TURINYS
Įvadas…………………………………………………………………………………………………31. Merkantilizmas………………………………………………………………………….42. Merkantilizmas Italijoje ir Ispanijoje………………………………………………63. MerkantilizmaNyderlandijoje…………………………………………………….74. Merkantilizmas Anglijoje…………………………………………………………….75. Merkantilizmas Prancūzijoje……………………………………………………….86. Merkantilizmas Vokietijoje………………………………………………………….87. Merkantilizmas Lenkijoje ir Lietuvoje……………………………………………98. Ankstyvojo merkantilizmo idėjų paplitimas Lietuvoje………………………109. Merkantilizmo teorijos atsiradimo prielaidos………………………………….1310. Merkantilizmo aspektai…………………………………………………………….1411. Svarbiausi merkantilizmo teiginiai……………………………………………….1412. Merkantilizmo idėjų raidos etapai……………………………………………….1513. Merkantilizmo mokyklos atstovai……………………………………………….18Išvados………………………………………………………………………………………………19Literatūra……………………………………………………………………………………………20
ĮVADAS
Ekonominių teorijų raidos požiūriu ypač svarbus merkantilizmo idėjų pasireiškimas, nes būtent merkantilizmas yra pirmoji nacionalinio ūkio – valstybės ekonominė teorija ir politinės ekonomijos kaip mokslo mokykla. Remiantis P. Šalčiaus knyga „Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“ „Viduramžiams baigiantis, Vakarų ir iš dalies Rytų Europoje mainų ūkis pradeda vis labiau įsigalėti, atsiranda platūs prekybiniai ryšiai, kredito operacijos. Visa tai griauna ir ardo senas ūkio formas ir atkelia vartus naujai ūkio sistemai, vad. kapitalistinei sistemai, su jos pelno siekimu, racionalizuota technika, vietoje viduramžių tradicinės, su gamybos priemonių koncentracija verslovininkų rankose ir ryšium su tuo darbininkų klasės atsiradimu. Vietoje natūralinės žemės ūkio gamybos su jos pačios amatais ir miestų amatininkais, vis daugiau reikšmės pradeda įgauti stambios kapitalistinės įmonės. Jų atsiradimą paskatina centralistinė valstybė su savo kariuomene ir laivynu valstybės apsaugos ir ekspansijos reikalams. Amatai su cechų organizacija pradeda degeneruoti ir nustoti savo pirmykščio pobūdžio.“ Merkantilistinės idėjos atsirado XVI a. Vakarų Europoje, labiausiai jos išvystomos XVII a. Pirmiausiai jos skleidžiamos Italijoje, vėliau paplinta Ispanijoje. Ši valstybė tuo metu pasinaudoja naujų žemių atradimu, įgydama tauriųjų metalų kasyklas Meksikoje ir Peru. Po Italijos ir Ispanijos prekyba žymiais tempais vystėsi Nyderlanduose. 1602 m. buvo organizuota garsioji Olandų Rytų Indijos kompanija – viena iš pirmųjų stambių akcinių bendrovių. Nyderlanduose telkėsi finansinės operacijos, atsirado pirmosios biržos. Galiausiai merkantilizmas įsigalėjo Anglijoje bei Prancūzijoje. Anglijai būdingas tuo metu ūkinis aktyvumas. Beveik kiekvieno to meto italų tyrinėtojo veikalo pavadinime buvo žodis pinigai ar moneta. Iš tikrųjų, susiskaldžiusiai Italijai pinigų problema turėjo didžiulę reikšmę. Tuo tarpu beveik į kiekvieno anglų merkantilistinio veikalo pavadinimą įeidavo žodis prekyba ir dabartiniu metu pažiūras, išskiriančias pinigų ar prekybos svarbą, taip pat vadiname merkantilistinėmis. Merkantilizmas nėra atsitiktinis reiškinys ekonominių teorijų istorijoje. Jis turėjo realų pagrindą – jam būdingas praktiškumas, to meto problemų sprendimo aktualumas. Merkantilizmo teorijos įsigalėjo ir Lietuvoje, apie merkantilizmo idėjų plitimą Lietuvoje kalba E. Laumenskaitė knygoje „Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje“. Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu aptinkama tiek merkantilizmo ekonominės politikos požymių, tiek pačios koncepcijos propagavimas. Ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika Lietuvoje nuosekliai neperaugo į vėlyvąjį merkantilizmą, kaip Vakarų Europos šalyse, ir sudarė tartum atskirą fazę vystantis gamybiniams santykiams. Kapitalizmo formavimąsi Lietuvoje iš esmės pakirto valakų reforma: ji įtvirtino baudžiavą – patenkino bajorų ekonominius interesus. Ekonominio gyvenimo pakitimai skatina ekonominio gyvenimo reiškinių tyrinėjimą; ypač tų laikų tyrinėtojų dėmesį traukia pinigų klausimas. Iš to laiko rašytojų tenka pažymėti garsųjį astronomą M. Koperniką, kuris 1519 m. pasiūlė tam tikrą lenkų – lietuvių – prūsų monetarinės reformos projektą, kuriame dėsto apie pinigų esmę, jų vertę, apie monetų falsifikacijos žalą, ir reiškia mintis, panašias į vad. Greshamo dėsnį. Merkantilistų pripažįstama tvirta centralizuota valdžia bei visos valstybės intereso iškėlimas ne kartą pabrėžiami Mykolo Lietuvio reiškiamose mintyse. Pasiremdamas garbinga lietuvių praeitimi, autorius žadino tautinio orumo, sąmoningumo bei pilietinio patriotizmo jausmus. Jis smerkė ne tik bajorų luomą dėl valstybinių interesų ignoravimo, bet ir dvasininkus už nesaikingą bažnytinio turto kaupimą, nepaisant tuo daromos žalos visai valstybei. Pasisakydamas prieš bažnyčios kišimąsi į pasaulietinius reikalus, autorius aiškai atmetė dvasinės valdžios primatą. Mykolas Lietuvis taip pat nurodė, jog būtina stiprinti karinę valstybės galią.
MERKANTILIZMAS
Ūkininkų luomo būklė blogėja, kritus žemės ūkio produktų kainoms ir stipriai išaugus gyventojų skaičiui, kurio dalis sau randa pragyvenimo priemonių. Tas gimdo nepasitenkinimą mieste ir sodžiuje. Prasideda kruvini ūkininkų sukilimai, turi iš dalies religinį pobūdį, pav., husitų judėjimas, iš kurio išaugę taboritai, bando įvesti visuotiną turtų bendrumą ir lygybę. Tačiau daug didesnės reikšmės, kaip šie revoliuciniai judėjimai, turi ūkiški pasikeitimai, įvykę XV a. gale: turkų nukariavimas Bizantijos ir Konstantinopolio užėmimas 1453 metais, Kolumbo Amerikos atradimas 1492 metais ir suradimas jūrų kelio į Rytų Indiją Vasco – da – Gamos 1498 m. Visi šie įvykiai turi didelės reikšmės tuo atžvilgiu, kad pasaulinės prekybos kelius nukreipia nuo Italijos Respublikų į Atlanto vandenyno krantus – portugalų, ispanų, olandų tautas. Nukenčia nuo to ir vokiečių miestų prekybos organizacija ( Hansa ). Kaip visų tų įvykių pasėka XVI a. yra didelių aukso kiekių plūdimas į Europą ir ryšium su tuo vad. kainų revoliucija – kainų kilimas, prasidėjęs jau apie 1510 m. ir dar labiau sustiprėjęs XVI a. viduryje. Kainų pasikeitimai suardo nusistovėjusią ūkio pusiausvyrą, atsiliepdami į vienų visuomenės sluoksnių gerovę teigiamai, į kitų – neigaimai. Tais laikais dugiausiai nukenčia neturtingieji, kas dar labiau aštrina minėtus jau neramumus. Čia jau prasideda ir monetų gadinimas, vad. monetų atšaukimas, t. y. valdžios išnaudojimas iždo reikalams monetų kalimo regalijos, paskelbiant esamas monetas netinkamomis, o vėliau išleidžiant, išėmus senas monetas iš apyvartos, naujų monetų mažesnės vertės. Tai ekonominį gyvenimą daro nepastoviu. Lietuvos ekonominiuose santykiuose su užsieniais žymų vaidmenį užima kryžiuočių ordino įsikūrimas Prūsuose ( 1228 m. ). Žynomos Olandų valstybės vyras J. de Witt savo raštuose tą ordino žygį kvalifikuoja kaip grynai komercinio pobūdžio operaciją, pridengtą stabmeldžių į krikščionybę vertimo skraiste, kurios išdavoje ordinas užvaldė „Vislos, Pregelio ir Dauguvos baseinų sritis su turtingais Lenkijos, Lietuvos ir Prūsų kraštais, dėl tos priežasties jų pajūrio miestai ištraukdavo iš jų daugybę žaliavos prekių ir statydavo Olandijai, Anglijai, Ispanijai ir Prancūzijai, o taip pat ir atliekamas ar ten reikalingas prekes importo reikalui“. Pradžioje ordino prekyba remiasi draugiškais santykiais su pajūrio gyventojais, paskum jie įsitvirtina uostuose ir prieplaukose bei upių žiotyse, toliau paima visą užsienio prekybą į savo rankas, dar toliau įveda baudžiavas ir pagaliau atima iš vietos gyventojų prekybą, pramonę bei amatus ir tuo būdu paverčia juos baudžiauninkais ar vergais. Prekyba pagaliau monopolizuojama vieno Dancigo rankose. Net Ryga neturėjo teisės turėti su Lietuva prekybinių ryšių, o jei kartais būta net gana gyvų prekybos ryšių ir su Ryga, arba vad. Livonijos ordino vokiečiais, tai dėl to, kad pastarieji nevykdydavo anksčiau padarytų susitarimų. Pirmasis toks prekybos santykiavimas su Ryga konstatuojamas 1253 m., kai Lietuvos karalius Mindaugas leidęs Rygos vokiečiams prekiauti visoje Lietuvoje.
Jau nuo Gedimino laikų ( 1316 – 1341 ) Lietuvos valdovai stengėsi remti Lietuvos prekybą ir amatus ir tam tikslui kvietė, panašiai kaip ir kitos tų laikų šalys, svetimšalius amatininkus. Atgijus ekonominio gyvenimo pulsui Vakaruose, padidėja maisto prekių paklausa. Tas skatina javų eksportą iš Lietuvos. Ryšius su tuo Zygmantas – Augustas 1557 metais daro savo garsiąją žemės reformą, vad. valakine. Ir iš tikrųjų XVI ir XVII a. Lietuvai ir Lenkijai tampa tikrais Europos aruodais ir aprūpina javais Skandinaviją, Flandriją, Olandiją, Prancūziją, Ispaniją ir Italiją. Prekyboje tarpininkauja Olandija vietoj Hansos, kuri čia turėjo prekybos monopolį XIV ir XV a. ( Kaune Hansos skyrius likviduotas 1540 m. ). 1542 m. Lietuvai ir Lenkijai atsiranda konkurentas – Maskva prieina prie Baltijos jūros ir pradeda Narvoje prekybą. Zygmantas – Augustas kitų valstybių pavyzdžiu apie 1565 metus kovai su Švedija ir Rusija organizuoja kaperystę gaudyti laivams, plaukiantiems į Rusijos arba Švedijos uostus. Didžiausia prekyba per Dancigą iš Lenkijos ir Lietuvos ėjo 1615 – 1625 m. Po to karai su Švedija tą prekybą sukliudė – tuo pat būdu veikė ir rusų prekybos su anglais atsiradimas per Archangelską 1650 m. Dėl to Lenkija ir Lietuva nustoja savo reikšmės. Aukso plūdimas sukelia kainas ir Lietuvos – Lenkijos Respublikoje. 1629 m. seimas paskiria dvi taksų komisijas – vieną Liubline ( 1623 m. ) ir antrą Vilniuje ( 1643 m. ). Nors seimas abejoja jų verte, bet vis dėlto nustato po priesaiką, kad pirklys negali imti daugiau pelno kaip 7 %, svetimšaliai – 5%, žydai – 3%. Iš naujųjų laikų pradžios ekonominių idėjų, kurios stovi kiek nuošaliai nuo pagrindinių ekonominių idėjų, žinomų merkantilizmo vardu ir viešpatavusių maždaug nuo 1450 iki 1750 metų, tenka visų pirmiausia pažymėti komunistines idėjas, atsiradusias kartu su tų laikų socialiniais religiniais judėjimais, skelbiančiais turtų bendrumą – anabaptistų, kiek vėliau – levelerių. Čia jau reikia priskirti socialinių utopijų atsiradimą ( Prancūzijoje Rabelais, Anglijoje Thomas Morus, Harinktonas, Campanella Italijoje ), kuriose, priešingai scholastikų subtiliniams rezonavimams, duodama valia lakiai fantazijai socialinėmis bei ekonominėmis temomis. Žymiausios iš jų yra Thomo Moro Utopia ( 1516 m. ), nuo kurios panašūs veikalai gavo ir savo vardą. Būdamas Henriko VIII kancleriu, tapęs kankiniu už katalikybę ir matydamas ekonominio bei socialinio gyvenimo netobulumus Anglijoje – augantį gobšumą, ūkininkų naikinimą, ganiavų plėtimus ir žemės ūkio nykimą, jie nukrypsta į komunizmą, primenantį graikų sokratininkų ( net su vergais ), išskyrus šeimos panaikinimą. Gal dar didesnio populiarumo, kaip Moro Utopia, turėjo Campanellos Citta del sole (Saulės Miestas ), kuriame taip pat skelbiamas komunizmas su dideliu naujų technikos išradimų garbinimu, panašiai kaip tat daro dabartiniais laikais ir rusų komunistai. Jo visuomenė organizuota autoritariniai ir hierarchiškai. Priešingai Morui, Companella neigia šeimą: „Kiekviena nuosavybė“, sako jis, „atsiranda iš to, kad atskirai šeimininkaujama, laikomi kas sau vaikai ir žmona; iš to atsiranda egoizmas. Bet kas nustoja egoizmo – belieka bendro labo meilė“. Jis nepažada ateityje gražaus ir perteklingo gyvenimo, kaip šių laikų socialistai. Jo komunizmas greičiau panašus į vienuolyną ( Campanella buvo vienuolis ) ar į kalėjimą, kuriame jam teko žymią savo gyvenimo dalį praleisti. Renesansas, gaivindamas senovės, ypatingai graikų kultūrą, ir ryšium su tuo pasaulietiškumą, kreipia daugiau dėmesio į materialinius individo interesus, taip pat iškelia, kaip nepriklausomos nuo Bažnyčios valstybės reikšmę. Antra vertus, atgaivinama ir senovės visagalinčios valstybės idėja ( Machiavelio „valdovas“ yra valstybinės veiklos valdovas ir teisėtas mokytojas ). Tas gaivina ir stiprina etatistinę idėją. Reformacijos idėjose randame daug to pačio, ką ir viduramžių scholastikoje. Liuteris neigia palūkanas, lupikus ir turtus, nors ir minkštindamas viduramžių asketinio gyvenimo supratimą. Panašių idėjų laikosi Zwingli ir Melanchtonas. Visi jie buvo turtų bendrumos priešininkai. Užtat Kalvinas įneša į ekonomines tų laikų pažiūras daug nauja. Jis riša religiją su šiapusiniu gyvenimu, pripažįsta, kad tik to ar kito verslo tinkamu atlikimu galima vykinti ir religinį idealą. Jis pirmas pripažino didelę kredito ir palūkanų reikšmę, o tuo pat prekybos ir piniginio ūkio visuotinai gerovei. Jis pripažįsta taip pat, kad kreditorius neskriaudžia debitorių, imdamas palūkanas, nes pastarasis palūkanas gali grąžinti iš operacijų, į kurias jis įdeda pinigus. Tuo būdu Kalvinas pripažįsta naują kapitalistinę dvasią. Tiesa, Kalvino mokslas įgauna įtakos kaip tik pažangiausiose ūkio atžvilgiu šalyse, kas iš savo pusės galėjo daryti įtakos Kalvino mokslui. Prancūzijoje 1566 m. Malestroit išleidžia veikalą „Paradoxes“ apie tais laikais viešpatavusią Prancūzijoje finansinę krizę. Jean Bodinas, paskatintas Malestroit veikalo, susidomi tuo pat klausimu ir 1568 m. išleistame veikale sako, kad aukso ir sidabro perteklius sudaro kainų kilimo priežastį. Tuo būdu Bodinas pirmas duoda pradžią tai pinigų teorijai, kuri nustato sąryšį tarp pinigų kiekio ir jų vertės, ir turi vardą kvantitetinės pinigų teorijos. Tuo pat klausimu užsiima italų rašytojai ( Scaruffi, Davanzati ) ir anglų ( J. Hales – W. Stafford ). Tačiau šieji ekonomistai artimi yra tam, kas ekonominių doktrinų istorijoje charakteringiausia yra šiems laikams – merkantilizmui, nevienalytei doktrinai. Bendrus jos bruožus sudaro: 1. Didelis vertinimas pinigų rekšmės ir pastangos traukti į šalį, kiek galint daugiau tauriųjų metalų. Tam tikslui siekti turi būti atitinkamai kreipiama ir visa valstybės ekonominė politika.2. Tauriųjų metalų pritraukimo reikalą turi paimti į savo rankas valstybė. Merkantilizmas iš tikrųjų yra monarchinio socializmo doktrina. Valdovas turi reguliuoti ir tvarkyti tautos pastangas, siekiant užbrėžtų tikslų. Merkantilistinės akcijos priemonėmis visų pirmiausia yra karaliaus parėdymas ar įsakymas.3. Norint išlaikyti turimus taurius metalus ir įgyti naujų, merkantilizmas 1) naudoja kasyklas ir stengiasi jomis apsirūpinti; 2) kliudo aukso išėjimą iš šalies; 3) stengiasi pritraukti auksą. Iš čia atsirado ir palankaus prekybinio balanso idėja.4. Kad pasiektų pastarąjį tikslą, reikia organizuoti pramonę ir prekybą; pirmąją ta prasme, kad galėtų pigiai gaminti ( palaikyti gyventojų dauginimąsi, nustatant įstatymais maksimalines algas, naudojant privalomą darbą, kuriant karališkas manufaktūras, remiant kapitalizmą ( stambių įmonių kurimą pelno tikslais ) subsidijomis, garbės titulais ir t. t. ); reguliuojant prekybą taip, kad importas mažėtų, o eksportas augtų; pritraukti reikalingas žaliavas; rūpintis eksporto prekyvietėmis, naujų žemių kolonizacija arba hemegonija silpnesnėse šalyse.5. Kadangi tokia politika negalėjo vienkart visur įsigalėti, tai merkantilizmas paskelbė tautinių interesų priešingumą, nustatydamas dėsnį, kad „niekas nepelni, jei kitas nenustoja“.Iš šių dėsnių kai kurie vienoje šalyje pasireiškia labiau, kitoje – mažiau. Bet labiausiai pastovus yra pirmutinis – pastangos pritraukti auksą, ir paskutinis – tautų priešingumas.MERKANTILIZMAS ITALIJOJE IR ISPANIJOJE
Visų pirmiausiai merkantilistinė politika pasireiškia Italijoje. Jos respublikose merkantilistinės priemonės jau užtinkamos viduramžiais. Vėliau jos pereina į Ispaniją, kuri daugiausiai pasinaudoja iš naujų žemių atradimo: įgyja Meksikoje ir Peru tauriųjų metalų kasyklas, iš kurių didele srove auksas prededa plaukti į metropoliją, kuriai didelį rūpestį sudaro to aukso išlaikymas. Tam tikslui įmamasi iš pažiūros paprastų priemonių, pasitikint įstatymo visagalybe, nenumatant ir neigiant ekonominio gyvenimo dėsnius: draudžiamas monetų ir metalo išvežimas. Tas nestabdo kainų kilimo. Aukštos kainos Ispanijoje vis viena traukia iš užsienio prekes už auksą. Tuomet uždraudžia ispanų prekių išvežimą, kas pražūtingai veikia užsienio prekybos balansą. Vėliau draudžia užsienio prekių įvežimą. Tuo pat laiku falsifikuoja monetas, kad jos neitų į užsienį. Tačiau ir tas negelbsti – ispanų pramonė ir žemės ūkis antroje XVI a. pusėje ir XVII a. pradžioje nyksta. Tų laikų ispanų ekonominiai rašytojai ( iš jų žymiausias yra jezuitas Marianna ) nagrinėja klausimus, susijusius su sunkia ispanų ekonomine būkle. Iš vėlesnių laikų ispanų ekonomistų pažymėtini Uztariz ir Ulloa, colbertinio tipo merkantilistai iš XVIII a. pirmosios pusės.Taip pat ir Ispanų valdomoje Neapolio karalystėje atsiranda žymių italų merkantilistų. Be jau minėtų Scarufi, Davanzati, pažymėtini Botero, Serra ir kt. Pastarieji du yra žymiausi iš tų laikų italų ekonomistų. Botero jau nėra paprastas bulijonistas ( aukso į šalį pritraukimo šalininkas ), bet prilygsta colbertinio tipo merkantilistams ir ypatingai pabrėžia didelio skaičiaus gyventojų reikšmę, ryšium su tuo iškeldamas ir tą, ką savo laiku plačiai paskebs R. Malthus, – neatitinkamą žmonių dauginimosi galios valstybės maitinamajai galiai. Pastarajai padidinti jis siūlo žemės ūkį kaip „fondamento della propagazione“; bet pramonė taip pat pageidaujama, nes pramonės produktai lengviau dauginami ir turi aukštesnę vertę. Pramonei plėsti jis siūlo įvairinti pramonės šakas, kviesti gabius darbininkus, atlyginti išradėjams, palikti savo šalies pramonei pirmykščias žaliavas ir t. t.
Antonio Serra, berods vienuolis, kuris drauge su Campanella už kažkokį sąmokslą sėdėjo ilgą laiką Neapolio kalėjime ir ten rašė savo veikalus ( apie 1614 m. „Breve trattato“ ). Pinigų gausumas jam tiek atrodo savaime suprantamu daiktu, kad tuos, kurie priešingai mano, jis siūlo siųsti į bepročių namus. Pinigų įgijimo būdus jis dalija į natūralinius ir atsitiktinius. Pirmuosius sudaro kasyklų naudojimas, antruosius jis dalija į tikrąja prasme atsitiktinius ir bendrus atsitiktinius – pirmieji liečia Neapolio ūkį, antrieji – bet kurią valstybę. Tarp šių įvairių atsitiktinių būdų jis nurodo: produktų gausumą eksportui, patogią geografinę padėtį, verslų daugybę, rasės ypatumus, kelių reikšmę, bet ypatingai valdžios išmintį ir rūpestingumą. Pramonės plėtimas Serrai atrodo svarbesnis, kaip žemės ūkio – čia jame matome merkantilistą. Jis pabrėžia neproporcingų žemės išdavų ir daugiau kaip proporcingų pramonės išdavų dėsnį, vėliau aikštėn iškeltą anglų klasikų. Serra yra priešininkas monetų ir metalo išvežimo prohibicijos.MERKANTILIZMAS NYDERLANDIJOJE
Po Italijos respublikų ir Ispanijos prekyba ir pinigų apyvarta anksti pradeda plėstis Nyderlandijoje. Garsioji Brugges audinių pramonė labai anksti pradeda gaminti rinkai ir patenka į kapitalistų rankas, kurie ją organizuoja namų pramonės pagrindais. Olandų pirkliams anksti pavyksta paimti Europos tarpininkaujančią prekybą į savo rankas ir išplėsti laivininkystę. ( 1602 m. buvo organizuota Olandų Rytų Indijos Kompanija – pirmoji stambi akcinė bendrovė ). Čia jau nuo XVI a. koncentruojasi finansinės operacijos, pradžioje Bruggėje, vėliau Antverpene. Čia atsiranda pirmosios biržos, čia koncentruojasi Europos javų prekyba.Olandų prekybos politika remiasi laisvos prekybos ir susisiekimo reikalavimu, monopolijomis kolonijose; priešingos nuomonės jie laikosi, kai iškyla klausimas dėl savosios prekybos ir pramonės apsaugos nuo kitų šalių konkurencijos.Olandų ekonomistas Salmasius ( 1588 – 1653 ) savo raštuose sudaro naują palūkanų teoriją, kurioje teisina palūkanomis apmokamas skolas ir savo idėjomis daro įtakos būsimoms kartoms. Žymiausias iš tų laikų olandų ekonomistas de la Court reikalauja panaikinti privilegijas, monopolių ir cechų taisykles, atpalaiduoti prekybą ir mainus nuo bet kurių muitų, nes to reikalauja olandų prekybinė ekspansija.
Olandų ūkio gyvenimas žymiai praneša Anglijos ir Prancūzijos, jau nekalbant apie kitas valstybes, kurios su pavydu žiūri į olandų gerbūvį ir stengiasi mokytis iš jos. Taip, Rusų Petras Didysis vyksta į Olandiją ir, susipažinęs su jos ūkio principais, aklai perkelia juos Rusijai. Anglų merkantilistiniai rašytojai XVII a. nagrinėja olandų ūkį, stato jį pavyzdžiu ir drauge kelia mintį, kad reikia atsipalaiduoti nuo olandų ūkiškos galybės, kas anglams pagaliau antroje XVII a. pusėje ir pavyksta.MERKANTILIZMAS ANGLIJOJE
Anglija dar ir vėlyvojo viduramžio laikais buvo žemės ūkio šalis. Prekyba buvo svetimtaučių rankose: pinigų apyvartos – italų ( lombardų ), prekių – vilnos eksportas – Hansos pirklių. Bet viešoji nuomonė anksti sukyla prieš svetimšalius pirklius visų pirmiausia dėl to, kad jie išveždavo tokias svarbias prekes, kaip antai vilna, audinius, alavą ir p. d., o įveždavo tokias, kurios nebūtinai reikalingos. Pradėta varžyti svetimšaliai pirkliai ir atsipalaiduoti jais. Jau XV a. pradeda saugoti vietinę pramonę ir drausti įvežimą kai kurių svetimų prekių. Bet tie mėginimai nesudaro dar aiškios sistemos. Tikroji merkantilistinė sistema prasideda Anglijoje XVI a., Tudorų laikais. Tuomet įvedami išvežami muitai vilnoms ir palengvinamas gatavų audinių išvežimas. Tat nukreipta prieš olandų audinių importą ir vilnų eksportą. Karalienė Elzbieta uždraudžia išvežti gyvas avis, kad konkurentai negalėtų jų auginti kur kitur ir konkuruoti su anglais. Po to seka ištisa eilė merkantilistinių priemonių: varžoma svetimšalė prekyba, mielai priimami į Angliją ispanų išvyti Flandrijos audėjai, kas padeda susikurti anglų audžiamajai pramonei, olandų pavyzdžiu sudaromos kolonialinės kompanijos, 1568 m. įkuriama Londone birža. 1588 m. anglų laivynas nugali ispanų Armadą ir veda prieš olandus nukreiptą Cromvellio Navigacijos Aktą ( 1651 ), kuris nustato, kad neeuropinės kilmės prekės būtų gabenamos į Angliją anglų laivais arba tokiais laivais, kurių ekipažo daugumą sudaro anglai; o Europos prekės tegali būti įgabenamos tik tų šalių laivais, iš kurių kilusios prekės, arba anglų laivais.
Tačiau Anglijoje ne vien tik prekyba bei pramonė buvo proteguojamos, bet taip pat ir žemės ūkis įvežamais javams muitais ir eksporto premijomis. Tokiai anglų ūkio politikai atitiko ir tų laikų ekonominės idėjos, juoba kad ir tų laikų rašytojai buvo patys kilę iš pirklių arba kolonijų valdininkų. Iš jų pažymėtini Thomas Mun, kuris neigia paprastą bulijonizmą ir yra linkęs į laisvą prekybą.