Merkantilizmas

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………31. Merkantilizmas…………………………………………………………………………..42. Merkantilizmas Italijoje ir Ispanijoje………………………………………………63. MerkantilizmaNyderlandijoje……………………………………………………..74. Merkantilizmas Anglijoje…………………………………………………………….75. Merkantilizmas Prancūzijoje………………………………………………………..86. Merkantilizmas Vokietijoje………………………………………………………….87. Merkantilizmas Lenkijoje ir Lietuvoje……………………………………………98. Ankstyvojo merkantilizmo idėjų paplitimas Lietuvoje………………………109. Merkantilizmo teorijos atsiradimo prielaidos………………………………….1310. Merkantilizmo aspektai……………………………………………………………..1411. Svarbiausi merkantilizmo teiginiai……………………………………………….1412. Merkantilizmo idėjų raidos etapai……………………………………………….1513. Merkantilizmo mokyklos atstovai……………………………………………….18Išvados………………………………………………………………………………………………19Literatūra……………………………………………………………………………………………20

ĮVADAS

Ekonominių teorijų raidos požiūriu ypač svarbus merkantilizmo idėjų pasireiškimas, nes būtent merkantilizmas yra pirmoji nacionalinio ūkio – valstybės ekonominė teorija ir politinės ekonomijos kaip mokslo mokykla. Remiantis P. Šalčiaus knyga „Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“ „Viduramžiams baigiantis, Vakarų ir iš dalies Rytų Europoje mainų ūkis pradeda vis labiau įsigalėti, atsiranda platūs prekybiniai ryšiai, kredito operacijos. Visa tai griauna ir ardo senas ūkio formas ir atkelia vartus naujai ūkio sistemai, vad. kapitalistinei sistemai, su jos pelno siekimu, racionalizuota technika, vietoje viduramžių tradicinės, su gamybos priemonių koncentracija verslovininkų rankose ir ryšium su tuo darbininkų klasės atsiradimu. Vietoje natūralinės žemės ūkio gamybos su jos pačios amatais ir miestų amatininkais, vis daugiau reikšmės pradeda įgauti stambios kapitalistinės įmonės. Jų atsiradimą paskatina centralistinė valstybė su savo kariuomene ir laivynu valstybės apsaugos ir ekspansijos reikalams. Amatai su cechų organizacija pradeda degeneruoti ir nustoti savo pirmykščio pobūdžio.“ Merkantilistinės idėjos atsirado XVI a. Vakarų Europoje, labiausiai jos išvystomos XVII a. Pirmiausiai jos skleidžiamos Italijoje, vėliau paplinta Ispanijoje. Ši valstybė tuo metu pasinaudoja naujų žemių atradimu, įgydama tauriųjų metalų kasyklas Meksikoje ir Peru. Po Italijos ir Ispanijos prekyba žymiais tempais vystėsi Nyderlanduose. 1602 m. buvo organizuota garsioji Olandų Rytų Indijos kompanija – viena iš pirmųjų stambių akcinių bendrovių. Nyderlanduose telkėsi finansinės operacijos, atsirado pirmosios biržos. Galiausiai merkantilizmas įsigalėjo Anglijoje bei Prancūzijoje. Anglijai būdingas tuo metu ūkinis aktyvumas. Beveik kiekvieno to meto italų tyrinėtojo veikalo pavadinime buvo žodis pinigai ar moneta. Iš tikrųjų, susiskaldžiusiai Italijai pinigų problema turėjo didžiulę reikšmę. Tuo tarpu beveik į kiekvieno anglų merkantilistinio veikalo pavadinimą įeidavo žodis prekyba ir dabartiniu metu pažiūras, išskiriančias pinigų ar prekybos svarbą, taip pat vadiname merkantilistinėmis. Merkantilizmas nėra atsitiktinis reiškinys ekonominių teorijų istorijoje. Jis turėjo realų pagrindą – jam būdingas praktiškumas, to meto problemų sprendimo aktualumas. Merkantilizmo teorijos įsigalėjo ir Lietuvoje, apie merkantilizmo idėjų plitimą Lietuvoje kalba E. Laumenskaitė knygoje „Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje“. Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu aptinkama tiek merkantilizmo ekonominės politikos požymių, tiek pačios koncepcijos propagavimas. Ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika Lietuvoje nuosekliai neperaugo į vėlyvąjį merkantilizmą, kaip Vakarų Europos šalyse, ir sudarė tartum atskirą fazę vystantis gamybiniams santykiams. Kapitalizmo formavimąsi Lietuvoje iš esmės pakirto valakų reforma: ji įtvirtino baudžiavą – patenkino bajorų ekonominius interesus. Ekonominio gyvenimo pakitimai skatina ekonominio gyvenimo reiškinių tyrinėjimą; ypač tų laikų tyrinėtojų dėmesį traukia pinigų klausimas. Iš to laiko rašytojų tenka pažymėti garsųjį astronomą M. Koperniką, kuris 1519 m. pasiūlė tam tikrą lenkų – lietuvių – prūsų monetarinės reformos projektą, kuriame dėsto apie pinigų esmę, jų vertę, apie monetų falsifikacijos žalą, ir reiškia mintis, panašias į vad. Greshamo dėsnį. Merkantilistų pripažįstama tvirta centralizuota valdžia bei visos valstybės intereso iškėlimas ne kartą pabrėžiami Mykolo Lietuvio reiškiamose mintyse. Pasiremdamas garbinga lietuvių praeitimi, autorius žadino tautinio orumo, sąmoningumo bei pilietinio patriotizmo jausmus. Jis smerkė ne tik bajorų luomą dėl valstybinių interesų ignoravimo, bet ir dvasininkus už nesaikingą bažnytinio turto kaupimą, nepaisant tuo daromos žalos visai valstybei. Pasisakydamas prieš bažnyčios kišimąsi į pasaulietinius reikalus, autorius aiškai atmetė dvasinės valdžios primatą. Mykolas Lietuvis taip pat nurodė, jog būtina stiprinti karinę valstybės galią.

MERKANTILIZMAS

Ūkininkų luomo būklė blogėja, kritus žemės ūkio produktų kainoms ir stipriai išaugus gyventojų skaičiui, kurio dalis sau randa pragyvenimo priemonių. Tas gimdo nepasitenkinimą mieste ir sodžiuje. Prasideda kruvini ūkininkų sukilimai, turi iš dalies religinį pobūdį, pav., husitų judėjimas, iš kurio išaugę taboritai, bando įvesti visuotiną turtų bendrumą ir lygybę. Tačiau daug didesnės reikšmės, kaip šie revoliuciniai judėjimai, turi ūkiški pasikeitimai, įvykę XV a. gale: turkų nukariavimas Bizantijos ir Konstantinopolio užėmimas 1453 metais, Kolumbo Amerikos atradimas 1492 metais ir suradimas jūrų kelio į Rytų Indiją Vasco – da – Gamos 1498 m. Visi šie įvykiai turi didelės reikšmės tuo atžvilgiu, kad pasaulinės prekybos kelius nukreipia nuo Italijos Respublikų į Atlanto vandenyno krantus – portugalų, ispanų, olandų tautas. Nukenčia nuo to ir vokiečių miestų prekybos organizacija ( Hansa ). Kaip visų tų įvykių pasėka XVI a. yra didelių aukso kiekių plūdimas į Europą ir ryšium su tuo vad. kainų revoliucija – kainų kilimas, prasidėjęs jau apie 1510 m. ir dar labiau sustiprėjęs XVI a. viduryje. Kainų pasikeitimai suardo nusistovėjusią ūkio pusiausvyrą, atsiliepdami į vienų visuomenės sluoksnių gerovę teigiamai, į kitų – neigaimai. Tais laikais dugiausiai nukenčia neturtingieji, kas dar labiau aštrina minėtus jau neramumus. Čia jau prasideda ir monetų gadinimas, vad. monetų atšaukimas, t. y. valdžios išnaudojimas iždo reikalams monetų kalimo regalijos, paskelbiant esamas monetas netinkamomis, o vėliau išleidžiant, išėmus senas monetas iš apyvartos, naujų monetų mažesnės vertės. Tai ekonominį gyvenimą daro nepastoviu. Lietuvos ekonominiuose santykiuose su užsieniais žymų vaidmenį užima kryžiuočių ordino įsikūrimas Prūsuose ( 1228 m. ). Žynomos Olandų valstybės vyras J. de Witt savo raštuose tą ordino žygį kvalifikuoja kaip grynai komercinio pobūdžio operaciją, pridengtą stabmeldžių į krikščionybę vertimo skraiste, kurios išdavoje ordinas užvaldė „Vislos, Pregelio ir Dauguvos baseinų sritis su turtingais Lenkijos, Lietuvos ir Prūsų kraštais, dėl tos priežasties jų pajūrio miestai ištraukdavo iš jų daugybę žaliavos prekių ir statydavo Olandijai, Anglijai, Ispanijai ir Prancūzijai, o taip pat ir atliekamas ar ten reikalingas prekes importo reikalui“. Pradžioje ordino prekyba remiasi draugiškais santykiais su pajūrio gyventojais, paskum jie įsitvirtina uostuose ir prieplaukose bei upių žiotyse, toliau paima visą užsienio prekybą į savo rankas, dar toliau įveda baudžiavas ir pagaliau atima iš vietos gyventojų prekybą, pramonę bei amatus ir tuo būdu paverčia juos baudžiauninkais ar vergais. Prekyba pagaliau monopolizuojama vieno Dancigo rankose. Net Ryga neturėjo teisės turėti su Lietuva prekybinių ryšių, o jei kartais būta net gana gyvų prekybos ryšių ir su Ryga, arba vad. Livonijos ordino vokiečiais, tai dėl to, kad pastarieji nevykdydavo anksčiau padarytų susitarimų. Pirmasis toks prekybos santykiavimas su Ryga konstatuojamas 1253 m., kai Lietuvos karalius Mindaugas leidęs Rygos vokiečiams prekiauti visoje Lietuvoje.

Jau nuo Gedimino laikų ( 1316 – 1341 ) Lietuvos valdovai stengėsi remti Lietuvos prekybą ir amatus ir tam tikslui kvietė, panašiai kaip ir kitos tų laikų šalys, svetimšalius amatininkus. Atgijus ekonominio gyvenimo pulsui Vakaruose, padidėja maisto prekių paklausa. Tas skatina javų eksportą iš Lietuvos. Ryšius su tuo Zygmantas – Augustas 1557 metais daro savo garsiąją žemės reformą, vad. valakine. Ir iš tikrųjų XVI ir XVII a. Lietuvai ir Lenkijai tampa tikrais Europos aruodais ir aprūpina javais Skandinaviją, Flandriją, Olandiją, Prancūziją, Ispaniją ir Italiją. Prekyboje tarpininkauja Olandija vietoj Hansos, kuri čia turėjo prekybos monopolį XIV ir XV a. ( Kaune Hansos skyrius likviduotas 1540 m. ). 1542 m. Lietuvai ir Lenkijai atsiranda konkurentas – Maskva prieina prie Baltijos jūros ir pradeda Narvoje prekybą. Zygmantas – Augustas kitų valstybių pavyzdžiu apie 1565 metus kovai su Švedija ir Rusija organizuoja kaperystę gaudyti laivams, plaukiantiems į Rusijos arba Švedijos uostus. Didžiausia prekyba per Dancigą iš Lenkijos ir Lietuvos ėjo 1615 – 1625 m. Po to karai su Švedija tą prekybą sukliudė – tuo pat būdu veikė ir rusų prekybos su anglais atsiradimas per Archangelską 1650 m. Dėl to Lenkija ir Lietuva nustoja savo reikšmės. Aukso plūdimas sukelia kainas ir Lietuvos – Lenkijos Respublikoje. 1629 m. seimas paskiria dvi taksų komisijas – vieną Liubline ( 1623 m. ) ir antrą Vilniuje ( 1643 m. ). Nors seimas abejoja jų verte, bet vis dėlto nustato po priesaiką, kad pirklys negali imti daugiau pelno kaip 7 %, svetimšaliai – 5%, žydai – 3%. Iš naujųjų laikų pradžios ekonominių idėjų, kurios stovi kiek nuošaliai nuo pagrindinių ekonominių idėjų, žinomų merkantilizmo vardu ir viešpatavusių maždaug nuo 1450 iki 1750 metų, tenka visų pirmiausia pažymėti komunistines idėjas, atsiradusias kartu su tų laikų socialiniais religiniais judėjimais, skelbiančiais turtų bendrumą – anabaptistų, kiek vėliau – levelerių. Čia jau reikia priskirti socialinių utopijų atsiradimą ( Prancūzijoje Rabelais, Anglijoje Thomas Morus, Harinktonas, Campanella Italijoje ), kuriose, priešingai scholastikų subtiliniams rezonavimams, duodama valia lakiai fantazijai socialinėmis bei ekonominėmis temomis. Žymiausios iš jų yra Thomo Moro Utopia ( 1516 m. ), nuo kurios panašūs veikalai gavo ir savo vardą. Būdamas Henriko VIII kancleriu, tapęs kankiniu už katalikybę ir matydamas ekonominio bei socialinio gyvenimo netobulumus Anglijoje – augantį gobšumą, ūkininkų naikinimą, ganiavų plėtimus ir žemės ūkio nykimą, jie nukrypsta į komunizmą, primenantį graikų sokratininkų ( net su vergais ), išskyrus šeimos panaikinimą. Gal dar didesnio populiarumo, kaip Moro Utopia, turėjo Campanellos Citta del sole (Saulės Miestas ), kuriame taip pat skelbiamas komunizmas su dideliu naujų technikos išradimų garbinimu, panašiai kaip tat daro dabartiniais laikais ir rusų komunistai. Jo visuomenė organizuota autoritariniai ir hierarchiškai. Priešingai Morui, Companella neigia šeimą: „Kiekviena nuosavybė“, sako jis, „atsiranda iš to, kad atskirai šeimininkaujama, laikomi kas sau vaikai ir žmona; iš to atsiranda egoizmas. Bet kas nustoja egoizmo – belieka bendro labo meilė“. Jis nepažada ateityje gražaus ir perteklingo gyvenimo, kaip šių laikų socialistai. Jo komunizmas greičiau panašus į vienuolyną ( Campanella buvo vienuolis ) ar į kalėjimą, kuriame jam teko žymią savo gyvenimo dalį praleisti. Renesansas, gaivindamas senovės, ypatingai graikų kultūrą, ir ryšium su tuo pasaulietiškumą, kreipia daugiau dėmesio į materialinius individo interesus, taip pat iškelia, kaip nepriklausomos nuo Bažnyčios valstybės reikšmę. Antra vertus, atgaivinama ir senovės visagalinčios valstybės idėja ( Machiavelio „valdovas“ yra valstybinės veiklos valdovas ir teisėtas mokytojas ). Tas gaivina ir stiprina etatistinę idėją. Reformacijos idėjose randame daug to pačio, ką ir viduramžių scholastikoje. Liuteris neigia palūkanas, lupikus ir turtus, nors ir minkštindamas viduramžių asketinio gyvenimo supratimą. Panašių idėjų laikosi Zwingli ir Melanchtonas. Visi jie buvo turtų bendrumos priešininkai. Užtat Kalvinas įneša į ekonomines tų laikų pažiūras daug nauja. Jis riša religiją su šiapusiniu gyvenimu, pripažįsta, kad tik to ar kito verslo tinkamu atlikimu galima vykinti ir religinį idealą. Jis pirmas pripažino didelę kredito ir palūkanų reikšmę, o tuo pat prekybos ir piniginio ūkio visuotinai gerovei. Jis pripažįsta taip pat, kad kreditorius neskriaudžia debitorių, imdamas palūkanas, nes pastarasis palūkanas gali grąžinti iš operacijų, į kurias jis įdeda pinigus. Tuo būdu Kalvinas pripažįsta naują kapitalistinę dvasią. Tiesa, Kalvino mokslas įgauna įtakos kaip tik pažangiausiose ūkio atžvilgiu šalyse, kas iš savo pusės galėjo daryti įtakos Kalvino mokslui. Prancūzijoje 1566 m. Malestroit išleidžia veikalą „Paradoxes“ apie tais laikais viešpatavusią Prancūzijoje finansinę krizę. Jean Bodinas, paskatintas Malestroit veikalo, susidomi tuo pat klausimu ir 1568 m. išleistame veikale sako, kad aukso ir sidabro perteklius sudaro kainų kilimo priežastį. Tuo būdu Bodinas pirmas duoda pradžią tai pinigų teorijai, kuri nustato sąryšį tarp pinigų kiekio ir jų vertės, ir turi vardą kvantitetinės pinigų teorijos. Tuo pat klausimu užsiima italų rašytojai ( Scaruffi, Davanzati ) ir anglų ( J. Hales – W. Stafford ). Tačiau šieji ekonomistai artimi yra tam, kas ekonominių doktrinų istorijoje charakteringiausia yra šiems laikams – merkantilizmui, nevienalytei doktrinai. Bendrus jos bruožus sudaro: 1. Didelis vertinimas pinigų rekšmės ir pastangos traukti į šalį, kiek galint daugiau tauriųjų metalų. Tam tikslui siekti turi būti atitinkamai kreipiama ir visa valstybės ekonominė politika.2. Tauriųjų metalų pritraukimo reikalą turi paimti į savo rankas valstybė. Merkantilizmas iš tikrųjų yra monarchinio socializmo doktrina. Valdovas turi reguliuoti ir tvarkyti tautos pastangas, siekiant užbrėžtų tikslų. Merkantilistinės akcijos priemonėmis visų pirmiausia yra karaliaus parėdymas ar įsakymas.3. Norint išlaikyti turimus taurius metalus ir įgyti naujų, merkantilizmas 1) naudoja kasyklas ir stengiasi jomis apsirūpinti; 2) kliudo aukso išėjimą iš šalies; 3) stengiasi pritraukti auksą. Iš čia atsirado ir palankaus prekybinio balanso idėja.4. Kad pasiektų pastarąjį tikslą, reikia organizuoti pramonę ir prekybą; pirmąją ta prasme, kad galėtų pigiai gaminti ( palaikyti gyventojų dauginimąsi, nustatant įstatymais maksimalines algas, naudojant privalomą darbą, kuriant karališkas manufaktūras, remiant kapitalizmą ( stambių įmonių kurimą pelno tikslais ) subsidijomis, garbės titulais ir t. t. ); reguliuojant prekybą taip, kad importas mažėtų, o eksportas augtų; pritraukti reikalingas žaliavas; rūpintis eksporto prekyvietėmis, naujų žemių kolonizacija arba hemegonija silpnesnėse šalyse.5. Kadangi tokia politika negalėjo vienkart visur įsigalėti, tai merkantilizmas paskelbė tautinių interesų priešingumą, nustatydamas dėsnį, kad „niekas nepelni, jei kitas nenustoja“.Iš šių dėsnių kai kurie vienoje šalyje pasireiškia labiau, kitoje – mažiau. Bet labiausiai pastovus yra pirmutinis – pastangos pritraukti auksą, ir paskutinis – tautų priešingumas.

MERKANTILIZMAS ITALIJOJE IR ISPANIJOJE

Visų pirmiausiai merkantilistinė politika pasireiškia Italijoje. Jos respublikose merkantilistinės priemonės jau užtinkamos viduramžiais. Vėliau jos pereina į Ispaniją, kuri daugiausiai pasinaudoja iš naujų žemių atradimo: įgyja Meksikoje ir Peru tauriųjų metalų kasyklas, iš kurių didele srove auksas prededa plaukti į metropoliją, kuriai didelį rūpestį sudaro to aukso išlaikymas. Tam tikslui įmamasi iš pažiūros paprastų priemonių, pasitikint įstatymo visagalybe, nenumatant ir neigiant ekonominio gyvenimo dėsnius: draudžiamas monetų ir metalo išvežimas. Tas nestabdo kainų kilimo. Aukštos kainos Ispanijoje vis viena traukia iš užsienio prekes už auksą. Tuomet uždraudžia ispanų prekių išvežimą, kas pražūtingai veikia užsienio prekybos balansą. Vėliau draudžia užsienio prekių įvežimą. Tuo pat laiku falsifikuoja monetas, kad jos neitų į užsienį. Tačiau ir tas negelbsti – ispanų pramonė ir žemės ūkis antroje XVI a. pusėje ir XVII a. pradžioje nyksta. Tų laikų ispanų ekonominiai rašytojai ( iš jų žymiausias yra jezuitas Marianna ) nagrinėja klausimus, susijusius su sunkia ispanų ekonomine būkle. Iš vėlesnių laikų ispanų ekonomistų pažymėtini Uztariz ir Ulloa, colbertinio tipo merkantilistai iš XVIII a. pirmosios pusės.

Taip pat ir Ispanų valdomoje Neapolio karalystėje atsiranda žymių italų merkantilistų. Be jau minėtų Scarufi, Davanzati, pažymėtini Botero, Serra ir kt. Pastarieji du yra žymiausi iš tų laikų italų ekonomistų. Botero jau nėra paprastas bulijonistas ( aukso į šalį pritraukimo šalininkas ), bet prilygsta colbertinio tipo merkantilistams ir ypatingai pabrėžia didelio skaičiaus gyventojų reikšmę, ryšium su tuo iškeldamas ir tą, ką savo laiku plačiai paskebs R. Malthus, – neatitinkamą žmonių dauginimosi galios valstybės maitinamajai galiai. Pastarajai padidinti jis siūlo žemės ūkį kaip „fondamento della propagazione“; bet pramonė taip pat pageidaujama, nes pramonės produktai lengviau dauginami ir turi aukštesnę vertę. Pramonei plėsti jis siūlo įvairinti pramonės šakas, kviesti gabius darbininkus, atlyginti išradėjams, palikti savo šalies pramonei pirmykščias žaliavas ir t. t. Antonio Serra, berods vienuolis, kuris drauge su Campanella už kažkokį sąmokslą sėdėjo ilgą laiką Neapolio kalėjime ir ten rašė savo veikalus ( apie 1614 m. „Breve trattato“ ). Pinigų gausumas jam tiek atrodo savaime suprantamu daiktu, kad tuos, kurie priešingai mano, jis siūlo siųsti į bepročių namus. Pinigų įgijimo būdus jis dalija į natūralinius ir atsitiktinius. Pirmuosius sudaro kasyklų naudojimas, antruosius jis dalija į tikrąja prasme atsitiktinius ir bendrus atsitiktinius – pirmieji liečia Neapolio ūkį, antrieji – bet kurią valstybę. Tarp šių įvairių atsitiktinių būdų jis nurodo: produktų gausumą eksportui, patogią geografinę padėtį, verslų daugybę, rasės ypatumus, kelių reikšmę, bet ypatingai valdžios išmintį ir rūpestingumą. Pramonės plėtimas Serrai atrodo svarbesnis, kaip žemės ūkio – čia jame matome merkantilistą. Jis pabrėžia neproporcingų žemės išdavų ir daugiau kaip proporcingų pramonės išdavų dėsnį, vėliau aikštėn iškeltą anglų klasikų. Serra yra priešininkas monetų ir metalo išvežimo prohibicijos.

MERKANTILIZMAS NYDERLANDIJOJE

Po Italijos respublikų ir Ispanijos prekyba ir pinigų apyvarta anksti pradeda plėstis Nyderlandijoje. Garsioji Brugges audinių pramonė labai anksti pradeda gaminti rinkai ir patenka į kapitalistų rankas, kurie ją organizuoja namų pramonės pagrindais. Olandų pirkliams anksti pavyksta paimti Europos tarpininkaujančią prekybą į savo rankas ir išplėsti laivininkystę. ( 1602 m. buvo organizuota Olandų Rytų Indijos Kompanija – pirmoji stambi akcinė bendrovė ). Čia jau nuo XVI a. koncentruojasi finansinės operacijos, pradžioje Bruggėje, vėliau Antverpene. Čia atsiranda pirmosios biržos, čia koncentruojasi Europos javų prekyba.Olandų prekybos politika remiasi laisvos prekybos ir susisiekimo reikalavimu, monopolijomis kolonijose; priešingos nuomonės jie laikosi, kai iškyla klausimas dėl savosios prekybos ir pramonės apsaugos nuo kitų šalių konkurencijos.Olandų ekonomistas Salmasius ( 1588 – 1653 ) savo raštuose sudaro naują palūkanų teoriją, kurioje teisina palūkanomis apmokamas skolas ir savo idėjomis daro įtakos būsimoms kartoms. Žymiausias iš tų laikų olandų ekonomistas de la Court reikalauja panaikinti privilegijas, monopolių ir cechų taisykles, atpalaiduoti prekybą ir mainus nuo bet kurių muitų, nes to reikalauja olandų prekybinė ekspansija. Olandų ūkio gyvenimas žymiai praneša Anglijos ir Prancūzijos, jau nekalbant apie kitas valstybes, kurios su pavydu žiūri į olandų gerbūvį ir stengiasi mokytis iš jos. Taip, Rusų Petras Didysis vyksta į Olandiją ir, susipažinęs su jos ūkio principais, aklai perkelia juos Rusijai. Anglų merkantilistiniai rašytojai XVII a. nagrinėja olandų ūkį, stato jį pavyzdžiu ir drauge kelia mintį, kad reikia atsipalaiduoti nuo olandų ūkiškos galybės, kas anglams pagaliau antroje XVII a. pusėje ir pavyksta.

MERKANTILIZMAS ANGLIJOJE

Anglija dar ir vėlyvojo viduramžio laikais buvo žemės ūkio šalis. Prekyba buvo svetimtaučių rankose: pinigų apyvartos – italų ( lombardų ), prekių – vilnos eksportas – Hansos pirklių. Bet viešoji nuomonė anksti sukyla prieš svetimšalius pirklius visų pirmiausia dėl to, kad jie išveždavo tokias svarbias prekes, kaip antai vilna, audinius, alavą ir p. d., o įveždavo tokias, kurios nebūtinai reikalingos. Pradėta varžyti svetimšaliai pirkliai ir atsipalaiduoti jais. Jau XV a. pradeda saugoti vietinę pramonę ir drausti įvežimą kai kurių svetimų prekių. Bet tie mėginimai nesudaro dar aiškios sistemos. Tikroji merkantilistinė sistema prasideda Anglijoje XVI a., Tudorų laikais. Tuomet įvedami išvežami muitai vilnoms ir palengvinamas gatavų audinių išvežimas. Tat nukreipta prieš olandų audinių importą ir vilnų eksportą. Karalienė Elzbieta uždraudžia išvežti gyvas avis, kad konkurentai negalėtų jų auginti kur kitur ir konkuruoti su anglais. Po to seka ištisa eilė merkantilistinių priemonių: varžoma svetimšalė prekyba, mielai priimami į Angliją ispanų išvyti Flandrijos audėjai, kas padeda susikurti anglų audžiamajai pramonei, olandų pavyzdžiu sudaromos kolonialinės kompanijos, 1568 m. įkuriama Londone birža. 1588 m. anglų laivynas nugali ispanų Armadą ir veda prieš olandus nukreiptą Cromvellio Navigacijos Aktą ( 1651 ), kuris nustato, kad neeuropinės kilmės prekės būtų gabenamos į Angliją anglų laivais arba tokiais laivais, kurių ekipažo daugumą sudaro anglai; o Europos prekės tegali būti įgabenamos tik tų šalių laivais, iš kurių kilusios prekės, arba anglų laivais. Tačiau Anglijoje ne vien tik prekyba bei pramonė buvo proteguojamos, bet taip pat ir žemės ūkis įvežamais javams muitais ir eksporto premijomis. Tokiai anglų ūkio politikai atitiko ir tų laikų ekonominės idėjos, juoba kad ir tų laikų rašytojai buvo patys kilę iš pirklių arba kolonijų valdininkų. Iš jų pažymėtini Thomas Mun, kuris neigia paprastą bulijonizmą ir yra linkęs į laisvą prekybą. Panašią nuomonę skelbia J. Chilt ir Davenant, kurie vadinami merkantilistais freetradėriais ( laisvos prekybos šalininkais ). Be šių ekonomistų, tenka pažymėti dar W. Petty, D. North ir filosofą J. Locke ( 1632 – 1704 ). Barbon ir North yra laisvos prekybos šalininkai, kritikuoja prekybos balanso teoriją, pabrėždami tarptautinio darbo pasidalinimo reikšmę. W. Petty ir J. Locke idėjos perimtos jau individualistine dvasia, nors neneigiama ir prekybinio balanso reikšmė. Pirmasis žinomas yra tuo, kad duoda pradžią socialinei statistikai ir, iškeldamas gamtinių įstatymų ir darbo faktoriaus reikšmę, yra darbo kaštų teorijos pirmtakūnas. Jis taip pat nagrinėja ir žemės rentos reiškinius. Antrasis – J. Locke, taip pat daug yra nusipelnęs ekonomikos teorijai, ypatingai pinigų vertės teorijai (kvantitetiniai ), pabrėždamas reikšmę pinigų vertei ir jų apyvartos greičio. Pažymėtinas ir Gregory King ( 1648 – 1712 ), kuris savo veikale paskelbia žinomą jo vardu ekonominį dėsnį dėl santykio tarp derlių svyravimo ir javų kainų judėjimo. Paskutiniu stambiu merkantilizmo atstovu Anglijoje tenka laikyti James Steuartą ( 1712 – 1780 ). Tačiau jo mokslas, galingai pradėjus reikštis naujoms doktrinoms, neberanda didesnio pritarimo.

MERKANTILIZMAS PRANCŪZIJOJE

Prancūzijoje merkantilistinės idėjos pradeda reikštis dar viduramžių gale, susicentralizavus valstybinei valdžiai. Jų idėjų skelbėju iš dalies tenka laikyti gilų ekonomistą Montchretien ( 1575 – 1621 ), kuris savo veikalą pirmasis pavadino tuo vardu, kurio pavadinimas vėliau ir visuomenės ūkio mokslas – būtent „Traite de lOeconomie Politique“, iškeldamas jame klausimus, susijusius su Prancūzijos ūkio pakėlimu, tarp kita ko, nenuneigdamas nuomonę, kad brangių metalų turėjimas tolygus šalies turtingumui. Tačiau tikruoju prancūzų merkantilizmo kūrėju tenka laikyti Liudviko XIV finansų ministerį Colbertą, kuris įvairiomis priemonėmis stengėsi kelti visos šalies produktingas jėgas, pastatydamas žemės ūkį kiek žemiau pramonės ir prekybos. ( Leidimas išvežti javus tik labai derlingais metais. ) Jis kvietė kvalifikuotus darbininkus iš užsienio, premijomis ir palengvinimais kūrė naujas versloves, įsakymais ir bausmėmis rūpinosi produktų gara kokybe, muitais ir įvežimo draudimais saugojo jauną pramonę, skatino eksportą. Pramonę Colbertas dėl to palaikė, kad gyventojai turėtų darbo, kad sulaikytų iškeliavimą ir skatintų gyventojų augimą. Visa tai turėjo stiprinti valstybės finansus ir valstybės galybę. Colbertas smulkų reglamentavimą laikė laikina priemone, kurios svarbaiusias uždavinys sukurti savo šalies ūkišką gerovę.

Artimas Colberto mintims skelbia ir Vauban ir Boisguilllebert, kurie tačiau daugiau dėmesio kreipia į sunkią žemės ūkio būklę. Iš sunkios valstybės finansinės būklės ir merkantilistų pinigų reikšmės didelio kėlimo atsirado iš škoto John Law ( 1671 – 1729 ) eksperimentai su popieriniais pinigais. Law žinomas ne tik kaipo garsių eksperimentų autorius, bet ir kaipo ekonomistas, išleidęs 1705 metais veikalą „Money and trade“, kur jis pasako naujų ir įdomių minčių dėl pinigų esmės.

MERKANTILIZMAS VOKIETIJOJE

Vokietijoje, kaip jau buvo minėta, naujųjų laikų pradžioje ekonominis gyvenimas smunka. Pati šalis yra susiskaldžiusi į daugybę vienetų. Vokiečių kapitalai išplaukia į Ispaniją ir Portugaliją. 30 – tinis karas vokiečių būklę dar labiau pasunkina. Vokietijoje tuo laiku dar viešpatauja žemės ūkis. Bet ir joje merkantilistinės idėjos pradeda stipriai reikštis. Merkantilizmą palaiko absoliutiniai kunigaikščiai, kurie stovi ūkio politikos centre, ir stengiasi reguliuoti ekonominį gyvenimą. Vokiečių merkantilizmas žinomas kameralistikos vardu ( kamera – kunigaikščio iždas ), o rašytojai turi kameralistų vardą. Jie daugiausia susirūpinę valstybės finansais ir „valstybės menu“ į jų skaičių tenka priskirti: Obrecht, Besold, Kaspar Klock, Becher, Justi, Schroder, v. Seckendorf, W. Horningk. Iš jų žymiausias austrų, – J. J. Becher ( 1625 – 1628 ), rašęs įvairiomis mokslo temomis. Liesdamas ekonominius klausimus, jis daugiausia sustoja ties gyventojų problema, kur po 30 – tinio karo Vokietijoje buvo aktuali, ir žemę laiko svarbiu išsimaitinimo faktoriumi, o ūkininkų luomą laiko pirmutiniu, didžiausiu ir reikalingaiusiu. Tačiau jis pripažįsta ir pirklių amatininkų naudingumą. Becheris pažino olandų ekonominį gyvenimą ir olandų rašytojų veikalus ekonominiais klausimais. Becherio įtakoje buvo ir antras žymus austrų merkantilistas Wilhelm von Horningk. Jo veikalas „Osterreich uber alles, wann es nur will“ išleistas 1684 metais ir išlaikė 15 laidų. Jis griežčiau kaip Becheris reikalavo tautinės ūkio politikos. Toliau tenka suminėti Wilhelm von Schroder ( 1640 – 1689 ), kuris skelbia panašias mintis kaip ir Becheris, tik labiau yra Hobbeso įtakoje ir linkęs į absoliutizmą, o ekonominėmis pažiūromis labiau artimas yra Munui. Pažymėtinas taip pat Justi, kuris žinomas savo finansiniais raštais.

MERKANTILIZMAS LENKIJOJE IR LIETUVOJE

Lenkijoje ir Lietuvoje jau minėti ekonominio gyvenimo pasikeitimai nuo XV a. žadina ir ekonominę mintį. Lenkijoje Jan Ostrorog 1477 m. įteikia Petrikavo Seimui politinę brošiūrą „Monumentum pro Reipublicae ordinatione“. Be reikalavimo įstatymų, administracijos ir kariuomenės reformos, autorius pasisako prieš miestų Magdeburgo teises, prieš svetimšalių įsigalėjimą bažnyčioje, prieš rinkliavas popiežiui ( jos neva einančios ne bazilikai statyti, o popiežiaus giminėms ), reikalauja visiems lygių teisių, cechų panaikinimo, nes jie savo valia nustatą kainas ir kartais labai aukštas. Ostrorogas buvo pažangių bajorų atstovas. Toliau tenka paminėti Stanislovą Orzechowskį, kuris 1543 m. išleidžia „Oratio Reipublicae Polonae“, kuriame protestuoja prieš neteisingą mokesčių krovimą ant baudžiauninkų. Frycz Modrzewski savo veikale „De Republica emendanda“ 1551 m., tarp kita ko reikalauja tiltų taisymo, miestų valymo, kanalų kasimo, kovos su falsifikacija, taksų nustatymo, protestuoja prieš baudžiavą. Panašias mintis skelbia ir Andrius Wolanus. Stanislovas Sokolovskis 1589 m. išleistame savo veikale „Uaestio?sine de parsimonia“ aprašo savo šalies gyvenimą antroje XVI a. pusėje: „Buvo laikai kada pas mus retai vartodavo vyną, dabar vartoja visi. Viskas, kas svetima yra pagarboje, savi daiktai: maistas, drabužiai, patarnavimas, ginklai, arkliai – jau nebetinka. Pirkliai turi trenktis į pasaulio galą – Indiją, kad galėtų aprūpinti gyventojus. Per mėnesį daugiau išleidžia aptiekai ( šaknims, cukrui ir t. t. ) kaip jatkai. Į stalą neša valgius, kurių vardo nežino nei svečias, nei ponas. Arklius gabena iš Arabijos, kitas prekes iš Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Vengrijos, Moldavijos, ir net iš Bizantijos. Kai kurie laiko daugybę tarnų ir rėdo juos kartais brangiau už pačius ponus. Labiausiai visokiais išmįslais pasižymi moterys: ne viena iš jų, kurią musė galėtų pastumti, važiuoja šešeto karieta, kurios užtektų šešiems kareiviams. Iš to atsiranda ir didelių kraičių skyrimas. Jei prieš tai dvylikos tūkstančių auksinių kraičio būtų užtekę ir karalienei, dabar nebepatenkina ir paprasto mirtingojo. Blogiausia yra tai, kad senų giminių dvarai pereina į svetimas rankas: pirklių svetimšalių, o kartais net žydų“.Ištisa eilė rašytojų nagrinėja pinigų, kolonizacijos klausimus, smerkia palūkanas ir prabangą. Ne vienas iš jų prieš ir po Liublino Unijos gyveno ilgesnį laiką Vilniuje, ypatingai prie Zigmanto – Augusto rūmų: Modrzewski, Wolanus – Zigmanto – Augusto patarėjai sekretoriai, Lukas Gornicki, jo bibliotekininkas, Sokolovskis – Batoro ir Žygimanto III išpažinties klausytojas; Skarga – Vilniaus Akademijos ( įst. 1578 ) pirmasis rektorius, išgyvenęs Vilniuje apie 20 metų, buvęs kariuomenės kapelionas, M. Smigleckis – Vilniaus Akademijos narys. Dauguma iš jų buvo dvasininkai, mokęsi Vakarų Europos mokyklose: Vienoje, Vitemberge, Italijoje, Karaliaučiuje, Romoje; taip pat lankę Vakarų Europos šalis ir ten susipažinę su tų laikų ekonominiais raštais. Dauguma iš įvardintų anksčiau rašytojų tektų priskirti pagal jų pažiūras greičiau scholastikams kaip merkantilistams. Aiškiu ir tikruoju lenkų merkantilistu tenka laikyti Joną Grodwagnerį, kuris priešingai scholastikams, pripažįsta prekybos ir pramonės reikšmę, taip pat Simoną Starowolskį, Fredro, karalių St. Leszczynskį, 1733 m. Nuo antrosios XVIII a. pusės prasideda fiziokratų idėjinė įtaka Lenkijoje, ypač Lietuvoje. Tačiau kaip tik antroje pusėje Lietuvoje matome labai gyvą Antano Tyzenhauzo ( 1733 – 1785 ), Gardino seniūno, Lietuvos paiždininko ir valstybės dvarų administratoriaus, merkantilistinį eksperimentą. Tyzenhauzas steigia Gardine manufaktūras, slapta iš užsienio verbuodamas audimo, geležies, plieno ir sidabro gaminių, karietų, balnų ir kitus meisterius, steigdamas prekybos kontorą eksportui ir importui, steigdamas specialines mokyklas ( buchalterių, matininkų, statybos, kadetų korpusą, veterinarijos, akušerių ), rūpindamasis taip pat žemės ūkio pakėlimu. Jo veikla tęsėsi maždaug ligi 1770 m., kaip buvo staigiai nutraukta jo priešininkų.

ANKSTYVOJO MERKANTILIZMO IDĖJŲ PAPLITIMAS LIETUVOJE

XVII a. pirmoje pusėje išėjusiame traktate „Akiniai išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų“ aptinkame vėlyvojo merkantilizmo ekonominę koncepciją. Nors šios idėjos Lietuvoje jau buvo atitrukusios nuo ekonominio gyvenimo realijų, tačiau būtent jomis remiantis buvo kritikuojama ekonominė padėtis ir bajorų vykdoma ekonominė politika, nurodomas pasenusių feodalinių ūkininkavimo formų pražūtingumas kraštui. Kuo gi reiškėsi ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika Lietuvoje XVI a. ( ypač apie jo vidurį )? Užsienio prekybos srityje, labiausiai tinkamoje realizuoti merkantilizmo ekonominės politikos tikslus, taip pat aptinkame požymių, liūdijančių bandymą reguliuoti ūkį, siekiant padidinti iždo pajamas lengviausiu būdu – per mokesčius. Nors valstybinė valdžia nuosekliai netaikė protekcionizmo ( muitai buvo vienodai didinami tiek įvežamoms, tiek išvežamoms prekėms ), tačiau tai nesikerta su ankstyvojo merkantilizmo ekonomine politika. Protekcionizmas buvo jau vėlyvojo, išvystyto merkantilizmo požymis, o XV – XVI a. dauguma Vakarų Europos valstybių savo nacionaliniams ūkiams stiprinti laikėsi būtent fiskalinės politikos.

Siekdamos pritraukti pinigus iš užsienio, daugelio šalių vyriausybės imdavo net bloginti monetas ( mažinti aukso, sidabro kiekį piniginiame vienete ); dėl to krisdavo keitimo kursas. Merkantilistai klaidingai manė, kad, nuvertėjus pinigams, užsieniečiai galės įsigyti daugiau prekių ir todėl bus suinteresuoti perkaldinti savus pinigus į vietinius. Lietuvos valdžia taip pat naudojo įprastą tuo metu būdą piniginiams ženklams padauginti – monetų bloginimą. XVI a. 7-o dešimtmečio pabaigoje monetų kokybė buvo daug blogesnė palyginti su nukaldintomis 6-ame dešimtmetyje. Lietuvos seimas 1569 m. kreipėsi į karalių su prašymu nemažinti lietuviškų monetų vertės, ir karalius sutiko. Tačiau dėl užsitęsusio karo su Livonija išaugus pinigų poreikiui menkavertės monetos buvo kaldinamos ( ypač 8-ame dešimtmetyje ) dar sparčiau. Anksčiau aptartos ekonominės politikos priemonės, tokios kaip prekybos ir amatų vystymo skatinimas, prekybos sandėlių steigimas, prekybinių teisių reglamentavimas užsienio pirkliams, buvo būdingos daugeliui viduramžių miestų ir pačios savaime nereiškia ankstyvojo merkantilizmo ekonominės politikos. Būdingas viduramžių prekybos bruožas buvo tai,kad atskiri miestai savo prekybinius interesus laikė daug svarbesniais už valstybinius,ir tam tikros ekonominės politikos iniciatorius iš esmės buvo ne valstybė, bet miestai. O Lietuvoje XVI a. reglamentuoti ir kontroliuoti visą prekybinę politiką ėmėsi būtent valstybinė valdžia, siekdama sustiprinti nacionalinį ūkį. Tuo ir skiriasi ši ekonominė politika nuo viduramžių prekybinės politikos. Beje, suteikimas XVI a. Vilniaus miestui tarpininkavimo ir nepatvirtinimas sankrovos teisių taip pat byloja ne apie atskirų miestų, bet apie visos šalies interesų iškėlimą. Tačiau kylantis trečiasis – miestiečių luomas dar nebuvo pakankamai stiprus, kad Didysis kunigaikštis galėtų juo remtis, siekdamas suvaržyti feodalinės diduomenės ir bajorijos politines bei ekonomines teises. Lenko ekonominės minties tyrinėtojai teigia, kad XVI a. Lenkijoje neabejojamai buvo vykdoma ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika, o Steponą Batorą kai kas laiko „didžiuoju merkantilistu“, nes jo valdymo metais ( 1576 – 1588 ) buvo imtasi aiškiai merkantilistinio pobūdžio priemonių: išduotas didžiausias skaičius licencijų ir privilegijų gaminti ir prekiauti naujais gaminiais, atnaujintas draudimas išvežti iš šalies auksą, sidabrą, ir pan.Lietuvoje priemones, būdingas merkantilizmo ekonominei politikai, iš esmės vykdė Žygimantas Augustas, kuris daug metų išgyveno Vilniuje ir būtent Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštysteje ryškiau išvystė savo valstybinę veiklą, stengėsi centralizuoti valstybinę valdžią. Tačiau visas ekonomines priemones, skatinusias prekybos ir miestų augimą, galiausiai lydėjo valstiečių ir miestiečių varžymas. Tas pat buvo būdinga ir Stepono Batoro ekonominei politikai. Todėl kažin ar galima jo valstybinę veiklą vertinti kaip „didžiojo merkantilisto“, juo labiau kad po Žygimanto Augusto valdymo jis nieko iš esmės nekeitė šalies ūkyje. Tiek Žygimanto Augusto,tiek Stepono Batoro ekonominės politikos nevertėtų laikyti merkantilistine, nes iš tikrųjų jie ankstyvojo merkantilizmo priemones derino su baudžiavos stiprinimu. Centralizuotos valdžios silpnėjimas sudarė nepalankias sąlygas ankstyvojo merkantilizmo priemonėms peraugti į vėlyvąjį merkantilizmą, o trečio luomo silpnumas neleido merkantilizmui įsivyrauti nei Lenkijoje, nei Lietuvoje.Ankstyvojo merkantilizmo idėjas Lietuvoje taip pat skelbė publicistai, susiję su praktine valstybės ir ūkio veikla. Jie siūlė pirmiausia įgyvendinti tuos ekonominius principus, kurie skatintų vystyti visai šaliai naudingą prekybą. Vienas reikšmingiausių tokio pobūdžio iš likusių darbų yra Mykolo Lietuvio knyga „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Šis veikalas, parašytas apie 1550 metus, buvo išleistas tik 1615 m. Bazelyje. Tai,pirma, liudija šio darbo aktualumą net po daugelio metų, antra, manytume, – keliamų idėjų nepriimtinumą to meto Lietuvos visuomenei. Spausdinant šis veikalas, deja, buvo žymiai sutrumpintas ir jame neliko konkrečių ekonominių priemonių programos, manoma, siūlytos autoriaus Žygimantui Augustui. Tačiau išlikusi veikalo dalis ( daugiau istorinio pobūdžio ) rodo, kad Mykolas Lietuvis laikėsi tam tikros ekonominės koncepcijos; šitai išskyria jį iš to meto publicistų, apsiribojusių moralinių žmogaus vertybių propagavimu sprendžiant ūkio problemas.Savo veikale Mykolas Lietuvis pirmiausia kritikavo socialines negeroves: girtuokliavimą, bojorų siekimą turto bei prabangaus gyvenimo, tinginystę. Jo asketinės moralės principai nebuvo tas pat, kas bažnyčios deklaruojamas asketizmas, priešingai jų turinys buvo „pasaulietinis“.Mokytis taupumo ir ekonomiškumo namų ūkyje Mykolas Lietuvis siūlė net iš totorių: „Net ir savo namus tas barbaras taip sumaniai tvarko, jog menkiausio daikto nenuvaro niekais: jis parduoda net pelus, kūlius, šieną, šiaudus. Jo puotose geriama iš didelių auksinių ir sidabrinių taurių, vadinamų šiaudinėmis, vadinasi, nukaldintų už pinigus, gautus iš parduotų pelų ir šiaudų“. Merkantilistinės pažiūros atsispindi Mykolo Lietuvio siūlymuose apriboti bajorams prekių, ypač prabangos, vartojimą, o kaupimą laikyti privalumu. Net kaimyninėse šalyse jis įžvelgia pranašumų šiuo požiūriu: „Nors tik vieni maskvėnai turi daug sabalų ir kitos šios rūšies žvėriukų, tačiau paprastai patys jie brangių kailių nenešioja. Siunčiam tuos minkštus daiktus Lietuvai išlepėliams už auksą. Todėl savo aukštas smailas vilnones kepures jie puošia auksinėmis plokštelėmis ir brangiais akmenimis, kuriems nekenkia, kaip sabalams, nei drėgmė, nei saulė, nei kandys“. „Maskvėnai, siųsdami mums medinius dubenis ir lazdas seniems ir girtiems pasiremti, balnus, kardus, pakinktus ir įvairius ginklus, atima iš mūsų auksą “.Miestų augimą ir prekybos vystymą autorius laikė didžiule nauda visai valstybei ( pavyzdžiu nurodė Kijevą ). Tačiau jo skatinimas vystyti šalyje amatus bei prekybą dar nebuvo grindžiamas būtinumu plėsti vietinę pramoninę gamybą užsienio rinkai ( tai vėlyvojo merkantilizmo principas, kuris aptinkamas darbe „Akiniai išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų“ ). Ypač svarbi Mykolo Lietuvio iškelta mokesčių tvarkos pakeitimo idėja. Tuo metu bajorai tiesiogiai buvo atleisti nuo mokesčių, ir visa jų našta gulė ant valstiečių bei miestiečių pečių: „valstybei ginti mokesčius renkame tik iš mums pavaldžių miesto gyventojų, nuomininkų ir iš neturtingų artojų, aplenkdami didžiulių žemių savininkus, nors šieji daug daugiau gauna pelno iš savo valdų […]. Juk daug sėkmingiau klostytųsi karo reikalai ir mokesčių, dabar įmamų nuo galvos, būtų surenkama daugiau, jei pradėti matuoti dvarai ir laukai, priklausą tiek kilmingiems, tiek prastiems žmonėms, būtų teisingai pabaigti, nes tada, kas daugiau turėtų lauko, tas daugiau ir mokesčių mokėtų“.Idėja įvesti žemės mokestį, priklausantį nuo turimos žemės dydžio, buvo visai nauja to meto publicistikoje. XVIII a. pradžioje Rusijoje ją pasiūlė I. Posoškovas, ir už tai buvo labai gerai įvertintas rusų ekonominės minties tyrinėtojų. XVI a. Mykolo Lietuvio iškelta dvarininkų ir valstiečių mokesčių lygybės idėja savo turiniu buvo jau ne feodalinė, bet buržuazinė. Tačiau, neįgyvendinus jos XVI a. pirmoje pusėje, antroje amžiaus pusėje šis valstybinės valdžios žingsnis jau buvo aiškiai pavėluotas – ekonominės veiklos iniciatyvą perėmė bajorai.
Taigi Mykolas Lietuvis išreiškė tuos lūkesčius, kurie atsispindėjo Žygimanto Senojo bei Žygimanto Augusto ekonominėje politikoje. O autoriaus merkantilistinio pobūdžio teiginiai buvo motyvuojami jau pasaulietiškai, pragmatiniais nacionalinės valstybės stiprinimo interesais. Lenkų ekonominėje istoriografijoje valstybės merkantilistinė politika kartais gretinama su bajorų pseudomerkantilizmu – jų specifine politika, vadinamuoju „bajorų bulijonizmu“, kuris, prisidengęs „monetarinės sistemos“ argumentacija, Lenkijoje – Lietuvoje pradėjo vystytis XVI a. antroje pusėje. Kažin ar tikslinga yra kalbėti apie specifinį bajorų merkantilizmą, nes merkantilizmas pirmiausia yra valstybės, bet ne kurios nors klasės ar luomo ekonominė politika. Juo labiau kad bajorų piniginis turtas buvo kaupiamas iš esmės jų vartojimo poreikiams tenkinti. XVI a. pabaigoje prasidėjo ūkio krizė: smarkiai kilo kainos, devalvavosi pinigai. Pažymėtina, kad dėl kainų revoliucijos, vykusios Vakarų Europoje XVI a. pradžioje, atidarius naujus prekybos kelius bei auksui plūstant iš Amerikos, pradėjo nuolat didėti kainos. Lietuva, pasaulinėje rinkoje dalyvavusi kaip stambi grūdų eksportuotoja, irgi buvo paliesta šių procesų. Po nesėkmingo bandymo sulaikyti pilnaverčių monetų išvežimą iš šalies bei sureguliuoti jų kursą pinigų krizės likvidavimo priemone šalyje tapo bajorų skatinama kainų taksavimo ( tiek importuojamoms, tiek vietinės gamybos prekėms ) politika. Nemaža seimo nutarimų ( 1613, 1621, 1623 m. ) nustatinėjo įvairių prekių kainas. Šios priemonės buvo pateikiamos kaip kova su įsigalėjusia prekių spekuliacija, o iš tikrųjų jos tik varžė prekybą. Nenuostabu, kad kilo masiškas miestiečių nepasitenkinimas. Yra išlikęs šią ekonominę situaciją liudijantis dokumentas – Vilniaus miestiečių skundas.„Instrukcija“, duota 1621 m. ponams Vilniaus miesto pasiuntiniams įteikti Jų Malonybėms ponams senatoriams šio miesto negerovių klausimu, taip pat liudija merkantilizmo ekonominių pažiūrų paplitimą Lietuvoje. Vienu iš šio skundo autorių laikomas Vilniaus miesto vaitas T. Bildziukevičius. Būdamas miestiečių kilmės, jis karštai gynė jų interesus ir už tai susilaukė bajorų nemalonės. 1620 m. Varšuvos seime bajorai pasisakė prieš nesiskaitymą su jų teisėmis Vilniuje ir siūlė ateityje neskirti nebajorų kilmės asmens miesto vaitu. „Instrukcija“ susideda iš penkiolikos punktų, kuriuose buvo išdėstytos opiausios pirklių ir miestiečių problemos. Buvo bandoma parodyti, kad tie, kurie šalyje nustatinėja tvarką, patys dažniausiai nenutuokia apie pirklių reikalus: pirmiausia, kainų sulyginimas Lietuvoje ir Lenkijoje yra visiškai neteisingas, nes čia skiriasi mato vienetai ( pvz., 95 lenkiškos uolektys atitinka 85 lietuviškas ), skirtingos yra prekių pristatymo iš Vakarų šalių išlaidos, juo labiau kad susisiekimo keliai Lietuvoje daug blogesni; o rinkliavos taksa Lietuvoje nustatyta net didesnė nei Lenkijoje. Antra, prekių kainos kyla ten, kur jos gaminamos. Todėl nustatinėti ( apriboti ) kainas galima tik ten, o ne kitur, darant nuostolį pirkliams. „Instrukcijoje“ nurodoma, jog verčiau bajorai rūpintųsi, kad jų pačių prekėms užsienyje nebūtų taksuojamos kainos, nes tai mažina įvežamų pinigų kiekį ir yra nenaudinga valstybei. Priekaištai bajorams buvo daromi neatsitiktinai: šie eksportavo į užsienį daug žemės ūkio produktų ir praktiškai nepaisė merkantilizmo principų – įsiveždavo daug užsieninių prekių, ypač prabangos reikmenų, ir siekė turėti tik patys, neatsižvelgdami į visos valstybės interesus.„Instrukcija“ buvo opozicija bajorų ekonominei politikai. Miestiečių atstovai aiškino, kad miestų vystymasis bei klestėjimas ne tik puošia valstybę, bet, svarbiausia, stiprina ją, o tai priklauso nuo prekybinės politikos, prekybos skatinimo. O tęsiant šią nepagrįstą kainų nustatinėjimo politiką „visi čionykščiai pirkliai turėtų nusigyventi, paskui liautis prekyba, o be prekybos nebus muitų, – dėl to išseks Respublikos iždas.To meto kainų kilimas buvo vienas pagrindinių diskusijų objektų XVI a. pabaigos – XVII a. pirmos pusės literatūroje. Visuomenė karštai ginčijosi: bajorai kaltino pirklius bei prekių pardavinėtojus – spekuliantus, pirkliai – bajorus bei monetų gedimą valstybėje, o dvasininkai per pamokslus – „nedorėlius“ bei „puolusiuosius“, kurie perka pigiau, kad parduotų brangiau. Dėmesio vertas „Instrukcijos“ bandymas paaiškinti brangymečio priežastis. Čia nurodoma, kad ne pirkliai kalti dėl kainų kilimo – jie patys nepajėgia išlaikyti aukšto kainų lygio, kuomet neturi savo monopolio; egzistuoja visai kitos prekių brangimą skatinančios priežastys. Viena jų – monetų gedimas, lemiantis pilnaverčių monetų brangimą; dideli kiekiai menkaverčių monetų yra nepatogūs pirkliams, todėl kiekvienas stengiasi įsigyti mažiau, bet gerų, o tai ir brangina talerius bei raudonuosius auksinus.Vieno Vilniaus miestiečio, pinigų kaliko Jono Trylnerio memoriale, parašytame 1636 –1638 m., taip pat bandyta nagrinėti brangymečio priežastis. Autorius nurodė, kad gryno sidabro kainų kilimas bei smulkių monetų nuvertėjimas lemia kitų monetų brangimą. J. Trylneris jau aiškiai pasisakė už stabilios monetos šalyje įvedimą. Tai apsaugotų nuo gedimo smulkias monetas bei pristabdytų spekuliaciją. Autorius siekia parodyti didžiulę pinigų kalyklų uždarymo žalą Lenkijos – Lietuvos valstybei: svetimšaliai įveža perdirbtus mūsų pinigus jau su mažesniu sidabro kiekiu. Kadangi paprasti žmonės nesugeba atskirti tokių pinigų, tai svetimšaliai iš to gausiai pelnosi. Taigi vyksta nekontroliuojamas ir nuostolingas valstybei pinigų perkaldinėjimas; be to, dėl savų pinigų trūkumo plūsta menkavertės svetimšalės monetos. Autorius iš esmės laikėsi ankstyvojo merkantilizmo požiūrio: siekti ne tik kad savi pinigai nenutekėtų į užsienį, bet ir kad būtų pritraukiamos vertingos svetimšalės monetos. „Respublikai naudingiausia būtų […], kad būtų dirbdinami tokie pinigai, kurie iš valstybės neišeitų, o čia naudoti tinkami būtų“. Todėl J. Trylneris kreipėsi į karalių ragindamas nedelsiant pradėti savų pinigų kaldinimą. Savo ruožtu jis pateikė siūlomų kaldinti monetų vertės apskaičiavimus, siekdamas parodyti naujų monetų naudą valstybės iždui. Kaip matyti iš to meto pasisakymų, pinigų krizė valstybės ekonomikoje dažnaiusiai buvo suvokiama kaip monetų gedimo padarinys. Natūralu. Kad to meto atstovai dar nesugebėjo perprasti vykstančių ūkinių procesų ir tapatino reiškinio priežastis su jo pasireiškimo forma. Juo labiau kad tokie veiksniai, kaip monetų gedimas ir spekuliacija, neabejojamai didino ekonomikos krizę ir prisidėjo prie kainų kilimo. Tokių pačių pažiūrų laikėsi kai kurie daug vėlesni monetarinės krizės Lenkijoje – Lietuvoje tyrinėtojai ( A. Šelengovskis, A. Popiol – Šimanska ), neanalizavę giluminių proceso priežasčių. Šiuo požiūriu ypač svarbūs Z. Sadovskio, nagrinėjusio ryškius kainų svyravimus ( XVII a. pirmoje pusėje ), kaip prasidėjusios struktūrinės krizės pasireiškimą Lenkijos – Lietuvos ekonomikoje, tyrinėjimai. XVII a. pirmoje pusėje, kritus grūdų kainoms Vakarų rinkoje, žemės ūkio produktų realizavimas nebegalėjo duoti didelio pelno. Tuo metu pramoninių prekių, ypač prabangos reikmenų, kainos kilo. Z. Sadovskis apskaičiavo, kad importuojamų prekių kainų kilimas viršijo sidabro kiekio mažėjimą lenkiškame grašyje ir todėl importo kainos didėjo ne vien dėl monetų gedimo. Vadinasi kainos kilo ne tik nominaliai, bet ir realiai. Taigi dėl įvežamų kainų kilimo krito tėvyninio eksporto perkamoji galia, ir tai formavo pasyvų šalies prekybinį balansą, o tai savo ruožtu buvo tik vienas iš padarinių, kurių priežastys – neefektyvus ūkio vystymas, bajorų ekonominė politika.

MERKANTILIZMO TEORIJOS ATSIRADIMO PRIELAIDOS

1. Agrarinio ūkio žlugimas ir pramoninės ( indrustinės ) visuomenės atsiradimas. Dviejų ekonomikos sistemų sandūra sąlygojo įvairius socialinius ir ekonominius konfliktus, anksčiau nebuvusius ir todėl nepaaiškinamus įvykius. Norint įveikti ekonominius konfliktus, daugelis to meto mąstytojų ir politikų siūlė skatinti prekybos ir pramonės vystymą, vadovaujantis merkantilistiniais principais. Senos agrarinės ūkio organizavimo formos pradedamos keisti naujomis, kuriose svarbus vaidmuo skiriamas naujam gamybos veiksniui – kapitalui. Kapitalu grįsta ūkio sistema yra orientuota į prekinį ūkį, gamybos kooperavimąsi, laisvai samdomų žmonių atsiradimą, pelno siekimą, turtėjimą. Vietoje natūrinės, primityvios žemės ūkio gamybos ir miesto amatų vis svarbesnį vaidmenį atlieka stambios artelės. Lemiamos reikšmės industrinio ūkio atsiradimui turėjo pradinis kapitalo kaupimas. Šis reiškinys yra būdingas kiekvienai naujai atsirandančiai ekonomikos sistemai. Pradinis kapitalo kaupimas susijęs su dviejų socialinių sluoksnių atsiradimu: a) kapitalistų, kurie sutelkia gamybai reikalingą kapitalą – ilgalaikio vartojimo gamybinius reikmenis; b) laisvai samdomųjų, neturinčių nuosavo kapitalo ir siūlančių savo darbo paslaugas kapitalistams. 2. Globaliniai pokyčiai pasaulyje. Tai didieji geografiniai atradimai – Kolumbas, ieškodamas kelio į Indiją, atrado 1492 m. Ameriką, Vaskas da Gama atrado jūrų kelią į Indiją, apiplaukdamas Afriką ( 1497 – 1499 metai ). Prasidėjo kolonijų grobimas, turkai užkariavo Bizantiją. Dėl šių ir kitų įvykių pasikeitė pasaulinės prekybos kelių geografija – jie nukreipiami nuo Italijos ( Viduržemio jūros ) link Ispanijos, Portugalijos, Nyderlandų. Atradus Ameriką ir jūrų kelią į Indiją, pasikeitė ir tarptautinės prekybos keliai. Italijos miestai neteko prekybinių centrų reikšmės, bet dar ilgą laiką liko pinigų bei kredito centrai. Juose susikaupęs piniginis kapitalas virto skolinamuoju kapitalu, o pirklių palikuonys – tarptautiniais bankininkais. Suprantama, kodėl italų merkantilistai labai domėjosi pinigų cirkuliacijos ir kredito klausimais. 3. Prekybos vaidmens išaugimas. To laikotarpio prekyba turėjo lemiamą poveikį nacionalinių ūkių formavimuisi. Prekyba buvo vyraujanti veiklos sfera. Industrinio ūkio atsiradimo pradžioje vyravo ne pramonė, o prekyba. Todėl pirmoji ekonominė teorija ir buvo merkantilizmas.

MERKANTILIZMO ASPEKTAI

Ekonominėje literatūroje skiriami du merkantilizmo aspektai: 1. merkantilizmas, kaip ekonominė teorija, kada ekonominių įvykių bei faktų pažinime prioritetas skiriamas pinigams ar prekybai.2. merkantilizmas, kaip valstybės ekonominė politika, kada valstybės veiksmuose prioritetas skiriamas pinigų kaupimui ar prekybos plėtojimui. Ši politika padėjo kaupti kapitalus.

SVARBIAUSI MERKANTILIZMO TEIGINIAI

1. Merkantilistai nagrinėjo tik mainus, t. y. prekybą ir pinigus ( cirkuliacijos sferą ). Jiems nerūpėjo gamybos sferos problemos. Priežastis paprasta: tuo metu vyravo prekybinis, o ne pramoninis kapitalizmas. 2. Merkantilistai nagrinėjo šalies turtą ir jo didinimo kelius. Jie didžiausią dėmesį kreipė ieškojimui atsakymų į tokį klausimą: kas sudaro šalies turtą ir kokiais būdais tą turtą galima būtų padidinti? Merkantilistai stengėsi parodyti „staigaus praturtėjimo šaltinius“. Jie kėlė šalies turto, jo formų ir didėjimo būdų klausimą, norėdami pagreitinti pradinio kapitalo kaupimo eigą. 3. Merkantilistai nurodė esminį ryšį tarp turto ( t. y. visų galimų daiktų ) ir pinigų ( t. y. vieno tiksliai įvertinamo daikto ). Jie pinigams priskyrė pirmiausia mainų funkciją. 4. Merkantilistai neatskyrė individo turto nuo valstybės turto. Jie manė, kad skirtumas yra tik kiekyje, o ne turtėjimo būduose. 5. Turto prigimties supratimą merkantilistai rėmė paviršiniais gyvenimo įvykiais, pagrindinį dėmesį sutelkdami prekybai ir pinigų cirkuliacijai, ypač auksui ir sidabrui. Merkantilistų supratimu, turtas yra tik tai, kas gali būti realizuota ir iš tikrųjų realizuojama pinigais. 6. Merkantilistai turtą siejo su pinigais – auksu ir sidabru, o taip pat ir su prekyba (pirmiaisiai – užsienio prekyba ). Tuo metu prasidėjo aukso garbinimas (fetišizavimas ). Pagal merkantilistus turtas yra tai, kas gali būti parduota ir iškeista į pinigus. Todėl tiesioginis turto šaltinis yra mainai, t. y. ta veiklos sfera, kurioje prekės paverčiamos pinigais. 7. Šalies turto didinimo šaltiniu gali būti užsienio prekyba, kada prekių išvežama daugiau nei įvežama. Tuo tarpu vidaus prekyba nėra esminis dalykas, ji tik perskirsto prekes ir pinigus tarp atskirų gyventojų grupių. Dėl to šalies turtas nedidėja. 8. Merkantilistai mėgino argumentuoti tautinių interesų priešingumą: „nė viena šalis nepasipelno, jei kita nepralaimi“. 9. Nagrinėdami užsieni prekybą, kaip turtėjimo šaltinį, merkantilistai pasisakė už tai, kad būtų skatinamos tos ūkio šakos, kurios teikia produktus eksportui ir padeda užkaraiuti užsienio rinkas. Šiuo atveju, reikia pastebėti, kad merkantilistai užsienio prekybos nagrinėjimą tam tikra prasme neatsiejo nuo gamybos sferos. 10. Merkantilistų supratimu, kapitalas – tai pinigai, kurie panaudoti prekyboje grįžta jų savininkui su prieaugiu – pelnu. Merkantilistai jau suprato, kad pinigai yra turtas ne dėl savo prigimties, bet dėl savo visuotinumo. 11. Merkantilistai nagrinėjo tokią svarbią ekonominę kategoriją kaip mainomoji vertė. Tai juos itin domino, nes kas gi ryškiau negu pinigai ( auksas ) išreiškia mainomąją vertę. Tačiau dar Aristotelio iškelta įvairių gėrybių sulyginimo mainuose idėja merkantilistams buvo svetima. Mainomosios vertės problemą jie siejo su mainų neekvivalentiškumu.12. Merkantilistai teigė, kad mainai savo prigimtimi yra nelygūs, neekvivalentiški. Jų išvada pateisintina, nes merkantilistai nagrinėjo užsienio prekybą, kurioje mainai iš tikrųjų neretai būdavo neekvivalentiški ( ypač prekiaujant su kolonijomis, atsilikusiais kraštais ). 13. Svarbiausias valstybės ekonominės politikos uždavinys – absoliutus šalies turtėjimas. Iš to išplaukia ir pagrindinė ekonominė problema – valdžia turtėjimui privalo pajungti visą ekonomiką, atrasdama turtėjimo šaltinius ir nurodydama geriausius jų panaudojimo būdus. Merkantilistams būdinga tai, kad jie, laikydami turtėjimą visos tautos reikalu turto šaltiniu laikė tik užsienio prekybą. Taigi svarbiausias valstybės merkantilistinės politikos uždavinys – pritraukti į šalį kuo daugiau aukso ir sidabro. Objektyvus šių pastangų pagrindas buvo išaugusi pinigų paklausa, plečiantis prekybiniams ir piniginiams santykiams. Išsivysčiusi kova tarp Europos šalių už brangiųjų metalų šaltinių valdymą, aukso bei sidabro pritraukimą į šalį sukūrė ištisą ekonominės politikos priemonių sistemą, kurią pasitelkusios šalys stengėsi didinti aukso bei sidabro išteklius. Merkantilistai reikalavo aktyvaus vyriausybės dalyvavimo ekonomikoje, vadovaujantis principu „parduoti brangiau, pirkti pigiau“. Merkantilistų nuomone vyriausybė turėtų: reguliuoti užsienio prekybą, siekiant, kad į šalį patektų kuo daugiau aukso ir sidabro; remti pramonę, įvežant pigias žaliavas; skatinti gatavos produkcijos eksportą; nustatyti protekcinius muitus importuojamai pramoninei produkcijai.Merkantilistinę politiką vykdė beveik visos Europos šalys, bet, priklausomai nuo konkrečių istorinių sąlygų, rezultatai buvo skirtingi. Merkantilistinė politika didžiausių laimėjimų pasiekė Anglijoje, kur susidarė palankiausios sąlygos rinkos ūkiui vystytis. Visų Vakarų Europos šalių merkantilistinei politikai būdinga kolonijų užkariavimas – kolonializmas. Šiuo atžvilgiu dėl susidariusių savotiškų istorinių sąlygų Anglija pralenkė senas kolonijines šalis – Nyderlandus, Prancūziją, Portugaliją ir Ispaniją. Anglų merkantilizmas išplėtė kolonializmo sistemą ne Europos šalyse, o pačioje Europoje siekė užsienio prekybos monopolio.

MERKANTILIZMO IDĖJŲ RAIDOS ETAPAI

1. Ankstyvasis merkantilizmas ( monetarizmas ). Jį sąlygojo pinigų trūkumo problema. Ankstyvieji merkantilistai siekė pritraukti į šalį kuo daugiau pinigų – tauriųjų metalų. XIV – XV amžių vakarų Europos šalims būdingas ekonominis reiškinys – pinigų retumas ir pernelyg aukšta jų vertė. Išaugus prekybos mastams, atsirado tolesnio jos augimo objektyvi kliūtis – ribotas tauriųjų metalų kiekis, naudojamas kalti monetoms. Pagal dabartinius vertinimus, iki Amerikos aukso vežimo į Europą pradžios ( t. y. iki 1500 m. ) Europoje buvo apie 2 tūkst. tonų aukso ir apie 200 tūkst. tonų sidabro, tenkančių 60 mln. gyventojų ( kiekvienam žmogui teko apie 33 gramai aukso ir apie 330 gramų sidabro ). Tai išties mažas kiekis, kuris galėjo tenkinti tik neišvystyto XI – XIII amžių prekinio ūkio poreikius. Tuo metu šalys, turinčios dideles tauriųjų metalų kasyklas, buvo žymiai turtingesnės nei tos, kuriose buvo geriau išvystyti gamybiniai pajėgumai. Taigi turtingumą lėmė pinigai ( auksas ). XVI a. stipriausios valstybės buvo Ispanija ir Portugalija, nes jos daugiausia įsiveždavo aukso iš Naujojo Pasaulio. Ispanija be jokių reformų sugebėjo atgaivinti žemės ūkį, amatus ir prekybą. Ispanijos karalius buvo vienas iš įtakingiausių valdovų Europoje. Šie faktai stiprino visuomenės nuomonę, kad šalies pinigų kiekis yra lemiama jos turtingumo priežastis. Todėl daugelio to meto tyrinėtojų dėmesį ir patraukė pinigų klausimas. Iš to meto žymių asmenybių tenka pažymėti garsųjį astronomą M. Koperniką, kuris 1519 m. pasiūlė lenkų – lietuvių – prūsų monetarinės reformos projektą, kuriame pateikiama pinigų esmė, aiškinamos monetų padirbinėjimo pasekmės. M. Kopernikas reiškė mintis, panašias į vadinamąjį Grešemo dėsnį. T. Grešemas ( Thomas Gresham, 1519 – 1579 ) buvo Elžbietos laikų finansininkas. 1558 m., būdamas anglų valdžios finansiniu agentu Antverpene, parašė traktatą, kuriame išdėstė savo pažiūras į monetų apyvartą, suformulavo jo vardu žinomą dėsnį: „blogieji pinigai išstumia iš apyvartos geruosius“. Grešemo dėsnio platesnis aiškinimas yra toks: jei apyvartoje du pinigų tipai, kurių vertė mainuose vienoda, nors jų naudingumo vertės yra skirtingos, tai labiau naudingi pinigai bus vartojami pagal jų tiesioginę paskirtį, o tuo tarpu mažiau naudingi toliau cirkuliuos kaip pinigai. „Blogieji“ ( mažiau naudingi ) pinigai išstumia iš jų apyvartos „geruosius“ ( labiau naudingus ). Ankstyvojo merkantilizmo laikotarpiu pinigų pritraukimo ir sulaikymo šalyje uždavinys buvo vykdomas primityviomis administracinėmis priemonėmis: uždraudžiant pinigų išvežimą iš šalies, skatinant prekių eksportą į užsienį, nes dėl to pinigų ištekliai šalyje didėjo. Šių administracinių priemonių įgyvendinimui būdavo skiriami specialūs „prižiūrėtojai“. Ankstyvojo monetarizmo idėjos pritaria tokiai ekonominei politikai, kuri: įpareigojo vietos pirklius už dalį užsienyje parduotų prekių atvežti grynųjų pinigų; užsienio pirklius vertė pinigus, gautus už parduotas šalyje prekes, išleisti perkant vietinės gamybos prekes;  draudė išvežti iš šalies tauriuosius metalus; ribojo net ir užsienio prekybą, išskyrus eksportą tų prekių, kurios užsienyje buvo parduodamos už auksą; skatino mažiau pirkti iš užsieniečių, o daugiau jiems parduoti; plėtė tauriųjų metalų išgavimo apimtis.Išaugus Europos piniginio aukso kiekiui keletą kartų, ankstyvojo merkantilizmo monetarinės idėjos neteko savo aktualumo. Daugelyje Europos valstybių XVII a. pradžioje buvo išspręsta „pinigų trūkumo“ problema. Todėl merkantilizmo idėjų raidoje prasidėjo vėlyvojo merkantilizmo etapas.2. Vėlyvasis merkantilizmas ( manufaktūrizmas ). Šis etapas labiausiai atitinka prekinio ūkio ideologiją, atkreipiant išskirtinį dėmesį į prekių eksportą. Plečiantis užsienio prekybai, pradėjo vis labiau ryškėti dideli trūkumai tokios politkos, kuri trukdė pinigų cirkuliacijai tarp atskirų šalių, nes, „įšaldant“ pinigus ( brangiuosius metalus ), buvo trukdoma vystytis prekybai ir pramonei. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai suprato, kad, naudojant pinigus užsienio prekybos vystymui, galima padidinti aukso bei sidabro atsargas šalyje. Vietoje pinigų balanso įsigalėjo prekybos balanso politika, skatinanti visokeriopai plėsti užsienio prekybą. Vėlyvojo merkantilizmo etape įsigalėjo naujas teorinis principas: pinigų judėjimą lemia prekių judėjimas. Norint gauti daugiau prekių, reikėjo padidinti užsienio prekybos apimtis. Tačiau buvo keliama viena sąlyga: pirktų prekių suma turi būti mažesnė už parduotų prekių sumą. Vėlyvojo merkantilizmo atsovai suprato, kad, naudojant pinigus užsienio prekybos plėtimui, galima padidinti aukso bei sidabro atsargas šalyje. Kitaip tariant, pinigų kiekį šalyje galima padidinti ne draudžiant jų išvežimą, o aktyvinant užsienio prekybą. Būtina siekti palankaus užsienio prekybos balanso. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai atkakliai kovojo prieš greižtą tauriųjų metalų išvežimo reguliavimą. T. Menas rašė: „kaip valstietis turi berti grūdą į žemę, kad vėliau gautų derlių, taip ir pirklys turi išvežti pinigus ir pirkti užsienyje prekes, kad vėliau galėtų parduoti daugiau savo prekių ir duoti šaliai papildomą pinigų kiekį“. Skirtingai nuo monetaristų vėlyvojo merkantilizmo atstovai išskirtinį dėmesį skyrė ne pinigams, kaip mainų priemonei, o pinigams kaip kapitalui ( pirmiausia pasaulinių pinigų forma). Todėl jie kritikavo valstybės veiksmus, susijusius su pinigų gadinimu ( kada buvo išleidžiami mažiau vertingi pinigai, pvz., įdedant į auksą kitų metalų ). Pagal vėlyvuosius merkantilistus sugadinti pinigai tinka tik vidaus, bet ne užsienio prekybai. Merkantilistų supratimu, kapitalas – tai pinigai, kurie panaudoti prekyboje grįžta savininkui su prieaugiu, padidėję. Pagal vėlyvuosius merkantilistus pagrindinis šalies turto šaltinis yra užsienio prekyboje funkcionuojančių kapitalų pelnas. Kaip padidinti šį kapitalą? – tai vienas iš pagrindinių klausimų į kurį stegiasi atsakyti vėlyvojo etapo merkantilistai.Užsienio prekybos apimties didinimas sąlygojo naujos ekonominės politikos atsiradimą: vėlyvojo merkantilizmo šalininkai į pirmą vietą iškėlė protekcionizmą, t. y. ekonominės politikos priemones, padedančias ugdyti savo šalyje pramonę ir apsaugoti ją nuo užsienio konkurencijos (dideli muitai užsienio prekėms, siekiant sumažinti jų įvežimą, eksporto skatinimas, mažinant eksporto muitus, eksporto premijos ir kt. ). Daug dėmesio buvo skiriama tranzitinės prekybos skatinimui.Vėlyvojo merkantilizmo politikai siūlė pertvarkyti prekybos ir pramonės organizavimą: prekybą reikia organizuoti taip, kad importas mažėtų, o eksportas didėtų. Todėl būtina rūpintis žaliavų tiekimu, eksportuojamų prekių pardavimo organizavimu, naujų žemių kolonizavimu. Pramonę reikia organizuoti taip, kad ji užtikrintų eksportuojamų prekių pigumą. Visa tai reikalavo riboti gyventojų skaičiaus augimą, nustatyti įstatymais maksimalias algas, steigti karališkąsias manufaktūras, remti stambių ūkių steigimą subsidijomis,garbės titulais ir kt.Buvo rekomenduojama gaminti tas prekes, kurių kaina užsienyje yra didelė. Vėlyvieji merkantilistai siūlė išvežti į užsienį ne žaliavas, o iš jų pagamintas prekes. Jie netgi siūlė mažinti kai kurių prekių pardavimo užsienyje kainas. Tai sąlygotų didesnius prekybinius pelnus, didesnes galimybes įveikti konkurentus ir įsitvirtinti užsienio rinkose.To meto valstybės aktyviai rėmė manufaktūrinę gamybą. Todėl vėlyvasis merkantilizmas dar vadinamas manufaktūrizmu. Manufaktūroms buvo suteikiamos ypatingos privilegijos ir monopolinės teisės, teikiamos lengvatos kvalifikuotiems užsienio specialistams, leidžiami įstatymai dėl darbo užmokesčio sumažinimo, darbo dienos pailginimo ir t. t.

Tarp Europos valstybių vyko prekybiniai karai dėl žaliavų ir pardavimo rinkų. Kolonijinės valstybės uždrausdavo užsieniečiams prekiauti savo kolonijose. Svarbų vaidmenį, užgrobiant kolonijas ir rinkas, vaidino prekybinės bendrovės, kurioms valstybė suteikdavo įvairias privilegijas bei ypatingas teises kolonijose.Pavyzdžiui, 1602 metais buvo įsteigta Rytų Indijos kompanija, kuriai Olandijos valdžia suteikė suverenumo teises: ji galėjo savarankiškai sudaryti su kitomis valstybėmis sutartis ir prekiauti. Be to, bendrovė gavo monopolines teises prekiauti Indijoje ir Ramiajame vandenyne. XVII amžiuje bendrovė, naudodama savo monopolines teises ir priverstinį kolonijų gyventojų darbą, įsigijo didžiulius turtus, kurie suteikė jai politinės ir karinės galios.Daugelyje šalių merkantilistinę politiką panaudojo dvarininkija, norėdama išvystyti prekybą ir pramonę agrarinio ūkio sąlygomis. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmosios manufaktūros buvo įsteigtos dar XVIII a. pirmojoje puseje ( Nesvyžiuje kilimų dirbtuvė, Slucke juostų – būtinų to meto rūbams dalykų – dirbtuvės. Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. Buvo įsteigtos taip pat medžio apdirbimo dirbtuvės, metalo liejykla ir kt. ). Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos baltarusių srityse. Ryškus Lietuvos pramonės atstovas buvo kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės, kaip kad, pavyzdžiui, vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius.Vienas žymiausių manufaktūrinių įmonių steigėjų Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo Lietuvos iždo valdytojas Antanas Tyzenhauzas ( 1733 – 1785 ). Jo įsteigtos manufaktūros ( visų pirma gelumbės ir drobės ) gamino prekes rinkai. Daug jų buvo sukoncentruota Gardino priemestyje. Drobės audykla buvo Šiauliuose, gelumbės audykla ir metalo liejykla – Bartininkuose. Jo manufaktūrose buvo audžiamas šilkas, gelumbė, drobė, mezgamos kojinės, dirbamos adatos, skrybėlės, gaminami ginklai, odos ir kitos prekės. Darbo jėgą sudarė vietiniai baudžiauninkai, kurie buvo verčiami dirbti už labai menka užmokestį.

MERKANTILIZMO MOKYKLOS ATSTOVAI

Žymiausi merkantilizmo atstovai yra laikomi du tyrinėtojai.Tomas Menas ( Thomas Mun, 1571 – 1641 ). Jis gimė Anglijoje T. Menas buvo vienas iš Ost Indijos kompanijos vadovų. Jis parašė du nedidelius veikalus, kurių reikšmė ekonomikos mokslo atsiradimui buvo akivaizdi. Pirmasis veikalas „Samprotavimas apie Anglijos prekybą su Ost Indija“ buvo atspausdintas 1621 m. T. Meno veikalas yra poleminis ir nukreiptas prieš Ost Indijos bendrovės kritikus, kurie laikėsi ankstyvojo merkantilizmo ( monetarizmo ) idėjų ir teigė, kad bendrovės operacijos darančios Anglijai žalą. Mat bendrovė išvežanti sidabrą Indijos prekėms pirkti ir šį sidabrą Anglija negražinamai praranda. Dalykiškai, faktais ir skaičiais T. Menas griovė šią nuomonę, įrodinėdamas, kad sidabras anaiptol nedingsta, o grįžta į Angliją su dideliu prieaugiu: prekės, atvežamos bendrovės laivais, yra pigesnės; priešingu atveju jas tektų trikubai brangiau pirkti iš turkų. Be to daug atvežtų prekių perparduodama kitoms Europos šalims už sidabrą ir auksą. T. Menas ne tik gina Ost Indijos bendrovę, bet pirmą kartą sistemiškai išdėsto vėlyvojo merkantilizmo idėjas. T. Menas dar labiau pagarsėjo savo antruoju veikalu: „Anglijos turtas užsienio prekyboje“. Daug dėmesio skiria prekybos ir pramonės ryšiui. Pagrindinė veikalo idėja – užsienio prekybos balansas yra šalies turto reguliatorius. Veikale autorius glaustai išdėsto merkantilizmo esmę. Autoriaus nuomone, turtas daugiausia pasireiškia savo pinigine forma, kurią jis įgyja užsienio prekyboje. Todėl šalyje prekių išvežimas turi viršyti įvežimą. Gamybos vystymas veikale pripažįstamas tik kaip prekybos plėtojimo priemonė. T. Meno ekonominis mąstymas ir minčių dėstymas turi savo logiką: jis naudodavo įvairias teorines sąvokas, atspindinčias realybę ( tai – prekė, pinigai, pelnas, kapitalas ir kt. ). Šias sąvokas autorius mėgino sieti priežastiniais ryšiais. Antuanas Monkretjenas ( Antua de Montshretien, apie 1575 – 1621 ). Jis gimė Prancūzijoje. A. Monkretjenas 1615 m. išleido garsųjį veikalą „Politinės ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei“. Savo veikalą paskyrė jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai – karalienei. Veikale autorius įtikinėjo vyriausybę, kad reikia visapusiškai globoti Prancūzijos pramoninkus ir pirklius. A. Monkretjenas siūlė įvesti didelius muitus užsienio prekėms, kad jų įvežimas netrukdytų nacionaliniam ūkiui plėtotis. 1615 m. pirmą kartą buvo pavartotas terminas „politinė ekonomija“. Be abejo, A. Monkretjenas žinojo, kokią prasmę sąvokai ekonomika teikė Ksenofontas ir Aristotelis. XVII a. mąstytojų kūriniuose ekonomika tebereiškė namų ūkį, šeimos ir asmeninio ūkio tvarkymą. Tokia prasmė išliko ilgai ir po A. Monkretjeno. Kiek vėliau už A. Monkretjeną vienas anglas išleido knygą, pavadintą „Ekonominiai stebėjimai ir patarimai“. Autorius apibrėžė ekonomiką kaip meną gerai tvarkyti namus ir turtą, nagrinėjo, pavyzdžiui, ir tokią problemą, kaip vyrui pasirinkti tinkamą žmoną. Pagal jo „ekonominį“ patarimą reikia pasirinkti tokią žmoną, „kuri bus tokia pat naudinga dieną, kokia maloni naktį“. Matyt, tai buvo ne ta ekonomika, kuri domino A. Monkretjeną. A. Monkretjenas savo mintis nukreipė į valstybinio, nacionalinio ūkio klestėjimą. Nenuostabu, kad prie žodžio ekonomija jis įrašė politinė [ gr. politike – valstybės reikalų tvarkymas ]. Politinė ekonomija daugiau kaip 150 metų po A. Monkretjeno buvo laikoma daugiausia mokslu apie valstybės ūkį, nacionalinių valstybių ekonomiką. Tik A. Smito ( Adam Smith ) laikais, susikūrus klasikinei ekonomikos mokyklai, politinės ekonomijos pobūdis pasikeitė ir ji ėmė virsti mokslu apskritai apie ekonominius dėsnius. Žinoma didžiausias A. Monkretjeno nuopelnas yra ne tai, kad jis davė savo knygai tokį vykusį pavadinimą. Tai buvo vienas iš pirmųjų veikalų, specialiai skirtas ekonominėms problemoms. Jame buvo išskirtas ir apibrėžtas konkretus tyrimo objektas, skirtingas nuo kitų socialinių mokslų tyrimo sferų.

IŠVADOS

Merkantilizmas formavosi kartu stiprėjant nacionalinei valstybei, įsigalint pasaulietinėms pažiūroms ekonominės veiklos vertinime, atsisakant moralės normų deklaravimo ir atiduodant pirmenybę ekonominei naudai. Tokių valstybės ekonominės politikos bruožų, kaip prekybos skatinimas, siekimas sukaupti daugiau brangiųjų metalų šalies viduje bei karinės galios stiprinimas, galima aptikti įvairiais laikotarpiais daugelyje šalių. Tačiau bandymas sutapatinti valstybės turtingumą su pinigų ( kaip brangiųjų metalų ) gausumu šalyje, iškeliant prekybą virš kitų ūkininkavimo sričių, yra jau merkantilizmo požymis. Pirkliai nuo seniausių laikų vadovavosi panašiais principais, tačiau iki naujųjų laikų tiek vyraujančios visuomeninės normos, tiek literatūra smerkė tokį požiūrį. Juk mokslui antikos laikais atstovavo filosofai, viduramžiais – teologai. Filosofija ir religija buvo viską apimančios, o ekonomikos sritis – tik išvestinė, kuriai buvo taikomi tie patys etiniai kriterijai. Merkantilistai pirmieji iš esmės nutraukė ryšius su šia tradicija, bandydami savo mokymą grįsti tik ekonominio gyvenimo praktika. Merkantilistų teorinės pažiūros jau buvo ekonomikos mokslo pažiūros, jos atspindėjo naujausius Europos ūkinio gyvenimo įvykius XVI – XVII amžiais, pribrendusius ūkinius interesus. Merkantilistines idėjas reiškė nemažai tyrinėtojų todėl merkantilizmas yra laikomas pirmąja ekonomine mokykla. Merkantilizmas – ekonomikos mokslo formavimosi pradžia. Merkantilizmas vienose ar kitose šalyse į apibrėžtą ekonominės politikos sistemą išsirutuliojo pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Ypatingą vaidmenį prekinės gamybos raidoje suvaidino valstybinė prievarta, todėl ir merkantilistams valstybinės valdžios kišimasis į ekonominį gyvenimą buvo aiški ir neginčijama tiesa.

Bet kuriuo atveju merkantilizmas yra pirmoji ekonominė teorija ir todėl jos reikšmė ekonomikos mokslo istorijoje yra didžiulė. Mat ekonominiame mąstyme reikėjo įveikti per amžius nusistovėjusius dogminius principus. Anksčiau pagrindinis klausimas buvo, kas turi būti ekonominiame gyvenime sutinkamai su religinėmis etinėmis normomis. Merkantilistai pradėjo kalbėti apie tai, kas yra iš tikrųjų ekonomika ir ką reikia daryti su ekonomine realybe, kad didėtų turtas.Vykstantieji ekonominio gyvenimo kitėjimai keičia Vakarų Europos ekonominio gyvenimo vaizdą: susidaro stambių kapitalistinių verslovių, atsiranda fabrikų darbininkų klasė, išauga prekybos ryšiai ne tik valstybės viduje, bet ir tolimų šalių, kolonijų. Merkantilistinis reglamentavimas, išauginęs ir sustiprinęs prekybą ir pramonę, atrodo per siauras. Ir jau Olandijoje, paskum Anglijoje pasigirsta balsai, reikalaujantieji laisvės, žinoma, visų pirmiausiai laisvės savo tautos prekybai. Naujos idėjos filosofijoje ir politikoje daro įtakos ir ekonominėms idėjoms. Prigimtinės teisės idėjos daro įtakos jau kai kuriems merkantilistams, pav., W. Petty jau kalba apie prigimtinių įstatymų veikimą ir ekonominiame gyvenime. Tolimesnis ekonominių idėjų plėtimas veda į naujų doktrinų susidarymą, kurių pagrinde glūdi ekonominio gyvenimo laisvės idėja. Merkakantilizmas dar nėra teorinis ekonomikos mokslas. Merkantilistų ekonominiai teiginiai gauti ne teorinės analizės keliu, o paprasčiausiai aprašant stebimus įvykius ir juos klasifikuojant. Tuo pačiu reikia pripažinti, kad merkantilistai empiriniu būdu nustatė visą eilę pradinio kapitalo kaupimo epochos dėsningumų. Visų pirma, tai turto kaupimo siejimas išimtinai su mainų (cirkulaicijos ) sfera. Žinoma, prekybinis ir piniginis kapitalas akivaizdžiai didėja mainų sferoje. Merkantilizmas neapėmė gamybos sferos, kurioje vyravo primityvios agrarinės ūkininkavimo formos. Tam, kad išspręsti mainų sferoje iškilusias problemas, vėlesnio laiko mokslininkai bus priversti domėtis gamybos ir vartojimo sferomis.

LITERATŪRA

1) Šalčius Petras „Raštai. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“, Vilnius, Mintis, 1991;2) Heilbroner Robert „Didieji ekonomistai“, Atviros Lietuvos fondas, 1995;3) Laumenskaitė Egidija „Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietujoje ( XVI – XVII a. )“, Vilnius, „Academia“, 1995;4) Lydeka Zigmas „Ekonominių teorijų istorija“, Kaunas, 2001;