bendrai
Lenkijos Mokslų Akademijos Istorijos instituto darbuotojas Bronius Makauskas skaitė pranešimą „Lietuvos ir Lenkijos santykiai Lenkijos lietuvio akimis per dešimt nepriklausomybės metų”. Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto profesorius Antanas Tyla svarstė, koks yra Lietuvos istorinis paveldas ir kokia jo reikšmė piliečio formavimuisi. Kauno VDU profesorius, filosofijos istorikas Kęstutis Skrupskelis iš Pietų Karolinos (JAV) kalbėjo apie sovietmečio palikimą po dešimt nepriklausomybės metų. Antropologijos dr. kun. Arvydas Žygas (Kaunas) kalbėjo apie Lietuvos jaunimą, Vidmantas Valiušaitis (Lietuvos žurnalistų sąjungos vicepirmininkas) aptarė išeivijos santykius su Lietuva. Į studijų savaitę atvyko taip pat keletas Lietuvos politikų. Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Krikščionių demokratų partijos atstovas Arimantas Raškinis, Seimo vicepirmininkas Feliksas Palubinskas bei parlamentaras Algirdas Patackas dalyvavo simpoziume tema „Seimo rinkimų išvakarėse: dešimtmečio patirtis Lietuvoje ir išeivijoje”. Kaip pabrėžė Seimo pirmininkas, spalio 8-ąją (Lietuvos Seimo rinkimai) spręsis Lietuvos ateitis. Lietuviai rinks ne tik naują parlamentą, bet ir nuspręs, kokia turi būti Lietuva: prorusiška ar provakarietiška. V. Landsbergis ir kiti kalbėjusieji parlamentarai kritikavo Rinkimų įstatymo nuostatą dėl balsavimo paštu. Pasak kalbėjusiųjų, viešai žinoma, kad per šiuos rinkimus „balsą” nusipirkti galima jau už 10 litų, o kai kuriuose rajonuose dar mažiau – už septynis litus. – Teoriškai už dešimt milijonų galima „nusipirkti” valstybę, – sakė Seimo pirmininkas. Jis priminė, kad per praėjusius rinkimus daugiausia balsų pirkimo atvejų užfiksuota Vilniaus rajone. Ryszardui Maciejkianiecui ir Audriui Butkevičiui kaltinimus dėl balsų pirkimo pateikė Rinkimų komisija, tačiau iki šiandien prokuratūra neiškėlė baudžiamosios bylos. Bene daugiausia aistrų ir diskusijų sukėlė VDU dėstytojo profesoriaus Kęstučio Skrupskelio paskaita „Sovietmečio palikimas po 10 nepriklausomybės metų”. „Aušra” profesoriui K. Skrupskeliui pateikė keletą klausimų.
„Aušra”: Kokia Jums atrodo Lietuva, praėjus dešimčiai nepriklausomybės metų? Prof. Kęstutis Skrupskelis: Lietuva labai radikaliai pasikeitė. Visų pirma žmonių aptarnavimo srityje. Parduotuvėse ar restoranuose maloniai, kultūringai aptarnauja, padavėjai mandagūs, normaliai su lankytojais elgiasi. Aš labai mėgstu knygas. Sovietmečiu įeiti į knygyną buvo beveik neįmanoma, nebūta knygų. Tos kelios, kurios gulėjo lentynose, buvo sovietinės propagandos įrankis. Ir atmosfera buvusi labai nemaloni. Dabar Kaune yra bent trys man žinomi naujai įsteigti knygynai, kur aš visuomet nueinu, jeigu tik turiu laisvą valandėlę, ir maloniai praleidžiu laiką, be jokio ypatingo tikslo. Ir nieks ant manęs nerėkia, nieks manęs neveja ar įtartinai nežiūri, neatiminėja knygų, nestumdo. Radikaliai pagerėjo knygų leidybos kokybė. Tai tik viena iš daugelio sričių, neatpažįstamai pagerėjusių per tą dešimtį Lietuvos nepriklausomybės metų. Tad kodėl, Jūsų nuomone, tokie pikti žmonės, kodėl Lietuvoje sklando tokios juodos nuotaikos? Kuomet 1989 metų pavasarį lankiausi Lietuvoje, buvo nuostabu. Gatvėse žmonės sveikinosi vieni kitus, džiaugėsi. Visi buvo labai pakilios nuotaikos, su nepriklausomybe siejo nepaprastai dideles ir, reikia pasakyti, perdėtas viltis. Jie norėjo, kad viskas iš karto būtų drastiškai geriau. Gal mes, atvykę iš Vakarų, truputį neteisingą vaizdą jiems perdavėme, gal jie iš mūsų pasakojimų susidarė įspūdį, kad Vakaruose, kur viskas sutvarkyta, visi gyvename be rūpesčių, neturime jokių problemų. Antai mano pažįstami – nesakysiu, kiek jie uždirba, nes išsigąsite, kad tiek žmonės gali uždirbti. Taigi mano pažįstamo žmona skundžiasi, kad pakilus Amerikoje benzino kainoms, jinai negali nusipirkti suknelės. Jai ta suknelė nėra reikalinga, nes spintoje jų turi kelias dešimtis. Panašiai yra ir Lietuvoje. Aišku, čia yra labai daug problemų, pavyzdžiui, nedarbas, ypač tarp jaunimo. Tačiau visų problemų staigiai išspręsti neįmanoma, tam reikia laiko. Kuris visuomenės sluoksnis labiausiai sugebėjo pasinaudoti nepriklausomybės metais sukurtomis naujomis sąlygomis ir galimybėmis? Spėčiau, kad vidurinysis, žmonės, kurie sugeba dirbti techniškus darbus. Inteligentija, nors nebūtinai kūrėjai. Ir Lietuvos mokslo žmonės sugebėjo išnaudoti tą laikotarpį. Pakanka tik pasidairyti po knygynų lentynas, pavartyti mūsų istorikų darbus. Tai milžiniškas šuolis. Savo paskaitoje Jūs pateikėte šiuolaikinio lietuvio psichikos diagnozę, kuri verčia susimąstyti. Jūs teigėte, kad lietuvis savo materialinę padėtį vertina ne pagal tai, ką jam pavyko pasiekti, bet sulygina savo piniginę su kaimyno pinigine ir pavydi tiems, kuriems labiau pavyko. Ar tai tik lietuviams būdingas bruožas? Tai būdinga visai žmonijai. Žmogui iš tikrųjų reikia labai mažai. Kiekvienas iš mūsų, netgi labai neturtingas, turi žymiai daugiau negu turtingieji prieš kelis šimtus metų. Pagal sociologų ir psichologų teoriją, ta taisyklė galioja visur ir visuomet. Kaip sakiau, ta turtinga mano pažįstama amerikietė yra nelaiminga ne todėl, kad jai trūksta suknelių, bet todėl, kad jos draugės jų turi dar daugiau. Tačiau ypač Lietuvoje yra tradicija, kad siekiant savo gerovės, geriausiai yra naikinti labiausiai iškilusias asmenybes. Man kyla klausimas, kodėl per tą dešimtmetį Lietuvos politikoje nesusiformavo ryškių asmenybių, išskyrus gal vieną, dvi, kurios atsirado pačioje Sąjūdžio pradžioje. Gal dėl to, kad mes esame „svieto lygintojai”, ir naikiname tuos, kurie iškyla. Man nesuprantama yra tai, kodėl žmonės taip nepakenčia prof. V. Landsbergio. Aš su juo gal ne visais klausimais sutinku, bet profesorius neabejotinai yra nepaprastai ryški asmenybė. Kartais ta žmonių neapykanta yra liguista, kaip ir liguistas sunkiai suprantamas pavydas, neleidžiantis savo aplinkoje toleruoti iškilusį žmogų. Logiškai mąstant, kuo daugiau turime ryškių, iškilių asmenybių, tuo geriau mūsų valstybei ar visuomenei. Manau, kad lietuviai dar nenori aiškintis šio proceso. Aš įžvelgiu tam tikrą panašumą tarp lietuvių ir Amerikos juodaodžių elgesio. Tarp juodaodžių irgi netoleruojamas iškilimas, pranašumas, tačiau ten toks elgesys turi istorines priežastis. Lietuvos parlamento rinkimų išvakarėse kai kurie dešinieji politikai teigia, kad spalio 8 dieną lietuviai rinks ne tik naują seimą, bet rinksis tarp Rusijos ir Vakarų. Pusiau oficialiai kalbama, kad kai kurios partijos susijusios finansiniais ir personaliniais saitais su Maskva. Ar Lietuva yra saugi? Jeigu Lietuvos ekonomika kiltų, manau, išnyktų daug vidaus pavojų. Patenkinti žmonės nenori radikalių permainų. Suprantama, išorės pavojai liktų, tačiau jų įtaka Lietuvai būtų mažesnė. Žodžiu, kylant ekonominei gerovei, Lietuva mažiau pasiduotų išorės jėgų įtakai. Oficialūs duomenys apie finansinius ar kito pobūdžio ryšius su kitomis valstybėmis neskelbiami, tačiau sprendžiant pagal kai kurių Lietuvos politinių jėgų reakciją į Amerikos kapitalo atėjimą į Lietuvą, tokia grėsmė yra. „Mažeikių naftos” reorganizavimas ir kapitalo iš kitos pusės atėjimas akivaizdžiai sumažino Lietuvos priklausomumą nuo Maskvos. Jeigu nauja vyriausybė ir parlamentas eis tokiu keliu, Lietuva bus ganėtinai saugi.