Vilniaus miestas ir jo istorija – tai įvairių Vakarų Europos civilizacijos srovių, stilių, tautų gyvenimiškos sanklodos ir kultūros atspindys. Pagoniškos kulto vietos, stačiatikių cerkvės, katalikiškas barokas, žydų gyvensenos pėdsakai liudija apie egzistavusią multikultūrinę ir gana atvirą šio Rytų Europos miesto kultūrinę tradiciją. Dabartiniu metu visame pasaulyje ir Europos žemyne vykstantys integraciniai ir kultūrinių mainų procesai labai aktualizuoja miestų, kaip įvairiausių kultūrinių procesų ir tendencijų vietų, reikšmę. Šiuolaikinėje kultūroje miestas yra ne tik vienokios ar kitokios tautos istorijos ir kultūros atminties lobynas, bet kartu formuoja savotišką miesto įvaizdį, jo nepakartojamą autentiškumą. Vilniaus miesto, kaip sostinės reikšmė šiame procese įgauna ypatingą prasmę, nes būtent sostinė atspindi ne tik miesto, bet ir visos tautos įvaizdį, pateikia bendrą Lietuvos suvokimą pasauliui. Vilniaus miesto svarbiausia paveldo dalis – jo kultūra, kuri yra neatsiejama miestelėnų kasdieninio gyvenimo dalis.Vilnius visada buvo atviras įvairioms kultūroms, papročiams ir tautoms. Tą puikiai atspindi Vilniaus bažnyčios, kurių gausybė yra sostinėje. Ne visos bažnyčios ir maldų namai veikia iki šiol. Vienos restauruojamos, kitos buvo smarkiai nuniokotos tarybiniais metais. Tačiau, kaip ir kiekviename viduramžių mieste, bažnyčios ir vienuolynai kūrė savitą miesto charakterį, bažnyčių bokštai – miesto nuotaiką. Dekoratyvūs bažnyčių fasadai, kupolai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, puošdami Vilniaus siluetą.
ARKIKATEDRA – BAZILIKA
Gedimino kalno papėdėje – Vilniaus Katedra, visada buvusi Lietuvos dvasinis ir politinis centras. Tai pirmoji katalikiška bažnyčia Lietuvoje, statyta XIV a., Lietuvai priėmus krikščionybę. Daug kartų sudeginta ir vėl atstatyta, iki šių dienų ji išlaikė klasikinį stilių. Katedros požemiuose, kur savo artimuosius laidojo Lietuvos valdovai ir didikai, savo hierarchus – Bažnyčia. Pilioriuose ir sienose išliko kai kurių požemio kapų epitafijų. Katedroje eksponuojama dalis vertingų Lietuvos dailės muziejaus paveikslų. Svarbiausių tautos įvykių liudininkė, pagrindinė Lietuvos šventovė dabar mus kviečia maldai ir susikaupimui.
Arkikatedra – reikšmingiausias Lietuvos klasicizmo pastatas (XVIII a.pab. architektas Laurynas Gucevičius). Jis turi gotikos (pagr.dalies mūras) renesanso, baroko (Šv.Kazimiero ir Valavičių koplyčios) liekanų. Pagrindinės dalies plano ir erdvės struktūra yra išlikusi gotikinė. Pagr.dalis stačiakampio plano, halinė, trinavė Išilgine kryptimi ji pilioriais padalyta į 9 travėjas, visas navas lygiai baigia rytinė siena: presbiterija ir vidinė nava sudaro vientisą vidaus erdvę. Prie pastato pagr.dalies šonų yra 11 koplyčių, zakristija. Pastato pagr.dalis iškilusi virš šoninių koplyčių lėkštų stogų, kuriuos slepia parapetai. Arkikatedros rytiniame gale į šonus simetriškai išsikiša šv.Kazimiero koplyčia ir zakristija; abiejų jų kupolai iškilę virš pagr.dalies stogo. Vakariniame gale į šonus šiek tiek mažiau, bet irgi simetriškai išsikiša švč. Marijos koplyčia ir laiptinė, Vladislovo ir Valavičių koplyčios (š.šone).Pastato vidaus proporcijos harmoningos. Arkikatedros plano ir erdvės struktūros genezė siejasi su Š.Vokietijos, Lenkijos XIV-XV a. bažnyčių architektūra, kuriai būdinga presbiterijos ir navos vientisa erdvė, aukštos koplyčios tarp šoninių kontraforsų, kompaktiški tūriai. Arkikatedros fasadai klasicistiškai didingi. Monumentalumo ypač teikia pagr.fasado dorėninio orderio portikas. Kolonos remia raiškų antablementą su reljefais puoštomis metopomis ir lėkštą trikampį frontoną su horeljefine kompozicija timpane. Sienoje už kolonų yra portalas ir nišų, su statulomis ir horeljefais. Šonines žemesnes fasado dalis apipavidalina piliastrai ir antablementas; jose yra po skulptūrų nišą. Šoniniai (p. ir š.) fasadai beveik vienodi,abu asimetriniai. Arkikatedros pagrindinės dalies interjero erdvinė struktūra gotikinė. Puošyba klasicistinė. Prie rytinės sienos įrengtas didysis altorius, vid. navos pietiniame gale – vargonai. Vienas puikiausių Vilniaus ankstyvojo baroko (XVII a. I pusė) paminklų yra šv.Kazimiero koplyčia. Joje ryški italų meno įtaka. Zakristija pastatyta klasicistinės rekonstrukcijos metu (XVIII a. pab.). Barokinė Valavičių koplyčia (sen. Karališkoji) turi išlikusių renesanso bruožų. Vidaus sienų archit. sąranga turi panašumo su renesansine Krokuvos Vavelio Katedros Žygimanto koplyčia, tačiau skulptūrinis stiuko dekoras barokinis. Kitos koplyčios – viena į kitą panašios.Arkikatedros požemiuose yra > 20 laidojimo kriptų. Nemaža jų statytos dar gotikos laikotarpiu. Kitos kriptos statytos XVI-XVII a. Vėliausia (1931-1939) kripta – mauzoliejus po šv. Kazimiero koplyčia. Mauzoliejuje po šv. Kazimiero koplyčia palaidoti Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, abi d. kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos – Elžbieta ir Barbora, valdovas Vladislovas Vaza. Arkikatedroje buvo palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1430) ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona (1418), Kazimiero IV Jogailaičio sūnus šv.Kazimieras (m. 1484, kanonizuotas 1602).1973-76 m. ir vėliau papildomai ištyrus rūsius, rasta naujų duomenų apie Arkikatedros požemių ankstyvąją istoriją, jų pobūdį. XV – XVI a. istorikų teigimu iki krikščionybės įvedimo Arkikatedros vietoje degusi amžinoji ugnis.Arkikatedroje buvo iškilmingai vainikuoti ir paskelbti Lietuvos d. kunigaikščiais Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos d. kunigaikščiai, tarp jų devynerių metų Žygimantas Augustas (1529.X.18). Spėjama, kad 1547 Karališkojoje (dab. Valavičių) koplyčioje įvyko jo slaptos jungtuvės su Barbora Radvilaite.Arkikatedra 1777 m. pradėta remontuoti pagal architekto Džuzepės de Sako projektą. Visą katedros rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka Gucevičius. Darbai pradėti 1783 m. 1782 m. šv.Kazimiero koplyčią remontavo archit. Karlas Spampanis ir skulp. Kristupas Šneideris. 1786-92 m. ant katedros stogo virš frontono (vieta buvo numatyta Gusevičiaus projekte) buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos 3 apvalios skulptūros. 1950 m. nuimtos (neišliko). 1798 m. Gucevičiui mirus, pastatą 1801 m. baigė rekonstruoti archit. Mykolas Šulcas. 1836 – 38 m. restauracijai vadovavo archit. Karolis Podčašinskis.1956 m. Arkikatedroje įrengta Paveikslų galerija (pritaikė architektai Justinas Šeibokas, Bronislovas Krūminis, Vytautas Gabriūnas, Sigitas Lasavickas).Arkikatedros eksterjerą puošia 18 apvalių skulptūrų ir 6 reljefai. Arkikatedros varpinės, (arba Gedemino aikštės bokšto) apatinė apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinio bokšto liekana. Ji gotikinė. Aštuoniasienės (viršutinės) dalies pirmieji 2 tarpsniai turi baroko apdailą, trečiasis tarpsnis – klasicistinis. Požeminė keturkampė dalis yra viena seniausių mūro liekanų Lietuvoje. Seniausioji keturkampė dalis išmūryta XIII a. Vilnios senvagės dugne. Manoma, kad apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynyb. bokštas – pastatyta XIV a. II pusėje. Galbūt jau XV a. pradžioje bokštas buvo pritaikytas varpinei.ŠV. ONOS IR BERNARDINŲ BAŽNYČIOS BEI BERNARDINŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIS
Baigta statyti Jogailaičių dinastijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) laikais. Šv. Onos bažnyčia yra nuostabiausias gotikinės architektūros kūrinys Lietuvoje. Pastato fasadui panaudotos skirtingos 33 profilių plytos. Susikertančios arkos, liauni bokšteliai sugriauna bet kokią plokštumos iliuziją, o vakaro metą fasade įspindusi saulė viską paverčia tarsi gyva laužo liepsna. Tai vienas reikšmingiausių Vilniaus senamiesčio architektūros akcentų. Ansamblis išsidėstęs Vilnios kilpoje, Maironio g. rytų pusėje. Svarbiausi komponentai – gotikinės šv. Onos ir šv. Pranciškaus bažnyčios. Jos sujungtos, stovi viena už kitos. Netaisyklinga bažnyčių padėtis sudaro įdomias perspektyvas. Vienuolyno korpusai šiaurės pusėje juosia 2 vidaus kiemus. Pastaruosius kiemus jungia arkinė anga. Ansamblis šalia Žemutinės pilies pradėjo formuotis XV a. pabaigoje, po to, kai 1462 į Vilnių atsikėlė bernardinai. XVI a. iš esmės susiformavo raiškus gotikinis ansamblis iš 2 bažnyčių ir vienuolyno pastatų.Ansamblio dominantė nedidelė puošni šv.Onos bažnyčia. Yra žymiausias Lietuvos vėlyvosios gotikos pastatas. Pasižymi sudėtinga kompozicija, neturinčia plytų gotikoje analogų. Fasadų plastika yra labai savita. Bažnyčia pailgo stačiakampio plano, 1 navos su trumpa presbiterija ir trisiene apsida. Sienos gelsvų plytų mūro. Puošybai panaudotos 33 rūšių profilinės plytos. Pagrindinis (vakarinis) fasadas simetriškas. Cokolis aukštas su 3 arkinėmis angomis vidurinėje dalyje.Profiliuotos bokštų briaunos, sudėtingais angokraščiais papuošti aukšti siauri langeliai, liepsninės arkos sudaro kilimo aukštyn įspūdį. Bokštų viršuje kyla go piešimo presbiterijos tinklinis skliautas. Vienaliai su pumpurais. Šoniniai fasadai taip pat sudėtingi. Interjere vyrauja vertikalios linijos. Sudėtingo piešimo presbiterijos tinklinis skliautas. Viena gražiausių interjero dalių – restauruotas vargonų choras. Mūrinė bažnyčia pastatyta XV a. pabaigoje. 1747 m. bažnyčios remontui vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas. 1910-1970 m. pagal inžinierės Janinos Bartkienės projektą sutvirtinti yrantys pagrindinio fasado elementai.
Šv.Pranciškaus bažnyčia yra viena didžiausių Lietuvos gotikinių bažnyčių, XVII – XVIII a. įgijusi šiek tiek renesanso ir baroko (ypač interjere) bruožų.Stačiakampė, halinė, 3 navų, 5 travėjų. Vid. nava dvigubai platesnė už šonines. Prie pietryčių kampo yra varpinės bokštas. Prie pietinės sienos glaudžiasi įvairaus dydžio renesansinė ir barokinė koplyčios, prie šiaurinės sienos – vienuolyno galerija. Puošybai naudotos profilinės plytos. Fasaduose vyrauja aukštų smailiaarkių langų ir lieknų kontraforsų ritmas. Priekiniuose kampuose yra aštuonkampiai laiptų bokšteliai. Reljefiška, majolika papuoštas frizas skiria nuo sienos renesansinį banguoto kontūro frontoną. Jo plokštumą skaido braukos ir eilėmis išdėstytos, tapyba puoštos nišos. Centrą pabrėžia didelė arkinė niša. Aukštą vidaus erdvę skaido 8 aštuonkampiai stulpai, papuošti vertikaliais velenėliais. Dalį šoninių navų dengia gotikiniai krištoliniai ir tinkliniai skliautai. Visų skliautų raštas skirtingas. Navų sienas puošė unikali gotikinė polichrominė tapyba. Interjere gausu dailės kūrinių: antkapiai, barokiniai altoriai, sakykla. Pagrindinio fasado frontone, pusapskritės arkos nišoje yra sienų tapybos kompozicija “Nukryžiuotasis” sukurta freskos technika. Plokščia, dekoratyvi tapyba dera prie architektūros, ryškina pagrindinio fasado ašį, yra ryškiausias spalvinis eksterjero akcentas. Freską apie 1846 m. nutapė dailininkas Kanutas Ruseckas. 1974 m. restauravo dailininkas Bronius Uogintas. 1462 m. Vilniuje įsikūrę bernardinai iš pradžių pastatė medinę bažnyčią. Mūrinė pastatyta paskutiniame XV a. dešimtmetyje.ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIA
Manoma, kad anksčiau šioje vietoje buvusi meilės deivės Mildos šventykla. 1668 m. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas finansavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybą. Nors pastato išorė taipogi patraukli, jo vertę lemia bažnyčios vidus. Apie 2000 skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą.
1666 metais, kasant pamatus dabartinei Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai Antakalnyje, buvo rasta į sarkofagą panaši akmeninė nežinomo riterio skulptūra. Tuo metu tvirtai patikėta, jog tai pirmosios bažnyčios šioje vietoje, įkurtos dar XIV a. viduryje, gerokai prieš valstybės krikštą, fundatoriaus Petro Goštauto antkapis. Deja, legendinė P. Goštauto asmenybė nėra paremta jokiais istoriniais šaltiniais, lygiai kaip ir nėra žinoma pirmoji bažnyčios fundacija.Sename Vilnaius Antakalnio priemiestyje, šalia pagrindinio kelio į Nemenčinę, medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčią veikiausiai bus fundavęs Vilniaus vyskupas (1492-1507) Vaitiekus Taboras. Bažnyčia pelenų stulpu virto 1594 m. XVII a. pradžioje naują medinę bažnyčią pastatydino energingas Antakalnio klebonas Petras Korkonas (m. 1624). Tuo metu prie parapijos buvo prijungta Rokantiškių Šv. Kryžiaus bažnyčia su visais parapijiečiais. Po veikliojo klebono mirties parapijai aptarnauti Vilniaus vyskupas Eustachijus Vlavičius (1616-1630) iš Krokuvos 1625 metais pakvietė vienuolius – Laterano kanauninkus. Įsikūrimas nebuvo lengvas ir tik 1638 11 30 vienuoliai iškilmingai buvo įvesdinti į naują medinį vienuolyną. Vienuolių pastangos ir parapinė veikla pamažu pritraukė ir geradarių aukas bei tikinčiųjų pasitikėjimą. XVII a. viduryje kraštą nusiaubė karas, neaplenkė ir Antakalnio parapijos. Sudegė vienuolyno pastatai, nusiaubta ir tik per plauką liko nesudeginta bažnyčia. 1658 m. nauju vienuolyno prioru paskirtas Benediktas Šamotulskis perėmė iš tiesų apverktiną parapiją, o išeidamas po 27 metų paliko kaip vieną nuostabiausių baroko paminklų.Pasakojama, jog turėjęs apreiškimą ar vykdydamas sunkiu momentu duotus pažadus, naujasis vienuolyno geradaris Mykolas Kazimieras Pacas (1624-1682) nutarė paremti Antakalnio Laterano kanauninkus. Naujos bažnyčios statybos prasidėjo 1668 metų Šv. Petro ir Povilo dieną iškilmingai pašventinus kertinį akmenį. Statyboms vadovavo krokuvietis architektas Janas Zaoras (m. 1672), po jo – kilmingasis italas LDK pulkininkas Giovanni Battista Frediani. Dekoruoti bažnyčią 1678 m. atvyko puikūs italų skulptoriai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išorės architektūra nėra tokia išraiškinga, kaip puošyba. Pagrindinis fasadas horizontaliai suskaidytas išraiškingais karnizais, medine balkonėlio baliustrada, o vertikaliai – baltomis kolonomis ir puskolonėmis, iš šonų „spustelėtas” dviem neaukštais bokšteliais. Neypatingas ir virš transepto iškilęs šiek tiek „susmukęs” kupolas. Tačiau jau fasade galima atpažinti kai kuriuos bažnyčios funkcijos ir veiklos akcentus. Antai, virš fasado antrojo tarpsnio, frontono reljefe vaizduojama Švč. Mergelė Marija, pamynusi sulaužytas patrankas, vėliavas ir kitą karinę amuniciją, gali būti puiki mecenato fundavimo nuostatų perteikėja. Kas jau kas, o LDK etmonas (1666-1682) M.K. Pacas puikiausiai galėjo suprasti šio pasaulio menkystę. Kontrreformacinėmis nuostatomis besivadovaujantis „Lietuvos Hanibalas” šaukėsi Švč. Mergelės ne karinei sėkmei užtikrinti, bet taikai įtvirtinti. Tai liudija ir įrašas fasade. Fasado nišose įtaisytos šv. Augustino ir palaimintojo Stanislovo Kazimieriečio figūros liudija apie Laterano kanauninkų veiklą parapijoje. Palaimintasis Stanislovas (m. 1489) pasižymėjo vienuolijoje kaip ypatingo pamaldaus gyvenimo pavyzdys. Šv. Augustinas, kurio regula vadovaujasi Laterano kanauninkai, savo dėmesiu gaubia ir ateinantį ir jau patekusį vidun. Dar nuo bažnyčios prieangio aukštai kulolo būgne matyti jau kita šv. Augustino stiuko skulptūra, pastatyta čia greta kitų trijų didžiųjų Bažnyčios mokytojų – šv. Jeronimo, šv. Grigaliaus ir šv. Ambraziejaus. Skulptūra įtaisyta taip, jog „mato” lankytoją visoje pagrindinėje navoje. Antakalnio Laterano kanauninkų bažnyčios vidaus puošyba glumina savo stiuko figūrų ir vaizduojamų ikonografinių siužetų gausumu. Teatrališkai suakmenėjusios šventųjų skulptūros, vingrūs putai, augalinė ornamentika, fantastinės ar net alegorinės figūros kaip mat išblaško dėmesį. Tačiau baroko epochoje toks sustingęs „pasaulio teatras” turėjo kiek kitokią prasmę nei šiandien. Dabar žavi italų menininkų puikia kūryba, tuo tarpu anuomet pirmiausia buvo skirtas pamaldumui žadinti. Galbūt pilnutinai pajusti ir išgyventi puikiai išlikusį skulptūrinį dekorą trukdo senojo didžiojo altoriaus trūkumas. XIXa. Pradžioje įstatytas P. Smuglevičiaus „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimo” paveikslas ir pranašų skulptūros, nors ir nekontrastuoja su bendru vidaus dekoru, tačiau nebeatlieka tokios funkcijos, kaip pirmasis altorius. Anuometinis didžiulis, prigludęs prie visų trijų presbiterijos sienų, tamsaus medžio ir gausiai paauksuotas jis turėjo ypač išsiskirti iš šviesios stiuko puošybos. Būtent didysis altorius, pagrindinė bažnyčios liturgijos vieta, o ne gausios stiuko figūros turėjo patraukti pamaldaus lankytojo dėmesį. Didžiojo altoriaus stilistinis bendrumas su visu skulptūriniu dekoru buvo išlaikytas gausiai papuošus jį medinėmis skulptūromis (daugiau nei 24). Praradusi bene pagrindinį interjero akcentą, bažnyčios puošyba iš tikrųjų tapo labiau traukianti turistus nei žadinanti pamaldumą.Skulptūrinis vidaus dekoras beveik nepatyrė pakitimų nuo pat sukūrimo pradžios. Tik XIX a. pradžioje padaryta nauja šv. Petro laivą imituojanti sakykla. XIX a. II-oje pusėje kairiajame ir transepto susijungime įrengtas altorius 1864 m. atkeltai iš Antakalnio trinitorių bažnyčios, Ispanijoje apie 1700 m. atliktai „Ecce homo” stebuklingai figūrai. Išlaikant simetriją XX a. pradžioje dešinėje pusėje įrengtas Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius. Pastarieji du altorėliai pastatyti jau uždarius parapiją aptarnavusį Laterano kanauninkų vienuolyną. Kita vidaus puošyba bažnyčioje išliko beveik nepažeista. Jos ikonografija išreiškia ir vienuolijos, ir mecenato M.K. Paco pagrindines vertybines nuostatas. Laterano kanauninkų patrono Šv. Augustino, Šv. Karalienių, Šv. Riterių Kankinų ir Šv. Mergelių Kankinių koplyčios išryškina Bažnyčios mokymo, barokinio galingųjų nusižeminimo, kovos bei kančios už tikėjimą ir skaistybės (iki mirties galingasis M.K. Pacas išliko nevedęs) vertybes. Kairėje transepto pusėje įrengtas Švč. Mergelės Marijos Gailestingosios altorius su stebuklais garsėjančiu paveikslu. Dešinėje – Penkių Kristaus Žaizdų altorius, baigtas įrengti to paties pavadinimo brolijos XVIII a. pirmaisiais metais. Išeinant iš bažnyčios tuo dar kartą įsitikinama pažvelgus į vaikelį Kristų nešančio šv. Kristoforo skulptūrą kairėje prieangio pusėje ir mūsų visų belaukiančios giltinės – dešinėje. Bažnyčios išorės puošyba nėra tokia dekoratyvi kaip vidaus. Šiaurinėje sienoje, vietoj anksčiau buvusio juodo marmuro portalo, įrengtas antkapis paskutiniam Laterano kanauninkui Vilniuje – P. Zavadzkiui. Šventorius dar XVII a. pabaigoje apjuostas mūrine masyvia tvora. Anksčiau šventoriaus teritorijoje, kaip įprasta, buvo kapinės, panaikintos XIX a. Šventoriaus tvoros kampuose įrengtos 4 aštuonkampės koplyčios. Kadangi parapiją aptarnavo vienuoliai, jiems XVII a. pabaigoje (nuo 1676 m.) pastatytas erdvus mūrinis vienuolynas. Paties pastato vidaus erdvės vėliau rekonstruotos, tačiau išliko į šventoriaus pusę atsuktas vienuolyno fasadas su arkadomis ir ant arkadų kilstelėtas koridorius, jungęs vienuolyną su bažnyčia. Iš visų LDK gyvavusių Laterano kanauninkų vienuolynų, Vilniuje buvo uždarytas paskutinis – 1864 m., pasitelkiant sukilimo malšinimo dingstį. Dabar vienuolyno patalpas dalijasi čia neseniai įsikūrę Šv. Jono kongregacijos vienuoliai ir… kareivinės. Antakalnio parapijiečiams, anksčiau galėjusiems džiaugtis vienuolių rūpesčiu, dabar užtikrinama dviguba – ir dvasinė, ir militarinė globa.IŠVADOS
Žmogaus priklausymą tai ar kitai bažnyčiai lemia šeimos, nacionalinės tradicijos. Tačiau tai dar nereiškia, kad žmogus išpažįstantis islamo, budizmo ar kitą tikėjimą negali žavėtis nuostabiomis bažnyčiomis esančiomis Vilniuje. Bažnyčios – tai nuostabiausi kultūros paminklai puošiantys visą Lietuvą. Atvykę turistai grožisi šiais architektūros šedevrais. Išvykstantys namo žmonės išsiveža kartu ir prisiminimus apie gražiausias bažnyčias, nuotraukas, kurios puošia jų namus. Bažnyčios – tai kultūros paveldas, tautos atspindys kurį reikia saugoti ir puoselėti.
LITERATŪRA
1.Lenzenweger J., Stockmeier P., Amon K., Zinnhobler R. Katalikų bažnyčios istorija. / Katalikų pasaulis/ Vilnius 1996.2.Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Mokslas. 1977.Internetinės nuorodos:1.www.vilnius.lt / Kultūra / Bažnyčios2.www.daugenis.mch.mii.lt
3.www.vienuolynai.mch.mii.lt4.www.kpc.lt