Airijos ekonomika pasaulyje garsėja kaip viena sparčiausiai augančių. Šios šalies ekonominės sėkmės modelis paneigė tiek globalisto, marksisto I. Walersteino periferijos pasmerktumo bei išnaudojimo, tiek socialinių mokslų krikštatėvio M.Weberio protestantizmo sąsajos su ekonomikos sėkme modelius. Sėkminga Airijos ekonominė raida skatina panagrinėti pagrindinius veiksnius, pagimdžiusius „keltų tigrą“.Airija panaši į Lietuvą. Visų pirma savo dydžiu bei gyventojų skaičiumi. Plotas – 70,283kv.m, gyventojų šiek tiek daugiau nei 3,7 mln. Tai tradiciškai katalikiška šalis, nuo seno žinoma kaip žemės ūkio ir „bulvių kultūros“ kraštas, pasižymėjęs dideliais emigracijos mastais. Dėl kaimynystės su „didžiuoju broliu“ – Jungtine Karalyste airiai išsiugdė Europos periferijos bei nepilnavertiškumo kompleksus. Airija ilgą laiką buvo atsilikusios, neefektyvios ekonomikos ir žemės ūkio šalies simbolis. Dar 1986 m. Airija kentėjo dėl ženklaus biudžeto deficito, didelės nacionalinės skolos, nedarbo, menko ekonomikos augimo ir t.t. Tačiau tie laikai praeityje, nors ir netolimoje. Dabar Airija mažoms, atviroms ir į eksportą orientuotoms ekonomikos šalims pristatoma kaip sėkmės atvejis. Nuo 1970 m. Airija iš žemės ūkio šalies virto apdirbamosios pramonės bei naujųjų technologijų šalimi. Po 1987 m., kurie tapo Airijos ekonominės ir socialinės raidos lūžiu, praėjus dešimčiai metų, viskas pasikeitė. Dar 1980-aisiais Airijos BVP tesiekė 60 % ES vidurkio, o dabar jį viršija. Airijos ekonomika 1994-1999 m. augo 8,5 % kasmet, tuo tarpu ES – tik 2,3 %. Nors Airijos patirtis staigiai besikeičiančiame globaliniame pasaulyje yra retrospektyvi, iš jos tikrai verta ir Lietuvai pasimokyti. 1922 m. įkūrus Airijos valstybę pramonė buvo menkai išplėtota (maisto, gėrimų ir tekstilės sektoriuose dominavo mažos firmos) ir gamino beveik vien vidaus rinkai. Protekcionizmas buvo įvestas 1930-aisiais, siekiant atgaivinti vidaus pramonę, bet tai nepadėjo. Jau 1950-aisiais pasidarė aišku, kad Airijos pramonė apimta stagnacijos, o nedarbas auga, nes vidaus rinka tokios politikos neskatino. Todėl tuo metu buvo nuspręsta remti pramonę, orientuotą į eksportą. Airijos vyriausybė vykdė liberalizacijos politiką, o 1965 m. pasirašyta Airijos bei Didžiosios Britanijos laisvosios prekybos sutartis atvėrė Airijos ekonomiką bei skatino pramonę, orientuotą į eksportą.
1956 m. liberalizuojant ekonomiką buvo sumažintas eksporto pelno mokestis, 1978m. pakeistas 10 % apdirbamosios pramonės pelno mokesčiu. Be to, 1956 m. vyriausybė nutarė per šešerius metus panaikinti dar 1932 m. išleistą įstatymą, numatantį airišką pramonės kontrolę. Kitas svarus veiksnys – švietimo reforma, 1990-aisiais sudariusi sąlygas atsirasti kvalifikuotai ir lanksčiai darbo jėgai. Ši reforma siekė, kad kuo daugiau vaikų baigtų vidurinę mokyklą. Nuo 1967 m. švietimui imta skirti daugiau lėšų, vidurinėje mokykloje panaikinti visi mokesčiai, visoje šalyje įgyvendinta „geltonųjų autobusiukų“, t.y. vaikų vežimo į mokyklas, programa. Po šios reformos kur kas daugiau vaikų ėmė lankyti mokyklas. Tai turėjo įtakos, kad vėliau į darbą stojo išsilavinusi darbo jėga. Be to buvo siekiama, kad kuo daugiau žmonių gautų aukštąjį išsilavinimą: pramoniniuose centruose, siekiant sujungti vietinį verslą su mokslu, buvo įsteigti koledžai. Pagrindinės Airijos politinės partijos – „Fine Gael“ (Airijos gentis) ir „Fianna Fail“ (Likimo kareiviai) panašios dešiniąja ekonomine orientacija. Todėl buvo galima susitarti dėl nuoseklios ilgalaikės ekonominės ir socialinės politikos, visų pirma atlyginimų ir mokesčių sričių. Ekonomikos sąstingis vertė partijas ir interesų grupes pamiršti tarpusavio nesutarimus ir ieškoti bendrų priemonių, kaip atgaivinti ekonomiką. Siekdama sumažinti biudžeto deficitą ir apriboti viešąsias išlaidas, vyriausybė profsąjungoms mainais pasiūlė svarbią mokesčių reformą, pagal kurią, sumokėjus mokesčius, darbininkams liktų daugiau pinigų. Tuo tarpu darbdaviams buvo pasiūlyta, kad bus išlaikytas nuoseklus algų kėlimas, mat dideli atlyginimai mažino firmų konkurencingumą. Socialinis konsensusas labai prisidėjo prie ekonominės padėties stabilumo, skaidrumo bei prognozuojamumo. Sumažinti mokesčiai Airijoje tapo vienu stimulų naujam kapitalui, visų pirma tiesioginėms užsienio investicijoms (TUI), ateiti. Remiantis socialinės partnerystės susitarimais, vyriausybė ėmė pamažu mažinti ekonomiškai aktyvios savo tėvynėje diasporos kaip airiai. Be to, Lietuva kol kas dar nėra ES narė ir negali pasinaudoti narės teikiamais privalumais, nors ES skiriamas dėmesys bei pradinė finansinė parama padeda Lietuvai modernizuotis. Galima pastebėti, kad šiuo metu Lietuvos ekonomika kur kas labiau liberalizuota nei airių 1950-aisiais ir, siekdami narystės ES, ją dar labiau liberalizuojam. Kita vertus, Lietuva, taikydamasi prie ES reikalavimų, visų pirma teisės harmonizavimo srities, negali pasitelkti tų ekonomikos instrumentų, kuriais naudojosi airiai ( mokesčių lengvatų), mat šie ES dabar būtų pripažinti kaip konkurencingumo iškraipymas. Kita Airijos patirtis gali būti sėkmingai pritaikyta Lietuvoje. Lietuvos švietimo modernizacija, tiek kuriant žinių visuomenę bei didinant išsilavinusių žmonių skaičių, tiek prisidedant prie ekonomikai pakelti reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos parengimo, gali tapti svarbiu veiksniu. Todėl valstybės parama švietimui turi būti prioritetinė veiksmais, o ne žodžiais. Reikia skirti daug dėmesio moksliniams tyrimams bei ruošti žmones, gebančius generuoti naujas idėjas bei konkuruoti globalioje darbo rinkoje. Ne tik Airijos, bet ir Pietryčių Azijos „tigrai“ skyrė daug investicijų į žmogiškuosius resursus, visų pirma – švietimą. Airijos socialinės ir politinės partnerystės modeliai Lietuvos politiniams veikėjams bei interesų grupėms galėtų tapti kelrodžiu. Jeigu skirtingų interesų grupės imtųsi ieškoti bendrų sąlyčio taškų, tai aiškiai prisidėtų tiek prie politinės kultūros kėlimo, tiek prie socialinės sanglaudos visuomenėje. Nereikia pamiršti, kad šitam tikslui įgyvendinti sąlygos Lietuvoje sunkesnės, mat visuomenės grupių interesai ir politinės institucijos, įskaitant partijas, nėra nusistovėjusios ir institucionalizavusios. Be to, Lietuvos politinių partijų socialinės bei ekonominės nuostatos, skirtingai nei Airijos, įvairesnės ir pasidalijusios tarp kairiosios ir dešiniosios ideologijų, o tai mažiau akcentuojama Airijoje. Mokesčių ir viešųjų išlaidų mažinimas, ko gero, nėra vienareikšmis instrumentas, skatinantis ekonomiką, nes šalia jo egzistuoja šalutiniai veiksniai, tokie kaip efektyvus mokesčių administravimas, socialinių įsipareigojimų finansavimo problemos ir t.t. Tačiau Airijos pavyzdys rodo , kad tiek pajamų, tiek pelno mokesčio sumažinimas, laisvųjų ekonominių zonų sukūrimas ir kt. tapo patraukliomis sąlygomis TUI, kurios svariai prisidėjo prie Airijos eksportu paremtos ekonomikos plėtros. Bet reikia pastebėti, kad mokesčių mažinimo politika pasiteisino tik tada, kai ją parėmė kiti veiksniai. Įvairios verslo pasaulio apklausos rodo, kad mokesčių našta bei neprognozuojamumas – vienas verslo plėtros trikdžių. Reikia prisiminti, kad privatus sektorius Lietuvoje sukuria didžiąją BVP dalį. Be to, laisvųjų ekonominių zonų efektyvumas galėtų būti taikomas ir Lietuvoje, jei lanksčiau būtų išspręstos tokių zonų juridinės problemos. Valstybės išlaidų ribojimas, kaip ekonomikos skatinimo instrumentas, taip pat vertinamas nevienareikšmiškai ir turi daugiau sekėjų tarp dešiniosios ideologijos atstovų. Tačiau mažinant viešąsias išlaidas, t.y. valstybės investicinius įsipareigojimus, būtina sudaryti palankesnes sąlygas privataus sektoriaus investicijoms – visų pirma mažinant mokesčius. Kita vertus, šie veiksniai turi būti lydimi ilgalaikės, skaidrios, nuoseklios ir prognozuojamos valstybės ekonominės bei socialinės politikos. Ir nereikia perdėtai nerimauti dėl užsienio kapitalo: TUI Airijoje nesumenkino nei airių identiteto, nei kultūros. Greičiau priešingai: kai šios šalies ekonomika ėmė atsigauti, airiai sėkmingai pasinaudojo savo kultūriniu ypatumu, reklamuodami tėvynę. Užsienio investicijos didina Lietuvos saugumą, duoda naujų technologijų, žinių, darbo vietų ir vakarietiškos patirties. Airijos vyriausybė savo politikoje tai nuosekliai akcentavo, kurdama palankią aplinką TUI. Be to, airiai rūpinosi ir pusiau nepriklausomų institucijų, tokių kaip IDA, veikla, „investavo į investicijas“. Gausi finansinė ir materialinė parama IDA bei kitų pusiau valstybinių institucijų įkūrimas ir palaikymas iliustruoja, kad Airija investavo ne tik į valstybės viešuosius ryšius, bet ir į konkrečias priemones, kad tik pritrauktų TUI. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA), norėdama sekti airių pavyzdžiu, negali pasigirti nei gausia finansine parama, nei žmogiškaisiais resursais, tačiau Airijos įdirbis ir jo rezultatai verčia pagalvoti apie svarbias LEPA funkcijas, kurias būtų galima efektyviau panaudoti. Neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti į klausymą, ar galima pasinaudoti Airijos sėkmės modeliu. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į svarbius elementus, prisidėjusius prie Airijos suklestėjimo. Aišku viena – reikia ilgalaikės šalies ekonomikos plėtros ir investicijų, ypač labiau atsilikusiuose Lietuvos regionuose, strategijos tiek makroekonomikos, tiek sektorių lygiu. Tada bus visiems daugiau naudos ir aiškumo: ir vietos verslininkams, ir užsienio investuotojams, ir pačiai vyriausybei.