Viena iš didžiausių šių laikų globalinių problemų yra gamtos tarša.Pastaruoju metu pasaulis labai supramonėjo. Dabar į orą išleidžiama daugybė cheminių medžiagų ir kitų teršalų. Žmonės keičia Žemės atmosferą, taigi ir klimatą.Orą daugiausia teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra ir netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas, genda įvairūs daiktai.Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro degimas. Akmens anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XVIII a., XIX a., ir XX a. Pradžioje, o dabar miestų orą daugiausia teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelinio kuro, dūmai.Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro smogą.Toliau yra išdėstyta kokias globalines problemas gali sukelti Gamtos tarša.
Šiltnamio reiškinys. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15C. Šiuo metu pastebimas palaipsnis vidutinės temperatūros didėjimas. Saulės spinduliai šildo atmosferą ir Žemės paviršių. 33% Žemę pasiekiančios Saulės spinduliuotės energijos debesys, sausumos paviršius, dulkės atspindi atgal į kosmosą. 67% energijos sugeria atmosfera ir Žemės paviršius, iš kur ji, patyrusi įvairių pokyčių, grįžta į kosminę erdvę. Jei visa ši energija būtų išspinduliuojama į kosmosą, Žemės paviršiaus temperatūra siektų –18o C. Bet dalį dirvos išspinduliuotos šilumos debesys ir įvairios dujos sugrąžina į Žemę ir taip dėl natūralaus šiltnamio reiškinio palaikoma vidutinė Žemės paviršiaus temperatūra +15C. Tačiau dėl nuolatinio CO2 kiekio didėjimo atmosferoje, taip pat dėl kitų – pėdsekinių – dujų, tokių kaip aerozolių balionėliams naudojami freonai (CCl2F2; CCl3F), metano (CH4) ir azoto suboksido (N2O), kurie sugeria grįžtamąjį ilgabangį Žemės spinduliavimą, oras įšyla – atsiranda antropogeninis šiltnamio reiškinys.
Svarbiausios antropogeninės šiltnamio dujos ir jų santykinis įnašas į šiltnamio reiškinį pateiktos lentelėje.Santykinis pėdsekinių dujų ir CO2 įnašas į šiltnamio reiškinį
Dujos Santykinis įnašas (%)Freonai 15-25CH4 12-20O3 (troposferos) 8N2O 5CO2 50-60
Per pastaruosius 100 metų CO2 kiekis atmosferoje padidėjo 20%, o metano – beveik 90%.Lemiamos šiltnamio reiškinio pasekmės būtų: ašigalio ledynų tirpimas; užtvintų tankiai apgyventos pakrančių teritorijos; dėl intensyvesnio garavimo vienose platumose padažnėtų lietūs, kitose – sumažėtų krituliu; viduržemio klimato juostos plotai sumažėtų ir pasistumtų į šiaurę; amžinojo įšalo plotai sumažėtų ir miškai išsiplėstų iki arktinių dykumų. Ozono sluoksnio plonėjimas. Ultravioletinę (UV) saulės spinduliuotės dalį sudaro 100-400 nm ilgio bangos. Diapazonas skirstomas į UV A, UV B ir UV C ruožus. UV C ruožui priklauso trumpiausios bangos, tad jų energija didžiausia ir jos pakanka išardyti O2 molekulę į atomus. UV C ruožo spindulius sugeria stratosferos ozonas ir jie nepasiekia žemės paviršiaus. UV A ruožui priklauso ilgesnių bangų spinduliai, juos sugeria gyvų organizmų biomolekulės ir gali sukelti neigiamų pasekmių. Šio ruožo spindulių ozonas nesugeria ir jie pasiekia žemės paviršių. UV B ruožo spinduliai yra ypač kenksmingi gyviems organizmams, o stratosferos ozonas – vienintelės dujos, sugeriančios šiuos spindulius. Maždaug 99% UV saulės spinduliuotės diapazono (visą UV C ir didesnę dalį UV B ruožo) sugeria startosferos ozonas. Tai natūrali gamtos sukurta apsauginė funkcija, apsauganti mus nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio.Taigi ozono skilimas stratosferoje (sluoksnio plonėjimas) reiškia, kad žemę pasiekia didesnis UV B spindulių kiekis. Tai gali turėti labai neigiamų padarinių. Šitie spinduliai ardo mikroskopinius vandenų organizmus (fitoplanktoną), kurie yra vandenų gyvių maisto grandinės pagrindas, ir dėl to mažėja jūrų ir vandenynų produktyvumas. Dėl šių spindulių daugėja susirgimų katarakta. UV B spindulius gerai sugeria ląstelių DNR. Taip inicijuojamos fotocheminės reakcijos, kurios pažeidžia DNR funkcijas ir sutrinka normalus gentinės informacijos perdavimas. Ląstelės ima nenormaliai daugintis ir išsivysto odos vėžys.
Hipotezė apie ozono sluoksnio skilimo priežastis suformuluota 1974 metais. Manoma, kad šio reiškinio svarbiausias “kaltininkas” – chloro fluoro angliavandeniliai (CClxFy), dažnai vadinami freonais. Tai šaldytuvų bei įvairių aerozolių gamyboje plačiai naudojamos medžiagos. Jos lakios ir labai stabilios, troposferoje gali egzistuoti daugelį metų. Oro srautų pernešti į stratosferą freonai veikiami saulės spindulių skylą į laisvuosius radikalus:Vandens (hidrosferos) tarša
Vandens ekologinė reikšmė biosferoje labai didelė. Vanduo sudaro apie 70% gyvųjų organizmų svorio, tarnauja terpe svarbiems biologiniams procesams. Jis išnešioja ištirpusias druskas bei dujas, tarpininkauja paskirstant maisto medžiagas, mažina aplinkos temperatūros svyravimus, ekosistemose yra energijos pernešimo ir naudojimo tarpininkas. Pagrindinę vandens apytakos biosferoje dalį sudaro jo kaita, vykstanti dėl kritulių ir garavimo tarp žemės paviršiaus ir atmosferos. Hidrosfera yra dinamiška sistema, kurioje palaikoma biocheminė pusiausvyra ir normaliai funkcionuojančioje vandens sistemoje yra didžiulės galimybės taršos asimiliavimui. Tačiau daugelyje vietų šios galimybės jau taip išnaudotos, kad vandenys yra labai užteršti. Užterštumas labai neigiamai veikia vandenų gyvus organizmus. Teršalai į hidrosferą patenka arba tiesiogiai per nutekamuosius vandenis, arba yra pernešami upių ar kitų gamtinių vandenų. Vienaip ar kitaip patekę į vandenį teršalai būna arba ištirpę arba suspenduotų dalelių pavidalu. Jų tolimesnis likimas priklauso nuo jų reakcingumo ir nuo aplinkos fizinio, cheminio ir biologinio aktyvumo. Ne visos į hidrosferą patekusios medžiagos yra jai pavojingos. Tam tikrame vandens tūryje visada yra tam tikri kiekiai įvairių medžiagų. Tik tada, kai kurios nors medžiagos kiekis tampa toks didelis, kad ima veikti visą sistemą, ji laikoma teršalu. Paviršinių vandenų tarša atsiranda, kai per dideli kiekiai kenksmingų medžiagų patenka į vandenis, viršydami natūralų vandenų apsivalymo pajėgumą pašalinti kenksmingas medžiagas, praskiesti jas iki nekenksmingų koncentracijų arba paversti nekenksmingomis formomis.
Biogeninės medžiagos (azotas, fosforas, silicis). Šie elementai yra labai svarbūs gyvybės vystymuisi vandenyje. Azoto vandenyje yra įvairiuose organiniuose ir neorganiniuose junginiuose. Neorganiniai azoto junginiai yra amonio, nitratų ir nitritų jonų pavidalo. Esant atitinkamoms sąlygoms jie lengvai transformuojasi vieni į kitus. Vieni iš žalingiausių vandens teršalų yra sunkieji metalai. Svarbiausi jų – švinas (Pb), kadmis (Cd) ir gyvsidabris (Hg). Šie metalai aktyviai reaguoja su gyvų organizmų fermentais, sutrikdo normalią jų veiklą. Sunkiųjų metalų šaltiniai – tai pramonės gamybos ir energetinės įmonės, automobilių transportas, techninių statinių korozija, gamybos atliekų saugojimas. Sunkieji metalai į aplinką dažniausiai patenka su dulkėmis ir su jomis nusėda (sausoji depozicija).Kaip mikroelementai, sunkieji metalai gyviesiems organizmams yra būtini, tačiau, priklausomai nuo rūšies ir kiekio gali turėti skirtingą toksinį poveikį. Iš nuodingų sunkiųjų metalų aplinkoje dažniausiai sutinkami švinas (Pb), kadmis (Cd)ir gyvsidabris (Hg).Švinas miestuose kaupiasi daugiausia dėl tetraetilšvino naudojimo benzino gamyboje. Į organizmus švinas gali patekti tiesiogiai įkvėpus švino turinčių dulkių ar per nešvarias rankas. Į žmonių organizmus švinas taip pat gali patekti su maistu (pavyzdžiui, lapinėmis daržovėmis) arba per maisto grandines (su mėsa ar pienu). Nuolat gaunant švino galima susirgti chroniškomis ligomis. Švinas patogeniškai veikia kraujo kūnelius, lygiuosius raumenis ir motorinę nervų sistemą, kenkia inkstams, dauginimosi organams, kraujotakos sistemai. Švinas slopina eritrocitų gamybos fermentus ir gali sukelti hipochrominę anemiją. Veikdamas kraujagyslių ir žarnų lygiuosius raumenis, švinas kenkia kraujagyslėms ir žarnynui. Sutraukdamas smegenų ir jų dangalų kraujagysles, sukelia psichikos sutrikimus. Ypač švinas pavojingas vaikams, nes gali pereiti per hematoencefalinį barjerą. Suaugusiųjų organizme šis barjeras trukdo į smegenis patekti pašalinėms medžiagoms, o vaikams jis būna dar ne visai išsivystęs. Organiniai švino junginiai yra nuodingesni už neorganinius ir veikia išimtinai neurotoksiškai. Kadmis yra cinko gamybos šalutinis produktas, taip pat naudojamas dažų gamyboje. Žmogaus organizme kaupiasi kepenyse ir inkstuose. Į organizmą daugiausia patenka su maistu ir cigarečių dūmais. Ilgai kvėpuojant dulkėmis su cd, pakenkiama tarp kraujagyslių ir plaučių alveolių esančioms membranoms, dėl to sutrinka kvėpavimas, gali atsirasti plaučių edema. Kadangi Cd kaupiasi inkstuose, gali sutrikti inkstų funkcijos. Be to Cd išstumia kalcį iš kaulinio audinio. Cd veikia kancerogeniškai, teratogeniškai ir mutageniškai.Gyvsidabris laikomas nuodingiausiu sunkiuoju metalu. Visi Hg junginiai yra nuodingi, ypač nuodingi gyvsidabrio organiniai junginiai. Jis sukelia labai įvairias ligas, gali kauptis smegenyse, dėl to ypač pavojingas vaikams, nes sutrikdo psichką ir stabdo vystymąsi. Kita vandens teršalų grupė – organinės kilmės teršalai. Tai įvairios plovimo priemonės, chemijos ir naftos pramonės įmonių gamybos atliekos, patenkančios į hidrosferą su nutekamaisiais vandenimis. Žemės ūkis teršia vandenis pesticidais, herbicidais, trąšomis.Dirvožemio tarša
Dirvožemis – viršutinis, fizikinio ir cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svarbiausias gyvybės substratas, gebantis duoti augalų derlių.Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmatomosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. Svarbiausi jų – organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, naftos produktai. Sunkieji metalai: Hg, Pb, Cd, Zn,Cu, Co, Ni į dirvožemį patenka iš atmosferos vykstant natūraliems biosferos reiškiniams (pvz., išsiveržus ugnikalniams) ir dėl žmonių ūkinės veiklos. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos į dirvožemius patenka pesticidai. Daugelis jų ir jų tarpiniai skilimo produktai yra nuodingi ir pavojingi dirvožemyje gyvenantiems organizmams.
Dirvožemio mikroorganizmai sugeba daugumą teršalų suskaidyti iki elementarių cheminių junginių. Be to, dirvožemiai pasižymi ir antiseptinėmis savybėmis, t.y. neleidžia vystytis į dirvožemį patekusiems patogeniniams ligų sukėlėjams. Tačiau labai užterštuose dirvožemiuose šios savybės būna prislopintos, todėl dirvožemis gali tapti pavojingų infekcinių ligų židiniu.