Baudžiavos panaikinimas

Norint kiek galima teisingiau išnagrinėti baudžiavos panaikinimo, valakų reformos temas, reikia paanalizuoti nuo ko visa tai prasidėjo ir kas davė tam pagrindą.

XV a. Lietuvą valdant Vytautui jau buvo grindžiamas kelias baudžiavos atsiradimui. LDK bajorai Vytauto valdymo laikais buvo įgyję didelę reikšmę, su jais buvo tariamasi visais svarbesniais reikalais. Nuolat didėjanti grūdų ir visos kitos žemės ūkio produkcijos paklausa Vakarų Europoje skatino LDK žemvaldžius geriau pertvarkyti savo ūkininkavimo sistemą, plėsti dvarų ariamos žemės plotus, rūpintis, kad visuomet būtų pigios ir nuolatinės daarbo jėgos. Esant tokioms sąlygoms ne nuostabu, kad jie pradėjo dairytis į valstiečius ir jų valdomas paveldimas žemes. Tai buvo viena iš baudžiavos atsiradimo priežastčių. XV a. pradžioje Vytautas pradėjo bajorams dalinti didžiojo kunigaikščio domeno žemėse gyvenusius valstiečius. ie valstiečiai Lietuvoje buvo vadinami veldamais. Veldamai buvo atleidžiami nuo prievolių, bajorams buvo leista imti tai, ką jie anksčiau atiduodavo didžiąjąm Kunigaikščiui. Tokias bajorų teises patvirtino 1529m. Lietuvos Statutas. Veldamų atleidimas nuo dėklos, sidabrinės ar kitų prievolių valstybei buvo paskutinis žingsnis verčiant juos baaudžiauninkais. Didžiojo Kunigaikščio atsisakymas veldamo duoklių ir tarnybų, reiškė bajoro gautos valdos pavertimą tėvonija su teise jį valdyti, teisti ir t.t. Atiduodant juos valdyti bajorui buvo panaikinama jų išeivystės teisė. Valstietis galutinai paverčiamas baudžiauninku, nebeatliekančiu valstybei prievolių ir nebetenkančiu pilietinių te

eisių.

Žygimantas Augustas tapęs Lietuvos valdovu nusprendė papildyti valstybės iždą.Valstiečiai turėjo labai daug prievolių. Šių prievolių krizė ir noras papildyti iždą privertė Vyriausybę imtis agrarinės reformos visoje Lietuvoje ir didelėje Baltarusijos dalyje.

Valakų reforma vyko beveik 20 metų. Įžanginis reformos aktas buvo 1547m. nuostatai pilių ir dvarų urėdams. Šiais nuostatais pagrinde buvo stengiamasi sustabdyti turtinę diferencijaciją besiplečiančią kaimuose. Pagrindinis nuostatų reikalavimas buvo uždrausti valstiečiams pirkti ir parduoti žemę. Dėl begalės įvairių prievolių, reikalaujant jų nuo kiemo ir neatsižvelgiant kiek ten yra darbingų žmonių, susidarė situacija, kuomet vienas šalia kito gyvena valstiečiai, kurie turi po kelis ar net keliolika arklių ar kitų gyvulių ir šale tokie, kurie net negali būti įtraukti į inventorizacinį sąrašą.

Pats pagrindinis reformos įstatymas – Valakų nuostatai – paskelbtas 1557 metais. Jie skelbia, kad visa vaalstybinių valstiečių žemė yra valdovo t.y. didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Matininkams buvo liepta matuoti ir jungti į vieną visą dvaro ir valstieičių žemę, išskyrus privilegijuotojų bajorų. Jei bajorų žemė trukdytų žemių sujungimui jam turėjo būti duodamas atitinkamas žemės pakaitalas. Visa žemė buvo matuojama valakais. Kiekviena valstiečio eima turėjo teisę gauti po valaką žemės, jei valako būtų per daug jį galėjo dalintis dvi šeimos. Daugiau nei valaką valstietis negalėjo gauti. Šeimyniškiai buvo paverčiami daržininkais, duodant jiems po 3 margus žemės ir reikalaujant eiti lažą: vy
yrams – 1 dieną per savaitę dirbti pėsčiomis, moterims pjūties metu po 6 dienas per savaitę darbo lauke arba arti.

Reformos metu gerose ir derlingose žemėse buvo steigiami palivarkai. Vienam palivarko valakui apdirbti skiriama 14 lažo dienų per savaitę. Neužtekus buvo kviečiamos talkos.

Valakų žemė buvo rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Pagal tai buvo paskirstomas piniginės rentos ( čino ) dydis. Todėl valstiečiai , gyvenantys tuose valstčiuose, kuriuose nebuvo dvaro ar palivarkų, buvo laisvi nuo lažo , bet turėjo kasmet mokėti apie 30 grašių čino. Prie io mokesčio valstietis dar turėjo mokėti vidutiniškai apie 15 grašių čino, reikalaujamo i visų valakininkų. To meto valstiečių 2/3 rentos sudarė atodirbis ir 1/3 činas. Tokia feodalinės žemės renta ir buvo nustatyta Valakų reformos. Jos buvo laikomasi visą reformos laiką.

Feodalinės rentos formos ir valstiečiai Lietuvoje iki 1790 m.

Pavietai Valstiečiai su žeme Bežemiai I viso valstie-
čių Bežemių

Lažinin-
kai Čininin-
kai I viso Čini-ninkų %
Vilniaus 3860 4827 10687 45,2 720 11407 6,3
Ukmergės 9716 6399 16015 39,3 926 16941 5,5
Breslaujos 4386 3799 8385 45,3 985 9370 10,5
Trakų 8205 2852 10457 21,5 1282 11709 10,9
Kauno 6841 1393 8180 16,4 1120 9303 12
Upytės 1753 3470 8243 42,3 504 8747 5,8
Raseinių 6987 12847 19804 64,8 2930 22744 12,8
iaulių 6471 4590 14061 41,5 858 11919 7,2
I viso: 53399 39443 92842 42,5 9325 102167 9,1

Valakų reforma palietė ir miškų ūkį. Miškas, anksčiau buvęs antruoju valstiečio pajamų šaltiniu, buvo matuojamas ir skirstomas į medžioklės, kirtimų ir kitokius plotus. Matuojant miškus, jeigu neatsirasdavo tinkamos gyventi žemės daugiau kaip 3 valakų, valstiečiai nebuvo keliami gyventi, nes tokiu būdu jie galėjo padaryti daugiau žalos iždui naudodamiesi miško gėrybėmis.Valstiečiams buvo uždrausta kirsti miškus, juose medžioti. Jais naudotis buvo galima tik tam skirtose vietose ir tik savo ūkio reikmėms. Tarp miškų likę margai buvo nu

uomojami valstiečiams ganykloms, ienui ( trečdalį šieno paimant į dvarą ). Valstiečiai vyrai turėjo vykti į medžiokles, o jos laikas buvo užskaitomas už lažą. 1559m. visos didžiojo Kunigaikščio girios buvo revizuotos, buvo sudaryta jų kartoteka ir paskirtas valdymas. Buvo suskirstyta eiguvomis, paskirti eiguliai, kurie turėjo prižiūrėti ir tvarkyti mišką.

Reformos metu žemė buvo matuojama valakais ne tik siekiant paskirstyti prievolių dydį valstiečiams, bet ir norint įvesti trilaukį su sėjomaina žemdirbystės ciklą.

Kaimo žemė buvo dalinama į tris lygius laukus, o lauke atmatuojama tiek rėžių kiek yra valstiečių ūkių. Tokiu būdu valstietis gaudavo po tris rėžius – po rėžį kiekviename lauke. Taip skirstant žemę atsirasdavo ne mažai problemų, nes į tuos plotus ne retai įsiterpdavo krūmynai, pelkėtos vietos, dirvonai ir bajorų žemės. Valstiečiams buvo liepiama eiti į talkas tvarkant naujus žemės plotus.Kuriant naujas gyvenvietes matininkams buvo nurodyta, kad naujos kaimų gyvenvietės turi būti statomos viduriniame lauke, sausoje vietoje, netoli šaltinio ar kitokio vandens telkinio. Kaimo gatvė turėjo eiti skersai vidurinio lauko, trobesius išdėstant abipus kelio. Valakininko gyvenamasis namas ir klėtis turėjo būti vienoje gatvės pusėje, o tvartai ir klojimai kitoje. Jei valaką dalindavosi du valstiečiai tai vienas trobas statėsi vienoje, kitas kitoje kelio pusėse. Buvo siekiama sukurti didelius kaimus, tačiau matininkai galėjo palikti ir nedidesnes gyvenvietes, jei jos buvo nepalankiose vietose, ti
ik žemė turėjo būti išmatuojama margais ir nustatomas čino dydis.

Už palivarkų priežiūrą buvo atsakingi urėdai, kurie kaip atlyginimą gaudavo trečdalį palivarko derliaus, tris valakus žemės, po vieną kiekviename lauke ir sklypą daržui. Urėdui buvo draudžiama lažinį valstiečių darbą naudoti savo žemėse.Jo veiklą ir iš palivarko gaunamą derlių kontroliavo didžiojo Kunigaikščio revizoriai. Apie gaunamą iš palivarko derlių turėjo būti pateikiamos ataskaitos.

Valakų reforma keitė ne tik kaimų palnavimo, miškininkystės ar žemės ūkio tvarką, bet ir kaimo valdymą.

Sudarant naujus kaimus buvo keičiama ir jų pareigūnai. Buvo skiriami vaitai ir suolininkai. Vaitais buvo skiriami tie valstiečiai, kurių klausyti sutikdavo visi kiti kaimo gyventojai. Už savo tarnybą jis gaudavo vieną laisvą valaką ir dar vieną galėdavo paiimti už činą. Urėdas turėjo teisę bausti vaitą, bet be revizoriaus negalėjo pašalinti iš pareigų.Vaitai buvo skiriami vienam dideliam ar keliems mažiems kaimams. Suolininkas – vaito pagalbininkas. Jie padėdavo prižiūrėti tvarką kaime, nustatydavo vieno valstiečio padarytą žalą kitam ir kaip prisiekusieji liudytojai dalyvaudavo urėdo teisme.

Tose žemėse, kur nebuvo dvaro ar palivarkų žemių valstiečiai liko baudžiauninkais činininkais.Jie galėdavo imti valaką ir būti įrašyti į dvaro inventorių, bet tokiu atveju išeiti jau niekur negalėjo.Taip pat galėjo neimti valako ir tapti laisvais, išeiviais ar iškeliauti kaip bežemiai.

XVI a. kai kuriuose dokumentuose, bei Valakų įstatyme yra minimi žemininkai.Tai privilegijuotieji bajorai ( šlėktos ), turintys teisę į žemę.Jų žemė nebuvo matuojama.

Valakų reforma palietė ir miestelius.Įstatyme buvo nurodyta, kad miestelėnų žemė matuojama ir apdedama činu. Miesteliuose sodybinė žemė buvo atskiriama nuo valakinės. Sodybinė žemė buvo dalijama į kiemus ir daržus, matuojama ne valakais, o rykštėmis. Činas mokamas už sodybinę žemę nebuvo vienodas: turgaus aikščių ar vieškelių ribose jis didesnis, atokiau mažesnis. Miesteliuose kitaip buvo ir su sklypų bei valakų pasiskirstymu. Sklypų, skirtų miestelėnų kiemams ar daržams skaičius galėjo nesutapti su valakų skaičiumi. Miestelėnas galėjo turėti tik kiemą ir neturėti nei daržo, nei valako. Tuo tarpu valstietis negalėjo imti sodybinio sklypo be valako. Miestelėnai, turintys valakinės žemės, naudojosi ja tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir čininiai valstiečiai. Kadangi jie nėjo lažo, tai mokėjo dvarui činą ir buvo jam priklausomi. Miestelėnas, neturintis valakinės žemės, buvo laisvas.Tačiau nors ir būdamas laisvas jis negalėjo nei parduoti, nei pirkti savo žemės.

Miestelio valdytoju buvo skiriama dvaro urėdas. Į miestelio valdybą kaip ir kaimuose buvo renkami vaitai. Didesnių miestelių vaitai gaudavo po du valakus, mažesnių po vieną.

Valakų reforma miesteliuose turėjo ir urbanistinę reikšmę. Matininkai kėlė sau uždavinį suprojektuoti kvadratinę ar stačiakampę miestelio aikštę, aplink ją išdėstant pastatus, o tai buvo nelengvas uždavinys. Kai kurie miesteliai buvo pertvarkomi visai per naują, tiesiamos naujos gatvės ir aplink jas statomi namai.

Verslo mokesčius turėjo mokėti tik tie miestelėnai, kurie užsiėmė karčemų laikymu ir skerdimu.

Valakų reforma besitęsianti beveik 20 metų pakėlė darbo našumą žemės ūkyje ir smarkiai padidino iždo pajamas. Planuojant naujus kaimus, tvarkant naujus žemės plotus nemaža nedirbamos ar nenaudingos žemės dalis buvo sutvarkyta ir perduota naudojimui. Žemės ūkiui nemažą reikšmę turėjo trilaukio su sėjomainos ciklu pavertimas priverstiniu žemdirbystės būdu.

Reforma atneė ir tikėtuosius rezultatus. Ji dalinai pakeitė socialinių santykių raidą kaime. Valakų reforma suvienodino valstiečių ūkių pajėgumą, sumažino socialinę nelygybę, anksčiau labai rykią tarp turtingųjų ir neturtingųjų valstiečių. Atimant dalį žemių iš turtingųjų buvo dirbtinai sudaryta didesnė dirbamų gyvulių rinka, kurioje neturtingasis valstietis galėjo nusipirkti gyvulių gavęs paskolą iš dvaro ar kaimyno.

Vykdant reformą buvo likę ir nemažai nepaimtų taip vadinamų tuščių valakų. Tačiau reformos eigoje ir tai isisprendė: bežemiais likę ar laisvieji valstiečiai keldavosi į naujai kuriamas gyvenvietes imdami tuščius valakus ir gaudami įvairias lengvatas.

Reformos metu didikai ir bažnytiniai žemvaldžiai taip pat ėmė matuoti savo valstiečių žemes valakais ir nuo to nustatinėti prievoles.

Valakų reformos metu ir tuojau po jos pabaigos daugelis miestų prašė Magdeburgo teisės ir ją gavo.

XVI a. antorje pusėje didėjo žemės ūkio gaminių paklausa.Jų kaina vidaus ir užsienio rinkose gerokai skyrėsi. Bajorai savo palivarkų gaminius gabeno svetur nemokėdami jokių muito ar su prekyba susijusių mokesčių.Tokią teisę jiems patvirtino 1566m. Lietuvos Statutas. Tokie įstatymai skatino bajorus plėsti savo palivarkus. Tose žemėse, kur palivarkų buvo nedaug didžiojo Kunigaikščio urėdai steigė naujus ar plėtė senus palivarkus visai negalvodami apie ūkio agrotechninį tobulėjimą. Taip buvo mažinamos ir valsteičių žemės , o jie patys skatinami keltis kitur. Palivarkuose, sudarytuose iš atimtos valstiečių žemės, dirbti verčiami buvo ir patys valstiečiai, buvo didinamos jų prievolės. Valstiečiai i geresnių žemių buvo verčiami keltis į visai nedirbamas ar pelkėtas vietas. Nesutikdami su prievolių pakeitimu valstiečiai prieinosi, raydavo skundus revizoriui. Tačiau visa tai praeidavo be didesnio atgarsio, nes visi pakeitimai buvo remiami didžiojo Kunigaikščio valia. Jis kaip ir urėdai buvo suinteresuotas pajamų didinimu. Kuriant naujus palivarkus reikėjo didesnės darbo jėgos. Tuo būdu buvo sumažintas činas, bet padidintas lažas.

Agrarinė reforma nustatė dvi lažo dienas nuo valako su darbiniu gyvuliu. Laikui bėgant paaiškėjo, kad kai kurie važiuoto ar pėsčio žmogaus darbai turi būti atliekami su kito pagalba. Taip atsirado lažo darbų antrininkai, kuriais turėdavo būti paaugliai vaikai, sutuoktiniai. Taip dvi lažo dienos išaugo iki keturių. Greta reguliaraus savaitinio darbo atsirado krūva skubos darbų į kuriuos turėjo eiti visi šeimos nariai. Tai gvoltai, šarovarai. Į juos valstiečiai buvo varomi per darbymetį, kai ir savo ūkyje darbininkai reikalingiausi.

Tokia lažinio – palivarkinio ūkio santvarka apėmė visą Lietuvą. Visą valaką turinčių valstiečių liko labai mažai. Pasikeitė ir valstiečio eimos statusas, vadintas laisve. ”Žmogaus” sąvoka neteko prasmės, visi valstiečio eimos nariai buvo vadinami valdiniais. Valstietis nieko negalėjo daryti be dvaro žinios. Buvo prieita net iki tokių paradoksų, kaip vedybų draudimas ar nurodymas ką ir kada vesti.

Valstiečio naudojama žemė buvo skirstoma į sėdimąją arba sodybinę ir priimtinę. Sėdimoji žemė buvo prievolinė, nuo jos valstietis negalėjo atsisakyti ir turėjo už ją atlikti visas žemvaldžiui privalomas prievole. Priimtinę žemę valstieitis galėjo pasiimti prie sėdimosios, jeigu jos jam būdavo maža.

Visi ūkiniai ir teisiniai pakitimai, kurie įvyko nuo XVI a. galo iki XVII a. vidurio, sudarė vadinamąją antrąją baudžiavos laidą. Agrarinę reformą bebaigiant, jos įstatymų nebuvo laikomasi: buvo plečiami palivarkai, steigiami nauji tuose valsčiuose, kur dvarų nebuvo. Per lažo darbo antrininkus, gvoltus ir kitus skubos darbus į lažą turėjo eiti visa valstiečio eima.Taip valstietis lig iol laikomas laisvu neteko visos savo laisvės ir žemvaldys su juo galėjo elgtis kaip su savo dvaro šeiminykščiais. Su savo valstiečiais buvo galima daryti ką norima: buvo galima juos parduoti, dovanoti, užstati, o esant reikalui bausti ir net pakarti. Buvo aišku, kad baudžiava artėjo prie vergijos.

Pagrindinė valstiečių kovos forma buvo bėgimas. Krašto ūkio sunaikinimas ir gyventojų sumažėjimas per įvairias epidemijas valstiečių bėgimą dar labiau sustiprino.

XVII a. prasidėjo valstiečių skaidymąsis.Atsirado samdomieji darbininkai, kampininkai, grytelninkai.Tokį reiškinį skatino valstiečių negalėjimas apdirbti ir išlaikyti savo žemių, kurias atidavę jie privalėdavo ar ieškoti kampo ir gyventi pas pasiturintį valstietį, ar parsisamdyti pas jį įvairiems darbams.Skaidantis valstiečiams samdomasis darbas labai plito.Valstiečiai pradėjo pardavinėti savo darbo jęgą.Dvarininkai suvokė, kad šiam reiškiniui užkirsti reikia imtis reformų.Vienų nuomone reikėjo panaikinti palivarkus, o žemę išdalinti valstiečiams imant už ją činą.Kiti manė, kad palivarkus reikia stiprinti įvedant našesnę agrotechniką, neatsisakant valstiečių darbo jėgos.Visiškai panaikinti palivarkus ir lažą buvo neįmanoma dėl vidaus rinkos siaurumo.Dvaruose, kur palivarkai nebuvo naikinami, pereinama prie keturlaukės žemės dirbimo sistemos.Lentelėje parodyta valstiečių pasiskirstymas.
Viena i reformų buvo A.Tyzenhauzo reforma.Nuo kitų ji skyrėsi tuo, kad ji valstiečių prievoles pasuko nuo čino į lažą. Iš vaitystės žemės, kurią valstiečiai naudojo kaip priimtinę, buvo steigiamas palivarkas, jame
Kai kurių Lietuvos seniųnijų valstiečiai samdiniai ir jų kiemai 1789 m.

Seniūnijos Valstiečių
kiemai Darbingi
žmonės Samdiniai Daržininkai

laisvieji Baudž.
Kupikio 426 1894 – 434 57
Perlonių 387 1360 – 392 54
Anykčių 262 825 4 29 21
Balrinkų 243 854 8 68 27
Talikių 92 722 6 30 4
Užpečio 506 1702 9 450 19
Subačiaus 106 346 17 61 6
Kurklių 68 298 – 23 –
I viso 2063 6625 34 1535 188

statomi ūkiniai ir gyvenamieji pastatai.Tyzenhauzas stengėsi , kad palivarkų žemes valstiečiai dirbtų jo padargais, kurie buvo žymiai geresni.Reformos sėkmė priklausė nuo valstiečių noro dirbti ir fizinio jų pajėgumo.Buvo paskelbta, kad sėdimosios žemės sklypas yra neliečiamas ir paveldimas.Tyzenhauzo valdomose ekonomijose valstiečiai buvo mokomi rato, siekdamas intensyvinti žemės ūkį siuntė jaunuolius mokytis, steigė įvairias manufaktūras ir t.t. Jis buvo ir valstybės tvarkymo reformatorius, Švietimo epochos atstovas. A.Tyzenhauzo reforma siekė suintensyvinti žemės ūkį, pakelti krašto ekonomiką, kultūrą, bet ji buvo pasmerkta žlugti, nes reikalavo daug kapitalinių įdėjimų, o pagamintos prekės negalėjo konkuruoti su užsienio prekėmis.

Lietuvos eksportas XVIII a. ( mln. auksinų )

alys, į kurias buvo eksportuojama I viso
Lenkija Prūsija Kuras Rusija
5,8 31,0 1,9 6,1 44,8

1769 m. liepos mėnesį Šiaulių ekonomijoje prasidėjo sukilimas. Jo centru tapo Joniškis. Liepos mėn. 20 dieną sukilėliai paėmė į savo rankas visą ekonomiją ir išlaikė valdžią tris mėnesius. Valstiečiams buvo grąžinamos ankstesnės žemės ir sodybos. Iš pradžių komisija nesiėmė karinių priemonių prieš sukilėlius. Ji tikrino jų skundus, sudarinėjo inventoriaus sąrašus, tardė sukilėlius. Rugsėjo mėnesį buvo suimti sukilimo vadai, o gruodį Kaune jiems paskelbta mirties bausmė. Pagrindinis sukilimo vadas buvo Mykolas Pauga. Trims buasmės buvo sušvelnintos.

iaulių ekonomijos sukilimas buvo gaivališkas. Sukilėliai neturėjo platesnių ryšių su aplinkinių dvarų valstiečiais, neturėjo ir aiškių socialinių ar politinių siekių. Jie priešinosi didėjančiam baudžiaviniam išnaudojimui, bet nedaug ką pasiekė. Čininė sistema nebuvo panaikinta, Tyzenhauzo sukurti palivarkai ir lažas liko, vėliau jų dar pagausėjo. Vienintelis iškovojimas buvo tas, kad buvo pašalinta nekenčiama ekonomijos vadovybė.

Tuo metu, kai iaulių ekonomijoje vyko sukilimas, kitas reformatorius Bžostovskis pradėjo versti savo valstiečius nuomininkais, dovanodamas jiems laisvę. Jau XVIII a. antroje pusėje buvo žinoma keletas laisvės dovanojimo aktų. Laisvas žmogus, kuri jis norėtų beeiti vistiek turėjo stoti į sandėrį su žemvaldžiu. Buvo surašoma sutartis su visomis valstiečio prievolėmis. Taip feodalas vistiek turėjo visas teisines ir ekonomines preivartos preimones. Stengdamiesi pasidaryti žemės nuomininkais valstiečiai stengėsi kovoti su tironuja, taip kovodami ir už savo pilietines teises.

Pradėjus plisti valstiečių pasipriešinimui bajorija pamatė, kad reikia kuo skubiau imtis kažkokių priemonių, kad tai netaptų visuotiniu reiškiniu. Į kovą buvo pajungta ne tik visa žemvaldžių bajorų klasė, bet ir bažnyčia. Jos vadovai sklebė, platino pamokslus, kuriuose buvo nurodoma kaip turėtų elgtis “tikras Dievo tarnas”. Žinoma visi nurodymai ir pamokymai lietė tik valstiečių klasę.

XVIII a. pabaigoje bet koks pasiprieinimas žemvaldžiui ar jo valios nevykdymas buvo laikomas valstybiniu nusikaltimu už kurį reikia bausti.

1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija suteikė pilietines teises Lenkijos ir Lietuvos miestiečiams. Valstiečiams buvo paskelbta, kad jiems dėl “bendros krašto gerovės” suteikiama teisinė ir krašto valdžios globa. Tai reiškia, kad valstietis su dvarininku sudaro žemės naudojimo bei prievolių sutartį, kurios nei viena pusė savavališkai pakeisti negali. Taip valstiečiui buvo suteikta tiek teisių kiek jų reikėjo žemvaldžiui.

Gegužės 3 dienos Konstitucija buvo išversta į lietuvių kalbą ir T.Kosčiuka, sukilėlių vadas, atspausdino jos atsišaukimą lenkiškai ir lietuviškai.1791 m. Konstitucija nepatenkino valstiečių ir T.Kosčiuka turėjo skelbti net du jos papildymus, kurių dėka valstiečiams buvo pripažintos pilietinės teisės. Konstitucija žadėjo pripažinti juridinę galią valstiečių sutartims su dvarininkais. Tuo būdu valstietis dėl sutarties sąlygų nevykdymo galėjo kreiptis į valstybinį teismą.

Po truputį kaimuose pradėjo plisti raštliava. Vieni iš rašytinių popierių buvo ir urėdų duodamos sąskaitos. Plačiai plito raytiniai leidimai, vadinami pasais. Pradėjo kurtis mokyklos: parapinės – valstiečių vaikams ir vidurinės – skirtos visų pirma bajorų vaikams.

Nuslopinus Kosčiukos sukilimą Lietuvos ir Lenkijos jungtinė valstybė Žečpospolita suiro ir Lietuva buvo prijungta prie Rusijos. Po sukilimo nuslopinimo Konstitucijos ir T.Kosčiukos pakeitimais žadėtoji pilietinė valstiečių teisė neteko galios. Rusijoje tuomet vyko baudžiavos irimas ir kapitalistinių santykių plitimas. Norėdama rasti kokią nors išeitį iš socialinių sunkumų valdžia ėmėsi reformų. Buvo išleistas įsakas dėl 3 dienų lažo per savaitę nuo žmogaus, vadintą revizine siela.
1801 m. gruodžio 12 dieną buvo išleistas įsakas, leidžiantis žemę pirkti ir ne bajorų luomo asmenims. Šio įsako įvedimas griovė iki šiol buvusią monopolinę bajorų žemės nuosavybės teisę. Dar po poros metų buvo priimti įsakai leidžiantys dvarininkams savo valstiečius paleisti laisvėn, suteikiant teisę jiems išsipirkti žemę.
Viena i naujų valstiečių prievolių buvo rekrūtų rinkliava ir valstiečių ėmimas į rekrūtus. Rekrūtinės rinkliavos metu Rusijos armija turėjo būti aprūpinama drabužiais, maistu, išlaidomis, būtinomis jų gaudymui ir rinkimui. Patekimas į rekrūtus dažniausiai asociavosi su lėta ir skausminga mirtimi svetimame krašte. Dažnai jauni vyrai įvairiai save žalodavo, kad tik pavyktų išvengti karinės prievolės.
Pagal Rusijos įstatymus Lietuvos gubernijų ir apskričių miestų gyventojai įėjo į miestiečių, turinčių pilietinę teisę luomą. Jie galėjo būti žemės savininkais ne tik miestuose, bet ir nuomoti ją iš bajorų. Tačiau, jie i dalies buvo verčiami baudžiauninkais, nes buvo atiduoti dvaro, o tiksliau, seniūnijų valdytojams. Miestelėnai priešinosi tokiai santvarkai.
1812 m. karas užklupo Lietuvos kaimą ir jo gyventojus dideliame skurde. Be to, po 1800 m. buvo prasidėjęs badas. Nors Lietuvos valstiečiai ir buvo girdėję apie Napoleono naikinamą baudžiavą, bet į Lietuvą įžengianti Prancūzijos armija didesnių vilčių jiems nesukėlė.
Liepos 6 dieną sudaryta Komisija skelbė: visi kaimų gyventojai, kurie kariuomenei praeinant buvo palikę savo namus turi į juos grįžti ir toliau normaliai dirbti; visi valstiečiai turi paklustio savo valdytojams, nepažeisti savo teisių ir vykdyti jiems iki šiol priskirtas prievoles; visi, blogai atliekantys savo pareigas, galėjo būti baustini įvairiomis bausmėmis.
Po Napoleono armijos iėjimo kaimuose atsirado ginklų. Valstiečiai, manydami, kad jau turi iokį tokį pranašumą pradėjo dar labiau priešintis savo išnaudotojams. Dvarininkai norėdami pagerinti padėtį pradėjo siūlyti baudžiavos panaikinimo ar bent jau suvelninimo projektus.
Vieni i aktyviausiųjų, dirbusių tuo metu, buvo liberalieji bajorai šubravcai. Jie, 1817 m. gruodžio mėnesį, pradėjo gubernijos seimą. Jame buvo pasisakyta, kad bajorai turi išsižadėti savo teisių į valstiečius. Buvo isakytos mintys, kad asmeninės valstiečių priklausomybės panaikinimas palengvintų darbo jėgos samdymą, kapitalistinių santykių vystymąsi.
1818 m. sausį įvyko ypatingas posėdis. Jame šubravcai pateikė pasiūlymą kreiptis į carą dėl baudžiavos naikinimo projekto paruošimo komisijos sudarymo. Po to vykdytos dvarininkų apklausos rezultatai parodė, kad faktiškai paleisti laisvėn valstiečius jie sutiko, bet baudžiavos panaikinimo klausimo nesvarstė.
Lietuvą pasiekęs 1830 m. lapkričio sukilimo atgarsis buvo labai prietaringas ir silpnas. Tačiau jis dar labiau paskatino valstieičus imtis ginklo ir stoti į kovą. Susidarė nemažai besislapstančių nuo rekrūtų ginkluotų būrių, kurie pradėjo pulti policijos būrius. Sukilimą pradėjo Žemaitijos valstiečiai. Toliau jis plito apskritimis.Sukilimo metu ant valstiečių pečių gulė dviguba našta: sukilimo ir Rusijos kariuomenės išlaikymo.

1831 m. pralaimėjus sukilimui liaudies vidaus padėtis nebuvo pakeista. Tai buvo koncervatyvi revoliucija. Per ją nukentėjo bajoriškoji Lietuvos inteligentija, dėl aktyvaus studentų dalyvavimo buvo uždarytas Vilniaus Universitetas. Vieni iš žymesnių sukilimo veikėjų buvo J.Goštautas, kunigas Kovalskis, vadas A.Jacevičius.
1830 –1831 m. sukilimo nuslopinimas caro valdžios nesustiprino. Siautė cholera, sukeldama šalyje dar didesnę netvarką. Vyko pasipriešinimai karantino stovyklose, sukilimai kariniuose daliniuose.
1835 m. caras sudarė slaptą komitetą valstiečių klausimui spręsti. Plano vykdytoju buvo paskirtas P.Kiseliovas. Vienas iš reformos uždavinių buvo pakeisti valstybinių valstiečių valdymą, naikinant jų teisinę ir administracinę priklausomybę nuo dvaro valdytojo. Buvo rengiama keturlypio priklausymo sistema: gubernija – apskritis – valsčius – kaimas. ios valstiečių valdymo grandys buvo remiamos valstiečių “globos” idėja, suteikiant valstiečiams iek tiek pilietinių teisių. Reforma sustiprino valstybinio valstiečio asmens ir turto apsaugą, tačiau patį valstietį paliko feodalinėje priklausomybėje. Mat jis galėjo netekti teisių į kilnojamąjį ir nekilnojamą turtą, o pereiti į kitą luomą ar užsiimti kitu verslu negalėjo. Antrasis svarbus Kiseliovo reformos žingsnis buvo valstiečių surašymas ir jų prievolių nustatymas. 1839 m. buvo įvestas įstatymas dėl valstybinių turtų surašymo. Buvo siekiama pagal valstiečių skaičių, žemės naudmenas ir prievoles nustatyti pajamas. Valstiečiai buvo skirstomi į prievolinius, pusprievolinius ir daržininkus. Jie gavo ūkininko vardą. Visi kiti buvo vadinami bobeliais.Įstatyme buvo sakoma, kad valstiečių sklypai turi būti vienodo dydžio. Činas turi sudaryti trečdalį visų valstiečio pajamų iš žemės ūkio. Valstybiniai valstiečiai galėjo skūstis naujai sudarytoms apygardų ir valsčių įstaigoms. Valstybinius dvarus ir toliau valdė nuomininkai. Liustracija, laikantis 1839 m. gruodžio mėn. Įstatymo vyko labai lėtai ir valstiečių pervedimas į činą beveik visai nejudėjo.
1848 – 1852 m. pakeičiant laikinuosius inventorius liustraciniais, paaikėjo, kad piniginė renta smarkiai padidėjo. 1857 m. reforma buvo baigta ir visi valstiečiai tapo činininkais. Jų teisinė padėtis palyginus su privačių žemių valstiečiais labai pagerėjo.
Dvarininkų tarpe kilo nepasitenkinimas dėl noro sumažinti ryškų turtinį valstiečių susiskaldymą. 1847 m . vietoj palivarkų iš geriausių žemių buvo kuriamos fermos ir jos nuomojamos. Reformos metu reikėjo daugiau raštingų žmonių, todėl jie buvo apmokomi. Buvo pradėti steigti medicinos punktai, prižiūrima valsčių tvarka ir švara.
Buvo įvestas privalomas inventorius privačiuose dvaruose. Jame reikėjo pažymėti kiek yra kokios žemės, koks nuotolis iki miestų, uostų, kiek yra valstiečių. Valstiečių prievolės buvo dalijamos į pagrindines – savaitinis lažas, gvoltai, talkos; šalutinis – šarvarkai, moterų audimo ir verpimo darbai, įvairios duoklės. Naktimis buvo privaloma eiti sargybą dvare ir į lažą tai nebuvo skaičiuojama. Už naudojimąsi žeme valstietis turėjo atsiskaityti darbu, pinigais ar gaminiais, ne daugiau kaip trečdalį savo derliaus. 1852 m. buvo paskelbtos dvaro taisyklės. Jose buvo sakoma, kad valstiečių naudojama žemė skelbiama kaip bendruomenės ir negali būti mažinama. Tokiu atveju žemės nebuvo galima atimti iš valstiečių, ją tik buvo galima perdalinti jų tarpe, priklausomai nuo poreikių. Visus valstybinius mokesčius jie turėjo mokėti patys. Dvarininkus labai piktino tai, kad valstiečių žemė buvo atskirta nuo palivarkų. Valstiečiai i dvarų įstaymų laimėjo tik tiek, kad skundų rašymas negalėjo būti pripažįstamas maištu.
Tuo metu Rusija suprato, kad norint isaugoti bajorystės rankose politinę ir žemės valdžią, reikia atsisakyti baudžiavos. Jie numatė, kad tai geriau atlikti reformų pagalba, nei leisti įvykiams rutuliotis savaime. Lietuvos dvarininkai siūlė valstiečiams suteikti pilietines teises, o visą žemę su trobesiais palikti dvarininkams su teise valstiečiams ją isipirkti.
Žinia apie baudžiavos naikinimą buvo pavojinga, mat, valstiečiai nelaukdami didelių reformų patys nėjo dirbti į dvarą, nevykdė ponų įsakymų, stojo į susirėmimus su policija ir kariuomene. Į valstiečių pusę stojo ir revoliuciniai demokratai.
Caras Aleksandras II 1861 m. vasario 19d. ( kovo 3 d. ) patvirtino paruoto įstatymo tekstą ir pasirašė manifestą apie baudžiavos panaikinimą. Šis dokumentas buvo išleistas greta lietuvių kalbos spausdinant ir rusiškai. Tai buvo pirmas tokios apimties oficialiųjųj Rusijos raštų rinkinys lietuvių kalba.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Literatūra:

1. “Lietuvos TSR istorija ( nuo seniausių laikų iki 1917m.) “ 1d.
1986m. Vilnius
2. M.Jučas “Baudžiavos irimas Lietuvoje” 1972m. Vilnius
3. J.Jurginis “Lietuvos valstiečių istorija” 1978m. Vilnius
4. A.apoka “Lietuvos istorija” 1989m. Vilnius
5. A.Gumuliauskas Besidomintiems Lietuvos istorija”

1989m. Vilnius

Leave a Comment