jo mirties. Štai tos žinomiausios legendos:

Stebuklingas išgelbėjimas. Besemiantį vandenį jauną vienuolį pagavo banga ir nunešė tolyn į ežerą. Tuomet Benediktas išsiuntė savo brolį Maurą ano gelbėti. Mauras žengė virs vandens, ir jam ,,atrodė, kad eina kieta žeme”. Vėliau kilo ,,draugiškas ginčas” dėl to, kas gi padarė tą stebuklą – Benediktas ar Mauras. Benediktas aiškino, kad stebuklas įvyko dėl Mauro paklusnumo, nors išgelbėtasis vienuolis tvirtino, kad tuo momentu matęs ,,abato avikailio drabužį”.

Bausmė vienuoliui. Kartą vienas vienuolis buvo labai išsiblaškęs ir negalejo susikaupti maldai. Benediktas nustatę, kad šitokio dvasinio išsiblaškymo kaltininkas yra demoniška būtybe, toks mažas juodas žmogutis. Kai Benediktas išplakę vienuoli rykšte, šėtoniškas gundytojas paliko ji ramybėje, ,,tarsi pats butu gavęs i kaili”.

Speko Subjako vienuolynas, kur atsiskyręs gyveno bei meldėsi Benediktas

Karaliaus klasta. Norėdamas patikrinti Benedikto šventumą, karalius Totila nusiuntė pas jį savo ginklanešį, persirengusį karaliumi ir lydimą didelio būrio dvariškių. Benediktas pastebėjo apgaulę: ,,Nusimesk, sūnau, viską; nusimesk, ką turi apsivilkęs, tai ne tavo drabužiai”. Prasikaltę vyrai grįžo pas karalių, ir tuomet pats Totila atgailau-damas atvyko pas Benediktą, kuris išpranašavo jo kaip politiko li

ikimą: ,,Tu darai piktus darbus, daug pikto jau esi padaręs. Liaukis pagaliau! Tikrai – tu įžengsi į Romą, persikelsi per jūrą, valdysi devynerius metus, o dešimtaisiais mirsi”. Benedikto to žodžiai išsipildė.

Dvylika nuolankumo pakopų

Vienuolio gyvenimo kelią Benediktas Nursietis aprašo savo reguloje kaip ,,nuolankumo ir dorybių pakopas”, kurios veda i tobulą Dievo meilę.

,,Pirmoje nuolankumo pakopoje žmogus nuolat galvoja apie Dievo baimę ir stengiasi jos nepamiršti. Jis dažnai mąsto apie Dievo įsakymus ir visa širdimi yra įsitikinęs, kad Dievo niekintojai už savo nuodėmes degs pragaro liepsnose, o dievobaimingieji susilauks Amžinojo Gyvenimo. Be to, jis suvokia, kad Dievas visą laiką stebi ji iš dangaus, Dievo Akis mato jį visur ir visada, o angelai renka apie jį žinias.

Antroje nuolankumo pakopoje vienuolis atsisako savo valios ir nejaučia jokio malonumo tenkinti savo asmeninius norus.

Trečioje nuolankumo pakopoje vienuolis is meilės Dievui besąlygiškai paklūsta savo vyresniajam.

Ketvirtoje nuolankumo pakopoje vienuolio paklusnumas pasiekia tokį laipsnį, kad jis be atsikalbinėjimų vykdo sunkiausius paliepimus, net ir tokius, kurie jam yra labai nemalonūs, kantriai iškenčia visokius įžeidinėjimus ir nepasiduoda nevilčiai.

Penktoje nuolankumo pakopoje vienuolis išpažista abatui slapčiausias savo širdies nuodėmes ir visa, ką pikto yra slapta padaręs.

Septintoje nuolankumo pakopoje vienuolis ne tik žodžiais pripažįsta, kad yra pats niekingiausias ir menkiausias iŠ visu, bet ir Širdyje yr

ra tuo giliai įsitikinęs.

Devintoje nuolankumo pakopoje vienuolis susilaiko nuo kalbėjimo, yra nešnekus ir prabyla tik tuomet, kai yra klausiamas.

Dešimtoje nuolankumo pakopoje vienuolis susilaiko nuo juoko, nes yra parašyta: tik kvailys kvatoja visa gerkle.

Vienuoliktoje nuolankumo pakopoje vienuolis šnekėdamas su kitais kalba maloniai ir rimtai, santūriai ir dalykiškai; kalba nedaug, gerai apgalvodamas Kiekvieną žodį ir garsiai nešaukia.

Dvyliktoje pakopoje vienuolis yra nusižeminęs ne tik širdyje; nusižeminimas juntamas ir iš jo laikysenos pamaldu metu, koplyčioje, vienuolyne, sode, kelionėje, laukuose – žodžiu, visur. Ar jis sėdėtų eitų ar stovėtų, jo galva visuomet nuleista, o žvilgsnis nukreiptas i žemę. Jo nuodėmes ji slegia, jis jaučiasi kaltas ir galvoja, kad jau dabar stovi prieš rūstųjį Dievo Teismą kai vienuolis pereina visas nuolankumo pakopas, jis pajunta palaimingą Dievo meilę, kuri nuveja šalin baimę. Šios meiles įkvėptas, jis visas priedermes, kurias šiol vykdė iš baimės, pradeda vykdyti savaime, iš įpročio, ne bijodamas pragaro, o iš meilės Kristui nes gėris tapo jam įpročiu, o dorybė džiaugsmu.”

Leave a Comment