Bausmės nusikaltėliams

Bausmės nuosprendžio įvykdymo ir kankinimų istorija kelia ne tik siaubą, ji turi ir savotiško žavesio. Ankstyvajame epochos periode karaliai ir kilmingieji buvo aukščiausia jurisdikcija, o už kriminalinius nusikaltimus buvo baudžiama mirtimi arba baudžiama vergove. Pradedant viduramžiais ir iki pat XIX a. pagrindinis bausmės tikslas buvo įbauginimas bei atpildas. Tuo tarpu Europoje buvo baudžaima tik tada, jei nusikaltėlis pripažindavo savo kaltę. Todėl kankinimo kamerose dirbo savanoriai, kurie kankindami nusikaltėlius išgaudavo kaltės prisipažinimą.Didžioji visuomenės dalis nebetoleravo barbariškų kankinimų metodų bei mirties bausmės, kuuria buvo baudžiama net už menkiausius nusikatimus. Buvo manoma, kad jei pradės visus žudyti tai nebeliks gyvų žmonių. Todėl buvo pradėta nuteistuosiu kalinti kalėjimuose arba tremti iš šalies. Net ir panaikinus priverstinius darbus, vistiek suprasta, jog kaliniai turi užsidirbti savo ir jei turi šeimą, tai dar ir jos išlaikymui. Dažnai jie buvo verčiami dirbti beprasmius darbus, tokius kaip sukti maluno ratą, jiems nebuvo leidžiama kalbėtis. Todėl toks darbas tapdavo beprotystės priežastimi.
Daugelio valstybių politikai ir socialiniai reformistai sutinka, jog pagrindiniai baausmės nuosprendžio tikslai yra šie: nusikaltėlio perauklėjimas, visuomenės apsaugojimas ir kitų visuomenės narių įbauginimas, nesvarbu ar tai yra mirties bausmė ar izoliavimas įkalinimo įstaigoje. Daugiau kaip prieš šimtą metų buvo išrasta elektros kėdė. Ji naudojama ir šiandien. Kadangi XX a. pa

agrindinės bausmės buvo mirtis arba įkalinimas, tai baudžiamosios atsakomybės specialistai stengėsi pritaikyti tokias bausmes, kurios atitiktų padaryto nusikaltimo sumkumą.
Priešistoriniais laikais žmogžudžiai ir vagys už padarytus nusikaltimus turėdavo sumokėti savo gyvybe. Taip mirtimi buvo išperkama kaltė ir tuo pačiu metu susitaikoma su Dievais. Labai dažnai dievams buvo aukojami ir žmonės. Tuo buvo manoma, jog tuomet bus geresnis derlius ir nepuls ligos. Romėnai su savo kaimynais sugalvodavo barbariškiausius ir naujus mirties būdus, kuriuos vieningai išbandydavo su kankiniais. Kiekviena epocha turėjo savo aukojimo metodus. Šiandien sunku pasakyti, ar buvo aukojami tik nusikaltėliai ir piktadariai, ar pasiaukoti dievams sutikdavo ir savanoriai. Taip pat neįmanoma nusakyti, ar kūno sužalojimai, randami ant iškastų lavonų, buvo padaryti prieš mirtį, ar tai viena iš laidojimo ritualo dalių.
Keltai gaarbino ir meldėsi šimtams dievų. Jų dievams būdinga hiedrarchija. Cezaris taip apibūdino keltus: “Jie tikėjo tuo, jog dievams patinka, kai yra nužudomi vagys, plėšikai ir kitus nusikaltimus padarę žmonės; tačiau jeigu nebūdavo pakankamai piktadarių, keltai žudė ir nekaltus žmones”. Šie, prižiūrimi druidų (keltų aiškiaregių), vykdė bausmę. Nusikaltėliai buvo uždaromi į didžiulį, iš karklų nupintą milžiną ir padegami. Kitas keltų žudimo būdas – pervėrimas strėle arba sodinimas ant baslio šventoje vietoje. Taip darė ir kitos tautos. Moterys pagal keltų ritualus buvo skandinamos – negalėjo bū
ūti pralietas jų kraujas. Kitas jų aukojimo būdas – prieš paaukojant jas deivei Adastrai – pasmeigimas ant baslio; joms taip pat buvo nupjaunamos krūtys.
Keltų ryšys su požeminiu pasauliu buvo labai keistas. Kaip archeologai įrodinėja, tai keltai iškasdavo gilias duobes ir į jas mesdavo aukas. Manoma, kad keltų šventykla, rasta prancuzijoje buvo apjuosta tvora ir gilia duobe, kuriose dabar randama aukso, pro kurį keltai anksčiau bijodavo net praeiti. Net ir Romėnai buvo sukrėsti tokiu keltų ritualiniu elgesiu.
Visiem labai gerai žinoma mirties bausmė nekryžiuojant. Šią bausmę sugalvojo fenicijiečiai – jūreivių ir pirklių tauta iš Sirijos, klestėjusi maždaug 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Nukryžiavimą iš finicijiečių perėmė graikai, asirai, egiptiečiai, persai ir romėnai. Krikščionybės laikais tai buvo viena iš negarbingiausių mirties bausmių. Ši bausmė paprastai buvo skiriama vergams arba jau labai dideliems nusikaltėliams. Iš pradžių nukryžiuodavo ant vieno stulpo ir leisdavo numirti, vėliau atsirado ir antras stulpas ir taip susidarė kryžius. Jie turėjo tris, keturis atsišakojimus arba buvo X formos. Šis buvo vadinamas šventojo Andriejaus vardu, nes buvo manoma, jog jis mirė nukryžiuotas būtent ant tokio kryžiaus. Prancuzijoje dažniausiai būdavo nukryžiuojami žydai ir eretikai.
Krikščionys dažniausiai buvo žudomi ugnies ir karščio bausmėmis, tokiomis kaip išvirimas verdančiame aliejuje, subadymas, tempimas per gatvę, gulėjimas ant degančių žarijų, vaikščiojimas jo
omis ir pan. Norint neišlieti aukos kraujo – jos būdavo skandinamos maiše kartu su gaidžiu, gyvate ar beždžione, nustūmimas nuo uolos į vandenis ir pan. Šie ir kiti būdai užfiksuoti XIV a. popiežių užrašuose. Na o bandymų įrodyti asmens nekaltumą ar kaltuma buvo labai įvairių. Pvz. ugnimi, vandeniu, kankinimu.ir t.t. Viską nulemdavo Dievas ir jo lėtai padaryta žala žmogui. Tai įrodydavo žmogaus kaltumą ar nekaltumą.
Dažnai nusikaltėlio gyvybę išgelbėdavo mokėjimas skaityti, rašyti ar turėjimas gerą atmintį. 51-osios psalmės mokejimas ją padeklamuoti daugumai išgelbėdavo gyvybes. Padarius nusikaltimą ir būti pripažintam kaltam, sugadindavo visą gyvenima, nes kažkurioje kūno vietoje (kartais ir liežuvyje) įdeginta žymė parodydavo tavo nusikaltimą. Raidė B ženklino šventųjų išniekintoją, raidė R plėšiką, raidė S vergą, o raidė U neramumų kurstytoją, kuris sutrukdė pamaldas. Vėliau atsirado ir raidė V. Ja žymėdavo visas valkatas. Tai tapo karaliaus Eduardo įsakymu.
Labai paplitusi bausmė buvo kūno luošinimas. Net už menkiausius nusikaltimus buvo nukertamos kojos, rankos, pirštai, krūtys ir t.t. O dėl netinkamos žaizdų priežiūros ir medicininių vaistų stokos, dažnai tai būdavo mirties priežastis. Dauguma nusikaltėlių mirdavo kankinimų kamerose. Nors jei pagalvojus tai prisipažinus kentėsi dar labiau.
Visi patys baisiausi nusikaltimai minimi kaip vyrų padaryta žala, o kaip gi moterys? Jos irgi savo piktais ir ilgais liežuviais pr
ridaro daug nusikaltimų. Joms ant galvos buvo dedamos gėdos kaukės, padarytos iš metalo ir su spygliu užkišti burną. Dar būdavo prisegamas ir varpelis, kuris pranešdavo, kad ji piktadarė ir liežuvautoja. Kita bausmė buvo panardinimo kėdė. Ja panardindavo moterį į vandenį ir ten leisdavo jai numirti. Tokios bausmės buvo skiriamos moterims. Na o apie raganas vėliau.
Mirti ant laužo buvo pasmerkti padegėjai, eretikai ir raganos. Viena iš sudeginimo ant laužo aukų – Joana iš Orleano. Ji 1431m. buvo apšaukta eretike ir sudeginta. Nuo XI a. iki XVIII a. raganų persekiojimo metu ant laužo buvo sudeginta daugiau kaip 200 000 žmonių. D. Britanijoje iki 1401 metų, kol buvo išleistas erezijos įstatymas, raganos būdavo beginamos tik išimtiniais atvejais. Marijos įsakymu per metus buvo nužudyta per 300 žmonių, nebereikalo ji gavo “kruvinosios Meri” pravardę. Jos aukos buvo bažnyčios tarnai, turtingieji, vargšai, moterys ir net keli vaikai.
Viena moteris Margarita Kliterou buvo ištikima savo tikėjimui. Ji buvo katalikė ir jokiais būdais jos niekas neprivertė perimti protestantų tikėjimą. Ji mirė kai ant jos kūno buvo uždėta per 400 kg svorio. 1929 m. ji buvo paskelbta šventa kankine, o 1970 metais popiežius Paulius VI ją paskelbė šventąja. Ši moteris yra viena iš keturiasdešimties kankinių, kurie pagerbiami spalio 25dieną.
Prancūzijos valdžioje sėdintis žmogus labai mėgo kraują. Liudvikas XV buvo žiaurus, negailestingas ir pasipūtęs. Jis savo priešui skirdavo pačią baisiausią, kokia tik gali būti bausmę. Kaip žinoma, Prancūzijoje skirti mirties bausmės nebuvo galima, jei kaltinamasis neprisipažindavo, taip pat jei jis tylėdavo. Tik kankinimu auką būdavo galima prakalbinti, bet ir tai ne visus. Paprastiems piliečiams jau nusibodo tos skerdynės, žudymai ir kitos mirties bausmės. Nors kraujo troškimas buvo begalinis reikėjo turėti ir saiką. Aš manau, jog net ir už menkiausią nusikaltimą mirtimi bausti nereikėtų. Manau, kad tai yra per žiauru.
Inkvizicija yra aiškinama taip: “katalikų bažnyčios teisinis, politinis institutas kovai su bažnyčios priešais ir eretikais. O eretikas tai asmuo, kurio pažiūros nėra griežtai religinio pobūdžio. Racionaliai mąstant, tai toli gražu nėra baudžiamas nusikaltimas, ypač tokia griežta bausme, kaip kankinimas ar mirties bausmė. XIII amžiuje Romos katalikų bažnyčiai pradėjus karą su eretikais, aukomis tapo tūkstančiai žmonių. Šis fanatikų karas buvo pradėtas remiantis dorybės dvasia, o baigėsi kruvina orgija.
XI amžiuje vis plačiau ir sparčiau ėmė plisti eretiškos nuotaikos, kurios trukdė Romos katalikų Bažnyčiai stiprinti savo pozicijas. Visai nekeista, kad liaudis nusigręžė nuo Romos. Tuo metu bažnyčia garsėjo turtais ir godumu, daugelio vienuolių gyvenimo būdas buvo palaidas, pilnas korupcijos ir smurto. Tradicinės krikščionybės vertybės – neturtas, nusižeminimas, nuolankumas ir kuklumas – reti tarp katalikų bažnyčios dvasininkų. Buvo tik laiko klausimas, kada parapijiečiai galutinai suabejos Romos valdovų išmintimi.
Albi miesto gyventojai – buvo nauja katarų sekta. Šioji sukūrė naują tikėjimą ir naują religinę bendruomenę. Katarai tikėjo, jog materialus pasaulis yra blogas, o žmogaus siela, priešingai – gera ir gali susijungti su Dievu. Neturtas ir susilaikymas nuo sekso buvo vertinami kaip aukščiausios dorybės. Iš graikų kalbos kilęs žodis katara reiškia “grynas, švarus”.
Laikui bėgant inkviziciją perėmė bažnyčia. Inkvizicija arba “šventoji pareiga” XIII amžiuje vis labiau įsitvirtina ir plinta. Per keletą dešimtmečių ši institucija paliko neišdildomus pėdsakus visoje Europoje. Ji katalikų bažnyčiai tapo puikiu valdžios įrankiu, kurio dėka ji galėjo siekti savo tikslų. Inkviziciją įvedė popiežius Gregoris IX, kuris mirė 1241 metais, sulaukęs devyniasdešmt devynerių metų. Jo manymu, mirti turėjo kiekvienas, kuris nepripažino katalikiško tikėjimo. Lyg atsitiktinai iš eretikų konfiskuoti turtai papildydavo bažnyčios turtus ir iždą. Turbut labai įdomu kaipgi jie sužinodavo, kuris yra eretikas. Viskas vykdavo labai paprastai. Inkvizitoriai, kitaip vadinami inkvizicijos teismo nariais patraukė į kelionę po Europą, eretikų medžioklei. Šie dvasininkai išklausydavo kiekvieną asmenį. Jis turėjo arba pats prisipažinti, kad yra eretikas, tuo atveju jo nebausdavo mirtimi arba išduoti kitus eretikus. Jiems užtekdavo vos dviejų vienodų parodymų, kad įsitikintų, jog jis tikrai yra eretikas. Vėliau tą žmogų suimdavo ir kankindavo tol kol jis prisipažindavo arba dar išduodavo ir savo bendrininkus. Šitaip buvo išgaunama teisybė, o jeigu tu duosi melagingus parodymus, tai pats būsi apšauktas eretiku ir sudegintas. Būdavo ir tokių atvejų. Kartais kiekvienoje šalyje sudegindavo per kelis šimtus eretikų, o svarbiausiai yra tai, jog visi kiti paprastieji žmonės, katalikai privalėjo būti toje aikštėje ir visą tai stebėti. Kiekvieno eretiko sudeginimą. Aš manau, kad tai buvo itin žiauru. Laimei šiais laikais taip nėra. Nors ką čia gali žinoti. Šiais laikais pilna visokių tikėjimų.
Inkvizicijos metu net ir numirusieji neturėjo ramybės ir nebuvo saugūs. Eretiku žmogus galėjo būti apšauktas ir po mirties. Tuomet būdavo ne tik iškasamas mirusiojo kūnas, tempiamas per miestą ir sudeginamas, bet ir iš jo palikuonių atimamas visas turtas. Prancūzų inkvizitorius Bernardas Giuji eretikais po mirties apšaukė 88 asmenis ir jų palaikams įvykdė deramą bausmę. Ant laužo jo iniciatyva buvo sudeginti 548 eretikai.
Net ir šventovės riteriai kariavo su erezija. Jie rengdavo kryžiaus žygius prieš eretikus. Tuo metu visi turėjo tik vieną tikslą – nusikratyti eretikais ir, kad jie niekada nebegrižtų ir, kad tokių daugiau nebeatsirastų.
Tikriausiai visi žino žymų mokslininką Galilėjo Galilėjų. Jis antras po Nikolajaus Koperniko viešai pareiškė, jog žemė sukasi aplink saulę. Bet tai niekam nebuvo priimtina. Visi manė, kad saulė sukasi aplink žemę, todėl jis vėliau buvo apšauktas eretiku. Jis mirė sulaukęs 68 metų. Jau silpnos sveikatos jis antrą kartą buvo iškviestas į inkcizicijos teismą ir tada jį nuteisė iki gyvos galvos namų arešto. Mokslininkas mirė 1642 metais.
Eretikai buvo vis aršiau persekiojami įniršusios inkvizicijos. Tačiau baisumai tuo dar nesibaigė. Inkvizitoriai ieškojo vis naujų aukų ir savo dėmesį nukreipė į raganas, burtininkus ir vilkolakius. Iki XV amžiaus Roma toleravo raganavimą. Tačiau padėtis pasikeitė popiežiui Inokentui VIII išleidus bulę, kurioje jis kreipėsi į dvasininkus ir reikalavo, kad šie padėtų inkvizicijai susidoroti su nauja užduotimi: nugalėti “raganų eretiškumą”.
Vienu metu atrodė, jog žemėje egzistuoja vien tik eretikai, tačiau dabar juos pakeitė raganos. 250 metų inkvizicija be gailesčio kovojo su raganomis, ypač Vokietijoje. Ten ant laužo buvo sudeginta per 100 tūkst. raganų. Jomis buvo apšaukiamos tos moterys, kurios gerai išmanė žoleles, vaistus, mokėjo išburti ateitį ir pan. Tačiau jeigu užpuldavo gyvenvietę, kur jos gyvena ligos, prastas derlius, apšlubęs arklys ar net pridegusi duona tai visą kaltę be jokių įrodymų suversdavo raganoms. Nors teisme jos pateiktus parodymus neigdavo, būdavo kankinamos tol, kol išduodavo savo raganavimą ir savo bendrininkes. Tada jie jas galėjo sunaikinti, o pagrindinė bausmė už raganavimą buvo – sudeginimas. Būdavo dar ir kitokių būdų įrodyti raganos kaltumą. Manau tu kitų būdų minėti nebereikia, nes visi kankinimo būdai tarpusavyje yra kažkuo panašūs.
Pagrindinis raganų medžiotojas buvo Metjus Hopkinsas “generalinis raganų išaiškintojas”. Jo paliepimu buvo nužudyta daug aukų, bet neįrodant, kad jos tikrai yra raganos. Nuo jo rankos yra mirę, sudeginta ar pakarta per 400 žmonių. Džeinė Venham buvo paskutinioki auka Anglijoje, apkaltinta raganavimu. Dar vienas dalykas įrodantis raganavimą, tai yra ašaros. Jos labai dažnai parodydavo ar asmuo ragana ar ne.Raganos pasiversdavo vilkolakiais beuodegiais. Tai buvo labai geras įrodymas, kad žmogus užsiiminėja raganavimu.
Štai tiek apie eretikus, raganas, nusikaltėlius ir jų bausmes bei kankinimus.

Leave a Comment