Baltų visuomenė ankstyvaisiais viduramžiaisJustinas G.
Valstiečiai ir amatininkai
Valstiečiai ir amatininkai nuo pat ankstyvųjų metalų epochos buvo pagrindiniai baltų visuomenės luomai. Jų susiformavimą lėmė ariamosios žemdirbystės plitimas, naujų dirbamos žemės plotų įsisavinimas, balų rūdos apdirbimu paremta metalurgija. Ypatingą svorį ankstyvaisiais viduramžiais įgavo amatininkai, dirbę spalvotosios metalurgijos srityje. Juos drąsiai galima vadinti baltų auksakalystės pradininkais.
Baltų gentyse tuo metu įsigali dvilaukė ir primityvi trilaukė, o nuo XII a. vyrauja pūdyminė žemdirbystė. Atsirado sukamosios girnos, įvairesnių norago formų (pvz., Maišiagalos piliakalnyje), o XII a. ir naujas arimo įrankis – dvidantė žagrė. Ankstyvaisiais viduramžiais baltuose buvo išrastas geležinis pjautuvas su dantukais, naudotas net iki XX a. pradžios. Tai leido greta sodybų esančias pievas skirti vasaros ganymui, o žiemai paruošti daugiau šieno, išlaikyti reikiamą arklių, karvių ir smulkiųjų galvijų ūkį. Vis dėlto derlingumas dar buvo nedidelis: 4–6 asmenų šeimai išmaitinti reikėjo įdirbti ir apsėti apie 11 ha žemės. Daugelyje to meto piliakalnių randama suanglėjusių grūdų (net 20 rūšių rasta Maišiagaloje). Lenkų metraštininkas V. Kadlubekas mini, kad Lenkijos karalius Kazimieras Teisingasis 1192 m. jotvingių krašte sudegino „pilis, aukštus pastatus ir svirnus su javais“, o kuršių teritorijoje pagal Egilio sagą „į vergovę pakliuvę skandinavai prižiūrėjo kuršių bondo“ (laisvojo valstiečio) ūkį, kuriame minimas svirnas ir turto į valias.
Baltų žemėse ėmė formuotis individualių šeimų ir individualių ūkių sistema. Užsimezgė viduramžių Europai ir Skandinavijos kraštams būdingas visuomenės modelis. Tai matyti iš minėtos Egilio sagos, aprašančios visą kuršio ūkį. Nuosavybė buvo sutelkta atskirų ūkių savininkų, o ne visos bendruomenės rankose. Baltų žemdirbių bendruomenių raida pasuko germanišku, o ne slavišku keliu. Privati nuosavybė skatino iniciatyvą, lėmė raidos intensyvumą. Tokio tipo žemdirbių visuomenės vystėsi sparčiau. Eiliniai bendruomenininkai (laukininkai) tuo metu sudarė gyventojų daugumą. Bendruomenės struktūrą sąlygojo ne giminystė, bet gyvenamoji vieta. Klostėsi teritorinės bendruomenės, žemės, o ankstyvųjų viduramžių pabaigoje ir žemių konfederacijos. Ne gentys, o naujo tipo teritorinės bendruomenės – žemės– formavo to meto visuomenės struktūrą. Kaip rodo kapinynų tyrinėjimai, visose baltų gentyse žemdirbiai laukininkai sudarė didžiausią visuomenės dalį.
Individualaus ūkio formavimasis skatino amatų raidą. Jų paslaugų ir produkcijos reikėjo vis platesniems visuomenės sluoksniams. Karių, jų vadų, to meto kunigaikščių ir karalių ginkluotė, prestižiniai daiktai, auganti prekyba, pilių ir protomiestų statyba IX–XIII a. sunkiai įsivaizduojama be profesionalių amatininkų sluoksnio: metalurgų, kalvių, auksakalių, kauladirbių, odos ir medžio apdirbėjų.
Tuo metu dvigubai sumažėjo geležies dirbinių gamyba. Juodosios baltų metalurgijos tyrinėtojai pastebi, kad plieno dirbiniai išstūmė geležinius, paplito naujos geležies įanglinimo technologijos. Remiantis J. Stankaus duomenimis ankstyvaisiais viduramžiais metalurgija atsiskyrė nuo kalvystės, o jų meistrų produkcija prilygo kaimyninių kraštų (Skandinavijos, Kijevo Rusios, Lenkijos ar Latvijos) metalurgų produkcijai.
Prie didžiųjų lietuvių žemių piliakalnių (Aukštadvario, Eketės, Kernavės, Vilniaus) įkurtose gyvenvietėse ir senuosiuose vakarų baltų protomiestuose (Truse, Žardėje, Palangoje.) randamos amatininkų sodybos, o kapinynuose aptinkama pirklių ir juvelyrų kapų.
IX–XIII a. ypač padaugėjo sidabro ir jo dirbinių bei sidabru ir kitu baltu metalu (alavu, cinku) puoštų žalvario papuošalų, geležinių žirgo aprangos reikmenų, kepuraičių, peilių ir kalavijų makštų, puošnių geriamųjų ragų ir kitos juvelyrų produkcijos. Ypač išsiskiria XI–XIV a. Lietuvos ir kitų baltų žemių nobilitetui dirbusių juvelyrų produkcija. Papuošalų formose jau galime įžvelgti vietinių ir importuotų elementų derinius. Dalies pačių išraiškingiausių papuošalų formos tradicinės, bet joms suteikiamas ypatingas puošnumas. Šie gaminiai jau labai nutolę nuo eiliniams bendruomenininkams skirtų papuošalų. Įvairi ir sudėtinga metalo apdirbimo technika rodo juvelyrus specialiai kūrus nobilitetui papuošalų komplektus. Jiems skirtų papuošalų gamybai mažiau naudojama žalvario, papuošalai daromi iš sidabro, aukso arba auksuojami, inkrustuojami brangiaisiais metalais ir mineralais (kalnų krištolu, violetiniu ametistu, žaliu malachitu, šviesiai gelsvu topazu). Dirbinių struktūrinė forma kuriama derinant tradicines (liejimą, spaudimą, kalimą, vijimą, kniedijimą, tordiravimą, tempimą) ir naujas (sidabravimą, graviravimą, kalinėjimą, štampavimą, inkrustavimą, juodymą, filigravimą) technikas.
Karių luomas: kariaunos ir karo vadai
Baltų kraštų fenomenas – žirgų kapai – išraiškingai liudija karių ir kariaunos susidarymą. Nuo V a. žirgų kapai būdingi praktiškai visoms baltų žemėms. Tik žirgams laidoti skirti pilkapynai VII–XII a. paplito Rytų Lietuvoje (Skubėtai), atskiros žmonių kapinynų dalys žirgams laidoti paskirtos aukštaičiuose (Graužiai, Rimaisiai, Pakalniškiai, Veršvai), kapai su žirgų aukomis paplitę pietvakariniuose žemaičiuose (Pagrybis). Nuo VIII a. žirgų kapinynų atsiranda vakarinėse (prūsų) ir pietvakarinėse (jotvingių) baltų žemėse, o IX–XIII amžiais jau visame pietryčių Pabaltijyje. Tokių kapų ir ypač kapinynų su žirgų palaidojimais atsiradimas liudija karių luomo formavimąsi visoje baltų teritorijoje.
Žirgų ir raitelių ginkluotė, apranga, jų papuošalų kompleksas, palyginus su šalia randamais bendruomenininkų žemdirbių kapais, išsiskiria puošnumu bei prabanga. Vyrai kariai priklausė to meto nobilitetui. Tipišką jų ginkluotę sudarė vienašmenis kalavijas (IX a. pab. – X a. pr. juos išstūmė atvežtiniai ir tradiciniai dviašmeniai kalavijai), 1–2 arba net 5 ietys, vėduoklės formos plačiaašmeniai kirviai (nuo XI a), platieji kovos peiliai (nuo VII a. žinomi žiemgalių ir žemaičių gentyse). Dar nuo II a. baltų kraštuose naudoti ir apsauginiai ginklai – mediniai skydai. Juos aptraukdavo oda, pakraščius apkaustydavo geležimi, o skydo centrą uždengdavo geležiniu antskydžiu.
Mirę kariai ir jų žirgai buvo puošniai aprengiami. Savo apranga jie taip pat labai skiriasi nuo eilinių bendruomenininkų. Karių apranga turtinga, ypač brangi diržų apdaila. Jie apkalinėti sudėtingų konfigūracijų ornamentuotomis žalvarinėmis plokštelėmis, kurios neretai būdavo padengtos sidabru. Puošnūs ir pentinai bei jų dirželiai. Kario papuošalų komplektą paprastai sudarė segė su prie jos pritvirtintais gintariniais karoliais, 1–5 žalvariniai žiedai, viena ar kelios antkaklės, masyvi apsauginio tipo „kario“ apyrankė. Žirgų apranga (žąslai, balnų kilpos ir balnai, antkaklės, kamanos) išsiskyrė savo puošnumu.
Karių raitelių luomas jau ankstyvųjų viduramžių epochoje buvo paveldimas. Taip verčia manyti kapinynuose ištirti berniukų kapai. Jie laidojami kaip ir suaugę kariai: su žirgų aukomis arba aprangos dalimis, sidabru puoštomis įkapėmis, ginklais. Archeologinė medžiaga bei istoriniai šaltiniai liudija, kad bent jau X a. kariaunos atskirose baltų gentyse buvo susiformavusios. Kariai-raiteliai sudarė paveldimą ir gana gausų luomą. Štai šaltiniuose minimas prūsų karo vadas Netimeras 1009 metais turėjo 300 (!) vyrų kariauną. Jų grobikiški žygiai į kaimynų teritorijas fiksuojami ankstyviausiuose kaimynų, ypač skandinavų, rašytiniuose šaltiniuose.
Puikaus XII a. Rusios literatūros ir istorijos paminklo „Sakmė apie Igorio žygį“ nežinomas autoriaus skundžiasi nesiliaujančiais lietuvių puolimais. Jis taip aprašo polockiečius teriojančią lietuvių kariauną:Tik Iziaslavas vien Bet ten ir patsaiVasilko sūnus Po skydu raudonuSavo kalaviju aštriu Ant žolės kruvinosPabarškino Lietuvių kalavijųĮ lietuviškus šalmus… Liko paguldytas (Vertė Balys Sruoga)
Sistemingi žygiai į rusų žemes siekdavo Novgorodo teritoriją prie Lovatės upės ir Ilmenio ežero. Žygiai šia kryptimi vyko dar ikivalstybiniu periodu. 1225 m. į Novgorodo žemes įsiveržė tokia didelė lietuvių kariuomenė, kokios novgorodiečiai dar nebuvo matę. Žinomi 1162, 1180, 1198 metų lietuvių žygiai ir į kitas Rusios žemes. Nuo 1172 m. nuolat buvo puldinėjama Romano valdoma Volynė, o nuo XII a. pabaigos lietuviai traukė į Smolensko žemes. Šiaurinė žygių kryptis lietuviams taip pat buvo nesvetima. XII a. pab. ir XIII a. pradžioje, pasak Henriko Latvio, lietuviai puldinėjo baltų gentis, gyvenusias Latvijos. Puolė ir estus, pasiekė net Saaremos salą. Šiauriausias lietuvių žygis įvyko 1191 m. prieš karelus. Apie tai žinoma iš Novgorode rasto pranešimo ant beržo tošies. XIII a. lietuvių žygiai nukrypo į besikuriančio Livonijos ordino valdas. Šiems žygiams vadovavo karo vadai. Kariaunos vado kapas rastas Veršvų kapinyne: jo kape palaidoti net 8 žirgai. Pažymėtina, kad, rašydami apie lietuvių ir kitų baltų genčių žygius į estų bei slavų žemes, kronikų autoriai mini tik raitelių kariuomenę.
Amatininkai ir pirkliai ankstyvuosiuose baltų ir lietuvių miestuose
Ankstyviausios miesto tipo gyvenvietės ir prekyvietės vakarinių baltų-– prūsų ir kuršių – žemėse žinomos jau nuo IX a. Jos dažnai vadinamos protomiestais. Dalį jų (Žardę, Trusą) įkūrė ir juose gyveno autochtonai – prūsai ir kuršiai. Kitus (Seeburgą netoli Gruobinios) įkūrė vikingai, o dar kituose (Palangoje, Viskiautuose) etninė sudėti buvo mišri: kuršiai ir skandinavų vikingai Palangoje, sembai ir skandinavų vikingai Viskiautuose. Miesto (pvz. Truso) plotas siekė apie 16 ha. Miestai labai kompaktiški, kai kurie miestai (Trusas, Palanga) uostus bei prieplaukas. Tankiame Truso miesto gatvių tinkle buvo įsikūrusios specializuotos amatininkų sodybos: auksakalių, gintaro apdirbėjų, kaulo ir rago dirbinių gamintojų, skerdikų ir mėsos rūkytojų. Čia rastieji importiniai dirbiniai (pinigai, papuošalai iš kalnų krištolo, sidabro, aukso) liudija gyvus prekybinius ryšius su visu pasauliu.
IX–XI a. protomiestai neišaugo į stambius baltų pajūrio miestus ar uostus. Jų smukimas XII a. siejamas su vikingų aktyvumo sumažėjimu ir su tradicinių prekybinių ryšių nutrūkimu. Sunyko ne tik vakarų baltų protomiestai (Palanga, Žardė, Trusas), bet ir metropoliniai vikingų miestai Birkoje (Švedija), Haithabu (Danija) ir kt. Matyt, ankstyvųjų Baltijos protomiestų įtakos zonoje tebuvo mažas aplinkinis regionas ir, nutrūkus tarptautiniams prekybiniams kontaktams, vietinė rinka nepajėgė garantuoti šių miestų egzistavimo ir augimo.
Baltų politinės, ekonominės ir socialinės raidos centrai pamažu iš vakarinių baltų žemių persikėlė į rytines sritis. Ypač tai pasakytina apie Lietuvos žemę. Būtent čia išaugo svarbiausi Lietuvos valstybės centrai ir ankstyvieji miestai: Kernavė, Senieji Trakai, Trakai, Vilnius. Seniausi iš jų buvo Kernavė ir Vilnius. Nors šie miestai formavosi vėliau nei pajūrio, tačiau jie buvo glaudžiai susiję su vietine rinka. Augo, nors ir lėčiau, tačiau pastoviai ir tvirtai. XII–XIII a. sandūroje Kernavė ir Vilnius jau nemaži miestai. Kernavėje gyveno apie 3000 gyventojų. Tai buvo amatininkų ir pirklių miestai, įsikūrę įspūdingiausiuose pilių gynybiniuose kompleksuose. Abu miestai ir prie jų įsikūrusios pilys mediniai, tačiau XIII a. viduryje Vilniuje atsiranda pirmieji mūriniai pastatai. Abiejų miestų aiškus gatvių tinklas buvo užstatytas mediniais pastatais, gatvės grįstos rąstais. Ir Vilniuje, ir Kernavėje rastos batsiuvių, kubilų, beržo tošies apdirbėjų, kauladirbių, juvelyrų, kalvių ir kitų labai specializuotų amatininkų sodybos. Prekybinį šių miestų aktyvumą liudija tolimosios prekybos tinklu atkeliavusios prekės ir lobiai: stiklo karoliai, juvelyriniai dirbiniai iš Artimųjų rytų ir Kijevo Rusios, pinigai („grivnos“) iš Naugarduko bei prekės iš Skandinavijos.